Marija
Oniščik
LIETUVOS
PROVINCIJOJE – NERONAS IŠ AUSTRALIJOS
(Maža
koncertinio įvykio recenzija)
Tiesa, praėjusį
sekmadienį, rugpjūčio 7 d., mūsų provincijoje – Tytuvėnų miestelio bažnyčioje –
koncertavęs kontratenoras Russellas Harcoutas šiuo metu gyvena ir mokosi
Londone, o tai jau nėra taip „egzotiška“, kaip Australija. Įdomu, kiek
egzotiška jam atrodo Lietuva, o ypač jos provincija? Tytuvėnų bažnyčia ir
vienuolyno ansamblis, pasak atlikėjo Facebooko, – tai „dar viena graži vieta
muzikuoti“. Vilnių jis matė pernai, kai dalyvavo Schnittke‘s „Faust-kantatos“
atlikime.
Sekmadienio
koncertui drąsiai galėčiau priskirti pompastiškus epitetus, kartais be jokio
pagrindo vartojamus mūsų „kultūros vadybininkų“ retuose koncertų anonsuose, –
tokius kaip „išskirtinis“, „neeilinis“ ir panašius; ir tai nepaisant kai kurių
visiškai eilinių bruožų, Lietuvoje vykstantiems koncertams būdingų, kaip antai,
informacijos trūkumas, programos neskelbimas, pranešėjos buvimas, orkestro silpnumas
ir galiausiai publikos nesugebėjimas gausiai bei ilgai paploti. Tiesa,
mobilieji telefonai neskambėjo, žmonės klausėsi įdėmiai, ir priėmimas buvo
tikrai šiltas. Nedidelės Tytuvėnų bažnyčios suolai buvo beveik pilni, tačiau
jie, suprantama, talpina labai nedidelį skaičių žmonių. Galima tik spelioti,
kiek žmonių būtų atvažiavę į koncertą, jei apie jį būtų buvę pranešta plačiai,
o dar geriau, jei solistas bei programa būtų buvę tinkamai (arba iš viso) anonsuoti.
Apie koncertą sužinojau vasaros pradžioje, naršydama internete, t.y. vieną po
kito įvesdama man žinomų lietuviškų vasaros festivalių pavadinimus, tikėdamasi
aptikti bent vieną koncertą, į kurį būtų vertą nuvažiuoti. Solisto pavardė buvo
man nežinoma, bet paieškojus papildomai, išklausiau tuos kelis jo įrašus,
daugiausiai Vivaldžio, kurie patalpinti Internete. (Niekad neperku „katės
maiše“, juolab balso.) Buvau maloniai nustebinta labai gražaus tembro balso,
atlikimo tikslumo bei emocionalumo. Nusprendus važiuoti į koncertą, kitas
žingsnis yra bilieto įsigijimas, tačiau apie bilietų pardavimą festivalio
Interneto svetainėje neradau nei žodžio, teko rašyti duotu festivalio
direktorės adresu. Tikriausiai, kiekvienas, galiausiai patekęs į šį koncertą,
turėjo arba įdėti nemažai pastangų tam, kad jį atrastų, arba išgirsti apie jį
iš giminių ir pažįstamų.
Balso,
kurį girdėjome, kokybė Lietuvai buvo tikrai neeilinė. Solistas Russellas
Harcoutas kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir dirigentu Robertu Šerveniku
(kuris nėra šio orkestro vadovas) atliko vienos valandos trukmės programą (trukmė
taipogi būdinga eiliniems koncertams Lietuvoje), kuri buvo prailginta iki
pusantros valandos pranešėjos pasakojimais ir netgi poezijos skaitymu
(nenuostabu, nes koncerto organizatoriai – Tytuvėnų festivalis – jį skyrė kun.
Ričardo Mikutavičiaus atminimui). Pasirinktos eilės visiškai nederėjo su
Vivaldžio ir Hendelio muzika.
Programa
nebuvo nei skelbta iš anksto, nei išspausdinta koncerto dieną, tad teko traukti
tušinuką bei popieriuką, gaudyti pranešėjos žodžius ir prisiminti, kiek galima,
itališkus arijų pavadinimus. Štai šio koncerto programa:
Antonio
Vivaldi. Opera „L‘Olimpiade“. Uvertiūra. Licido arija.
George
Frideric Hendel. Opera „Agrippina“. Uvertiūra. Nerono arija.
Johannas
Adolfas Hasse. Kiro arija iš operos „Siroe, re di Persia“
Vivaldi.
Koncertas styginiams d moll („Madrigalesco“).
Nicola
Porpora. Arija „Alto Giove“ ir operos „Polifemo“.
Hendel.
Nerono arija „Come nube che fugge dal vento“ iš operos „Agrippina“..
Hendel.
Keturi epizodai iš siuitos „Muzika ant vandens“ Nr 1.
Bisui:
Vivaldi. Arija „Verde con mio diletto“ iš operos „Giustino“.
Įprasta,
kad dainininko koncertinė programa būna „praskiesta“ trumpais orkestro
numeriais, kad balsas – ne medinis ar metalinis, bet kūniškas instrumentas –
galėtų pailsėti. Tai, kad programą baigia vienas orkestras, yra keista ir
nepatogu publikai, kuri tikisi pagerbti solistą ir, kas be ko, „išprašyti“ iš
jo daugiau „bisų“.
Pranešėja
kalbėjo, jog, kadangi „dabar mums svarbi olimpiada“, koncerto pradžioje skambės
ištraukos iš operos „Olimpiada“, ir bandė papasakoti, kokia yra šios operos
„esmė“ (tiesa, personažas, kurio arija buvo atliekama, nelaimėjo Olimpinių žaidynių,
jo draugas tai padarė apsimetęs juo, taigi, nelabai sąžiningai). Hendelio „Agripinos“
pristatymas apsiribojo pasakojimu apie tai, jog Nerono valstybėje vyksta neramumai,
„o jis dainuoja“ (kai pagalvoji, kas gi jam belieka, būnant operos personažu;
beje, operoje pavaizduotas jaunas Neronas dar nėra valstybės vadovas, motinos
Agripinos įkalbėtas jis siekia imperatoriaus sosto ir tik operos pabaigoje jį
gauna). Daugiau nesiklausiau.
Taigi,
Russellas Harcoutas – gražus, gyvas, muzikalus, pasitikintis savimi operos
dainininkas, jaunas, turintis (nežinau, jau ar tik) devynerius metus sceninės
praktikos Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Jo balsas yra ganėtinai didelės
jėgos ir labai gražaus tembro. Aukštame registre, kai balsas galingai stumiamas
į galvos rezonatorių, atviros natos taip gražiai ir tvirtai skamba, kad
klausantis patiriamas beveik fizinis malonumas. Koloratūros atliekamos tiksliai
ir lengvai. Frazės nuimamos tiksliai, bet su jėga. Visa tai sykiu su
interpretacijos emocionalumu ir judesių gyvumu, padaro taip, jog greitos,
skambios arijos daininikui pavyksta geriausiai. Toks yra Nerono vaidmuo
„Agripinoje“ – jaunas, truputį klastingas, dviprasmiškais jausmais trykštantis
romėnų „princas“, besiblaškantis tarp įsimylėjimo ir valdžios troškimo. Dainininkas
neseniai sėkmingai dalyvavo šios operos pastatyme, tad nenuostabu, jog dvi arijos
iš šios operos skambėjo puikiai, ir suteikė klausytojams tikrą malonumą. Pradžiugino
ir Hasse arija iš Farinellio repertuaro.
Silpnoji, jei
galima taip pasakyti, dainininko vieta – lėtos, lyrinės arijos, reikalaujančios
subtilaus garso, plačios kantilenos, kur balso pozicija privalo būti keičiama
nepastebimai, o frazės užbaigiamos lengvai. Tad populiarioji „Alto Giove“ šiek
tiek nuvylė, kai kurios natos skambejo neužtikrintai, rodos, prarandant atramą,
o sykiu ir intonaciją. Bisui atlikta Vivaldžio „Verde con mio diletto“ taip pat
nepasiekė reikiamo subtilumo, čia solistui tikrai nepadėjo orkestro grubumas bei
į koncerto pabaigą atsiradęs lengvas instrumentų nesuderinamumas. Klausantis
kadaise garsaus Lietuvos kamerinio orkestro mažos styginių grupės, įvairios mintys
ateina į galvą: ar nebuvo pakankamai repeticijų su solistu, ar su dirigentu, ar
(o tai labiausiai tikėtina) trūksta specifinės barokinės muzikos atlikimo „technikos“,
kaip, beje, ir instrumentų. „Jamacha“ buvo skambinama vietoje klavesino (ir,
baisu pagalvoti, vietoje kitų, pučiamųjų instrumentų; „Agripinoje“, tiesa, pora
obojų atsirado), kas, viena vertus, suprantama (atsivežti į Lietuvos provinciją
klavesiną kartu su derintoju būtų negirdėta prabanga), bet kita vertus, skandalinga.
Pabaigai.
Tytuvėnų ansamblis – puiki vieta tikram „kaimo“ festivaliui. Bažnyčios
akustika, vienuolyno ansamblio infrastruktūra, leidžianti pasirūpinti atlikėjais,
architektūros įdomumas, galiausiai, funkcionuojantis visuomeninis transportas
(autobusas iš Vilniaus per Kauną) – rodos visos sąlygos čia yra. Belieka
susirasti neeilinius atlikėjus, norinčius patirti Lietuvos provincijos „egzotiką“
ir paskleisti informaciją. Jei gyventume utopinėje Lietuvoje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą