2020 m. balandžio 7 d., antradienis


Kaunas nykstantis ir išnykęs:
Kazio Pociaus namas (buvęs „Lozanos“ viešbutis,
Vytauto pr. 2 / M. K. Čiurlionio g. 21)


2016 metai

Išėjusius iš Kauno geležinkelio stoties iš dešinės pasitinka buvusio „Lozanos“ viešbučio pastatas, kurio suapvalintas kampas su laiptuotu atiku žymi Vytauto prospekto pradžią. Nedidelis modernistinių formų namas atrodo kiek „provincialus“ (kaip, po teisybei, ir visas Vytauto prospektas), „miesto vartams“ per kuklus, nors, be abejo, šiam garbingam vaidmeniui tinkantis labiau nei priešais stovintis jo „brolis“. Abu namai buvo statomi tuo pat metu, 1930-aisiais, kai Laikinoji sostinė šventė Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus, kiek įmanydama stiebėsi, augdama ir išaugdama į „tikrą“ – „modernišką“ ir modernistinę – europinę sostinę.

Iki tol sklypas priklausė vokiečiui Edvardui Pešlatui (pasirašydavo „Peshlat“)[1]. Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje jau 1914 metais stovėjo nedidelis medinis namas; kiek toliau, galu į Čiurlionio gatvę – dar vienas, didesnis, užėmęs kažkiek gatvės ploto (1926 metų vasarą buvo surašytas policijos raportas, kad Pešlatas nepašalino iškišulio trobos Čiurlionies gatvės teritorijoje“ (KRVA F. 218, ap. 2, b. 9624). Reikia suprasti, kad automobilistai benzino užsukdavo į šį kiemą.

Tiesa, 1923 metų gegužės 8 d. architektas Eduardas Pejeris prašė leidimo Pešlato restorano statybai šiame kampe. Projektuojamame dviejų aukštų mūriniame name buvo suplanuotas ne tik restoranas pirmame aukšte, bet ir viešbučio kambariai antrame. Namas turėjo būti gražus: platūs, rustais išryškinto pirmo aukšto langai buvo arkiniai, antrame aukšte – paprastos stačiakampės formos. Į Vytauto prospektą žiūrėjo simetriškas pagrindinis fasadas su arkiniu portalu centre, pro kurį buvo įėjimas į restoraną ir viešbutį. Virš portalo buvo balkonas, virš jo – numatomas įstaigos pavadinimas ir pusapvalus frontonas su špiliu. Šalia įėjimo buvo numatytos dvi krautuvės. Čiurlionio gatvės fasado kraštuose buvo po balkoną ir frontonėliai su dekoratyvinėmis vazomis virš jų. Statybos leidimas buvo duotas gegužės 25 d. (F. 218, ap. 1, b. 85).

1925 metų vasario 26 d. Amerikos Žibalo Prekybos bendrovei (tiksliau, Vokietijos-Amerikos, nes jos firminiai blankai buvo parašyti tik vokiečių kalba, o „kilusi“ ji buvo iš Memelio, t.y. Klaipėdos) buvo leista Pešlato kieme pasistatyti benzino kolonėlę, ką ji ir padarė, tiesiog vidury kiemo, benzino „išdavimui kasdieną augančiam automobilistų skaičiui“  (Ibid). Reikia suprasti, kad automobilistai benzino užsukdavo į šį kiemą. Situacijos plane pavaizduotas kampinis namas vis dar medinis, tad galima numanyti, kad gražus Peyerio mūrinukas, skirtas restoranui ir viešbučiui, taip ir nebuvo pastatytas (tik architekto pavardė įėjo į šio sklypo istoriją). Gali būti, kad maitinimo ir apgyvendinimo įstaigą „šveicarišku“ „Locarno“ pavadinimu Pešlatas laikė dar sename mediniame name.

1928 metų rudenį priešais savo kampinį namą, prie Čiurlionio gatvės šaligatvio Pešlatas pasistatė medinį kioską. Kioskai tais laikais buvo statomi gražūs, puošti frontonėliais, piliastrais, drožinėtomis detalėmis. Šį kioskelį taip pat suprojektavo architektas Eduardas Peyeris[2]. Už poros namų toje pačioje gatvėje stovėjo dar vienas, dar puošnesnis kioskas, kuriame prekiauta „limonadu, vaisiais, papirosais, laikraščiais ir t.t.“[3]. Vėliau, priešais jau naują namą iš Vytauto prospekto pusės atsirado „spintelė“ „laikraščiams, papirosams ir kt. mažmožiams pardavinėti“, kurią iki 1940 metų laikė Vincas Obolevičius, gyvenęs kitoje prospekto pusėje, Romo name[4]. Priešais geležinkelio stotį buvo gera prekybos vieta, kur netrūko atvykstančių ir išvykstančių, išlydinčių ir pasitinkančių pirkėjų. O stoties turgaus tada nebuvo.Užtat priešais stotį galima buvo išsikvieti taksį: 1930 metais prie benzino kolonėlės, kurios pavadinimas jau buvo „Dapolin-Baby“, buvo įrengta "„Taxi“ automobiliams iššaukti vieta su telefonu.


2016 metai

1930 metais sklypą nusipirko vienas iš brolių „amerikiečių“ Kazimieras (Kazys) Pocius. Balandį jis prašo leidimo Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje statyti trijų aukštų namą. Projekto autorius – inžinierius Aleksandras Gordevičius. Tais pačiais metais pastatytas namas buvo mažesnis nei dabar: suapvalintu kampu sujungti jo sparnai buvo bemaž vienodo ilgio, Čiurlionio gatvės korpusas tik vienu langu ilgesnis; kieme ties jų sujungimu buvo laiptai. Antras sklype stovėjęs medinis namas, tikriausiai, buvo paliktas, nes apie būtinybę jį nugriauti kalbama tik per 1938 metų statybą[5].


1936 metai.
Į akis krenta tamsus fasado tinkas su baltai išryškintomis karnizų juostomis bei iškabomis.

Iš Amerikos atvykę broliai Kazys ir Stasys Pociai turėjo Kaune plačius verslo užmojus. Jų statyti, parduoti ar išnuomoti namai įėjo į miesto istoriją: vienas brolių turėjo du viešbučius, antras –kino teatrą.

Kazys Pocius 1928 metais pasistatė Laisvės alėjoje net du namus vieną priešais kitą. Pagal 1927 metais to paties inžinieriaus Gordevičiaus sukurtą projektą buvo pastatytas trijų aukštų namas Nr. 23, kurio antrą aukštą Pocius iš karto išnuomavo Radiofonui, o patį namą pardavė gydytojui Efimui Paulauskui. Priešais iškilo keturių aukštų namas Nr. 32, kuriame įsikūrė viešbutis „Roma“ bei apsigyveno pats savininkas[6]. Panašu, kad tai irgi buvo Gordevičiaus darbas: du putti su girlianda ir kartušu virš įėjimo – jo fantazijai būdinga puošmena. Šiandien namą užima Kauno apygardos prokuratūra.

Stasys Pocius 1929-1930 metais praturtino Laisvės alėją (o tuo pačiu ir miestiečių laisvalaikį) dideliu namu Nr. 46 su dekoratyvine vaza ir broma, per kurią buvo patenkama į kieme pastatytą kino teatrą „Forum“, vėliau pavadintą „Laisvė“. Inžinieriaus Karolio Reisono suprojektuotas kino teatro pastatas šiandien apleistas ir parduodamas (jei dar nėra parduotas) nugriovimui. Pats savininkas gyveno Laisvės alėjos name; tiesa, 1938 metais jį galima buvo rasti Žiegždrių dvare (spėju, kad jis galėjo prisidėti prie ten iki 1939 metų vystomos saldainių gamybos).

Broliai Pociai turėjo verslo interesų ir kitoje Vytauto prospekto pusėje. Kaziui Pociui priklausė sklypas netoli Šiaulių gatvės, prie Girstupio upelio, toje vietoje, kur dabar stovi sovietinės statybos daugiabutis. Šalia, prie Šiaulių gatvės (šiandien jau buvusios „Ekspress“ kavinės vietoje), sklypą nusipirko brolis Stasys. Žemė buvo nuomojama: Kazio Pociaus sklype 1937 metais atkakliai buvo bandoma pastatyti garažą: leidimo prašė ir nuomininkas D. Ziskindas ir pats Kazys Pocius, savo gyvenamą adresą nurodęs jau Vytauto pr. 2 name; prašytojai leidimo negavo.

