Ošero Beileso sklypas (Nemuno g. 39 / Druskininkų g. 11)

Kiemo fasadas. 2024 metų nuotrauka

Tai – Kacų ir Beilesų sklypų istorijos tęsinys. O gal tiksliau – pradžia, nes Beilesų šeimos istorija, kiek turimi dokumentai leidžia suprasti, prasideda čia, Nemuno ir Druskininkų gatvių sankirtoje.

Ilgą laiką, tiek Rusijos imperijos, tiek pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos valstybės metais, dabartinė Nemuno gatvė buvo žinoma, kaip Mažoji Vilniaus (Malaja Vilenskaja arba Malo-Vilenskaja) gatvė, prisimenant laikus, kai ja ėjo senasis Vilniaus kelias. Vėliau ji buvo pervadinta į Klaipėdos gatvę ir tik 1926 metais tapo Nemuno gatvė (čia gyvenusiems žmonėms teko dažnai keisti adresą). Druskininkų gatvė, tokį vardą gavusi 1919 metais, nuo 1871 metų vadinosi 2-ja Tverskaja (Antroji Tverės), sekant Rusijos imperijoje tuo metu įsivyravusia tradicija vadinti gatves Rusijos miestų vardais, kas okupuotuose teritorijose darydavo šiokį tokį pavykusios rusifikacijos įspūdį, ir dar jas numeruoti. Retai kada prisimenama, kad prieš tai, ir faktiškai tada, kai Ošeras Beilesas šį sklypą nusipirko, ši gatvė vadinosi Starotamožnaija ulica (Senoji Muitinės gatvė) – keistas vardas, primenantis, kaip senoji Kauno muitinė, miestui augant, „keliavo“ vis arčiau jo ribos. Tarpukariu galiausiai nusistovėjo sklypo adresas Nemuno g. 25 / Druskininkų g. 11.

Oskaras Beilesas turėjo du sklypus šioje senamiesčio dalyje: sklypą tarpukariniu adresu Gardino g. 27 (dabar Puodžių g. 4-6) ir šį, Nemuno ir Druskininkų gatvių kertėje. Šis sklypas – seniausias, jis priklausė Beilesui nuo 1870 metų, t. y., 55 metus. Antrą sklypą (kuris bus aprašytas trečioje šio pasakojimo dalyje) jis įsigijo 1881 metų pabaigoje.

Puošnus, modernizmo bruožų turintis namas suapvalintu kampu ir kaneliūromis papuoštų kolonėlių įrėmintu portalu, kurį matome dabar, akivaizdu, nebuvo Beileso pastatytas. Namas (anuomet trijų aukštų) buvo pastatytas 1932 metais Beileso įpėdinių ir naujų šio sklypo savininkų Kacų – Judelio ir Bunės-Lejos, gimusios Beilesytės. Projektas buvo sukurtas inžinieriaus Ševilio Neustetterio (šis Kaune gyvenęs architektas ilgai savo vokiškos pavardės nelietuvino ir pasirašinėjo S. Neustetter). Ketvirtas aukštas virš karnizo, darkantis pastato proporcijas, buvo pridėtas sovietmečiu.

Ošeras Beilesas ir jo vaikai

Ošeras-Judelis (Judke) Beilesas (Beiles), Leizerio (Eliazaro)-Mejero sūnus, pragyveno ilgą gyvenimą. Jis gimė 1833 metais Kaune; jo statusas buvo Kauno miestelėnas. Kauno archyve esantys jo asmens dokumentai negausūs, bet apima tris asmens liudijimus: 1917 metų rusišką pasą (паспортная книжка), 1918 metų vokišką asmens liudijimą (Personalausweis) ir 1920 metų lietuvišką vidaus paso kortelę.

1917 metų pavasarį Beilesas (galimai pasitraukęs iš deportacijos vietos) atsidūrė Minske, kur balandžio 26 d. buvo priregistruotas adresu Крещенская ул. 4 ir gavo rusišką pasą, kuriame nurodyta, kad jis yra 84 metų amžiaus ir vedęs. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 6673, vokas) Jis atvyko ir apsigyveno galimai kartu su žmona ir tikrai su 18-mete dukra Etta-Emma, kuri tų pačių metų gegužės 26 d., tuo pačiu adresu gavo leidimą gyventi „Minske ir kituose miestuose 6 mėnesiams“ (вид на жительство в Минске и других городах сроком на 6 месяцев). (KRVA F. 66, ap. 1, b. 24452, vokas)

Ilgai Minske neužsibuvęs, jau tų pačių metų pabaigoje Beilesas grįžo į Kauną, kur 1918 metų sausio 7 d. gavo vokišką asmens liudijimą (Personalausweis), pasak kurio, jis jau yra 86 metų amžiaus (šis neatitikimas vėliau, lietuviškame pase ištaisytas), registruotas savo name Gardino gatvėje (Polizeistr. 27), o rugpjūčio 16 d. – jau savo name Nemuno gatvėje (Kleine Wilnaerstr. 25). Dukra Etta grįžo 1919 metų pavasarį, o kita dukra, Bunė-Leja – 1920 metų sausį, su Minsko žydų komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti ir Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, kuris prašo „Kariškosios Lietuvių Valdžios palengvinti jai kelionę“, pagalba. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 35844, vokas) Abi dukros iš pradžių buvo registruotos šiuo Mažosios Vilniaus gatvės adresu.

Lietuvišką vidaus pasą Beilesas gavo jau būdamas 87-rių, 1920 metų birželio 18 d. Jis jau našlys, o jo darbas – „šeimininkas“. Ypatingos žymės – plikas (nuotraukoje su didele barzda), ūgis – tik 1, 53 metrų. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 6673) 

Ošero Beileso vidaus paso kortelė. (KRVA. F. 66. ap. 1, b. 6673)

Ošeras Beilesas buvo vedęs du kartus ir išaugino 10 vaikų (gimė, rodos, 11). 1858 metais Ošeras vedė Beilę Treisman, g. 1838 (jos šeima buvo kilusi iš Panevėžio). Antrosios Ošero žmonos vardas buvo Estera-Miriam (Mera). Vaikų vardai ir kai kurių jų istorijos dokumentuose pradeda aiškėti po tėvo mirties 1925 metų vasario 26 d. Visi Beilesų vaikai gimė Kaune, vadinasi, šeima čia gyveno pastoviai. Tačiau 1925-1926 metais, kai buvo sprendžiami palikimo klausimai, žinios apie kai kuriuos šeimos narius Kauną pasiekė iš Ukrainos (dokumentuose atkakliai vadinamos „Rusija“), Lietuvos pasiuntinybės Maskvoje ir net Pietų Afrikos, kur vienas sūnus buvo emigravęs. Dažnas jų, suprantama, Kaune nepasirodė, bet buvo atstovaujamas kito šeimos nario kaip įgaliotinio. Apie kai kuriuos Beileso vaikus žinių nėra. (Žemiau esančiame sąraše galūnė „-as“ prie originalios pavardės „Beiles“ pridedama tik, jei ji yra lietuviškuose dokumentuose.)

1. Basė-Mirijam (Mera) Rabinavičienė (g. 1862), apie kurią nieko nežinome apart to, kad ji ištekėjo Kaune. Jos įgaliotinis buvo svainis Jokūbas Kuznickis.

2. Genochas-Mendelis Beiles (1879-1952) gyveno Johanesburge, kur buvo vadinamas vardu Henry. Vedęs emigrantų iš Lietuvos dukterį Anną Frank (Šereševsky) jis turėjo tris sūnus, gimusius 1912, 1916 ir 1920 metais. Jauniausias jo sūnus Oskaras žuvo 1942 metais II pasaulinio karo fronte. Kitų dviejų sūnų vaikai (iš viso 6 anūkai) pratęsė Beilesų genealoginę liniją Pietų Afrikoje. Dokumentus kaip jo įgaliotinė teikia sesuo Ida-Ona Kuznickienė. (https://www.geni.com/people/Osher-Beilesh/6000000092225082835) (https://www.geni.com/people/Henry-Genoch-Beiles/6000000017630650809)

3. Jokūbas-Febus (Faivušas) Beiles gyveno Jekaterinoslave (nuo 1926 metų vadinamame Dniepropetrovske, dabartiniame Dnipre), t. y., jis pasiliko Ukrainoje, kur Kauno žydai 1915 metais buvo carinės valdžios deportuoti. Jo įgaliotinė yra sesuo Etta-Emma Beilesaitė (būsima Zilberkveitienė).

4. Ida-Ona Beilesaitė-Kuznickienė. Ji 1900 metų gegužės 5 d. Trakų apskrityje ištekėjo už Jokūbo Kuznickio, spaustuvės Kaune bendrasavininko. Šeima gyveno adresu Daukanto g. 18, viename iš tų neišlikusių sklypų prie Vienybės aikštės, buvusių tarp Vailokaičio namo ir Putvinskio gatvės.

5. Sora-Dveira Beilesaitė-Kivovičienė. Apie ją mes nieko nežinome, o jos gyvenamoji vieta nenurodyta. Jos įgaliotinis yra brolis Lazaris-Mejeras.

6. Bunė-Leja Kacienė-Beilesaitė, pavadinta dviem savo močiutės iš motinos Beilės pusės Bunės-Lejos Treisman (1819-1893) vardais, mums jau gerai pažįstama iš pasakojimo apie Kaco šeimą. Ji, kaip minėjau, grįžo iš Ukrainos per Minską (kaip pati rašė, „iš Rosijos“), su dantų gydytojos diplomu (kurio taip ir pasinaudojo) 1920 metų pradžioje ir iki savo vestuvių su Judeliu Kacu gyveno šiame Nemuno gatvės sklype. 1920 metų sausio 26 d., teikdama dokumentus lietuviškam pasui gauti, ji pareiškė: „Visa savo amži buvau nuolatine Kauno miesto gyventoja ir gyvenau prie savo tėvo. Laikinai buvau išvažiavę mokytis ir dabar atgal grižau namo pas savo tėvą“ (kalba netaisyta, ir tai dar labai gera lietuvių kalba tais metais ir tokiomis aplinkybėmis; kas tai rašė, nežinome). (KRVA F. 66, ap. 1, b. 35844, vokas) Ji kartu su vyru tapo šio sklypo paveldėtoja. 1958 metais su savo trimis vaikais grįžusi iš sovietų tremties, kur mirė jos vyras, iš karto emigravo į Izraelį. Bunės-Lejos parašas bene dažniausiai, kartu su jos seserų Ida-Ona ir Etta-Emma parašais pasirodo ant dokumentų, susijusių su paveldėjimo ir nekilnojamojo turto mokesčiais už abu Ošero Beileso sklypus.

Būnės-Lejos Beilesytės vidaus paso kortelė. Pasas išduotas 1923 metų balandžio 25 d., prieš pat jos vestuves su Judeliu Kacu. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 35844)

7. Lazaris (Leizeris, Eliazaras)-Mejeras Beilesas (1891-1941), Ošero ir Esteros-Mirijam Beilesų sūnus, pavadintas abiem savo senelio iš tėvo pusės vardais. 1918 metų spalio 9 d, kai gavo Personalausweis, jis gyveno šiuo savo tėvo adresu Mažoji Vilniaus g. 25, kur buvo registruotas ir 1919 metų vasario 3 d. 1919 metais Lazaris Beiles savanoriu išėjo ginti Lietuvos Nepriklausomybę, metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir nusipelno apdovanojimo. 1920 metų rugsėjo 24 d. jis vedė Chaną Langleben (g. 1891, Garliavoje), taip pat savanorę, tarnavusią kaip karo medikė. Šeima apsigyveno nuomojamame bute Vilniaus g. 14 (dabartinis adresas Vilniaus g. 15), o tėvui mirus, persikėlė į jo namą Gardino gatvėje. Su laiku, po daugybinių pirkimo-pardavimo aktų, sudarytų tarp Ošero Beileso paveldėtojų ir jų įgaliotinių, Lazaris su seserimi Etta-Emma tapo Gardino gatvės sklypo savininku. Pagal išsilavinimą jis buvo farmacininkas, bet 1923 metais nusipirko savo svainio Jokūbo Kuznickio spaustuvės dalį ir kartu su juo vystė verslą viename Laisvės alėjos kieme. Žmona turėjo dantų gydytojos praktiką; šeima augino tris sūnus (minima buvus ir dukra). Apie šiuos Gardino gatvės Beilesus žinome daugiausiai. Taip yra todėl, kad būtent jų sūnus – jauniausias, pavadintas antruoju senelio vardu Judelis (Judkė) – vienintelis iš visos Kaune likusios giminės išgyveno Holokaustą. Plačiau apie tai pakalbėsime trečioje šio pasakojimo dalyje.

