2019 m. rugsėjo 10 d., antradienis


Kaunas nykstantys ir išnykęs:

Kino teatrų vietos Šančiuose (ne vienas pastatas neišliko)

Iliuzijon", „Iliuzija" ir „Saturn" 

Nuotrauka iš Juozo Stanišausko albumo „Kaunas“.

Patys pirmieji kino teatrai kartais vadindavosi „iliuzijonai“ „iliuzijos vieta“. Ir vienas pirmųjų kino teatrų Kaune (jei kalbėsime apie dabartinio Kauno teritoriją) buvo vardu „Iliuzijonas“. Kino teatras, kurio savininkas buvo P. Švačkinas, buvo atidarytas Šančių priemiestyje 1908 metais. Tad prieš daugiau kaip 100 metų šančiškiai jau turėjo galimybę pasinerti į iliuzijos pasaulį, stebėdami „judančius paveikslus“ ekrane, ir ši pramoga jiems labai patiko.

Šio kino teatro (ar veikiau, pastato, kuriame buvo įrengta „iliuzijų“ salė) vieta sunkiai identifikuojama, šiek tiek duomenų yra tik apie kita kino teatrą, pradėjusį veikti jau Nepriklausomoje Lietuvoje, 1923 metais tame pačiame pastate ir beveik tuo pačiu vardu – „Iliuzija“.

„Iliuzijos“ vieta buvo „Metalo“ fabriko teritorijoje. 1879 metais brolių Šmidtų įkurta „Vesfalija“, brolių Vailokaičių įsigyta 1922 metais tapo AB „Metalas“. Salė buvo naujai įrengta statybos techniko Jono Saleneko. Tai buvo ar ne pirmasis jo įrengtas kino teatras; vėliau buvo Laisvės alėjos „Glorija“ (dabartinis Lėlių teatras) bei „Kapitol“ (šiandien žinomas kaip „Kanklės“). O kone visi Šančių kino teatrai buvo įrengti Saleneko. Nurodytas ir tikslus to meto adresas: Adolfo Bitcherio name A. Juozapavičiaus pr. 13. „Iliuzijos“ savininkai buvo Juozas Ratkevičius ir Antanas Varčikas.

„Iliuzija“ veikė tik dvejus metus, iki 1925 metų. O dar po dviejų metų, 1927 metais ją pakeitė „Saturn“. „Kosminio“ pavadinimo kino teatras atsidarė kitame pastate, šalia buvusios „Iliuzijos“. Ir šį pastatą kino teatrui pritaikė Jonas Salenekas. Įėjimas į jį buvo tiesiog „Metalo“ fabriko sienoje. Tuo metu Juozapavičiaus prospekto namai jau buvo skaičiuojami nuo Panemunės tilto, ir adresas nurodomas toks pat, kaip ir „Metalo“ fabriko Juozapavičiaus pr. 78 (dabar Nr. 82). Kino teatrui skirtoje sienos dalyje buvo dvi pusapskričios arkos, įrėmintos piliastrais kolonų imitacijomis, vienoje jų kabėjo reklaminis stendas su kino žvaigždžių nuotraukomis, kitoje buvo įėjimas su stogeliu, akcentuotas aukštu banguotu neobarokiniu frontonu. Kartu su šalimais, ties Siūlų gatvę, 1929 metais pastatytos Turgaus halės fasadu susidaryta vientisa kompozicija buvo nutinkuota žydra spalva su baltai išryškintais piliastrais bei arkomis. Šiandien įėjimo į kino teatro vieta būtų maždaug ties visuomeninio transporto stotele.

Vienas senųjų savininkų liko – Juozas Ratkevičius, jis buvo ir kino teatro vedėjas; prie jo prisijungė Kazys Bandzevičius. 1930 metais Ratkevičius buvo išrinktas Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku. 1933 metais jis nurodomas kaip vienas savininkas (Bandzevičius tuo metu tapo kino teatrų Laisvės alėjoje „Metropolitaino“ ir „Forum“ bendrasavininku), o 1940 metais prie jo prisijungė Julius Žostauskas. „Saturnas“ buvo „tikras“  miesto kino teatras su divertismentais prieš seansus, gana didele, 352 vietų, sale[1]. Jis veikė ir nacių okupacijos metais; tada vedėju nurodomas S. Gulevičius. Traukdamiesi, 1944 metais vokiečiai sudegino halę ir didesnę „Metalo“ fabriko dalį, o kartu su ja  – ir „Saturną“.

„Spindulys“

„Iliuzija“ nebuvo pirmasis Nepriklausomoje Lietuvoje Šančiuose atidarytas kino teatras. Dar anksčiau, 1919 metais, už kelių namų nuo jo (šiandien tai būtų maždaug prieš Šančių polikliniką) veikė „Spindulys“, kurio adresas buvo A. Juozapavičiaus pr. 17. Jau 1919 metais spauda apie jį rašė kaip apie labai netvarkingą. 1922 metais jis užsidarė, patalpos buvo išnuomotos Lietuvos universiteto Veterinarijos skyriaus laboratorijai.

