Pakaunės miestelių žiemos pasakos:

Visa Kačerginės istorija

Atvažiuojančius pasitinkąs namukas (Šaltinių g. 12/J. Zikaro g. 11)

Kačerginė – vienas tų nostalgiškų tarpukario kurortų, pakaunėje abipus sraunaus Nemuno įsikūrusių, su savo smėlio paplūdimiais ir pušynuose paskendusiomis medinėmis vasarvietėmis-vilomis, į kurias, vasaros sezonui prasidėjus, iš miesto traukdavo tarnautojai, gydytojai, kariškiai, žodžiu, visa to meto „vidurinioji“, o kartais ir „aukštesnioji klasė“. Ilgainiui kiekvienas šių kurortų įgijo savo „veidą“, savo „vasarinę“ bendruomenę, savo laiko leidimo būdus bei tradicijas, o žiemą – žiemą snūduriuodavo, kaip kad šiandien, upę padengus ledams, o pušyno takus – giliam sniegui.

Kačerginė – pats mažiausias iš tokių kurortų, antroje XIX amžiaus pusėje atsiradęs žvejų kaimelis, o tiksliau, du kaimeliai: į vakarus – Palankiai, į rytus – Kačerginė, į vieną kaimą susijungę. Kaimo pavadinimas, pasak vienų, kilęs iš pavardės kadaise čia apsigyvenusio žvejo Kačergio, pasak kitų, iš „kačergos“, t.y. žarsteklio, su kuriuo vietinės moteris varydavo savo vyrus iš prie Panemunės kelio stovėjusios karčemos. Netiko šis pavadinimas naujiems vasarotojams, norėjo kaimą pervadinti į Pušilą (sutrumpintai – „Pušių šilas“), bet keistas naujas vardas neprigijo ir 1933 metais kurortas buvo įteisintas Kačerginės vardu. (Nors 1936-37 metų spaudoje šalia „Kačerginės kurorto“ dar minimas „Palankių vasarvietės“ vardas.)

Vietovei pripažinus kurorto statusą, vasaromis net po penkis kartus per dieną iš Kauno čia plaukė garlaiviai gražiais pavadinimais: „Kęstutis“, „Palanga“, „Lietuva“. Plaukė jie nuo Kauno senamiesčio į vakarus, prie kairiojo Nemuno kranto, kur 1934 metais buvo įrengta prieplauka. Miestelio centre, netoli tos vietos, kur dabar stovi koplyčia, buvo pastatytas kuklus, bet kurortui pritinkantis kurhauzas. Buvo renkami ir kurorto mokesčiai: po 10 litų sezonui nuo „šeimos galvos“, kiek mažiau – iš kitų šeimos narių. O štai kaip Kačerginės kurortas buvo reklamuojamas 1934 metų spaudoje:

„Tyras oras, sausa vieta, gražūs du paplūdimiai (pliažai), kalnuotose vietovėse grynas smėlis, tinkantis saulės vonioms, didelė gegužinės aikštė, kurioj sportuodami praleidžia laiką linksmi vasarotojai, be to, kiekvieną sekmadienį ir šiaip dienomis atvyksta su muzika gegužinės, kuriose linksminasi kartu vasarotojai. Taip pat yra gerai įrengta cementinė teniso aikštelė. Yra šokiams paviljonas ir futbolo aikštė.

Vasarotojai ir turistai gali gyventi ir apsistoti šiose vilose: Pensione „Elit“ (kambariai su visais patogumais), Teklės Dambravičienės, Antano Grigalauskio, Juozo Paulausko, Stasio Jankūno ir kt. vilose ir vasarnamiuose“.

Tarp tarpukario Kačerginės vasarotojų – garsūs vardai: Juozas Naujalis, Stasys Šimkus, Antanas ir Stasys Sodeikos, Jonas Jablonskis, Juozas Eretas, gydytojas Antanas Gylys, Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis; minimi net prezidentas Kazys Grinius bei premjeras Juozas Tūbelis. 

O štai 1932 metų Lietuvos aido žinutė:

„Scenos menininkai vasarą praleidžia Lietuvoje.

„Kačerginėj ilsisi šiemet mūsų drama. Čia vasaros pats valstybės teatro direktorius režisierius A. Oleka-Žilinskas, kurio žmona jau čia gyvena. Be to, Kačerginėj vasaroja dramos artistas V. Dineika ir operos artistai: Al. Kutkauskas, V. Bručkus, Dambravičiūtė-Bručkienė ir kt. Baleto artistė J. Jovaišytė ir operos režisierius Petras Oleka taip pat atvyko į Kačerginę. Jei paminėsime operos chormeisterį p. Jul. Šarką, tai turėsime Kačerginėj besiilsinčių artistų kadrą“ (Lietuvos aidas 1932-07-05.

http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/2293/kaip-kaunieciai-vasaroja).

Vieni nuomodavo vilas ar jų dalis vasaros sezonui, kiti pirkdavo ar statėsi nuosavas – paprastas ar „kurortiškai“ iškilias, su terasomis, verandomis ir bokšteliais. Antai, vasarnamius čia pasistatė skulptorius Juozas Zikaras ir Vyriausiojo tribunolo pirmininkas Liudas Ciplijauskas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir matematikas Jonas Mašiotas. Daugelio šių vasarnamių nebėra, kiti – perstatyti, kai kuriuose gyvena nauji savininkai; dvi įspūdingos kurortinės architektūros vilos šiandien stovi apleistos, o kitos dvi – restauruotos.

Ir taip, pasak aršaus tarybinio (tarpukariu – valstiečių liaudininko) veikėjo, žurnalisto Petro Kežinaičio, „kas vasarą čia poilsiaudavo bemaž vieni pirkliai, fabrikantai, aukštesnieji valdininkai ir šiaip visokie dykaduoniai“ (Petras Kežinaitis. Kauno apylinkės. Vilnius: Valstybinė politinės ir grožinės literatūros leidykla, 1958. P. 89).

Juozas Naujalis su šeima Kačerginėje 1924 metais

Lemtingą 1940 metų vasarą, atėjus „sovietams“, daugelis, kaip įprasta, išvyko vasaroti į Kačerginę. Gal gyvenimo tėkmė tą pirmą okupacijos mėnesį dar neatrodė negrįžtamai sudrumsta, o gal ramus kurortinis kaimelis pušyne jau tada atrodė kaip saugus prieglobstis? Tačiau toks jis nebuvo. Naktį iš liepos 11-tos į 12-tą Kačerginėje buvo NKVD suimti: Teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, pedagogas, tautininkų veikėjas, Lietuvos olimpinio komiteto pirmininkas ir Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis; žurnalistas, „Židinio“ ir „XX amžiaus“ redaktorius Ignas Skrupskelis. Skrupskelis su žmona ir dviem vaikais vieno vasarnamio pirmame aukšte nuomojo dviejų kambarių butą. Tą pačią naktį buvo suimtas ir antrame tos pačios vilos aukšte vasarojęs notaras ir aktorius, tautininkas Jonas Dikinis, ir Vidaus reikalų ministerijos Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjas Domas Stankūnas. Liepos 17-tą buvo suimti Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšis su žmona Marija Mašiotaite-Urbšiene, gyvenę kartu su Marijos tėvu Pranu Mašiotu išsinuomotame name.

Išlikę per pirmąją okupaciją ieškojo prieglobsčio Kačerginėje ir nacių okupacijos metais. Jono Mašioto šeima Kačerginėje gyveno iki pat karo pabaigos ir iš čia pasitraukė į Vokietiją. Čia gyveno ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio šeima, savo vasarnamyje slėpusi iš Kauno geto išgelbėtą gydytojos Gurvičienės dukterį Belą. Visą karą savo vasarnamyje praleido ir profesoriaus Mykolo Kaveckio šeima.

Po karo ir per visą „sovietmetį“ Kačerginė ir toliau liko ir kurortas ir paskutinė pribėga išlikusiems, daugiau ar mažiau prisitaikusiems ar naujoje santvarkoje iškilusiems inteligentams. Kai kuriems jų atiteko nacionalizuotos vilos, kiti pasistatė naujas. Čia vasarodavo režisierius Antanas Sutkus, dailininkas Voldemaras Manomaitis; vasarnamį pasistatė profesorius kardiologas Alfredas Smailys. Paskutines savo gyvenimo vasaras Kačerginėje pastatytame name praleido Vincas Mykolaitis-Putinas, čia jis ir mirė. Miestelyje vis daugėjo nuolatinių gyventojų. Iki mirties, net 30 metų (1960-1991) čia pastoviai gyveno teatro aktorius ir režisierius Juozas Staniulis. Penkerius paskutinius gyvenimo metus (1981-1986) pragyveno dailininkas Antanas Martinaitis. Draugo liudijimu,

„regis, laimingiausios dienos Antano gyvenime buvo jiems apsigyvenus Kačerginėje, pušų kvapo persmelktame Kauno priemiestyje. (…) Buities trūkumus jam kompensuodavo nuostabi gamta, Nemuno juosta, tik jiems vieniems su žmona Adelija težinomi šilo kampeliai su paslaptingais šaltiniais ir šalia jų tyliai augančiais grybais. Kačerginėje jis buvo laimingas”[1]

Tais laikais Kačerginės pušyne išdygo net kelios pionierių stovyklos, kuriose vasaras leisdavo Tarybų Lietuvos vaikai. Vienos jų mediniai nameliai ir šiandien stūkso tušti ant kalnelio visai šalia pagrindinės miestelio gatvės. Deja, vaikų juoko pušyne nebegirdėti, nameliai niekam nereikalingi.

Apleista pionierių stovykla

Tiesa, dar 1938 metais Kačerginėje buvo atidaryta Kauno Ligonių kasos „vaikų kolonija“. Lietuvos aidas tuomet rašė, jog čia pastatyti „didžiuliai vaikų kolonijos namai“, skirti „miesto darbininkų ir mažai uždirbančių tarnautojų“ vaikams“. „Kolonijos pastatas yra dviejų aukštų, erdvus, su voniomis ir visais patogumais“[2]. Šalia buvo pastatytos valgykla su virtuvė, taip pat atskiras namelis sargui gyventi. Visi mediniai pastatai išdygo vos per tris mėnesius. Projekto autorius buvo inžinierius Antanas Novickis.

Spėjamas likęs apleistas vaikų kolonijos pastatas

1962 metais miestelio pakraštyje įkurta vaikų sanatorija „Žibutė“ su 1980 metais atidaryta savo mokykla šiandien – Kauno Respublikinės ligoninės padalinys. (J. Zikaro g. 14). Visas ansamblis kuklių modernios stilistikos mūrinių vienaaukščių, pastelinėmis spalvomis nudažytų, tvarkingai išsidėstė pušyne. Pagrindinio sanatorijos pastato sparnai su mažom atvirom terasom-prieangiais, centre – aukštas trikampis frontonas; mokyklos pastatas taip pat su sparnais; priešais vasaromis veikia fontanas. Sprendžiant iš architektūros, ansamblis galėjo būti pastatytas apie 1961 metus.

