2018 m. balandžio 27 d., penktadienis


Kaunas nykstantis ir išnykęs: kino teatras „Daina“ (Savanorių pr. 74)




Daugelio kauniečių – kino mylėtojų – širdžiai mielas, šiandien apleistas ir jau „vaiduokliu“ vadinamas kino teatras „Daina“ kadaise turėjo tris savininkus: Dominyką Polovinską, Jurgį Jankauską ir Oną Breimerienę. Pastarosios vyras, inžinierius Antanas Breimeris 1935 metais ir pradėjo projektuoti naują, modernų kino teatrą tuometiniame Ukmergės plente. Galiausiai, pastatas ir likęs Breimerių nuosavybe. (Apie antrąjį savininką, Jankauską, nieko nežinau, tad ir papasakoti negaliu.)
Trečiasis kino verslo atstovas, Dominykas Polovinskas priklausė garsiai Polovinskų giminei. Žymiausias jų – brolis Romanas Polovinskas, pelningai veikiančios statybos bendrovės „Mūras“ bendrasavininkas, antisemitiniais pareiškimais pagarsėjusios Lietuvių Verslininkų sąjungos valdybos pirmininkas, paliko Kaune bent du ryškius savo veiklos priminimus. Vydūno alėjos pradžioje 1927 metais jis pasistatė „itališko stiliaus“ vilą, skirtą Italijos ambasadai; jos autorius buvo tas pats inžinierius Antanas Breimeris (šiandien jau seniai bandoma parduoti vila – kandidatė į šią, nykstančio Kauno aprašymų rubriką); o 1932 metais K. Donelaičio ir Gedimino gatvių sankirtoje – architekto Arno Funko sukurtą vieną gražiausių Kaune moderno namų. Polovinskų tėvai buvo kilę iš Kulautuvos apylinkių, tad Romanas Polovinskas Kulautuvoje susuko kaip ir Polovinskų šeimos „gūžtą“ – pasistatė prašmatnią vilą „Vitą“ ir šalia jos viešbutį, kurį administravo sesuo Valerija Polovinskaitė-Kundrotienė. Kurortinis verslas buvo pelningas ir, kaip mėgdavo pabrėžti savininkas, grynai „lietuviškas“. Dar įžymesnė, tik kitoje sferoje, buvo kita Polovinskų sesuo – garsioji operos solistė Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė. O štai brolis Jonas Polovinskas, šeimoje vadinamas Pulkininku, buvo net Lietuvos Kontržvalgybos viršininkas.
Leidęsis į anuomet kilantį kino verslą, brolis Dominykas pradžioje įsigijo tame pačiame Ukmergės plente 1932 metais atidarytą kino teatrą „Hollywood“ (dabar Savanorių pr. 137), o 1936 metais – jau pastatytą „Dainą“, buvusią žymiai modernesnė už kitus Kauno kino teatrus. Tai buvo pirmasis Kauno kino teatras, skirtas specialiai garsiniam kinui rodyti, jame buvo naudojama nauja „Phillips“ aparatūra, jo salė pasižymėjo gera akustika. Trečioje pagal didį Kaune salėje – parteryje, didelėse ložėse ir balkone – galėjo patogiai įsitaisyti 614 žiūrovų, be to, čia buvo ilga plati fojė ir nebrangūs bilietai. Vakarais kino teatro fasadas nušvysdavo naujoviška neonine šviesa.
1938 metais ta pati kompanija įkūrė AB „Daina“ ir pradėjo statyti naują kino teatrą Šiauliuose, kaip du vandens lašai panašų į kauniškį. Abu „brolius“ puošia vienuodi simetriški modernistiniai fasadai. Platų įėimą centre pabrėžia nedidelis virš pastato iškilantis rizalitas su keturiomis vertikaliomis mentėmis. Tankiai išdėstytus siaurus pailgus langus įrėmina stačiakampiai apvadai. Fasado autorius – architektas Stasys Kudokas, Breimerio pakviestas „į pagalbą“, statant kino teatrą Kaune. Kalbant apie Šiaulių „versiją“, minimas dar ir kitas žymus architektas – Karolis Reisonas.
Tarybiniais laikais nacionalizuotas kino teatras „Daina“ išliko itin populiarus. Atkūrus nepriklausomybę, privatizuotas. Iki šiol daugelis atsimena čia buvusią kilimų parduotuvę. Iš tikrųjų, „Dainos“ iškaba papuoštas pastatas jau dešimtmetį stovi tuščias. 2009 metais viduje dar buvo likusių interjero detalių, net kino salės kėdžių, kuriomis naudojosi benamiai. Visą tą laiką pastatas priklausė bendrovei, užsiimančiai lošimo verslu, tad ir čia norėta įkurdinti kazino, bet vienam „dorovingam“ Kauno politikui pasipriešinus, reikalas buvo sprendžiamas teismuose. Tuo tarpu, ar ne 2010 metų pradžioje kažkas nuo buvusio kino teatro stogo nuleido didelį plakatą su užrašu: „Ar tu tikrai laisvas?“. Pastato valdančios bendrovės komercinis direktorius tuomet pavadino tą padariusius „piktavaliais“. Tų pačių metų vasarą pastate buvo rastas lavonas, o rudenį buvusioje kino salėje kilo gaisras.
Kazino verslu užsiimančiai bendrovei „Taxillus“ pastatas priklauso iki šiol. Galu gale leistą kazino ji taip ir neįrengė (dabar, sako, ir neapsimoka), o apleistam kino teatrui ieško pirkėjų arba nuomininkų. Pastatas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Šiaulių pastatui pasisekė labiau. Nors kino teatras jame taip ir neįsikūrė, 1940 metais pastatas atiteko Šiaulių Dramos teatrui. Nors II pasaulinio karo metu teatras sudegė, bet iš karto buvo atstatytas, o iš šonų prie jo buvo pristatyti nedideli fligeliai. Tiesa, 2014 metais teatro fasadui buvo iškilęs renovacijos pavojus. Siekiant „šilčiau gyventi“, ąžuolines paradines duris buvo suspėta pakeisti plastikinėmis, tačiau nuo tolesnės rekonstrukcijos, susilaukus visuomenės protestų (didžia dalimi iškilaus šiauliečio a. a. prof. Sauliaus Sondeckio dėka), buvo susilaikyta. Tada ir paaiškėjo, kad Šiaulių pastatas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Štai taip: Kudoko kūrinys Kaune pripažintas esantis vertingas, o jo Šiaulių „kopija“ – ne (ir tai nepaisant to, kad jos pastatyme dalyvavo ir Reisonas). Tas „nevertingasis“, neabejingų žmonių išgelbėtas, gyvuoja, o štai šis „vertingasis“, silikatinėmis plytomis užmūrytais langais ir durimis, tyliai nyksta. 

2018 m. balandžio 12 d., ketvirtadienis


Nežiopsok!

Šiandien mūsų miestuose žiopsoti nepatartina. Nes jei žiopsosi, kur nors atėjęs gali įprastos vietos neberasti. Tik ups – ir dingsta koks medis, alėja, skveras arba ir visas namas, dingsta akimirksniu, ir tik todėl, kad tu, pilieti ir miesto gyventojau, pražiopsojai kokį tvarkybos planą – kažkam pristatytą, kažkieno apsvarstytą ir kažkieno kito patvirtintą, kol tu miegojai arba buvai užsiėmęs savo kasdieniais darbais. Ir tik pamatai, kaip paveldo draugai ir senienų mylėtojai pavymui skėsčioja rankomis, protestuodami.
Kaunas ne išimtis, o veikiau visiems kitiems miestams pavyzdys. Nes Kaunas tvarkosi greitai ir visu frontu, tik spėk galvą sukioti. Nes Kaune tvarkosi jaunatviškai, su užsidegimu ir kūrybiškai-industiškai, o gal ir inovatyviai, interaktyviai ir dar visaip kaip. Nes neužtenka paprasčiausiai suremontuoti, pataisyti, ar perdažyti (nekalbant jau apie nuodugnią restauraciją) viešąsias miesto vietas, jas būtinai reikia rekonstruoti, kitaip sakant, perstatyti taip, kad jos ne dykai džiugintų akį, bet būtų reikiamo subjekto pelningai išnaudojamos. (Pelnas, beje, ne visada turi piniginę išraišką, dažnai tai – kaupiamas „simbolinis kapitalas“.)
Apie vietą ar instituciją, kuri tokiam subjektui neneša pelno, kalbama, kad ta vieta ar institucija „merdi“. O merdinčios institucijos priverstinis galas nebetoli. Ir jos griovimas paprastai (paradoksiškai) vadinamas „atgaivinimu“.
Žinoma, galima inicijuoti to paslaptingo pelno subjekto paieškas, idant patrauktum jį atsakomybėn už miesto viešųjų erdvių išnaudojimą ir visų mūsų paveldo griovimą, bet tai reikalauja pernelyg daug pastangų ir laiko, ir kai toks subjektas bus (jei bus) išvilktas į dienos šviesą, šaukštai jau bus popiet.
Šiandien vyrauja įsitikinimas, kad tam, kad pelnas pradėtų kapsėti į tam tikro (neįvardinto) subjekto tikrą ar metaforišką sąskaitą, reikia į tvarkomas erdves žūtbūt „pritraukti“ kuo daugiau žmonių ir automobilių. Ir jei darysime prielaidą, kad vietos naudingumas yra lygus jos „patrauklumui“ (attraction), lengviausiai naudingumas matuojamas parkavimo vietų skaičiumi. Jei neklystu, šitoks matavimo vienetas neseniai taikytas sudarkytai Vienybės aikštei.
Bet kaip „pritraukti“ pelną nešančius klientus į laiptus? Į laiptus automobiliais neatvažiuojama. Laiptai patys yra susisiekimo priemonė. Ir laiptuose todėl žmonių nebėra, kad jais automobiliu neužvažiuosi, o reiškia, dauguma tų, kurie nori patekti ant kalno, laiptais daugiau nesinaudoja, jie paprasčiausia tą kalną apvažiuoja automobiliu.
Visi pastebėjome, kad aną dieną dingo Kauko laiptai, kadaise poetės pavadinti „gražiausiais gatvės laiptais pasaulyje“. Tiksliau, ne visi laiptai dingo, o tik jų viršutinė dalis. Norėdami sužinoti, kas gi gresia laiptams, turime susipažinti su akiai ir ausiai nemaloniu, bet pamokančiu tekstu – projekto aprašymu. Taip yra todėl, kad pats tiesiausias, jei ne vienintelis kelias į taip trokštamą naudingumą, dargi pats savaime pelningas a priori – tai „projektinė veikla“. Pažiūrėkime, kas čia parašyta:
Kauno regione pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas” įgyvendinimo priemonę 07.1.1-CPVA-R-904 „Didžiųjų miestų kompleksinė plėtra“ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1V-1 skirtas finansavimas projektui „Kompleksiškas Kauko laiptų prie Aukštaičių gatvės zonos sutvarkymas“ (paraiškos kodas 07.1.1-CPVA-R-904-21-0005). Įgyvendinus projektą, kuriam skirta 679 909,94 Eur ES fondų ir 59 992,06 Eur Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, viešųjų erdvių infrastruktūra bus pritaikyta miesto gyventojų ir svečių poreikiams“.
