2020 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis



Jelijaševų šeimos namas (Vilniaus g. 13 / M. Daukšos g. 14)


Elijaševų (Eljaševų) šeimos valda Kauno senamiestyje, Vilniaus ir Daukšos gatvių kampe.
Šiame didžiuliame kampiniame name (tikriausiai), 1871 metais gimė gydytojas, rašytojas, vertėjas ir pirmasis jidiš literatūros kritikas Izraelis (Izidorius) Elijaševas; šiame name (galimai) gimė jo sūnus Solomonas (kai kur Kaunas nurodomas kaip jo gimimo vieta, ir tai gali būti tiesa, nes Izraelio žmona, Solomono motina Parlė 1908 metais įrašyta į šeimos sudėtį Kaune); ir, pasak nekrologo, pats Izraelis, ligų iškankintas, mirė 1924 metais. Neužilgo mirė šeimos motina, o broliai ir seserys bei kiti giminaičiai ir toliau gyveno šiame name su savo šeimomis, kol juos neišskyrė apsisprendimas – išvažiuoti į Palestiną ar pasilikti – o tuos, kas pasiliko, galutinai išskyrė okupantai: vieni Elijaševai 1941 metais nudardėjo gyvuliniais vagonais į Sibirą, kiti žuvo Kauno fortuose. Ir nieko neliko, tik atsiminimų nuotrupos ir vos 53-jų sulaukusio literato kapas Žaliakalnio žydų kapinėse.

Kartais Izraelio Elijaševo biografijose nurodoma kita gimimo data – 1873. Ši data apskaičiuojama pagal 1901 metų dokumentą, liudijantį, kad Zalkindo Elijaševo šeimai priklauso sūnus Izraelis 28 metų. Tačiau 1921 metais Kaune išduoto Izraelio Elijaševo paso kortelėje nurodoma, kad jis gimė 1871 metais rugpjūčio 31 diena. Tų pačių metų sausį jam išduotame iš Rusijos grįžtančio tremtinio liudijime parašyta, kad jis yra 49-rių metų amžiaus (KRVA F. 66, ap. 6, b. 92), taigi tų metų vasarą jam sukako 50. Tuo remiantis, 1871 metų data turėtų būti teisinga (ir kitais metais turėtume minėti jo 150 metų jubiliejų).

Valda

Nežinome, ar Izraelis Elijaševas iš tikrųjų gimė šiame name, nes nei 1871, nei 1873 metais valda Elijaševų šeimai dar nepriklausė; yra duomenų, kad 1874 metais šeima gyveno čia, bet namo savininkas buvo Denksas (Fridrichas Denksas, Kauno miestietis iš vokiečių pirklių giminės, III gildijos pirklys, konditeris, buvo gimęs 1807 metais, 1828-1831 metais ėjo Magistrato tarėjo pareigas (Remigijus Civinskas, Liudas Glemža. Kauno miestiečių elito kaita 1764-1831 metais. Kaunas: VDU, 218. P. 208). 1903 metų liepos 11 d. prasidedančioje pastatų adresu Boljšaja Vilenskaja (Didžioji Vilniaus) g. 16/ Petrovskaja g. 8 įkainojimo byloje nurodoma, kad valda priklauso Zalkindui Eljaševui „po Denkso“ (после Денкса), pagal pirkimo sutartį. Nuosavybės įkainojimo dokumentai su pastatų ir nuomininkų sąrašais pasipylė po to, kai valda buvo užstatyta Peterburgo-Tulos žemės banke, ir apima periodą nuo 1903 iki 1910 metų: mokesčiai vis didėjo ir šeimos finansiniai reikalai klostėsi niekaip. Tikriausiai, dėl finansinių sunkumų (o gal kokiais nors kitais sumetimais) didžiulė valda buvo sutuoktinių Elijaševų padalinta perpus tiesiog per didelio namo Vilniaus gatvės korpusą ir prie jo pristatyto kiemo namo centrą: kampinės dalies prie Daukšos gatvės savininkė tapo žmona, o likusios dalies – vyras, kuriam 1907 metais mirus, valda vėl buvo „suvienyta“.

1915 metais Elijaševienė ir bent dalis šeimos atsidūrė kažkurioje iš tų vietų (paprastai nurodoma Ukraina), kur caro valdžia tų metų gegužę vežė žydus, kaip nepatikimus, iš pasienio zonos. 1919 metais spalį savininkė, kuriai tuo metu turėjo būti jau 80 metų, dar negrįžusi, o namo „vedėja“ (заведующая) Raisa, Boriso dukra, Eljaševa, gyvenanti Vilkomirska (Ukmergės) g. 19, prašo peržiūrėti valdos įkainojimo mokestį „ryšium su smarkiais visų statinių, daugumos butų sugriovimais“. Rusų kalba rašytame prašyme skundžiamasi, kad butus užėmę vokiečių kareiviai išgrobstė net duris ir langus. Apžiūra parodė, kad visiškai sugriautas kiemo fligelis ir vienas butas keturių butų mūriniame name; „kitos patalpos dalinai suremontuotos ir dalinai reikalingos remonto“. Remontas buvo toks „kapitalinis“, kad 1924 metais mirusios Elijaševienės įpėdiniai vadina savo Vilniaus gatvės namą „nauju“.

1925 metų rudenį valda vis dar užstatyta (nurodomas Vilniaus žemės bankas). Pridėtas „įvedimo į valdymą“ lapas, datuotas 1882 metų rugsėjo 1 d., leidžia daryti prielaidą, kad būtent tada valda ir buvo pirkta (KRVA F. 218, ap. 1, b. 8481).


Elijaševų sklypo situacijos planas, sudarytas 1925 metų spalio 1 d. inžinieriaus Povilo Taračkovo. Įkainuojamas turtas: „1. Mūrinis dviejų aukštų namas iš Vilniaus ir Daukšos gatvės; 2. Mūrinis dviejų aukštų namas kieme; 3. Mūrinis dviejų aukštų namas kieme; 4. Mūrinis vieno aukšto namas-krautuvė; 5. Mūrinis vieno aukšto sandėlis kieme; 6. Mūrinis vieno aukšto sandėlis kieme; 7. Medinis sandėlis malkoms; 8. Mūrinis vieno aukšto namas- krautuvės; 9. Mūrinis ir medinis sandėliai malkoms; 10. Mūrinis dviejų aukštų namas; 11. Mediniai trobėsiai prie namų; 12. Kiemas“.

XIX amžiaus antroje pusėje pastatytas istoristinis namas nusklembtu kampu, su rustais padailintais tarpulangiais ir įmantriais sandrikais, buvo dviejų aukštų su mezoninu. Jo ilgasis korpusas užėmė visą valdos perimetrą palei Vilniaus gatvę; Daukšos gatvėje, po šios namo trumpesnės dalies, tai pačiai valdai priklausė dar du (sujungti) mūriniai namai. Didelis kiemas buvo neįprastos formos: iš beveik kvadratinės pagrindinės dalies į šiaurę „augo“ siauras koridorius, atsiveriantis į bendrą su kaimynu įvažiavimą. Pagrindinių įvažiavimų į kiemą įvažiavimų buvo du – iš vienos ir iš kitos gatvės. Kieme stovėjo dar daugiau mūrinių namų, dauguma dviejų aukštų, mūriniai ir mediniai sandėliai.


Daukšos gatvės fasadas

Pirmus namų aukštus, kaip įprasta, užėmė nuomojamos krautuvės, antrus – butai.. Antai, didelio namo pirmame aukšte palei Vilniaus gatvę 1903 metais minimos Arono Vilenčiko galanterijos krautuvė (лавка), Utės Trockio manufaktūros krautuvė, Leizerio Cirefo laikrodžių dirbtuvė, Gringau „Bohemijos sankrova“ (Богемский магазин, t.y. stiklo ir krištolo parduotuvė); batų krautuvė, smulkmenų krautuvė, Mejero Šabso „emaliuoti indai“ ir t.t. Ir tai tik žmonos pusėje. Vyro pusėje išvardijamos net trys galanterijos krautuvės (Zalmeno Mogelio, Berciko Fainšteino ir Davydo Davydovičiaus; Davydo Finkelšteino vaisių krautuvė, Ovsiejaus Šlomo kruopų krautuvė, Leizerio Ego stiklo krautuvė, Malkės Kagan smulkmenų krautuvė, Rachilės Aronovskajos tabako krautuvė. Minima ir paties savininko manufaktūros krautuvė bei šeimos užimamas 5 kambarių butas antrame aukšte. Kiemo pastatuose (kurių šiandien nebeliko) vykdavo gamybinė ir komercinė veikla.

Šeima

Didžiulio namo šeimininkė ir šeimos galva, kaip tai įprasta žydų šeimose, buvo Chaja-Sora, Arono duktė, Elijaševienė (1839-1926), mergautinė pavardė Aronzon, II-osios gildijos pirklio Zalkindo-Kalmano, Judelio sūnaus, Jelijaševo (1834-1907) žmona, Izraelio ir dar 9 vaikų motina (Šeimos sąrašai yra KRVA F. I-21, ap. 1, b. 1621; F. I-61, ap. 2, b. 5504, 5505, 5516). Jos 1921 metais Kaune gauto paso kortelėje užrašyta, kad jai 82 metai (KRVA. F. 66, ap. 1, b. 25620), tad gimimo metai turi būti tikrai 1839. Jei taip, tai ji gyveno iki 87-ių, Izraelį pagimdė būdama 32-jų, o jauniausią sūnų Boruchą – jau 44-ių. Abu tėvai buvo gimę Kaune. Visi Elijaševų vaikai studijavo, kai kurie baigė universitetus ir įgijo mokslų daktaro laipsnius. Pasakojama, kad penktadieniais šiame name susirinkdavo didelė šeima, giminės ir draugai (М. Валиев, В. Городецкий. Биографическая страничка Соломона Исидоровича Эльяшева // http://www.kmay.ru/sample_pers.phtml?n=12745). Šeima buvo religinga; namuose kalbėjo jidiš, vaikai, be hebrajų, mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų, mokėjo lietuviškai ir, be abejo, rusiškai (nors šeimos tėvas, sprendžiant iš jo parašų dokumentuose, šia kalba rašė sunkiai).

Vardų ir pavardžių rašyba tarpukario Lietuvoje nebuvo nusistovėjusi; galima sakyti, kad visų etninių grupių gyventojų vardai bei pavardės to meto dokumentuose kartais taip keičiasi, kad tenka stebėtis, kaip žmonės iš viso buvo identifikuojami. Elijaševo motinos vardas kartais buvo rašomas Chajė-Sorė (arba Sara) ir pridedamas dar vienas vardas – Zalkė; tėvas irgi turėjo trečią vardą – Šloime (Šloma). Prie pavardės su rusiška galūne -ev (rusiškai Эльяшев) (kas rodo, kad po Žečpospolitos padalijimo šeima pateko į rusų valdomą teritoriją; šiuo konkrečiu atveju šeima buvo kilusi iš Žagarės), pridėjus dar vieną, lietuvišką galūnę -as, lietuviškuose dokumentuose buvo rašoma įvairiai – Elyjaševas, Eljašėvas, Eljaševas. „Papildomus“ rusiškus vardus jie, kaip ir daugelis to meto Lietuvos žydų „paveldėjo“ iš carinės imperijos laikų, kai taip pasivadinti buvo saugiau ir patogiau buvo. (Vokiečių, lenkų žydai, atitinkamai, turėjo „papildomus“ vardus „vakarietiškus“.) Paprastai vardas buvo pasirenkamas pagal sąskambį, prasidėdavo nuo tos pačios raidės. Taip šeimos tėvas vadinosi Zacharijas (nuo Zalkindo), o sūnus Izraelis – kaip įprastai, Izidorius. Savo sūnui, greta žydiško vardo Solomonas, Izraelis davė ir visai jau rusišką vardą – Nikolajus, su žydišku Šloma niekaip nesusijusį. Beje, reikia pasakyti, kad oficialiuose asmenų dokumentuose šie „papildomi“ rusiški vardai niekaip neatspindėdavo: čia Elijaševai buvo Zalkindas, Izraelis, Boruchas, Solomonas (caro laikų dokumentuose rusiškai Залкинд, Израиль ir t.t.).

Baal-Machšoves


Izraelis buvo penktas vaikas šeimoje. 10 metį jį religingi tėvai atidavė į Grobinos (Gruobinios) ješivą Latvijoje, iš kurios jis buvo pašalintas po dviejų metų (už „eretines“ nuotaikas), o tada išsiųstas mokytis į Šveicariją. Izraelis mokėsi medicinos Heidelbergo universitete Vokietijoje, baigė Berlyno universiteto medicinos fakultetą, tapo diplomuotu gydytoju-neurologu; įsitraukė į sionistinį judėjimą. Vokietijoje jis pradėjo savo žurnalistinę bei literatūrinę veiklą. Išvertė iš vokiečių į jidiš Teodoro Herzlo „Altneuland“ (paties Herzlo paprašytas). Tapo žinomas pseudonimu Baal-Machšoves, kas reiškia „Minčių valdovas“ (arba „Minčių vyras“, arba tiesiog „Mąstytojas“). Nerami XX amžiaus pradžia nubloškė atgal į „Rytus“: 1901 metais jis persikėlė į Varšuvą; tais pačiais metais 1901 metais tėvas Zalkindas gavo ludijimą (удостоверение), kad sūnus Izraelis, 28-rių metų yra jo šeimos narys Kaune. Tačiau 1901-1905 metais Izraelis gyveno Varšuvoje ir tapo žymiu jidiš literatūros kritiku. Jis buvo pirmasis, iškėlęs į aukštumas tokius rašytojus kaip Mendelė Moicher-Sforimas ir Šolom-Aleichemas. I pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į carinę armiją kaip karo gydytojas, vėliau atvyko į Sankt Peterburgą, išsiskyrė su žmona (neoficialiai, nes Kaune išduoto paso kortelėje jo šeimininė padėtis nurodyta „vedęs“) ir liko su sūnumi.

Sunkus Sankt Peterburgo, vėliau – Petrogrado Elijaševo gyvenimo etapas nušviestas per jo draugystę su Marku Šagalu. Liko Šagalo piešti jo ir sūnaus portretai. Liko ir Šagalo atsiminimai apie jų bendravimą, pokalbius, gyvenimą skirtinguose ir bendruose butuose, sunkią „razruchos“ buitį ir nykstančią jauno Elijaševo sveikatą. Jis vertėsi gydytojo praktika ir turėjo išmaitinti sūnų.


„Bet mane traukė ir pati Eljaševo asmenybė, ne tik tai, apie ką jis kalbėjo. Mes klajodavome dieną ir naktį. Keletą kartų jis lydėdavo mane į mano namus, o aš jį – į jojo. Kalbėdavome apie viską. Ypač – apie meną ir literatūrą. Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai“.

„Vėliau, revoliucijos metais [1917–1918], Peterburge mes dažnai gyvendavome kartu. Sėdėdavome virtuvėje, vienintelėje šiltoje patalpoje. Kampe tarnaitė skalbdavo skalbinius, o mes gerdavome nesibaigiančią arbatą su kieto cukraus gabalėliu“.

„Sėdėdavau ir piešdavau jį, gydytoją su retai užeinančiais pacientais, nykstantį kaip Don Kichotas nuo įvairių sielvartų“.

„Galvojau apie savo iš dalies paralyžiuotą draugą, kuris turėjo labai mažai džiaugsmo savo gyvenime. Pusiau sustingęs, žalsvu, išblukusiu ir kiek per trumpu švarku, jis vaikščiodavo iš kambario į kambarį, tarsi kažko ieškodamas, vilkdamas dešinę koją ir petį. O kai ant stalo pasirodydavo gabalas arklienos – štai tuomet būdavo šventė“ (Vertė Goda Voblikaitė „Parūkimai su Bal Machšovesu“ // Šiaurės Atėnai 2019-02-08 (http://www.satenai.lt/2019/02/08/parukymai-su-bal-machsovesu/). Марк Шагал. Мой друг Баал-Махшовес, Литерарише блетер. Варшава, 1939, № 16, 9 июня. (http://www.m-chagall.ru/library/Mojj-mir23.html).

Į Lietuvą, į gimtąjį Kauną, į šiuos namus Vilniaus ir Daukšos gatvių sankirtoje Elijaševas iš Rusijos grįžo 1921 metų pradžioje. 1921 metų sausio 26 d. Obelių pasienio punkte išduotas liudijimas, kad Elijaševas Izraelis, 49 metų, su sūnumi Solomonu, 12 metų, yra tremtinys, grįžtas iš Rusijos tėvynėn.

Kaune jis gydytojo praktikos neturėjo, vertėsi tik iš literatūrinio darbo: buvo laikraščio Idiše Štime literatūros skyriaus redaktorius, rašė straipsnius lietuvių ir jidiš kalba, prisidėjo prie žydų ir lietuvių kultūrų ir kultūrininkų bendradarbiavimo, 1921 metais steigė Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjungą. Sveikatai vis blogėjant, Išvažiavo gydytis į Vokietiją, į Visbadeno sanatorijją. Yra duomenų apie jo grįžimą į Berlyną 1921 ir tikrai 1923 metais, kur liepos 14 d. buvo švenčiama jo 25 metų literatūrinės veiklos sukaktis, o taip pat Šagalo teiginiai, kad Elijaševą vėl pamatė tik Berlyne (o ne Kaune, kur Šagalas lankėsi pakeliui į Berlyną 1922 metų gegužę).

