GIMIAU ANTISEMITINĖJE VALSTYBĖJE
ISTORIJA IR ATSIMINIMAI
Markas Šagalas. Над городом (Virš miestelio)
Tai nėra mokslinis tyrimas. Rašau tik tai, ką ir kaip žinau pati – ką žinojau, kai augau, ir ką žinau dabar – daug daugiau, bet be abejo, ne viską iš to, ką iki šiol pavyko sužinoti įvairių šalių istorikams. Taigi, čia nebus nuorodų, nebus siekiama faktų ir skaičių tikslumo, nebus diskutuojama dėl istorikų interpretacijų. Tikslinau tik datas ir pavardes / pavadinimus. Tad, jei aptiksite netikslumų, ką gi – vadinasi, tik tiek težinau.
Gimiau antisemitinėje valstybėje. Tokia buvo Sovietų Sąjunga. Leninas, o vėliau – Stalinas siekė visiškos žydų, kaip ir kitų Sovietų valstybės etninių grupių, asimiliacijos, paprastai tariant – surusinimo – t. y., to, ko nepavyko pasiekti imperijos laikais. Nors jau tada norėję prisitaikyti, gauti išsilavinimą, tarnybą ar vystyti verslą, galiausiai – ištrūkti iš carinės valdžios nustatytos „sėslumo ribos“ (черта оседлости, teritorijos, kurioje buvo leidžiama gyventi žydams, riba) apibrėžtos teritorijos, žydai viešumoje (o kartais ir šeimoje) kalbėjo tik rusiškai, o šalia savo žydiško vardo vartojo pasirinktą rusišką. Nemažai žydų tikėjosi, kad imperijai žlugus, jų padėtis pagerės. Ir tikrai, 1917 metais Petrograde atsidarė Žydų istorijos-etnografijos muziejus, 1920 metais – Žydų teatro studija, iki 1921 metų veikė dar imperijos laikais įsteigtos visuomeninės organizacijos.
Kadangi „sėslumo riba“ nebegaliojo, daugybė žydų iš mažų buvusio Šiaurės-Vakarų krašto štetlų (žydų miestelių, rusiškai vadinamų местечко) kėlėsi į Rusijos ir miestus ir didmiesčius, juolab, kad ir pati ta „sėslumo“ teritorija buvo sparčiai jungiama „atgal“ prie naujosios, sovietinės imperijos (1918 metais Padniestrė, 1919 metais – didžioji dalis Ukrainos, 1921 metais – didžioji Baltarusijos dalis). „Susigrąžintose“ teritorijose buvo uždaromos žydų religinės mokyklos ir sinagogos, bet atidaromos rusų mokyklos. Buvo tikėtasi, kad, uždraudus hebrajų kalbą kaip „kontrrevoliucinę“, pamažu išnyks ir jidiš.
Hitleriui užpuolus Sovietų Sąjungą ir prasidėjus vadinamam „Didžiajam Tėvynės karui“, Stalinas pradėjo „flirtuoti“ su Rusijos žydais, siekdamas JAV ir kitų šalių palankumo ir pagalbos. Jis įsteigė propagandinį „Žydų antifašistinį komitetą“, kurio veikloje sutiko dalyvauti žydai intelektualai, rašytojai, menininkai ir net senieji bolševikai (nors šitie, likę gyvi po ketvirtojo dešimtmečio „valymo“, tikrai galėjo numanyti, kuo visa tai baigsis).
Valstybinio antisemitizmo banga Sovietų Sąjungoje pakilo 1948 metais. Jos etapai istorijoje žinomi kaip Žydų antifašistinio komiteto sunaikinimas (Solomono Michoelso nužudymas ir „Nužudytų poetų naktis“), „kova su kosmopolitais“ ir „gydytojų-žudikų“ byla (pastaroji, ačiū Dievui, nutrūko, Stalinui nudvėsus).
Mėgstu chronologiją. Ji padeda aiškiau matyti istorijoje vykstančius procesus. Tad iš eilės pažiūrėjime į paskutinius Stalino gyvenimo metus, kurie Sovietų Sąjungos žydams buvo siaubingi.
1947 metų lapkritį Sovietų Sąjunga balsavo UŽ Jungtinių Tautų Palestinos padalinimo planą.
1947 metais Solomono Michoelso vadovaujamas Maskvos valstybinis žydų teatras (rus. ГОСЕТ) dar gastroliavo Vilniuje ir Kaune.
1948 metų sausio 13 d. naktį Michoelsas buvo nužudytas. Nužudymo aplinkybės kažkiek paaiškėjo 1956 metais , tačiau ne tiek, kad taptų žinomos „plačiajai visuomenei“. Vienas dalykas iš pat pradžių nekėlė abejonių – asmeninis Stalino nurodymas „likviduoti“ iškilų aktorių, Žydų antifašistinio komiteto pirmininką, ko gero žinomiausia to meto Sovietų Sąjungos žydą. Tačiau ГОСЕТ veikė toliau.
1948 metų gegužės 14 d. Izraelis pasiskelbė nepriklausoma valstybė. Sovietų sąjunga buvo pirmoji, pripažinusi Izraelio valstybę de jure (ir antroji – de facto). Stalinas, tikriausiai, tikėjosi, kad tai bus socialistinė valstybė, ir kad per ją rusams pavyks galutinai išstumti britus iš Artimųjų Rytų ir ten susikurti savo įtakos zoną. Tuo pat metu prasidėjo pirmasis arabų karas prieš Izraelį (istorijoje žinomas, kaip Izraelio Nepriklausomybės karas): Izraeliui tik paskelbus nepriklausomybę, jį užpuolė visi kaimynai vienu metu.
1948 metų rugpjūčio 31 d. mirė Ždanovas, įkūnijęs Stalino inspiruotą kovą su „pražūtinga Vakarų įtaka“, istorijoje žinoma, kaip „kova su kosmopolitizmu“.
1948 metų rugsėjo 11 d. Maskvos žydai šiltai sutiko pirmąją Izraelio ambasadorę, būsimą Izraelio premjerę Goldą Meir (anuomet dar Meerson). Nemažai „sovietiniais“ jau turėjusių tapti žydų reiškė norą persikelti į Izraelį. 1985 metais nuotrauka, kurioje žydų minia supa Goldą Meir prie Maskvos choralinės sinagogos, buvo perkelta į Izraelio 10 šekelių banknoto.
Kodėl būtent Izraelio Nepriklausomybės karo eigoje Stalinas galutinai įtikėjo visuotiniu „žydų sąmokslu“? Kodėl, nespėjusi pabūti „draugiška“, Izraelio valstybė tapo didžiausia Sovietų sąjungos prieše?
1949 metų pradžioje „kova su kosmopolitizmu“ įgavo aiškiai antisemitinį pobūdį. „Bešakniais kosmopolitais“ buvo apšaukti „užsimaskavę“ žydai, t. y., kaip tik tie, kurie pasistengė asimiliuotis, pakeitė ne tik savo vardus, bet ir tėvavardžius bei pavardes į rusiškus. Taigi, žydų surusinimas nepavyko.
1949 metų pradžioje Maskvos valstybinis žydų teatras buvo uždarytas. Visoje Sovietų Sąjungoje (net Birobidžane) uždaromi žydų teatrai, sinagogos, žydų muziejai (Vilniuje), žydų vaikų namai (Kaune ir Vilniuje), jidiš leidyba.
1949 metų sausio 13 d. areštuojamas visas Žydų antifašistinį komitetas, taip padėjęs Stalinui laimėti „Didįjį Tėvynės karą“, ir su juo susiję žmonės. 1949-1952 metais šie žmonės buvo tardomi ir kankinami, apkaltint špionažu Didžiajai Britanijai ir JAV, dalyvavimu žydų „buržuazinių nacionalistų“ organizacijose ir „tėvynės išdavimu“.
1949 metų liepos 20 d. oficialiai baigėsi Izraelio Nepriklausomybės karas. (Beje, jo rezultatas buvo tas, kad Izraelis atgavo Vakarų Jeruzalę, bet prarado Rytų Jeruzalę, bet tai jau kita tema).
1952 metų rugpjūčio 12 d. 14-ką Žydų antifašistinio komiteto narių buvo sušaudyti. Įvairiuose šaltiniuose nurodomi ir skaičiai 13, 15, tikriausiai todėl, kad ne visi buvo nužudyt tą pačią dieną. Bendrai Žydų Antifašistinio komiteto bylos aukų skaičiai skirtingose publikacijose smarkiai skiriasi. Antai, rašoma, kad iš viso buvo sušaudyta net 23 žmonės, 6 žmonės mirė anksčiau nuo kankinimų, o 120 ar daugiau buvo laikomi kalėjime ir lageriuose.
Ši data įėjo į istorija kaip „Nužudytų poetų naktis“. (Nepainioti su baltarusių minimą „Sušaudytų (arba nužudytų) poetų naktimi“, kai 1937 metų spalio 23-30 naktį NKVD sušaudė 132 baltarusių intelektualų, tarp kurių buvo 22 rašytojai ir poetai. Galima pamanyti, kad šaudyti poetus buvo vienas mėgstamiausių sovietų valdžios užsiėmimas.) Tarp nužudytųjų buvo jidiš poetai ir rašytojai Perecas Markišas (1895-1952), Davidas Bergelsonas (1884-1952), Dovidas Hofšteinas (1889–1952), Leiba (Levas) Kvitko (1890-1952), kuris rašė eilėraščius ir kalėjime, ir Isaakas Feferis (1900-1952). Kartu su Feferiu 1949 metais buvo suimtos jo žmona ir sesuo, 1952 metais – duktė su vyru (visi jie išgyveno).
Buvo sušaudytas aktorius Benjaminas Zuskinas (1899-1952), pakeitęs nužudytą Michoelsą ГОСЕТ’o direktoriaus pareigose. Zuskinas buvo gimęs Panevėžyje, jo šeima (o tokių buvo nedaug) negrįžo į Lietuvą po 1915 metais carinės valdžios vykdytos žydų deportacijos. 2011 metais Panevėžyje Zuskinui buvo atidengta memorialinė lenta. Buvo nužudytas ir vyriausias komiteto narys, bolševikas nuo 1904 metų, Kompartijos CK narys, buvęs užsienių reikalų komisaro Molotovo pavaduotojas II pasaulinio karo metu (nuo 1939 metų) Solomonas Lozovskis (1878–1952).
Grįžkime į mūsų chronologijoje praleistus 1950-1951 metus, metus, kurių įvykiai tiesiogiai palietė mano šeimą. 1950 metais grupė jaunuolių, lankiusių literatūros būrelį Maskvos Pionierių namuose susibūrė į pogrindinę organizaciją, kurią pavadino Союз борьбы за дело революции („Kovos už revoliucijos reikalą sąjungą“). Vaikų buvo 16. Jauniausieji jų buvo 1934-tųjų, vyriausioji – 1930-jųjų metų gimimo. Tarp jų buvo ir mano mama, Susana Pečiūro, 17-kos metų moksleivė.
Kas tai per „revoliucijos reikalas“ ir kaip buvo ruošiamasi už jį kovoti? Jaunuoliai tikėjo, kad Stalinas iškreipė „gerą“ Lenino įvykdytos revoliucijos esmę, sufalsifikavo Lenino raštus ir naudodamas terorą užgrobė valdžią Sovietų Sąjungoje. Jie kovojo už teisingą „revoliucijos reikalą“, skaitydami ir analizuodami marksistinę literatūrą ir Lenino raštus. Tačiau dar ir šiandien nepilnus metus gyvavusi sąjunga apibrėžiama kaip „radikali (!) kairioji antistalinistinė pogrindinė jaunimo organizacija“.
Areštai vyko 1951 metų sausio 18 d., teismas – po daugiau kaip metų tardymų ir kankinimų – 1952 metų vasario 13 d. Teismo nuosprendis skelbė, kad „žydų nacionalistų grupė įkūrė išdavikišką teroristinę organizaciją, kurios nariai siekė nuversti dabartinę Sovietų santvarką per ginkluotą sukilimą ir teroristinius aktus prieš Sovietų vyriausybės ir Komunistų partijos lyderius“.
1952 metų kovo 26 d. trys jaunuoliai, Borisas Sluckis, Ženia Gurevič ir Vladlenas Furmanas (kuriam tėvai davė tikrai „leninistinį“ vardą) buvo sušaudyti. 10 (tarp jų ir mano mama) gavo po 25 metų lagerio, 3 merginos – po 10 metų. Po Stalino mirties ir XX KPSS suvažiavimo, 1956 metais juos paleido pagal amnestiją. Reabilitacijos mano mama atsisakė: pasak jos, tai reikštų, kad „nieko nebuvo“, tačiau jiems tai buvo rimta kova, jie tikrai norėjo išlaisvinti Rusiją nuo Stalino, o vaikinai atidavė už tai gyvybę. Praėjo daug metų, kol ji suprato, kad Stalinas nebuvo pirmasis Rusijos žmogėdra, kad jau Leninas buvo tikras teroristas ir kad grįžimas prie „tikrųjų“ leninizmo idėjų neatneštų Rusijai laisvės.
1953 metų pradžioje, t. y., tuo metu, kai mano mama ir jos draugai tęsė savo „studijas“ Intoje, Vorkutoje ir Abezėje, prasidėjo „gydytojų-žudikų byla“, turėjusi atskleisti Kremliaus gydytojų „sąmokslą“ ne gydyti, bet žudyti Sovietų Sąjungos vadovus (pavyzdžiui, 1948 metais mirusį Ždanovą). Tiesa, gydytojai buvo suiminėjami jau 1952 metų vasarą ir rudenį, bet apie bylą „Pravda“ paskelbė 1953 metų sausio 13 d. (Ar tai keistas sutapimas, ar ši „velnio tuzino“ data – sausio 13-ta – turėjo sovietams ypatingą reikšmę, kad jau trečią kartą ką matome šioje chronologijoje?) Lietuvos „Tiesa“ taip pat apie tai pranešė.
Suprantama, sovietinių vadovų sveikata buvo patikėta patiems geriausiems gydytojams, o dauguma jų buvo žydai. Jie buvo apkaltinti veikę padėdami „žydų nacionalistinių buržuazinių organizacijų“, tokių, kaip Amerikos „Joint“ (American Jewish Joint Distribution Committee, paramos žydams organizacija, kurios pavadinimas verčiamas „Amerikos žydų jungtinis paskirstimo komitetas“), JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybų užsakymu. 37 gydytojai ir daugelio jų žmonos buvo areštuoti, gydytojai žydai buvo atleidžiami iš darbo, „sionistus“ smerkianti propaganda liejosi iš visų laikraščių puslapių. Pasigirdo net gandų apie planuojamą žydų deportaciją … į Birobidžaną. Bet čia Didysis Tarakonas nudvėsė.
Gimiau antisemitinėje valstybėje 1959 metais, t. y. 11-kai metų prabėgus nuo Michoelso nužudymo ir 10-čiai – nuo Maskvos Žydų teatro uždarymo ir žydų poetų sušaudymo.
Mano seneliai savo laiku taip pat pradėjo lankyti sovietinę rusų mokyklą savo štetle, buvusioje Mogiliavo gubernijoje, kur sovietų valdžia atėjo labai anksti, o ją baigę išvažiavo studijuoti į Maskvą. Visa jų artimiausia giminė apsigyveno Maskvoje ir Leningrade. Kai 1933 metais gimė mano mama, viename didelio komunaliniame buto Senajame Arbate kambaryje be mano senelio Solomono, močiutės Chajos ir jos sesers Fanios gyveno ir seserų mama senelė Genesė, kurią jos atsivežė iš gimtojo štetlo. Prosenelė kalbėjo tiktai jidiš ir su savo šeimos nariais, ir su kaimynais (o su kaimynais tada dar galima buvo kalbėti jidiš). Iš principo. Nors mano mama, iki pradėjusi lankyti mokyklą kitos kalbos be jidiš ne nemokėjusi, vėliau pradėjo manyti, kad senelė Genesė tik apsimesdavo, kad nesupranta rusiško radijo. Ji buvo labai principinga moteriškė. Ji vienintelė iš visos šeimos lankė sinagogą ir meldėsi, tačiau iš vaikų laikytis jokių religinių tradicijų nereikalavo.
Šiame komunalinio buto kambaryje, kuriame jau nebebuvo prosenelės, bet augo po karo gimęs mamos broliukas, 1951 metų sausio 18 d. mama buvo suimta MGB pareigūnų. Tai buvo tikras šokas mano seneliui, „paprastam“ sovietiniam inžinieriui, gyvenusiam tyliai „kaip pelė po šluota“ ir vengusiam bet kokios „politikos“. Tėvai ne nenutuokė, kuo užsiima jų dukra. Po Stalino mirties, kai tik leido, 1955 metais senelis nuvažiavo į lagerį jos aplankyti. Į tą patį kambarį mama grįžo ir į tą patį kambarį po poros metų atsivedė mano tėvą. Jis visai nebuvo žydas ir mano močiutei tai nepatiko. Norėdamas įtikti būsimai uošvei tėtis išmoko jidiš – ne tik kalbėti, bet ir skaityti.
Netrukus po mano gimimo, seneliai gavo net du kambarius komunaliniame bute, o vėliau – ir atskirą butą naujai pastatytame name Pamaskvės mieste Krasnogorske – lygiai tokį pat butą tokiame pat name, kokiame aš šiandien gyvenu Kaune. Ten aš ir augau pirmuosius savo gyvenimo metus, o ir vėliau praleisdavau nemažai laiko.
Seneliai mylėjo mane be galo. Senelis kasdien dainavo man jidiš dainas, močiutė vadino mane kacele („kačiukas“), šoko su manimi žydiškus šokius ir gamino skaniausius valgius. Iš senelių vaikystėje aš gavau pirmąsias žydų istorijos pamokas.
Apie Holokaustą. Niekas iš mūsų artimos giminės neliko nacių okupuotoje teritorijoje, todėl niekas ir nenukentėjo. Bet štetlas lietuvišku pavadinimu Šumiačiai, kuriame 4 šimtmečius gyveno mano protėviai, dingo. Dingo tą pačią dieną, kai naciai nužudė visus jo žydus, tarp jų ir mano tolimus gimines. Nes mano vaikystės supratumu jis ir buvo vien tik žydai, juk местечко – tai vieta, kur gyvena žydai. Tada nežinojau, kad miestelis stovi kaip stovėjęs, tik be žydų. Vietoje žydų liko tik „братская могила советских граждан еврейской национальности“ („žydų tautybės tarybinių piliečių broliškas kapas“). Ir kad jo pavadinimas lietuviškas, irgi nežinojau.
Apie teatrą. Mano seneliai mylėjo teatrą. Teatras žydams tapo „antroji religija“, o užaugusiems ateistinėje sovietų terpėje – iš tikrųjų pirmoji. Bet teatro Maskvoje nebebuvo, o prieš 20 metų nužudytas Michoelsas taip ir liko savotišku „sakraliniu“ teatro simboliu. Tiesa, 60-jų pabaigoje atsiradęs Žydų dramos „ansamblis“ parodė „Колдунья“ („Di Kišefmachern“ lietuviškai būtų „Ragana“, bet veržiama "Burtininkė") – legendinį spektaklį su dainomis, sukurtą žydų teatro „tėvu“ vadinamo Avraamo Goldfadeno dar 1878 metais, bet manęs į tą spektaklį nenuvedė. Iš visos mano svajonės pamatyti „Колдунья“ liko tik senelio dainuojamos dainos. (Beje, raganos vardas šioje pjesėje yra Bobe Jachne ir ją tradiciškai vaidina vyras.)
Birobidžane Žydų teatras vėl pradėjo veikti 1965 metais ir, rodos, veikia iki šių dienų (įdomu, kiek Birobidžane yra žydų). Bet vaikystėje aš nieko nežinojau apie Birobidžaną. Arba, veikiau, apie Birobidžaną nieko nežinojo mano seneliai. Pats faktas, kad kažkur toli toli egzistuoja tokia vieta, kur „teoriškai“ turėtų gyventi sovietiniai žydai, buvo žinomas, bet jis niekaip nebuvo susijęs su mumis ar mūsų giminėmis ir atrodė labai keistas, kažkoks nesusipratimas. Dabar aš mielai pasižiūrėčiau Meyero architektūrą, bet tada nieko apie ją nebuvau girdėjusi.
Apie Vilnių. Mano seneliai niekad nebuvo lankęsi Vilniuje, bet Vilnius (o sykiu ir visa Lietuva) buvo laikomas vienintelė ir ypatinga Sovietų Sąjungos vieta, kur nėra antisemitizmo. Šis šviesus mitas gimė todėl, kad būtent Vilniuje nuo pat 1956 metų veikė vienintelis (neskaitant Birobidžano) Sovietų Sąjungoje žydų teatras, tarsi atgimęs po baisių paskutinių stalinistinių metų. Vaikystėje svajojau pabėgti iš namų ir nukakti į Vilnių – miestą, apie kurį nežinojau nieko, – kad pamatyčiau žydų teatrą. O kai 1977 metais pirmą kartą pamačiau Vilnių, jo gatvėse išgirdau žmones kalbančius jidiš. Vilniaus žydų teatras veikė iki 1996 metų, bet jo spektaklių aš taip ir nepamačiau.
Senelis man visą tai pasakojo anaiptol ne tam, kad suformuotų mano etninę tapatybę, o kaip tik priešingu tikslu – kad aš įsisąmoninčiau, kaip pavojinga būti žyde. Jo dainos šiam tikslui akivaizdžiai prieštaravo.
O štai apie nužudytus poetus aš nieko nežinojau. Bet turėjau tik ką išleistą vieno jų, Levo Kvitko knygą – vaikiškus eilėraščius, išverstus iš jidiš į rusų kalbą. Kai kuriuos jų prisimenu iki šiol.
1965 metais „atlydis“ baigėsi. Greitai žmonės vėl pradėjo bijoti viešai kalbėti jidiš. Nuo „atlydžio“ laikų mūsų namuose išlikusios dvi jidiš knygos atrodė kaip stebuklas. Hebrajų kalba (ivritas) buvo stabiliai uždrausta, o pogrindyje vykęs jos mokymas galėjo užsitraukti realų laisvės atėmimą.
Seneliai gyveno labai uždarai ir jidiš kalbėdavo tik namuose, tarpusavyje. Mano močiutė, kurios vardas buvo Chaja, kaimynams buvo žinoma kaip Anna. Senelis ir toliau vengė net kalbų apie „politiką“. Vaikystėje labai norėdavau pasižiūrėti į Gegužės 1-osios demonstracijas Krasnogorsko centre, bet močiutė manęs neišleisdavo, sakydavo, kad ten pavojinga.
Gyvenant pas mamą, o vasarą būnant pionierių stovykloje, mano žydų istorijos šaltinis buvo knygos. Pirmiausiai – „Anos Frank dienoraštis“. Knyga buvo mokyklos bibliotekoje ir bibliotekininkė atsargiai suabejojo, ar ji tinkama skaityti pradinėse klasėse. Toliau ėjo Liono Feichtvangerio (nepaisant jo 1937 metais žertų pagyrų Stalinui, jis vis dar buvo sovietų pripažintas rašytojas) raštai. Visa eilė 1963-1969 metais išleistų rudai-bordinių tomelių stovėjo pionierių stovyklos bibliotekos lentynoje ir 10-ties metų būdama aš ėmiau juos vieną po kito. Maždaug tuo pat metu, gal metais vėliau iš mamos gavau Zenono Kosidovskio „Biblijos sakmes“, kurioje lengvai ir suprantamai buvo atpasakotas visas Senasis Testamentas – visa senoji žydų istorija ir geografija. Mano pasididžiavimas žydiškumu pasiekė viršūnę. Būtent tada senelis pasakė man tuos baisius žodžius: „Pamiršk, kad tu žydė“.
Gerai prisimenu nuostabią vaikišką knygą – Levo Kassilio „Konduitas ir Švambranija“. Tai autobiografinis pasakojimas apie surusėjusią žydų gydytojų šeimą ir jos dviejų sūnų nuotykius imperijos provincijos miestelyje. Gyvenusi už „sėslumo ribos“, šeima, rodos, buvo vieninteliai žydai visame mieste. Ir tik pogromo pavojaus akivaizdoje jų vaikai sužinojo, kad jie yra žydai. Tada mažasis broliukas paklausė: „А наша кошка тоже еврей?“ („O mūsų katė irgi žydas?“). Knyga buvo rašoma 1928-1931 metais, o po to, kai 1937 metais autoriaus mažasis broliukas buvo suimtas ir sušaudytas, buvo perleista tik 1960 metais.
Ir galiausiai, į rusų kalbą išversta jidiš klasika. Mendelės Moicher Sforimo buvo tik vienas tomelis, užtat Šolom Aleichemo – visa rinktinė, 6 tomai; juos baiginėjau jau 8-toje klasėje.
1973 metų vasarą į Maskvą buvo atvažiavęs Markas Šagalas, o Tretjakovo galerijoje buvo surengta pirmoji Sovietų Sąjungoje jo darbų parodą. Tai buvo tikri paveikslai! Tikri žmonės skrido tikrame danguje virš tikro štetlo – reprodukcijose to nepamatysi.
Vis daugiau pažįstamų kreipėsi į ОВИР (rus. oтдел виз и регистрации, liet. vizų ir registracijos skyrius) prašydami leidimo išvykti į Izraelį. Pats žodis „ОВИР“ keldavo siaubą (skyrius, beje buvo įsteigtas dar 1935 metais, anuomet prie NKVD, vėliau – KGB). Tokį prašymą pateikus, iš karto atleisdavo iš darbo, atimdavo registraciją bei pilietybę ir tik tada pradėdavo svarstyti, ar tokius „išdavikus“ galima išleisti iš šalies. Žmonės parduodavo viską, ką turėjo ir nesulaukę leidimo mėnesiais ir metais tiesiogine prasme sėdėjo ant lagaminų tuščiuose butuose, šelpiami draugų. Tokie vadinosi отказники (anglų kalboje nuo tų laikų atsirado naujas žodis refusenik). Juos lankė kaip nepagydomus ligonius, o kai pagaliau leidimas būdavo gautas, palydėtuvės atrodė kaip laidotuvės. Maskvos Šeremetjevo aerouostas išliko atmintyje kaip atsisveikinimo su gyvųjų pasauliu vieta: iš čia, lydimi cerberių, perėję Acheroną, niekas negrįždavo. Išvažiavusių menininkų ir mokslininkų vardai buvo išbraukiami iš programų, katalogų ir publikacijų, tiesiogine prasme ištrinami nuo žemės paviršiaus. Tais metais į Izraelį išvažiavo artimiausi mamos draugai, su kurių sūnumi draugavau vaikystėje.
Viena mergaitė ateidavo į muzikos mokykla su magendovidu ant kaklo. O, kaip aš jai pavydėjau! Bet ir aš jau turėjau nepamenu iš kur gautą Izraelio vėliavos ženkliuką.
Baigiamaisiais mokyklos metais vienos klasiokės senelis mus, merginų būrelį nuvedė į sinagogą. Įdomu, kad iki 1949 metų Maskvoje veikė net 6 sinagogos. 1949 metais buvo uždarytos tik dvi iš jų, o 1950 metais – dar viena. (Arbato sinagoga, į kurią kadaise vaikščiojo mano prosenelė, buvo uždaryta 1949 metų lapkričio 11 d. kaip "neatitinkanti priešgaisrinių reikalavimų".) Buvo vakaras, Simhat Tora. Iš pradžių viską stebėjome iš moterų balkono, paskui gatvėje šokome ir dainavome „Hava Nagila“. Buvo labai linksma. Tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis kartas, kai aš buvau sinagogoje pamaldų metu.
Sovietų pro-arabiška ir anti-izraelietiška veikla įsisiūbavo prieš pat ir plėtėsi po 1967 metų Šešių dienų karo. Visuose laikraščiuose kasdien buvo spausdinami „agresorius-sionistus“ smerkiantys straipsniai. Seneliai prenumeruodavo tik vieną laikraštį – „Izvestija“. Iš to laikraščio aš iškirpdavau tokius straipsnius ir klijuodavau juos į sąsiuvinį. Mama jokio laikraščio ne prenumeruodavo, bet Maskvoje visus laikraščius galima buvo perskaityti ant specialių stendų pakeliui iš mokyklos.
Šalia mūsų namų buvo Patriso Lumumbos universiteto bendrabučiai. Vadinamas „Tautų draugystės universitetas“ buvo įsteigtas dar 1960 metais, o ką tik nužudyto Kongo komunisto Patriso Lumumbos vardą gavo 1961-aisiais. Važiuodama į muzikos mokyklą autobuse matydavau įvairiausių spalvų, veidų ir aprangos jaunus žmones. Ir tai buvo gerai.
Blogai buvo tai, kad šiame universitete KGB priežiūroje buvo mokomi būsimieji teroristai ir diktatoriai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Apie universitetą buvo pasakojami anekdotai. Vienas jų buvo toks: Afrikos džiunglėse sudužo sovietinis lėktuvas. Kelis išgyvenusius surado vietinės genties vadas: „Šitą – pusryčiams, šitą – pietums, o šita palikite, mes su juo kartu Patriso Lumumbos universitete mokėmės“.
Vienas studentas iš Jordanijos įsimylėjo mano mamą. Buvo vasarą ir mama su mano mažąja sesute eidavo pasivaikščioti į miškelį, buvusį tarp mūsų namų ir bendrabučių; ten jie ir susipažino. Studentas buvo labai rimtai nusiteikęs ir kvietė ją važiuoti kartu su juo į Jordaniją. Mama paklausė, ar jo netrikdo tai, kad ji yra žydė. „Я культурный человек!“ („Aš kultūringas žmogus“), – pareiškė jis. Šiame universitete visi studentai mokėsi rusų kalbos, buvo net šiai kalbai skirtas fakultetas.
1973 metais, Yom-Kipuro karo metų sovietai teikė visokeriopą pagalbą Egiptui ir Sirijai, svarstė ir ruošėsi invazijai į Izraelį Sadato prašymu. Sovietų laivai, dislokuoti Viduramžių jūroje, ne kartą Izraelį apšaudė.
1983 metais, kai aš jau gyvenau Lietuvoje, anti-sionistinei propagandai buvo įsteigtas „visuomeninis“ „Anti-sionistinis“ komitetas. Jo darbas buvo nepaliaujamai smerkti Izraelio valstybę bei jos politiką ir juodinti žydus, kurie siekė emigruoti iš Sovietų Sąjungos į Izraelį. Komiteto narys porą metų iki savo mirties buvo ir Lietuvos žydų gėda Genrikas Zimanas. Komitetas egzistavo net iki 1994 metų, bet taip ir nesugebėjo organizuoti žadėto „Tarptautinio anti-sionistinio kongreso“.
Iš memuarų: pogrindinis universitetas
Muzikos mokykloje susidraugavau su kiek jaunesne mergaite Maša Mučnik, su kuria šalia grojome mokyklos orkestre: aš – altu, o ji – kontrabosu. Mašos mama, Bela Abramovna Subotovskaja buvo matematikos mokytoja ir muzikė. 1978 metais ji su bendraminčiais organizavo Maskvoje pogrindinį Žydų universitetą (istorijoje žinomą kaip Žydų liaudies universitetas) tiems vaikams, kurių dėl jų etninės kilmės nepriimdavo į Mechanikos-Matematikos fakultetą MGU (Valstybinio Maskvos universiteto) ir į kelias kitas aukštąsias mokyklas. Mano pačios mokykloje tokių buvo beveik visa „matematinė“ 10a (Rusijos mokyklose baigiamoji) klasė.
Patys apie save žydai juokaudavo, kad žmogus „xромает на пятую ногу“ („raišas penkta koja“), nes tautybė buvo nurodoma penktoje paso grafoje. Ir nors kitas tuo metu populiarus posakis buvo: „Бьют не по паспорту, а по морде“ (posakio reikšmė įdomi tuo, kad prielinksnis „по“ rusų kalboje gali būti suprantamas dvejopai: „Mušą ne į/pagal pasą, o į/pagal snukį“), per stojamuosius egzaminus sukirsdavo būtent „по паспорту“, o taip pat pagal privalomas anketas, kuriose turėjo būti nurodyta ne tik paties stojančiojo, bet ir abiejų jo tėvų tautybė. Pasitaikydavo nesusipratimų: kartą, vien pagal pavardę nusprendę, kad jaunuolis yra žydas, po apeliacijos pakėlė jo stojamuosius balus ir net ...atsiprašė (jis buvo vokiečių kilmės ir absoliučiai arijškos išvaizdos), kas aiškiai rodė, kad diskriminacija buvo „oficiali“.
Tai nebuvo „tikras“ universitetas, nes vienintelis jame dėstomas dalykas buvo matematika. Prasidėjęs nuo, rodos, 14-kos į MGU neįstojusių vaikų, kurie susirinko mokytis Belos ir Mašos bute, sekančiais mokslo metais universitetas turėjo jau 110 studentų, o paskaitos vyko vienos mokyklos, vieno instituto ir net paties MGU patalpose, kurios vakarais buvo nerakinamos. Šiame universitete tarp kitų profesorių dėstė ir mano tėvas, o aš su pasididžiavimu lankiau jo paskaitas („tai mano tėvelis!“), kurios vyko didžiulėje MGU Humanitarinio fakulteto auditorijoje. Ką turėjo galvoti rūmų budėtojas, kai pro jį šeštadienio vakarą, kai jokių užsiėmimų būti neturėjo, ramiausiai praeidavo virš 100 žmonių į vieną, o po poros valandų – į kitą pusę, lieka mįslė. Ir niekas neišdavė.
1982 metų vasarą, kai aš jau gyvenau Lietuvoje, du Belos bendraminčiai, kartu su ja steigę universitetą, matematikai Borisas Kanevskis ir Valerijus Senderovas pateko, kaip dabar sakoma, į KGB akiratį ir buvo suimti už „anti-sovietinę veiklą ir propagandą“. Vieno jų bute kratos metu buvo aptiktas pogrindinio universiteto studentų sąrašas. Kelis kartus KGB apklausta Bela Subotovskaja bendradarbiauti atsisakė, jokių protokolų nepasirašė. 1982 metų rugsėjo 23 d. Bela buvo nužudyta senu, patikrintu būdu – ją, kaip (anuomet tikėjome, kad taip ir buvo) kadaise Michoelsą, vėlai vakare tuščioje gatvėje partrenkė sunkvežimis. Pogrindinis universitetas veikė dar metus ir išdavė pirmus ir paskutinius diplomus.