"Žibutės" mokykla ir fontanas

"Žibutė"

Nepaisant to, kad dabar Kačerginėje gyvena nemažas ir vis didėjantis skaičius pastovių gyventojų, statomi prabangūs šiuolaikinės architektūros kotedžai, apsupti stebėjimo kameromis,ir daugiabučiai namai su apartamentais, o vasaros poilsiautojus pakeitė aplinkine gamta besimėgaujantys dviratininkai, neseniai miesteliui gražintas kurorto statusas.

Centrinė miestelio gatvė vis dar nešioja Juliaus Janonio vardą. Kitos gatvės pavadintos garsiųjų Kačerginės vasarotojų vardais: Jono Biliūno (dar 1906 metais čia gyvenusio rašytojo vardu gatvė buvo pavadinta 1939 metais), Juozo Zikaro, Prano Mašioto, Putino gatvės. 

P. Mašioto gatvės namukai:

Vila P. Mašioto g. 4

Namas P. Mašioto g. 6

Prisimenate tarpukario spaudos reklamuotą „gegužinės aikštę“? Aikštė, kurioje tarpukariu vykdavo šokiai, įvairūs renginiai ir koncertai (minimi čia dainavę netgi tokie garsūs atlikėjai, kaip Kipras Petrauskas ir Sodeikos, kalbama, kad ir pats Smetona čia pasišokdavo), stovėjo suolai žiūrovams, pakyla artistams, buvo sukrautas „aukuras“, ši aikštė dabar paversta sporto aikštynu, arba, paprastai tariant, stadionu. Žiemą aikštynas nenaudojamas, užverstas giliu sniegu, tik futbolo vartai styra. 2015-2016 metais svarstyto aikštės pertvarkymo projekto, siekiančio sugrąžinti jai buvusią kultūrinę reikšmę, likimas nežinomas. Aikštė-stadionas dabar vadinasi Jono Biliūno vardu.

J. Biliūno aikštė

Šalia stadiono stovi vieno aukšto medinis namas su terasa (J. Biliūno g. 14). Tai – tas pats senas namas, kuriame 1906 metų vasarą gyveno iš Šveicarijos gydyklų sugrįžęs Jonas Biliūnas; šiame name jis ir savo graudųjį „Brisiaus galą“ parašęs.

„Namas, kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink kvepiančios pušys ir eglės atokaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė… Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti…“[3].

Viename laiške iš Kačerginės Biliūnas rašė: „Čia neapsakomai patogiau (...) ir butą turiu puikų, ir mišką aplink namą dar puikesnį“ (cit. Kežinaitis. Op. cit. P. 89).

J. Biliūno namas

 Buvęs paprastas, vieno aukšto su veranda namukas perstatytas, gražiai sutvarkytas ir... išbrauktas iš Kultūros vertybių registro. Dingo ir ant namo kabėjusi memorialinė lenta. Lietuvių literatūros klasiką primena tik 2009 metais kiek atokiau pastatytas skulptoriaus Vidmanto Vikšraičio išdrožtas ąžuolinis koplytstulpis.

Biliūno koplytstulpis

Apleistas namukas J. Biliūno gatvės gale:

Namas J. Biliuno g. 21

Aukštai ant kalno virš Biliūno aikštės stovi Teklės Dambravičienės namas-vasarnamis, bene vienintelis likęs iš tarpukario reklamos vasaros nuomai rekomenduojamų. Pati dvarininkė laikoma kone Kačerginės kurorto įkūrėja: 1920 metais ji nusipirko čia žemės ir pasistatė kelis vasarnamius nuomai. Pasakojama, kad dėl Dambravičienės konflikto su žydu gydytoju Šulcu, visi čia vasaroję Kauno žydai apleido Kačerginę ir persikėlė į kitą Nemuno krantą, į Kulautuvą. Istorija neįtikėtina, bet Kačerginė iš tikrųjų buvo grynai „lietuviškas“ kurortas. Su Dambravičiene susieta ir kita vietos legenda. Pasakojama, kad Biliūno apsakymo „Juozapota“ pagrindinės herojės prototipas buvo Dambravičienės duktė Gina, esą, slapta ištekėjusi už kerdžiaus sūnaus, o kai šis ją metė, išprotėjusi ir klaidžiujusi po Kačerginės apylinkes.

Teklės Dambravičienės vasarnamis

 Didelė, sudėtingos konfigūracijos medinė vila su bokšteliu priskiriama architektui Edmundui Frykui. Namo architektūra tipiška kurortiniams Lietuvos miesteliams: dviejų aukštų centrinė dalis įrėminta vieno aukšto sparnais pusvalminiais stogais, kurių vienoje pusėje buvę ištisiniai platūs „verandiniai“ langai. Centrinės dalies siauri stačiakampiai langai „išduoda“ modernistinio stiliaus užuomazgą. Asimetriškai kylantis bokštas su išėjimu į balkonėlį vainikuotas įdomiu dviejų pakopų stogeliu. Antrame aukšte būta terasos. Aptvertas atviras prieangis su laiptais buvo įrengtas prie galinio trišonio rizalito.