Nesileisdami į išankstinio, kažkam jau atitekusio pelno skaičiavimą (galime būti tikri, mūsų visų biudžeto pinigai bus sumokėti iki paskutinių 6 centų), matome, kad projekto pavadinimas skamba visai nekaltai: laiptams gresia ne „rekonstrukcija“ ir netgi ne „atnaujinimas“, bet paprasčiausias „sutvarkymas“. Tai sveikintina. Laiptus jau seniai reikia sutvarkyti. Tik keli klausimai kyla. Pavyzdžiui, kodėl bus sutvarkyta tik „zona prie Aukštaičių gatvės“, t.y., tik viršutinė laiptų dalis? O laiptų apačioje tvarkytis nereikia? Ir kaip sutvarkytas viršus derės su nesutvarkyta apačia? O gal (ir tikriausiai) apačios tvarkymui bus pasitelktas kitas projektas?
Pažiūrėkime, kaip projekto aprašyme pagrindžiama laiptų sutvarkymo būtinybė. Pirmiausia laiptai pristatomi kaip buvusi „patraukli miestiečių susibūrimo vieta“, po to apgailestaujama, jog „šiuo metu ši teritorija nėra gausiai lankoma“. Kaip galima „burtis“ ant laiptų ir kokiam tikslui? Kai kurie kauniečiai prisimena, kad prieš kurį laiką čia buvo rengiami vadinamieji „blusturgiai“, tikrai suburdavę pirkėjus ir pardavėjus. Rodos, tokiai ar panašiai (tik pelningesnei) veiklai ruošiamasi ir dabar. Projekto tikslas – „kurti palankias sąlygas verslui bei skatinti bendruomeninę veiklą“. Ant laiptų!
Tikimasi, kad tapusi „patraukli“, vieta tuo pačiu taps ir „naudinga“. „Tiesioginę naudą gaus Kauno miesto ir Žaliakalnio seniūnijos gyventojai ir svečiai bei mieste veikiantys ūkio subjektai. Bus sukurta patraukli miesto gyvenamoji, rekreacinė, investicinė ir verslo aplinka“,   žada projekto aprašymas. Išvertus į kasdienę kalbą, tai reiškia, kad kažkas galės ant laiptų poilsiauti, kažkas kitas – sudėti čia savo pinigus (investuos į viešąją erdvę?), o dar kažkas kitas – pardavinėti savo prekes ir paslaugas. Tiesiog ne laiptai, o „prekybos ir pramogų centras“.
O jei kažkam atrodo keista, kad projektas pristatomas kaip „kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimo” „įgyvendinimo priemonė“, neskubėkite daryti išvadų. Kauno bedarbiai (jų tarpe ir aš) Kauko laiptų tikrai netvarkys. Bet kai laiptai jau bus sutvarkyti, gyventojai tikrai galės būti užimti (poilsiu) ir tikėtina, jiems atsiras naujų darbo vietų (kioskuose?). Beje, parkavimo vietos irgi numatytos.
Kadaise kitas poetas buvo maloniai nustebintas, kai, parvažiavęs atostogų iš Prancūzijos, vietoje griovio, dėl kurio gėdino miesto valdžią, rado puikius, Stasio Kudoko suprojektuotus laiptus. Jį tie laiptai „patraukė“, jis netgi be jokio reikalo jais užlipo, kiekvienoje aikštelėje pailsėdamas ir ant kiekvieno suoliuko prisėsdamas. Ir tuometinei Kauno valdžiai padėkojo (taigi, kažkiek „simbolinio kapitalo“ ji uždirbo). Kažin, ar mes taip pat maloniai nustebsime, kai pamatysime sutvarkytus ir „ūkio subjektams“ pritaikytus Kauko laiptus?
Neseniai tikrai maloniai nustebino žinia, jog pagaliau bus remontuojama Įgulos bažnyčia. Prieš 4 metus specialiai tam tikslui savivaldybės įkurta VšĮ „Soboro projektai“, pasak spaudos, visus tuos metus sunkiai „kovojo“ ir pagaliau „iškovojo“ bažnyčios fasadui nudažyti, stogui ir pamatams paremontuoti... 1 021 766,77 Eur ES fondų lėšų, paraiškos Nr. 05.4.1-CPVA-R-302-21-0007. Milijonas eurų? Bažnyčia didelė, daug dažų prireiks. Kažin kodėl daugelį pralinksmino projekto pavadinimas: „Šv. Arkangelo Mykolo (Soboro) bažnyčios pritaikymas kultūrinei, turistinei, socialinei, edukacinei veiklai“?
Anądien, man rašant Kauko laiptų istoriją, kolegos įspėjo: „Nepražiopsok, kad Kauno Sporto halei kas nors nenutiktų!“

Tiek šiandien apie viešąsias erdves. Apie privačias ir privatizuojamas pakalbėsime kitą kartą.


2018 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis


Kaunas nykstantis ir išnykęs: Kauko laiptai



Kauko laiptų magija, tylus jų baseinų liūdesys, jų granitinių plokščių kantrybė – tai, kas ką tik buvo neatsiejama Kauno savasties dalis, staiga tapo tik skausmingu prisiminimu. O juk, rodos, nieko joms netrūko, na, gal kiek priežiūros, – čia pataisyti, čia pakeisti, gal vasarą fontaną paleisti (juk prieš du metus jis dar veikė), gal pripilti baseiną vandens, kad Zalenso undinėlė pralinksmėtų, kartu su aplinkiniais vaikais vandeniu pasidžiaugtų, – na taip, baisiai daug pastangų, juk baseiną reikia ir išvalyti, ir vanduo šiais laikais kiek kainuoja, o ir tuos suoliukus nesusipratę jauni miestiečiai visur suniokoja, neapsimoka ir statyti. O ir kas gi čia vaikšto? Ot, jei būtų projektiniai pinigai, daug pinigų! Būtų galima viską su žeme sulyginti ir pastatyti ką nors tikrai atraktyvaus, interaktyvaus ir visapusiškai (finansinio ir socialinio „kapitalo“ terminais) statytojams naudingo.


Dviejų lietuvių literatūros moterų aprašymai, vienodai nostalgiški ir sykiu skirtingi, įamžino Kauko laiptus kalboje: vienos – iš už Atlanto ataidintys tarpukario Kaune nutrūkusios jaunystės prisiminimai, kitos – iš ar ne tiek pat tolimo ir svetimo Vilniaus į karo laikų Kauno vaikystę sugrįžimas.

Birutės Pūkelevičiūtės akimis matome Kauko laiptus naktį, neatsiejamus nuo vandens, nuo vandentiekio stoties (o mums – nuo „Kauno vandenų“), nusileidžiančius nuo kalno tarsi upelis, išplaukiantis iš didžiulio, mūsų niekad nematyto vandens telkinio:

„Kauko laiptų tvenkiniuose atsispindi vakaro dangus, dar švelniai paraudęs nuo žaros, su pirmąją žvaigžde: aštuonkampe, aštriabriaune Aušrine. Ąžuolyno pusėj lėtai kyla pilnatis, ir akmeny iškalta vandennešė mergina atrodo lyg gyva. Mėnesio šviesa srūva ant jos plaukų, ant jos stiprių jaunų rankų ir ant liepos kibirų, kur teliūskuojasi šaltas vanduo – iš Nemunėlio, iš Dunojėlio ar iš sraunaus šaltinėlio“[1].


Juditos Vaičiūnaitės Kauko laiptai prasideda apačioje, nuo netikėtai už Žemaičių gatvės linkio išnyrančio fontano su jaučių galvomis, – „gražiausi gatvės laiptai pasaulyje“, netgi ne gatvės, ne miesto, o gamtos dalis, kalnų takas, kuriuo reikia ropštis į Kauno Alpes:

„Už gatvės posūkio atsiveria erdvūs, žaliomis kalvomis įrėminti granitiniai Kauko laiptai, turbūt gražiausia gatvės laiptai pasaulyje. (...) Didžiulė dosni pilko akmens taurė, dažniausiai prilyta, jaučių kaukės apie ją. Aukštyn veda granitiniai gatvės laiptai. Tokia erdvė. Dešinėj Vizbaro kalnas – nuostabios mano vaikystės Alpės. (...) Ten žaibo trenktas ąžuolas, jo gilių karoliai, laukinių vijoklių žiedai – gležnos rausvos taurelės, rasos lašai jose. Ten raugerškių krūmai geltonais nusvirusiais žiedynais, raudonų degančių uogų kekėm rudenį, neapsakomo skanumo rūgščiais lapais, kuriuos mes, karo vaikai, skabydavom kaip Žaliakalnio ožkos“[2].





Pūkelevičiūtės vaikystė prabėgo Žaliakalnyje, Vaičiūnaitė – Gedimino ir Putvinskio gatvės sankirtoje, to paties Vizbaro statytame kampiniame name, ant kurio nėra atminimo lentelės.

Laiptų vietoje iš tikrųjų kadaise buvo upelis ir takas, vedantis į Vileišio aikštėje buvusią carinės tvirtovės bateriją. Į kalną kylanti gatvelė romantišku pavadinimu Liudmilos gatvė Nepriklausomoje Lietuvoje buvo pervadinta į Kauko alėją.
Aukšti šlaitai iš abiejų „alėjos“ šonų apie 1925 metais buvo nusėti nameliais. Ilgainiui takas virto grioviu, Jono Aisčio-Aleksandravičiaus (kiek kitaip, nei aukščiau cituotų rašytojų) įamžintu 1934 metais: „Yra, žinot, Kaune griovys, Kauko alėja vadinamas, bet dėl ko jis alėja, o ne grioviu vadinamas, man ir po šiai dienai neaišku. Paprasčiausias griovys, kaip prie pikto upeliūkščio: su slankiais ir purvu, su žilvičiais ir pienėmis, su kiečiais ir snaudalėmis (..) Griovio kraštu eina laiptai“[3].

Aukščiausioje šlaito vietoje architektas Feliksas Vizbaras 1925 metais pasistatė savo namą-pilaitę, tapusią savotišku orientyru rajono gyventojams. „Leistis į pakalnę reikia pro Vizbarą“, dukrai rašo Žaliakalnyje, Žemuogių gatvėje apsigyvenusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė[4]. Tuos senuosius laiptus tikriausiai suplanavo Vizbaras – norėjo savo namus patogiau pasiekti. Laiptai buvo statūs, mediniai, kelių maršų. Ir nors sakoma, kad alėjos ir laiptų pavadinimas kilo iš čia tekėjusio Kauko upelio, man vis į galvą ateina mylimo Vaižganto šuns vardas. Vaižgantas buvo geras Vizbarų šeimos draugas, tad dažnai palei Kauko griovį į kalną lipdavo.
Naujus, plačių tašyto granito pakopų laiptus, kaip prieigą prie naujos vandentiekio stoties, 1936 metais suprojektavo Stasys Kudokas. Tuo tarpu, senąjį griovį aprašęs Jonas Aistis-Aleksandravičius gyveno Prancūzijoje, o parvažiavęs atostogoms į Kauną, rado Kauko alėją visiškai pasikeitusią:

„Prieinu tą vietą, kur buvo Kauko griovys. (...) Prieinu ir pats savo akimis netikiu: prie mano akis kilo platūs didingi laiptai, su aikštelėmis, su suolais, su vandens baseinu... Nors reikalo nebuvo ir beveik skubėjau, bet pamažu užlipau iki pat viršaus, ant kiekvienos aikštelės sustodamas, ant kiekvieno suolo atsisėsdamas. Mane sujaudino. Kažkas pralenkė mano vaizduotę, netikėjau, kad iš to griovio buvo galima padaryti tokį stebuklą“[5].
Aleksandravičius pamanė, kad už naujus laiptus reikia dėkoti Kauno miesto valdžiai, ir tikrai nesitikėjo, kad tai jo kartūs žodžiai, pasklidę, galėjo paraginti ją griovį sutvarkyti.

„Pamatau Konrado kavinėje Leibą Chodosą [o Chodosas buvo miesto Tarybos narys], prieinu ir sakau: Pone Chodosai, jūs, Kauno miesto galvos, paklojote mane ant menčių...
Leiba Chodosas taip ims man ir sakys: „Uj, tamsta parašei, aš paskaitei, o kai nuėjau į posėdį ir sakoj, ar mes miesta galvas, ar arklys galvas, ar mes leisim, kad koks ten rašytojis iš mums sena ir garbinga miesta galvas juoktums – jei ten negalima pastatyti alėjas, pastatykim jam laiptai...
Ar taip buvo, ar ne, ar jis taip kalbėjo, ar ne, tai kitas klausimas.
Leiba Chodosas buvo gudrus ir su humoru žmogus. Man visai ne gaila, kad jis „mano laurus” susišlavė, o svarbu, kad laiptai ir po šiai dienai stovi...“[6]
Laiptų viršuje buvo didelis trijų lygių lietaus vandens rezervuaras. Pasakojama apie baseine plaukiojusias auksines žuveles ir augusias vandens lelijas. Vaikai jame leisdavo laivelius. Tarybiniais laikais baseinas buvo perstatytas, o jo viduje 1974 metais atsirado Broniaus Zalenso skulptūra „Poilsis“. Kas dabar laukia daug metų vandens nemačiusios undinėlės? O laiptų apačioje esantis fontanas, sakoma, galėjęs pakilti net iki šešių metrų aukščio.
1954 metais alėja (nežinia kodėl) buvo pervadinta Stasio Šimkaus vardu. Kauko vardas jai buvo grąžintas tik 1994-aisiais.
O ar žinote, kad Kauko alėjos viršuje stovėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui paminėti skirtas akmuo? Aš nežinojau. Akmuo, pastatytas 2000 metais Žaliakalnyje gyvenusio Sąjūdžio Kauno skyriaus nario Leonardo Savicko-Pelėdos, stūksojo žolėje, kažkur už baseino su undinėle, ant jo buvo užrašas: „Lietuvos atgimimas 1990 03 11“. Šalia akmens buvo pasodinti trys ąžuoliukai. Statytojui mirus, akmuo buvo apleistas.

Meskime žvilgsnį į kai kuriuos laiptų šlaituose įsitaisiusius namus. Dauguma jų pastatyti apie 1925 metus, kai vietoje laiptų dar buvo griovys.
Štai iš dešinės 1926 metais statytas dviejų aukštu medinis nuomojamų butų namas (Kauko al. 13). Memorialinė lenta ant jo skelbia, kad 1928-1941 metais čia gyveno Steigiamojo Seimo narys, „Aušros“ berniukų gimnazijos inspektorius Povilas Spuras.



Šalia 1925 metais statytas mūrinis namas (Kauko al. 11) priklausė mokytojui, Pedagoginio muziejaus įkūrėjui Vincui Ruzgui.


Iš kairės matome vieno aukšto medinį namą su aukšta mansarda dvišlaičiu laužytu mansardiniu stogu ir mūriniu priestatu kampe. (Kauko al 14). Jis pastatytas 1928 metais pagal techniko Igno Gostilos projektą ir priklausė Stanislavai Jančevskienei. Priestatas buvo skirtas šeimininkės laikomai krautuvei ir mėsinei.




Toliau iš dešinės, Prūsų gatvės kampe stovi Stepono ir Elžbetos Daugvilų vila (Kauko al. 7). Ji buvo pradėta statyti 1925 metais pagal matininko Antano Šatinsko projektą ir turėjo būti su bokšteliu, bet sudegė dar nebaigta, ir 1927 metais buvo atstatyta, bet jau be bokštelio. Namas medinis, tik jo pagrindinis fasadas tinkuotas. Jį puošia trisienis verandos rizalitas su dekoratyviais baltais piliastrais po baltais apvadais išryškintais langais. Ant verandos įrengtas balkonas su metaline tvorele. Čia iki mirties gyvenusi Elžbieta Daugvilienė išgarsėjo kaip savamokslė dailininkė, kūrusi skulptūras iš mirkytos ir ant drobės siūtos guobos žievės.

Galiausiai, pačiame šlaito krašte matome profesoriaus Ebero Landau namą (Kauko al. 5). Sklypą iš Aleksandro Perkovskio (garsiosios cukrainės Laisvės alėjoje savininko) nusipirko 1923 metais garsus medicinos mokslininkas, profesorius Eberas Landau (1878-1959), atvykęs į Lietuvą Kauno universiteto kvietimu. Jis buvo žydas, kilęs iš Latvijos. Kauno universitete jis iš pradžių skaitė paskaitas rusiškai, bet mažiau nei po dviejų metų – jau lietuviškai.



Didelį medinį namą 1925 metais profesoriui Landau projektavo inžinierius Tyško. Name buvo tik vienas 9 kambarių butas, kuriame gyveno pats profesorius su žmona ir dviem dukterimis. Landau su šeima paliko Kauną 1932 metais ir išvažiavo profesoriauti į Lozanos universitetą Šveicarijoje.

O priešais buvusios Vizbaro pilaitės, deja, jau niekad nebepamatysime. Ar taip neatsitiks ir su pačiais Kauko laiptais?

Projektiniai pinigai (beje, projekto pavadinimas kažkodėl siejamas su gyventojų užimtumu) gauti ir sudaro apie 1,4 milijono eurų. Laiptų rekonstrukcijos projektą rengė Kauno savivaldybės įmonė „Kauno planas“, internetinėje erdvėje iš esmės anoniminis projektas vertinamas nevienareikšmiai. Portale Pilotas.lt Almantas Bružas rašo, jog „projektas labiau primena architektūros studento, nei tarpukario architektūros specifiką gerai išmanančio architekto profesionalų darbą“, o „naujųjų elementų architektūrinio pagrįstumo trūkumas (...) neabejotinai paskatins šios svarbios ir daug kam brangios istorinės erdvės tapatumo praradimą“[7]. O vienas komentatorius nuoširdžiai stebisi: „Niekada nesitikėjau, kad tokio lygio architektūriniai paistalai bus vadinami projektais ir bus pristatomi miestui, kaip džiaugsmo naujienos“. Tačiau esama ir besidžiaugiančių naujomis „verslo ir kultūros“ galimybėmis, esą atsiversiančiomis, kai Kauko alėjos šlaitai pavirs amfiteatru, į kurį plūs buvusio baseino vietoje organizuojamų renginių suvilioti žmonės. Vargu, ar tuo taip pat džiaugsis Kauko alėjos gyventojai, o ir ką darys tie, kas paprasčiausiai norės pasinaudoti laiptais pagal paskirtį – kaip susisiekimo priemonę: lipi sau laiptais į Žaliakalnį su reikalais ir patenki į renginį, nei apeiti, nei atgal grįžti?
Laikas parodys, ar ir mes, kaip kadaise Jonas Aistis, dėkosime Kauno miesto vadovams, ar spėliosime, pasinaudojant (žinoma, paties Aisčio sugalvotais) seno žydo žodžiais, ar jie „miesta galvas, ar arklys galvas“.




[1] Birutė Pūkelevičiūtė. Aštuoni lapai. Devintas lapas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 217.
[2] Judita Vaičiūnaitė. Vaikystės veidrody. Vilnius: Baltos lankos, 1996. P. 13.
[3] Jonas Aistis. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991. P. 91.
[4] Čiurlionytė-Zubovienė, Danutė. Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motina. Kaunas: Spindulys, 1996. P. 143.
[5] Ibid. P. 428.
[6] Ibid. P. 428-429.