1924 metais pastate įsikūrė Kauno įgulos kareivių klubas, pasivadinęs senojo kino teatro vardu „Spindulys“; jame vėl buvo įrengta kino salė. Klubas buvo uždarytas 1927 metais, o vietoje jo įsikūrė pionierių bataliono štabas. Namas buvo dviejų aukštų. Antrame aukšte buvo įkurta Karo technikos dalių karininkų Ramovė. 1928 metais šios Ramovės salėje vėl įrengė kino salę, pavadintą bataliono vardu „Pionierius“. Čia irgi būdavo divertismentai, prieš seansus ir po jų grodavo bataliono orkestras. Vienu žodžiu, tai buvo „kariškas“ kino teatras. Tolesnis jo likimas nežinomas.

„Lyra“ (buv. „Apollo“) ir „Taika“



Priešais, toje pačioje sankryžoje, ten, kur Sodų gatvė susikerta su Mažeikių gatve ir išeina į A. Juozapavičiaus prospektą, tuo pačiu metu ir to paties Jono Saleneko perstatyta veikė „Lyra“. Bet 1923 metais čia įsikūręs kino teatras vadinosi kitaip. Jo vardas buvo „Apollo“. Pastatas buvo prie nedidelės turgavietės. Vėliau turgavietė buvo iškelta, bet vieta liko Šančiams „centrinė“. Tarpukariu šioje vietoje vasaromis įsikurdavo cirkas-šapito, žiemą buvo statoma Kalėdų (sovietmečiu vadinta „naujametinė“) eglė.
Medinis vieno aukšto su mansarda namas buvo apleistas ir priklausė tūlam Davidavičiui, iš kurio jį su visu sklypu 1923 metais nusipirko trys moteriškės (bent jau pagal dokumentus, nes tikrėji pirkėjai buvo jų vyrai): Salomėja Sližienė, Michalina Jagučiauskienė ir Janina Vaitkienė. Pirmuoju kino teatro direktoriumi nurodytas Jurgis Prochorovas. Namas turėjo neobarokinį frontoną, jo fasadas buvo papuoštas piliastrais. Prie medinio namo buvo pristatytas mūrinis 317 vietų salės priestatas. Salės gale buvo įrengtos ložės, dekoruotos fanerinėmis palmėmis. To meto spauda praneša, kad naujo kino teatro salė „išpiešta įvairiais reginiais. Yra keleta Kauno apylinkių reginių: Nemuno, gelžkelio tiltas, Aleksoto tiltas, tunelis ir kiti“[2]. Žodžiu, pasipuoštė kaip tikras „Apolonas“.
1927 metais kino teatras pakeitė savo pavadinimą į „Lyrą“ (iškaboje parašyta su „i“ trumpaja). Tais metais valdos savininkės nurodytos tik Sližienė ir Jagučiauskienė. Iš šių moteriškių „Lyrą“ išsinuomojo Jonas Žarskis, Jonas Garunkštis ir Jonas Pluščiauskas. 1933-1935 metais „Lyros“ savininku nurodytas J. Kijauskas, o vėliau tik Antanas Zaremba, likęs vedėjo pareigose ir nacių okupacijos metais. Tačiau yra nemažai liudijimų, kad Zaremba buvo „Lyros“ direktorius nuo pat pradžių. Jis čia pat, už fojė ir kasos, ir gyveno. Giedrius Kuprevičius gerai prisimena Antaną ir Jadvygą Zarembas. Vaikų jie neturėjo, buvo artimi jo motinos, Lechavičių šeimos draugai. Anot jo, Zaremba važinėjo „tais laikais labai prabangiu automobiliu“[3]. 1934 metais Zaremba buvo parašęs porą scenarijų filmams, dėl kurių tarėsi sus prancūzais, bet jie taip ir nebuvo pastatyti. 1935-1940 metais valdos savininkė liko tik viena Sližienė. Prieš seansus ir čia buvo diverstismentai, o seanso metu pardavinėjo dešreles su garsyčiomis[4].
Pokariu „Lyroje“ rodė senus vokiškus filmus, rusų atsivežtus iš Berlyno kaip trofėjus. „Lyra“ sudegė tarybiniais metais, o jos vietoje buvo pastatyta „Taika“. O kol dar nebuvo „Taikos“, kino filmus rodydavo nacionalizuotoje Metodistų bažnyčioje. Šančiškis Gintaras Vitulskis projekte „Atminties vietos“ prisimena:
„Pokariniu laikotarpiu, kol nebuvo pastatytas (1953 m.) kino teatras „Taika“ (vietoje sudegusio medinio kino teatro „Lyra“), Metodistų bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta kino teatru. Prisimenu jame matytą filmą „Tarzanas“ su pagrindinio vaidmens atlikėju Johnny Weismuller. Kinas sovietmečiu buvo paverstas vienu iš pagrindinių propagandinių ginklų, bet vis vien retkarčiais pamatydavome ir užsienyje sukurtus pasaulinius šedevrus, tokius kaip režisieriaus Stanley Kubrick sukurtą juostą „Spartakas“ su Kirk Douglas ar „Kleopatrą“ su Elizabeth Taylor. Eilės būdavo milžiniškos...“[5]

1959 metų nuotrauka

Naujas kino teatras „Taika“ buvo pastatytas 1953 metais pagal tipinį projektą: „neoklasikinis“ su jonėninėmis kolonomis ir trikampiu frontonu. Pirmo aukšto fojė vykdavo parodos, įvairūs renginiai; antrame aukšte buvo bufetas. Lygiai toks pat kino teatras buvo pastatytas Vilniuje, Kalvarijos gatvėje, jis vadinosi „Tėvynė“ (dabar klubas „New York“).
„Taika“ nugriauta 1998 metais. Tuščiame „Lyros“/„Taikos“ sklype jau 2001 metais buvo norėta statyti degalinę ne pats geriausias sprendimas Šančių „centrui“. Apleistas žemės plotas su pamatų griuvėsiais ir šiandien masina „investuotojus“.
„ Saulė" (nepastatyta) 
Dar vienas kino teatras Šančiuose taip ir nebuvo pastatytas. Jis turėjo atsirasti priešais paštą, dabartinės parduotuvės „Šilas“ vietoje, ir vadintis „Saulė“. Valda priklausė Moisiejui Cinui.
Naujo kino teatro projektas buvo paruoštas 1939 metais inžinieriaus Juozo Segalausko. Tas pats Segalauskas tuo pat metu suprojektavo ir pastatė Art Deco stiliaus „Pasaką“ Savanorių prospekte. Kino teatras „Saulė“ turėjo būti dviejų aukštų. Šalia buvo valstybinė „Paramos“ degtinės parduotuvė. Projektas numatė parduotuvę sujungti su nauju pastatu į vieną. Tačiau liko tik ilgi susirašinėjimai su Miesto statybos komisija: leidimo statyti kino teatro Cinas taip ir negavo.



[1] Alvydas Surblys „Kauno kino teatrai 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida“ // Kauno istorijos metraštis. T. 11. Kaunas: VDU, 2011, P. 151-197. P. 190-193.
[2] Lietuva 1923-08-12.
[3] Giedrius Kuprevičius. Koncertas. Vilnius: Tyto alba, 2017. P. 81.
[4] Agnė Smolienė. „Pasivaikščiuojimas po pagrindinę Šančių gatvę“ // Kauno diena. 2014-08-28.

2019 m. liepos 23 d., antradienis



Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Švč. Sakramento (Dievo Kūno, buv. Studentų) bažnyčios
ir Domininkonų vienuolyno istorija ir dabartis


Prieš porą mėnesių Kauno senamiestyje, prie pat Vilniaus gatvės pėsčiųjų perėjos duris atvėrė vienintelė iki šiol apleista Kauno bažnyčia. Prieš keletą metų buvo tikimasi, jog Kauno arkivyskupijai pavyks jei ne restauruoti, tai bent aptvarkyti nelaimingą pastatą. Ir išties, buvo pradėta ardyti tarybiniais laikais čia atsiradusias kino teatro grindis; pajudinus skliautų tinką, pasirodė tarpukariu tapytų ar tai paukščių, ar tai angelų sparnai. 2017 metais buvo parengtas jau ir išorės restauracijos projektas (autoriai UAB „Erdvės norma“), turėjęs grąžinti bažnyčiai jos barokines formas.


Švč. Sakramento bažnyčios vidus 2017 metais.
Tačiau greitai darbai sustojo: pinigų nerasta net paprastam remontui (o gal paprasto remonto ir nenorėta). Tad šiandien bažnyčia atiduota į bendruomeninės organizacijos – Kauno Senamiesčio draugijos – ir privačių verslininkų Minvydo ir Liudos Znaidauskų rankas. Draugija tikisi gauti lėšų restauracijai bažnyčią pavertus „kultūros renginių erdve“, pavadinta sutrumpintu šios bažnyčios titulu – „Sakramentas“.

Prisipažįstu, pavadinimas, suteiktas su rektorato (kadangi tai nėra parapijos bažnyčia, ja rūpinasi ne klebonas, kaip būna parapijose, kur tam tikrai bažnyčiai priklausanti tikinčiųjų bendruomenė apibrėžiama geografiniu pagrindu, bet rektorius; šiuo metu, nuo 2018 metų birželio mėnesio Švč. Sakramento rektorius yra kun. Gytis Stumbras) bei kurijos žinia bei pritarimu, mane glumina. Juk Katalikų Bažnyčioje sakramentai – tai šventosios „paslaptys“ (slėpiniai), kurių priskaičiuojamas „magiškas“ skaičius – septyni (krikštas, sutvirtinimas, nuodėmių atleidimas, Eucharistija, kunigystė, santuoka ir ligonių patepimas). Sakramentų galia irgi tam tikra prasme „magiška“: tai veiksmai, kuriais žmogus sukuria dievišką realybę. Kaip tai įmanoma? Ogi, paslaptingai Dievo malonei veikiant, tinkamai pasinaudojus žmogiškumą apibrėžiančiu įrankiu – kalba, kurią nuo senų senovės žmonės pastebėjo turinčią performatyvumo galią: tam tikromis sąlygomis ištarti tam tikri žodžiai patys atlieka savo skelbiamus veiksmus. Pasakyta „krikštiju“, „atleidžiu“, „pažadu“ – ir žmogus tampa pakrikštytu, atleidimas gautas, pažadas įsigalioja. Tarytum žmogaus lūpomis atliekamas dieviškas „fokusas“: „abrakadabra“ – ir iš fokusininko skrybėlės pasirodo gyvas baltas triušis. Gal ir „Sakramento“ idėjos sumanytojai tikisi kažko panašaus, – kad ištarus nūdienos „magiškus“ žodžius „kultūra“, „bendruomenė“, ar patį galingiausią – „projektas“, iš nematomos rėmėjų skrybėles nubyrės bent šiek tiek pinigų? Bet ne, greičiausiai jie tiesiog sutrumpino bažnyčios titulą iki skambaus lotyniško žodžio. Kiekvienas besimokantis katekizmo vaikas žino, kas yra sakramentai. Ar gali būti, kad būsimieji kultūrinių renginių lankytojai, kuriuos tikimasis čia „pritraukti“, to nežino?

Šios bažnyčios titulas – Švenčiausio Sakramento bažnyčia – nurodo į patį svarbiausią sakramentą – Eucharistijos paslaptį, duonos ir vyno tapimą Kristaus Kūnu ir Krauju. Todėl buvo įprasta šią bažnyčią vadinti Dievo Kūno bažnyčia. Neseniai ardytos kino teatro grindys paklotos iš naujo ir čia, antrame aukšte šių metų gegužės 18 dieną buvo aukojamos Šv. Mišios.




Bažnyčios vidaus vaizdai prieš atidarymą
Kažką sakiau apie atvertas duris? Tai va, šios durys yra permatomos, o ant jų pritvirtintas popieriaus lapas plastikiniame įmaute tarytum už tai atsiprašo, sakydamas: „Šios durys yra laikinos. Gavus tyrimų rezultatus jos bus pakeistos autentiškomis“. Tačiau, kokį bažnyčios istorijos periodą betirtumėte, autentiškų to periodo durų nerasite, tad kas čia turima omenyje, lieka neaišku.



Kauno senamiestis turtingas gotikinių bažnyčių – jų turi net penkias. Bet barokinės architektūros miestas beveik neturi: tik trys barokinės bažnyčios skirtingų vienuolių ordinų buvo pastatytos Kaune XVII-XVIII amžiuose, o dar tiksliau kalbant, – tik dvi, Jėzuitų ir Domininkonų, nes trečioji, Karmelitų bažnyčia iškilo tuometiniame užmiestyje, Kaunakiemio kaime. Tiesa, dar yra Pažaislio vienuolynas, tačiau jis įsikūręs dar toliau nuo miesto.

Domininkonai Kaune atsirado XVII amžiaus pirmoje pusėje. Juos pakvietęs Kauno teismo suolininkas Dominykas Narkevičius 1631 metais užrašė jiems savo sklypą su namu prie Vilniaus (Didžiosios) gatvės. 1639 metais Jonas Varlauskis ir Upytės pavieto maršalka Kristupas Bialozoras taip pat dovanojo domininkonams namus gretimuose sklypuose, o Bialozoras pasirūpino ir Vilniaus vyskupo sutikimu steigti Kaune vienuolyną. (Trys Bialozoro sūnūs –Vladislovas, Aleksandras ir Jonas – tapo vienuoliais domininkonais, o dukra Sofija Anatolija buvo benediktine[1]). 1641 metais dovanojimas buvo oficialiai patvirtintas karaliaus Vladislovo Vazos ir jau 1644 metais iškilo pirmoji Domininkonų bažnyčia. Ji buvo dar renesansinė, vienanavė ir be bokšto, pastatyta, naudojant senų čia stovėjusių namų sienas, kurių gotikinio mūro fragmentai išliko iki šiol. 1646 metais atskirai nuo bažnyčios iškilo varpinė; bažnyčioje buvo įrengti meistro Bartelio vargonai ir pasamdytas vargonininkas vardu Sebastijonas. Iki 1647 metų buvo įrengti altoriai ir 1653 metais bažnyčia, tituluota Šv. Kazimiero vardu, pradėjo veikti, o vos po dviejų metų prasidėjo karas, kurio metu Kauną siaubusi rusų kariuomenė bažnyčią sugriovė.

Karui pasibaigus, vienuoliai dar bandė bažnyčią atstatinėti, tačiau greitai suprato, kad geriau pastatyti naują. Statė ilgai, pradėjo 1678 metais, o baigė tik 1690; dar dešimt metų įrenginėjo, kol pagaliau, 1700 metais koncekravo (pašventino) naujais, Dievo Kūno, Šv. Kazimiero, Šv. Dominyko ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulais. Statyboms nuo 1682 metų vadovavo Italas architektas Pietro Puttinis (1633-1699), dirbęs Pažaislyje.

Bažnyčia yra kryžiaus plano, su šoninėmis koplyčiomis ir stačiakampe presbiterija. (Zakristija pristatyta XIX amžiaus pradžioje.) Virš kiekvieno iš keturių fasadų, kurių kampai akcentuoti piliastrais, buvo iškelti barokiniai frontonai, o virš pagrindinio – manoma, dar ir du barokiniai bokštai. Centrinė nava dengta cilindriniu skliautu, į kurį jungiasi žemesni šoninių koplyčių skliautai. Viduje buvo įrengti septyni marmuru aptaisyti barokiniai altoriai su paveikslais ir skulptūromis, grindys išklotos marmuro plokštėmis.

Tik pabaigę bažnyčią vienuoliai, iki tol gyvenę mediniuose namuose, ėmėsi statyti mūrinį vienuolyną. Didelis dviejų aukštų vienuolyno pastatas pradėtas statyti XVII amžiaus pabaigoje iš anksčiau čia stovėjusių namų ir baigtas tik 1776 metais. Išlikęs (XIX amžiuje kiek sugadintas, o šiandien išgyvenęs renovaciją) vakarinio korpuso barokinis frontonas – iš XVII amžiaus. Vienuolyną supo du atviri kiemai: paradinis – pietų pusėje ir ūkinis – šiaurės. Šalia buvo sodai ir daržai.

Domininkonų vienuolynas 2016 metais
ir dabar
1812 metais Napoleono kariuomenei įžengus į Kauną, būtent Domininkonų bažnyčia buvo pasirinkta Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos konfederacijos iškilmėms: dalyvavo prancūzų karininkai ir miesto valdžia, skambėjo muzika, po Šv. Mišių Kauno pavieto paprefektis grafas Juozapas Zabiela ir kiti svarbūs asmenys sakė iškilmingas kalbas. Čia pat buvo pasirašytas prisijungimo aktas, choras giedojo „Salvum fac Napoleonem Imperatorem“. Po Šv. Mišių buvo iškilmingi pietūs, vakare miestas iliuminuotas, rotušė papuošta „išvaduotoją“ Napoleoną šlovinančiais piešiniais.

Tačiau jau kitą dieną domininkonams buvo liepta išsikraustyti iš vienuolyno ir apsigyventi vienuolynui priklausančiame bravore. Bažnyčioje buvo sukrauti miltai ir grūdai (Napoleonas pasižymėjo kaip bažnyčių pavertimo sandėliais „pionierius“), o vienuolyne buvo įrengta karo ligoninė bei apsigyveno prancūzų karininkai. Karo eigai pakrypus prancūzų nenaudai, jų karininkus rusai čia laikė jau kaip karo belaisvius, vienuolyną nusiaubė, bažnyčią apiplėšė ir apgriovė. Kun. Juozas Vaišnora pasakoja apie dešiniajame altoriuje buvusį stebuklingą Marijos Rožinio paveikslą su sidabriniais aptaisais, kuris „rusams užėmus bažnyčią, dingo“[2]. 1818-1820 metais bažnyčia buvo atstatyta, grindys vėl išklotos marmuro plokštėmis, iš naujo įrengti septyni altoriai, vietoje sudegusių vargonų pagaminti nauji, 16-kos registrų.

Domininkonų vienuolynas ir bažnyčia XIX amžiaus pirmoje pusėje, vaizdas iš šiaurės. Gerai matomi barokiniai frontonai, galinis – su bokšteliu, bet virš priekinio frontono bokštų nėra. Atrodo, nedidelis bokštelis buvo virš vienuolyno vakarinio korpuso. Matomas iki šių dienų išlikęs fligelis prie vienuolyno.
1845 metais rusų valdžia vienuolyną uždarė, jo pastatą pavertė kalėjimu, o bažnyčią, kaip jau tapo įprasta, – sandėliu. „Kada bažnyčia jau buvo tuščia, raktus pasiėmė kareiviai ir Dievo namuose sukrovė pavalkus, šlajas, atvarslus ir kitus karo baldus“, – rašė vyskupas Motiejus Valančius. Anot jo, 1860 metais, „kada monarchas Aleksandras II mylėjo Lietuvos kraštą, o gerasis karo gubernatorius Vladimiras Nazimovas valdė kraštą“, Domininkonų ir Karmelitų bažnyčias buvo ruošiamasi grąžinti katalikams, bet prasidėjęs naujas sukilimas šių „geradarių“ planus pakeitė[3]. Vienuolyne tuo metu gyvenusius septynis domininkonus priglaudė netoliese įsikūrusios seserys benediktinės (domininkonai nuo Bialozorų laikų tarnavo Benediktinių vienuolyno kapelionais bei nuodėmklausiais). Joms atiteko ir kai kurie Domininkonų bažnyčioje buvę meno kūriniai.

1862 metais buvusioje vienuolyno valdoje buvo pastatyta Gubernijos gimnazija, o vienuolyne apgyvendinti jos mokytojai. 1863-1866 metais bažnyčia buvo perstatyta į mokiniams skirtą cerkvę: ant priekinių bokštelių pamatų užkelti du nauji, ir virš navos iškeltas dar vienas didelis medinis bokštas; visi trys vienodos formos, apvainikuoti stačiatikių „svogūnėliais“. Pagrindiniame fasade aplink portalą buvo išmūrytas arkinis „bizantiškas“ apvadas, kuriame atsirado ikona (dabartinės Kristaus veido mozaikos pirmtakė); šiaurinis frontonas nugriautas, prie presbiterijos pristatyta apsida.



I pasaulinio karo metu bažnyčia tarnavo vokiečių kariuomenės reikmėms. Užrašo likučiai „Garnizon...“ likučiai šiandien, vėlesniam tinkui nubyrėjus, gerai matomas virš portalo.

1918 metų pabaigoje gražinta tuometinei Žemaičių vyskupijos kurijai kaip karių bažnyčia 1919 metais buvo perduota moksleivių, tik šį kartą katalikų, sielovadai. Anot 1926 metais rektoriumi paskirto prel. prof. Blažiejaus Česnio (1884-1944), bažnyčia „į katalikų rankas grįžo be altoriaus, be vargonų, be liturginių rūbų, be šventų indų, be paveikslų“[4]. 1919-1921 metais Švč. Sakramento titulu atšventinta bažnyčia buvo šiek tiek paremontuota, pašalinti stačiatikių bokštai su „svogūnėliais“, tačiau savo pirminės barokinės išvaizdos ji taip ir neatgavo.


1924 metais, Česniui buvus ir Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu, bažnyčia buvo perduota Kauno universitetui kaip Studentų bažnyčia ir iš vyriausybės buvo gauta lėšų jos sutvarkymui. 1932 metais atėjo interjero eilė: pagal dailininko Adolfo Valeškos projektą buvo ištapytos bažnyčios lubos, altoriaus retabulo apvadas buvo dekoruotas stilizuotomis vynuogių kiekių girliandomis, įrengtas modernistinio stiliaus didysis altorius. Pasak tyrinėtojos Raimondos Norkutės, Valeška „dviejuose lubų plafonuose pavaizdavo angelus, viename iš jų angelas laiko juostą su užrašu: „GARBINKIME ŠVENČIAUSIĄJĮ SAKRAMENTĄ“. Kituose plafonuose nutapė pelikaną ir karvelius su vynuogėmis“[5].

Išskirtinė akmeninė neobizantinio stiliaus Kristaus veido mozaika, pagrindiniame bažnyčios fasade pakeitusi čia buvusi stačiatikių ikoną, buvo sukurta 1933 metais skulptoriaus Juozo Mikėno (1901-1964) ir jo mokinio dailininko Boleslovo Adomo Motuzos-Matuzevičiaus (1910-1990).

1934 metais, anot Jankevičiūtės, „pasitaikus progai, per Sovietų Sąjungos prekybos atstovybę Kaune“[6], už 4 tūkstančių litų buvo nupirkti penki XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios vitražai, buvę 1922 metais uždarytoje Sankt Peterburgo Dvasinės akademijos koplyčioje, ir iki 1938 metų Stasys Ušinskas juos restauravo ir sumontavo. Iki tol šioje bažnyčioje niekad vitražų nebuvo. Didžiajame altoriuje buvo patalpintas garsios Austrijos „Geyling“ firmos apie 1880-1881 metus Sankt Peterburgo Dvasinės akademijos koplyčiai pagamintas vitražas „Nukryžiuotasis su angelais“, languose – keturių evangelistų atvaizdai. Virš didžiojo altoriaus apskritoje angoje buvo įdėtas paties Ušinsko sukurtas vitražas, vaizduojantis monstrancija.


Parodos ekspozicija. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

Iki šių dienų išlikę keturi Švč. Sakramento bažnyčios vitražai: dingo evangelisto Mato atvaizdas ir Ušinsko vitražas. 2017 metų rudenį nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus surengtoje parodoje išsaugotas ir restauruotas Didžiojo altoriaus vitražas buvo parodytas visuomenei. Vėliau restauruoti dar du – šv. Jono ir šv. Morkaus vitražai. Pagaliau, šiais metais buvo eksponuojami jau visi penki Švč. Sakramento bažnyčios vitražai (nors evangelistas Matas vis dar laikomas dingusiu, tačiau išliko šio vitražo dar „gimtojoje“ koplyčioje daryta nuotrauka). 2019 metų pradžioje muziejus skelbė grąžinęs vitražus bažnyčiai[7]. Tačiau birželį, jų ekspoziciją muziejuje uždarius anksčiau skelbto laiko, nustebę kauniečiai sužinojo, jog meno kūriniai „sugrįžta į dėžes, deja, sugrąžinti jų į bažnyčios langus nenumatoma“[8].

Vienuolyno pastatas 1918 metais taip pat buvo perduotas vyskupijos kurijai, kuriai priklauso iki šiol. Domininkonai niekad nebegrįžo į Kauną, o vienuolyne įrengtuose butuose ir toliau gyveno žmonės.

1919-1924 metais antrame vakarinio korpuso aukšte gyveno Jonas Jablonskis[9]. Įėjimas į butą buvo iš galinio kiemo, buto langai žiūrėjo į Vilniaus gatvę, o auditorijos langai – į priekinį kiemą. Šioje auditorijoje Jablonskis skaitė paskaitas, iš pradžių Lietuvių kalbos kursų klausytojams, paskui – Lietuvos universiteto studentams. Dabar šioje auditorijoje besimokantys Šv. Ignaco Lojolos kolegijos studentai to nežino, nors memorialinė lenta ir kabo ant neseniai atnaujinto pastato fasado, o šalia esanti gatvelė 1965 metais buvo pavadinta Jablonskio vardu (beje, buvusi Semionovskaja gatvelė, rodos, trumpai buvo vadinama jo vardu dar Jablonskiui čia gyvenant, 1923-1925 metais[10]).

Rašytojas Juozas Paukštelis prisimena: „Mūsų rašomosios kalbos kūrėjas gyveno senuose, pelėsiais ir drėgme padvisusiuose buvusio vienuolyno mūruose Vilniaus gatvės pradžioj, šalia „studentų bažnyčios“[11]. Jablonskio butą smulkiai aprašo jo mokinė ir sekretorė Amelija Mažylytė:

„Butas buvo kuo kukliausias. Vienas kambarys erdvesnis, tai jo su vienu sūnum miegamasis, tas pat darbo ir svečių kambarys; mažas kambarėlis p. Jablonskienės ir tik keliems žmonėms nedidelis valgomasis, jie abu pereinami. Trilypiam reikalui skirtame pailgame kambaryj prie sienos prieš įeinamąsias duris, netoli nuo jų, skersai kambarį dvi lovos; viena didesnė Profesoriaus, kita mažesnė žema sūnaus. Tarp lovų pailgas švariai užtiestas staliukas, dažnai visas knygomis apkrautas, o gale kambario didesnis paprastas žaliu popieriu aptiestas darbo stalas. Stalo abu galai apkrauti knygomis, įvairiais laikraščiais, ties viduriu buteliukas rašalo ir du mediniais plunksnakočiais; vienoj stalo pusėj kėdė, kitoj pusėj pats Profesorius privežamas nuo lovos aukšta pintine atloša vežimėly. Langai apkrauti knygomis. Sienos plikos, tik prieš darbo stalą nedidelis kun. Jauniaus portretas. Panašus kuklumas buvo ir kitų buto kambarių. Apie 1921 m. dar atsirado Jablonskio kambary vienas didesnis stalas ir mediniais kvadratais suskirstytos apie metrą aukštumo lentynos. Tada ant langų knygų dažniausiai visai nebūdavo, ant stalo jų taip pat sumažėjo. Greta jo kambario auditorija, kurioj po kelias valandas į dieną kelia triukšmą dvimečių mokytojų kursų mokiniai. Į šią auditoriją ir Profesorių nuveždavo rateliuose skaityti paskaitų studentams. Namai neramiausioj miesto daly, langai į neramiąsias gatves“[12].
Juozas Giedraitis taip pat pabrėžia triukšmą, kurį Jablonskiui teko kęsti: „Jo darbo stalas buvo prie pietinio lango, į Vilniaus gatvės pusę. Ta gatve nuo 4-5 val. ryto vežikai su prekėmis dardėdavo į garlaivį. Jam gyventi ir dirbti teko bute prie triukšmingiausios gatvės“[13].
1920-1922 metais čia taip pat gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. Šalia, gimnazijos kieme, caro laikais pastatytame raudonų plytų name (kur 1919 metais dirbo Švietimo ministerija) gyveno Kazimieras Būga. Išliko įvairių žmonių prisiminimai apie Būgos laidotuves: laidotuvių procesija, išsukusi iš dabartinės Jablonskio gatvės, slinko po pat Jablonskio buto langais. Jis, anot Motiejaus Miškinio, „sėdėjęs balkone savo krėsle ir verkęs[14]. Tačiau vienuolyno namas, be balkono virš pagrindinio portalo, kitų balkonų niekada neturėjo, tad labiau tikėtina atrodo Juozo Petrulio versija, esą, „laidotuvių procesijai einant Vilniaus gatve, Jablonskis buvo užkeltas ant savo buto palangės“[15]. O štai Paukštelis rašo, kad jis tiesiog sėdėjo prie lango „ašaromis apsipylęs“[16].

Švč. Sakramento, žinoma kaip Studentų bažnyčia buvo uždaryta ir nuniokota 1949 metais. Bažnyčioje įrengus knygų bazės sandėlį, per dešimtmetį buvo sunaikintas visas tarpukario interjeras. 1959 metais altorių jau nebebuvo, bet dar buvo vargonai, tiesa, sugadinti. Jie 1960 metais buvo atiduoti tuo metu statomai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai (o vėliau, bažnyčią uždarius, dingo). Languose dar buvo vitražai.

1963 metais, tuo metu, kai kiti senamiesčio pastatai buvo tyrinėjami ir restauruojami, čia buvo įrengtas daugelio kauniečių prisimenamas kino teatras „Santaka“(tiesa, iš pradžių norėta įrengti planetariumą). Už bažnyčios erdvės pritaikymą kino teatrui buvo atsakingas architektas Vytautas Parčiauskas. Navą padalinus į du aukštus, pirmame įrengtas vestibiulis su kasomis, fojė, rūbinė, bufetas, antrame – kino salė. Vitražai buvo išmontuoti ir išvežti į M. K. Čiurlionio muziejaus saugyklą, langai uždengti. 1965 metais architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis viešai protestavo prieš „paminklinės architektūros pastato“ niokojimą, bet jo niekas neklausė.

O Kristaus veido mozaika pagrindiniame portale išliko (sako, buvo sunku nuimti), vienu metu ji buvo uždengta mediniu skydu, bet vėliau – puikiai matoma. Po ją, buvusio pagrindinio portalo nišoje tarybiniais laikais kabojo telefonas-automatas.


Tuo metu Domininkonų vienuolyno pastatai jau buvo grąžinti Bažnyčiai. 1964 metais čia buvo leista įsikurti Kauno arkivyskupijos kurijai, gyveno arkivyskupas Liudas Povilonis (1910-1990). Įėjimas į kurijos patalpos buvo iš kiemo pusės. Čia buvo priimami svarbūs, o kartais ir skaudūs politiniai sprendimai.

1985 metais priekinis vienuolyno kiemas buvo tvarkomas architekto Rimvydo Palio kartu su visa Vilniaus gatve, siekiant paversti jį skveru. Nuo tų laikų čia stūkso buvusio fontano baseinas.


Bažnyčia buvo gražinta 1990 metais, iš pradžių ji vėl tarnavo kaip sandėlis, šį kartą „Caritas“. 1991-1993 metais antrame bažnyčios aukšte vyko Katechetų mokyklos prie Kauno kunigų seminarijos paskaitos. Tai vis dar buvo kino teatro salė: nuožulnios lentinės grindys, lentelėmis iki pusės apkaltos sienos, aptriušusios medinės atlenkiamos kėdės. (Beje, per pirmąją sovietų okupaciją bažnyčioje taip pat vyko Kunigų seminarijos III-IV kursų studentų paskaitos).

2004 metais bažnyčia buvo pavesta Jėzuitų ordinui. Dabar bažnyčiai grąžintas prieškario buvusios „studentų“ bažnyčios statusas ir jos presbiterijoje, buvusiame kino teatro bufete, įrengta koplyčia, kurioje nuo 2005 metų vyksta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija, tačiau daugiau niekas nepasikeitė: tikinčiuosius vis dar pasitinka buvusio kino teatro rūbinė ir kasos. Pagaliau 2016 metais įsteigus rektoratą, ir paskirus pirmą rektorių kun. Joną Stankevičių, atsirado vilčių, jog bažnyčia kada nors bus prikelta[17].







Dabartinis bažnyčios vaizdas mažai primena jos barokinę praeitį. Pagrindiniame fasade išlikęs puošnus portalas su piliastrais, buvusių bokštų vietą žymi XIX amžiuje susiformavęs „neobizantinis“ atikas su arkiniais langais (dideliais viduryje ir mažesniais buvusių bokštų pagrinduose) ir trikampiu frontonėliu. Po bažnyčia yra mažiausiai penkios kriptos su iki šiol netyrinėtais palaidojimais.

Daug geriau, tiek iš išorės, tiek iš vidaus, atrodo vienuolynas, išsaugojęs autentiškus savo barokinės architektūros bruožus bei XIX amžiaus elementus. Vakarinio korpuso gatvės fasadas, suskaidytas dorėniniais piliastrais, turi stilingą barokinį frontoną su voliutomis ir tokiais pat, tik mažais piliastrais, vainikuotą skydeliu. Voliutomis papuošti ir du aštuoniakampiai bokšteliai vartų šonuose. Pagrindinis portalas turi prieangį su balkonu ir dorėniniais piliastrais. Tokie pat piliastrai puošia ir kiemo fasado portalą. Viduje išliko mišrus – koridorinis ir anfiladinis patalpų išplanavimas, pirmo aukšto kryžminiai skliautai, bei nemažai interjero detalų: krosnys, durų bei langų detalės, sieninės spintos.



Sieninė spinta


Domininkonų vienuolyno pastatai vienu metu buvo paskirti VDU Katalikų teologijos fakultetui, nuo 2010 metų juose įsikūrusi Šv. Ignaco Lojolos kolegija ir Kauno arkivyskupijos muziejaus Bažnytinio meno skyrius (atkurtas 1999 metais, tačiau vis dar neveikiantis).



[2] Juozas Vaišnora. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma: LKMA, 1958. P. 336.
[3] Motiejus Valančius. Pastabos pačiam sau. Vertė Juozas Tumas Vaižgantas. Vilnius: Baltos lankos,  1996. P. 155-156.
[4] Giedrė Jankevičiūtė. Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003. P. 254.
[5] Raimonda Norkutė „Kauno Švč. Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčios vitražai: istorija ir ikonografija“ // http://www.svc-sakramento-rektoratas.lt/page.php?55vitrazai
[6] Ibid.
[9] Vytautas Landsbergis-Žemkalnis teigia, kad 1919 metais Jablonskis gyveno „Saulės“ rūmuose, ir ten skaitė paskaitas, o čia gyveno ir paskaitas skaitė 1922-1924 metais (Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Iš atminties ekrano. Vilnius: Versus aureus. 2009. P. 88). Tačiau kiti prisiminimų autoriai mini čia buvus Jablonskio butą bei auditoriją 1921 metais ir anksčiau (žiūr. Giedrė Čepaitienė ir Lionė Laipinskienė (sud.) Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. P. 249).
[10] Vitalija Girčytė. „Kauno miesto gatvės ir jų pasikeitimai“ // Kauno miesto planai XIX a.-XX a. pirmoji pusė. Sud. Nijolė Ambraškienė ir Vitalija Girčytė. Kaunas: Kauno apskrities archyvas, 2007. P. 34.
[11] Giedrė Čepaitienė ir Lionė Laipinskienė (sud.) Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. P. 278.
[12] Ibid. P. 248-249. Kalba netaisyta.
[13] Ibid. P. 238. Giedraitis klaidingai nurodo namą buvus Daukšos gatvėje.
[14] Ibid. P. 264.
[15] Ibid. P. 276.
[16] Ibid. P. 286.