Tarybiniais laikais vila atiteko Žemės ūkio akademijai, kuriai (t.y. Aleksandro Stulginskio universitetui, o dabar jau, tikriausiai –VDU) priklauso iki šiol; čia buvo profesorių poilsiavietė. Dabar (1918 metais) pastatas apleistas, langai užkalti, universitetas tikisi jį parduoti.

 Kalno papėdėje dvigubas medinis kryžius, aptvertas paprasta medine tvorele, žymi istorinę vietą. Pasakojama, kad šioje vietoje besitraukiantys tarybiniai kariai 1941 metų birželio 22-rą dieną sušaudė du Birželio sukilimo dalyvius: buvusį Zapyškio policijos nuovados policininką Boleslovą Daukšį ir mokytoją Stasį Linkevičių. Pasakojama taip pat, kad šiedu buvo visai nekalti, t.y. jie sukilime net nedalyvavo, o pateko į kareivių rankas atsitiktinai, galbūt net vietinių gyventojų įskųsti. Kryželį 1989 metais pastatė žuvusius pažinojęs Kačerginės gyventojas, buvęs bėgikas Vilius Jakelaitis. Pakrypusi lentelė kviečia: „Keleivį, sustoki. Čia 1941. VI. 22 d. bolševikai nužudė: Linkevičių, Daukštą“. (Taip ir parašyta: ne dabar dėl savo niekinamos konotacijos visuotinai priimtas rusiškas žodis „sovietai“, ir, žinoma, ne taisyklingas lietuviškas „tarybiniai“, bet tiesiai šviesiai, „senoviškai“ – „bolševikai“. Gerai parašyta, teisingai.) 2010 metais vieta buvo įtraukta į Kultūros vertybių registrą. O Vytautas Landsbergis net prisimena, kad būdamas vaikas, iš savo šeimos vasarnamio girdėjęs lemiamus šūvius (nors tas vasarnamis tikrai toli stovi).

1998 metais sutvarkyta (aptverta, pastatytas kryžius) ir numanoma I pasaulinio karo vokiečių karių kapavietė, esanti kiek toliau į pietvakarius nuo J. Biliūno aikštės. Pasakojama, kad tarpukariu Kauno vokiečiai šią vietą pagerbdavo.

Palei upės einančios Nemuno gatvės namukai:

Namas Nemuno g. 9

Namas Nemuno g. 5

Namas Nemuno g. 1

Namas Nemuno g. 2 / J. Zikaro g. 1

Išeiname į pagrindinę, Janonio gatvę. Čia, veik pačiame miestelio centre 1994 metais buvo pastatytas paminklinis akmuo „Sūnums Lietuvos“, ant kurio užrašytos dešimties 1945-1946 metais šiose apylinkėse žuvusių partizanų pavardės; priešais paminklą iš akmenų sukrautas nedidelis „aukuras“.

Šalia stovi Šv. Onos koplyčia (J. Janonio g. 11). Niekur kitur Lietuvoje nematytos architektūrinės formos bažnytėlė buvo pastatyta 1998 metais pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, sukurtą ... 1936 metais. Neįgyvendintas projektas 1996 metais buvo rastas architekto archyve 1996 metais. Projektą pritaikė architektai Gediminas Jurevičius ir Feliksas Jackevičius. (Beje, 1938 metais Kačerginėje jau buvo koplyčia, ją aptarnavo Zapyškio parapijos kunigas). Koplyčia medinė, arba, greičiau, stiklinė, nes dvi jos pagrindinės sienos padarytos iš stiklo, pro kurį matosi pušynas. Žvelgiant į pastatą, tartum matai išsipildžiusią architekto svajonę apie organinę architektūrą, tobulą jos dermę su aplinkine gamta. Pailginti aukšto dvišlaičio stogo šlaitai padaro koplyčios formą beveik trikampe. Viduje pro stiklą matosi vitražinis kryžius virš altoriaus. Atskirai iš dešinės stovi kryžmai iš storų lentų sukonstruota „ažūrinė“ varpinė. Šv. Mišios čia laikomos kiekvieną sekmadienį 13 val.

Šv. Onos koplyčia

J. Janonio gatvės namukai:

Namas J. Janonio g. 12

Namas J. Janonio g. 26

Namas J. Janonio g. 28 

 Eidami toliau J. Janonio gatve prieiname vietinių vadinamą „Mašiotynę“. Tai – Prano Mašioto sūnaus Jono Mašioto vasarnamis (J. Janonio g. 38), šalia jo įkurtas Prano Mašioto vardu pavadintas nedidelis medinių skulptūrų parkas, už kurio, kieme stovi namas, kuriame gyveno Pranas Mašiotas (J. Janonio g. 38a).

Jono Mašioto namas

Jono Mašioto vyriausioji dukra (Prano Mašioto anūkė) Baniutė Mašiotaitė-Kronienė prisimena, kad nuomotis vasaromis vasarnamį Kačerginėje šeima pradėjo 1934 metais, kai gimė jos jaunesnioji sesutė Gražina. Anot jos, tėvui taip patiko Kačerginė, kad jis nusipirko čia sklypą ir paprašė savo giminaitį, architektą Vytautą Landsbergį suprojektuoti namą.

„Žinoma, tuomet Kačerginėje nebuvo vandentiekio, elektros, bet viskas buvo padaryta taip, kad namas buvo pastatytas su tualetu, vonios kambariu, labai gera ir saugia krosnimi, išvedžiotais laidais. Kačerginėje taip ir prabėgo 10 vasarų iki 1944 metų. (...) Tėvas labai gerai sugyveno su vietiniais gyventojais. Kai atvažiuodavo, eidavo per visus gyventojus ir klausdavo, ar jiems ko reikia”[4].

