Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Liudviko Zamenhofo uošvių namas (L. Zamenhofo g. 5)

Pernai pasaulis minėjo 100-tasias Liudviko Zamenhofo (1859-1917) mirties metines. Kauno senamiesčio gatvė, vingiuojanti nuo Vilniaus gatvės Nemuno link, 1926 metais buvo pavadinta šio „garsiausio pasaulyje litvako“ vardu. Nacių okupacijos metu ji buvo pervadinta į Alytaus gatvę; toks vardas pasiliko ir tarybinės okupacijos metais, kol Esperantininkų sąjungos pastangomis 1960 metais Zamenhofo vardas gatvei buvo sugrąžintas.

XIX amžiuje čia, buvusioje Pažeskaja gatvėje, sename dviejų aukštų mūriniame name gyveno Aleksandro (Senderio) ir Godės Zilbernikų šeima. Šeimos tėvas, kilęs iš Žemaitijos, buvo muilo fabrikėlio bendrasavininkas; motina buvo kilusi iš Baltstogės. Jie išaugino aštuonis vaikus, kurių jauniausioji, Klara (Keila) 1887 metais ištekėjo už gydytojo, esperanto kalbos kūrėjo Liudviko (Lazario) Zamenhofo.

Namo šeimininkas, Liudviko Zamenhofo uošvis Aleksandras Zilbernikas

Zamenhofas gimė Balstogėje, vėliau šeima persikėlė į Varšuvą. Pasimokęs Maskvos universitete, Varšuvoje gavęs medicinos daktaro laipsnį, Zamenhofas kurį laiką vertėsi gydytojo praktika Veisiejuose, kur gyveno jo vyriausioji sesuo Fani (veisiejiečiai tuo didžiuojasi ir netgi pastatė jam paminklą), bet vėliau grįžo į Varšuvą. Kartą Klara Zilbernik atvažiavo į Varšuvą aplankyti ten gyvenusios sesers Rozalijos ir sutiko Liudviką. Manoma, kad pirmą kartą Zamenhofas atvyko į Kauną pas būsimus uošvius prašyti Klaros rankos 1887 metais. Jaunikis labai patiko nuotakos tėvui ir netgi gavo iš jo nemažą pinigų sumą pirmam esperanto vadovėliui išleisti; tais pačiais 1887 metais vadovėlis buvo išleistas rusų, lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Metais vyresnė Klaros sesuo, Tereza Kocinienė (Zilbernik), ištekėjusi už Kauno gydytojo Isidoro (Izraeilio) Kocino, 1937 metais Kauno esperantininkų žurnale Litova Stelo („Lietuvos žvaigždė“) rašė: „Kai Zamenhofas savo artimiesiems pasakė apie ketinimą išleisti knygą apie tarptautinę kalbą, jie palaikė jį nenormaliu žmogumi. Tik mano miręs tėvelis suprato Zamenhofą, mielai parėmė jį, davė jam reikiamų lėšų leidybai.“ Tereza teigė, jog tėvas buvo pasakęs seseriai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija“[1].

Terezos Kocinienės namas (Laisvės al. 82 / Maironio g. 17)

Pirmą kartą atvykęs į Kauną Zamenhofas apsistojo Isidoro ir Terezos Kocinų bute Nikolajaus prospekte. Butą Kocinų šeima nuomavosi kampiniame name Laisvės al. 82 / Maironio g. 17. Tai tas pats namas, kuriame buvo garsioji Perkausko cukrainė, kino teatras „Palas“, vėliau „Monikos“ kavinė ir, pagaliau, tarybinė „Orbita“. Anuomet namas dar buvo vieno aukšto, priklausė F. S. Vitkindui ir jokių kavinių jame dar nebuvo. 1890 metais Vitkindo našlė Lidija Vitkind-Rabinovič perstatė senąjį vienaaukštį į dviejų aukštų namą su trišoniu erkeriu kampe (projektavo gal pusę tuometinio Kauno sukūręs architektas Nikolajus Andrejevas); tada atsidarė ir cukrainė, o 1910 metais Kocinai iš Vitkind-Rabinovič namą nusipirko. 1928 metais namui buvo pristatytas trečias aukštas, o 1931 metais, mirus vyrui, Klaros Zamenhof sesuo Tereza Kocinienė namą paveldėjo; pirmame aukšte ji atidarė kavinę „Lituanica“, vėliau pervadintą „Monika“, antrame – viešbutį „Noblesse“. Tarybiniais laikais čia veikė populiarioji „Orbita“. 1999 metais namą nusipirko tuometinis Vilniaus bankas, vėliau jis priklausė SEB bankui, kuris neseniai iš čia išsikraustė.

Zilbernikų šeimos nariai netrūkus tapo esperantininkai: Aleksandras Zilbernikas susirašinėjo su savo žentu esperanto kalba, prenumeravo esperanto žurnalą; Isidoras ir Tereza Kocinai buvo Kauno esperantininkų draugijos nariai, jų sūnus, Zamenhofo sūnėnas Borisas Kocinas kartu su Adomu Jakštu-Dambrausku 1905 metais dalyvavo Prancūzijoje, Boulogne-sur-Mer surengtame Pirmajame pasaulio esperantininkų kongrese.

„Neviažskio“ sinagoga (L. Zamenhofo g. 7)

Tačiau grįžkime į senamiestį. Čia, šalia Zilbernikų namo stovinčioje vadinamoje „Neviažskio“ sinagogoje įvyko Liudviko Zamenhofo ir Klaros Zilbernik vestuvės. Galima tik įsivaizduoti, kaip susirinkę svečiai šoko namo kieme. Po vestuvių jaunieji išvažiavo į Varšuvą, o kai 1889 metais atvyko aplankyti Klaros tėvus, jau turėjo sūnų Adomą; pasilikusi Kaune, Klara pagimdė čia dukrą Sofiją. Trečias Zamenhofų šeimos vaikas, duktė Lidija, gimė Varšuvoje. Adomas Zamenhofas vienu metu gyveno pas senelius Kaune ir čia baigė gimnaziją. Aleksandras Zibernikas lydėjo anūką į Varšuvą pas tėvus, čia susirgo ir mirė; palaidotas Varšuvos žydų kapinėse.

XX amžiaus pirmoje pusėje namas priklausė skudurininkui Giršai Šteinui, jis namą suremontavo, pasitelkęs vokiečių inžinierių. Buvo išsaugotos senos žydiškos interjero detalės (tokios, kaip mezusų dėklai prie durų). Tarybiniais laikais name veikė antrinių žaliavų supirkimo punktas (tikriausiai, skudurininkas būtų apsidžiaugęs), buvo butai.

Visi trys Zamenhofo vaikai žuvo per Holokaustą. Liudviko Zamenhofo anūkui, jo sūnaus Adomo sūnui, gimusiam 1925 metais, pavyko pabėgti iš Varšuvos geto, o jį priglaudę žmonės davė jam „lenkišką“ vardą – Krištofas Zaleskis, kurį jis vėliau pasiliko ir sujungė su savuoju. Šiandien žymus inžinierius Luis Christophe Zaleski-Zamenhof gyvena Prancūzijoje, turi dvi dukteris. Jis buvo atvykęs į Kauną 1993 metais, kai suremontuotame jo prosenelių name buvo atidaryta Lietuvos esperantininkų sąjungos būstinė. 

Šiuo metu namas stovi tuščias. Kieme išliko Kauno senamiesčiui būdingi į antrą aukštą vedantys laiptai su galerija, aptverti medine tvorele. Prie pagrindinių durų auga žolė; tik baltais dažais ant pašto dėžutės padarytas užrašas „esperanto“ primena praeiviams, kodėl ši gatvė pavadinta Zamenhofo vardu.

---

[1] Vytautas Šilas. „Zamenhofas ir Kaunas“ // http://mokslolietuva.lt/2014/01/zamenhofas-ir-kaunas/