Ir atėjo Pagalvinis: siaubo pasakos Kauno kameriniame teatre

(greita recenzija)

Malonu šiltą penktadienio pavakarę žingsniuoti Laisvės alėja ir matyti, kaip prie visų Kauno teatrų – Dramos, Muzikinio ir Kamerinio – būriuojasi šventiškai apsirengę žmonės. Šį kartą (tiesą sakant, pirmą kartą) einu į Kauno kamerinį teatrą į Gintaro Varno spektaklio „Pagalvinis“ premjerą. Nors spektaklis, kaip diplominis, jau buvo rodytas pavasarį Muzikos ir teatro akademijos Balkono salėje, šiandien jo tikroji premjera tikrajame teatre ir, kaip visada prieš premjerą, šiek tiek jaudinuosi: ar susirinks publika? Ar viskas eis sklandžiai, kaip sumanė režisierius? Kaip publika elgsis, kaip priims?

Pirmas įspūdis – labai daug teksto ir „kas per...“. Bet koncentruota aktorių vaidyba, tikslūs judesiai, greitas siužeto vyksmas ramina: viskas bus gerai. Formai pradėjus skleistis, supranti, kad pirmoji scena tėra įprasta, kiek nuobodoka rondo refreno introdukcija, atliekama gerame allegro tempe. Forma, beje, sukurta paties režisieriaus, kiek sutrumpinus pjesės tekstą ir jį padalinus ne į tris, bet į du veiksmus. Bet žiūrėdama spektaklį pirmą kartą, to nežinojau, formos išsipildymo tiesiog laukiau. Ir tikrai, atskirų spektaklio epizodų ritmas sudaro simetriškas „arkas“, kurias galima būtų santykiniai pavaizduoti tokia schema: „realybė“ – lėlių pasakojimas – „realybė“ – lėlių pasakojimas – „realybė“. Suprantama, tai nėra „tikra“ realybė, ir negalima pasakyti, kas šiuo atveju yra „realesnis“ – „realybė“, kurioje pagrindinis personažas – rašytojas, tardomas ir mušamas įsivaizduojamos šalies įsivaizduojamo miesto policijos būstinėje, ar šio rašytojo fantazijos pagimdytos bei jo išgyventos istorijos, suvaidintos mažų lėlių ir didelių lėlių-kaukių bei parodytos figurėlių ir vaikiškų žaislų dėžutėje; o centriniame, pirmą veiksmą vainikuojančiame epizode, kuriame pasirodo Pagalvinis, „realybė“ ir pasakojimas neatsiejamai persipina.

Šitokią žaismingą formą turintis spektaklis yra bauginančiai žiaurus, galbūt, žiauriausias iš visų Varno sukurtų. Jis vienu metu ir pasakoja ir rodo – pasakoja aktoriai, o rodo jų valdomos lėlės – (apie) tėvus, kankinančius ir žudančius savo vaikus; (apie) vaikų žudymą ir tėvų žudymą. Pagrindinis pjesės personažas pirmo veiksmo pabaigoje nužudo savo brolį (beje, nužudo taip tikroviškai, kad nejučiom pagalvoji, kaip aktorius po šios scenos sugebėjo išlikti gyvas), o antro veiksmo pabaigoje pats yra nušaunamas. O kur dar scenoje mušami aktoriai ir skambantys švelniai į lietuvių kalbą išversti keiksmažodžiai.

Spektaklio pabaiga nuspėjama (rankraščiai, kurie pagrindiniam personažui-rašytojui brangesni už jo mylimo brolio ir jo paties gyvybę, išlieka nesudeginti; bet juk mes seniai žinome, kad „rankraščiai nedega“), be galbūt laukiamų netikėtų vizualinių „efektų“ (nors ugnies spektaklyje pakanka, tikros ugnies, po kurios salėje lieka degesių kvapas), bet dėlto ne mažiau įspūdingas. Epiloge abu mirę personažai staiga pasirodo, stovėdami ant galvų – atrodo, kad taip mirusieji yra atskiriami nuo gyvųjų. Jie atsisveikina su publika šypsodamiesi ir išeina kartu su dideliu, minkštuoju geruoju Pagalviniu – su tuo, kuris lanko žmones jų praeityje, jų vaikystėje, kad įtikintų juos nusižudyti, nes žino, kad jų laukiantis gyvenimas bus toks baisus, kad geriausiai jiems būtų jo išvengti. Tokie pat besišypsantys iš teatro išeina žiūrovai, sakydami vieni kitiems: „žiauriai geras spektaklis“. Neįminta tikro teatro paslaptis.

Priminsiu, kad spektaklyje vaidina žiauriai geri aktoriai – jau Muzikos ir teatro akademijos absolventai Arnas Ašmonas, Gytis Laskovas, Balys Ivanauskas ir Adomas Jasiukėnas. O žiauriai baisios lėlės-kaukės bei įprastai pasakojimą dubliuojančios „varniškos“ lėlės, kaip ir žiauriai geras Pagalvinis sukurtos žiauriai geros Lėlininkės Julijos Skuratovos.

Reikia turėti omeny, kad Varno pasirinkta Martino McDonagh‘o pjesė yra labai rizikinga. Pirmiausia dėl to, kad švelniai tariant, tai nėra labai „gilus“ tekstas (štai kodėl kyla ta pirminė, mano minėta reakcija „kas per...“). Gerai „sukaltas“ detektyvinis siužetas pasirodo esą nuspėjamas, o pats tekstas linkęs tapti „nuorodą“ į kažką, ką jo autorius siekia „pavaizduoti“, kai tuo pat metu tai, ką jis siekia „pavaizduoti“ ir yra kaip tik meno „nepavaizduomumas“ (moksliškai kalbant, nereferencinė meno prigimtis). Negalima meną laikyti nereferenciniu ir tuo pat metu kurti jį tokį, kuris akivaizdžiai stengiasi kažką, be savęs paties, mums „pasakyti“. Rizika smarkiai padidėja dar ir dėl kylančio pavojaus šią menamą „užmeninę“ tikrovę-referenciją susieti su nūdienos Lietuvos aktualijomis. Pjesė rizikinga dar ir todėl, kad 2006 metais buvo Lietuvoje statyta kito režisieriaus, tokio, kuris, norėdamas kažką „pasakyti“, paprastai tai ir padaro, būtent – Jono Vaitkaus. Vaitkaus „Pagalvinio“ pastatymas Jaunimo teatre kadaise susilaukė nepalankių recenzijų (tokios buvo keturios iš penkių) už nesugebėjimą savo didaktinių užmačių įtikinamai įvykdyti, bet nepaisant to, repertuare laikėsi iki 2015 metų.

Tarp šių meno ontologijos Scilės ir Charibdės Varnas sėkmingai praplaukia kaip tik dėl to, kad visuomet veikia atvirkščiai: būdamas ne prieš kažką „pasakyti“, sukuria į nieką nenurodančią tikrovę per se ir taip ją mums parodo, visai kaip tai daro lėlės jo spektakliuose.

(LMTA Meno centro nuotrauka)

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Vienybės aikštė

XIX amžiaus viduryje Kartofliškių palivarkas, valdomas Kauno apskrities mokyklos prefekto, svajotojo ir Adomo Mickevičiaus draugo Stanislovo Dobrovolskio, tęsėsi nuo Parodos kalno iki pat dabartinės Vienybės aikštės ir baigėsi kaip tik ten, kur stovi šiuo metu rekonstruojamas modernus „Pramprojekto“ pastatas. Ant palivarko ribos 1847 metais pagal Naujo miesto planą pradėta formuoti kvadrato formos aikštė, kurią dvi gatvės – Ploščednaja ir Proviantskaja („Aikštės“ ir „Provianto“, dabartinės S. Daukanto ir K. Donelaičio gatvės) – dalijo į keturias dalis.

       Greitai aplink aikštės atsirado vieno-dviejų aukštų gyvenamieji namai. Palivarko kraštą užėmė sodininkyste besivertę vokiečiai: aikštės šiaurės rytų kampe (maždaug „Pramprojekto“ vietoje) 1864 metais buvo pastatytas Henrietos Terezos Moldenke sodybinis namas ir „neogotiką“ primenanti oranžerija su dantytais bokšteliais šonuose bei smailiaarkiais langais. Šalia įsikūrė sodininkai Karolina ir Gotlibas Kernbachai, turėję mūrinį dviejų aukštų namą ir net 14 oranžerijų. Kernbachai neužstatytą savo sklypo dalį pardavė Kauno tvirtovei. Čia 1889-1890 metais buvo pastatyta kukli neoklasicistinė Kauno tvirtovės inžinierių valdybos viršininko rezidencija (Vėliau LR Ministrų kabinetas, dabar VDU Rektoratas, K. Donelaičio g. 58). Priešais ją, ten, kur dabar stovi „Vilties prezidento“ Stasio Lozoraičio galva, taip pat buvo sodas.

„Naujojo turgaus“ (Novobazarnaja) aikštę pradėta vadinti tik 1871 metais, nors turgus čia veikė jau nuo 1862-ųjų. Turguje, dar vadintame „arklių turgus“, pardavinėjo gyvulius, pašarus, malkas. 1888 metais aikštės pietryčių kampe, kaip tik priešais dabartinius VDU centrinius rūmus, buvo pastatytos 8 mūrinės krautuvės, priešais jas buvo rišami arkliai. Vietoje VDU centrinių rūmų aikštėje stovėjo vieno aukšto medinukas ir dviejų aukštų mūrinis namas.

XIX amžiaus pabaigoje aikštėje apsistodavo keliaujantys cirkai (vieną medinį cirko paviljoną 1894 metais suprojektavo Nikolajus Andrejevas.)

1899-1900 metais, kai aikštė jau buvo vadinama Aleksandrovskaja, jos šiaurės vakarų kraštinėje buvo pastatyta Kauno elektrinė. Edmundo Emilijono Fryko (Fryko vyresniojo) projektuotas pastatas iš pradžių buvo tik raudonų plytų vienaaukštis, kurio didesnę dalį užėmė mašinų salė; 1913 metais jo kampe iškilo trijų aukštų kvadratinis bokštas su puošniu stogeliu, kitais metais pastatas buvo pailgintas, ir tik 1925 metais pristatytas antras aukštas; tada pastatas buvo nutinkuotas, pakeistas bokšto stogelio siluetas. Elektrinė priklausė belgams: iš pradžių Ferdinandui Šmatceriui, o nuo 1912 metų – AB „Compagnie d’Electricitė de Kaunas a Bruxelles“. Nors nuo 1921 metų elektrinę valdė AB keistu lietuvišku pavadinimu „Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti”, ji visą laiką priklausė belgams. Elektra buvo brangi. 1933 metais advokato Rapolo Skipičio iniciatyva net buvo organizuotas „elektros streikas“: dešimt dienų kauniečiai buvo raginami visai nevartoti elektros energijos, o pasišviesti žvakėmis ir žibalinėmis lempomis. Elektrinė kainas sumažino. Tarpukariu tame pačiame pastate buvo įsikūręs ir Belgijos konsulatas.

Aikštės pietvakarinėje dalyje, priešais turgų, dabartinės S. Daukanto gatvės kampe buvęs sklypas XIX amžiaus viduryje priklausė gubernijos valdininkui valstybės patarėjui Nikolajui Klopotovui. Jis čia turėjo du medinius namus, už kurių buvo sodais, o šalia, S. Daukanto gatvėje, dar dviejų aukštų mūrinuką. 1909 metais Klopotovo sklypas atiteko Giršai Michelsonui, kuris vietoje vieno medinuko pasistatė aikštės puošmeną – secesijos stiliaus nuomojamų būtų namą, kurį projektavo Jokūbas Ušakovas (dabar – Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, S. Daukanto g. 25). Pats Ušakovas tuomet gyveno šalia buvusiame antrame Michelsonui priklausančiame vieno aukšto mediniame name su mezoninu. Valdą 1920 metais paveldėjo seserys Chava ir Rachilė Pružan, kurios priešais turgų stovintį gražųjį namą išnuomavo LR Užsienio reikalų ministerijai. Ne tik ministras Juozas Purickis bei ministerijos tarnautojai, bet ir į jauną šalį atvykusios pirmosios užsienio šalių delegacijos, galima sakyti, akis į akį susidūrė su kaimo Lietuvą įkūnijusiu gyvulių turgumi. 1921 m. kovo mėnesį Kauno miesto valdyba iš ministerijos gavo tokio turinio skundą: 

„Ketvirtadieniais, turgaus dienomis, turgun atveda ir atveža visokių gyvulių. Kadangi tvora, už kurios prasideda turgavietė, yra labai arti nuo ministerijos langų, tai ministerija prašo leisti perkelti ją lig tai vietai, kur prasideda brukas. (...) Tas perkėlimas būtinai yra reikalingas atsižvelgiant į tai, kad į ministeriją lankosi svetimų valstybių atstovai. O užsienio reikalų ministerio ir palaukiamojo kambario langai kaip tik išeina į turgavietę. Perkėlus tvorą toliau ir pasodinus atskiroje vietoje gėlių, teipgi pastačius kiek aukštesnę tvorą, turgavietė ne taip lįs į akis ir bus mažiau girdėti gyvulių balsai"[1].

Ministerija net neprašė turgų iškelti, o tik patraukti ir paaukštinti jo tvorą. Bet tuo metu visai šalia aikštės, perstatytame rusų kavalerijos manieže, papuoštame įspūdingu Valdimiro Dubeneckio sukurtu bokštu, buvo ką tik atsidaręs Karo muziejus, prie jo pradėjo formuotis sodelis, kuriame buvo rengiami visos valstybinės šventės ir iškilmingi minėjimai, tad gyvulių balsai (ir kvapai) kaimynystėje tapo iš tikrųjų nepageidautini. Nepaisant kai kurių miesto tarybos narių būgštavimų, jog „Suvalkijos valstiečiams bus didelių nepatogumų pasikelti į kalną“[2], tais pačiais metais buvo nuspręsta turgų iškelti į Žaliakalnį. Tačiau tai buvo padaryta tik 1925 metais. Krautuvės buvo nugriautos, o iki 1927 metų visoje aikštėje buvo pasodintos gyvatvorės ir gėlynai.