Marija Mašiotaitė-Urbšienė neprisimena, kad brolio namas būtų buvęs specialiai Landsbergio projektuotas, nebent perstatytas; ji prisimena, kad name buvo vonia, bet nebuvo elektros. Pranas Mašiotas mėgdavo čia vasaroti.

„Kai vyresnysis sūnus įsigijo sklypą Kačerginėje ir, nupirkęs kažkur seną namą, jį perkėlė, perstatė ir pasistatė savo sklype, tėvas ėmė čia vasaroti. Nors namas elektros neturėjo, tačiau galėjai mėgautis vonia ir vandens teikiamais malonumais. (...) Tarpą tarp namo ir upės brolis užsodino pušaitėmis. Kitoje kelio pusėje esąs brolio sklypelis, apaugęs didesnėmis pušaitėmis, virto polsio vieta. Kačerginėje tėvas susirasdavo pažįstamų, su kuriais galėdavo pasikalbėti. Čia vasarodavo gydytojų, tarp jų dr. Ona Landsbergienė savo dailioje lietuviško stiliaus vilukėje“[5]

Paprastas vieno aukšto medinis namas, su mansarda po dvišlaičiu stogu ir dideliu prieangiu-veranda, atsirado 1938 metais ir Mašioto šeima čia gyveno per visą karą, iki pat savo pasitraukimo į vakarus 1944 metais. 1998 metais namas buvo gražintas Baniutei Mašiotaitei-Kronienei, kuri jį padovanojo Prano ir Jono Mašiotų draugijai. Tuomet namas buvo paverstas „pasakų nameliu“: langinės išpaišytos spalvingais piešiniais, langai papuošti raižiniais. Šalia namo 2004 metais buvo įkurtas Prano Mašioto vardu pavadintas „Pasakų parkas“. Šiame name taip pat buvo įsikūrusi Kačerginės seniūnija, kol nepersikraustė į miestelio pakraštyje stovinčią restauruotą Reklaičio vilą

.

Namas, kuriame gyveno Pranas Mašiotas

Sklypo gilumoje stovi kitas, didesnis sodybinis namas su veranda, šiandien jo kairioji pusė savininkų renovuota (tad pasikeitė neatpažįstamai) ir tik dešinioji, su memorialine lenta tarp baltai dažytų langinių primena, kad čia paskutinę savo gyvenimo vasarą buvo apsistojęs Pranas Mašiotas. Ėjo baisioji 1940 metų pirmosios okupacijos vasarą, kai 77-rių pedagogas ir vaikų rašytojas tarybų valdžios buvo iškraustytas iš savo namo Kaune, Donelaičio gatvėje. Rašytojas prisiglaudė Kačerginėje, kur vasarojo sūnus. Kartu su dukra Marija Mašiotaite-Urbšiene ir žentu Juozu Urbšiu jie išsinuomojo šį, šalia sūnaus namo stovintį vasarnamį (apie tai pasakojo pats Juozas Urbšys)[6]. Po to, kai liepos mėnesį Urbšius suėmė, Pranas Mašiotas išvažiavo iš Kačerginės į Kauną, kur, išnuomotame kambaryje po dviejų mėnesių mirė.

Beje, esame jau nebe senojoje Kačerginėje, o Palankiuose. Pasak senųjų Kačerginės gyventojų, „Palankiai baigdavosi už trijų namų į Kauno pusę nuo vadinamosios Mašiotynės“.

 Netolėse puikuojasi Prano Vaičiuškos vila (J. Janonio g. 46). Lietuvos kariuomenės brigados generolas, gydytojas Vaičiuška šią prabangią kurortinę vilą pradėjo statyti 1935 metais. Projektą parengė inžinierius Pranas Valiukėnas. Namo centrinė dalis dviejų aukštų; iš kairės kyla trijų aukštų kvadratinis bokštas, kurio trečias aukštas atskirtas tarpaukštiniu karnizu ir uždengtas keturšlaičiu piramidiniu stogu. Bokšte įtaisytas metalinis stiebas. Per čerpių stogą žvelgia stoglangiai. Iš trijų pusių namą juosia vienaaukštis tūris su aplink einančia terasa, aptverta medinėmis lentelėmis ir plačia veranda, į kurią veda platūs įėjimo laiptai (šalia jų buvusi terasa po restauracijos liko be aptvėrimo). Viduje išliko mediniai laiptai į pastogę su geometrinio ornamento turėklais ir profiliuotu porankiu; dvivėrios durys į pastogę su profiliuotais apvadais; antrame aukšte – sieninės spintelės su vienvėrėmis durelėmis.

Prano Vaičiuškos vila

Vaičiuška mirė 1939 metais. 1940 metų vasarą šioje viloje trumpai gyveno prof. Stasio Šalkauskio šeima:

„Nuo 1940 metų gegužės pabaigos ar birželio pradžios buvome išsinuomoję iš generolo Vaičiuškos našlės vasarnamį Kačerginėje – visą antrą aukštą su didžiuliu balkonu-terasa ir dviejų buto pusių. (...) Neretai mus aplankydavo svečiai iš Kauno: prof. Kuraitis su kun. St. Yla, Pr. Dielininkaitis, J. Grinius, Z. Ivinskis. Su prof. J. Eretu labai dažnai matydavomės, nes ir jis keletą metų vasarodavo taip pat Kačerginėje“.

Julija Šalkauskienė prisimena, jog gyveno „gana ramiai“, kol, „birželio 15 dieną, prieš pietus, pasklido Kačerginėje žinia, kad kažkas negera dedasi Kaune –rusų kariuomenė užplūdusi miestą. (...) Kitą rytą išgirdome virš Kačerginės duslų sovietinių bombonešių burzgimą. Po beveik nemiegotos nakties išvargę sėdėjome balkone ir tarėmės, ką daryti staiga grėsmingai pakitus sąlygoms. Nutarėme tuojau pat grįžti į Kauną“[7].

Karo metu, ir vėliau, jau tarybiniais laikais viloje buvo įkurdinta pradinė mokykla. Ją iškėlus, namas stovėjo apleistas. Jį nusipirko Kauno verslininkas Algirdas Pukis, 2015 metais restauravo (architektas Rimantas Giedraitis) ir dabar čia gyvena su šeima. 2013 metais vila buvo įrašyta į Kultūros paveldo vertybių registrą, kaip vietinis reikšmės kultūros paminklas.

Netoliese ir užšalusi Nemuno prieplauka

Kitoje gatvės pusėje galima paieškoti Mykolo Kaveckio vasarnamio. (J. Janonio g. 37). Nemažas medinis namas šiandien sunkiai atpažįstamas. Kaveckis (1889-1968) buvo mokslininkas-geologas, VDU profesorius Nepriklausomoje Lietuvoje, ir KPI bei VU profesorius Tarybų Lietuvoje. Namas statytas 1934-1940 metais, Kaveckis su šeima (kaip ir daugelis kitų) čia praleido visą karą. Po karo namą pardavė (kol nenacionalizavo), o likusį sandėliuką 1956 metais (pavojui praėjus) perstatė į namuką ir toliau sau čia vasarodavo. 1989 metais jo dukra tėvo atminimui kieme pastatė koplytstulpį (autorius Petras Petronis).

Mykolo Kaveckio vasarnamis

Netoli ant kalnelio stovi dar viena apleista kurortinės architektūros vila (J. Janonio g. 41), taip pat pusvalminiu stogu, su bokšteliu, taip pat turinčiu piramidinį stogą su smaile. Anksčiau ir šioje viloje buvo įsikūrusi mokykla. 2017 metų rudenį vila buvo parduodama aukcione.

Vila J. Janonio g. 41

Dar keli Janonio gatvės namukai:

Namas J. Janonio g. 50

Namas J. Janonio g. 50

Namas J. Janonio g. 58

Namas J. Janonio g. 60

Namas J. Janonio g. 47

Pačiame miestelio pakraštyje stovi inžinieriaus, trečio iš eilės Kačerginės kurorto direktoriaus Viktoro Reklaičio vila (J. Janonio g. 86). Mažytė, nepaprastai grakšti medinė vila yra vieno aukšto, kampuotos konfigūracijos, su trišoniu rizalitu pagrindiniame fasade, su aštuonkampiu bokšteliu, statyta 1935-1938 metais.

Viktoro Reklaičio vila

Tarybiniais laikais čia buvo įkurdinta miestelio ambulatorija, vėliau pastatas buvo apleistas. 2014 metais vila buvo įrašyta į Kultūros vertybių registrą ir restauruota (architektas Saulius Gudas). Šiandien čia yra įsikūrusi miestelio seniūnija. Pastato viduje išliko mediniai laiptai ir durys, senieji langų užraktai. Bokštelyje, į kurį veda atskiras įėjimas, seniūnija nori įkurti mažą muziejų.

Vinco Mykolaičio-Putino namas (V. Mykolaičio-Putino g. 34a) mini tragiškus tarybinius laikus. Paprastas medinis, vieno aukšto su veranda ir mansarda, iš kurios išeinama į terasą, namas pastatytas (tiksliau, atvežtas iš rašytojo žmonos tėviškės) 1961 metais.

Vinco Mykolaičio-Putino namas

Antanas Kniūkšta prisimena, kad rinkdamas sklypą vasarnamiui statyti Putinas svyravo tarp Kačerginės ir Kulautuvos. Pasirinko Kačerginę. Todėl, atidengiant memorialinę lentą, tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas „pakeltu balsu maždaug taip pasakė: „Mes didžiuojamės, kad didžiausias Lietuvos rašytojas, poetas pasirinko sau poilsiui vietą ne kur kitur, o tik čia, pas mus. Čia suplauks iš visos Lietuvos kampelių lankytojai. Iš čia jo minčių ir kūrybos šviesa spinduliuos visai Lietuvai“[8] Prisiminimai buvo rašyti 1970 metais.

Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė prisimena:

„Vasarnamį pradžioje galvojom statytis Kulautuvoje. Buvom ten nuvykę, ieškojom tinkamos vietos, bet neradom – dideli medžiai, neprasiskverbia saulė. Kačerginėj lengviau suradom tinkamą vietą. Kai statėmės, toje vietoje dar beveik nieko kaimynystėje nebuvo. (...) Buvo atvežtas mano sesers šeimos Balčiūnų medinis namas. Vasarnamį pradėjome statyti 1960-aisiais. Baigėmė per trejus metus“[9]. „Stengdavomės įsikurti taip, kad pro langą matytųsi saulėlydis. Kačerginėje balkone stovėjo kėdė, kurioje Putinas praleisdavo ilgas valandas. Žiūrėdavo į saulėlydžio Gaisus, nors per pušis nebuvo gerai matomi“[10].

Mons. Kazimieras Žitkus prisimena:

„Medinis su mansardomis vienaaukštis namas jaukiai buvo įsiterpęs į pušyno prieglobstį“[11]. Gale namo buvo laiptai į balkoną.

Kaimynai buvo sužavėti. „Atrodė neįtikėtina, kad kaimynystėje gyvens Vincas Mykolaitis-Putinas“[12]. Putinas su kaimynais bendraudavo, kviesdavo juos į vaišes. Po jo mirties našlės iniciatyva namo kieme buvo pastatytas paminklas. „Nuo to laiko V. Mykolaitis-Putinas, reikia manyti, amžinai apsigyveno Kačerginėje. Yra šventa vieta, kuri reikalauja gilios pagarbos ir dėmesio“, 1988 metais rašė kaimynė Elzbieta Juodienė[13]

.

Rašytojas čia vasarodavo 1961-1967 metais, čia kūrė, čia birželio 7-tą dieną ir mirė. Ant sienos pritvirtinta memorialinė lenta. Namas paprastas, medinis, vieno aukšto su mansarda, mansardoje balkonas. Dabar namas priklauso dviem skirtingiems savininkams, jo „memorialinės“ (kairės) pusėje viduje turi būti ekspozicija, o kieme – Broniaus Zalenso 1981 metais pastatytas paminklas. 2008 metais Mykolaičiui-Putinui atminti netoliese buvo sukurtas „Suolelių parkas“ (skulptorių V. Vikšraičio ir A. Teresiaus).

 Vytauto Landsbergio-Žemkalnio vasarnamis buvo pastatytas ketvirtajame dešimtmetyje. (J. Biliūno g. 5) Tai vieno aukšto su mansarda žaliai dažytas medinis namas su dvišlaičiu stogu, iš vienos jo pusės yra prieangis, iš kitos – veranda su terasa ant stogo. Po karo namas buvo nacionalizuotas, 1960 metais jame buvo įkurdinta vaistinė. Tik 1985 metais namas buvo gražintas dar 1959 metais į Lietuvą grįžusiam architektui, vaistinę iškelta, o Landsbergis-Žemkalnis čia apsigyveno. Šiandien namas priklauso Landsbergių šeimai, čia rengiami literatūros ir muzikos vakarai. Deja, iš gatvės namo pamatyti neįmanoma nei žiemą nei vasarą.

Puikiai restauruota biblioteka (Putino g. 2/ J. Zikaro g. 6) 1918 metais buvo planuojama parduoti aukcione.

Namas Putino g. 2/ J. Zikaro g. 6

Dar viena atminimo vieta Putino gatvės pradžioje

Tokia tad yra visa Kačerginės istorija. Čia galima stebėti savotišką atminties „slinkimą“. Taip „praslinko“ pirmojo „garsiojo“ Kačerginės vasarotojo – Jono Biliūno atminimas, Vinco Mikolaičio-Putino atminimas (lankytojai taip ne suplaukė į jo namą ir ekspozicija jame kažin ar veikia). Kaskart vis norima į vieną ar kitą atminimo etapą sugrįžti: „nuslinko“ ir,rodos, vėl sugrįžo 1941 metų sukilimo dalyvių ir pokario partizanų atmintis. Vokiečių karių kapai, suprantama (ar ne) į atmintį taip ir negrįžo. „Susimaišė“ atmintyje abiejų Mašiotų – tėvo ir sūnaus – vardai ir namai. O štai VDU rektorius profesorius Stasys Šalkauskis visai neprisimenamas. O nauji Kačerginės gyventojai akylai saugo savo valdų ribas ir pilių „privatumą“.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013686310/stop-juosta-2018-03-04

---

[1] Edmundas Saladžius. „A. Martinaičiui atminti. Mūsų Untė“ // Kamanė. 2008.

[2] Lietuvos aidas 1938-06-09.

[3] Jonas Biliūnas „Liūdna pasaka“. http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LG00/Jonas_Bili%C5%ABnas._Li%C5%ABdna_pasaka.LG1800.pdf

[4] https://www.zmones.lt/naujiena/jav-gyvenanti-rasytojo-p-masioto-anuke-daugiau-nei-80-metu-saugau-prisiminimus-apie-tekusia-pabegeliu-dalia.6373509b-9adf-11e8-9f90-aa000054c883

[5] Marija Urbšienė-Mašiotaitė. Prisiminimai. Vilnius: Džiugas, 1996. P. 194-195.

[6] Reda Tamulienė, Kęstutis Urba (sud.) Prano Mašioto šviesa. Straipsniai, laiškai, atsiminimai. Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius, 2013. P. 389.

[7] Julija Šalkauskienė. Į Idealų aukštumas. Atsiminimai apie prof. Stasį Šalkauskį. Vilnius: katalikų akademija, 1998. PP.161, 162, 163.

[8] Donata Mitaitė (sud.). Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vilnius: Vaga, 1992. P. 194.

[9] Ibid. P. 204.

[10] Ibid. P. 215.

[11] Ibid. P. 511.

[12] Ibid. P. 476.

