Memuarai
Atminties topografija
Novatorų gatvė (1 dalis)
Iš sanatorijos
mane atvežė tiesiai į naują butą. Būtas buvo, kaip tada vadindavo,
„kooperatinis“, kaip ir pusiau privatus, už jį tėvai turėjo sumokėti nemenką
pradinį įnašą, kuriam pinigų prisiskolino iš draugų; be to, buvo įsipareigoję
mokėti kas mėnesį tam tikrą pinigų sumą, kas vėliau, mamai likus su mumis
vienai, labai apsunkino mūsų ir taip varganą gyvenimą. Bet tuo metu tai buvo
didelis daiktas – turėti atskirą butą, tegul pačioje prasčiausioje, ką tik
pastatytoje „chruščiovkoje“, patį drėgniausią ir šalčiausią butą pirmame aukšte.
Mama pasakojo,
kad pirmą kartą įžengusi į naują butą, paklausiau: „А где соседи?“ („O kur
kaimynai?“), ir išgirdusi, kad kaimynų nėra, pareiškiau: „А без соседев небывает“ („O be kaimynov nebūna“). O į močiutės
klausimą, kas man labiausiai patinka naujame bute, atsakiau: „Хочешь писать,
идёшь и писаешь, и никто тебе не мешает“ („Nori siusiuoti, eini ir siusiuoji,
ir niekas tau netrukdo“). Sekančiais metais seneliai irgi gavo atskirą butą ir
aš greitai pripratau visur gyventi „без соседев“.
Vienas pirmųjų
mano atsiminimų apie naują butą yra toks: tėvas nešė kėdę, kėdės koja netyčia
užgavo sieną ir pramušė sienoje skylę tarp virtuvės ir kambario; toje vietoje
iš abiejų pusių vėliau ką nors kabindavo. Žiemą visi langai iš vidaus
pasipuošdavo gražiais ledo raštais, kuriuos, pusryčiaudama, krapštydavau su
peiliu, panašiai kaip tai buvo daroma, valant apšalusį šaldytuvą. Mūsų bute,
kitaip nei draugų ir pažįstamų butuose, niekad nebuvo tarakonų: tikriausiai,
jie negalėjo pakęsti jame tvyrančios drėgmės; bet užtat vėliau čia mielai
gyveno didelės ir įžūlios žiurkės. Jos išdidžiai vaikščiojo, kur norėjo, nepaisydamos
nei kačių, nei, vėliau, šuns, o mama skaičiuodavo, kiek jų naktį užlips ant
sofos, ant kurios ji miegojo. Tai buvo labai gražios ir labai protingos žiurkės;
jos labai gerai žinojo, kad namuose, kur visi myli gyvūnus, joms niekas
negrėsė.
Naujutelaitis
„chruščiovkų“ kvartalas stovėjo miesto pakraštyje, t.y. anuomet tai buvo miesto
pakraštys; už jo buvo tik miškas, iš kurio, buvo pasakojama, į ką tik pastatytų
namų kiemus atklysdavo vilkai. Vilkus jau „pažinojau“ ir nebijojau, bet
nemačiau nei vieno, užtat grįždamas iš darbo tėvas rasdavo pamestus kačiukus;
juos nešdavo namo, iškilmingai prausdavo kriauklėje (cipimas, kniaukimas,
apdraskytos rankos ir – o stebukle! – ką tik buvęs purvo kamuoliukas virsdavo
švelniai pilkos ar akinančiai baltos spalvos kailiuku), ir jie miegodavo su
manimi lovoje, kol, paaugę, dingdavo; bet tuoj pat atsirasdavo naujų. Buvo
Muras ir Muras antrasis, buvo katinas Iržikas, kurį pavadinau savo mėgstamos
čekų pasakos herojaus vardu ir kuris, kartu su kažkelintu Muru, kartą įlipo į
tėvo man įtaisytą akvariumą, surijo visas žuvytes, o vandenį išpylė ant grindų,
kurių parketas dėl to pasikėlė ir taip niekad ir nenusileido. Buvo Pūkelis – didelis,
pilkas ir pūkuotas; jis kartą įkrito į skalbimo mašiną ir buvo mamos išgelbėtas
(skalbimo mašina buvo sena ir nevaldoma; įjungta, ji šokinėjo per virtuvę,
visur laistydama vandenį). Tarp visų mano lovoje miegojusių katinų, buvo ir
viena katė, balta su juodom dėmėm, vardu Elizabet arba Betti; ji, sėdinti ant
senos radiolos šalia mamos mėgstamos Don Kichoto statulėlės, liko įamžinta
nuotraukoje šalia mano vaikystės draugo Sanios Jakobsono ir jo dėdės, mamos
draugo, Sašos Timofejevskio.
Pas mano tėvus
ateidavo draugai. Pirmuosius prisimenu dėdę Valerą ir tetą Verą (nors nesu
tikra, kad toks buvo jos vardas); jie turėjo neįgalų sūnų ir kačių šeimyną, o
vėliau paėmė auginti mažą vilkiuką. Per Naujuosius metus jie atėjo pas mus į
svečius užsidėję lapės ir vilko kaukes ir prisisegę uodegas. Pasimečiau ir
vakare labai rimtai mamos paklausiau: „O kokie žvėrys vaikšto ant dviejų kojų?“
– „Jokie“, nustebusi atsakė mama (buvau keturių metų, mamos supratimu, jau
pakankamai „suaugusi“) – „O tie, kurie pas mus buvo atėję?“, paklausiau aš.