Antrąjį Michelsono medinuką Pružan išnuomavo Prancūzijos diplomatams, ir tik 1933-1935 metais jo vietoje iškilo modernūs Karolio Reisono projektuoti Žemės banko rūmai, 1945 metais atiduoti Kauno universitetui (dabar KTU centriniai rūmai).

1927 metais aikštės pietryčių kampe atsirado antras (kiek archaiškas, nes secesijos laikai kaip ir buvo praėję) gražuolis namas su pusapvaliu kampiniu erkeriu ir kupoliniu bokšteliu (Donelaičio g. 71). Jo savininkas buvo statybų rangovas Leonas Markovičius, kuris pats savo namą ir projektavo. (Tuo metu jis statė Lietuvos banką ir kalbos pasklido, kad savo namą jis pastatė iš „sutaupytų“ banko medžiagų.)

O 1930 metais rytinėje aikštės pusėje, oranžerijų vietoje iškilo pirmas Kaune šešių aukštų namas, kurio likimas, su juo susiję žmonės ir įvykiai verti atskiro aprašymo. Prabangus „dangoraižis“, stovėjęs vienišas tarp vieno-dviejų aukšto carinių namukų, priklausė Kauno turtuoliams Jonui ir Aleksandrai Vailokaičiams. Nepriklausomybės akto signataras, bankininkas ir pramonininkas Jonas Vailokaitis su šeima gyveno pirmame ir antrame aukšte. Kitur gyveno nuomininkai, tarp jų „Paramos“ bendrovės direktorius Jonas Pakalka ir vienas tos bendrovės vadovų Jurgis Štromas su žmona Eugenija ir dukterimi Margarita (čia gimė jų sūnus, politologas Aleksandras Štromas; 1941 metais Jurgis Štromas žuvo „Lietūkio“ garažo žudynėse, žmona žuvo Štuthofe, o jų vaikus iš geto išgelbėjo dvi lietuvių šeimos). Čia gyveno garsus kirpėjas Juozas Muralis ir pats namo autorius – architektas Arnas Funkas.

Moderni namo architektūra buvo įmantri ir sykiu harmoninga. Keturi viršutiniai namo aukštai buvo „pakelti“ virš pirmojo, o iš abiejų pusių dar turėjo savo erkerius, tartum vieningu judesiu į kairę suapvalintais kampais su ilgais lenktais langais. Fasado dešinėje iškilo „bokštelis“ su dekoruotu horizantalinėm braukom kampu; jo viršuje buvo įrengta terasa. Į aikštę namas buvo pasisukęs aklinu galu, kurį vainikavo laiptuotas frontonas. Pagrindinio įėjimo durys buvo įstiklintos, laiptinė ir butai puikavosi prabangiais interjerais.

Ganėtinai chaotiškas aikštės užstatymas susilaukė architekto Vytauto Landsbergio kritikos: „O Vienybės aikštė? Kur čia vaizduojama vienybė? Šalia šešių aukštų namo – vieno aukšto namukas. (...) Kuriems galams plati gatvelė, jungianti aikštę su Putvinskio gatve? Ne gatvė čia reikalinga, o bulvaras, ir dar su arkada, kad būtų užbaigtas architektūros aikštės vaizdas. Nematyti ne tik padoraus planavimo, bet ir paprasčiausio kultūringo galvojimo“[3], – piktinosi architektas. Bulvaro ir arkados, žinoma, niekas čia įrengti nesiruošė, o aikštę kertantis S. Daukanto gatvės tęsinys buvo paprasčiausiai panaikintas, rekonstruojant aikštę 1960 metais.

Štai kokia jauki buvo Vienybės aikštė 1940 metais. Kairėje – Kauno elektrinė, dešinėje – Vailokaičių namas.

1940 metai Vailokačių namą nacionalizavo, „nepageidautinas“, anot Petro Cvirkos, šeimas iškeldino, o jų butuose apgyvendino naujai Tarybų Lietuvai „nusipelnusius“ literatūros bei meno veikėjus. Su kandžia pašaipa Bronys Raila prisimena poeto Teofilio Tilvičio „šūkį“ – „Pirmyn su Cvirka prieš Vailokaitį!.. Ir tuojau abu persikraustė į pagrobtus bankininko J. Vailokaičio rūmus“[4]. Ne visi su entuziazmu skubėjo užimti jiems paskirtą privilegijuotą gyvenamąjį plotą. Vienas tų, kurie delsė, buvo Kostas Korsakas. Halina Korsakienė savo prisiminimuose pasakojo, kaip Cvirka Korsakui „lipo ant kulnų“, liepdamas „greičiau butą užimti“[5]. Korsakams vis delsiant, Cvirka paskambino Korsakienei.

„Ir kalbėjo labai nepatenkintu tonu, beveik supykęs: jei Kostas nenorėjo keltis, reikėjo iš karto atsisakyti. Būtume kuriam nors kitam rašytojui paskyrę. Norinčių užteko! O dabar jau vėlu – viskas nuspręsta, patvirtinta. Ir ko jūs vis delsiate? Ką, ar nepatinka Vailokaičio liuksusiniai butai? Ir vėl priminė tą „nepageidautiną šeimą“. (...) Modernus pastatas, vadinamas „Vailokaičio dangoraižiu“, iš tiesų didingai kilo virš viso miesto centro, supamas neaukštų, daugiausiai senų dviaukščių namų".

Korsakienė prisimena, kaip pirmą kartą gyvenime liftu pakilo į penktą aukštą, kaip ją pasitiko ori žilagalvė ponia ir jauna moteris, jos dukra – „nepageidautinos“ šeimos likutis; jos aprodė jai butą. „Tokios prabangos ir prašmatnumo gyvenime neteko matyti!“ Nebent tik „užsienio filmuose“. Ir kaip grįždama į namus Žaliakalnyje jautėsi „tarsi pabuvojusi fantastiškame sapne“. Ir kaip jai susidarė įspūdis, kad senosios buto gyventojos tikisi čia sugrįžti. Tačiau „rytojus žadėjo, kad netrukus šiame moderniame daugiaaukščiame pastate jau viešpataus nacistų generalkomisaras Rentelnas. O dar už kelerių metų iš jo teliks tik krūva griuvėsių...“[6]. Kaziui Binkiui, jau sergančiam, „Cvirkos gauja“ irgi „butą Vailokaičio dangoraižyje parūpino“ (anot Railos, tokie buvo paties Binkio žodžiai)[7].

„Vienybės aikštės namuose dabar gyveno daugelis rašytojų: pats pirmininkas P. Cvirka, T. Tilvytis, K. Binkis, Jonas Marcinkevičius, I. Simonaitytė. Taip pat nemaža dailininkų: S. Žukas, I. Trečiokaitė-Žebenkienė, rodos, V[ytautas]. Jurkūnas ir dar gal kas nors, kurių nebeprisimenu. Pirmame aukšte įrengtame rašytojų ir menininkų klube, kur nuolatos lankėsi visų kūrybinių sferų atstovai, be paliovos vyko posėdžiai, pokalbiai, aptarimai"[8].

Tame pačiame name atsidūręs, nors buto negavęs ir paties „klubos“ patalpose apsigyvenęs amžinas „benamis“ Juozas Keliuotis sako, jog minimas „klubas“, kurio „direktorium“ buvo Petras Cvirka, buvęs ne pirmame, o antrame aukšte.

„Menininkų klube man nebuvo nuobodu gyventi. Visados čia – dienomis ir vakarais – būdavo pilna įvairios srities menininkų: rašytojų ir dailininkų, muzikų ir operos dainininkų, architektų ir dramos aktorių. Tik ne visi čia rinkdavosi iš malonumo: daugelis jų čia ateidavo ir iš baimės, kad nepatektų į naujų valdovų nemalonę, kad nebūtų pažeminti ar atleisti iš užimamų vietų, kad nebūtų puolami spaudoje, kad net nebūtų suimdinėjami. Čia buvo bufetas, buvo staliukai, ir kiekvienas čia galėdavo išgerti kavos ir suvalgyti pyragaitį ar sumuštinį. Bet niekas nedrįsdavo laisvai kalbėti. (...) Tik kiekvieną šeštadienį klubo nuotaiką sudrumsdavo dail. J. Vienožinskis. Jis tada, truputį išgėręs, atvykdavo iš Vilniaus „teisybės žodžio“ pasakyti"[9].

Cvirka, namų sargo padėdamas, stengdavosi jo į vidų neįleisti. Keliuotis prisimena sceną, kai įsiveržęs į namą Vienožinskis „ima kopti laiptais, garsiai šūkalodamas: – Kur čia bledės? Duokite man bledes čia! Juk čia bledžių namai!“[10] Būtent iš šio namo (kai kurie susirinkę į „Rašytojų klubą“ jau su ryšuliais, kiti užklupti nepasiruošę), palikę savo šeimas, daugelis tų „tarybinių“ rašytojų, rodos, jau antrą karo dieną buvo paskubom „mobilizuoti“ į Maskvą.

1941 metais čia apsigyveno Lietuvos generalinės srities generalinis komisaras (toks buvo jo titulas) Teodoras Adrianas von Rentelnas. Jis buvo Rusijos vokietis, caro armijos karininkas, pabėgęs iš Rusijos po Revoliucijos, gerai kalbėjo rusiškai. Deja, tuo namo šlovė ir baigėsi. Kai vokiečiai besitraukdami 1944 metais sprogdino elektinę, sprogimo banga nugriovė vakarinę namo dalį, liko tik rytinis erkeris. Po karo į Kauną grįžęs Cvirka viename laiške aprašė, ką pamatė: „Rašytojų namai išsprogdinti, tik mano, Žuko, Korsako butų pusė paliko. Tarp griuvėsių kabo stalai, lovos, tiesiog ore pakibusios“[11]. Nauja valdžia namą galutinai nugriovė.

***

Pirmą tarybų valdžios dešimtmetį ir kiek vėliau buvusi Vienybės, dabar pavadinta J. Janonio aikštė dar buvo pilna žydinčių gėlių ir žaliuojančių medžių, jos takai kvietė pasivaikščioti, o suoliukai – pasėdėti. Štai 1956 metų atviruke (P. Karpavičiaus nuotrauka) užfiksuotas plotas priešais KTU (anuomet Kauno Politechnikos instituto) centrinius rūmus ties K. Donelaičio gatvės perėją: ten, kur mes esame įpratę klupčioti ant plikos suskilusių betoninių plytelių dangos, anuomet buvo tikra oazė – vasarą čia augo net palmės greta iš gėlių sudėlioto žaliojo krokodilo.

1960 metais prasidėjo Janonio aikštės rekonstrukcija. Projekto autoriai buvo architektai Stasys Bartusevičius ir Vladas Stauskas. Pirmasis naujas aikštės pastatas – Pramoninės statybos projektavimo instituto („Pramprojekto“, K. Donelaičio g. 60) rūmai – pastatyti 1960-1966 metais beveik Vailokaičio namo vietoje, tik kiek toliau į rytus. Jo autoriai buvo architektai Stasys Bartusevičius, Vladas Stauskas ir Algimantas Sprindys. Statant šiuos rūmus, buvo nugriautas dar Kernbachų statytas dviejų aukštų namas (nuotraukoje matomas į dešinę nuo Vailokaičių namo). Įdomu, kad šiokia tokia reakcija į seno namo griovimą 1961 metais pasirodė tarybinėje „Šluotoje“: „Taip ir norisi pasakyti Kauno miesto vietinio ūkio valdybos vadovams: (...) mes visi žinome, kad su butais labai sunku – tai kam gi dar gerus namus griauti?“ Tuometinio Kauno miesto vyriausio architekto Vytauto Bujausko pasiaiškinimas, esą nauji rūmai bus 45 su puse tūkstančių kvadratinių metrų, o senasis namas užėmė tik apie 3 tūkstančius tų pačių kvadratinių metrų, yra aiškiai spekuliacinio pobūdžio (supraskite, namas, kurį nugriovėme, buvo labai mažas, bet užtat tas, kurį pastatysime, bus labai didelis)[12].

Pastatas susidėjo iš trijų korpusų: palei rytinę aikštės kraštinę tęsėsi ilga, keturių aukštų „skaičiavimo centro“ horizontalė; prie Donelaičio gatvės – kiek trumpesnė dviejų aukštų salė, o kampe, iš dešinės prijungtas prie „skaičiavimo centro“, kilo platus aukštas „bokštas“, kurio apačioje, kiek „įtrauktame“ stikliniame fasade buvo įrengtas pagrindinis įėjimas. Statant „bokštą“ ir salės korpusą taip pat neišvengta „aukų“: buvo nugriautas Inžinierių valdybos viršininko rūmų kiemo prieangis su kolonėlėmis.

Dalis „Pramprojekto“ pastato, nepaisant jame vis dar dirbusių (ir budėtojo budriai saugomų) projektuotųjų, nuo Nepriklausomybės atkūrimo tam tikra prasme „priklausė“ studentams: ilgo „skaičiavimo centro“ korpuso ketvirtas ir penktas aukštas eilę metų buvo išnuomojamas VDU ir jo kabinetai tapo auditorijomis. Ilgo korpuso gale, V. Putvinskio gatvėje 1990 metais buvo pastatytas priestatas ir jame įrengta kavinė „Pakalnė“, kurios architektas ir pirmo interjero autorius buvo tas pats Algimantas Sprindys. Kai kuriems iš mūsų ši vieta tapo antraisiais namais. Įėjusį į pastatą dešinėje pasitikdavo rūbinė, kažin, ar kada tarnavusi pagal paskirtį: kiek prisimenu, paprastai joje, ant grindų susėdę, rūkė ir diskutavo studentai. Kairėje salės pusėje buvo savitarnos valgykla, kur, užėjęs už „širmos“, kaip įprasta, pasirinkdavai patiekalą, o išeidamas atgal į salę, už jį sumokėdavai kasininkei ir galėjai neštis prie vieno iš daugybės languotomis staltiesėmis uždengtų stalų. Priekyje buvo ilgas, ovalo formos baras, kur pildavo alų, plikydavo pigiausią Kaune arbatą ir kepė skaniausius sumuštinius su sūriu. Vėliau viskas pasikeitė. Vietoje valgyklos buvo įrengtas baras, o prie buvusio baro sienos atviroje židinio ugnyje kepė nuostabūs, ypatingais slaptais prieskoniais kvepiantys šašlykai. Kavinė dabar vadinosi „Achtamar“, o šeimininkavo joje pati savininkė – iš Gruzijos kilusi ugninga armėnė, nepamirštama Vartuš Gurgenian, visų vadinama Vartušė. Ko tik čia nebuvo išgyventa!

Šiuo metu buvęs „svarbiausias ankstyvojo sovietmečio modernizmo objektas Kaune“[13] yra rekonstruojamas, o prie jo buvusi ir seniai nebeveikianti „Pakalnė“ nugriauta.

Susprogdintos elektrinės vietoje, tik kiek arčiau kalno, to paties Algimanto Sprindžio iki 1975 metų buvo pastatytas Miestų statybos projektavimo institutas („Miestprojektas“, K. Donelaičio g. 62/V. Purvinskio g. 53), užėmęs dalį buvusios gatvės. Iš išorės tai buvo paprastas stačiakampis pastatas su horizontalinėmis langų juostomis vertikaliais aliuminio profiliais. Užtat viduje per visą pastato aukštį buvo padaryta fantastiška atriuminė fojė: pro stiklinį stogą liejosi natūrali šviesa, apačioje čiurleno fontanėlis su Algimanto Stoškaus sukurtu erdviniu vitražu. Be to, ant stogo buvo įrengta darbuotojų poilsiui skirta terasa. Pastato dešinėje 1977 metais Sprindžio buvo įrengta (vėliau taip pat studentų pamėgta) „Architektų kavinė“. (Dabar toje vietoje, šalia laiptų į V. Putvinskio gatvę veikia visada tuščias restoranas „Architektai“.)

1994 metais ant „Miestprojekto“ pastato buvo atidengta šlifuoto granito memorialinė lenta: „Šioje vietoje nuo 1944 m. vasario 13 d. iki gegužės 15 d. buvo įsikūręs generolo P. Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės štabas“. Kokiame tiksliai pastate štabas buvo įsikūręs, nežinau, tačiau vieta buvo tiesiai priešais fon Rentelno, su kuriuo „palaiminimu“ rinktinė buvo kuriama, rezidenciją. 1944 metų gegužės 16 dieną visi štabo karininkai buvo vokiečių suimti ir išsiūsti į Salaspilio lagerį.

2004 m. „Miestprojekto“ pastatas buvo architektų Jono Audėjaičio ir Rimanto Giedraičio renovuotas ir tapo įstiklintu „kubu“, kuriame įsikūrė verslo centras BLC (Busness Lyder Centre). Priešais seną pastatą buvo palikta veja; čia augo didelis kaštonas, po kurio taip gera buvo gulėti, ruošantis pavasario sesijai. Rekonstruojant pastatą, kaštonas buvo nupjautas. Dabar čia yra tik mašinų stovėjimo aikštelė. (Vykdoma nauja aikštės rekonstrukcija žada čia buvusį žaliąjį plotą grąžinti.)

Vienas aikštės rekonstrukcijos projekto autorius, architektas Vladas Stauskas vėliau teigė, jog kurdami šį ansamblį, jie „tyrinėjo renesansinių aikščių pavyzdžius“[14], tačiau susidaro įspūdis, kad Karo muziejaus sodelis praktiškai (bent vizualiai) buvo prijungtas prie aikštės, tad jos proporcijos iš esmės pasikeitė. O ir pietrytiniame aikštės kampe vietoje vienaaukščio medinuko ir dviejų aukštų mūrinio namo su aukštais trikampiais frontonais 1974 metais pastatyti Politinio švietimo namai (dabar VDU centriniai rūmai), rodos, jai nebepriklauso, kaip ir visas pietinis plotas, dabar vadinamas Studentų skveras. Anksčiau aikštėje buvusi gausi žaluma buvo beveik visiškai panaikinta. Taigi, tai buvo jau visai kitokia aikštė.

1970 metais centrinėje aikštės ašyje buvo pastatytas skulptoriaus Napoleono Petrulio „sukurtas“ Lenino paminklas., prie kurio (visai pagal Vienybės aikštės tradicijas) iki pat 1989 metų buvo rengiamos „liaudies“ šventės ir minėjimai. Jau kitais, 1971 metais (neaišku, ar norėdamas įsiteikti ir netyčia, ar šitokiu būdu „gudriai“ pajuokavęs) buvęs tautininkų ideologas ir jų oficiozo redaktorius Valentinas Gustainis savo prisiminimuose giria naują aikštę, ją, kaip „kultūringai sutvarkytos“ erdvės pavyzdį, lygindamas su kadaise Laikinajai sostinei tekusiu carinės Rusijos palikimu. Esą, 1919 metais „Kaunas buvo be vandentekio, be kanalizacijos, su bjauriomis išvietėmis tose vietose, kur dabar yra puikios, kultūringai sutvarkytos aikštės, pavyzdžiui, toje vietoje, kur dabar stovi paminklas Leninui“[15]. Kad ir kokia būtų buvusi jo intencija, jis buvo neteisus: viešasis tualetas XX amžiaus pradžios plane užfiksuotas priešingoje aikštės pusėje – tiesiai priešais dabartinį įėjimą į VDU Didžiąją salę (buvusius Politinio švietimo namus). Ar tik ne krokodilą ir palmes pakeitė Didžiojo Vado skulptūra? Paminklas buvo nugriautas 1990 metais (teigiama, kad tai buvo pirmas nugriautas Lenino paminklas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje). Kartu su paminklu atsiradusios ir iki mūsų dienų išlikusios trys dekoratyvinės stelos atrodo, tarytum sukurtos vieno menininko, tačiau taip nėra – „Darbas“ priklauso skulptoriui Juozui Kėdainiui, „Taika“ – Robertui Antiniui vyresniajam, o „Revoliucija“ padaryta skulptoriaus Kazio Švažo. Belieka tikėtis, kad dabar vykstanti aikštės rekonstrukcija jų nepražudys ir jos neatsidurs kur nors Grūto parke.

Tas pats Algimantas Sprindys, kartu su kitais kūręs šią tarybinę aikštę, jau 1989 metais inicijavo ir projektavo šalia esančio Karo muziejaus sodelio su visais 1949 metais sunaikintais paminkliniais biustais ir, galiausiai, Juozo Zikaro „Laisvės“ skulptūros atstatymą.

Šių, 2017-tų metų pradžioje Kauno miesto savivaldybė didesnę Vienybės aikštės dalį 25-riems metams išnuomavo bendrovei „BEI Capital“, priklausančiai SBA koncernui (jai šiuo metu priklauso abu buvę „tarybinių“ moderno pastatai). Rekonstrukcijos projekto autorius – ir vėl architektas Rimantas Giedraitis, kolegos architekto Audriaus Karaliaus užsipultas kaip „tas pats cinikas, kuris su savo profesoriumi Jonu Audėjaičiu prieš bene 15 metų suniokojo vertingiausią naujojo paveldo pastatą Kaune – Algimanto Sprindžio „Miestprojektą“. To paties koncerno SBA pasamdyti, toje pačioje Vienybės aikštėje…“[16] Tebesitęsiantys ginčai, ar dabartinė Vienybės aikštė yra „reprezentatyvi, iškilminga, jauki, ilgainiui sovietmečio atributų atsikračiusi“, ar vis dar „okupacino režimo totalistinį charakterį aiškiai atspindinti“[17], nebetenka prasmės su paskutiniu jos tarybinių laikų modernaus pastato (buvusio pirmu tokios stilistikos pastatu Kaune) – „Pramprojekto“ –  rekonstrukcija.

Šiuo metu niekas nežino, kokia bus naujoji aikštė (dokumentuose vadinama „inžinierinis statinys“). Joje augusių kelių gluosnių jau nebėra. Grąžinkite bent krokodilą!

---

[1] Cit. Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė „Kauno turgaviečių bruožai (1919-1940 m.)“ // Kauno istorijos metraštis. T. 11. Kaunas :VDU, 2011. P. 55-72. P. 59. Cituojamo dokumento data rodo, kad Užsienio reikalų ministerija iš buvusių Rusų banko rūmų (Maironio g. 27) į Michelsono namą persikraustė jau 1921, o ne 1922 metais, nebent data nurodyta neteisingai).

[2] Ibid.

[3] Vytautas Landsbergis „Urbanizmo klausimas Lietuvoje“ // Naujoji Romuva. 1936 Nr 45. P. 887.

[4] Bronys Raila. Kodėl antraip? Vilnius: Vaga, 1991. P. 260.

[5] Halina Korsakienė. Namas, kuriame gyvenome. Vilnius: Vaga, 1991. P. 90.

[6] Ibid. P. 99-101.

[7] Raila. Op. cit. P. 259.

[8] Korsakienė. Op. cit. P. 106.

[9] Juozas Keliuotis. Mano autobiografija. Atsiminimai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 301.

[10] Ibid. P. 302.

[11] Cit. Petras Bražėnas. Petras Cvirka. Vilnius: Vaga, 1998. P. 148.

[12] Cit. Vaidas Petrulis http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/209.

[13] Ibid.

[14] (http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/571 

[15] Valentinas Gustainis. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Vilnius: Spindulys, 1991. P. 28.

[16] http://pilotas.lt/2017/03/03/architektura/vieninga-duobe-kaunas-25-metams-isnuomavo-centrine-miesto-aikste-verslui/.

[17] http://www.kamane.lt/lit/Spaudos-atgarsiai/2006-metai/Balandis/Architektura/ALGIMANTAS-SPRINDYS-NULLA-DIES-SINE-LINEA

Kaunas nykstantis ir išnykęs: kino teatras „Triumf“, parduotuvė „Merkurijus“, tuščias sklypas (Laisvės al. 60)

Ko tik nebuvo statyta ir griauta šiame nelaimingame sklype. 1847 metais, vos tik Naujojo miesto planas buvo patvirtintas, sklypą geroje vietoje – Nikolajevskio prospekto (dabartinės Laisvės alėjos) ir Ploščadnaja („Aikštės“ gatvė, taip buvo pavadinta naujai nutiesta dabartinės S. Daukanto gatvės atkarpa, vedanti į būsimą Novobazarnają – „Naujojo turgaus“, o dabar – Vienybės aikštę, kurioje jau stovėjo medinis žandarų kavalerijos maniežas) gatvės nusipirko vokietis architektas Jakobas Volleris. Atvykęs iš Prūsijos, iki tol jis septynerius metus gyveno ir dirbo pas grafą Benediktą Tiškevičių Raudondvario dvare. Spėjama, kad naujas sklypas taip pat nebuvo tuščias – pačiame gatvių susikirtimo kampe turėjo stovėti senas medinis namukas, kuriame galima buvo gyventi. Tik 1861 metais (tuo pat metu, kai senamiestyje rekonstravo evangelikų-liuteronų bažnyčią) architektas savo sklype pasistatė dar du mūrinius vieno aukšto namukus, o po kelerių metų visą valdą pardavė pirkliui Zelmanui Šternui. Pastarasis 1866 metais palei S. Daukanto gatvę pasistatė dviejų aukštų namą, kurio pirmame aukšte įrengė krautuves.

XIX amžiaus pabaigoje matome jau kitą šios vietos šeimininką – miestietį Ekelį Franką. Žinoma, kad 1896 metais jam buvo duotas leidimas palei prospektą statyti mūrinį namą su kiemo fligeliu, kurį jis, tikriausia, ir pastatė; o štai kitais, 1897 metais leidimo atnaujinti minėtą sena kampinį medinį namą jis nebegavo: atsakymas buvo motyvuotas tuo, kad šioje (reikia manyti, prestižinėje) miesto dalyje medinių namų statyba yra uždrausta. O gaila – namui buvo paruoštas naujas puošnus Nikolajaus Andrejevo projektas.

XX amžiaus pradžioje valda buvo užstatyta Žemės bankui, iš kurio ją 1908 metais nusipirko Dovydo ir Deboros Švarcų šeima. Švarcai buvo gydytojai: vyras ginekologas, žmona stomatologė. Nugriovę seną kampinį namą (tą patį, kurio Frankui nepavyko perstatyti) jie 1909 metais pradėjo didelias statybas: pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą čia turėjo iškilti didelis dviejų aukštų mūrinis namas su nusklembtu kampu ir bokšteliu, derančiu su priešais jau nuo 1899 metų stovinčiu Nikolajaus Andrejevo „Metropoliu“. Pradžioje pavyko pastatyti tik vieną aukštą: atrodė, jog kampiniam namui ir vėl nepasisekė. Tačiau būtent šio vieno aukšto namo patalpose 1910 metais atsidarė kino salė „Triumf“ – tuo metų geriausia iš trijų Kaune veikusių kino salių (kitos dvi buvo „Oazė“ ir „Olimpas“). Salė tęsėsi palei dabartinę Daukanto gatvę, o įėjimas buvo iš Nikolajevskio prospekto (Laisvės alėjos); prospekto pusėje taip pat buvo įrengti nuomojami butai ir krautuvės. Švarcams dar priklausė aludė, registruota Deboros Švarc vardu, buvusi dar Šterno statytame name Daukanto gatvėje. (Šiandien mums atrodytų daugiau negu keista, jei gydytojai laikytų aludę.) Patys jie apsigyveno šioje valdoje tik 1914 metais, kai pagaliau pristatė kampiniam namui antrą aukštą, šį kartą pagal inžinieriaus Aleksiejaus Skrynikovo projektą; nusklembtas namo kampas pasipuošė grakščiu frontonėliu su pusapskričiu švieslangiu bei balkonu, bet anksčiau planuotas bokštelis kampe taip ir neiškilo. Į prospektą žiūrintį fasadą puošė didelis laiptinės langas dekoruotu archivoltu. Antrame aukšte buvo įrengtas šeimininkų butas ir praktikos kabinietai.

Pradžioje Švarcai neilgai džiaugėsi nauju butu. Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, 1915 metais rusų valdžia iš Kauno, buvusio svarbiu pasienio miestu, priverstiniu budu „evakuavo“, kaip nepatikimus, visus žydus. Daugelis jų greitai grįžo atgal. Mes nežinome, kada į Kauną grįžo Švarcų šeima, žinome tik, kad šiame name jie gyveno maždaug iki 1938 metų. 1935 metais šiuo adresu (anuomet Laisvės al. 42) veikė gydytojo Dovydo Švarco Moterų ligų ir akušerijos klinika (stomatologijos kabinetas jau nenurodytas); tuo pačiu adresu veikė ir kito gydytojo – T. Goldbergo klinika, be „moterų ligų“ gydžiusio dar ir „šlapimo takų ligas“.

Bet kino teatras po Pirmo pasaulinio karo jau turėjo kitą šeimininką: juo tapo Berelis Kupricas, sėkmingas kino verslo plėtotojas (būsimas kino teatro „Metropolitain“ savininkas); kino teatro vedėju buvo Jeronimas Kaminskas. Kaip ir kituose kino teatruose, po 1919 metų čia rodomi filmai turėjo būti aprūpinti lietuviškais subtitrais, kurių kokybė dažnai buvo abejotina. Anuo metu spaudoje pasirodydavo pranešimai apie milžiniškas baudas ir net areštus, gręsiančius kino teatro savininkams už prastą lietuvių kalbą. Pvz., laikraštis Lietuva 1923 metų sausio 28 dieną praneša, jog „kinematografo „Triumf“ savininkas už lietuvių kalbos darkymą filmuose Kauno miesto ir apskrities Viršininko nubaustas 1000 litų arba vienu mėnesiu arešto“.

Tarpukariu kino teatras buvo labai populiarus: jo patogi, su nuolydžiu salė talpino 220 žiūrovų, prieš seansus buvo rengiami vadinami „divertismentai“ – trumpos pramoginės programos. Žinome, kad, pvz., 1931 metais „Triumfe“ divertismentuose dainavo Danielius Dolskis.

1932 metais kino teatras kartu su kitais Švarcų valdos namais buvo remontuojamas, projektas buvo užsakytas inžinieriui Nikolajui Mačiulskiui. Po remonto vietų salėje sumažėjo iki 180; pirmo aukšto fasaduose atsirado naujų ir buvo praplatintos senos virtinos, fasadai neteko buvusio dekoratyvumo. 1933 metais, mirus Kupricui, kino teatras atiteko kitam kino verslininkui – Jokūbui Jackovskiui (jis nuo 1939 metų buvo ir kino teatro „Hollywood“ bendrasavininkas). Petronėlė Orintaitė prisimena, kad „Triumfe“ buvo rodomi tarybiniai filmai; Tarybų Sąjungos atstovybė net nuomodavo šią salę uždariems „propagandinių“ filmų seansams[1].

1934 metais antram, tikriausiai Franko statytam dviejų aukštų namui Laisvės alėjoje buvo pristatytas trečias aukštas. (Minima, kad čia iki 1935 metų buvo įsikūrusi ir žymaus Kauno chirurgo Benjamino Zacharino klinika.)

Kai apie 1938 metus Švarcai išvažiavo iš Lietuvos, savo turtą valdyti jie įgaliojo gydytoją A. Feinbergą. Nežinome, kas šeimininkavo valdoje Antrojo pasaulinio karo metu, bet žinome, kad kino teatras dar veikė. Tarybiniais laikais jo salėje įsikūrė darbininkų „Upeivių klubas“, kurio reputacija anaiptol nebuvo gera. Antai 1955 metų gruodžio 21 dieną laikraštis Kauno tiesa klausė: „Kodėl nemėgiamas klubas?“ ir atsako: taip yra dėlto, kad į šiame klube rengiamus šokius renkasi nekultūringas, geriantis ir rūkantis jaunimas, o muzika yra leidžiama iš radiolos.

Profesorius Alfredas Erichas Sennas, 1999 metais atvykęs iš Viskonsino universiteto į VDU, klausinėjo, kur yra „Triumfo“ kino teatras, kuriame kadaise susipažino jo tėvai – kalbininkas iš Šveicarijos Alfredas Sennas, 1922-1930 metais dėstęs Kauno universitete, ir panelė Marija Vedlugaitė iš Raudondvario dvaro.[2] Ką galėjo jam atsakyti? Net „Upeivio klubo“ jau nebegalėjo parodyti, tik toje vietoje iškilusią universalinę parduotuvę „Merkurijus“.

1956 m.

1975-1976 metais visi Švarcų valdos namai (Laisvės alėjos perimetro išklotinė rodo, kad čia jų būta trijų: dviejų aukštų buvusio kino teatro pastatas, trijų aukštų ir dar vienas ilgesnis dviaukštis) buvo nugriauti. Pradžioje buvo planuota pastatyti sudėtingo tūrio pastatą, kurio vienas korpusas turėjo būti net aštuonių aukštų; galiausiai pastatė krėsną, bet impozantišką „univermagą“. Modernus architekto Antano Algimanto Sprindžio projektas buvo sukurtas 1975 metais, statyba prasidėjo 1976 metais ir trūko net šešerius metus (1976-1982). Sprindys pasakojo, kad „Merkurijaus“ – prekybos ir kelionių dievo – vardas buvo jo „pasiskolintas“ iš vieno Leipcigo viešbučio: kadangi langus naujam pastatui gamino vokiečiai, jis buvo išleistas į komandiruotę į Vokietiją ir taip gavo galimybę pamatyti Europą.

Algimantas Sprindys, 1976-1987 metais buvęs Kauno miesto vyriausias architektas ir Statybos ir architektūros valdybos viršininkas, galima sakyti, sukūrė tarybinių laikų Kauno centro įvaizdį, tą moderną, kuris šiandien negailestingai naikinamas. Jis buvo Vienybės (tuomet Janonio) aikštės bendraautorius, šiuo metu rekonstruojamo „Pramprojekto“ pastato (kartu su V. Stausku), jau nugriiautos kavinės „Pakalnės“ pastato ir interjero, neatpažįstamai pasikeitusių „Mados“, „Miestprojekto“ ir „Architektų kavinės“ autorius; jis pastatė S. Daukanto pėsčiųjų tiltą, kavinę „Liepaitė“, sukūrė restorano „Rambynas“ interjerą. Iš Kauno panoramos dingęs „Kaukas“ taip pat buvo jo kūrinys. Jau Nepriklausomybės metais jo buvo atstatytas Karo muziejaus sodelis ir, kartu su kitais architektais, Prisikėlimo bažnyčia. 2015 metais apie Algimanto Sprindžio kūrybą buvo parašyta knyga, o jo kūrinius ir toliau griauna. Dar 2013 metais vienas interneto komentatorius rašė: „Keista ir gaila, kai galvoji, jog architektūra – amžinas menas, o štai čia – autorius dar gyvas, o statinių - nebėra... Kaip turi būti apmaudu!“

1985 m.

Bet grįžkime prie „Merkurijaus“. Iš pirmo žvilgsnio žemas pastatas iš tikrųjų buvo keturių aukštų. Šalia kyląs laiptinės bokštas, nuo pagrindinio pastato tūrio atskirtas praėjimu, buvo penkių aukštų, bet vizualiai atrodė kaip tikra „vertikalė“. Jis buvo papuoštas firminiu parduotuvės ženklu, kurio autorius taip pat buvo Algimantas Sprindys. Vertikaliai stiebėsi ir pagrindinio fasado „mentės“, vakarais apšviečiami įmontuotais „fasadiniais“ žibintais, bei viršutinio, kiek platesnio, aukšto langai. Pats architektas, žurnalistų kalbinamas jau po „Merkurijaus“ žūties, sakė, jog jo architektūriniam braižui „būdingas vertikalumas“[3].

„Merkurijaus“ pastatas buvo atitrauktas nuo alėjos perimetro, todėl priešais pastato susiformavo „papildoma“ aikštelė, dar padidėjusi dėl „įtrauktų“, ant žemu stulpeliu paremtų virtinų. Šioje aikštelėje buvo planuojama įrengti nedidelį fontanėlį su baseinu (jo atsisakius, vėliau atsirado fontanas aikštės viduryje). Dėl lėšų stokos, kauniečius pradžioje stebinąs eskalatorius, jungiantis prekybinius aukštus parduotuvės viduje, buvo įrengtas vėliau.

Tai buvo gera ir labai mėgstama parduotuvė. Keista, bet jos statybų aš visiškai neatsimenu; neatsimenu ir klestinčio tarybinio „univermago“, tikriausiai todėl, kad retai ištrūkus į Kauną, apsipirkti anuomet man nerūpėjo. Bet pamenu, kai priešais, „Pažangos“ rūmuose gaudavau savo pirmą menkutę universitetinę algą, eidavau čia: rūsyje, kur anksčiau buvo prekių sandėliai, įsikūrusioje „Maximoje“ taip patogu buvo pigiai nusipirkti ko nors valgomo, o pirmame aukšte galėjau rūpestingai rinktis draugams dovanas. Jų pasirinkimas buvo pasakiškas: ploniausio porceliano puodeliai ir lėkštės, ištisi servizai, sidabriniai šaukšteliai, didžiulės spalvoto stiklo vazos. Tai čia pirkome aukštus kolekcinius įvairių raštų porceliano puodelius Filosofijos katedrai (tik du iš jų man pavyko išsaugoti).

2008 metais „Merkurijų“ nusipirko nekilnojamo turto bendrovė „Homburg“ ir 2009 metais jis buvo nugriautas. Sprindys dar kūrė pastato atnaujinimo planus, bandė išgelbėti savo kūrinį, tačiau nauji savininkai, nusprendę, jog, jo žodžiais tariant, „biurai ir gyvenamieji butai labiau apsimoka“, rodos, jo nuomonės net neklausė. Buvo patvirtintas Algimanto Kančo studijos parengtas naujo penkių aukštų „daugiafunksnio“ pastato projektas, kuriuo buvo žadama grąžinti perimetrinį alėjos užstatymą, o patį pastatą padaryti atkartojantį tarpukario moderno stilistiką. 2011 metais buvo pagaliau pakloti pamatai ir ...statybos sustojo. 2016 metais buvo pranešta, kad „Homburg“ ištiko „nesėkmė“ ir sklypą jau perka kiti investuotojai.

Tada, 2009 metais, kauniečiai organizavo gedulingą meninę akciją „Requiem Merkurijui“, kuriai Vytautas Šimanskas sukūrė tokį graudų poetinį tekstą:

„Merkurijau!..Prekybos, meno, amatų globėjau, Tu palikai mus vienus čia, šioj ašarų pakalnėj prie fontano ir bandelių baro... Tu palikai mus, be savo prieglobsčio, be gelžbetoninio pilkos spalvos šešėlio, be tų neištesėtų atgimimo pažadų, be tų tuščių, kaip tavosios vitrinos, renovacijos vilčių...

Be tų erdvių, kurioms nebuvo duotas antras šansas, kurios, kaip kažkada anksčiau atrodė, pilnos begalinių perspektyvų! Be rūbų trečiame aukšte, be technikos smulkios buitinės pirmame, be tų piratinių kasečių...

Tu išėjai, palikęs mus, tarytum nuogus, be to jau įprasto pavėsio vasarą, pastogės nuo lietaus rudens, kur galima palaukt romantiško susitikimo, ar šiaip bičiulio, kuris visad vėluoja...

Dabar to nebeliko, dabar to jau nebėra ir niekada nebus... Nebus to mielo ir jaukaus kiemelio, to dovanų pakavimo ir nebrangių gėlių salono, tos mažutėlės, bet iš pažiūros patikimos telefonų taisyklos... O tu buvai toks gyvybingas dar, palyginus toks jaunas su kitais, nebenaudingais, užkonservuotais ir belangiais pastatais...

Merkurijau... Atėjom čia pagerbti to, kas liko iš tavo žemiškojo kūno, to dabartinio Kauno simbolio, tos vis dar dulkančios ir tarsi dar gyvos metalo laužo, plytgalių, krūvos. Atėjome prie tavo taip išdraskyto ir išniekinto lavono...

Atėjome į Laisvęs, kuri jau niekada nebus tokia kaip buvus, kaip šypsena gražuolės lietuvaitės, be priekinio danties...“[4]

Šioje poemoje minimo „bandelių baro“ irgi seniai nebėra. O štai toje vietoje, kur kauniečiai kadaise žiūrėdavo filmus, eidavo apsipirkti bei skirdavo pasimatimus, – pradžioje kino teatre „Triumf“, vėliau aikštelėje „prie Merkurijaus“, – vis dar žiojėja skylė, tartum negyjanti žaizda pačiam Laisvės alėjos vidury.

P. S. Deja, „Merkurijaus" autoriaus, architekto Algimanto Sprindžio jau nebėra gyvųjų tarpe. Tuo tarpu 2017 metų vasarą planuotos bankrutuojančios bendrovės „Homburg Merkurijus“ nuosavybės varžytinės buvo sustabdytos, naujos varžytinės vyko šių, 1918 metų pradžioje. 

---

[1] Petronėlė Orintaitė. Ką laumės lėmė. Liepalotų medynuose. Vilnius: Vaga, 1993. P. 50.

[2] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. „Prarastas miestas. Kur buvo „Triumfo“ kino teatras?“ // Kauno diena. 1999-05-29).

[3] https://merkurijus.wordpress.com/page/2/

[4] Ibid.