Mirė vos grįžęs į Kauną. Nekrologas praneša, kad Izidorius Jelijaševas mirė 1924 metais sausio 13 d. po ilgos ir sunkios ligos, kokia tai buvo liga, niekur neparašyta. „Deja, tenka pažymėti, kad jokia lietuvių kultūros įstaiga ir joks lietuvių literatūros atstovas nelaikė reikalingą esant dalyvauti mirusiojo rašytojo laidotuvėse, tiek pasidarbavausio lietuvių ir žydų kultūriniam susiartinimui ir tiek padariusio savo tėvynės prestižui užsieniuose“, – rašoma nekrologe. Bet gatvę jo vardu pavadino, tik ne tą, kurioje stovi namas, o netoli nuo jo prasidedančią Raguvos gatvės atkarpą, buvusį Gluchoj skersgatvį (beje, kaip rašoma, jau 1919 metais, kai Elijaševas dar nebuvo į Kauną grįžęs), dabar tai – V. Sladkevičiaus gatvė. Keisti buvo laikai: įsivaizduokite, grįžti po ilgų metų klajonių į gimtąjį miestą, o čia tavo vardu kaimyninė gatvė pavadinta. Tarpukariu Lietuvoje veikė Baal-Machšoveso vardu pavadinta Žydų kultūros draugija.

Broliai, seserys ir kiti giminaičiai

Vyriausias brolis buvo 1861 metais gimęs Aaronas. Apie jį nieko nežinome, tik tai, kad jis nugyveno ilgą gyvenimą ir žuvo Kaune 1941 metais.

Turbūt, garsiausi giminaičiai – Šteinbergai – buvo 1866 metais gimusios sesers Chienos vaikai (Paso kortelė KRVA. F. 66, ap. 1, b. 1343). Ištekėjusi, ji išvyko gyventi į Latviją. Jos sūnus Aaronas (Arns), Zaharijos sūnus, Šteinbergas (1891-1975) – filosofas, gimęs Dvinske (Daugpilis, Latvija). Nuo 1904 metų šeima gyveno Estijoje (Pärnu), kur jis baigė mokyklą. 1907 metais šeima persikėlė į Maskvą, o Aaronas išvyko studijuoti į Heidelbergo universitetą, kur 1913 metais gavo filosofijos ir teisės daktaro laispnį. Grįžęs į Rusiją buvo vienas iš Sankt Peterburgo Žydų aukštesniųjų studijų instituto steigėjų. 1922-1934 metais gyveno Berlyne, vėliau Londone. Rašė poeziją rusiškai ir hebraiškai, darbus apie literatūrą ir meną. Bendravęs su Levu Karsavinu ir lankęs jį Kaune, kur atvykęs, apsistodavo šiame name.

Jo vyresnysis brolis Icchokas (Isaakas) Nachmanas Šteinbergas (1888-1957) taip pat buvo rašytojas ir žurnalistas, rašęs rusų ir vokiečių kalba, taip pat jidiš. Mokėsi Maskvos ir Heidelbergo universitetuose, kur 1910 metais gavo teisės daktaro laipsnį. Buvo kairysis eseras ir pirmasis RTFSR Teisingumo liaudies komisaras 1917-1918 metais (neaišku kodėl, buvo vadinamas „Kauno rabino anūkas“). Nuo 1923 metų gyveno Berlyne, 1933-1939 metais – Londone, nuo 1943 metų – New Yorke.


Isaakas Šteinbergas

Po Chienos ėjo sesuo Rachelė (Berlinienė), gimusi 1867 metais, žuvusi 1943 Kauno gete. Jos vyras buvo Mošė Ichakas Berlinas ir jie vieninteliai iš visų jaunųjų Elijaševų turėjo daug vaikų, šešis: Izekielį, Jakobą, kuris mirė vos 20-ties, Mordechajų, Rivką (Rebeka) (Avrach, ištekėjo už fabriko savininko Isako Avrako ir išvyko gyventi į Mažeikius; mirė 1943 metais tremtyje Altajaus krašte), Esterą (Vitenberg) ir Jegudą Eidelį. Berlinų šeima gyveno šiame name.


