Kaunas nykstantis ir išnykęs:
Apie namą Tunelio g. 17, jo savininką Gustavą Lechelį ir architektą
Vladimirą Serocinskį.
2017 metų nuotraukos
Pastaraisiais mėnesiais bent porą kartų per savaitę tenka pravažiuoji pro mirštantį medinuką Tunelio gatvėje. Žinau, kad šiemet jam sukanka 126 metai. Žinau, kad jo pabaiga – greita ar lėta – neišvengiama. Troleibusas stabtelėja stotelėje „Viadukas“, tiesiai priešais merdintį namą. Neaiškus jausmas – gėda, pasibjaurėjimas ar skausmas – verčia nusigręžti nuo lango. Troleibusas pajuda ir tu važiuoji toliau – prie savo darbų, reikalų, savo dienos, kuriai pasibaigus, grįždamas vakaro tamsoje jau nebematai nejaukaus vaizdo kitoje kelio pusėje.
2023 metų vasario mėnesio nuotraukos
Tai buvo vienas iš geležinkeliečių namų, kurių nemažai XIX amžiaus pabaigoje išdygo šalia geležinkelio, išsidėstę į vieną ir į kitą pusę nuo stoties, su besikartojančiais „rusiškais“ drožiniais bei langų apvadų profiliu, su „šveicariškomis“ profiliuotomis stoglentėmis, lengvai ir koketiškai sunertomis mezoninų ir prieangių trikampiuose, vienas iš tų, šiandien benykstančių namų, aprašytų profesorės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, kaip statytus „pagal kartotinius projektus“ (Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 63). Bet šis buvo ypatingas. Ne tik savo tūriu ir puošyba (anot Lukšionytės-Tolvaišienės, šio namo „dekoro detalės originalesnės, nei kitų stoties zonoje išlikusių namų“ http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/89), bet ir tuo, kad turėjo savo šeimininką ir net savo architektą (galbūt tik statybą prižiūrėjusį, bet savo ir žinomą).
Šis sklypas adresu "по военному шоссе от вокзала на VI форт" („kariniu plentu nuo stoties į VI fortą“), vėliau ул. Тунельная (Tunelio gatvė) priklausė Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio pastatų prižiūrėtojui Gustavui Lecheliui, Andriaus sūnui. Neterminės nuomos sutartis buvo pasirašyta 1896 metų spalio 31 d. Tačiau sekančiais metais pastatytas namas buvo tipiškas geležinkeliečių „daugiabutis“: jame buvo suplanuoti 8 dviejų kambarių su virtuvėmis butai, šildomi koklinėmis krosnimis, du iš jų – mezoninuose. Butus Lechelis nuomojo geležinkelio tarnautojų šeimoms. 1903 metų gyventojų sąraše – rusiškos, lenkiškos, viena ukrainietiška ir viena lietuviška (Mieželaitis) pavardės; 1904 metais savininko šeima užima butą Nr. 4 (KRVA F. 214, ap. 1, b. 7473).
Gustavas Lechelis buvo inžinieriaus Edmundo Emilijono Fryko (1840-1920) bendradarbis. Ir ne tik bendradarbis. Galima daryti prielaidą, kad jiedu su Fryku vyresniuoju buvo kilę iš vieno miestelio ir tikriausiai, lankė vieną pradžios mokyklą.
Gustavo Lechelio tėvas Andrius Lechelis 1851-1862 metais buvo Izabelinės evangelikų reformatų mokyklos mokytojas (https://www.epaveldas.lt/preview?id=C10000285158; https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C10000285158). 1851 metais Lietuvos Evangelikų reformatų sinodas svarstė šios mokyklos ataskaitą ir pažymėjo, „kad mokykla yra gerai išlaikoma ir tvarkoma, o moksleiviai (...) yra tinkami mokslui, uolūs ir stropūs“. Už gerą mokyklos veiklą sinodas padėkojo mokyklos prižiūrėtojui pastoriui Jonui Mandzelovskiui ir mokytojui („docentui“) Andriui Lecheliui (Arūnas Baublys. „Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios sinodo pradinio švietimo politika 1832-1863 m. Parapinių pradžios mokyklų raidos bruožai“ // file:///C:/Users/User/Downloads/mtd-47-1-1661-6292-1-pb.pdf P. 35-62. P. 39.)
Šioje mokykloje mokėsi daug skirtingų konfesijų vaikų. 1858 metais, kai Edmundas Emilijonas Frykas, jau baigęs Slucko evangelikų-reformatų gimnaziją, išvyko studijuoti į Sankt-Peterburgą, jo motina Veronika Fryk pardavė mokyklai savo mūrinį namą šalia bažnyčios (Ibid. P. 52).
Į Kauną Frykas vyresnysis atvyko 1875 metais, sekančiais, 1876 metais čia gimė jo sūnus, Edmundas Alfonsas Frykas, vėliau tapęs žymiu Lietuvos architektu. Kai Lechelis statė šį namą, Frykas jaunesnysis kaip tik baigė Kauno gimnaziją ir, kaip kadaise jo tėvas, išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą. Ar tarp Fryko ir Lechelio šeimų, jiems gyvenant kaimynystėje Kaune, buvo draugiški santykiai, ar inžinieriaus Fryko vyresniojo sūnūs bendravo su Lechelio sūnumis Aleksandru ir Jonu, ar lankėsi šiame name? Šito nežinome. Vis dėlto, Lechelis, nors ir buvo aukštesnio rango geležinkelio tarnautojas, neturėjo inžinieriaus diplomo ir nepriklausė aukštesniam socialiniam sluoksniui, kaip kad Kauno miesto dūmos narys inžinierius Frykas.
1925 metais namo išplanavimas jau buvo pasikeitęs, dabar butai buvo nevienodo dydžio. Nurodyta, kad tais metais Gustavas ir Aleksandras Lecheliai užėmė kiekvienas po vieną kambarį, o štai Jonas Lechelis – visą trijų kambarių butą (tikriausiai, turėjo šeimą). 1927 metais Gustavas Lechelis skundžiasi dėl, jo manymu, neteisingai uždėto mokesčio už gatvės grindimą: pažymėta, kad plentas (tuometinė Tunelio gatvė) nėra grįstas akmenimis, tik užpiltas „ščebniais“, o į prie gatvės esančią Lechelio sklypo dalį teises pareiškė Gelžkelio valdyba, kuri dėl šios nuosavybės bylinėjasi su Lecheliu teisme. (Susidaro įspūdis, kad Gelžkelio valdyba, paveldėjusi Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio žemes, manė, kad ir šis sklypas, kaip kiti, turi priklausyti Lietuvos geležinkeliui.) Valdybai priklauso ir šalia tekantis Girstupio upelis.
Panašų skundą 1933 metų lapkričio 13 d. pateikė Jonas Lechelis, prisistatantis kaip „Gustavo Lechelio turto ir asmens globėjas“. Jis nurodo, kad jo kaimynai, tos pačios Tunelio gatvės sklypų savininkai, nuo mokesčio už gatvės grindimo atleisti. (Tad Lechelio sklypas buvo ne vienintelis šioje gatvės dalyje, Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio kadaise išnuomotas privatiems asmenims.) Taip pat galime numanyti, kad Lechelis vyresnysis susirgo ar kaip kitaip tapo neveiksnus, nes sūnus tapo jo globėju. Sekančiais, 1934 metais Gustavas Lechelis mirė, o Aleksandras ir Jonas paveldėjo sklypą su namu pagal testamentą. Tų metų dokumente vėl (ar vis dar) Tunelio gatvė traktuojama kaip „plentas einąs nuo geležinkelio stoties į VI fortą“ (KRVA F. 214, ap. 1, b. 7473). Abu broliai tapo pilnateisiais sklypo savininkais 1936 metais. Be gyvenamo namo, sklype buvo medinis ūkinis pastatas „su butu“ (KRVA F. 218, ap. 2, b. 8317) ir šulinys. (Dabartiniame sklype – mažiausiai du raudonų plytų ūkiniai pastatai.)
Su šiuo namu kaip statybos vadovas (ar prižiūrėtojas) siejamas architektas buvo Vladimiras Serocinskis (KRVA F. I-61, ap. 2, b. 6336, l. 90). Apie jį (nepainioti su kitu Rusijos imperijos architektu tokia pat pavarde, dirbusiu Besarabijoje (dabartinėje Moldovoje) žinome neįtikėtinai daug.
Vladimiras Karlovičius Serocinskis (Сероцинский, Владимир Карлович) gimė 1870 metų rugsėjo 30 / spalio 10 d., bajoras, studijavo Sankt Peterburge, Imperatoriškoje Menų akademijoje, bet baigė Civilinių inžinierių institutą, tą patį, kaip ir Frykas jaunesnysis, tik šešiais metais anksčiau, 1896 (taigi, jie nesusitiko). Buvo paskirtas į Kauną, kur išdirbo tik trejus metus, iki 1899 metų.
Jaunas architektas Kaune pasižymėjo. 1896 metais jis suprojektavo medinį namą valstybės patarėjui (штатскому советнику) Berliakovui tuometinėje Proviantskaja gatvėje (dabar Donelaičio g. 5). Vėliau namas atiteko Rudolfui ir Michalinai Markeriams, kurių duktė ištekėjo už Bronislavo Sollomino, o šio duktė – už inžinieriaus, karo lakūno, lenktynininko Prano Hikso. Ilgą laiką stovėjęs apleistas, vėliau Hikso šeimos susigrąžintas, tvarkytas ir vėl aplestas, šiandien namas įrašytas į Kultūros vertybių registrą (u.k.47531), jo „vertingos savybės“ patvirtintos 2022 metų balandžio 15 d. (file:///C:/Users/User/Downloads/Aktas_KMRM117.pdf).
1897 metais Serocinskis suprojektavo Richardo ir Makso Tilmansų vilą tuometinėje Smėlio gatvėje. Secesinis (Moderno) stiliaus medinis namas su bokštelais ir įmantriomis „šveicariškomis“ stoglentėmis buvo ypač gražus, jam neprilygo net po trijų metų įžymiojo Zigfrido Levi suprojektuota jų brolio Evaldo Tilmanso vila Sankt Peterburgo priemiestyje. Deja, šiandien šį pastatą, stovėjusį dabartinės „Akropolio“ „Maximos“ teritorijoje, galime matyti tik senose nuotraukose.
1899 metais Serocinskis iš Kauno išvyko į Maskvą – buvo paskirtas techniku į Maskvos Gubernijos valdybos Statybos skyrių (Строительное отделение Московского Губернского Правления). 1904 metais jis – Liaudies blaivybės rėmimo Maskvos komiteto architektas. Tarnaudamas šiose pareigose, jis suprojektavo Maskvoje tradicinius šiai organizacijai „Liaudies namus“ (kokius turėjo ir Kaunas), vadintus „Алексеевский Дом“ („Aleksiejaus namai“) tais metais gimusio sosto įpėdinio caraičio Aleksiejaus garbei. Šiame pastate I pasaulinio karo metu buvo karo ligoninė, po Spalio revoliucijos – įvairių įstaigų buveinė, o 1934 metais ten įsikūrė „Kino namai“ (Дом кино), prie kurių 1967 metais buvo pristatyta nauja dalis. Šiam Moderno stiliaus pastatui šiandien gresia pavojus.
1911 metais pagal Serocinskio projektą buvo pastatyta memorialinė koplyčia 1812 metų karo didvyriams atminti Pavlovo Posade (maždaug 60 km nuo Maskvos). 1932 metais koplyčia buvo sovietų valdžios sunaikinta, o 2007-2008 metais atstatyta pagal išlikusius brėžinius.
1926 metais matome Serocinskį tarnaujantį SSSR Vidaus reikalų Liaudies Komisariate, žinomame kaip NKVD. 1930 metais jis buvo suimtas vadinamojoje „Prompartijos byloje“. Paviešinti jo tardymo protokolai, kurių viename jis vadinamas „profesoriumi“ (o tai reiškia, kad buvo dėstytojavęs kažkurioje aukštojoje mokykloje). Byla buvo sufabrikuota nemažai inžinierių ir technologų grupei, kuri buvo kaltinama neva įsteigusi „Pramonės partiją“, turėjusią įvairiomis specialaus projektavimo bei sabotažo priemonėmis keikti sovietų pramonei ir taip padėti Vakarų valstybėms užpulti Sovietų Sąjungą ir pakeisti jos santvarką. Tarp „priešiškų“ valstybių kaip pagrindinė buvo nurodyta Prancūzija ir joje veikiančios baltųjų emigrantų organizacijos. Tariamų „Prompartijos“ narių užduotis buvo „techninis-ekonominis kenkimas“. Visi kaltinamieji šioje byloje „prisipažino“, kad tarėsi, kaip suteikti visokeriopą pagalbą „užsienio valstybėms užpulti Sovietų Sąjungą“, ir gavo tik (!) po 10 metų lagerio. Tolesnis Serocinskio likimas kol kas nežinomas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą