Laisvės alėjos nostalgija: dingusio „Versalio“ jubiliejų minint

Laisvės alėjos ir Vasario 16-tosios gatvės sankirtoje mūsų dienų sulaukė dar vienas architekto Nikolajaus Andrejevo kūrinys – garsiojo „Versalio“ ir knygynų pastatas (Laisvės al. 88 / Vasario 16-tosios g. 1-3).

Pirmasis namas anuomet Neviažskių šeimai priklausiusiame kampiniame sklype buvo pastatytas dar XIX amžiaus viduje; tai buvo solidus dviejų aukštų mūrinis namas, užėmęs sklypo kraštinę palei Laisvės alėją (anuomet ką tik nutiestą Nikolajevskij prospektą). Amžiaus pabaigoje valdos savininkas jau buvo Isakas Pikeris; jis ir įkūrė garsųjį viešbutį su restoranu madingu „prancūzišku“ pavadinimu – „Versalis“. Pikerio užsakymu 1897 metais architektas Nikolajus Andrejevas perstatė seną Neviažskių namą, palei Vasario 16-tosios (anuomet Ivanovskają) gatvę pastatė naują dviejų aukštų korpusą, sujungė juos į vieną kampinį namą, o kitais metais iš Ivanovskaja gatvės pusės prie jo prijungė dar vieną naują korpusą. Antrame aukšte buvo įrengti viešbučio kambariai, pirmame – restoranas ir krautuvės; viešbutį Pikeris išnuomavo Aronui Ožinskiui. 1900 metų pradžioje šeimininkus ištiko bankrotas; namą iš varžytinių nupirko Vilniaus žemės bankas, o iš banko, jau 1904 metais – Dominykas Venckauskas. Restoranas tuomet buvo reklamuojamas kaip „pirmos rūšies katalikiška restauracija“. Pats Venckauskas apsigyveno naujo korpuso palei Ivanovskają gatvę pirmame aukšte; tame pačiame korpuse vienu metu gyveno ir gydytojas, visuomenės veikėjas Rokas Šliūpas (Jono Šliūpo brolis).

Įėjimas į restoraną buvo iš Ivanovskaja gatvės, į viešbutį – iš Nikolajevskij prospekto. Pirmo aukšto patalpose, be restorano, XX amžiaus pradžioje buvo įsikūrusios Karolio Galinaičio krautuvė, Rudolfo Ramanausko kirpykla, Kazimiero Rutskio knygynas. Knygyną Rutskis 1906 metais nupirko iš Juozapo Zavadskio ir, matyt, reklamos sumetimais garsaus knygininko Zavadskio pavardė puikavosi knygyno reklamoje: pradžioje knygynas buvo pristatomas kaip veikiantis „po firma Juozapo Zawadskio“, galiausiai liko tik nuoroda „buv. Juozapo Zawadskio“, o adresas buvo nurodomas kaip „dom Venckovskogo“ (Venckausko namas). Rutskis prekiavo ne tik knygomis, bet ir muzikos instrumentais bei bažnytiniais reikmenimis, turėjo leidyklėlę; prie knygyno veikė biblioteka-skaitykla ir net atskira Esperantininkų draugijos biblioteka. 1913 metais knygyną iš Rutskio nupirko buvęs jo darbuotojas Povilas Olšauskas, kuris jį valdė iki 1929 metų[1]. Olšausko knygyno adresas skirtingu metu nurodomas skirtingai: Vasario 16-osios g. 3 (tai būtų naujausias korpusas), Laisvės al. 64 (tai būtų seniausias korpusas); susidaro įspūdis, jog knygynas kraustėsi iš vienų to paties namo patalpų į kitas. Įvairiu metu name buvo ir kitų knygynų, kurių adresai taip pat sukelia tam tikrą painiavą; maža to, nurodoma, kad Olšauskas buvęs viso pastato šeimininkas iki 1920 metų, kuomet patalpas iš jo nupirko „Švyturio“ knygynas, kuris 1925 metais jas pardavė Šv. Kazimiero draugijai. Tais metais Draugijos centrinis knygynas iš Rotušės aikštės persikėlė į Laisvės alėjos korpuso kampinę dalį, kur veikė iki 1940 metų. Taigi, ne tik „restauracija“, bet ir visas namas buvo tikrai „katalikiškas“. Galiausiai, paskutiniais Nepriklausomybės metais į to pates namo kampą (adresu Vasario 16-osios g. 1) trumpam atsikraustė ir Juliau Urniežiaus knygynas „Stella“, prekiavęs tik lenkiškomis knygomis.

Tačiau viešbutis ir restoranas visą tą laiką priklausė Venckauskams. 1925 metais įėjimas į viešbutį iš Laisvės alėjos buvo praplatintas, atnaujintas ir restorano portalas: atsirado liūtų galvos ir lenktas stogelis; prie abiejų įėjimų buvo tamburai, visos durys įstiklintos. 1928 metais miesto valdyba pareikalavo pastato kampe pakabinti žibintą (kauniečiai prisimena vėliau šioje vietoje buvusį kavinės „Vakaras“ ženklą – didelį briaunuotą rutulį). 1930 metais visame name buvo (pagaliau) įvestas centrinis šildymas ir vandentekis. Tais metais buvo įkurta AB „Versalis“, kurios akcininkai, be Vencauskų, tapo restorano darbuotojai Povilas ir Vanda Tarnauskai.

Tarpukariu viešbutis „Versalis“ buvo laikomas antru po „Metropolio“ arba „Lietuvos viešbučio“, bet atsiliepimai apie jį prieštaringi. Antai, Valentinas Gustainis prisimena, kad apie 1931 metus Kauną aplankęs prancūzų rašytojas Jules Romainas gyveno „Versalyje“ (nes „Lietuvos viešbutyje“ nebuvo vietų), o paskui skundėsi, „kad lietuviai Kaune jį apgyvendino tvarte (dans une etable)“[2]. O Algirdui Šeštokui-Margiriui, priešingai, „Versalis“ patiko[3].

Dominykui Venckauskui 1935 metais mirus, „Versalį“ paveldėjo jo sūnus Eduardas, o šiam mirus 1940 metais turto globa buvo laikinai atitekusi advokatui Edvardui Sudikui. Tuo metu, kai pastatas buvo tarybų valdžios nacionalizuotas, Venckausko įpėdiniai dar nebuvo susitvarkę paveldėjimo dokumentų. Vokeičių okupacijos metais restoranas jau priklausė kitiems šeimininkams ir jo vardas buvo pakeistas į „Viktorija“.

Tarp tarpukario Kauno restoranų „Versalis“, kuo gero, buvo labiausiai į šokius ir „trakcijonus“ orientuotas. Jo šeimininkas Eduardas Venckauskas 1935 metais restorano salėje įrengė besisukančią sceną ir dviejų lygių grindis, o 1939 metais – netgi atskirą šokių aikštelę. Tarpukario spaudoje talpinamos reklamos, kurių ditirambiškas stilius, liaupsinantis „garsiuosius“ ir „populiariuosius“ „virtuozus“, beje, nenusileidžia šiandieniam, leidžia sudaryti šiokį tokį padriką „Versalio“ lankytojus linksminusių sąrašėlį, kuriame „populiarieji „Pupų Dėdė ir Dėdienė“ kažkaip sugyvena su „šokėjomis indėmis“ iš Paryžiaus. Antai, 1924 metais publikai pasirodė „klasikinių ir charakterinių šokių duetas Vera Potti ir Genrikas Tanejevas, žmogus – žaibas Ernestas Feldenas, plastinių figūrų atlikėja Žaneta, kauniečių mėgstamiausias muzikinis ekscentrikas p. Leo-Ratas, muzikiniai ekscentrikai Origoni“[4]. 1937 metų pradžios programoje, be „populiariųjų „Pupų Dėdės ir Dėdienės“, pasirodo „nepaprastas, meniškas, originalus Paryžiaus atrakcijonas Chaudza Kaly su savo šokėjomis indėmis“, tų pačių metų pavasarį – „garsioji Gospodica Dumica su savo nuostabiais balandžiais ir komikas“ ir „smuiko virtuozas Jonny et Rad“, o metų gale – „„elegantiškiausias šių laikų šokių trio Pie´rre van Sarter et Ses Danseuses, muzikos virtuozas prof. Lightman, moderniškas jaz – Elis and Bobby“. O štai 1938 metų atlikėjus pristatanti reklama, rodos, viršija visus publikos „ekspektacijas“, akcentuodama ne tik rafinuotą jų „kilmės“ geografiją, bet ir prabangų atvykimo budą: „iš Paryžiaus orlaiviu, iš Monte Carlo nuosavu limuzinu: Arpad Czegledy – virtuozas premijuotas Paryžiaus Parodoje; Marika Mar – charakteringų šokių solistė; Mel ir Melma – akrobatiškų šokių karaliai; Billy Bourbon – fenomenalus ekscentrikas; Ock – Key ir Brey – Trio parodijose“[5]. Be minėtų „žvaigždžių“, „Versalyje“ skirtingu metu dainavo Doreen Coburn iš Anglijos, šoko Konradas Dellveinas iš JAV, pasirodė komikas Leopoldas Führmannas iš Čekoslovakijos.

