Pabiros mintys po Gintaro Varno „Geto“ premjeros

Repeticija. D. Stankevičiaus nuotrauka (https://www.7md.lt/teatras/2018-06-29/Pirmoji-NKDT-sezono-premjera--Joshua-Sobolio-Getas)

Visada jaudinuosi prieš premjerą. Antrą Gintaro Varno „Geto“ premjeros dieną po spektaklio nugirdau kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo, rodos, su nuostaba ištartus žodžius: „Vakar buvo visai kitoks spektaklis!“ Gailiuosi, jog nepriėjau ir nepaklausiau: kuo jis buvo kitoks? Kuo tas pats spektaklis šiandien yra kitoks nei vakar? Juk „tas pats“ spektaklis visuomet „kitoks“, kartojamas jis visuomet lieka vienkartinis.

***

Ir vėl – Varno mėgstamas teatras teatre. Su savo, atskira uždanga, su savo tikrove, savo vidiniais dėsniais, žiauriai, groteskiškai prieštaraujančiais „išorės“ tikrovei. Šį kartą tai – teatras kapinėse (ir žinote, prancūzų rašytojas Jeanas Genet manė, jog „tikroji teatro vieta yra kapinės“[1]), todėl makabriška šio teatro „premjera“, kurią išvystame spektaklio kulminacijos momentu, tokios ryškios, sukrečiančios „varniškos“ kulminacijos, kai pro milžiniškos kraujo raudonumo audeklo su svastika plyšius pasirodo skanduojančios, šnypščiančios aktorių galvos, aktorių, vaidinančių pačius save dusyk – kaip žydus ir kaip šio vidinio teatro aktorius, ir dar trečią sykį – kaip pirmuosius du niekinančią, naikinančią galią, personifikuojamą Gyčio Ivanausko pasirodymo kaip Hitlerio figura, ir lyg to dar būtų ne gana, kartu iššliaužia besirangančios gyvatės, prikišamai „iliustruojančios“ tą neapykantą, kurios štai jau 75 metus (ir daugiau) jokia žmogaus kalba nepajėgia pasakyti, ją tik bandoma parodyti – taigi, ši makabriška „premjera“ pasirodo esanti „savo vietoje“ – žmonijos kapinėse. Toks yra žydų teatras.

It goes without saying (o gal vis dėlto verta priminti), jog, imdamasis bet kokios temos, Gintaras Varnas prieš tai visada padaro didžiulį, nepaprastai kruopštų tyrimąjį darbą. Šį kartą tyrinėjimas buvo ypač ilgas ir skausmingas. Juk, anot paties režisieriaus viename interviu pasakytų žodžių, „susipykti su savo lietuviška tapatybe“ sunku. Ir didžiajai daliai publikos, manau, buvo kaip reikiant „trenkta“ per jų lietuvišką tapatybę. Ir manau, kai kurie net nesuprato, kas vyksta. Ir kaip po to, išėjus iš teatro į mūsų netikrą tikrovę, juokauti, šnekėtis ir dalintis įspūdžiais. Jei tai būtų „reprezentacinis“, „vaizduojamasis“ teatras, žiūrovą „pamokantis“, „primenantis“ jam skaudžią istorijos (vadinasi, praeities) tiesą, ką gi, žiūrovas būtų priėmęs pamokymą (arba ne), paaimanavęs dėl savo tautos istorijoje buvusių „negerovių“ (arba įsižeidęs dėl – ir vėl – kėsinimosi į jo tiek metų puoselėtą heroiško tautiškumo mitą). Bet ne, tai – pati tiesa čia ir dabar pasirodanti savo nepaslėptyje.

***

„Vilniaus Žydų teatras“. Magiški mano vaikystės žodžiai. Kai niekad dar nematytas Vilnius mano vaizduotėje iškildavo tarsi Pažadėtoji žemė, nes ten net gūdžiausiais „sovietinio“ atisemitizmo laikais veikė Žydų teatras. Po to, kai visoje Tarybų Sąjungoje buvo sunaikintos žydų teatro trupės, pasodinti ir nužudyti aktoriai, Vilniuje vis dar veikė Žydų teatras. Ir čia reikia pasakyti, kad žydams teatras – tarsi „antroji religija“, ir tai ne antrasis po religijos, bet sekuliarizuotame pasaulyje religiją pakeičiantis tautinės tapatybės veiksnys. Apie žydų teatrą man pasakojo seneliai. Tad padariau logišką išvadą: ten, kur yra žydų teatras, žydams gyventi gera. Ir jei jau bėgsiu iš namų, tai tik į Vilnių. O kai, jau gyvendama Lietuvoje, padariau savo tyrinėjimus, irgi, tam tikra prasme, „susipykau“ su tapatybe – su savo, kaip Lietuvos pilietės, ir su savo įsivaizduojama jų, lietuvių, mylimų mano bendrapiliečių tapatybe.

***

Kiekvieno veiksmo pradžioje spektaklio veikėjai vienas po kito išeina, išsirikiuoja ir prisistato. Pirmo veiksmo pradžioje prisistato pagrindiniai, tiesiogiai su Vilniaus getu susiję veikėjai, tie, apie kuriuos spektaklio programėlė įspėja: „Visi spektaklyje veikiantys pagrindiniai personažai turi realius prototipus – tuo metu gete gyvenę žmonės“. Antro veiksmo pradžioje prisistato kitokie veikėjai, lygiai realūs, bet dėl kurių mūsų niekas neįspėja, kurie tarsi lieka už pagrindinio veiksmo ribų ir turi savo nuosavą, paralelinės tikrovės veiksmą: „Aš, toks ir toks, žydšaudys“. Visų jų dabartis apima jų ateitį – prisistatydamas, kiekvienas nurodo savo gyvenimo pabaigos datą, būdą ir vietą: „būsiu sušaudytas“, „mirsiu“. Niekad nepraeinančioje teatro prezencijoje jų sceninė dabartis ir jų istorinė ateitis (galima sakyti, „praeities ateitis“) neatskiriamos.

Režisieriaus pasirenkami veiksmo sudabartinimo būdai įprasti: ta pati pasakyti ir parodyti perskyra, kurios žaismas ir sudaro teatro tikrovę. Tikrovę parodoma, kai čia ir dabar scenoje, priešais suglumusio žiūrovo akis mušama, prievartaujama, žudoma. Tikrovė pasakoma, kai specialiai išskirto avanscenos plotelio šviesoje didžiausios baisybės, tarsi antikinio choro, aukų ir liudininkų tiesiog pasakojamos. Ir lai žiūrovas neapsigauna: šie pasakojimai – tai ne dramaturgo sukurta fikcija, o dokumentiniai tekstai. Viskas čia tikra: žmonės, tekstai, muzika. O kaip aktorė Jovita Jankelaitytė dainuoja! Viskas vyksta čia ir dabar. Publika tampa liudininke, o gal bendrininke? O gal auka? Daug žydų buvome salėje: buvusios aukos, ir išgyvenę aukų vaikai, ir tie, kam „pasisiekė“ gimti vėliau, gimti kitur, bet štai magiškos „laiko mašinos“ – teatro – dėka, atsidūrėme čia, priešais šiurpius į širdį smeigiančius žodžius, pasakančius ir parodančius: mūsų bendrapiliečiai nusprendė, jog nesame žmonės ir būsime sunaikinti.

***

Didžiulės peršlapusios knygos verkia, išgręžiamos, o galiausiai surenkamos, sukraunamos ant karučių ir išvežamos, negrįžtamai (pagalvojau, – visai taip pat, kaip kadaise buvo išgręžiamos ir surenkamos pagalvės „Tolimoje šalyje“). Ir Gyčio Lėlė (Gytis-Lėlė). Ir žudomi vaikai-lėlės. Ir vienas gyvas vaikas – berniukas su smuiku. Išgyvenęs. Tas, kuriam pasisiekė.

---

[1] Hans-Thies Lehmann. Postdraminis teatras. Vertė Jūratė Pieslytė. Vilnius: Menų spaustuvė, 2010. P. 107.