Rivka Avrach, 1924 metais

1869 metų balandžio 6 d. gimė brolis Moisiejus, legendinis grosmeisteris, miręs vos 50-ties, 1919 metais. 1894 metais jis išvyko iš Kauno į Daugpilį (tuometinį Dvinską), kur ir prasidėjo jo kaip šachmatininko, karjera. Studijavo Berno universitete, Šveicarijoje, kur pelnė tarptautinę reputaciją tarptautiniame šachmatų turnyre Davose, toliau sekė Vokietija, kur Moisiejus Elijaševas galiausiai persikėlė ir XX amžiaus pradžioje apsigyveno Miunchene. 1909 metais jis grįžo į Kauną ir toliau dalyvavo Rusijos bei užsienio šachmatų turnyruose. I pasaulinio karo pradžia užklupo Moisiejų Mannheime, Vokietijoje, kur jis dalyvavo turnyre kaip Rusijos žiniasklaidos korespondentas (ir šis brolis buvo literatas). Po kelių dienų jis buvo areštuotas ir apkaltintas šnipinėjimu (mat, maudėsi Reine netoli strategiškai svarbaus tilto); paleistas tik įsikišus Amerikos konsului, išvyko į Šveicariją.


Moisiejus Elijaševas

1872 metais gimusi sesuo Šeina (Paso kortelė KRVA. F. 66, ap. 1, b. 33825), Ištekėjo už legendinio Pinsko priemiesčio Karlino rabino Davido Friedmano, žinomo kaip Karlino Davidas (1928-1915), sūnaus Šemero Friedmano ir išvyko į Pinską. Jie turėjo sūnų Šmuelį (Šmerą arba Samuilą), pasak 1922 metų rugpjūčio 14 d. Kaune išduoto paso kortelės, gimusį 1892 metų spalio 11 d. Pinske (kai kur nurodyti gimimo metai 1899).


Šmuelis Elijaševas

Šmuelis augo Kaune, šiame name, 1917 metais baigė Komercinę mokyklą, studijavo teisę Maskvos, Kijevo universitetuose, baigė Charkovo universitetą, teisės daktaro laipsnį gavo 1927 metais Toulouse‘os universitete, nuo 1928 metų dirbo advokato padėjėju Kaune. Po senelės mirties jis tapo šio namo valdytoju, „Elijašovienės įpėdinių“ vardu tvarkė ir pasirašinėjo visus su valda susijusius dokumentus. Šiame name, adresu Daukšos g. 8, butas 1, Šmuelis Friedmanas (namo dokumentuose – Fridmanas) gyveno, kol neišvyko į Palestiną (kai kur nurodyta, kad 1934 metais, tačiau paskutiniai jo pasirašyti namo dokumentai datuojami 1936 metais), kur padarė diplomatinę karjerą: buvo Izraelio ambasadorius Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Sovietų Sąjungoje bei Izraelio JT delegacijos narys.

Šis Baal-Machšoveso sūnenas nuo jaunystės pasižymėjo kaip rašytojas, pasirašinėjęs motinos pavarde, Elijaševas. Lietuvoje buvo ir daugiau Friedmanų-Elijaševų. Vienas jų, tikriausiai, Šmuelio Friedmano brolis, Mordechajus (Markas) Elijaševas (Friedmanas), gimęs 1898 (kitur – 1893) metais taip pat Pinske, biologas bei agronomas, Kauno žydų realinėje gimnazijoje dėstė chemiją ir biologiją, buvo direktoriaus pavaduotojas; „Tarbut“ mokytojų seminarijoje dėstė gamtos mokslų ir geografijos metodologiją. Šis į Palestiną išvyko jau 1930 metais. Ten gyvendamas, rašė chemijos ir kitų gamtos mokslų dalykų vadovėlius, vertė į hebrajų kalbą knygas ir mokslo straipsnius, spausdinosi Izraelio spaudoje. Mirė 1977 metais.

1876 metų liepos 22 d. gimė brolis Judelis Markas. Jo mirties data nežinoma.

Sesuo Esterą Gurliand-Veisbartienė, gimusi 1878 metų spalio 5 d., taipogi buvo literatė ir turėjo filosofijos daktarės laipsnį. Jos pirmasis vyras buvo Aronas Gurliandas. Po skyrybų ji ištekėjo už 1895 metais (taigi, 17 metų už ją jaunesnio) Berlyne gimusio filosofijos daktaro, meno kritiko Johano Veisbarto (Weisbarth), kuris labai anksti mirė ir ji liko našlė. Esteros Veisbartienės 60-mečio proga Apžvalgoje publikuotame rašinyje, pavadintame „Rašytoja ir kultūrininkė“ jo autorius R. Rubinšteinas rašė:

„Ji visų pirmą imponuoja savo žiniomis. Ji daug mokėsi jauna būdama ir dar dabar tolydžio mokosi, studijuoja. Ji pasižymi nepaprastu žydų talmudisto stropumu, nepaprastu mokslo ir žinių troškuliu. Ji be paliovos mokosi, ji visuomet susirūpinosi kokia nors problema, kuri kamuoja jos protą. Jos kultūrinių interesų diapazonas yra nepaprastai platus. Pagal savo specialybę ir polinkius ji yra filosofė. Nuolatiniai jos tyrimų objektai yra giliosios visatos problemos, žmogaus mintijimas ir kūryba, intelektas ir etika. Bet ji domisi viskuo, kas kuriama kultūros pasaulyje, ypač žydų kultūros pasaulyje“ (Apžvalga 1938-11-06, nr. 40. P. 4. 1938-11-06, nr. 40, (https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=94050).
Veisbartienė minima, pirmiausia, kaip literatūros, dailės ir teatro kritikė. Ji taip pat skaitė paskaitas ir buvo Žydų liaudies universiteto steigėja. Gyveno šiame name. Atėjus naciams, ji žuvo Kaune 1941 metais.

Brolis Jirmija gimė 1880 metais. Jo mirties data nežinoma. Galima daryti prielaidą, kad jie abu su broliu Judeliu Marku mirė vaikystėje, nes šaltiniuose dažnai nurodoma, kad Chaja-Sora Elijaševienė turėjo ne 10, o 8 vaikus.

Jauniausias Izraelio Elijaševo brolis Boruchas (Borisas) Eljaševas pagal jo 1921 metais Kaune gauto paso kortelę, buvo gimęs 1883 metais. Jis irgi turėjo daktaro laipsnį, bet vertėsi radijo aparatų prekyba: Laisvės alėjoje (tuometiniu adresu Laisvės al. 56, šiandien Laisvės al. 80, Maironio gatvės kampe), kaip Belgijos firmos „Radio Siera“ generalinis atstovas Lietuvoje turėjo prekybos kontorą. 1925 metais minima jam priklausiusi krautuvė ir gimtajame name, kuriame jis ir gyveno.

Borisas Eljaševas ir jo šeima – žmona Rachilė, Berelio duktė, gimusi 1886 metais ir duktė Ona, gimusi 1916 metais, yra sovietų represuotų Lietuvos žydų sąraše, kur pateikiamas iškraipytas pavardės variantas – „Elševas“ ir klaidingai nurodoma gimimo data – 1888. Visa šeima buvo ištremta 1941 metais. Atskirtas šeimos tėvas pateko į Sevuralagą, Gariu rajoną Sverdlovsko srityje, o 1942 metų liepos 1 d. Ypatingo pasitarimo buvo nuteistas penkerių metų tremties ir išsiųstas į Novosibirsko sritį, kur 1943 metais žuvo. Žmona ir duktė ištremtos į Altajaus krašto Kosichos tarybinį ūkį, žmona žuvo 1942 metais. Šeimoje dar buvo sūnus Aleksandras, kurio likimas nežinomas.

Namas

Su Elijaševų valda tuometiniu adresu Daukšos g. 8 / Vilniaus g. 16 susietos tarpukario statybos bylos prasideda po šeimos motinos Chajos-Soros mirties. Jos testamentas buvo surašytas 1924 metų rugpjūčio mėnesį, praėjus pusei metų po sūnaus Izraelio mirties.
1925 metų gruodžio 9 d. kaip namo valdytojas pirmą kartą pasirašo Šmeras Friedmanas (KRVA. F. 214, ap. 1, b. 8481). Būdamas savininkės anūkas, Friedmanas nebuvo tiesioginis įpėdinis, bet įpėdinių įgaliotinis. 1936 metais, siekdamas nutraukti jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl neteisėtų statybų, jis pareiškė, kad valda priklauso ne jam, o Elijaševienės įpėdiniams, kuriuos ir išvardino: Borisas Elijaševas, gyvenantis bute Nr. 6, Ester Elijaševaitė-Veisbartienė, gyvenanti bute Nr. 7, o taip pat Rachilė Berlinienė ir Chiena Šteinbergienė, kurių butų numeriai nenurodyti (KRVA,. F. 218, ap. 2, b. 855). Taigi, vienas brolis ir trys seserys 1936 metų spalio 28 d. tikrai gyveno šiame name ir buvo jo bendrasavininkai.

1926 metų rugsėjo pradžioje Chajos-Soros Eljaševienės įpėdiniai ruošiasi savo name „perdirbti angas“. Gavę leidimą, iš Daukšos gatvės pusės padarė naujas duris į naują krautuvę. Projektą pasirašė inžinierius Juozas Tyško, techninę priežiūrą – inžinierius Jonas Salenekas.