Bent du kartus
buvo atvažiavę tėčio draugai iš Rytų Vokietijos – dėdė
Rolfas ir teta, kurio vardo neatsimenu. Su jais tėtis susidraugavo, kai kartą buvo išleistas į Rytų Berlyną
į matematikos konferenciją. Tikrai žinau, kad jie buvo atėję į svečius du
kartus, nes du kartus gavau dovanų vokiškų skanėstų – niekad anksčiau nematytų
šokoladinių figūrėlių, įvyniotų į spalvotą blizgančią folgą: vieną kartą tai
buvo didelis auksinis telefonas, tuščiaviduris ir padarytas iš nuostabaus
skonio pieniško šokolado; kitą kartą – šokoladinė kiaulė, visa pripildyta
marcipano. Taip pagaliau sužinojau, kas yra marcipanas; anksčiau, kai ko nors
užsimanydavau, o mama negalėjo man to nupirkti, sakydavo: „О марципано с еловыми
шишками не хочешь?“ („Ar nenori marcipano su eglės kankorėžiais?“), o dabar
žinojau, kad marcipanas – tai tikrai kai kas nepaprastai skanaus, ko galima
norėti, bet negalima gauti (nors kuo čia dėti „eglės kankorėžiai“, taip ir
nesupratau, bet ir dabar niekad negrįžtu iš Vokietijos be vokiško marcipano). Tėvo draugą ir matematinių knygų bendraautorių Rolfą Zulankę (Sulanke) iš Rytų Vokietijos svečiuose pas tėvą esu mačiusi ir daug vėliau; jis
gerai mokėjo rusų kalbą, bet kai kurių dalykų nesuprasdavo: pamenu, kaip jis
stebėjosi, ką kitą, jei ne medį, gali reikšti žodis „липа“ („liepa“), o kai jam
buvo paaiškinta, kad tai reiškia iš anksto žinomą melą, džiaugsmingai sušuko:
„Supratau, липа yra tai, ką
laikraščiai rašo.“
Dažnai ateidavo
tėčio studentiškų laikų draugė teta Asė (Filipova); miestui plečiantis, ji atsikėlė
gyventi netoliese, už miško. Ji buvo, mano akimis, labai negraži, nešiojo labai
stiprius akinius ir už stiklų jos akys atrodė visai mažytės; ji nuolat pykosi
su savo dukra Olia; tėčio jos neturėjo. Iki pat tėčio mirties ji liko artimiausia, ištikimiausia jo draugė. Vėliau tėtis kartą pasiėmė mane kartu į
turistinį žygį; išlikusios nuotraukos, kuriose aš laiminga žygiuoju, laikydama
tėvo ranką, yra tetos Asės darytos. Tėtis ir pats mėgdavo fotografuoti, o
kartais tai darė mama; nuotraukų ryškinimas raudono žibinto šviesoje buvo
paslaptingas ritualas: iš vienos vonelės į kitą perkeliamas stangaus popieriaus
lakštas pamažu atskleisdavo jame slypintį netikėtą vaizdą.
Su tėvu
turistiniame žygyje
Kitas ištikimas
tėvo draugas buvo jo klasiokas Kamilas Šalasujevas. Jis buvo
inžinierius-šachtininkas ir gyveno kažkur, kur buvo šachtų, o kai atvažiuodavo
į Maskvą, ateidavo pas mus, žaisdavo su manimi ir pasakodavo juokingas
istorijas. Viena istorija buvo ypač linksma: kartą šachtoje, kurioje dirbo dėdė
Kamilas, naktį kilo gaisras. Prikeltas iš miego, dėdė Kamilas greitai užmėtė
ant pečių švarką ir kartu su kitais nubėgo gesinti gaisro. Paryčiais nuėjęs pas
viršininką pranešti, kad gaisras užgesintas, išgirdo: „Labai gerai, drauge
Šalasujevai, o dabar eikite ir užsimaukite kelnes“. (Vėliau sužinojau, kad tame
gaisre „bekelnis“ dėdė Kamilas išgelbėjo žmonių gyvybes.) Dėdė Kamilas buvo
Krymo totorius, jo šeima buvo ištremta 1944-taisiais (taip iš tėčio gavau
pirmąsias žinias apie tremimus).
Svarbiausia
viešnia, kurios atvykimui tėvai, o ypač mama, visada su tam tikra baime ir
pagarba ruošdavosi, buvo tėvo (ir aišku, dėdės Kamilo) mokytoja Liubovj
Rafailovna Kabo (vaikystėje tai girdėjau kaip „Liuboj Fafailovna“ ir
stebėjausi, kokie keisti jos ir jos tėvo vardai). Pasiruošę laukdavome,
žiūrėdami pro virtuvės langą, kol prie laiptinės durų privažiuodavo taksi
automobilis; mama su tėčiu išbėgdavo į gatvę ir atsargiai ištraukdavo iš jo
didelę ir sunkią Liubovj Rafailovną, o iš paskos ir jos lazdas, ir už parankes nešte
įnešdavo ją vidun. Toks pat iškilmingas (ir dar sudėtingesnis, nes taksi
reikėdavo dar „sugauti“) būdavo ir jos išvykimas. Liubovj Rafailovna turėjo tik
vieną koją, antra buvo protezas; kojos ji neteko eismo įvykyje (ją nupjovė tramvajus),
dar būdama studentė; jos veidas irgi buvo sužalotas. Karo metu ji prarado
mylimą vyrą, išaugino sūnų Sergejų, vėliau turėjo anūką Senią. Žinojau, kad
Liubovj Rafailovna – ne tik mokytoja ir didžiausias mano tėvams autoritetas,
bet ir rašytoja; paaugusi, skaičiau jos knygas, kurios visos buvo apie mokyklą
ir Mokytojo pašaukimą, ir svajoju kada nors irgi tapti mokytoja. Kartais mes, o
vėliau jau aš viena, troleibusu važiuodavome pas ją į svečius; prisimenu jos
bute gyvenusį (tikriausiai, mokinių dovanotą) didelį minkštą žaislą – pandą,
kurią galima buvo apkabinti. Paskutinį kartą aplankiau Liubovj Rafailovną 1979
metais Lietuvoje, kur ji atostogavo Zarasuose. Rusų kalbos ir literatūros mokytoja,
rašytoja Liubovj Rafailovna Kabo mirė 2007 metais, sulaukusi 90-ties.
Mano tėvo mokytoja,
rašytoja Liubovj Rafailovna Kabo
Stalino mirties
dieną, kovo 5-tą svečiai susirinkdavo švęsti „Tarakono“ (Kornėjaus Čukovskio
vaikiškas eilėraštis apie didelį ūsuotą tarakoną, terorizavusį visą gyvūnų
pasaulį, – „Тараканище“ – buvo žinomas kaip Stalino laikų alegorija) galą. Kol suaugusieji
sėdėjo prie padengto stalo ir dalijosi prisiminimais, mes su mano draugu Sania
Jakobsonu lindėjome po stalu, klausėmės ir džiaugėmės, kad mūsų niekas nevaro
miegoti. Kartą Sania išlindo iš po stalo ir garsiai pareiškė: „А я знаю, кто
такой Сталин! Сталин был человек невежливый, всех в тюрьму сажал“. („O aš
žinau, kas toks yra Stalinas! Stalinas buvo žmogus nemandagus, visus sodino į
kalėjimą“.) Pats Sania prieš keletą metų interviu pasakojo, kad jo „politinė
sąmonė“ atsibudo kiek veliau: kai 1966 metais suėmė artimą jų šeimos draugą –
rašytoją Julijų Danielių (tai buvo garsioji Siniavskio ir Danielio byla), jis
paklausė tėvo, kodėl dėdę Julijų pasodino į kalėjimą, juk jis geras, argi gerus
žmones į kalėjimą sodina? Ir tėvo atsakymą – kad mūsų šalyje tokia santvarka,
kuri sodina į kalėjimą gerus žmones, jis įsiminė visam gyvenimui. Išties, mano
vaikystės laikais pažįstami žmonės šiek tiek gėdijosi, jei, kaip kad mano ir
Sanios tėčiai, nebuvo sėdėję (sėdėjo, beje, nuteistos toje pačioje byloje, mūsų
mamos). Tada sakydavo, kad disidentai būna trijų rūšių: „do-sidentai“,
„sidentai“ ir „posle-sidentai“ („iki-sėdintys“, „sėdintys“ ir „po-sėdintys“); o
aš iki pat savo studentiškų metų pavydėjau, jei pas draugus buvo atėję su
krata, o pas mus ne.
Sania, Tolios
Jakobsono ir Majos Ulanovskajos sūnus, buvo mano draugas, mano požiūriu, daug
už mane protingesnis, mano vienintelis draugas. Stodamas į mokyklą (o anuomet
patekti į geresnę, specialiąją, o ne paprastą rajono mokyklą galima buvo tik
praėjus atranką), Sania apstulbusiai komisijai deklamavo Puškiną: „Дар
напрасный, дар случайный, жизнь, зачем ты мне дана?" („Nereikalinga ir
atsitiktine dovana, gyvenimas, kam tu man duotas?“), o pamatęs jų nustebusius veidus,
pasiūlė paskaityti savo kūrybos eilėraštį ir padeklamavo: „Рано утром все спешатся, папа встал и стал чесаться“
(„Ankstų rytą visi skubasi, tėtis
atsikėlė ir pradėjo kasytis“). Į mokyklą jo nepriėmė. Šiandien mokytoją, literatūrologą
Anatolijų Jakobsoną visada prisimenu kaip tą tėtį, kuris, atsikėlęs ryte,
kasosi. Jie išvažiavo į Izraelį 1973 metų rudenį, o 1978 metais Tolia
Jakobsonas Jėruzalėje nusižudė. Prisimenu, kaip, atėjusi atsisveikinti sėdėjau
Sanios močiutės bute „na Sadovom“ ant palangės ir jaučiausi taip, lyg priešais mane
sėdėjęs Sania būtų miręs; mums buvo jau po 14-ką metų, iki tol Sania spėjo
tapti įsitikinęs sionistas ir džiaugėsi, kad išvažiuoja į Izraelį. Anuomet
visos palydėtuvės atrodė kaip laidotuvės ir kartais trukdavo mėnesiais: žmonės
tiesiogine prasme sėdėjo ant lagaminų tuščiuose butuose, laukdami leidimo
išvykti; Maskvos Šeremetjevo aerouostas buvo paskutinė gyvųjų pasaulio stotelė:
iš čia, lydimi cerberių, perėję Acheroną, niekas negrįždavo. Sania dabar
Jėruzalės universiteto profesorius (istorikas ir politologas).
Kitas mano
vaikystės draugas buvo Sanios pusbrolis Šurikas Timofejevskis. Šioje šeimoje
buvo labai daug Aleksandrų: senelis, caro laikų anarchistas Aleksandras
Petrovičius Ulanovskij, sėdėjęs ir su Stalinu ir prie Stalino, turėjo du
anūkus, abu Aleksandrus, ir vieno jų tėvas – mano mamos draugas, irgi buvo
Aleksandras (Timofejevskij); tad juos skirdavo, vadindami Sania, Šura ir Saša. Vyresnieji
Jakobsonas ir Timofejevskij buvo draugai nuo paauglystės ir vedė dvi seseris –
Iriną ir Mają Ulanovskajas. Irina mirė ir trijų metukų Šurikas liko našlaitis;
jo tėvas gėrė ir atvesdavo į namus vieną „naują mamą“ po kitos, o sūnus jautėsi
visai apleistas.
Su Sanios ir
Šuriko močiute – Nadežda Markovna Ulanovskaja mano mama buvo labai artima nuo
lagerio laikų. Ji išvažiavo į Izraeilį paskui dukters Majos šeimą po dviejų
metų ir paliko man...savo megztas šiltas kelnes, kurias daugelį metų mūvėjau, o
Šurikas nepraleisdavo progos kompanijoje patraukti mane per dantį („Vėl
apsimovei mano močiutės kelnes?“).
Šuriko tėvas,
poetas Aleksandras Timofejevskij jaunystėje (o man atrodė, kad ir vėliau), buvo
įsimylėjęs mano mamą; tai jai buvo skirtas jo eilėraštis, vėliau tapęs
populiari kompozitoriaus Grigorijaus Gladkovo daina:
„Ты –
как за тысячу веков,
Ты – страшно далека,
Ты – из приснившихся стихов
Последняя строка.
Строка, которой мне не в
труд
Любых певцов забить,
Строка, которой поутру
Ни
вспомнить, ни забыть“.
(„Tu
– kaip už tūkstantį amžių, Tu – baisiai tolima, Tu – prisisapnuotų eilėraščių
paskutinė eilutė. Eilutė, kuria nesunkai nugalėčiau bet kokį dainių, eilutė,
kurios iš ryto negali nei atsiminti, nei pamiršti“.)
***
Visas mūsų
kvartalas turėjo vieną juokingą pavadinimą – ulica Novatorov, дом 40 (Novatorių
gatvė, 40-tas namas). Kažkur tolimame jo krašte, ten, kur buvo mano pirmoji
mokykla, parduotuvė, poliklinika ir 108-to autobuso stotelė, iš tikrųjų buvo
kelias, panašus į gatvę, bet visa kita buvo tiesiog paini vienodų „languotų“ blokinių
penkiaaukščių, numeruotų kaip dešimtys vieno namo „korpusai“ (mūsų buvo 11-tas),
razgalinė, kur kiekvienas kiemas buvo kaip du vandens lašai panašus į kitą. Tokių
kvartalų buvo du (o reiškia, ir „namų“ kažkodėl buvo du), juos skirdavo
keliukas ir kalnelis su milicijos poskyriu. Būdavo, kad pasiklydęs svečias
skambindavo ir sakydavo stovįs nežinia kur telefono būdelėje, o kartą pasimetęs
praeivis beviltiškai klausė mano mamos: „Где здесь улица Консерваторов?“ („Kur
čia Konservatorių gatvė?“). Kartais sapnuoju šį kvartalą, kurio jau nebėra, jo
takus ir posukius: nuo autobuso stotelės, pro mokyklą, pro parduotuvę (jų
kvartale buvo trys), pro draugų namus.
Kvartalą
kartais vadindavo „akademiniu“, nes gyveno jame nemažai „mokslinių darbuotojų“. Už dviejų namų nuo mūsų gyveno
filosofas Grigorijus Solomonovičius Pomerancas ir jo žmona, poetė Zinaida
Mirkina – Zinočka. Grigorijų Solomonovičių prisimenu kaip mažą kuprotą figurėlę
su kuprine ant pečių, priklausančią pasakų pasauliui, bet su atkakliu
reguliarumu kasdien praeinančią pro mūsų langus. Vaikystėje ir paauglystėje su
šia figurele man asocijavosi žodis „filosofija“ ir kai kurie kiti svarbūs
dalykai: žydų teatras (gyvenusi kartu jo mama, Polina Solomonovna jaunystėje buvo
žydų teatro aktorė, o viskas, kas siejosi su žydų teatru, mano mamos šeimoje
buvo gaubiama paslapties šventumu; nors gimiau, praėjus 11 metų po Michoelso
nužudymo, bet mama ir seneliai kalbėjo apie tai taip, lyg tai nutiko vakar – tai
buvo niekad neužgijusi žaizda, tartum testamentas, atitekęs kartai, nemačiusiai
jo gyvo, bet padaręs jį amžinai gyvu – teatro Mesiju), poezija (Grigorijų
Solomonovičių atsimenu deklamuojantį Mandelštamą). Vėliau toks pats reguliarus
– kasdien pakeliui į mokyklą – tapo mano praėjimas pro Pomerancų langus; sapnuose
ir dabar kartais pro juos praeinu.
Kasmet, dar tik gruodžiui
prasidėjus, Grigorijus Solomonovičius, lyg kokia Kalėdų Dvasia, praeidavo pro
mūsų namus su didele, keliskart didesne už jį patį egle ant peties; kurį laiką
galima buvo stebėti šią eglę kabančią už jų buto lango antrame aukšte, paskui
eglė dingdavo iš akių ir tai reiškė, kad prasidėjo kasmetinė kalėdinė magija:
Grigorijus Solomonovičius ir Zinočka stato ir puošia savo eglutę, kuriai jokia
kita kalėdinė eglė pasaulyje negalėjo prilygti.
Naujieji metai
buvo stebuklingas metas. Tikėjau, kad iš eglės kankorėžio padarytas nykštukas
per Kalėdas gali atgyti ir, jei ką, apginti mane. Nuo vienatvės, nuo iš
suaugusių patiriamų neteisybės ir melo. Senieji eglutės žaisliukai iš mamos
vaikystės buvo iš kartono, o geriausi – iš vatos, padengtos klijais ir
nudažytos. Tai netgi nebuvo „žaisliukai“, t.y. tai nebuvo kažkas, su kuo galima
būtų žaisti ir tikėtis, kad jie taip pat atgis. Graudi mergaitė, susisupusi į
dedelę „pūkinę“ skarą (kiekviena tokia skara visada primindavo man šį
žaisliuką) ir berniukas su rogutėmis, taip pat graudus, kažkoks „kaimiškas“,
vienišas ir vargšas, buvo tikri savaime.
Kasmet po
Naujųjų metų mane vedė pas Pomerancus. Ten buvo stebuklinga eglutė ir gyvi
žaisliukai. Zinočka sekė savo pasakas; kerėjo tamsoje skaitomos eilės ir iš
nepastebimai įjungiamo plokštelių grotuvo sklindantys muzikos garsai. Ten buvo
kiti, nepažįstami vaikai ir suaugusieji. Pasibaigus pasakai, galėjome
pasirinkti sau dovaną iš po eglute sukrautų lobių – tartum brangakmenys
žėrinčių stiklinių eglutės žaisliukų; pamenu, kaip pasirinkau pailgą, švelniai
geltona „kristalą“, o vieną kartą gavau dovanu skaniausio pieniško šokolado
pypkę blizgančioje folgoje.
Vėliau mūsų bute Grigorijus
Solomonovičius skaitydavo paskaitas apie Dostojevskį ir apie budizmą; žmonės
sėdėjo vienas prie kito ant grindų ir ant sofos keliom eilėms kaip šprotai
dėžutėje (bet aš likau visiškai abejinga budizmui, ir juolab Dostojevskiui).
Žmonės užeidavo vieni pas kitus
be įspėjimo ir dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, sužinojus, kad kas nors
iš pažįstamų važiuoja į kitą miestą (paprastai, į Leningradą), galima buvo
perduoti ten laiškus apeinant paštą (kuriuo nepasitikėjo). Kartą mama išėmė iš
mūsų pašto dėžutės laišką, kuris buvo ne tik be adreso, bet ir be voko, ir atsivertusi,
perskaitė: „Дорогой Лев Николаевич“ („Brangus Levai Nikolajevičiau“). „Интересно,
кто это пишет письмо Толстому?“ („Įdomu, kas čia rašo laišką Tolstojui?“), paklausė
mama. Tai buvo Pomeranco laiškas Gumiliovui, kurį jis, išsiblaškęs, paliko mūsų
pašto dėžutėje.
Paaugusi, buvau
siuntinėjama po mūsų ir kaimyninius kvartalus pas draugus ir pažįstamus, nuo
vieno namo prie kito su „samizdato“ lauknešėliais, ką nors kam nors nunešti,
grąžinti ar tiesiog paslėpti. Namuose „samizdatas“ gulėjo sename nutrintame
portfelyje, sandėliuke, kur aš jį daugiausiai ir skaičiau.
***
Atsikėlę į
naują butą, tėvai iš karto atidavė mane į vaikų darželį. Pirmas mano darželis
buvo toli – kažkur „na Mochovoj“, netoli senojo universiteto, lankiau jį
trumpai ir visai jo neatsimenu, bet gerai atsimenu antrą, „universitetinį“.
Darželyje (kaip anksčiau sanatorijoje) dauguma vaikų buvo nusiteikę priešiškai,
o kai kurie jų buvo skundikai; ten reikėjo deklamuoti kvailias eiles ir
dainuoti kvailias daineles. Mano mama, kaip jai buvo įprasta, tas eiles
„kolekcionuodavo“ ir deklamuodavo savo draugams, štai kodėl kai kurias jų aš
atsimenu iki šiol.
Dar švieži buvo
tarybiniai kosmoso užkariavimai, kuriuos „šlovinome“ tokiu poetiniu „šedevru“:
„Летит, летит ракета
Вокруг земного света,
А в ней сидит Гагарин –
Советский русский парень“.
(„Skrenda, skrenda raketa
Aplink žemiško pasaulio,
O joje sėdi Gagarinas –
Tarybinis rusų
vaikinas“.)
Prisimenu
darželyje buvus nuotraukų albumą, skirtą tarybiniams kosmonautams; jį
vartydavau ir man labai imponavo Valentina Tereškova; norėjau būti į ją panaši
ir kad mano vardas irgi būtų „Valentina“; o kai gimė mano sesuo, prašiau mamos,
kad bent ją pavadintų Valentina. Bet seserį pavadino Natalija.
Kitas
eilėraštis, kurį turėjome išmokti, – ne šiaip eilėraštis, o jau visa „poema“ –
buvo skirtas Leninui:
Когда был Ленин маленький
с кудрявой головой,
он тоже бегал в валенках
по горке леденой.
Камень на камень, кирпич на кирпич,
умер наш Ленин
Владимир Ильич.
Музыка играет, барабаны бьют,
ворота
отворяют, все хоронить идут.
(„Kai Leninas buvo mažas, garbanota galva,
Jis irgi bėgiojo su veltiniais ant ledo
kalnelio.
Akmuo ant akmens, plyta ant plytos,
Mirė mūsų Leninas, Vladimiras Iljičius.
Muzika groja, bugnai muša,
Vartus atveria,
visi eina laidoti.“)
Mano mama, su
jai būdingu pedagoginiu interesu, atliko savo „tyrimą“ – apklausė kelis vaikus,
norėdama išsiaiškinti, kaip jie supranta šį eilėraštį. Kai kurie vaikai buvo suglumę:
„O kodėl ką tik buvo mažas ir jau numirė?“, „Kodėl taip linksma, muzika groja,
jei laidotuvės?“, „O „akmuo ant akmens“, tai kada mauzoliejų statė?“
Bet blogiausi
dalykai darželyje buvo prievartinis valgydinimas, taikomas tiems, kurie
nespėdavo viską suvalgyti kartu su kitais vaikais (o man taip atsitikdavo kone
kasdien), ir „pietų miegas“, kuriuo metu aš atsigriebdavau už per pietus
patirtą prievartą – triukšmaudavau, šokinėdavau ant sudėdamos lovytės bei
sukeldavau „pagalvių mūšį“; už tai mane užrakindavo tamsiajame kambarėlyje,
skirtame patalynei laikyti, kuo aš labai džiaugdavausi, nes tuomet nebereikėjo
miegoti, o galima buvo tamsoje laipioti po lentynas, vaizduojantis nuotykius.
Darželyje buvo daug auklėtojų, bet prisimenu tik vieną – Niną Trofimovną; ji
vienintelė buvo autoritetas. Grįžusi namo, pasakojau: „Мы пошли гулять в польтах“, o į mamos pastabą, kad taip
sakyti netaisyklinga (rusiškai žodis „paltas“ nelinksniuojamas), atšoviau: „O
Nina Trofimovna taip sako“.
„Utrennik“ (ryto šventė) vaikų darželyje. Aš – dešinėje. Pirmame plane
– auklėtoja Nina Trofimovna.
Kartą darželyje
kilo rimta diskusija labai aktualiu klausimu: „Kam reikalingi tėčiai?“. Padarytos
išvados buvo vienareikšmės – mamos gamina, valo, skalbia, eina į parduotuvę, o
tėčiai nieko nedaro. Ir berniukas Vova galiausiai pareiškė: „Я, когда вырасту,
стану тётей. Я не хочу быть ненужным". („Aš, kai išaugsiu, būsiu teta. Aš
nenoriu būti nereikalingas“.) Grįžusi namo, rimtai susimąsčiau ir pradėjau
stebėti savo tėtį, ką naudingo jis daro, o kitą rytą darželio rūbinėje garsiai
pasidalinau savo atradimu: „А я знаю, зачем нужны папы! Клопов давить".
(„O aš žinau, kam reikalingi tėčiai! Blakes traiškyti“.) Blakės buvo dar viena
mūsų buto kasdienybė, ir naktį sukandžiotas susierzinęs tėtis rytais vienomis
glaudėmis šokinėjo prie sienos, jas gaudydamas. „Universitetinio“ darželio
rūbinėje tuo metu buvę savo vaikus atvedę tėčio kolegos dar ilgai po to iš jo
šaipėsi. Pirmos mano „lytiškumo pamokos“ vaikų darželyje mokė, koks yra
socialinis lyčių vaidmuo, ką reiškia būti „teta“, ir kas esu aš. Galiausiai su
berniuku Igoriu nutarėme „apsiženyti“.
Turėjau labai
skardų balsą ir mėgdavau garsiai reikšti savo nuomonę viešumoje; suprantama,
tuos savo pasisakymus pati prisimenu tik todėl, kad suaugusieji ilgai
aptarinėdavo nepatogias padėtis, į kurias juos įstumdavau, ir iš manęs
juokdavosi. Į darželį mane vežiodavo dviem troleibusais. Palei gatvę buvo
įrengti stendai, ant kurių tvarkingomis eilėmis kabojo tarybinės valdžios atstovų
portretai. „Kas jie tokie?“, garsiai paklausiau mamos. – „Tai vyriausybės
nariai“, atsakė ji. – „А почему у них у всех такие глупые рожи?“ („O kodėl jų
visų tokios kvailios marmūzės?“), garsiai paklausiau aš, ir visi keleiviai aplink
juokėsi.
