2019 m. birželio 11 d., antradienis


Kaunas nykstantis ir... besistatantis:
kaip buvusiame Jadvygos Tūbelinės rožyne išdygo bunkeris

Tūbel, Tūbel, Tūbeliukai,
Tau išaugo trys namukai.
Iš kur litų tiek turėjai,
Gal su Jadze išperėjai?“[1]
Taip, rodydamas didžiausią nepagarbą (šiandien kai kas sakytų – „patyčias“) tuometiniam Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui ir jo žmonai, 1933 metais dainavo Pupų Dėdė.
Tais metais Juozas Tūbelis, Respublikos Prezidento ir Tautos Vado Antano Smetonos moksladraugis, bendrapartietis ir svainis, pasistatė modernistinę vilą Žaliakalnio šlaite visai netoli Kauko alėjos. „Dvaro“ architektas, išradingasis „tautinio“ stiliaus kūrėjas Feliksas Vizbaras ją projektavo ir statė 1932-1933 metais, vienu metu su ideologiniais tautininkų „Pažangos“ rūmais Laisvės alėjoje.


2017 metų nuotraukos

Šlaito pusėje žaisminga stačiakampio kampinio „bokštelio“, apvalios įstiklintos verandos, uždarų terasų bei laiptų sąveika – tartum lengva aliuzija į klasicistinį užmiesčio dvarą. Aukštas cokolis ir „bokštelyje“ (bei greta jo) įrengta mansarda dviejų aukštų pastatą paaukština iki keturių. „Bokštelis“ buvo sumanytas kaip tikras aukštas bokštas, tačiau Jadvygos Tubelienės pageidavimu buvo patrumpintas, įrengus viršuje apžvalgos aikštelę. Tamsaus tinko langų apvadai pirmame aukšte platesni, antrame plonesni; platūs pirmo aukšto langai antrame aukšte siaurėja, o „bokštelio“ langai visai maži ir neturi apvadų: vietoje jų jie sujungti horizontaliomis traukomis, apimančiomis kampą, lyg patys langai būtų kampiniai.
Pirmame aukšte buvo trys dideli kambariai, kuriuos, prireikus, galima buvo sujungti į vieną didelę salę; plačios įstiklintos durys atsiverdavo į verandą; antrame aukšte, į kurį iš holo veda laiptai, buvo šeimos miegamieji. Šlaite, nuo parterio atitvertame dvarui pritinkančia baliustrada, buvo įrengti kelių lygių atviros terasos ir laiptai su dekoratyvinėmis atraminėmis sienutėmis. Pasakoja, kad Tūbelienė augino čia rožes.



Pagrindinis fasadas kukliai modernistinis, kampuoto silueto, su įvairaus didžio stačiakampiais langais. Iš čia pastatas atrodo dvigubai žemesnis. Didelis sklypas aptvertas mūrine tvora su įvažiavimo vartais iš Dainavos gatvės.
1939 metais Tūbelis mirė. Jadvyga Tūbelienė (Chodakauskaitė, Antano Smetonos žmonos Sofijos sesuo) su dukra Marija jau 1940 metais pasitraukė į Vakarus.
1941 metais, Kauną okupavus naciams, apleistoje viloje planavo įsikurti Lietuvos generalinis komisaras Theodoras Adrianas von Rentelnas; tuo tikslu namą remontavo, bet generalinis komisaras jame taip ir neapsigyveno.
1944 metais grįžusi Tarybų valdžia gerokai nuniokotą namą atidavė Rašytojų sąjungai. Antanas Venclova prisimena:
„Miesto valdžia išskyrė rašytojams gan geras patalpas – gražius buvusio tautininkų ministro pirmininko Juozo Tūbelio namus Žaliajame kalne, ties Kauko laiptais, gerai matomus iš miesto. Su Cvirka apžiūrėjome namus, ir jie mums pasirodė tinkami, nors anksčiau šilku apmuštos sienos buvo nudraskytos, didžiulių langų užuolaidos nuplėšytos, baldai ištampyti. Nieko, galvojome, baldus surankiosime iš paliktų butų, užuolaidas pakabinsime kitas... Poroj laisvų kambarių apgyvendinome buto neturinčią Ievą Simonaitytę. Deja, pasirodė, kad gauti mažiausią reikalingą daiktą sunkiau, negu atrodė iš pradžių. Mėginome keletą kartų čia susirinkti, ir vieni sėdėdavo ant langų, kiti stovėdavo. (...) Matydami, kad su Tūbelio namais begalybė rūpesčių, vėliau gavome rašytojams namus Trakų gatvėje“[2].
Simonaitytė nebuvo nuskriausta: ji išsikėlė į netoliese stovintį namą Dainavos g. 5, kuriame buvo apgyvendinta ir daugiau naujai valdžiai „nusipelniusių“ rašytojų (tokių, kaip Kazys Jankauskas ir Eugenijus Matuzevičius), tad jį pradėjo vadinti „rašytojų namu“. 1957 metais rašytoją aplankęs iš lagerio grįžęs Juozas Keliuotis: „– Dabar man už butą nieko nereikia mokėti, – nuoširdžiai ji džiaugiasi. – O vasarą kurortuos irgi dovanai ilsiuos. Draugo J. Paleckio mašina be užmokesčio mane ten nuveža. Ir gydo dovanai, ir vaistus nemokamai gaunu“[3].

Rūpesčius Tūbelių vila, kurių kratėsi viskuo aprūpinti tarybiniai rašytojai, prisiėmė dailininkai. 1946 metais dailininko Česlovo Kontrimo iniciatyva čia įsikūrė vidurinė dailės mokykla – pirmoji tokio pobūdžio mokykla Lietuvoje. Dabar tai – Kauno dailės gimnazija. Mokyklos, liaudyje vadinamos „Naujalinė“ (nes 1965 metais buvo sujungta su dešimtmete muzikos mokykla ir 1969 metais pavadinta Juozo Naujalio vardu, kuris 1990 metais liko muzikos mokyklai), įsikūrimą aprašo Kęstutis Navakas:

„Taigi – keturiasdešimt šeštieji. Karas jau baigėsi, tačiau Stalino pypkė dar teberūksta. Iš Telšių į Kauną atvažiuoja keturiasdešimt ketverių metų dailininkas Česlovas Kontrimas ir imasi kurti dailės mokykla. Visas erdvesnes patalpas užėmė rusų garnizonai, tad pirmieji besikuriančios mokyklos mokiniai bei mokytojai blaškosi po visą Žaliakalnį, ant rogučių tempdami keletą marmurinių biustų iš A. Galdiko kolekcijos. (...) Klajokliams pagaliau pavyko įsikelti į prieškarinio premjerministro J. Tūmelio rezidenciją. Po kiek laiko grupė mokinių, vadovaujamų fizinio lavinimo mokytojo, plytom bei kumščiais išsikovojo antrą pastatą[prie [prie Dzūkų laiptų], o paskutinį tašką padėjo kieme susikalta lentinė tupykla, visų tupėtojų pavadintą Trečiaisiais Rūmais. Tokia gimnazija ir iki šiol. Tupyklos, tiesa, nebeliko“[4].

Vaizdingi Žaliakalnio šlaitai vis dar viliote vilioja tuos, kurių „išperėtų“, dabar jau eurų kilmė paprastam žmogui lieka paslaptis.

Taip atrodys naujas namas.

2017 metais šlaito pusėje panaikinus terasas, po gimnazijos langais pastatytas privatus vieno buto gyvenamasis namas. Projektą ruošė madingiausias šiandienos architektas Gintautas Natkevičius. Pilko cemento spalvos minimalistinis statinys, kurio vaizdas dabar atsiveria nuo Dailės mokyklos terasos, primena bunkerį ir prasideda tiesiai už buvusio Tūbelienės rožyno baliustrados. Stiklo fasadas, suprantama, atgręžtas į šlaitą.


O taip jis jau atrodo pro užtvarą. Matosi ir senosios baliustrados stulpas.

Statyba turėjo būti baigta 2018 metų pabaigoje. Kol kas sklypą nuo pašalinių akių saugo statybininkų užtvara. Kai visas šis sumanymas išryškės (ir jeigu nebus kitų, neįveikiamų tvorų aplink), būtinai jums pranešiu.



[1] Petras Biržys Pupų Dėdė. Atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1999. P. 213.
[2] Cit. Aldona Mickienė (sud.). Atsiminimai apie Petrą Cvirką. Vilnius: Vaga, 1969. P. 603.
[3] Juozas Keliuotis Mano autobiografija. Atsiminimai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,  2003. P. 422.
[4] Kęstutis Navakas Gero gyvenimo kronikos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. P. 104-105.

2019 m. birželio 5 d., trečiadienis


Kainas nykstantis ir išnykęs:

Istorijos pabaiga arba ką daryti, jei nusipirkai Slabodkės ješivą?



Saulėtą 2019 metų vasaros dieną priėjau prie Vilijampolės ješivos, atrodančios kaip naujai gimusi su dviem savo renovuotais fasadais (tiesa, ir vėl pilkais atspalviais tinkuotais, kaip nūdien Kaune kažkodėl įprasta, tik portalo kolonos liko ružavos). Užlipau laipteliais ir patraukiau naujų plastikinių durų plastikinę rankeną, jos ir atsidarė. Vos man įžengus į dažais kvepiantį koridorių, prisistatė (tiksliau, taip ir neprisistatė) rimtas dėdė su rimtu klausimu: ką aš darau privačioje nuosavybėje?

– O kieno čia nuosavybė? – paklausiau.
– Mano.
– Jūsų asmeniškai?
– Mano asmeniškai. O kas jūs tokia ir koks jūsų reikalas?

Prisistačiau vardu-pavarde, blogerė, žurnalistė, tyrinėju ir t.t.

– Tai ir tyrinėkit išorėje. Kas jūs auklėjo? Įsibrovėte į privačią nuosavybę ir t.t.

Išorėje tai išorėje. Išeiname pro duris ir čia aš susigriebiu paklausti:

– O memorialines lentas atgal pakabinsite?
– Ne. Tų, kurios čia buvo, tikrai nekabinsiu. Kodėl aš turiu į lentas investuoti?
– Na, tai – istorinis pastatas, – bandau atsargiai (kas jį auklėjo, neklausiu).
– Manęs tai nedomina. Priprato, mat, istorikai tyrinėti už svetimus pinigus. Štai, jei jie investuotų...
(Sumurmu kažką apie istorikų ir pinigų santykį.)
– O jeigu kas nors kitas investuotų į lentas? – klausiu.
– Ant sienų neleisiu kabinti, sienos naujos.

Pradėjus domėtis šiuo pastatu aptikau daugybę vienų kitiems prieštaraujančių, įvairiose publikacijose skelbiamų žinių. Dažniausiai rašoma, jog garsi žydų religinė mokykla (kartais vadinama „rabinų mokykla“, o kartais net „žydų seminarija“, nors ją baigusieji visai nebūtinai tapdavo rabinais) – Vilijampolės arba Slabados ješiva veikė 1882-1941 metais. Prieš tai Kaune veikė kita religinė mokykla – kolelis, pradėjusi veikti 1877-1876 metais. Bet štai Solomonas Atamukas rašo, kad ješiva Vilijampolėje veikė jau nuo 1863 metų[1], o Izraelis Lempertas – kad ją dar 1849 metais įkūrė iš Vilniaus į Kauną persikėlęs pats Izraelis Salanteris (1810-1883)[2]. O jei taip, tai šiemet Kauno ješivai turėtų sukakti 170 metų.

Jos pavadinime – „Kneset–Israel“ („Izraelio susirinkimas“) –Salanterio vardas (Izraelis) gali būti suprastas kaip taikomas mokytis susirinkusiai visai Izraelio tautai. Jo tikroji pavardė buvo Lipkinas, jis buvo kilęs iš Žagarės, o „Salanteriu“ pramintas dėlto, kad mokėsi pas garsųjį rabiną Cvi Hiršą Broidą Salantuose. Salanteris išgarsėjo savo sukurtu dvasiniu mokymu, vadinamu musar (moralė, dorovė), kuriuo ir buvo pagrįstos studijos Vilijampolės ješivoje. Mokyklos įkūrimo iniciatorius buvo Icchakas Elchananas Spektoris (1817-1896), 1864-1896 metais buvęs Kauno rabinu. Kartu su Salanteriu dirbo ir 50 metų ješivai vadovavo (o gal ją ir įkūrė) iš Raseinių kilęs rabinas Natanas Cvi Finkelis (1849-1927).

Žodis „ješiva“ hebrajų kalba reiškia „sėdėjimas“ (mokykla suprantama, kaip vieta, kurioje stropiai sėdima prie knygų), į ješivas stodavo berniukai, sulaukę pilnametystės (13 metų) ir pabaigę chederą pradinę mokyklą. Bet „sėdėjo“ Vilijampolės ješivos studentai ne šiame didingame, šiandien privatizuotame pastate. Ješiva glaudėsi paprastame name – sename beit midrašo (studijų namų) pastate Kernavės (tuomet vadintos Ješiboto) ir Vežėjų gatvių kampe. Netoliese, Panerių gatvėje stovintys trys dideli mediniai namai buvo skirti studentų bendrabučiams.

Po Finkelio „Kneset–Israel“ Slabados ješivos vadovas buvo rabinas Avrahamas Grodzenskis iš garsios rabinų Grodzenskių giminės. Jis gyveno dviejų aukštų name, stovėjusiame šalia senojo ješivos pastato, anot Abraomo Golubo (Avrahamo Tory), „senajame Vilijampolės kvartale, viename siaurame take“[3]. „Rabinas Avrahamas sako Vilijampolės ješivoje pamokslus apie dorą jau trisdešimt penkerius metus. Jis sakė juos 1940 metais po sovietų okupacijos ir dabar daro tą patį“[4], būdamas Kauno gete savo dienoraštyje rašė Tory. Rabinas Grodzenskis buvo nužudytas 1944 metais, likviduojant getą.



2017 metų nuotraukos

Slabados ješiva buvo garsi. Ne tokia garsi kaip kadaise Voložino ješiva, bet pakankamai, kad pritrauktų gausų studentų būrį ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, net iš Palestinos ir JAV. 1920 metais joje mokėsi virš 500 studentų. Mokyklai žūtbūt reikėjo naujo, „moderniško“ pastato. Tokį pastatą – trijų aukštų (ketvirtas, virš karnizo buvo pristatytas vėliau), su sale ir mokymosi klasėmis Panerių gatvėje (šiandien Panerių g. 51) pagal architekto Leono Rito projektą pradėjo statyti 1934 metais. Modernistinis architektūros pastatas turi kuklų, piliastrais padalintą gatvės fasadą su įgilintu, laiptais pasiekiamu pagrindiniu įėjimu, papuoštu lengvomis „minimalistinėmis“ kolonomis. Įspūdingesnis atrodo kiemo fasadas, įrėmintas suapvalintais „bokštais“ su blokeliais įstiklintų laiptinių langų vertikalėmis. Virš karnizo (ar ne 1956 metais) atsiradęs ketvirtas aukštas savo apvalumu kiemo pusėje primena netgi „okeaninio“ stiliaus architektūrą. Deja, iki pirmosios okupacijos pastato įrengti nespėta ir mokslas jame taip ir neprasidėjo: 1940 metais atėjusi tarybų valdžia ką tik pastatytą mokyklą nacionalizavo.



Dvi memorialinės lentos (viena hebrajų, kita – lietuvių kalba), neseniai kabėjusios ant pastato fasado, buvo skirtos atminti ješivos vadovui, dėstytojams ir studentams, kurie beveik visi buvo nužudyti, prasidėjus nacių okupacijai.

Prieštaringi liudijimai ir spėlionės gaubia ir šio pastato panaudojimą okupacijos metais. Antai, 1942 metų lapkričio 25 dieną Tory savo dienoraštyje užrašo: „Geto policija baigė atnaujinti ješivos pastatą Vilijampolėje ir pertvarkė jį į policijos orkestro koncerto salę, nors religiniai ir kitokie sluoksniai smarkiai protestavo“[5].

Kiek anksčiau, tų pačių metų lapkričio 1 dieną, toje pačioje salėje 152 geto policininkai davė priesaiką, po kurios buvo sugiedotas sionistų himnas „Hatikva“ (šiandien Izraelio valstybinis himnas). „Hatikva“ „Viltis“ taip buvo pavadintas ir garsaus smuikininko ir dirigento Michelio (Moišos) Hofmeklerio 1942 metais Kauno gete suorganizuotas simfoninis orkestras, kuris buvo priskirtas geto policijai: muzikantai gavo policininkų statusą ir netgi uniformas. Nors orkestrantų skaičius ir jų sąstatas nebuvo pastovus, paprastai minima, kad jį sudarė apie 40 žmonių. Vieną sąrašą, sudarytą remiantis išlikusiomis koncertų programėlėmis ir kitais dokumentais, pateikia Danutė Petrauskaitė savo straipsnyje „Muzika Kauno žydų gete“[6]. Tame pačiame straipsnyje minima, kad geto policijos žinioje buvo ir naujas ješivos pastatas, kurio salėje ir buvo rengiami orkestro koncertai.
Iš tikrųjų, yra pagrindo manyti, kad ir Tory kalba apie naujosios jėšivos salę. Tačiau  nauja jėšiva stovėjo už geto teritorijos, o ir orkestro koncertai prasidėjo keliais mėnesiais anksčiau nei Tory dienoraštyje fiksuojama data. Pirmasis geto orkestro koncertas įvyko 1942 metais rugsėjo 23 dieną, paskutinis – 1943 metų rugsėjį. Vos prasidėję, koncertai sekė vienas po kito ir per metus jų įvyko virš 50. Kur gi, bent pradžioje, buvo rengiami šie koncertai?
Prisiminkime, kad koncertų pradžią lydėjo priekaištai, esą, jie skirti „geto elitui“ ir vokiečių budeliams; buvo kalbama, kad negalima pramogauti žudynių metu. Protestai prasiveržė net eilėmis:

„Lauk iš Dievo namų
Iš šventos ješivos,
Kur mes atidavėme savo gyvenimus, širdis ir meilę!“[7]
Rodos, taip galima buvo pasakyti tik apie senąją ješivą, nes naujoji po 1940 metų taip ir nepradėjo veikti kaip religinės paskirties pastatas. O gal vis dėlto pradėjo?
Efroimas Rommas, tuomet 16-kos metų jaunuolis, savo prisiminimuose rašo: „Aš turėjau galimybę klausytis aukščiausios kokybės klasikinės muzikos tiesiog lauke prie namų ir naudojausi kiekvieną tokią palankią progą“[8]. Cituodama šiuos žodžius Petrauskaitė lyg ir patvirtina, kad kalba eina apie naują ješivą, esą Rommas gyveno netoli jos, Panerių gatvėje. Tačiau Rommo pasakojimas atskleidžia visai kitokią šio svarbaus geto gyvenimo epizodo „geografiją“.
„Mūsų butas gete buvo šalia tvoros, netoli nuo sinagogos ir pagrindinių geto vartų. Sinagoga niekad nebuvo naudojama maldoms. Vokiečiai joje organizuodavo klasikinės muzikos koncertus. Jiems nebuvo sunku rasti muzikantus ir kitus menininkus gete. Taip aš turėjau galimybę ir t.t.“[9]
Taigi, kalbama netgi ne apie senąją ješivą (kuri buvo pakankamai toli nuo pagrindinių geto vartų), bet apie sinagogą. Tokia, nedidelė sinagoga buvo Veliuonos gatvėje, kuri ėjo palei geto tvorą. Ši sinagoga minima ir kaip vieta, kurioje 1942 metais vokiečiai nužudė visus geto šunis ir kates. Apie naminių gyvūnų šaudymą tame pačiame pastate, kur vėliau vyko koncertai, rašo ir Petrauskaitė, tačiau šį pastatą nurodo, kaip ješivą. Tad iki galo neaišku, kokiame – viename ar keliuose – pastatuose buvo rengiami „Vilties“ orkestro koncertai.

Hofmekleris, 1944 metais išvežtas į Dahau koncentracijos stovyklą, išgyveno, bet į Lietuvą nebegrįžo. Geto orkestre violončele griežęs Hofmeklerių šeimos tėvas, Morduchajus, ir orkestro koncertmeisteriu (pirmuoju smuiku) buvęs Hofmeklerių giminaitis Abromas (Aleksanderis) Stupelis buvo nužudyti 1944 metais, likviduojant getą. Orkestre grojo ir geto Sveikatos skyriaus vadovas, žinomas chirurgas Benjaminas Zacharinas. Jis išgyveno Dahau, grįžo į Lietuvą ir po karo dėstė Vilniaus universiteto medicinos fakultete. Koncertų organizatorius buvo geto Kultūros ir švietimo skyrius vadovas, VDU Semiologijos katedros vedėjas dr. Chaimas Nachmanas Shapira. Jis, anksčiau nužudyto vyriausiojo Kauno rabino Abraomo Chapiros sūnus, kartu su žmona, sūnumi ir motina buvo nužudytas IX forte 1943 metų pradžioje. Neišgyveno ir naujosios ješivos architektas, geto Statybos skyriaus vadovas inžinierius Leonas Ritas.



Siuvimo fabriko pastatai. 2017 metų nuotraukos (šių durų nebėra).

Tarybiniais laikais šalia ješivos buvo pastatytas siuvimo fabrikas „Spalis“, kuriam priklausė ir ješivos pastatas; kieme pastatyti pagalbiniai pastatai (ant vieno jų yra 1959 metų data). Nepriklausomybės metais šiuo adresu buvo registruota 2008 metais bankrutavusi siuvimo AB „Dobilas“.


  Senoji Slabodkos ješiva
Nuotrauka iš laikraščio Diena 1929-19-18 
(https://datos.kvb.lt/laikotarpiai/1795-1915/#1882)



 Namas Kernavės g. 16 / Vežėjų g. 13. Tai nėra ješiva.

Senasis beit midrašas  išliko tik tarpukario spaudos nuotraukoje. Tačiau vieno šios sankryžos namo savininkas mano kitaip. Kai dairiausi Kernavės ir Vežėjų gatvės sankryžoje, bandydama atspėti, kuriame iš dviejų išlikusių medinių namų galėjo veikti garsioji Vilijampolės ješiva, prie manęs priėjo senukas, klausdamas, ko aš ieškau. „Taigi čia mano namas“, – kukliai pasakė jis, parodydamas į trečią, tvarkingą nutinkuota namuką. – „Aš jį pirkau, nutinkavau, labai suvargęs buvo. Tvorą, žinoma, pats pastačiau. Tai žydų namas, mokykla čia jų buvo. Dabar atvažiuoja, priešais gatvėje susirenka ir dainuoja“. Taip gimsta Vilijampolės legendos. Klausykite, ar negalėtumėt ir priešais naują ješivą naujam savininkui padainuoti?



[1] Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias. Antras leidimas Vilnius: Alma littera, 2001. P. 71.
[2] Izraelis Lempertas. Litvakai. Vilnius: Versus aureus, 2005.
[3] Avraham Tory. Kauno getas: diena po dienos. Vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. P. 370.
[4] Ibid. P. 372.
[5] Ibid. P. 155.
[6] Danutė Petrauskaitė „Muzika Kauno žydų gete“ // Lietuvos muzikologija. T. 7 2006. P. 106- P. 117. P. 109.
[7] Ibid. P. 110.
[8] Ephraim Romm “How I survived the Kovno Ghetto” // https://www.aish.com/ho/p/48949791.html
Cit. Petrauskaitė. Op. cit. P. 110.
[9] Romm. Op. cit.

2019 m. birželio 1 d., šeštadienis


Kaunas nykstantis ir išnykęs: Žaliakalnio kinas

Kino teatro "Daina" "okeaniniai" langai.

Žaliakalnyje kino teatrai buvo statomi svarbiausioje gatvėje – Ukmergės plente, 1938 metais pervadintame į Savanorių prospektą, ir šalia jo esančiose gatvelėse. Iš tarybinių laikų kauniečiai mielai prisimena du – „Dainą“ ir „Pasaką“ – ir tik šių dviejų kino teatrų pastatai šiandien dar atpažįstami. Apie apleistą kino teatrą Dainą“ jau rašėme. (http://marijosblogas.blogspot.com/2018/04/kaunasnykstantis-ir-isnykes-kino.html) Šiandien parduodamo pastato paskirtis nurodoma kaip „prekybos, paslaugų, maitinimo, kita, viešbučių, gamybos ir pramonės, administracinė, sandėliavimo“.
.
„Banga“ (Aukštaičių g. 9)



Pirmasis Žaliakalnio kino teatras atsidarė 1928 metais nuo Savanorio prospekto atsišakojančioje Aukštaičių gatvėje. Jis vadinosi įmantriai – „Palladium“, tačiau jau po metų savo pavadinimą pakeitė į lietuvišką „Bangą“.

Kuklų vieno aukšto pastatėlį 1927 metais ėmėsi statyti Mendelis Abramsonas, žmonos Rochos vardu įsigijęs dalį sklypo iš Etilės Fridienės. Pirmaisiais kino teatro gyvavimo metais jo savininkai keitėsi kaip kaleidoskope: dokumentuose mirga Kriaučiūnų, Abramsonų, Baškių, Epšteinų ir Levinų pavardės. 1929 metais iš Mendelio Abramsono ir Juozo Baškio kino teatrą nusipirko Vulfas Epšteinas ir Mina Levienė, o jį rekonstravo ir „Banga“ pavadino Leiba Epšteinas. 1931 metais „Bangos“ vedėju tapo buvęs kino salės „Palas“ vedėjas, įtakingas lietuviško kino biznio veikėjas Leonas Žurauskas. 1932-1933 metais Kauno miesto adresų knygoje kino teatro valdytojais nurodyti jau M. Ch. Gordonas ir I. Davidsonas; jiems 1933 metų gruodžio 30 dieną išduotas ir Kauno miesto ir apskrities viršininko leidimas kino teatro veiklai. 1935 metais valdos savininku įvardytas Tevelis Joffe, o kino teatro bendrasavininku ir vedėju Leiba Epšteinas; 1939 metais kartu su Leiba Epšteinu vėl nurodytas I. Davidsonas.

Pastate buvo 218 vietų salė (1939 metais – jau tik 198) be jokių patogumų. 1935 metais kaimyninio sklypo savininkė Julė Marcinkevičienė skundėsi dėl nemalonių kvapų, sklindančių iš kino teatro lankytojų naudojamos „būdelės“ – lauko tualeto.

1929 metais seanso metu šiame kino teatre kilo riaušės: apie 30 į jį įsiveržusių vyrų nusiaubė salę, užėmė kasą, aparatinę, sulaužė projektorių, padegė kino juostą ir sukėlė gaisrą. O viskas dėl to, kad rodomas filmas buvo lenkiškas. Panašus incidentas metais anksčiau buvo įvykęs Šančiuose, kino teatre „Saturn“. Į tokius tautinės nesantaikos pasireiškimus tuometinė valdžia sureagavo paprastai: Vidaus reikalų ministerijos įsakymu uždraudė Lietuvoje rodyti lenkiškus filmus.

Kino teatras veikė iki pirmosios okupacijos, 1940 metais buvo nacionalizuotas. Nacių okupacijos metu, 1943 metais pastate buvo įrengtos stalių dirbtuvės (projektą pateikė inžinierius Algirdas Dirvianskis), paskui – amatų mokykla. Mūsų dienomis rekonstruotame pastate buvo įsikūrusi statybinės technikos firma „Kaduva“.

„Hollywood“ (Savanorių pr. 137)


Kitoje Savanorių prospekto pusėje buvo kino teatras „Hollywood“. Jį, kartu su savo dviejų aukštų gyvenamuoju namu, 1930 metais pradėjo statyti valdos savininkas Jonas Baškis. 1931 metų pabaigoje naujo kino teatro atsiradimą Žaliakalnyje sveikino leidinys Kino naujienos, pranašavęs, kaip „nudžiugs valdininkija, kurią ligšiolinis ir nekaip vedamas kinas „Banga“ ne visai patenkino“[1].

1932 metais atidarytoje salėje buvo 219 vietų. Vėliau vietų skaičius didėjo: 1934 metais jų buvo jau 234, o paskutiniais kino teatro gyvavimo metais, prieš pat 1940 metų nacionalizaciją 251, iš kurių 30 buvo ložėse. Įėjimas į salę buvo iš kiemo.

Pastatai iki 1938 metų priklausė Baškiui, vėliau neterminuotos nuomos teisėmis atiteko Adolfui Aleksiejui. Bet kino teatro savininkas 1933 metais buvo Dominykas Polovinskas, 1936 metais – kartu su Česlovu Kalinausku.

Tikriausiai, Polovinsko laikus atspindi 1933 metų platus reklaminis tekstas, kuriame „svetimtaučiai“ (reikia suprasti, žydai) kaltinami tuo, kad „rūpinasi tik savo nauda, pelnu“, o jiems priešpastatomi „lietuviai verslovininkai“ giriami už rūpestį savo klientais, šiuo atveju – „miesto pakraščių“, viena kurių anuomet buvo laikomas šiandieninis Žaliakalnio centras, gyventojais.

„Paprastai miestų pakraščių gyventojai naudojasi mažesniais patogumais. Ligšiol pas mus vyravo įsitikinimas, kad tų pakraščių gyventojams nereikalingos žmoniškesnės viešų pramogų vietos. Svetimtaučiai, kurie seniau aprūpindavo visus mūsų dvasios ir kūno reikalus, rūpinosi tik savo nauda, pelnu, bet užmiršdavo savo klientams suteikti bet kurių patogumų ir jaukumo. Visi gerai atsimename, kokie ankšti, nejaukūs, tvankūs kino teatrai visai neseniai buvo net Laisvės alėjoje, o jau apie miesto pakraščius netenka nė kalbėti. Dabar lietuviai verslovininkai, steigdami vis daugiau įvairių įmonių, vengia peiktino nusistatymo, kad miestų pakraščių gyventojams galima nieko geresnio neduoti.
Kaune, Žaliakalny lietuviai įsteigė kino teatrą „Hollywood“, kuris visais atžvilgiais nėra atsilikę nuo miesto centro kinematografų. Taigi, Žaliakalnio kino lankytojams netenka daryti tolimo kelio į miesto centrą. Jie čia pat vietoje turi modernų kino teatrą su erdvia sale ir tobulu teknišku įrengimu, kuris įgalina tinkamai demonstruoti kiekvieną filma. Be to, kino teatre „Hollywood“ demonstruojamos geriausios filmos, kurios lygiai patenkina ir didelius meno žiūrovus, ir paprastus kino mėgėjus. Neaukštos bilietų kainos šį kino teatrą daro prieinamą kiekvienam. Todėl nenuostabu, kad publika čia gausiai lankosi ir savo palankumu įrodo, kad šio kino teatro steigėjų lietuvių įdėtos lėšos ir pastangos tinkamai vertinamos“ [2].
Polovinskui tapus naujo kino teatro „Daina“ bendrasavininku, „Hollywoodo“ savininku liko Kalinauskas, prie kurio prisijungė kino teatro „Triumf“ savininkas Jokūbas Jacovskis (tuo „lietuvių verslovininkų“ monopolija baigėsi). Matome, kad kai kurios pavardės pasirodo tai vieno, tai kito Kauno kino teatro istorijos aprašymuose: patyrę kino verslininkai dažnai plėtė ir keitė savo veiklos vietą ir pobūdį.

Savo paskirtį daug kartų keitusios kino salės vieta Savanorių prospekto kieme šiandien sunkiai atpažįstama. Kauniečiams ji asocijuojasi su buvusios Seimo narės Dalios Teišerskytės priimamuoju ir jai priklausiusiu grožiu salonu, kurio pavadinimas – „Holivudas“ – priminė kino teatro laikus.

„Aušra“ (Dainavos g. 19 / Lietuvių g. 37/ Aušros g. 17)




Trijų gatvių susikirtimo „smaigalyje“ stovintis įdomių formų modernistinis pastatas su mentėmis papuoštu pusapvaliu kampiniu „bokšteliu“ – tai buvęs kino teatras „Aušra“. Jo projektą 1938 metais parengė Ghento universiteto absolventas, statybos inžinierius Kazimieras Sienkevičius.

Valda priklausė tam pačiam Jonui Baškiui, priešingoje prospekto pusėje pastačiusiam „Hollywoodą“, ir Juozui Plerpai, o pats kino teatras – keliems žydų verslininkams iš Klaipėdos ir Vokietijos: minimas Tovis Iserlisas, anksčiau turėjęs kino teatrą Berlyne; S. Šlesas, buvęs kino teatro „Capitol“ Klaipėdoje savininkas; taip pat M. Merfelsonas ir S. Šternas, abu iš Klaipėdos krašto.


Atidarytas 1939 metų pabaigoje, kino teatras buvo tuo metu moderniausias, didžiausias (net 800 vietų) ir... „lietuviškiausias“.

„Naujasis kinas tikrai imponuoja savo didumu, erdvumu ir bus didžiausias kinas visame Kaune“, – rašė laikraštis Lietuvos žinios. – „Jo vidus labai skoningai lietuviškame stiliuje dekoruotas. Meninius dekoravimo darbus vykdė dail. Rimtas Kalpokas. Vidaus puošos darbams panaudota daug lietuviškos keramikos (...) Kino patarnautojoms – bilietininkėms ir vietų rodytojoms – užsakytos ir siuvamos specialios uniformos – juodos suknelės su baltais diržais“ [3].
Kurdamas interjerą Rimtas Kalpokas panaudojo 1-osios valstybinės amatų mokyklos mokinių keramikos darbus. „Aušra“ pasižymėjo ne tik naujausia aparatūra ir modernia vėdinimo sistema, bet ir pigiausiais Kaune bilietais. Kino teatras veikė ir nacių okupacijos laikais, tuo metu jo valdytoju nurodytas V. Sipaitis.

Jono Oškinio nuotrauka

Šiandien pastate įsikūręs skvošo klubas. Iš buvusio interjero liko tik augalinė „lietuviška“ grindų mozaiką apvaliame priebutyje.

„Pasaka“ (dab. pramogų centras „Nautilus“, Savanorių pr. 124)



Statyta 1939-1940 metais, „Pasaka“ buvo vienas paskutinių Kauno kino teatrų, spėjusių atverti duris iki pirmosios sovietų okupacijos. Jis atsidarė 1940 metų kovo 9 dieną.

Kino teatras priklausė Jurgiui Štromui ir dar keliems bendrasavininkams, tarp kurių buvo Stasys Čepas, Jokūbas Jacovskis ir Česlovas Kalinauskas. Du pastarieji mums jau pažįstami: Jacovskiui priklausė „Triumf“, abiems su Kalinausku –„Hollywood“. Žymaus disidento ir politologo Aleksandro Štromo tėvas Jurgis Štromas tarnavo Finansų ministerijoje ir buvo didelis kino entuziastas. Be kino teatro jis turėjo ir privačią kino filmų nuomos kontorą „J. Štrom“. Prasidėjus nacių okupacijai Štromas buvo baltaraiščių suimtas ir nužudytas 1941 metų birželio 27 dieną „Lietūkio“ garaže.





Impozantišką kino teatro pastatą projektavo statybos technikas Juozas Segalauskas, konstrukcijų inžinieriai – Jokūbas Rabinavičius ir Albinas Paškevičius. Į Art Deco stilių pretenduojantis pagrindinis fasadas papuoštas laiptuotu frontonu, „nusileidžiančiu“ į šonus nuo centrinio reklaminio „ekrano“, įrėminto paaukštintomis briaunomis. Įėjimas įtrauktas į atvirą prieangį su laiptais ir stogeliu, ant kurio buvo įrengtas platus balkonas. Fasado viršuje švietė didelis neoninis užrašas: „Pasaka“. Portalo durys ir šone esančio įvažiavimo vartai buvo dekoruoti „lietuviškais“ tulpelių motyvais. Iš abiejų vestibiulio pusių esančiose patalpėlėse buvo įrengtos dvi mažos krautuvės. Ilgoje ir siauroje salėje tilpo 520 žiūrovų, buvo ložė ir balkonas; iš rytų prie jos glaudėsi siaura fojė be langų.



Nacių okupacijos laikais kino teatro valdytoju nurodytas V. Petkevičius. Po karo pastatas buvo atiduotas Medicinos institutui: 1949-1962 metais čia buvo įrengta sporto salė, fojė iškirsti dideli langai. Vėliau kino teatras vėl veikė. Tarybiniais laikais vidaus erdvė buvo rekonstruota bent du kartus: 1970-taisiais (rekonstrukcijos autorė – architektė M. Laurinavičiūtė) ir 1980 metais. Atkūrus nepriklausomybę sunkius laikus išgyvenęs pastatas buvo dar du kartus rekonstruotas: 2000-aisiais (architektas A. Karalius) ir 2009 metais (D. Juškevičius), panaikintas fasado balkonas, salė padalinta į du aukštus. Rodos, dar neseniai čia veikė populiarus klubas „Los Patrankos“, nuo 2011 metų – kazino „Nautilus“.



[1] Kino naujienos. 1931-12-25. Cit. Ugnė Marija Andrijauskaitė. „Kinas kauniečių gyvenime“ // Kauno istorijos metraštis. 12 (2012). P. 209-220. P. 212.
[2] Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos Kalendorius-Adresų knyga 1933 metams. P. 183. Už nuorodą dėkoju Jonui Oškiniui.
[3] Lietuvos žinios. 1939-12-07.