Pabiros mintys
po Gintaro Varno „Geto“ premjeros
Repeticija. D. Stankevičiaus nuotrauka (https://www.7md.lt/teatras/2018-06-29/Pirmoji-NKDT-sezono-premjera--Joshua-Sobolio-Getas)
Visada jaudinuosi prieš premjerą.
Antrą Gintaro Varno „Geto“ premjeros dieną po spektaklio nugirdau
kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo, rodos, su nuostaba ištartus žodžius:
„Vakar buvo visai kitoks spektaklis!“ Gailiuosi, jog nepriėjau ir nepaklausiau:
kuo jis buvo kitoks? Kuo tas pats spektaklis šiandien yra kitoks nei vakar? Juk
„tas pats“ spektaklis visuomet „kitoks“, kartojamas jis visuomet lieka
vienkartinis.
***
Ir vėl – Varno mėgstamas teatras
teatre. Su savo, atskira uždanga, su savo tikrove, savo vidiniais dėsniais,
žiauriai, groteskiškai prieštaraujančiais „išorės“ tikrovei. Šį kartą tai – teatras kapinėse
(ir žinote, prancūzų rašytojas Jeanas Genet manė, jog „tikroji teatro vieta yra
kapinės“[1]), todėl
makabriška šio teatro „premjera“, kurią išvystame spektaklio kulminacijos
momentu, tokios ryškios, sukrečiančios „varniškos“ kulminacijos, kai pro
milžiniškos kraujo raudonumo audeklo su svastika plyšius pasirodo
skanduojančios, šnypščiančios aktorių galvos, aktorių, vaidinančių pačius save
dusyk – kaip
žydus ir kaip šio vidinio teatro aktorius, ir dar trečią sykį – kaip pirmuosius
du niekinančią, naikinančią galią, personifikuojamą Gyčio Ivanausko pasirodymo
kaip Hitlerio figura, ir lyg to dar
būtų ne gana, kartu iššliaužia besirangančios gyvatės, prikišamai
„iliustruojančios“ tą neapykantą, kurios štai jau 75 metus (ir daugiau) jokia
žmogaus kalba nepajėgia
pasakyti, ją tik bandoma parodyti – taigi, ši makabriška „premjera“
pasirodo esanti „savo vietoje“ – žmonijos kapinėse. Toks yra žydų teatras.
It goes without saying (o gal
vis dėlto verta priminti), jog, imdamasis bet kokios temos, Gintaras Varnas
prieš tai visada padaro didžiulį, nepaprastai kruopštų tyrimąjį darbą. Šį kartą
tyrinėjimas buvo ypač ilgas ir skausmingas. Juk, anot paties režisieriaus
viename interviu pasakytų žodžių, „susipykti su savo lietuviška tapatybe“
sunku. Ir didžiajai daliai publikos, manau, buvo kaip reikiant „trenkta“ per jų
lietuvišką tapatybę. Ir manau, kai kurie net nesuprato, kas vyksta. Ir kaip po
to, išėjus iš teatro į mūsų netikrą tikrovę, juokauti, šnekėtis ir dalintis
įspūdžiais. Jei tai būtų „reprezentacinis“, „vaizduojamasis“ teatras, žiūrovą
„pamokantis“, „primenantis“ jam skaudžią istorijos (vadinasi, praeities) tiesą,
ką gi, žiūrovas būtų priėmęs pamokymą (arba ne), paaimanavęs dėl savo tautos istorijoje
buvusių „negerovių“ (arba įsižeidęs dėl – ir vėl – kėsinimosi į jo
tiek metų puoselėtą heroiško tautiškumo mitą). Bet ne, tai – pati tiesa čia
ir dabar pasirodanti savo nepaslėptyje.
***
„Vilniaus Žydų
teatras“. Magiški mano vaikystės žodžiai. Kai niekad dar nematytas Vilnius mano
vaizduotėje iškildavo tarsi Pažadėtoji žemė, nes ten net gūdžiausiais
„sovietinio“ atisemitizmo laikais veikė Žydų teatras. Po to, kai visoje Tarybų
Sąjungoje buvo sunaikintos žydų teatro trupės, pasodinti ir nužudyti aktoriai,
Vilniuje vis dar veikė Žydų teatras. Ir čia reikia pasakyti, kad žydams teatras
– tarsi „antroji
religija“, ir tai ne antrasis po religijos, bet sekuliarizuotame pasaulyje religiją
pakeičiantis tautinės tapatybės veiksnys. Apie žydų teatrą man pasakojo
seneliai. Tad padariau logišką išvadą: ten, kur yra žydų teatras, žydams
gyventi gera. Ir jei jau bėgsiu iš namų, tai tik į Vilnių. O kai, jau gyvendama
Lietuvoje, padariau savo tyrinėjimus, irgi, tam tikra prasme, „susipykau“ su
tapatybe – su
savo, kaip Lietuvos pilietės, ir su savo įsivaizduojama jų, lietuvių, mylimų
mano bendrapiliečių tapatybe.
***
Kiekvieno
veiksmo pradžioje spektaklio veikėjai vienas po kito išeina, išsirikiuoja ir
prisistato. Pirmo veiksmo pradžioje prisistato pagrindiniai, tiesiogiai su
Vilniaus getu susiję veikėjai, tie, apie kuriuos spektaklio programėlė įspėja:
„Visi spektaklyje veikiantys pagrindiniai personažai turi realius prototipus – tuo metu gete gyvenę žmonės“.
Antro veiksmo pradžioje prisistato kitokie veikėjai, lygiai realūs, bet dėl
kurių mūsų niekas neįspėja, kurie tarsi lieka už pagrindinio veiksmo ribų ir
turi savo nuosavą, paralelinės tikrovės veiksmą: „Aš, toks ir toks, žydšaudys“.
Visų jų dabartis apima jų ateitį – prisistatydamas, kiekvienas nurodo savo gyvenimo
pabaigos datą, būdą ir vietą: „būsiu sušaudytas“, „mirsiu“. Niekad
nepraeinančioje teatro prezencijoje jų sceninė dabartis ir jų istorinė ateitis
(galima sakyti, „praeities ateitis“) neatskiriamos.
Režisieriaus
pasirenkami veiksmo sudabartinimo būdai įprasti: ta pati pasakyti ir parodyti
perskyra, kurios žaismas ir sudaro teatro tikrovę. Tikrovę parodoma, kai čia ir
dabar scenoje, priešais suglumusio žiūrovo akis mušama, prievartaujama, žudoma.
Tikrovė pasakoma, kai specialiai išskirto avanscenos plotelio šviesoje didžiausios
baisybės, tarsi antikinio choro, aukų ir liudininkų tiesiog pasakojamos. Ir lai
žiūrovas neapsigauna: šie pasakojimai – tai ne dramaturgo sukurta fikcija, o dokumentiniai
tekstai. Viskas čia tikra: žmonės, tekstai, muzika. O kaip aktorė Jovita
Jankelaitytė dainuoja! Viskas vyksta čia ir dabar. Publika tampa liudininke, o
gal bendrininke? O gal auka? Daug žydų buvome salėje: buvusios aukos, ir išgyvenę
aukų vaikai, ir tie, kam „pasisiekė“ gimti vėliau, gimti kitur, bet štai
magiškos „laiko mašinos“ – teatro – dėka, atsidūrėme čia, priešais šiurpius į širdį
smeigiančius žodžius, pasakančius ir parodančius: mūsų bendrapiliečiai nusprendė,
jog nesame žmonės ir būsime sunaikinti.
***
Didžiulės
peršlapusios knygos verkia, išgręžiamos, o galiausiai surenkamos, sukraunamos
ant karučių ir išvežamos, negrįžtamai (pagalvojau, – visai taip pat, kaip kadaise
buvo išgręžiamos ir surenkamos pagalvės „Tolimoje šalyje“). Ir Gyčio Lėlė
(Gytis-Lėlė). Ir žudomi vaikai-lėlės. Ir vienas gyvas vaikas – berniukas su smuiku. Išgyvenęs.
Tas, kuriam pasisiekė.
[1] Hans-Thies Lehmann. Postdraminis teatras. Vertė Jūratė Pieslytė. Vilnius: Menų
spaustuvė, 2010. P. 107.