Tie važinėjimai
man buvo tikra kankinė, nes troleibuse mane visuomet pradėdavo pykinti ir aš
gelbėdavausi, garsiai dainuodama. Mėgstamiausia mano daina buvo „Katiuša“. Tikriausiai,
išmokau ją darželyje (nes kur kitur galėjau). Dainuodavau siaubingai – plėšdavau
visa gerkle – „Разцветали яблони и груши“ – ir nepataikydavau nei į vieną natą. Klausydama
mano dainavimo, mama kankindavosi, nes visada svajojo, kad jos duktė taps
muzikė. Kitas būdas pykinimui sustabdyti buvo iškišti galvą pro langą. Mediniai
senų apvalių troleibusų langai atsidarydavo į viršų (panašiai kaip britų
namuose) ir buvo manoma, kad kišti pro juos galvą pavojinga. Tikriausiai,
norėdama mane atpratinti kaišioti galvą pro troleibuso langą mama papasakojo
man seną anekdotą: Odesos troleibusuose kabo skelbimai: „Высовывайся,
высовывайся, а чем ты потом будешь высовываться?“ („Kaišiok, kaišiok, o ką tu
vėliau kaišiosi?“).
Pakeliui į
darželį ir atgal mokiausi skaityti: didžiavausi, kai pavykdavo teisingai
perskaityti pravažiuojamų parduotuvių iškabas, ypač smagu būdavo vakarais, kai
jos švietė neonine šviesa: ant didelio namo prie sankryžos buvo dailiomis švytinčiomis
raidėmis užrašyta: „Sintetika“ – parduotuvės pavadinimas reklamavo naują
„pažangią“ drabužių medžiagą; o ant namo priešais, tiesiomis mėlynomis raidėmis
– „Izotopai“ (stebėjausi, kas tai yra ir kodėl juos parduoda parduotuvėje).
Grįžtant iš darželio, tėtis išmokė mane pagaliau vieną kartą visiems laikams atskirti
kairę nuo dešinės: toje pusėje, kur palei Lenino prospektą kyla nauji daugiabučiai,
yra dešinė, o toje pusėje, kur jų nėra, – kairė. Nuo to laiko, kai tik man prireikia
nustatyti, kur kairė, o kur dešinė, tų namų vaizdas akimirką pralekia prieš
mano akis.
Vežiodamas
mane į darželį, tėtis susipažino su savo būsima antrąja žmona Marija Luiza (pas
kurią netrukus ir išėjo, palikęs mano mamą). Marija Luiza buvo ispanė, viena iš
tų ispanų respublikonų vaikų, kuriuos atvežė į Maskvą Ispanijos karo metu; ji
spėjo sugrįžti į Ispaniją, pagimdyti ten dukrą, o paskui kartu su ja grįžti
atgal į Maskvą. Siuzanna buvo metais už mane vyresnė, tad lankė vyresnę
darželio grupę ir draugauti mes pradėjome daug vėliau. Jos gyveno gretimame
kvartale, už kalniuko. Paauglystėje Siuzanna bėgdavo iš namų pas mus, ir
pareikšdavo, kad nori gyventi ne su savo mama, o su mano mama; iš paskos
atbėgdavo įtūžusi Marija Luiza ir jos abi su mano mama puldavo viena kitą,
besiaiškindamos, ką kurį iš kitos „atima“: viena – vyrą, kita – dukrą.
Temperamentu jos viena kitai nenusileido. Vos sulaukusi 18-kos Siuzanna
pasinaudojo teisę į repatriaciją ir išvažiavo į Ispaniją, o iš ten – į Ameriką.
Kartą tėtis
nuvedė mane į savo darbovietę – Maskvos universiteto „vysotkos“ („dangoraižio“)
tryliktą aukštą, kur buvo įsikūręs Mechanikos-Matematikos fakultetas. Trumpam
palikta viena aš iš karto „dingau“ – išsiruošiau tyrinėti painių fakulteto
patalpų ir tuo sukėliau nemažą sumaištį, kol kažkas iš tėčio kolegų surado mane
tuščioje auditorijoje. Eidama su tėčiu iš darželio, visada pažiūrėdavau į kylantį
horizonte universiteto siluetą: tomis dienomis, kai mieste tvyrodavo rūkas, „vysotkos“
viršutinių aukštų nesimatė, tarytum kas būtų juos nupjovęs, ir tėtis sakydavo,
kad universitetą „собаки слопали“ („šunys suėdė“). Pirmą kartą išgirdusi šiuos
žodžius supratau juos tiesiogiai: akimirką galvoje švystelėjo klausimas, kur
dabar tėtis dirbs, jei jo darbą suėdė šunys (su tėčiu ne visuomet būdavo aišku,
kada jis kalba rimtai, o kada šaiposi).
Mama dirbo Valstybiniame
senovės aktų archyve. Grįžusi iš darbo ji be paliovos skųsdavosi savo
viršininku. Viršininkas buvo vardu Venia (Venjaminas), ir aš galvojau, kad
nenuostabu, jog žmogus, kurį pavadino „Venikas“ („šluota“), yra toks kvailas.
Man nupirko
dviratį; jis stovėjo koridoriuje, o šalia jo ant sienos kabėjo didelis pasaulio
žemėlapis; tėtis sodindavo mane ant dviračio ir mes „keliaudavome“ po pasaulį,
tėtis pasakojo man apie įvairias šalis ir jų sostines. Važiuoti dviračiu
išmokiau labai greitai – tėtis tik kartą palaikė ir aš jau išvažiavau iš kiemo.
Vėliau, išaugusi iš vaikiško dviračio ir nebeturėdama naujo, dviračius
skolindavausi iš mokyklos draugų; pamenu, kad vieną tokį grąžinant tekdavo
kaskart užtempti į penktą aukštą.
Tėtis ir aš – slidininkai.
Žiemą man
nupirko slides; tėtis irgi turėjo slides ir saulėtais savaitgaliais išsiruošdavo
su manimi slidinėti į netoliese esantį mišką. Vėliau, tik pradėjusi lankyti
mokyklą, gavau ir baltas figūrines pačiūžas; kai jas išaugau, turėjau tik
senus, skirtus greitajam čiuožimu arba ledo rituliui, su jais laksčiau po visą
kvartalą (kurio visi takai ir keliukai žiemą pasidengdavo kaip tik čiužinėjimui
tinkamu ledu), o vakarus leisdavau apšviestoje čiuožykloje, kuri kasmet būdavo
įrengiama kieme už namo.
Pamenu tris
vasaras iki mano sesers gimimo. Pirmą vasarą atsimenu nelabai aiškiai, tai buvo
vasaros darželis („dačia“) kažkur užmiestyje, kur tėvams leisdavo lankytis tik per
nustatytą „tėvų dieną“. Kitomis dienomis tėvai patekdavo į darželio teritoriją „nelegaliai“,
per skylę tvoroje, apie ką aš džiaugsmingai pranešiau auklėtojai: „Pas mane
tėvai per skylę įlindo, galima aš pas juos eisiu?“
„Tėvų dieną“ vasaros darželyje. 1963 m.
Antrą vasarą
mane, penkiametę, tėvai nuvežė į Krymą; tiksliau, ne nuvežė, o nuskraidino; lėktuve
man pasidarė labai bloga, prisimenu tik, kaip tėvas mane ant rankų įneša į
namą, kuriame mes apsistojome. Vietovė vadinosi Alupka. Prisimenu draugišką
jūrą, Ai-Petri kalną tolumoje ir pakrantę, kur pardavinėjo įvairiaspalvius karolius
iš kriauklelių. Karoliai mane sužavėjo ir mama man vienus, geltonus nupirko. Prisimenu,
kaip keliauju, saugiai įsitaisiusi ant tėvo pečių. Kartu atostogavo tėvų
draugai ir pažįstami: teta Galia, vėliau tapusi mano smuiko mokytoja; tėčio
viršininkas, akademikas Kolmogorovas, kuris pasilenkdavo prie manęs ir rimtai
aiškino, iš kur atsirado didžiuliai akmenys pakrantėje; po to, kai jis smulkiai
aprašė man, kas yra žemės drebėjimas, aš pradėjau bijoti. Dar viena baimė –
pati didžiausia – tyko manęs kino teatre, kur tėvai pasiėmė mane su savimi,
norėdami paprasčiausiai „nueiti į kiną“. Filmas vadinosi „Velikolepnaja
semiorka“ („Nuostabioji septintukė“), tai buvo vesternas, dideliame ekrane
žmonės vijosi vieni kitus ant žirgų ir vieni į kitus šaudė. Baimės, kurią
patyriau, negaliu aprašyti: rėkiau ne savo balsu ir palindau po kėde; tėvams
teko išeiti ir išnešti mane klykiančią iš salės. Nuo to laiko ilgai bijojau
kino. Atgal į Maskvą važiavome traukiniu ir mane visą kelią mokė skaityti; aš
tingėjau ir apsimesdavau, kad jau perskaičiau „užduotą“ nepamenu kokios knygos
puslapį.
Juodoji jūra 1964 m.
Tais metais
mane paguldė į vaikų ligoninę išpjauti glandas (buvo tikima, kad padidėjusios
glandos yra pavojingos širdžiai). Pati operacija buvo siaubinga, bet ligoninėje
jaučiausi neblogai: kartu gulėję vaikai buvo skirtingo amžiaus ir dauguma jų
draugiški; ligoninės pastatas buvo senas, su didžiulėmis palatomis, aukštomis
lubomis ir palaidais langais. Po operacijos man pakilo temperatūra ir prasidėjo
vidinės ausies uždegimas; mama atsiėmė mane iš ligoninės ir aš ilgai gulėjau
namuose su skaudančia ausim, lepinama: tėvai skaitė man pasikeisdami „Ozo
miesto burtininką“ (rusiškame variante tai buvo „Smaragdų miesto burtininkas“).
Pati šią knygą skaityti bijojau, kaip ir kitą savo mėgstamą knygą – didelio
formato su didžiuliais gražiais paveiksliukais „Pinokio“; būtent dėl šių
paveiksliukų ir bijojau: viename jų buvo pavaizduota piktoji burtininkė, o
kitame – dar kažkas labai baisaus, ko, skaitydama pati, niekaip negalėjau
išvengti nepamačius.
Aš su mama Kiaariku, 1965 m.
Trečia vasara buvo
pažymėta sunkia liga – apsinuodijimu, kuriuo metu kliedėjau, ir vėliau tie
kliedesiai nuosekliai grįždavo vėl ir vėl, netikėtai ir iš išorės nepastebimi;
tai tęsėsi beveik iki man sueinant keturiasdešimt, o paskui staiga liovėsi. Tais
metais važiavome iš pradžių į Estiją, į nedidelę vietovę netoli Tartu, kuri
vadinosi Kiaariku; ten tėvas buvo pakviestas dėstyti vasaros matematikos
mokykloje. Kaimas buvo prie didelio gilaus ežero, kuriame mama skalbdavo mūsų
drabužius; kartą, besistengdama jai „padėti“, niūktelėjau nuo tiltelio stačiai
į vandenį. Mama spėjo sugriebti mane už plaukų ir ištraukė. Šlapia ir laiminga
bėgau per kaimą, garsiai šaukdama: „O aš skendau!“ „O aš skendau!” Čia pirmą
kartą paragavau šviežiaus, šilto kaimiško pieno; negalėjau net įsivaizduoti, kad
pienas, kurio, paprastai parsinešto iš parduotuvės trikampiuose pakeliuose arba
stiklo buteliuose, taip nekenčiau, gali būti toks skanus. Mokyklai pasibaigus,
iš Estijos nuvažiavome į Latvijos pajūrį, į mažą žvejų kaimelį, kur,
išsinuomavę namuką, mūsų jau laukė Nadežda Markovna Ulanovskaja su anūku
Šuriku. Čia aš ir susirgau, suvalgiusi kažkokių nuodingų uogų. Laimė, tarp
poilsiautojų atsirado gydytojas, kitaip nežinia kuo viskas galėjo pasibaigti.
Tikriausiai, dėl šios ligos tuomet pirmą kartą pamatytos Baltijos jūros visai
neatsimenu.