1927 metų birželio 14 d. Friedmanas prašo leidimo remontuoti dviejų aukštų mūrinį namą, kuris stovėjo Daukšos gatvėje trečias iš eilės. Projektą pasirašė inžinierius Dovydas Kurickas, techninę priežiūrą – inžinierius Jonas Salenekas. Projekte pavaizduotas istoristinis keturių langų fasadas su šešiakampėmis dekoracijomis po langais ir tipiškais karpytais archivoltais, su dantytu karnizu. Pirmame aukšte dvi krautuvės, iš kiemo – įėjimas į butą (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 856). Rodos, prie to kampinio namo kiemo pusėje buvo mediniai laiptai ir galerija – būdinga XIX amžiaus Kauno senamiesčio kiemų atributika, – kuriuos 1937 metų gegužės 8 d. liepė nugriauti kartu su visais pasenusiais mediniais sandėliais, tačiau ar vis atidėdamas griovimo aktas buvo įvykdytas, žinių nėra. Galiausiai, buvo nugriautas ir abu šioje vietoje susiglaudę stovėję mūrinukai, kurių vietoje šiandien stovi sovietinių laikų daugiabutis.


Dabartinis namas Daukšos g. 16

Valdos kieme, vieno aukšto namuke, stovėjusiame prie galinės Daukštos gatvės ribos (šiandien ten tuščia), veikė saldainių dirbtuvė ir krautuvėlė. Dirbtuvė, kuri išdidžiai vadinosi „saldainių fabrikas „Vilnius“, priklausė Chaimui Granatui ir Elijaševų kieme veikė nuo 1922 metų (pats Granatas gyveno Vilniaus g. 29). Kai Granatas 1932 metų gegužės 23 d. paprašė veiklos leidimą pratęsti, jam buvo atsakyta, ir ne tik todėl, kad patalpa per mažai apšviesta ir plane „nenurodyta išvietė“, bet ir todėl, kad ...„menkai dirbtuvei duodamas per daug žymus pavadinimas“. Vis dėlto 1932 metų gruodžio 2 d. leidimą davė ir „Vilnius“ gamino saldainius ir toliau (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 857).

1932 metų birželį tarp kampinio namo ir saldainių dirbtuvės Fridmanas statosi vieno aukšto namelį sargui gyventi; dengtą skarda, šildomą krosnimis. Projektas ir techninė priežiūra inžinieriaus Juozo Segalausko (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 856).

Pagaliau, [bent 1939 metais] tame pačiame Elijaševų kieme patalpas savo manufaktūros urmo sandėliui nuomavosi du garsių tarpukario Kauno namų savininkai Mozė Chaimsonas ir Borisas Šlapaberskis.

Po Friedmano išvykimo, jau 1938 metais, su šia valda susiję raštai siunčiami kitoms ir kitur gyvenančioms Elijaševienės įpėdinių įgaliotinėms: birželio 28 d. –Izabelei Galpernaitei, gyvenančiai I. Kanto g. 16 (prie Laisvės alėjos kampo); rugpjūtį – Rachilei Elijaševienei, gyvenančiai Lukšio g. 19/25 (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 857). (Pamenate I pasaulinio karo metų vokiečių nusiaubtos valdos „vedėja“? Tai tas pats kitos Elijaševų giminės šakos adresas, šiandien Šv. Gertrūdos gatvė).

Sūnus

Izraelio Elijaševo sūnaus Šlomos (Solomono) Elijaševo tiek gimimo metai, tiek gimimo vieta, kaip ir daugelis šiame tekste minimų datų ir vietų, nėra iki galo aiškios. Vieni sako, kad jis gimė 1907 metų Berlyne, kiti – kad 1909 metais Kaune. Tačiau, kaip buvo minėta, kai 1921 metais Izraelis kartu su sūnumi grįžo į Lietuva, jų grįžtančių tremtinių statusą liudijinčiame dokumente buvo parašyta, kad berniukui 12 metų, o reiškia, jis buvo gimęs 1909 metais. Žinomas rusišku vardu Nikolajus, šeimoje vadintas Alia, po tėvo mirties jis liko gyventi Berlyne, iš kur, kaip Lietuvos pilietis, 1938 metais nacių buvo deportuotas į Lietuvą. Poetas ir teatro režisierius, Solomonas Elijaševas 1939 metais Vilniuje įkūrė Žydų teatrą ir jam vadovavo. Žuvo Vilniaus gete.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą