Laisvės alėjos nostalgija: 

Donskių namai ir kavinė „Pasaka“

Šios vietos istorija prasidėjo 1867 metais, kai Fišelis ir Dveira Donskiai čia pasistatė du vieno aukšto mūrinius namus ir dar svirną kieme; o sprendžiant iš to, kad tarp dviejų naujų namų stovėjo dar senesnis medinukas, vieta buvo gyvenama tikriausiai nuo Naujo miesto plano atsiradimo (t.y. nuo 1847 metų), o gal ir anksčiau; bet kuriuo atveju, tai – vienas seniausių Laisvės alėjos (anuomet Nikolajevskio prospekto) užstatymų. Sklypas priklausė Kartofliškių palivarkui ir pirklių Donskių šeima turėjo nuomos sutartį su palivarko valdytoju Stanislovu Dobrovolskiu. Naujose mūriniuose namuose jie įrengė po vieną butą ir po kelias krautuves.

Iš šių dviejų namų šiandien išlikęs tik vienas – kuklus Laisvės alėjos namas, pažymėtas 25-tuoju numeriu. Jis beveik nepasikeitęs nuo 1875 metų, kuomet jam buvo pristatytas antras aukštas, fasado dešinėje atsirado įvažiavimas į kiemą, o kieme – dar laiptinės rizalitas, kuriame buvo įrengta virtuvė. Tiesių langų sandrikų ir palangių stačiakampių eilė kairėje baigiasi vienišu balkonu, apjuostu ažūrine metaline tvorele.

Atėjus Tarybų valdžiai, nacionalizuotas antro aukšto butas tapo komunalinis, o 1969 metais siuvimo fabrikas „Mada“ čia atidarė „prabangių“ drabužių atelję „Liuks“ (gal dar yra ponių, kurios siūdinosi čia sukneles). Buvusiame antro aukšto bute ir šiandien veikia siuvykla.

O štai labiausiai mus dominantis 27-tas namas atsirado apie 1900 metus, kai Fišelio Donskio sūnus Lipmanas Donskis nugriovė du namus – tėvo statytą mūrinį ir seną medinį, o jų vietoje pasistatė naują dviejų aukštų namą pagal Nikolajaus Andrejevo projektą. Istoristinės stilistikos namas su grakščiu neobarokiniu frontonėliu kairėje, smulkiai dekoruotas – vienas gražiausių Andrejevo fasadų puošybos pavyzdžių: langai įrėminti plonomis trijų ketvirčių kolonėlėmis, su lenktais, lyg pakelti antakiai, sandrikais ir pailgais ovalais palangių plokštėse; vidurinis langas, po kuriuo buvo pagrindinio įėjimo portalas, įrėmintas piliastrais. Namą puošė ir į Laisvės alėją išeinantys du balkonai. Kiemo fasadas – iš dešinės suapvalintas, su nedideliu laiptinės rizalitu, papuoštu arkiniu langu su spalvotais stiklais, netikėtai primena ankstyvojo moderno formas.

Kieme buvo pastatytas dvejų aukštų fligelis, kuriame šeimininkas įrengė savo kontorą. Fligelis, tokiu pat suapvalintu dešiniuoju šonu ir „banguoto“ pagrindo balkonu, buvo sujungtas su pagrindiniu korpusu; jungiamoje dalyje kadaise buvo virtuvė su balkonėliu (deja, balkonėlis buvo sunaikintas renovacijos). Apie 1908 metus kieme atsirado dar vieno aukšto mūrinukas, skirtas nuomai (šį projektavo M. Segalovskis, dabar tai –pastatas Nr. 27b). Bendro abiejų Laisvės alėjos namų kiemo rytinėje pusėje buvo mūrinis sandėlis, pietvakariniame – sodas ir daržas, o kiemo viduje buvo šulinys. Grįžęs į Kauną po I pasaulinio karo, savininkas 1922 metais fligelio rūsyje įrengė acto fabrikėlį.