1937 metų pabaigoje Stasys Pocius dokumentuose figūruoja jau ne tik savo vardu, bet ir kaip Kazimiero Pociaus įpėdinių turto globėjas, o tai leidžia manyti, kad jo brolis Kazys tais metais pasimirė. 1938 metų vasarį Stasys Pocius prašo leidimo sandėlio statybai jam priklausančiame gretimame sklype prie Šiaulių gatvės, tačiau leidimo taip pat negauna. Rodos, miesto valdžia nebuvo linkusi dauginti šioje miesto vietoje tokių „utilitarinių“ statinių, kaip garažai ir sandėliai (juolab, lentiniai), skaičių: į miesto centrą vedantis Vytauto prospektas turėjo būti užstatomas solidžiais, ne mažesniais kaip trijų aukštų namais, atitinkančiais gatvės padėtį. Iš Stasio reikalaujama, kad jis 1939 metais užstatytų prospekto perimetrą „trijų aukštų trobesiais“; galima spėti, kad sklypas (tikriausiai, abu sklypai) buvo neužstatytas. To meto dokumentai rodo abiejų sklypų nuosavybės klausimą buvus ne visai aišku. Kai Stasys buvo anonimiškai įskųstas be leidimo statęs net du lentinius sandėlius (jie buvo skirti kokliais prekiaujančio nuomininko Mato Daugučio prekėms laikyti), Kauno apylinkės teismas nesugebėjo išsiaiškinti, kam iš tikrųjų priklauso sklypas, Stasiui ar jo (jau mirusiam) broliui. Painiava pasinaudojęs kaltinamojo advokatas Liudas Šmulkštys „prašo nutraukti bylą prieš Stasį Pocių, nes turtas ne jo, o Kazio Pociaus“. O „liudininkas Miknevičius parodė: kieno turtas, nežinau, o kad Stasio, tai jam pasakė Daugutis, kuris pats tą sandėlį ir statė. Tas sandėlis koklių yra Daugučio“. Teismas nutarė „bylą nutraukti, nes netinkamam kaltinamajam iškelta“[7]. 1939 metais abu sklypai buvo parduoti.


2016 metai. Čiurlionio gatvės fasadas


2018 metai. Kiemo fasadas.

Bet grįžkime prie mūsų kampinio namo. Naujas trijų aukštų namas šalia anuomet prospekte stovėjusių senų medinukų atrodė „moderniškai“: jo grakštus suapvalinto kampo judesys atkartojamas kiekvieno aukšto tarpaukštinių juostų ir, pasiekęs laiptuotą kampinį atiką, tartum kelis kartus jame apsisuka. Toks juostuotas „bokštelis“ buvo mėgstama Gordevičiaus architektūros detalė.

Viešbutis, pakeitęs pavadinimą į kitą „šveicarišką“ – „Lozana“, gero vardo neturėjo: stoties rajone esantis viešbutis tradiciškai teikė prostitučių paslaugas. Pirmame aukšte buvo įsikūręs populiarus restoranas. Į jį, kaip ir į kitą, geležinkelio stotyje buvusį restoraną, gėrikai atslinkdavo iš miesto centro „pratęsimui“. Unė Babickaitė prisimena, kaip netoli geležinkelio stoties abu su vyru sutiko Balį Sruogą, kurį, jau apygirtą, palydėjo į „Lozaną“ ir ten „pavaišino“[8]. Tiek viešbučio, tiek restorano reputacija kiek pasitaisė, kai verslas atiteko Stasiui Pociui.

Restorane „Lozana“ grojo Jurgio Akelio džiazo kapela, Sašos Stupelio orkestras (iš Vilniaus atsikraustę Stupeliai giminiavosi su Hofmekleriais; visi gausios šeimos nariai buvo muzikai). Lankytojų laukė smagios pramoginės programos: „„Lozanoje“ galėjai pasižiūrėti dar neišvykusio į Italiją arba jau iš ten grįžusio bene garsiausio to meto Lietuvos cirko artisto Mykolo Vilenčiko rekordinių ekvilibristikos ir persirenginėjimo triukų ar nuoširdžiai pasijuokti klausydamas tegu primityvių, bet aštrių Juozo Biržinio kupletų“[9].

Dabartinę savo išvaizdą namas įgijo 1938 metais. Pačioje 1937 metų pabaigoje Kauno miesto savivaldybės Statybos skyrius gavo Kazimiero Pociaus įpėdinių turto globėjo Stanislavo Pociaus prašymą leisti „pristatyti“ prie esamo namo dar vieną trijų aukštų namą Čiurlionio gatvėje. Tai buvo ne visai „namas“ ir netgi ne priestatas: pastatas tiesiog pailgėjo iki sklypo gale esančio įvažiavimo į kiemą, o toje vietoje stovėjęs senas medinis namas buvo nugriautas. Šį kartą projektą parengė ir techninę priežiūrą prisiėmė inžinierius Grigorijus Gumeniukas. Naujame fasade tęsėsi karnizų ir pirmo aukšto apdailos horizontalės, padidėjo atstumai tarp langų, o centre buvo padaryta „modernistinė“ laiptinės vertikalė. Čia buvo numatyta įrengti vieną butą ir keturis papildomus viešbučio kambarius; pirmame aukšte buvo išgriauta senojo namo sieną restorano salei padidinti.



Nežinomų tarpukario metų nuotrauka. Fasado spalvos pasikeitė: šviesų tinką papildo tamsūs karnizai ir iškabos. Šalia stovi į šaligatvį „išsišokęs“ senas medinis dviejų aukštų namas, kurio numeris buvo 2a (tai rodo, kad kadaise tai buvo vienas sklypas); ten veikė prastos reputacijos viešbutėlis „Rytas“. Ant jo sienos matosi tikriausiai nuo vienaaukščio Pešlato namo ugniasienės likęs pėdsakas, šalia kurio stovi minėta Obolevičiaus „spintelė“. Du vitrininiai langai ir įėjimas namo gale – tai „Paramos“ krautuvė; šalia – žemesnės durys, vedančios į viešbutį; suapvalintame kampe – įėjimas į restoraną, kurio salė su vitrininiais langais išsidėstė palei Čiurlionio gatvę. Aukštas stogas dengtas skarda.
1940 metų pavasarį laikraštyje Lietuvos aidas skelbta visų tuometinių Kauno viešbučių kritika neapėjo ir „Lozanos“. Anot kandaus korespondento atsiliepimo, „Lozana“ tuo „patogi“, kad joje iš koridoriaus tiesiai patenki į išvietę, o viešbučio kambariai susisiekia su privačiais butais[10]. Viename iš tų butų 1941 metų pradžioje gyveno Vladas Juškevičius[11], galimai, bendrasavininkas (1938 metais jis buvo Laisvės alėjos namo su viešbučiu „Roma“ bendrasavininkas).


1944 metai. 
Raudonosios armijos karys-„išvaduotojas“ reguliuoja eismą priešais karo nusiaubtą namą.

Po karo buvo įstatyti nauji langai, kurių dauguma vis dar vietoje. Jų skaidymas buvo žaviai „archaiškas“, su smulkiai dalijamu aukštutiniu tarpsniu, dėl ko susidaro įspūdis, kad ir pats namas statytas anksčiau nei yra iš tikrųjų. Kai kurie langai jau pakeisti plastikiniais su pirminiu, vertikaliu trijų dalių skaidymu.

Tarybiniais laikais du aukštutiniai namo aukštai buvo nutinkuoti šviesiai pilka spalva, o pirmas aukštas – rožine; tarpaukštinės juostos ir karnizų linijos liko beveik neišryškintos. Antrame ir trečiame pastato aukštuose buvo įsikūrusios įstaigos, įstaigėlės. Prisimenu siaurius koridorius ir ankštus kabinetus – buvusius viešbučio kambarius – čia buvo milicijos pasų poskyris, kuriame teko registruotis. Kažkuriame aukšte neseniai dar veikė vairavimo mokykla, Čiurlionio gatvės išplėtime – kirpykla, rūsyje – kailio ir odos siuvykla. „Paramos“ krautuvės vietoje nuo neatmenamų laikų buvo kukli, keliautojams skirta užkandinė. Buvusiame restorane, palei M. K. Čiurlionio gatvę, neseniai veikė vaistinė, į kurią, kaip kadaise į restoraną, buvo patenkama tiesiai per pagrindinį įėjimą apvaliame kampe; šiandien jos vietą užima kažkoks ofisas.



2018 metai. Įėjimo į viešbutį koridorius.


2018 metai. Laiptai į rūsį.

2017 metų vasarą buvo paskelbta apie namo pardavimą. Jei būčiau milijonierė, būtinai jį nusipirkčiau ir vėl įrengčiau jame tikrą „stotinį“ viešbutį. 2019 metais užkandinė užsidarė, jos įėjimas buvo perdarytas, kas byloja apie verslininkų ketinimus ir toliau vykdyti veiklą name, kurio viršutiniai aukštai atrodo visiškai apleisti.




[1] Tokia pavardė sutinkama Sovietų Sąjungos dokumentuose. Tarp 1938 metais represuotųjų matome Pešlatą Vladimirą Augustovičių, tautybė – vokietis, gimimo vieta – Lietuva, Kauno rajonas.
[2] KRVA F. 218, ap. 2, b. 662.
[3] KRVA F. 218, ap. 2, b. 667.
[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9638.
[5] KRVA F. 218, ap. 2, B. 669.
[6] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3906.
[7] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9671. Kauno apylinkės teismo protokolas 1938 metų rugsėjo 30 d.
[8] Pirmą kartą paskelbta: „Apie Balį Sruogą“ Kultūros barai 1990 Nr. 3. P. 56-64; vėliau: Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą. Sud. Reda Pabarčienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997. P. 89.
[9] Alvydas Jancevičius. „Cirkas mažojoje Pirmosios Respublikos scenoje“ // Voruta. 2016-12-31.
[10] Lietuvos aidas 1940-03-26.
[11] KRVA F. 218, ap. 2, b. 669.

2 komentarai:

  1. Aš išgyvenau sunkius laikus santykiuose su sužadėtiniu, nes jis sakė, kad daugiau manęs nemyli ir nori, kad mes nutrauktume savo sužadėtuves. Aš paklausiau, kodėl jis to nori, bet jis man nesuteikė jokio gero atsakymo, paprašiau jo neišeiti, nes aš tikrai jį myliu, jis vis tiek išvyko ir pasilieka pas kitą panele. Tai man buvo įkalbėta, nes žinau, kad jis mane myli, todėl aš rinksiuosi pagalbos ir randu Dr. Ajayi internete, jis yra burtininkas, paaiškinau. ką aš praėjau, jis papasakojo, iš kur kyla problema ir kad su manimi sužadėtiniu yra manipuliuojama, jis man pasakė burtą ir po septynių dienų sulaukiau vyro skambučio, kad jis grįžta namo, jis atėjo atgal ir dabar mes laimingai vedę. susisiekite su dr. Ajayi savo „Viber“ ar „WhatsApp“ numeriu: +2347084887094 arba el. paštu: drajayi1990@gmail.com. jo burtas yra efektyvus ir tikras

    AtsakytiPanaikinti
  2. Su vyru dabar esame vedę maždaug 8 metus. Mes laimingai vedėme sūnų. Prieš 6 mėnesius pradėjau pastebėti keistą jo elgesį ir po kelių savaičių sužinojau, kad mano vyras ką nors mato. Jis pradėjo grįžti namo vėlai iš darbo, vargu ar daugiau rūpinosi manimi ar vaikais. Kartais jis išeina ir net negrįžta namo maždaug 2-3 dienas. Aš padariau viską, ką galėjau, kad ištaisyčiau šią problemą, bet viską be reikalo. Aš labai jaudinausi ir man reikėjo pagalbos. Vieną dieną naršydamas internete, aptikau svetainę, kurioje buvo siūloma, kad daktaras AJAYI galėtų padėti išspręsti mano santuokines problemas, atkurti nutrintus santykius ir panašiai. Taigi, jaučiau, kad turėčiau jam pabandyti. Aš susisiekiau su juo ir jis padarė man rašybą. Po dviejų dienų mano vyras priėjo prie manęs ir atsiprašė už padarytas klaidas ir pažadėjo niekada to nedaryti daugiau. Nuo to laiko viskas grįžo į normalią padėtį. Mano šeima vėl gyvena laimingai kartu. Ačiū daktarui AJAYI. Jei jums reikia rašybos keitiklio, galinčio ištarti rašybą, kuri iš tikrųjų veikia, siūlau susisiekti su juo. Jis tavęs nenuvils.


    Skambinkite ir „Whatsapp“: +2347084887094
    viber: +2347084887094
    Paštas: drajayi1990@gmail.com

    AtsakytiPanaikinti