„Chuliganai“: Šurikas
Timofejevskij, aš ir vietinė mergaitė Baiba. Latvija, 1965 m.
Latvija1965 m.
Po trečios
vasaros mane pradėjo mokyti muzikos. Anuomet Maskvoje pagarsėjo tūlas
mokytojas-stebukladarys – Michailas Petrovičius Kravitcas, kuris skelbėsi galįs
išvystyti muzikinę klausą jos neturintiems vaikams. Jis įkūrė muzikos mokyklą
(„studiją“) didelio stalininio namo Lomonosovkij prospekte pusrūsyje, kur vieną
gražią dieną mama mane ir nuvedė, būdama įsitikinusi, jog man „meška ant ausies
užminė“. Neprisimenu, kaip mane „tikrino“; prisimenu tik mamos pasakojimus,
kaip išėjęs Kravitcas jai sakė: „Smuikas ar violončelė? Vaikas turi absoliučią
klausą“; netekusi žado ji pagalvojo, kad violončelė per sunki nešioti, ir
ištarė – „Smuikas“; dar išlemeno – „Kaip? Juk vaikas visai negali dainuoti?“ ir
išgirdo – „Na ir kas? Richteris irgi negali dainuoti“. (Sviatoslavas Richteris
buvo garsus ir mano mamos labai mylimas rusų pianistas.) Taip aš pradėjau
mokytis groti smuiku. Mano senelis buvo labai laimingas.
Mano pirmasis
mokytojas buvo Eduardas Michailovičius Gindinas – jaunas, juodaplaukis, gražus
ir labai geras žmogus. Pradžioje aš visiškai nenorėjau mokytis ir, atvesdinta į
pamoką, greitai palįsdavau po rojaliu; tuomet mokytojas rūpestingai išimdavo iš
futliaro savo smuiką ir pradėdavo groti. Jis grojo Vivaldį, Bachą; kol aš
galiausiai išlįsdavau ir įsitaisydavau ant grindų klausytis. Gindinas grojo
kameriniame orkestre, kuriam vadovavo Levas Markizas (Markizas, kurio pavardė
skambėjo kaip katino vardas, gyveno mūsų kvartale, kaimyniniame name, ir aš ne
kartą, grįždama iš mokyklos, ilgai stovinėdavau po jo langais, klausydama, kaip
jis repetuoja), paskui – Stanislavskio ir Nemirovičiaus-Dančenko vardo muzikinio
teatro orkestre; jis greitai tapo mano mamos gerbėjas ir duodavo mums nemokamus
kvietimus į teatro pastatymus. Taip aš susipažinau su opera. Tiesa, pirmą kartą
operą pamačiau kiek anksčiau: kartą mane nuvedė į Rimskio-Korsakovo operos
„Sadko“ spektaklį „Suvažiavimų rūmuose“ (didžiuliai tarybiniai rūmai Kremliaus
teritorijoje tarnavo kaip antra Didžiojo teatro scena, į kurią bilietus galima
buvo gauti lengviau nei į pagrindinę sceną Teatro aikštėje). Pastatymas buvo
labai spalvingas, bet didžiausią įspūdį man padarė choras; pamenu, kaip
važiavome metro namo ir man atrodė, kad mano galva tiesiog sprogs, pripildyta
to nuostabaus, niekad iki tol nepatirto garso. Stanislavskio teatre viskas buvo
kitaip: operos buvo kamerinės (prisimenu Puccinio „Bohemą“, Čaikovskio „Eugenijų
Oneginą“ ir „Jolantą“) ir mane labiau už veiksmą scenoje domino veiksmas
orkestro duobėje, kur sėdėjo ir mano mokytojas; spektaklio metu aš tiesiog
eidavau prie duobės ir, atsirėmusi į jos minkštą kraštą, žiūrėdavau, kaip
muzikantai groja.
1967 metais Gindinas
įkūrė savo orkestrą Maskvos universitete, tėčio (Mechanikos-Matematikos) fakultete,
greitai tapusį Maskvos universiteto kamerinis orkestras (jis egzistuoja iki
šiol). Jis buvo geras pedagogas ir geras smuikininkas; kartais galvoju, kad
mano muzikinė „karjera“ galėjo susiklostyti visai kitaip, jei po metų manęs
nebūtų paėmę iš šios „studijos“ ir atidavę į muzikos mokyklą netoli namų:
„studija“ nesuteikdavo muzikos mokyklos baigimo pažymėjimo, būtino, norint įstoti
į aukštesniąją muzikos mokyklą (o mano mama jau tada matė mane ateityje
studijuojančią muziką), be to, ir vežioti manęs nebereikėjo. 1976 metais
Gindinas išvažiavo į Ameriką, kur įkūrė savo muzikos instrumentų dirbtuvę ir
pagarsėjo kaip dailininkas; mano mama dar kurį laiką gaudavo iš jo laiškus.
Mama labai
mylėjo muziką, ypač simfoninę; kartais ji vesdavosi mane į koncertus Didžiojoje
konservatorijos salėje, kur nuo sienų į mus griežtai žiūrėjo didžiųjų
kompozitorių portretai. Vakarais, paguldžiusi mane miegoti, mama klausydavosi
plokštelių, besisukančių senoje radioloje. Gulėdama lovoje, iš už uždarytų durų
girdėdavau Beethoveno simfonijas ir Liszto simfonines poemas. Bet mėgstamiausia
mamos plokštelė buvo Pirmas Čaikovskio koncertas fortepijonui, įrašytas Van
Cliburno (jaunas amerikietis pianistas, kurio pavardę tarybiniai fanai visada
tardavo taip, kaip parašyta – „Kliburn“, laimėjo Pirmąjį Čaikovskio konkursą
1958 metų pavasarį, kaip dabar pagalvoju, kaip tik tada, kai mano tėvai dar
buvo laimingai įsimylėję ir turėjo užsimegzti mano gyvybė); šį aš mokėjau kone
atmintinai ir atsisėdusi lovoje tamsoje „diriguodavau“ jo didingiems akordams.
Kai išmokau pati įjungti radiolą ir paleisti plokštelę, „griebiausi“ Beethoveno
IX-tos simfonijos, nes mama buvo sakiusi, kad ji „per sunki“ vaikams klausytis;
aišku, ji buvo neteisi.