Čia tikriausiai gyveno filosofijos daktaras Izaokas Donskis

Antrame namo aukšte buvo prabangus 9 kambarių savininkų butas. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė 2001 metais aprašė savininkų bute išlikusias autentiškas interjero detales: holą su viršutiniu apšvietimu ir tamsaus medžio panėliais padengtomis sienomis, baltų ir ornamentuotų žalių koklių krosnį, filingines duris drožinėtais apvadais, parketą[1]. Name ir fligelyje buvo ir daugiau butų: žinoma, kad savo prabangų butą Lipmanas Donskis 1924 metais išnuomojo ką tik įsteigto Žemės banko kontorai, o 1920-1925 metais tuo pačiu adresu gyveno Martyno ir Ypatijos Yčų šeima su vaikais; kartu gyveno Ypatijos motina Liudvika (Eglė) Šliūpienė. Šeimos draugė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė prisimena:

„Iš tų namų balkono Eglė galėjo vaikams daug ką parodyti, kas vyko naujai atsikūrusios Lietuvos laikinojoje sostinėje. Svarbūs valstybės vyrai veikėjai žygiuodavo arba važiuodavo Laisvės alėja arklių traukiamais fajetonais (dar tada Kaune nedaug buvo automobilių). Būdavo procesijų į Įgulos bažnyčią, kuri buvo čia pat, būdavo raitos ir pėsčios kariuomenės paradų, eisenų, demonstracijų, muzikos ir triukšmo. Pravažiuodavo ir arklio traukiama „konkė““[2].

Nors visai gali būti, kad tai buvo namo Nr. 25 butas. Kai 1930 metais visa abiejų namų valda atiteko Beilei Donskytei-Aškelienei, ji didžiulį butą padalino pusiau: vienoje pusėje gyveno, kitą nuomavo. Išlikę 1931-1932 metų skundai dėl blogos nuomojamo buto dalies būklės (esą buto Nr 1, kuriame tuo metu gyveno gydytojas pulkininkas Jonas Augevičius, „net grindys peršviečia“). Lipmanas Donksis kaip šio namo buto Nr. 3 gyventojas, vis dar įrašytas į 1935 metų telefonų knygą. Toje pačioje telefono knygoje sutinkame šiuo adresu bute Nr. 9 gyvenusį jo sūnų, Berlyno universiteto absolventą, filosofijos daktarą Izaoką Donskį (1898-1938, mirė Paryžiuje). Tikriausiai, jis gyveno fligelyje.

Pirmuose abiejų namų aukštuose veikė „Radio centro“, „Marginių“, „Higienos“ krautuvės. Nuo 1930 metų name Nr. 27 veikė filmų rodymo kontora „Ars“, kurios savininkas buvo Estijos pilietis Leo Fallsteinas, nuo 1931 metų valdęs kino teatrą „Kapitol“; buvo taip pat Leono Eitmano tekstilės krautuvė. Kieme, mūriniame sandėlyje veikė J. Kuznickio ir L. Beilio spaustuvė.

1931 metais savininkė paprašė leidimo namo Nr 27 pirmame aukšte pagal architekto Mozės I. Blocho projektą įrengti vitrinas. Kauno miesto Statybos skyriui susirūpinus naujų virtinų tinkamumu, Donskytė-Aškelienė raštu tvirtino, esą „perdirbus duris ir vitrinas, namo fasado išvaizda ne kiek nepasikeis blogon pusėn, bet atbulai dar daugiau pagražins namo fasado išvaizda“[3]. 1936 metais fasadas visgi buvo rekonstruotas.

1937 m. Statybos skyriaus aprašyme pažymėta, kad sklype iš viso yra keturi dviejų aukštų mūriniai namai, mūrinė spaustuvė (buvusiame sandėlyje), mūrinis ūkinis pastatas ir medinis sandėliukas. 1939 m. buvusio sandėlio pastatas buvo rekonstruotas pagal architekto Romano Steikūno projektą. Dabar tai – namas Nr. 27a, kuriame veikia baras „Lūžtanti banga“.

1940 metais atėjusi Tarybų valdžia nedelsiant visa valdą nacionalizavo. Po II pasaulinio karo buvusiame prabangiame Donskių bute įsikūrė rajono Komjaunimo komitetas, o 1957 metais butas tapo komunalinis. Patį didžiausią kambarį tada gavo mokyklos direktoriaus, lietuvių kalbos mokytojo Jono Jurkšaičio šeima su dukra Kristina, (vėliau Pauliukaitienė, buvusi Vytenio Pauliukaičio žmona) ir sūnumi Jonu, būsimu krepšininku. Mokytoją apgyvendino tame pačiame dideliame kambaryje, kur prieš tai buvusiame Komjaunimo komitete svarstė už „antitarybinį“ eilėraštį; šeima pertvaromis padalino kambarį į tris dalis. Kiti, spaudoje minimi šio buto gyventojai buvo Jadvyga ir Bronius Navickai, jų dukra Danutė Boreikienė; Janina Laurinaitienė[4]. 2013 metais čia vis dar buvo draugiškas komunalinis butas, kuriame gyveno penkios inteligentų šeimos; interjero detalės nyko. Vėliau pastatas privatizuotas, 2016 metais antrame aukšte ir palėpėje buvo įrengiami nauji butai. Štai kaip sutvarkyta namo laiptinė atrodo šiandien:

Laiptinės lubų tapyba

Buto durys

Vienas fligelio gyventojas kiemą „papuošė“ keistų objektų instaliacija, atnešusia kiemui savotišką populiarumą.

Ir pabaigai – apie „Pasaką“. Vaikų kavinė Donskių namo pirmame aukšte buvo įrengta apie 1960 metus. Jos interjero autorės buvo Stasio Ušinskio seserys Vida ir Filomena Ušinskaitės. Tiesa, 1970-1971 metais interjeras buvo pakeistas; tuomet atsirado vitražai, o sienos buvo nutinkuotos reljefiniu tinku. Kavinės iškabai vietą padaryti buvo nugriauti abu fasado balkonai. Herkaus Kunčiaus romane Dervišas iš Kauno yra šios vietos aprašymas:

„Netoli Soboro atsiradusią vaikų kavinę „Pasaka“ architektai suplanavo genialiai. Po dešinei buvo įrengta salė vaikams su nykštukams skirtomis kėdutėmis ir miniatiūriniais staleliais. Kairėje – baras suaugusiems. Kol vaikučiai kirsdavo kiškio blynelius ar siurbčiodavo pieno kokteilius vitražais išpuoštuose pasakų namelių boksuose, tėveliams buvo sudarytos palankios sąlygos pamiršti kasdieninius rūpesčius, ramia širdimi atsipalaiduoti. Susėdusiems bare už pasagos formos stalo siūlydavo ne tik kavos, arbatos, bet ir stipresnių gėrimų. Dėl šios priežasties savaitgaliais vaikams ėmus zirsti, kad nori į „Pasaką“, net sunkiausių pagirių kamuojami gimdytojai nesipriešindavo ten nueiti“[5].

Niekad nesu buvusi „Pasakos“ kavinėje. Bet žinau, kad buvusieji labai jos pasiilgsta. „Pasaka“ buvo uždaryta 1996 metais, jos interjeras buvo sunaikintas; 1997 metais šioje vietoje trumpai veikė kavinė „Michele“. Nuo 2003 metų čia buvo „Salamander“ batų parduotuvė, dabar – itališkas restoranas „Casa della pasta“.

---

[1] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 129-130.

[2] Cit. Jonas Aničas. Jonas ir Martynas Yčai. Vilnius: Vaga, 2007. P. 423.

[3] http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/440

[4] Nijolė Storyk. „Paskutinė „komunalkė“ – buvusiame Donskių name“ // Lietuvos žinios. 2013-03-17.

[5] Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. Vilnius: Kultūros barai, 2014.

Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Liudviko Zamenhofo uošvių namas (L. Zamenhofo g. 5)

Pernai pasaulis minėjo 100-tasias Liudviko Zamenhofo (1859-1917) mirties metines. Kauno senamiesčio gatvė, vingiuojanti nuo Vilniaus gatvės Nemuno link, 1926 metais buvo pavadinta šio „garsiausio pasaulyje litvako“ vardu. Nacių okupacijos metu ji buvo pervadinta į Alytaus gatvę; toks vardas pasiliko ir tarybinės okupacijos metais, kol Esperantininkų sąjungos pastangomis 1960 metais Zamenhofo vardas gatvei buvo sugrąžintas.

XIX amžiuje čia, buvusioje Pažeskaja gatvėje, sename dviejų aukštų mūriniame name gyveno Aleksandro (Senderio) ir Godės Zilbernikų šeima. Šeimos tėvas, kilęs iš Žemaitijos, buvo muilo fabrikėlio bendrasavininkas; motina buvo kilusi iš Baltstogės. Jie išaugino aštuonis vaikus, kurių jauniausioji, Klara (Keila) 1887 metais ištekėjo už gydytojo, esperanto kalbos kūrėjo Liudviko (Lazario) Zamenhofo.

Namo šeimininkas, Liudviko Zamenhofo uošvis Aleksandras Zilbernikas

Zamenhofas gimė Balstogėje, vėliau šeima persikėlė į Varšuvą. Pasimokęs Maskvos universitete, Varšuvoje gavęs medicinos daktaro laipsnį, Zamenhofas kurį laiką vertėsi gydytojo praktika Veisiejuose, kur gyveno jo vyriausioji sesuo Fani (veisiejiečiai tuo didžiuojasi ir netgi pastatė jam paminklą), bet vėliau grįžo į Varšuvą. Kartą Klara Zilbernik atvažiavo į Varšuvą aplankyti ten gyvenusios sesers Rozalijos ir sutiko Liudviką. Manoma, kad pirmą kartą Zamenhofas atvyko į Kauną pas būsimus uošvius prašyti Klaros rankos 1887 metais. Jaunikis labai patiko nuotakos tėvui ir netgi gavo iš jo nemažą pinigų sumą pirmam esperanto vadovėliui išleisti; tais pačiais 1887 metais vadovėlis buvo išleistas rusų, lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Metais vyresnė Klaros sesuo, Tereza Kocinienė (Zilbernik), ištekėjusi už Kauno gydytojo Isidoro (Izraeilio) Kocino, 1937 metais Kauno esperantininkų žurnale Litova Stelo („Lietuvos žvaigždė“) rašė: „Kai Zamenhofas savo artimiesiems pasakė apie ketinimą išleisti knygą apie tarptautinę kalbą, jie palaikė jį nenormaliu žmogumi. Tik mano miręs tėvelis suprato Zamenhofą, mielai parėmė jį, davė jam reikiamų lėšų leidybai.“ Tereza teigė, jog tėvas buvo pasakęs seseriai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija“[1].

Terezos Kocinienės namas (Laisvės al. 82 / Maironio g. 17)

Pirmą kartą atvykęs į Kauną Zamenhofas apsistojo Isidoro ir Terezos Kocinų bute Nikolajaus prospekte. Butą Kocinų šeima nuomavosi kampiniame name Laisvės al. 82 / Maironio g. 17. Tai tas pats namas, kuriame buvo garsioji Perkausko cukrainė, kino teatras „Palas“, vėliau „Monikos“ kavinė ir, pagaliau, tarybinė „Orbita“. Anuomet namas dar buvo vieno aukšto, priklausė F. S. Vitkindui ir jokių kavinių jame dar nebuvo. 1890 metais Vitkindo našlė Lidija Vitkind-Rabinovič perstatė senąjį vienaaukštį į dviejų aukštų namą su trišoniu erkeriu kampe (projektavo gal pusę tuometinio Kauno sukūręs architektas Nikolajus Andrejevas); tada atsidarė ir cukrainė, o 1910 metais Kocinai iš Vitkind-Rabinovič namą nusipirko. 1928 metais namui buvo pristatytas trečias aukštas, o 1931 metais, mirus vyrui, Klaros Zamenhof sesuo Tereza Kocinienė namą paveldėjo; pirmame aukšte ji atidarė kavinę „Lituanica“, vėliau pervadintą „Monika“, antrame – viešbutį „Noblesse“. Tarybiniais laikais čia veikė populiarioji „Orbita“. 1999 metais namą nusipirko tuometinis Vilniaus bankas, vėliau jis priklausė SEB bankui, kuris neseniai iš čia išsikraustė.

Zilbernikų šeimos nariai netrūkus tapo esperantininkai: Aleksandras Zilbernikas susirašinėjo su savo žentu esperanto kalba, prenumeravo esperanto žurnalą; Isidoras ir Tereza Kocinai buvo Kauno esperantininkų draugijos nariai, jų sūnus, Zamenhofo sūnėnas Borisas Kocinas kartu su Adomu Jakštu-Dambrausku 1905 metais dalyvavo Prancūzijoje, Boulogne-sur-Mer surengtame Pirmajame pasaulio esperantininkų kongrese.

„Neviažskio“ sinagoga (L. Zamenhofo g. 7)

Tačiau grįžkime į senamiestį. Čia, šalia Zilbernikų namo stovinčioje vadinamoje „Neviažskio“ sinagogoje įvyko Liudviko Zamenhofo ir Klaros Zilbernik vestuvės. Galima tik įsivaizduoti, kaip susirinkę svečiai šoko namo kieme. Po vestuvių jaunieji išvažiavo į Varšuvą, o kai 1889 metais atvyko aplankyti Klaros tėvus, jau turėjo sūnų Adomą; pasilikusi Kaune, Klara pagimdė čia dukrą Sofiją. Trečias Zamenhofų šeimos vaikas, duktė Lidija, gimė Varšuvoje. Adomas Zamenhofas vienu metu gyveno pas senelius Kaune ir čia baigė gimnaziją. Aleksandras Zibernikas lydėjo anūką į Varšuvą pas tėvus, čia susirgo ir mirė; palaidotas Varšuvos žydų kapinėse.

XX amžiaus pirmoje pusėje namas priklausė skudurininkui Giršai Šteinui, jis namą suremontavo, pasitelkęs vokiečių inžinierių. Buvo išsaugotos senos žydiškos interjero detalės (tokios, kaip mezusų dėklai prie durų). Tarybiniais laikais name veikė antrinių žaliavų supirkimo punktas (tikriausiai, skudurininkas būtų apsidžiaugęs), buvo butai.

Visi trys Zamenhofo vaikai žuvo per Holokaustą. Liudviko Zamenhofo anūkui, jo sūnaus Adomo sūnui, gimusiam 1925 metais, pavyko pabėgti iš Varšuvos geto, o jį priglaudę žmonės davė jam „lenkišką“ vardą – Krištofas Zaleskis, kurį jis vėliau pasiliko ir sujungė su savuoju. Šiandien žymus inžinierius Luis Christophe Zaleski-Zamenhof gyvena Prancūzijoje, turi dvi dukteris. Jis buvo atvykęs į Kauną 1993 metais, kai suremontuotame jo prosenelių name buvo atidaryta Lietuvos esperantininkų sąjungos būstinė. 

Šiuo metu namas stovi tuščias. Kieme išliko Kauno senamiesčiui būdingi į antrą aukštą vedantys laiptai su galerija, aptverti medine tvorele. Prie pagrindinių durų auga žolė; tik baltais dažais ant pašto dėžutės padarytas užrašas „esperanto“ primena praeiviams, kodėl ši gatvė pavadinta Zamenhofo vardu.

---

[1] Vytautas Šilas. „Zamenhofas ir Kaunas“ // http://mokslolietuva.lt/2014/01/zamenhofas-ir-kaunas/

Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Juozo ir Magdalenos Vokietaičių namas (M. Dobužinskio g. 3)

Dar visai neseniai viename K. Donelaičio gatvės „kaimelyje“ – tame, kuris tapo atskira gatvė ir gavo garbingą M. Dobužinskio vardą, – stovėjo jaukus žalias namelis, kuriame gyveno Eucharistijos seserys ir geroji, triukšmingoji sesuo Julytė taisė (ir užkalbinėjo) dantis. Sena „bormašina“ grėsmingai burzgė ir drebėjo, sesuo Julytė prispausdavo mano galvą prie savo plačios minkštos krūtinės ir grieždavo, grieždavo. Ir kalbėdavo, kalbėdavo. Čia galima buvo sužinoti visas „diplomatines“ Bažnyčios paslaptis, visus joje sklandančius gandus ir visas saugumiečių padarytas šunybes... Visa tai mane taip domino, kad dėl to verta buvo kentėti „namines“ dantų gydymo procedūras. Sesuo Julytė buvo neišsenkantis informacijos šaltinis, ir tai ne todėl, kad manimi pasitikėtų (mažai kas Bažnyčioje, tiesą sakant, anuomet pasitikėjo keista mergina, atvažiavusia iš pačios Maskvos), o todėl, kad niekada nieko nebijojo. Ėjo 1982-ieji metai.

Medinis vieno aukšto sodybinis namas su mezoninu ir prieangiu, dažytas „briliantine“ žaluma su baltomis langinėmis buvo Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės užfiksuotas ir aprašytas 2013 metais kaip „autentiškas“ ir „tinkamai tvarkomas“[1]. Jo viduje dar buvo senovinės krosnys ir mediniai laiptai, originalūs langų ir durų užraktai. Tais pačiai metais, būdama 89-ių metų amžiaus, sesuo Julytė mirė. Dar 1996 metais ant namo ugniasienės buvo pritvirtinta memorialinė lenta: „Šiame name 1926–1931 m. gyveno žymus pedagogas, Kauno burmistras Juozas Vokietaitis“.

Didelis sklypas, besitęsiantis iki pat V. Putvinskio, anuomet vadintos Gornaja (Kalno) gatvės, nuo 1886 metų priklausė bajorų šeimai Aleksandrui ir Antaninai Skavinskams. Sklype buvo didelis sodas ir stovėjo du mediniai namai: savininkai gyveno mažame, trijų kambarių name, o antrą namą nuomojo. 1909 metais sklypą nusipirko Marija Borodzič. Gyvenamasis namas buvo padidintas, o antras namas kurį laiką stovėjo nenaudojamas ir 1910 metais buvo nugriautas.

Juozas ir Magdalena Vokietaičiai šį sklypą įsigijo 1925 metais. Pradžioje jie gyveno trijų kambarių bute mansardoje, vėliau – didesniame pirmo aukšto bute. Pedagogas ir muzikas, „Saulės“ draugijos mokytojų seminarijos direktorius Juozas Vokietaitis 1931 metais buvo išrinktas Kauno burmistru, bet tais pačiais metais mirė; namą paveldėjo žmona su vaikais Vytautu, Algirdu, Juozu-Kęstučiu, Birute ir Gražina. Vaikai sklypą padalino, dalį jo pardavė. Tarybiniais laikais namas kurį laiką priklausė Vytautui Vokietaičiui. Po 1950 metų dalį namo nupirko P. Marcinkutė (vardo nežinau) ir jame apsigyveno seserys Eucharistietės. Namelyje buvo įrengta koplyčia. Kitoje namo dalyje gyveno kaimynė, apie kurią buvo kalbama, kad ji esą saugumo čia apgyvendinta. Šalia namo buvo sodelis.

Sesuo Julytė – Julija Kuodytė (jos vienuoliškas vardas buvo Ksavera, bet visi ją vadindavo jos pasaulietiniu vardu) – buvo 1947 metais jėzuitų įsteigtos Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji. „Kunigų seminarijos profesoriai ir klierikai, dančiui suskaudus ar kitokio sopulio kamuojami, eidavo pas Juliją, nes žinojo, kad ten bus suteikta ir fizinė, ir dvasinė pagalba. Šioje troboje susitikdavo, buvo laukiami saugumo persekiojami kunigai, aktyviausias jaunimas, iš kalėjimų ar tremties grįžę žmonės. Vizitai pas stomatologę Kuodytę buvo puiki proga pasikalbėti apie tuos dalykus, apie kuriuos būdavo vengiama kalbėti net tarp storų seminarijos sienų“[2]. Šis, kiek pompastiškas aprašymas yra tikslus. Namelyje dažnai lankėsi kunigai: Pranas Račiūnas, Vincas Jalinskas, Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, atvažiuodavo ir vyskupas Vincentas Sladkevičius, švelniai vadinamas „vyskupėlis“.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė prisimena, jog saugumiečiai šį namelį vadino „gyvačių lizdas“, nes čia buvo renkama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ ir „Aušros“ medžiaga, vėliau čia buvo ir faktinė šių leidinių redakcija. „Kadangi sesuo buvo dantistė, į jos namus nuolat vaikščiojo klientai, tad ten buvo įrengta „Kronikos“ slėptuvė. Ir ne kur nors slaptoje vietoje, o tarp niekad nerakinamų laukinių ir išorinių durų. Ten po kilimėliu buvo įdubusi lenta, kur buvo padedama medžiaga, o S. Tamkevičius ją iš ten pasiimdavo. Slėptuvės KGB neaptiko net per kratą, nes tai buvo pernelyg akivaizdi vieta“[3]. 2015 metais išspausdintame straipsnyje apie namelį rašoma, kaip apie „kol kas Kauno centre tebestovintį“. Minima slėptuvė buvo niekad nerakinamame namo prieangyje po slenksčiu.

Nebėra gražiojo namelio. Jo vietoje jau iškilo nauji „rūmai“, kurių stiliui pagaliau sugalvojau naują (ir šiandienos Kaunui labai naudingą) terminą – neomodernas. Dviejų aukštų namas turi įdomų kelių pakopų terasinį stogą, aukštus siaurus langus ir, rodos, net tris įėjimus iš trijų šonų, ketvirtame išsaugojant buvusią ugniasienę. Kam jis priklauso, sužinoti nepavyko: Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos internetiniame puslapyje adresas M. Dobužinskio g. 3 vis dar nurodomas kaip vienuolijos namai, o į laiškus namų vyresnioji neatsako. Sena medinė tvora vis dar juosia statybvietę.

---

[1] www.archimede.lt/kaunas/pastatas/1045

[2] Irena Petraitienė. „Sesers Julijos būties verinys“ // XXI amžius. 2005-01-07.

[3] Rima Janužytė, Arūnas Brazauskas. „Namatoma sovietmečio visuomenė“ // Veidas. 2015-11-22.