Lazario-Mejero Beileso pasų kortelė, kurioje nurodyta, kad jis dirba provizoriaus padėjėju. Pasas išduotas 1920 metų birželio 24 d. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 7696)

8. Ruvimas-Levas (Leonas) Beilesas (g. 1899 metų lapkričio 18 d.) Ošero ir Esteros-Meros Beilesų sūnus. Šiuo, Mažosios Vilniaus gatvės adresu jis buvo registruotas 1919 metų balandžio 3 d. Nuo 1920 metų (registracija rugpjūčio 12 d.) iki 1935 metų (galimai, ir vėliau) Ruvimas-Levas gyveno savo tėvo name Gardino gatvėje. Jo 1923 metų sausio 26 d. išduotame vidaus pase nurodyta, kad jis yra tarnautojas (KRVA F. 66, ap. 1, b. 35211).

Nuotrauka iš 1920 metų rugpjūčio 9 d. išduoto Ruvimo-Levo Beileso paso. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 35211 (vokas)

9. Etta (Jetta, Eta)-Emma Beilesaitė (g. 1900; paso kortelėje ir kitur naudoja tik pirmą savo vardą), rodos, jauniausioji Ošero ir Esteros-Mirijamos Beilesų duktė 1917 metų pavasarį atvyko į Minską kartu su tėvu (galimai, abiem tėvais). Kaip ir brolis Ruvimas-Levas, 1919 metais, grįžusi į Kauną, buvo registruota šiuo adresu, o 1920 metais – jau Gardino gatvės adresu, kur ir gyveno visą laiką. 1936 metais ištekėjo už Lietuvos žydų karių sąjungos Kauno skyriaus pirmininko advokato Šabselio Zilberkveito (1900-1944), žinomą kaip Kauno geto policininko dienoraščio autorius. 

Nuotrauka iš Jettai Beilesaitei 1921 metų balandžio 30 d. išduoto paso (KRVA F. 66, ap. 1, b. 1103 (vokas)

10. Borisas Beilesas, vienintelis, kuris 1925 metais buvo jau miręs, tad jo palikimo dalį paveldėjo dvi jo dukros, Ošero Beileso anūkės Beilė ir Nadė Beilesaitės, kurios gyveno Kijeve. Ši šeima taip pat negrįžo iš deportacijos. Kijevas čia taip pat priskiriamas Rusijai, o anūkių metrikų ir paties Boriso Beileso mirties liudijimo nuorašai paliudyti Lietuvos pasiuntinybės Maskvoje. Mergaičių įgaliotinė yra jų teta Ida-Ona Kuznickienė. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408)

Sklypo užstatymas ir jo gyventojai

Tiksliai nežinome, koks buvo Ošero Beileso 1870 metų rugsėjo 30 d.-lapkričio 13 d. pirkto sklypo užstatymas. Šio sklypo statybos dokumentai pasirodo tik 1891 metų gegužės mėnesį, kai Beilesas prašo leidimo dviejų aukštų mūrinio „ambaro“, sandėliuko, išeinamųjų vietų ir pašiūrės (навес) statybai 2-ja Tverskaja gatvėje: „ambaras“ statomas palei dabartinę Druskininkų gatvę, kiti statiniai – kieme. Iki tol sklype stovėjo tik kampinis 1 aukšto su mezoninu mūrinis gyvenamasis namas, apie kurį 1930 metais rašyta, kad jis pastatytas daugiau kaip prieš šimtą metų. (F. 209, ap. 3, b. 408)

„Ambaro“ projekte pavaizduotas dviejų aukštų sandėlis su laiptine centre ir pakėlimo mechanizmo vieta pastogėje. Prie jo palei užpakalinę sklypo ribą pristatytas 4 durų sandėliukas ir tualetas. Sandėlio langeliai maži, kvadratiniai. Pašiūrė bus statoma prie dešiniosios sklypo ribos. Situacijos plane nurodyti kaimynai: Vilenskaja ul. – Gutmanai, 2-ja Tverskaja ul. – Volbergai. (Tai buvo labai pastovūs kaimynai, jie išliko iki 1925 metų ir vėliau, Gutmanai tikrai buvo Beilesų kaimynai iki 1938 metų.) Statybos leidimas duotas 1891 metų gegužės 16 d. (KRVA I-61, ap. 2, b. 5991)

1903 metais situacija pasikeitė labai nedaug: buvęs sandėlis su tualetais tapo mažu mediniu namuku, o šalia pastogės atsirado kitas medinis sandėlis. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 4880)

1903 metų birželio 10 d. situacijos planas (KRVA F. 214, ap. 1, b. 4880)

Pastovumu pasižymėjo ne tik Beileso kaimynai, bet ir nuomininkai. 1904-1909 metais 3 kambarių butą ir krautuvę name nuomojosi Benjaminas ir Rainė Goldbergai, 4 kambarių butą – Mordchelis Karperas su žmona Leja. Per tą laiką pasikeitė tik mezonino gyventojai: 1904 metais ten 3 kambarių bute gyveno Šimelis Ippas ir Icikas Rubinas, o nuo 1908 metų – Meeris-Naftelis ir Naše-Feiga Neviažskiai, taip pat turėję krautuvę. Pastoviausiai nuomininkai buvo Jankelis ir Necha Jelskiai. Jelskis buvo „skudurininkas“. „Ambare“ jis turėjo „antrinės žaliavos“ sandėlį, dokumente aprašytą, kaip „cклад разного рода трепья, костей и старого металла“ (įvairių skudurų, kaulų ir senojo metalo sandėlis) ir buvo vienintelis nuomininkas, grįžęs į tą patį sklypą ir netgi jam apsigyvenęs. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 4880)

Tiesa, iš pradžių Beilesas turėjo viską suremontuoti, nes grįžęs į Kauną rado namą apgriautą. „Попавшим вo время войны снарядом повреждены два помещения: мезонин, окна которого выходят на Виленскую улицу, и второй этаж во внутри двора (...) а также каменные службы от сотрясения (neįskaitoma) и эти помещения мне ныне решительно никакого дохода неприносят“ (karo metu pataikęs sviedinys apgadino dvi patalpas: mezoniną, kurio langai išeina į Vilenskaja gatvę ir antrą aukštą kieme (…), o taip pat mūrinius ūkinius pastatus nuo sukrėtimo (...) ir šios patalpos man dabar jokio pelno neneša), – rašo jis rusiškai 1919 metų spalio 13 d., prašydamas sumažinti mokestį. Patikrinus, pasitvirtino, kad iš 4 sklype esančių butų, 2 yra sviedinio sugriauti, viename gyvena pats savininkas, ir tik vienas yra nuomojamas. Nors Beilesas grįžo dar 1917 metų pabaigoje, lėšų remontui jis neturėjo ir rodos, susitvarkyti nesugebėjo iki pat savo mirties. Tad palikimo būklė buvo nepavydėtina.

1925 metų planas, sudarytas inžinieriaus-architekto Romano Steikūno, rodo beveik 1891 metų situaciją: prie mūrinio ambaro prisiglaudęs sandėlis malkoms, antro medinio sandėlio nebėra; pašiūrė ant mūrinių stulpų stovi kur stovėjusi. 

1925 metų rugpjūčio 18 d. situacijos planas (KRVA F. 214, ap. 1, b. 4880)

1925-1927 metais Jankelis Jelskis užima šiame sklype 3 kambarių butą, dviejų aukštų sandėlį („ambarą“) ir tais pačiais 1891 metais statytą pašiūrę. Butą mansardoje nuomojasi žmogus pavarde Pasas. Daugiau butų senajame name nėra, bet Velvelis Feldmanas nuomojasi jame patalpas dirbtuvei, Kaplanas ir Štromas turi krautuves. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 4880)

Jochelis (Chielis) Štromas (1869-1944), kurio „vaisių ir valgomųjų daiktų“ krautuvė veikė senajame Beileso name, gyveno netoliese, Smalininkų gatvėje. Jis buvo Jurgio ir Sonios Štromų tėvas, Margaretos ir Aleksandro Štromų bei prof. Irenos Veisaitės senelis. Štromų krautuvė čia veikė tik 3 metus. 1928 metais ji persikraustė į kitą Nemuno gatvės pusę, o jos vietoje atidarė Joselio Gruzdo krautuvė. (KRVA 209, ap. 3, b. 2322) Tai metais vietoje Jankelio Jelskio nuomininkų sąraše pasirodo Jontelio Jelskio vardas (vėliau jis taip pay gyveno Smalininkų gatvėje), o vietoje Paso suremontuotoje mansardoje apsigyveno Šolomas Rosianskis. (F. 209, ap. 3, b. 2322)

Mažas paveldėto turto pelningumas ir aukšti mokesčiai skatino Beileso įpėdinius nuolat skųstis, esą, pastatai yra seni, o rajonas „blogas”, o tai – pagrindas sumažinti mokesčius. Kai kurie skundai ir „protestai“ dėl turto įkainojimo pasirašyti Jettos Beiles, kiti – Bunės Kacienės. Toks 1930 metų balandžio 25 d. „protestas“ aprašo Nemuno g. 25 / Druskininkų g. 11 sklypą, užimantį 664, 6 (kitur – 600, dar kitur – „apie 700“) kv.m žemės, su dviem mūriniais pastatais – vieno aukšto namu ir dviejų aukštų „svirnu“. Namas „yra pastatytas daugiau kaip šimtas metų atgal ir yra pripažintas pavojingu gyvenimui ir net negali būti remontuotas. Jo vertė yra vien jo plytų vertė“. „Svirnas“ (anksčiau vadintas „ambaru“, vėliau – paprasčiausiai sandėliu) „pastatytas apie 50 metų atgal ir reikalingas didelio kapitalinio remonto“. O mokesčiai tokie dideli, „kad tampa visai negalimas turto pardavimas“. Mokesčių komisija „nerado davinių įkainavimui mažinti ir nutarė skundą atmesti“. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 2322, b. 408)

Matome, kad įpėdiniai iš pradžių norėjo sklypą parduoti, paskui – namą ir sandėlį perstatyti, bet galiausiai, sklypui patekus į išmanaus verslininko Judelio Kaco rankas, seni pastatai buvo tiesiog nugriauti ir pastatyti nauji. 1930-1932 metais inžinierius Juozas Segalauskas šiam sklypui sukūrė du perstatymo projektus: vienas – kampinio namo perstatymui, kitas – namo ir sandėlio perstatymui, sujungiant juos į vieną dviejų aukštų gyvenamą namą su piramidiniu stogeliu virš nusklembto kampo. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 5285, 5301) 

Neįgyvendintas pastatų perstatymo projektas (F. 218, ap. 2, b. 5285)

Galiausiai, 1932 metų vasario 12 d. Judelis Kacas Ošero Beileso įpėdinių vardu paprašė leidimo naujo trijų aukštų namo pastatymui, o tų pačių metų rugpjūčio 3 d. paprašė pratęsti 1930 metais duotą leidimą perstatyti dviejų aukštų sandėlį į dviejų aukštų gyvenamąjį namą. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 5301)

Ševilio Neustetterio paruoštas namo projektas dokumentuose blogai išliko, bet galima įžiūrėti du fasadus – Druskininkų gatvės ir Nemuno gatvės; pirmame aukšte matomos keturios krautuvės: trys Nemuno gatvėje ir viena gatvių kampe. Nėra aišku ir kieno atsakomybei teko techninė priežiūra: 1932 metų balandžio 26 d. Ją iš projekto autoriaus, rodos, paėmė, bet po dviejų savaičių atsisakė inžinierius Leonas Gelermanas, tad, galima manyti, kad statyba neapsėjo be nesusipratimų. Koks projektas buvo įgyvendintas, perstatant į gyvenamąjį namą sandėlį, nežinome, nes namas neišliko.

Druskininkų gatvės fasado projektas (KRVA F. 218, ap. 2, b. 5301)

Nemuno gatvės fasado projektas (KRVA F. 218, ap. 2, b. 5301)

1932 metų rugsėjo 3 d. Judelis ir Bunė-Leja Kacai jau skelbiami tikraisiais šio sklypo savininkais, o tų pačių metų lapkritį du nauji, nuomai skirti gyvenamieji namai jame pastatyti, įrengti ir apgyvendinti. Gruodžio 28 d. vadinamojoje „nekilnojamųjų turtų žinionešėje“ sklype deklaruojami: mūrinis gyvenamas namas, trijų aukštų, 6 butų ir 2 krautuvių (kitos dvi dar nebuvo įrengtos); mūrinis gyvenamas namas, dviejų aukštų, 6 butų; ir dviejų aukštų sandėlis malkoms. Taigi, Kacas iš viso padarė 12 nauju, gerai įrengtų butų nuomai. Kampinio namo antrame ir trečiajame aukšte butai buvo 3 ir 4 kambarių, pirmajame aukšte ir name Druskininkų gatvėje – 3 ir 2 kambarių. Mokesčio inspekcija teigia, kad abu senieji pastatai buvo nugriauti ir nauji pastatyti, bet pats Kacas – kad nugriautas ir naujai pastatytas tik kampinis namas, o sandėlis nenugriautas, o perstatytas. Kažkaip atsirado ir naujas dviejų aukštų sandėlis.

Kai kurie naujų namų gyventojai ir jų istorijos

Naujuose namuose ir gyventojai buvo nauji. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 2322, 408) Galime išskirti tuos, apie kuriuos žinoma, kas jie buvo ir koks likimas jų laukė. Trys tokios šeimos gyveno naujame dviejų aukštų name, atsiradusiame vietoje senojo „ambaro“ (ar jį perstačius) prie Druskininkų gatvės.

Pirmame aukšte, 2 kambarių bute Nr. 7 apsigyveno mokytojai Elija ir Elsa Beilesai. Elija (Ilija) Beilesas (g. 1903) buvo namo savininkų giminaitis. Ir dar jis buvo Judelio Kaco sūnaus Ošero piešimo mokytojas, tas pats, su kuriuo Ošeras ir jo motina Bunė-Leja vėl susitiko po daugelių metų Izraelyje ir kuris išsaugojo savo mokinių piešinius.

Elija Beilesas išvengė deportacijos (apie tai liudija jam 1915 metais išduotas vokiškas pasas su nuotrauka), jo šeima gyveno adresu Didžioji Vilniaus g. 21 (dabar Vilniaus g. 34 / Zamenhofo g. 13). 1923 metais jis išvyko į Vokietiją, kur sutiko savo būsimą žmoną Elsą Lichtenstein (g. 1902). Jie apsivedė 1927 metų liepos 1 d. jos gimtajame mieste Wormse, maždaug po mėnesio parvažiavo į Kauną ir apsigyveno Kanto gatvėje. 1929 metų sausio 15 d. jiems gimė sūnus Avigdoras-Simonas. Elsa Beiles dirbo vokiečių kalbos mokytoja. Lietuvišką vidaus pasą ji gavo 1932 metų rugsėjo 3 d (vyras gavo naują pasą tą pačią dieną). Apie 1937-1938 metus šeima išvyko į Palestiną. Avigdoras Beilesas tapo biologu, dėstė Haifos universitete; mirė 2020 metais.

Elijos (Ilijos) Beileso vidaus paso kortelė.  Pasas išduotas 1932 metų rugsėjo 3 d. (KRVA F.66, ap. 1, b. 2646)

Kiti įdomūs (ir netgi įžymūs) to paties namo nuomininkai buvo Ptašekai – pirmojo Kauno knygyno (Prezidento gatvėje, dabar Vilniaus g. 37) įkūrėjų ir ilgamečių savininkų šeima. Ji nuomojosi patalpas abiejuose Beilesų sklypuose: 3 kambarių butą I aukšte šiame sklype, Druskininkų gatvės pusėje, ir sandėlį kitame, Gardino gatvės sklype. Tai buvo Samuilas (Samuelis) Ptašekas (1896-1961), kuriam jo tėvas Abromas Ptašekas (1859-1931), vadovavęs knygynui nuo 1889 metų, 1924 metais perdavė valdymą, ir jo žmona Nechė (Nechama), kurios vardu ir buvo sudarytos visos nuomos sutartys. Jie turėjo sūnų Ruvimą (g. 1925). 1940 metais knygynas buvo nacionalizuotas. Bet Samuilas Ptašekas „įtiko“ okupantams; jis evakavosi į Sovietų sąjungą, 1944 metais grįžo ir dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje Kaune, vėliau Vilniuje, buvo Vaikų skyriaus vedėjas; dirbo „Pergalės“ spaustuvėje. Jo anūkas, Lietuvos orientavimosi sporto čempionas, biomedicinos dr. Julius Ptašekas (g. 1958) gyvena Vilniuje.

Samuilo Ptašeko vidaus paso kortelė. Pasas išduotas 1920 metų lapkričio 6 d. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 18083)

Antrame to paties namo aukšte, 2 kambarių bute gyveno Šliomovičiai. Juos laukė toks pat likimas kaip ir namo savininkų Kacų šeimą. Hiršas (1903-1980) ir Sonia (1902-1987) Šliomovičiai buvo tarnautojai; į šį namą atsikėlė su pirmagime dukrele Frida (g. 1929). 1937 metais jiems gimė dvyniai Iseris ir Jokūbas. 1941 metų birželio 14 d. šeimos tėvas buvo suimtas, pateko į Sevurallagas Sverdlovsko srityje, 1946 metais paleistas iš lagerio ir išvyko į Altajaus kraštą, kur buvo ištremta žmona su trimis vaikais. Čia jiems gimė ketvirtasis vaikas – duktė Tatjana. Visi išgyveno. (Lietuvos žydų tremtinių sąrašas. Parengė Galina Žirikova pagal Genocido aukų vardynas 1939-1941. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras. 1998-2005.)

Namo, kuriame šie žmonės gyveno, deja, nebėra. Šiandien vieta prie Druskininkų gatvės atrodo taip:

2024 metų nuotrauka

2026 metų nuotrauka. Už medžio matosi įvažiavimo į kiemą vartų vieta.

Kaco piniginiai reikalai ir vasarnamis Kulautuvoje

1933 metais iš Kaco pareikalavo mokesčių ne tik už jo naujus namus, bet už senus, bet jis sumokėti atsisakė. Ir ne todėl, kad neturėtų pinigų, bet todėl, kad buvo įsitikinęs, kad naujai pastatyti gyvenamieji namai nuo mokesčių atleidžiami. Juolab jis neturi mokėti jokių mokesčių už tą pusmetį, kai seni pastatai buvo jau nugriauti, o nauji dar nepastatyti. Kacui mokesčių nesumokėjus, buvo aprašytas jo kilnojamas turtas Laisvės al. 48 (dabar 72), kur jis gyveno, – baldai ir pianinas, tačiau po savaitės areštas nuo šių daiktų buvo nuimtas. Kacas buvo teisus.

1934 metų pavasarį Kacas, vėl pateikė „protestą“ dėl augančių mokesčių Beileso įpėdinių vardu. Jame jis prašo atsižvelgti į „pelningumo nuolatinį mažėjimą ir tendenciją dar mažėti, dideles išlaidas vandentiekiui, kanalizacijai ir centriniam šildymui, o taipgi į nuostolius iš butų prastovėjimo neužimtų, kuomet nuomininkai keičiasi, nes dabartiniais laikais nuomininkai labai nepastovūs“. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408) Iš tikrųjų, tik keli šio sklypo nuomininkai pasikeitė; vienas toks naujas gyventojas buvo inžinierius Izaokas Braudė. 

1935 metų liepą Kaco šeima vasarojo Palangoje (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408), o likusias kelias vasaras laisvoje Lietuvoje praleido Kulautuvoje, kur 1936 metais Kacas pasistatė medinį vasarnamį. Projektas, kurį parengė ir techninę priežiūrą priėmė technikas Ignas Gastila, vaizduoja žavų namuką, modernistinių bruožų ir net tinkuotu, Art Deco stiliumi dekoruotu fasadu. Kaco sūnus Ošeras savo atsiminimuose tvirtina, kad statybai buvo panaudota medžiaga, likusi, išardžius senąją Nemuno gatvės sklypo pašiūrę (ar sandėlį), kuo pagrindu ir pristatau šį projektą šioje pasakojimo dalyje). Namukas buvo suplanuotas vasaroti dviems šeimoms (gal todėl sūnus prisimena buvus du vasarnamius: viename apsistodavo šeima, kitame – nuomininkai). Kiekvienas butas turėjo didelę verandą su stogeliais vainikuotais trisieniais įstiklintų prieangių plotais, du kambarius ir virtuvę, su rombo formos holu centre, tik vonia ir tualetas buvo bendri. 

Judelio ir Bunės-Lejos Kacų vasarnamio Kulautuvoje projektas (LCVA F. 1622, ap. 4, b. 702)

Šia nostalgiška gaida ir atsisveikiname su Kacu šeimos istorija. Bet dar ne su Beilesais. Mūsų laukia trečiasis ir paskutinis pasakojimas apie Beilesų sklypą Gardino (dabartinėje Puodžių) gatvėje dviejų sinagogų kaimynystėje.