Kauniečių garbei reikia pripažinti, kad tokios programos susilaukdavo ir kritikos. Štai, kaip 1933 metų Sekmadienis („Kaip Kaunas linksminasi“) aprašo tokios „Fortūnos la Creale“, šokančios „su kėde dantyse“ (kas tikrai reikalauja sunkiai įsivaizduojamo „virtuoziškumo“), pasirodymą „Versalyje“:

„Prožektoriai keičia spalvą, o tuščioj vietoj tarp stalų šoka, dainuoja ir tebėra nuolatiniam judesy kreolka. Ji dainuoja prancūzų kalba ir dauguma nesupranta žodžių. (...) Vėl pasirodo kreolė negrės rūbuose. Ji šoka su kėde dantyse. Besisukdama po parketą ji prieina prie ramaus senelio, pabučiuoja į plikę. Paskui greitai apsisuka, gerai įsižiūri į salę ir (...) metasi ant kelių kitam seneliui. Naujas bučinys, ir geriausia programos dalis baigta. (...) Dar kreolė užsilipa ant rojalio ir išpildo keletą dainelių. Pasidomėjus paaiškėja vienas svarbus dalykas – pirmose eilėse esantys staliukai būtent dėl kreolių bučinių būna užsakomi iš anksto ir juos užsako jaunom gražuolėm besižavintys turtingi senukai“[6].

Juolab keista, jog į „Versalo“ restoraną buvo priimta eiti atsipalaiduoti po „rimtų“ operos spektaklių. Cirko artistė Jadvyga Stankutė-Ramanauskienė, kuri jaunystėje „Versalio“ programoje atlikdavo numerį ant skritulio, prisimena, kad „lankytojai buvo pasipuošę smokingais, moterys – su vakarinėmis suknelėmis; atlikėjai dovanodavo gėlių ir saldainių[7].

Restorano bendrasavininkų Tarnauskų anūkė Liuda Riaukienė prisimena:

„Tarnauskas restorane dirbo virtuvės šefu, o Tarnauskienė – prie kasos. Tam tikra prasme, ji būdavo restorano reklaminis veidas – jos pareiga būdavo visus pasitikti, gražiai šypsotis svečiams. (...)Restorane buvo labai didelė virtuvė. Maistas buvo ypač aukšto lygio. Vynas į restoraną atkeliaudavo iš vyno rūsio, buvusio Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankirtoje. Senelis buvo baigęs kulinarijos mokslus Petrograde, kur važiavo specialiai įgyti šią profesiją. Kaune nebuvo daug tokių kaip jis, kurie mokėtų suruošti tokius ištaigingus priėmimus, mokėtų pagaminti įvairius paukščius, fazanus. Jam dirbant, virtuvėje visuomet stovėjo porcelianinis grafinas, kuriame būdavo krupniko arba lietuviško vyno – jį gurkšnodavo gamindamas. Jei ne senelio kulinariniai įgūdžiai, abu juos per karą būtų išvežę pirmaisiais traukiniais, bet kaip sakiau, niekas kitas nemokėjo surengti tokių priėmimų kaip jis.

(...) Šis restoranas vienintelis Kaune vakarinėje programoje turėjo kabare. Kabare šokėjų trupę sudarydavo daugiausiai šokėjos, specialiai samdytos iš užsienio (Vokietijos, Čekijos), o taip pat šoko dvi lietuvės – seserys Irena ir Genutė Lyvaitės (kai dirbo „Versalyje“, joms buvo apie 17 metų). Merginos šokdavo ant apskritos scenos buvusios salėje. Restorane lankydavosi labai aukšti pareigūnai, menininkai. Dažni restorano svečiai buvo Borisas Dauguvietis su žmona. Grafas Jonas Benediktas Tiškevičius buvo ilgam laikui išsinuomojęs kambarį Versalio viešbutyje“[8].

Suprantama, pastovią vakarinės „Versalio“ programos dalį sudarė vietiniai atlikėjai. Įvairiu metu čia darbavosi smuikininkai ir dirigentai Antanas Dvarionas, Maksas (Mordechajus) Boršteinas, Morducha Hofmekleris (tėvas), Isakas-Vulfas Levitanas, Moisejus Volfbergas, Chanonas Ceitelis; Liuda Riaukienė prisimena orkestro vadovą Jašą Kašinskį. „Versalyje“ savo šliagerius pradėjo dainuoti Antanas Šabaniauskas. 2004 metais Laisvės alėjoje priešais „Versalį“ norėta pastatyti Stasio Žirgulio sukurtą Šabaniausko skulptūrą (apie tai buvo kalbama ir 2014 metais).

Tarybiniais laikais visos buvusios pastato funkcijos – viešbučio, restorano, knygyno – buvo išlikusios. Manau, kauniečiai gerai atsimena čia veikusį vadinamąjį „Užsienio šalių knygyną“, kurio asortimente buvo kruopščiai atrinkti „broliškų“ socialistinio „užsienio“ leidiniai. Senasis įėjimas Iš Laisvės alėjos vedė į vietoje „Versalio“ viešbučio veikusį viešbutį „Nemunas“, kurį Kęstutis Navakas prisimena buvus „begaliniais, fanera išmuštais koridoriais"[9], o legendinis restoranas buvo pervadintas pirma į „Jaunimo kavinė“, paskui – į „Vakaras“.

Kavinėje „Vakaras“ buvo restauruotos besisukančios salės grindys ir scenos ratas. Kaunietis Romualdas Matelis prisimena:

„Spėju, nesunkiai suprasite, kad ta salės dalis prie scenos su muzikantais, kuri skirta šokimui, buvo apvali ir muzikantams pradėjus groti, ji būdavo įjungiama. Malonumas didelis tik tol, kol esi daugmaž blaivas. Gi smarkiau įkaušusiems net ir pakankamai lėtas grindų po kojomis sukimasis ratu būdavo jau rimtas išbandymas. Bet šiaip jau tai nebuvo kliūtis smagiam šokiui. (...) Versalis realiai buvo Laisvės alėjos restoranas, nors ir per 50 metrų nutolęs nuo jos. Šalia jo pagrindinio įėjimo buvo dar vienos durys, kurios vedė į mažesnį bariuką, kartais naudotą kaip banketinę salytę. Dienos metu savo populiarumu tviskėjo ši patalpėlė, nes ji ir atsidarydavo anksti, jau nuo 8 valandos ryto, ir kainos joje buvo gerokai mažesnės. (...) Ši salytė, kurią juokais vadindavome „Pavakarys“, gana nesėkmingai dėl vietos po saule kovoja ir šiandiena: patalpa nuolatos nuomojama, bet ilgėliau čia neužsilaiko nei viena šeima, bandanti viešojo maitinimo verslą. Tad po Nepriklausomybės atstatymo čia pasikeitė bene apie 10 savininkų, o kauniečių nebepritraukia nei vieni. Tuo tarpu pagrindinė restorano patalpa neatgaivinta iki pat šiandien. (...) Atgavus Nepriklausomybę išnyko beveik visi, tada tikrai pagrįstai miestą puošę ir garsinę barai, kavinės, alinės ir kiti pasilinksminimo taškai“[10].

Šį, dar 2013 metais minimą mažą „bariuką“ gerai atsimenu. Jis buvo nešildomas, apstatytas skirtingais aptriušusiais baldais ir labai jaukus.

Šiemet „Versaliui“ būtų sukakę 120 metų. Nei viešbutis, nei restoranas šios sukakties nesulaukė, bet pastatas dar stovi. Jo antrame aukšte išliko Andrejevo fasadai: langų įrėminimas plonomis kolonėlėmis, juostiniai langų apvadai su augaliniu ornamentu, Vasario 16-gatvės pusėje likusių retų balkonų augalinių motyvų tvorelės, kadaise pagamintos Kauno „Minervos“ fabrike. 2001 metais Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė rašė, kad „Versalis“ „palyginti gerai išlaikė savo pirminį vaizdą“. Anuomet dar buvo išlikę per du aukštus ėjusio viešbučio vestibiulio interjero detalės: laiptų tvorelė, lubų dekoras, grindų plytelės ir du veidrodžiai. „Kito tokio carinių laikų viešbučio, tebeturinčio ne tik autentišką išorę, bet ir planą bei interjerus, Kaune nebėra“[11]. 2005 metais pastatas buvo įtrauktas į Kultūros paveldo registrą. Įvairiais metais jame buvo įsikūrusios kelionių agentūra „Delta interservis“, parduotuvės „Kietas stilius“, „Optikos pasaulis“, šiandien iš Laisvės alėjos pusės veikia parduotuvės „Latviškas apatinis trikotažas, „Rūta“, „Lino namai“ (iš viso iškirstos tris papildomos durys).  2013 metais restorano patalpose (kur iš buvusių interjerų buvo likę tik du krištoliniai šviestuvai), pradėjo veikti naktinis klubas „Chaosas“, greta – dar vienas klubas. šiandien tai klubai „Rocknrollas“ ir „Drama“. O štai šių, 2017 metų rudenį spaudoje buvo pranešta, jog investicijų bendrovės „Synergy finance“ valdomas atvirojo tipo investicinis fondas „Taurus Investment Fund“ planuoja visą pastatą paversti „daugiabučiu“ su komercinėmis patalpomis. Beje, architekto Rimo Adomaičio rekonstrukcijos projektas atsirado dar 2008 metais.

---

[1] Nijolė Lietuvninkaitė. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843-1918 metais. Vilnius: Versus aureus, 2006. P. 110.

[2] Valentinas Gustainis. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Vilnius: Spindulys, 1991. P. 30.

[3] Algirdas Šeštokas-Margeris. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje. Kaunas: Spaudos fondas. 1932. P. 74-75.

[4] Alvydas Jancevičius. „Cirkas mažojoje Pirmosios Respublikos scenoje“ // Voruta. 2016-12-31.

[5] Ibid.

[6] Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Jį pripažino laikas. Vilnius: Žuvedra, 2005. P. 33.

[7] Ibid. P. 29.

[8] Gidas po bohemišką Laisvės alėja. Kaunas: VDU, 2013. P. 23 (https://www.atmintiesvietos.lt/vietos/versalis/).
[9] Kęstutis Navakas „Paskutinio teismo alėja“ // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-01-kestutis-navakas-paskutinio-teismo-aleja/8120.

[10] Romualdas Matelis „Senosios Kauno knaipės: Versalis“ // (http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/senosios-kauno-knaipes-versalis.d?id=61100761)

[111] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 93.

Reklama. Vedu ekskursijas Kaune 

(oficialiai ir neoficialiai).

Pasivaikščiojimų po Kauną maršrutus rengiu tiek pati, tiek pagal ekskursantų pageidavimus, maršrutų trukmė priklauso nuo pasirinktų apžiūrėti objektų skaičiaus.

Štai keli siūlomi maršrutai:

  Kauno renesansinė gotika. Maršrutas apima visą Kauno senamiestį. Pasivaikščiojimo metu susipažinsime su skaitlingų Kaune išlikusių gotikinių namų istorija, jų restauracijos ypatumais, prisiliesime prie gotikinių mūrų fragmentų; pakalbėsime apie seniausių miesto aikščių ir gatvių atsiradimą ir išnykimą; aplankysime visas 5 Kauno gotikines bažnyčias – Šv. Jurgio (bernardinų), Vytauto, Katedrą, Šv. Mikalojaus (benediktinių) ir Šv. Gertrūdos (marijonų). Maršruto pradžia – prie Kauno pilies, pabaiga – prie Šv. Gertrūdos bažnyčios (S. Gruodžio gatvėje). Maršrutą galima sutrumpinti, apimant tik seniausią Kauno miesto dalį (iki M. Daukšos gatvės).

     Mažasis Vatikanas. Trumpas maršrutas seniausioje miesto dalyje. Apima Šv. Jurgio bažnyčią ir bernardinų konventą, Kauno kunigų seminarijos kompleksą (buv. bernardinių vienuolyną), Vyskupų rūmus. Nepaisant to, kad tik į du maršruto objektus galima laisvai įeiti, pasivaikščioti po šią, Kauno viduje esančią, Bažnyčios nuosavybės teritoriją, nuo XIX amžiaus vidurio tapusi Lietuvos Bažnyčios centras, labai įdomu, o joje esančių pastatų architektūra apimą visą Kauno istoriją – nuo gotikos iki Karolio Reisono moderno. Maršruto pradžia – prie Šv. Jurgio bažnyčios, pabaiga – A. Jakšto gatvėje.

1.      Kauno žydų istorija: senamiestis. Pasivaikšiojimas po Kauno senamiestį, aplankant su žydų gyvenimu susijusius vietas, pradedant nuo Pilies jurizdikos ir baigiant Choraline sinagoga E. Ožieškienės gatvėje. Maršrutas apima Žydų ligoninę, „Mėsos eiles“ (dab VDU Menų fakultetas), L. Zamenhofo gatvę, visas sinagogas, išlikusias Kauno senamiestyje, S. Gruodžio ir kaimyninėse gatvėse buvusias žydų socialines įstaigas, „Kiemo galerija“ ir kt.

       Nehemijos Arbitblato ir Emmanuelio Levino memorialinės vietos. Šio maršruto objektų nėra daug, bet jie išsibarstė Kauno naujamiesčio teritorijoje nuo E. Ožeškienės ir K. Donelaičio gatvių sankryžos iki Spaustuvininkų gatvės.

  Kauno getas. Skausmingas Kauno istorijos maršrutas po išlikusias ir neišlikusias Kauno žydų kančių vietas Vilijampolėje. Be geto teritorijos, maršrutas apima Vilijampolės žydų kapines ir šalia esantį „Lopšelį“, kuriame daug žydų kūdikių buvo lietuvių gydytojų paslėpti ir išgelbėti.

.   Kauno viešasis modernas 1930-1940. Maršrutas apima visus Kauno centre esančius viešosios paskirties pastatus, sukurtus iškiliausių Lietuvos architektų per paskutinį tarpukario Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį. Šiuo metu ypač „madinga“ Kauno architektūros istorijos tema atskleidžia tikrą šios architektūros išskirtinumą. Maršruto pradžia – Laisvės alėjoje prie Centrinio pašto, pabaiga – prie Čiurlionio muziejaus.

   Modernas gyvenamųjų namų architektūroje Kauno centre. Pasivaikščiojimas po Kauno centrinę dalį, apžiūrint to paties laikotarpio ir tų pačių autorių, kaip ir „Viešojo moderno“, sukurtų gyvenamųjų namų, tiek nuomojamų daugiabučių, tiek privačių, architektūrą ir prisimenant jų gyventojus. Maršrutas eina Kęstučio, K. Donelaičio ir V. Putvinskio gatvėmis.

     

Vytauto kalno papėdėje. Pasivaikščiojimas gatvelėmis, esančiomis tarp Vytauto prospekto, Kauno senųjų kapinių ir Kauno autobuso stoties iš vienos pusės, ir Vytauto kalno šlaito iš kitos, susipažįstant su jų namų ir juose gyvenusių žmonių istorija, pakeliui apžiūrint visus į Vytauto kalną vedančius „romantiškus“ Kauno laiptus. Eisime Trakų, Krėvos, Totorių, K. Būgos, Bažnyčios gatvėmis bei „muzikinėmis“ gatvelėmis. Maršruto pradžia – Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto sankryža, pabaiga – prie Kauno geležinkelio stoties (sutrumpinant, – prie autobusų stoties).

     Vytauto kalną apeinant. „Viršutinis“ maršrutas eina nuo Mažojo Ąžuolyno per Radio stoties rajoną, Vaižganto gatve, Perkūno alėja atgal prie Sporto halės, Dariaus ir Girėno stadiono ir Kūno kultūros rūmų; jį galima trumpinti, einant tik Vaižganto gatve, susipažįstant su Landsbergio, Vizbaro, Kudoko, Dušanskio-Duž ir kitų žymių architektų sukurtais privačiais namais, aplankant Sugicharos namus ir nusileidžiant žemyn Fryko laiptais prie Kauno autobuso stoties arba Ąžuolyno laiptais prie viaduko. Spalvinga Kauno tarpukario istorija ir jos personažai, „reprezentacinių“ ir privačių erdvių sąveika kartu su Ąžuolyno kaimynyste suteikia šiam Kauno kampeliui ypatingą žavesį. Iš anksto susitarus galima aplankyti Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės memorialinį butą- muziejų.

 Nuo „kompoto“ iki „batareikos“ ir atgal: studentų ir menininkų raijonas Ąžuolų kalne. Pasivaikščiojimas po buvusį studentų ir menininkų rajoną, kadaise vadinamą „lietuviškuoju Montmartru“. Nusipelnęs „kompoto“ vardą dėl jame vyraujančių įvairių vaisių ir uogų gatvelių pavadinimų, Ąžuolų kalno rajonas, „įrėmintas“ Jonavos gatvės, Savanorių prospekto atkarpos ir P. Kalpoko gatvės kalno papėdėje; bei Žemaičių gatvės atkarpos iki jos, yra seniausia Žaliaklnio dalis, apstatyta mediniais namukais, tarp kurių dar išlikę keli seniausi, statyti XIX amžiuje. Rajono „perlas“–Vladimiro Dubeneckio sukurtos Meno mokykla ir senoji Čiurlionio galerija. Iš anksto susitarus galima aplankyti J. Zikaro namą-muziejų. Maršruto pradžia ir pabaiga – visuomeninio transporto stotelė „Žemaičių gatvė“ Savanorių prospekte. (Trumpesnis šio maršruto variantas prasideda Jonavos gatvėje buvusioje „brazilkoje“ ir veda „Limos“ taku tiesiai prie Meno mokyklos ansamblio.)

Graži šeimynėlė Jeruzalėje

(Gintaro Varno spektaklio „Natanas Išmintingasis“ recenzija)

Natanas po palmėmis (Aliaus Koroliovo nuotrauka)

Pirmą kartą buvau Gintaro Varno spektaklyje, kuriame nieko blogo neįvyksta. Na, beveik nieko, nes žiaurios masinės karo scenos iš senojo vokiško filmo žiūrovą pasitinka abiejų veiksmų pradžioje: pažįstamoje permatomoje „užuolaidėlėje“ lyg dideliame ekrane tiesiai į tave šuoliuoja karo žirgai, krenta raiteliai; ir prologe belaisvių galvos smagiai kapojamos ir, kruvinos, metamos į avanscenoje atsivėrusią duobę, kuri, kaip kulminacijoje paaiškėja, visai ne duobė, o pamažu kylanti kare nusiaubtos pilies siena, ir, verkdamas, Natanas pasakoja, kaip visa jo šeima – žmona ir šeši sūnūs – buvo gyva sudeginta, lyg pasakotų apie 1941-tųjų metų birželį Kauno Slabotkėje. Spektaklis „be pykčio“, aš čia rimtai, galima net rašyti be kabučių ir tikrai galima tų kabučių pirštais ore neberodyti. Nes čia realybė, čia tikrasis Varno pasaulis, kuriam kabutės netinka, kuris (stebėtinai) nepraranda tikrumo nepaisant jokių, programėlėje aptinkamų „akademinių“ šmėklų. Ir šį kartą tai – idilijos pasaulis, kuriame niekas neįvyksta: joks personažas per tris su pusę valandos nėra nužudomas ir galiausiai, visi susitaiko, o krikščionys-vokiečiai ir musulmonai netgi pasirodo esą artimi giminės, „štai kokia šeimynėlė“, – taip, ar kažkaip panašiai pašaipiai ištaria Saladinas-Dainius Svobonas, ir entuziastingi Kauno žiūrovai visi kaip vienas staiga atsistoja ir pratrūksta plojimais, nesulaukę epilogo (ir dėl savo tokio poelgio jo net nepamatę), ir tik grįžus namo, aptinki, kad šių finalinių žodžių pjesėje nėra, ir tik žydas, viską atidavęs ir kiekvienam tiesęs ranką su prašymu: „Būkime draugais“, lieka vienas ir niekam ne giminė. Ir prisiminus pastarųjų dienų aktualijas nejučiom pagalvoji: ar ši draugiška šeimynėlė galutinai neatims iš jo ir Jeruzalės. Ne taip viskas paprasta mūsų paveldėtame Švietimo amžiuje.

Taigi, niekas nevyksta, bent pirmame, daugiau nei pusantros valandos trunkančiame veiksme, o ir antrame visa siužeto įtampa patikėta žodžiams. Be galo gražus tekstas ir yra viso spektaklio atrama, ir tai, kaip aktoriai sugeba šį eiliuotą tekstą ištarti, visą tą laiką prikausto žiūrovų dėmesį. Tad reikia bent trumpai paminėti aktorius. Mažiausiai mane įtikino pats Natanas-Vytautas Anužis: jo, itin įsijautusio į haskalos veikėjo vaidmenį, kalbėjimas skambėjo kiek vienodai ir didaktiškai. Taip jis ir atrodė (tikras „katinas Leopoldas“, ir, ko gero, visai ir ne žydas). Gal taip ir geriau, kitaip dar visi pamanys, kad jo, žydo, paveldėtas žiedas ir yra tas, vienintelis tikras. Kiek silpnesnė buvo tik Vilija Grigaitytė-Daja, bet užtat atrodė ji kaip tikra vokietė. Labai pradžiugino Sigitas Šidlauskas-vienuolis: taip gerai, gal net geriausiai iš visų veikėjų vaidinančio jo dar nebuvau mačiusi. Jaunoji pora – Arnas Ašmonas-tamplierius ir Jovita Jankelaitytė-Recha, jauniausios kartos „varniukai“ – niekuo nenusileidžia patyrusiems aktoriams, ir vyresnioji Eglė Špokaitė-Sita, ko gero, čia suvaidino labiausiai jai tinkantį vaidmenį. Judrusis Dervišas-Saulius Čiučelis ir tragiškasis Dainius Svobonas-Saladinas jokių abejonių nekelia, kartais net atrodo, kad pastarasis čia yra pagrindinis herojus. O štai pasirodo vienintelis pjesėje neigiamas personažas – Jeruzalės patriarchas-Liubomiras Laucevičius, storas storas, aprengtas Juozo Statkevičiaus sukurtais tikrų tikriausiais katalikų vyskupo liturginiais rūbais (nors tiesiai prie altoriaus eik), su skaisčiai raudonu (kankinių spalvos) arnotu, žėrinčiais akmenukais nusagstyta mitra ir sunkiu pastoralu, visas šviečiantis prožektorių šviesoje, su savo nepakartojama ironija („Sudeginti jį!“ „Tris kartus sudeginti!“), ir žiūrovai nežino, juoktis, ar ne (gal tik aš viena taip garsiai juokiausi).

Tekstas taip įtraukia, kad nebespėji pamatyti visų jį iliustruojančių neapsakomai gražių paveikslų, besikeičiančių tiek vaizdo projekcijų pagalba, tiek scenos viduje stovinčioje gigantiškoje knygoje, kurią personažai vis varto, vis atveria vieną už kitą gražiausią, kiekvienas – savo, puslapį. O virš knygos į dangų kyla niekad nepanaudotos siauros kopėčios, viso spektaklio metu vis žadinančios manyje įtarimą, kad tai – Jokūbo kopėčios, bet kylančių ir nusileidžiančių angelų jose nesimato, ar tai dėl to, kad haskalos paveiktas Natanas jų atžvilgiu nusiteikęs itin skeptiškai, ar dėl to, kad angelams vis dar padalintoje Jeruzalėje ne vieta.

Kiekvieną spektaklio veikėją scenoje dubliuoja tiek atskirai, tiek kartu su juo „veikiantis“ Julijos Skuratovos sukurtas rūbas (tie rūbai ne veltui vadinami „lėlėmis“). Šie „paraleliniai“ rūbai nukelia Švietimo epochos veikėjus į jiems prideramą XII amžių taip, kad spektaklio veiksmas vyksta vienu metu dviejuose laikuose – Viduramžių ir Švietimo, o gal šių laikų sankirtoje. Ir tik Natanas-Vytautas Anužis, galima sakyti, „įstrigo“ XVIII amžiuje, o jo „paralelinis“ tradicinis žydiškas rūbas liko be darbo ir be kūno. Spektaklio scena – tai milžiniška šachmatų lenta, ant kurios veikėjai ir jų rūbai juda tarytum šachmatų figūros; o tikri – dideli ir visai maži šachmatai keleriopai sustiprina „dubliavimą“ efektą,o sykiu – ir scenoje sukuriamo pasaulio tikrumą. Pasaulio, į kurį norisi sugrįžti.

 Laisvės alėjos nostalgija: „Metropolio“ spindesys ir skurdas

Dar vienas architekto Nikolajaus Andrejevo kūrinys – smulkiai dekoruotas senojo „Metropolio“ dviaukštis su kiekvieno kauniečio akiai pažįstamu bokšteliu – žymi Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės kampą (Laisvės al. 68/S. Daukanto g. 19).

XIX amžiuje tuometinių Nikolajevskij prospekto ir Novobazarnaja („Naujo turgaus“) gatvės kampe stovėjo vienaaukštės mūrinės krautuvės. Didelis sklypas priklausė Izidoriui ir Rachilei Volkovyskiams. 1899 metais jie krautuves nugriovė, o jų vietoje pasistatė naują namą, skirtą viešbučiui ir restoranui. Pirmame namo aukšte, palei prospektą, buvo įrengtas restoranas „Metropolis“ bei kelios krautuvės; kampinėje namo dalyje – bufetas ir biliardinė; palei Daukanto gatvę buvo namo savininkų gyvenamosios patalpos. Antrame namo aukšte 27 kambariuose įsikūrė „Metropolio“ viešbutis. Šalia, S. Daukanto gatvėje, dar stovėjo Volkovyskių medinis vieno aukšto namas su mezoninu.

Stilinguose namo fasaduose – Andriejevo mėgstami lenkti sandrikai, Laisvės alėjos fasado kraštuose – balkonai; kampe – minėtas grakštus kelių pakopų piramidinis bokštelis (beje, medinis; pagal pirminį projektą turėjęs būti solidus, vainikuotas kupolu, tačiau tokiam užsakovai, rodos, pristigo pinigų). Sunku patikėti, bet, laikui bėgant, ne visiems įtiko bokštelis, pasigirdo nuomonių, esą jis pastatui „nelabai tinkantis“[1], ir 1936 metais buvo netgi svarstoma, ar nevertėtų jį nugriauti, o jo vietoje įrengti... reklaminį stendą. Virš įėjimas į restoraną Laisvės alėjoje buvo stogelis, paremtas metalinėmis kolonėlėmis (2014 metais buvo kilusi idėja šį stogelį atkurti).

Pirmam pasauliniam karui artėjant prie Kauno, 1915 metais Valkovyskiai buvo išvežti į Rusiją ir nebegrįžo. Tuo metu, dar 1910 metais išsinuomavę, restoraną su viešbučiu valdė versilininkai Bulyginai.

1919 metais kovo mėnesį „Metropolio“ viešbutyje buvo apsistojusi Amerikos misija (ją sudarė keturi nariai: trys karininkai ir vienas žurnalistas), kurios tikslas buvo susitarti dėl Amerikos pagalbos jaunai Lietuvos valstybei maistu ir ginklais. Petras Klimas ją vadina „Amerikos maitinimo komisija“; anot jo, jos atstovai atvyko į Kauną „be jokių ginklų ir net be maisto. Jie maitinosi „Metropolyje“, kaip visi viešbučio svečiai. Kaunas tada nuoširdžiai juos pasveikino, pasikaišydamas vėliavomis. Amerika visada jaudino lietuvius, kurie ten turėjo daug giminių“. Tačiau po kelių dienų, kovo 18-tą prie viešbučio durų įvyko kruvinas susirėmimas tarp vokiečių ir lietuvių kareivių, pastarieji buvo paskirti saugoti Lietuvai padėti atvykusius svečius. „Tik okupantai, kurie dar nebuvo išsikraustę iš Kauno, buvo dėl to įtūžę, plėšė vėliavas ir ginkluoti veržėsi pro garbės sargybą į „Metropolį“[2]. Susirėmimo metu žuvo karys savanoris Pranas Eimutis. Čižiūnas įvykį aprašo taip: „1919 m. demoralizuoti okupantų-vokiečių kariai buvo puolę čia apsistojusią karinę Amerikos J. V. Misiją, norėdami ją išžudyti. Jaunas savanoris Pranas Eimutis savo mirtimi įrodė lietuvių ištikimybę jų tautos draugams ir geradariams“[3]. Anot Klimo, atsitiko taip, „kad tai ne amerikiečiai lietuviams, bet lietuviai amerikiečiams padėjo[4], t.y. išgelbėjo jų gyvybes. Šiandien prie buvusio įėjimo į restoraną Laisvės alėjoje kabo marmuro lenta su bareljefu ir užrašu: „Čia 1919. III. 18 garbingai žuvo Kauno komendantūra kareivis Pranas Eimutis, gindamas Amerikos Jungtinių Valstybių misiją“.

Iš pat pradžių „Metropolis“, buvęs pagrindinė (jei ne vienintelė) vieta, kurioje apsistodavo į Kauną atvykę užsienio svečiai, tapo ir savotiška Lietuvos užsienio politikos vykdymo vieta. Tad nenuostabu, kad 1922 metais Užsienio reikalų ministerija iš Rusijoje gyvenusių Valkovyskių pastatą paprasčiausiai nusipirko ir jį valdė, tam tikslui įsiteigusi AB „Lietuvos viešbutis“. Taip „Metropolio“ viešbutis tapo valstybinis ir sykiu pakeitė pavadinimą, „iš „Metropolio“ persikrikštijęs „Lietuvos viešbučio“ vardu“[5], tačiau vis tiek visų buvo vadinamas „Metropoliu“. Net 1938 metais į Kauną atvykęs pirmasis ir paskutinysis Lenkijos karo atašė Lietuvoje Leonas Mitkiewiczius ieškojo būtent „Metropolio“ viešbučio, kol jam buvo paaiškinta, kad „„Metropolis“ – tai senas prieškarinis Rusijos laikų pavadinimas“, dabar viešbutis vadinasi „Lietuvos“ viešbutis ir esąs už kampo nuo Laisvės alėjos. „Pagaliau esame „Lietuvos“ viešbutyje, bet visi jį vadina „Metropoliu““[6].

„Metropolį“ iš ministerijos išsinuomavo ir naujos bendrovės direktorius tapo toksai L. Daukša, buvęs „ministerijos įgaliuotinis“ jį perkant. Pradžioje viešbutyje apsigyvendavo ir butų neturėję ministerijos pareigūnai, pvz., 1922 metais čia gyveno Užsienio reikalų viceministras Bronius Kazys Balutis.

Norėdama pagerinti užsienio svečių gyvenimo sąlygas ir sykiu – Lietuvos įvaizdį 1925 metais bendrovė šalia senojo „Metropolio“, nugriovusi čia stovėjusį medinį Volkovyskių namą, kuriame buvo įsikūrusi dviejų architektų, Mykolo Songailos ir Vladimiro Dubeneckio kontora, pagal to paties Dubeneckio projektą pastatė naują trijų aukštų „Lietuvos“ viešbutį (S. Daukanto g. 21). Naujasis viešbutis turėjo savo restoraną, sujungtą su „Metropolio“ biliardine bei restorano kabinetais. Įdomų, kad nuo 1930 metų buvo planų nugriauti ir senąjį, dviaukštį viešbučio pastatą ir jo vietoje pastatyti keturių aukštų, sujungtą su nauju Daukanto gatvės pastatu. Naujame pastate buvo planuojama įrengti restoraną, didelę salę ir net baseiną. 1938 metais laikraštis Lietuvos aidas praneša, kad „Lietuvos viešbutis“ statys didelius rūmus, o prie esamo (naujo) pristatys dar vieną aukštą. Bendrovės direktorius netgi važinėjo po Europą, žiūrėdamas, kokį modernaus viešbučio pavyzdį galima pritaikyti Kaunui. Gerai, kad šie planai liko neįgyvendinti ir Andrejevo pastatas išliko iki mūsų dienų.

Kadangi viešbučio kambariai buvo (ir iki šiol yra) įrengti tiek naujame, tiek senajame pastate, kartais sunku suprasti, kuriuo iš jų svečiai skundžiasi, o kurį giria. Antai, 1931 metais Kaune svečiavęsis rašytojas Algirdas Šeštokas-Margeris rašė, kad „Lietuvos viešbutyje“ „viskas archaiška, tik imk ir vežk į senienų krautuvę“[7]. Tuo tarpu Mitkiewicziaus atsiliepimai apie viešbutį kuo geriausi: „„Metropolio“ viešbutis iš tikrųjų senas, dar prieškarinis, tačiau perstatytas or viduje visiškai atnaujintas. Gauname puikų kambarį su nepaprastai modernia vonia ir visais galimais patogumais. Apskritai viešbutis daro labai teigiamą europinio lygio įspūdį“, kurį sustiprino ir „puiki vakarienė“[8]. Rodos, vartojami pavadinimai (ir Mitkiewicziaus įsitikinimas, kad pastatas, kuriame jį su žmona apgyvendino, yra „senas, dar prieškarinis“) turėtų nurodyti, pirmu atveju, į naują, o antru – į seną viešbučio pastatą, iš tikrųjų yra atvirkščiai. Būtent naujame viešbučio pastate S. Daukanto gatvėje, kuriame užėmė visą aukštą, 1938 metais laikinai buvo įsikūrusi ir visa Lenkijos pasiuntinybė su pasiuntiniu Franciszeku Charwatu priešakyje (Kaune buvo juokauta, kad viešbutį dabar reikėtų pervadinti į „Hotel Polonia“). Bet tikriausiai, senajame pastate 1940 metais paskutinėmis savo buvimo Kaune valandomis „gyvybes vizas“ pasirašinėjo Japonijos pasiuntinys Chiunė Sugihara (ir tai menanti memorialinė lenta 2015 metais buvo atidengta ant senojo „Metropolio“ pastato). O pavadinimai painiojami iki šiol: tarybiniais laikais vadintas „Lietuva“, šiandien viešbutis veikia senuoju „Metropolio“ vardu. Ir nors jo „prestižas“ smuko iki dviejų žvaigždučių, jo reitingas Booking.com svetainėje ganėtinai aukštas – 8,1 balų.

***

Tuo metu, kai „Metropolio“ viešbutis tapo valstybiniu, „Metropolio“ restoraną valdė verslininkas Konstantinas Baronas, o nuo 1932 metų čia šeimininkavo pedagogė ir visuomenės veikėja Elena Baronienė. Jai valdant, 1932 metais restorano salėje buvo įrengtas balkonas, 1937 metais atidarytas naujas baras.

„Metropolio“ restoranas buvo garsus, čia lankėsi laikinosios sostinės „bohema“ ir universiteto profesoriai, pirmieji valstybės asmenys ir prašmatnūs ponai bei ponios. Pastarieji rinkdavosi vakarais: „Paauksuotais kalnieriais ir rankovėmis kelneriai nespėja vilstyti išsipudravusių ponių bei aukštų ponų paltus. Vidury džazbandas verkė vokiškų tango bei fokstrotų motyvu. Staliukai aplipę frakais, seidenfluru ir kitoniška užsienietiška medžiaga. Juodas limizinas ties „Metropolio“ durimis užmerkia elektrines akis“[9].

„„Metropolyje“ vakarais žmonės mėgo pašokti. Buvo pasklidęs gandas, kad „Metropolyje“ viskas labai brangu ir mažiau pasiturintys ten eiti privengdavo. Restorano savininkai Baronai (...) ramindavo, kad pas juos kainos ne didesnės kaip kituose restoranuose, o patiekalai žymiai skanesni nei kitur, nes jų virėjai yra dirbę kituose kraštuose ir žiną visokių kulinarinių paslapčių, todėl patenkina visus kliento įgeidžius. Išties aptarnavimas „Metropolyje“ buvo puikus, jau vestibiulyje klientus pasitikdavo šveicorius ir palydėdavo į salę. Iš vestibiulio eidamas kairėn, patekdavai į kavinę, o pasukęs dešinėn – į bufetą ir į restoraną. Bufetas buvo didžiulis. Ant stalų puikavosi išdėstyti šalti užkandžiai, o aukštoje raižyto medžio sieninėje spintoje už stiklinių durų rikiavosi prabangių gėrimų buteliai. Virš bufeto kabėjo didelis laikrodis“[10].

O štai kokia vakarinio „Metropolio“ atmosfera iškyla rašytojos Petronėlės Orintaitės prisiminimuose: „Metropolio svetainės menė erdvi. Pakraščiais prie lėkštėm ir krištolo stiklais žvangančių stalų atlašiai poilsiauja publika, oriai nusiteikusi. Vien marguoja moterų elegantiški papuošalai, spindi aukso žiedai su deimantais, švyti sniego baltumo vyrų krūtinės. O vidursalyje vinguriuoja supasi šokėjai, lengvos laisvalaikio atmosferos gaubiami, mandriai besišypsą, darniais judesiais susiviję draugėn“[11].

Bet štai, prisimindamas „Metropolio“ restorane nuo 1930 metų rengiamus (jo paties organizuotus) labdaringus „spaudos balius“, Gustainis restorano patalpas apibūdina kaip „skurdokas ir „ankštas“, jo požiūriu, ne visai atitinkančias aukštuomenės reikalavimų: jos „per spaudos balius būdavo sausakimšai prisigrūdusios rinktinės Kauno publikos. Į balių atvykdavo prezidentas, ministrai, diplomatai ir kone visa tuometinio Kauno prominencija“[12].
„Metropolyje“ buvo rengiami ir kitokio pobūdžio – dailininkų – baliai. Justino Vienuožinskio duktė Nijolė Vienožinskaitė-Čepulkauskienė prisimena, kaip „ruošiantis vienam dailininkų baliui, tėvas padarė didžiulį vorą“. Išlankstytas iš storos vielos ir aplipdytas blizgučiais, „voras buvo pakabintas virš liustros ant lubų Metropolio salėje ir, uždegus šviesas, tviskėjo sidabru. Tame pačiame baliuke Didžiokas su Kalpoku šoko baletą" [13]. 

„Dirbę kituose kraštuose“ „Metropolio“ virėjai ir patarnautojai užsieniečių skonį ne visuomet tenkino. Antai, vokiečių žurnalisto Rudolfo Herrnstadto įspūdį apie ketvirto dešimtmečio pradžios laikinąją Lietuvos sostinę „Metropolis“ aiškiai gadina: „Dabartiniame Kaune jau maždaug viskas yra „schön und gut“, išskiriant du dalykus – netašytų akmenų grindinį ir valgius bei patarnavimą „Metropolyje““[14]. O 1938 metais Šveicarijos konsulas Fritzas Kästli apie „Metropolį“ rašė: „Restoranas nuomojamas ir nusipelno karčios kritikos. Maistas prastas, salė tamsi ir nejauki, aptarnavimas blogas“[15].

Visai kitokia publika rinkdavosi „Metropolyje“ rytais, kuomet veiksmas vykdavo kairėje pusėje nuo įėjimo buvusioje kavinėje. Rašytojas, žurnalistas Pulgis Andriušis prisimena, kad „„Metropolio“ viešbučiui įrengus kavinę su langais į Laisvės alėją, čia įsikūrė nuolatiniais klientais beveik visas humanitarinio fakulteto elitas: V. Krevė-Mickevičius, P. Skardžius, L. Karsavinas, P. Augustaitis ir ištikimiausias iš visų profesorius B. Sruoga“. „Profesoriumas“ susirinkdavo po rytinių paskaitų ir, anot Andriušio, sudarė savotišką, kiek snobišką „klubą“, į kurį ne kiekvienas buvo įleidžiamas. „„Metropolio“ kavinė buvo visiems prieinama, bet ilgainiui pasidarė lyg ir pusiau uždara poilsiavietė, kurios lankytojai turėjo turėti tam tikras kvalifikacijas: būti pažįstamais su profesoriais, pasižymėti sąmoju, mokslumu ar originalumu, kas nebuvo būtina pas „Konradą“ ar „Perkauską““[16]. O Liudas Šmulkštys prisimena, kad į „Metropolio” kavinę profesorius Krevė „ateidavo dar prieš paskaitas”, apie 11 valandą, kai kavinė dažniausiai būdavo tuščia[17]. Jis taip pat mini Balį Sruogą, Praną Skardžių, Petrą Cvirką, Juozą Baldauską, advokatą D. Nargelavičių ir kitus rytinius lankytojus.

Pagaliau, „Metropolis“ dažniausiai prisimenamas kaip vieta, kur, galima sakyti, užgimė ir suklestėjo Lietuvos „lengvoji“ arba pramoginė muzika, kitaip sakant, pirmasis lietuviškas „popsas“. Lankytojus pramogine muzika restoranas viliojo nuo pat XX amžiaus pradžios; dar iki I pasaulinio karo čia grojo „egzotiški“ italų ir rumunų orkestrai. (Viena reklama rusų kalba skelbia, kad „restorane pietų ir vakarienės metu groja itališkas su dainavimu orkestras, vadovaujamas Sacco“.). Nepriklausomos Lietuvos laikais „Metropolyje“ dainavo žymiausios Lietuvos estrados „žvaigždės“: Danielius Dolskis, o šiam mirus – Antanas Šabaniauskas; grojo Michelio (Moišės) Hofmeklerio, Jurgio Dvariono, Abromo Stupelio ir net tokio „akademinio“ muziko, kaip garsus smuiko pedagogas, pirmojo Lietuvoje simfoninio orkestro įkūrėjas Izaokas Vidmanas-Zaidmanas (1885-1941), vadovaujami orkestrai.

Danielius Dolskis (1891-1931) buvo gimęs Vilniuje; jis buvo Išsilavinęs žmogus – studijavo Peterburgo universiteto Teisės fakultete, mokėjo kelias kalbas. Peterburge jis lankė teatro studiją, ten pradėjo ir savo sceninę karjerą: dainavo rusų romansus. Po revoliucijos palikęs Rusiją, gyveno Rygoje, nuo 1923 metų – Berlyne. į Kauną Dolskis atvažiavo 1927 metais. Greitai pramokęs lietuvių kalbos, jis pirmasis pradėjo estrados scenoje dainuoti lietuviškai: anuomet madingus užsieninius šliagerius jis vertė į lietuvių kalbą. Dainavo Dolskis ne tik „Metropolyje“, bet ir priešais buvusiame kino teatro „Triumf“ divertismentuose. Deja, jo karjera buvo labai trumpa: vos sulaukęs 40-ties, jis mirė nuo plaučių uždegimo. Palaidotas Kauno Žaliakalnio žydų kapinėse, o jo kapas iki šiol yra prižiūrimas (ir netgi įtrauktas į Kultūros vertybių registrą). Dolskiui skirtame nekrologe Augustinas Gricius rašė: „Kad ir gero estrados artisto klausydavomės sukandę dantis: jie visi pildė savo repertuarą kokiomis nori kalbomis, tik ne lietuviškai. Šis vienintelis atsibastėlis iš svietur labai greitai išmoko lietuviškai. Tuo jis papirko mus. Nebūtų papirkęs, jei nebūtų turėjęs pasakotojo, jumoristo gryno talento“[18]. Šiandien mažas Danielis Dolskis, 2007 metais sukurtas skulptoriaus Romo Kvinto, stovi Laisvės alėjoje priešais buvusį „Metropolį“; kauniečių mylimas, rankoje jis neretai laiko gėles.

Hofmeklerių ir Stupelių šeimos, kurių kone visi nariai buvo muzikai, giminiavosi. Anot Leonido Melniko, jų „po pasaulį išsibarstę (...) palikuonys iki šiol palaiko legendą, esą vos ne pusė Valstybės teatro orkestro buvo jų giminės“[19]. Hofmeklerių šeimos tėvas Morducha (Motelis) Hofmekleris (1871-1944), Ašmenos kantoriaus sūnus, Vilniaus miesto simfoniniame ir operos orkestruose griežė smuiku ir violončele. 1920 metais šeima persikėlė į Kauną, kur tėvas dirbo Valstybės teatre., bet nevengė ir pramoginės muzikos (1939 metas grojo „Versalio“ restorane). Visi penki jo vaikai – sūnūs Moišė (Michelis) (1898-1956), Leiba (1900-?), Ruvimas (Robertas) (1905-1994), Danielius (1903 – ?) ir duktė Zelda (Kovarski, 1904-1944) – buvo muzikai. Žymiausi jų buvo Moišė (Michelis) ir Leiba.

Leiba Hofmekleris buvo pripažintas klasikinės muzikos atlikėjas: Valstybės teatre jis dirbo nuo 1921 metų, iš pradžių buvo pianistas koncertmeisteris, o nuo 1924 metų – dirigentas; 1934 metais kaip solistas ir dirigentas dirbo su Vinco Kudirkos simfoniniu orkestru, nuo 1939 metų dirigavo Kauno radiofono orkestrui; kaip koncertmeisteris pasirodė su Kaune gastroliavusiomis įžymybėmis – Fiodoru Šaliapinu ir Davidu Oistrachu. Smuikininkas ir dirigentas Michelis (Moišė) Hofmekleris nuo 1920 metų vadovavo savo paties įkurtam orkestrui (ar, verčiau, ansambliui, nes jame grojo tik 7 žmonės), vadintam „Hofmeklerband“, su kuriuo dainavo Dolskis, Šabaniauskas, Antanas Dvarionas, Juozo Byros kvartetas. Vakarais Hofmeklerio vadovaujamo orkestro koncertai iš „Metropolio“ būdavo net transliuojami per radiją. Orkestras buvo garsus ne tik lietuviškajame pramogų pasaulyje; jis atlikdavo ir klasikinę muziką, dalyvavo Juozo Žilevičiaus organizuojamuose Karo muziejaus sodėlio koncertuose, vasarą grojo Palangos Kurhauze. Patekęs į getą, Michelis Hofmekleris 1942 metais prie geto policijos organizavo simfoninį orkestrą „Viltis“ (orkestre grojo jo tėvas Morducha, koncertmeisteriu buvo Abromas Stupelis, smuiku solo grojo Šmaja Stupelis). Tėvai Morducha ir Bertha Hofmekleriai, broliai Danielius ir Leiba, sesuo Zelda su šeimomis – visi žuvo holokasto metu. Brolis Ruvimas 1937 metais emigravo į Ameriką ir taip jau nutiko, kad 1944 metais, būdamas JAV armijos karininkas, jis rado  brolį Moišę ligoninėje, išlaisvintą iš Dachau koncentracinės stovyklos. Į Lietuvą Michelis Hofmekleris nebegrįžo.

Stupelių šeimos nariai iš Vilniaus persikėlė į Kauną kartu su Hofmekleriais. Mejeris-Morducha (Dimitrijus) Stupelis (1866-?) taip pat smuiku griežė iš pradžių Vilniaus, paskui – Kauno teatre, tapo Valstybės teatro orkestro koncertmeisteris (pirmasis smuikas), ne kartą pavadavo dirigentą. Dar mažiausiai keturi Stupeliai: fleitininkas Cezaris (Calka), pianistai-koncertmeisteriai Joselis ir Grigorijus Mejeris bei smuikininkas Šmaja Stupeliai dirbo šiame orkestre. Joselis Stupelis, kaip ir Abromas, buvo ir pramoginės muzikos ansamblių vadovas.

Tarpukariu tarp Kauno kavinių ir restoranų buvo arši konkurencija: vieni iš kitų jie stengdavosi persiviliuoti publikai patikusius estrados artistus. Antai, Hofmeklerio orkestras 1937 metais grojo kavinėje „Lithuanica“ (buvusi Perkausko kavinė, vėliau „Monika“), Abromas Stupelis – „Aldonoje“, Dolskis ir Šabaniauskas dainavo „Versalyje“.

Tačiau labiausiai publikos buvo mėgstamos užsienio „žvaigždės“. Štai 1933-1934 metų „Metropolio“ reklama pristato ispanų šokėją ir dainininką Naną de Herrera, nežinia iš kur atvykstančius šokėjus ir akrobatus Bea ir Henry Violant ir kitus. Birutė Pūkelevičiūtė romane Aštuoni lapai prisimena, kaip, būdama gimnazistė su draugėmis mėgdavo vaikštinėti Laisvės alėja, kur „žiūrėk, atžingsniuoja vienintelis Kauno negras! Jis dėvi platų languotą švarką ir vakarais dainuoja „Metropolio“ šokių salėj“[20].

„Metropolyje“ ir kituose Kauno restoranuose vyraujančios užsienio „žvaigždžių“ programos susilaukdavo kritikos. Antai, 1935 metais laikraštis Rytas rašo, jog „Metropolyje“, viename „geriausių ir iškilmingiausių restoranų, kuriame dažnai lankosi ir paprasti arbatos gėrėjai, ir diplomatinio kadro asmenys, ir mūsų aukštoji valdininkija, ir didelis procentas žydų visuomenės, (...) visa publika priversta grožėtis kokios nors ekscentrikės miss Dolly vulgarišku švaistymuisi salėje, priversta klausytis jos laukinio, tarytum pragerto balso riksmo (...) ir tokių miss Dolly, kaip moterų, taip ir vyrų, dažnai būna „Metropolio“ ir kitų kavinių programose“[21] Tiesa, vienas „lietuviškas“ numeris programoje privalėjo būti, jį vadindavo „policiniu numeriu“.

Seniai nieko nebeliko iš senojo „Metropolio“ restorano interjero ir atmosferos. Mano studentavimo laikais turėjome lyg ir du „Metropolius“: didžiąją restorano salę prisimenu gerokai apšepusią, jos interjerą dar 1981 metais buvo sukūrę Alvydas Jačauskas ir Rūra Palytė; S Daukanto gatvės pusėje turėjome nepamirštamą mažą salę (tikriausiai, buvusią „Metropolio“ biliardinę), su nežinia kada ir kaip „išaugusią“ metaline palme centre; po šią palmę gurkšnį alaus galima buvo gauti tarp rytinių paskaitų – apie 11 valandą, visai kaip Krevės laikais.

1997 metais iš „Metropolio“ jau buvo likusi tik iškaba: pagrindinę restorano salę užėmė „Kauno Bingo“ salonas; 1998 m. buvusiose baro patalpose įsikūrė picerija „Pizza Jazz“; 1999 metais buvo bandoma, bet nepavyko restoraną atgaivinti. 2001 metais Rustenio Milaševičiaus buvo sukurtas naujas salės interjeras. Anot tais metais rašiusios Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, autentiškų interejro detalių neliko, buvo pakeisti ir pastato fasadai: langai, durys, pagrindinio įėjimo vieta[22]. 2005-2008 metais viso pastato rekonstrukcijos projektą rengė architektas Rimas Adomaitis. Nuo 2011 metų restorano patalpas nuomoja su „Vičiūnų grupe“ susijusi įmonė „Amber food“, įrengusi čia piceriją „Charlie pizza“, o šių (2017) metų rudenį jos antrinė įmonė „Laisvės investicijos“ įsigijo ir visą seną „Metropolio“ pastatą.

---

[1] Vaclovas Čižiūnas. Vadovas po Kauną ir apylinkes. Kaunas: Spaudos fondas, 1935. P. 84.

[2] Petras Klimas. Iš mano atsiminimų. Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990. P. 220.

[3] Čižiūnas. Op. cit. P. 84.

[4] Klimas. Op. cit. P. 220.

[5] Valentinas Gustainis. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Vilnius: Spindulys, 1991. P. 30.

[6] Leon Mitkiewicz. Kauno atsiminimai (1938-1939). Vertė Regina Žepkaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2002. P. 56.

[7] Algirdas Šeštokas-Margeris. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje. Kaunas: Spaudos fondas. 1932. P. 74-75.

[8] Mitkiewicz. Op. cit. P. 56.

[9] „Metropoly šiandien nauja programa“ // Lapas. 1933. Nr 51. Cit. Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Jį pripažino laikas. Vilnius: Žuvedra, 2005. P. 17.

[10] Tallat-Kelpšaitė. Op. cit. P. 37.

[11] Petronėlė Orintaitė. Ką laumės lėmė. Liepalotų medynuose. Vilnius: Vaga, 1993. P. 142-143.

[12] Gustainis. Op. cit. P. 140.
[13] Justinas Vienožinskis. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1970. P. 275.

[14]  Gustainis. Op. cit.P. 31.

[15] Maxas Schweizeris (Sud.) Tarp Vilniaus ir Berno. Tekstai apie Lietuvą ir Šveicariją. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 204.

[16] Vanda Sruogienė, (sud.) Balys Sruoga mūsų prisiminimuose. Vilnius: Regnum, 1996. P. 266.

[17] Ibid. P. 188.

[18] Augustinas Gricius. „Dolskis mirė“. Lietuvos aidas. 1931-12-14.

[19] Leonidas Melnikas. Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais. Vilnius: Charibdė, 2008. P. 83.

[20] Birutė Pūkelevičiūtė. Aštuoni lapai. Devintas lapas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 179.

[21] E. M. „Metropolio“ kavinės programos reikalai“ // Rytas. 1935-11-11.

[22] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 94.