[13] Ibid. P. 479.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Centrinio pašto likimas

Štai ir atėjo laikas pakalbėti apie nykstančius Kauno Centrinio pašto rūmus. Šių (2019) metų sausio 14 dieną atsitiko nelaimė, kurios seniai galima buvo tikėtis: nešildomose šio architektūros paminklo patalpose (rodos, ketvirtame aukšte) sprogo vamzdis, vanduo užliejo žemiau esančias patalpas iki pat pirmo aukšto, pro sienas prasiskverbė į išorę ir virš lenktų langų sustingo varvekliais. O juk pastato, daugelio senesnių kauniečių nostalgiškai prisimenamo kaip susitikimų ir pasimatymų (ant laiptų, „po laikrodžiu“) vietą, pardavimo, apleidimo ir gelbėjimo istorija tęsiasi jau ne vienerius metus.

„Šių dienų moderninės valstybės organizme paštas turi didelę reikšmę: gerai įrengtas paštas ne tik vidujinis valstybės reikalas, bet nemažai reiškia ir tarptautiniuose santykiuose“[1]. Tokiais žodžiais architektas Feliksas Vizbaras pradeda savo straipsnį leidinyje Technika ir ūkis pristatydamas neseniai savo sukurtus Centrinio pašto rūmus.

Nuo XIX amžiaus pabaigoje visame pasaulyje paštui buvo statomi įspūdingiausi rūmai, o XX-to amžiaus pirmoje pusėje pašto rūmai įgijo modernistinės architektūros formas. Vienas tokių, sostinei pritinkantis, architektūrinės išraiškos originalumu pasižymintis Centrinis paštas, 1930-1932 metais buvo pastatytas ir Kaune. Anuomet po Kauną vaikščiojęs italų žurnalistas Džiuzepė Salvatoris jį įvertino kaip pastatą „su neįprastais ir įmantriais racionaliosios architektūros motyvais“[2].

Vieta naujų Pašto rūmų statybai buvo pasirinkta tarp senojo, carinio pašto pastato ir Žydų banko pasažo, nugriovus čia stovėjusį vienaaukštį medinį namą, kuriame buvo „Paramos“ ir „Taupos“ krautuvės, knygynas ir leidykla, turėję išsikraustyti kitur, o taip pat kai kurie senojo pašto skyriai. 1930 metais Lietuvos aidas skelbė: „Lūšnelės vietoje, kur tilpo kadaise pašto siuntinių ir telefono pasikalbėjimo skyriai, dabar statomi nauji, moderniški pašto rūmai“[3].

Šiandien nė vieno buvusių Centrinio pašto „kaimynų“ nebėra. Senasis pašto, telegrafo ir telefono trijų aukštų pastatas (vadinamas „Godlevskio namas“) smarkiai nukentėjo II pasaulinio karo pabaigoje. XIX amžiuje statytas namas buvo gražus, „istoristinis“, su „venecijietiškais“ langais fasadų kraštuose. Po karo jis buvo nugriautas ir jo vietoje Kauno gete išgyvenęs architektas Jokūbas Peras pastatė įspūdingą „stalinistinės“ architektūros gyvenamąjį namą. O štai pasažą ir patį Žydų banką sunaikino kitokio pobūdžio „karas“: pasažą nugriovė 1977-aisiais, o 1981 metais Pašto rūmų pašonėje atsirado Zoologijos muziejaus „dežė“.

1929 metais Susisiekimo ministerijos paskelbtą konkursą laimėjo inžinieriaus Felikso Vizbaro projektas, tapęs vienu gražiausiu jo kūriniu. Beje, kaip ten buvo su tuo konkursu, nežinia. Antai, Paštininkų žodis rašė, jog Iš pradžių projektas buvo tiesiog užsakytas Pašto valdybos skyriaus inžinieriui Kleopui Gaigaliui, be vėliau, nežinia kodėl, buvo priimtas Vizbaro, kuris tuomet buvo Susisiekimo ministerijos vyriausias inspektorius, projektas[4]. Apie jokį konkursą neužsimenama. Pats Vizbaras rašo trumpai, kad jo projektą „Inžinierių Taryba pripažino tinkamiausią“[5], bet Paštininkų žodis pastato vidaus įrengimu ir išplanavimu nebuvo patenkintas ir klausė, ar tik nebus čia kaltos „asmeniškos ambicijos“, privertusios tokio „patogaus“ Gaigalio projekto atsisakyti[6].

Statyba prasidėjo 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais. Ta proga ir jubiliejinis medalis Pašto fasade buvo įmūrytas (toks pat, Petro Rimšos sukurtas medalis buvo įkomponuotas ir į tais metais pastatytos gaisrinės fasadą, ir į mečetės minaretą), o po jo „aukso raidėmis“ užrašyti tuometinės „valdžios“ – Prezidento Antano Smetonos, Ministro pirmininko Juozo Tūbelio, Susisiekimo ministro Vytauto Vileišio ir Valstybės kontrolieriaus Vinco Matulaičio vardai.

Planuojama buvo ir kitokiais būdais Vytautą Didįjį pagerbti – vienaip ar kitaip į pašto pastatą įkomponuoti Vytauto statulą, pvz., pastatyti ją, kaip Karo muziejuje, tiesiog vestibiulyje: „Pilietis, turėdamas pašte reikalą, iš Laisvės Alėjos pasikels laiptais į prieangį, kur jis pirmiausia pamatys didelę Vytauto Didžiojo statulą“[7]. Dar po kelių mėnesių Lietuvos aidas praneša, jog statulą siūloma statyti prie įėjimo, įkomponuojant ją į laiptus, o įėjime padaryti elektros apšviestą vitražą[8]. Visa tai galėjo pakelti Centrinio pašto rūmus vos ne į Tautos šventovės rangą (ir, kas žino, šiandien, galbūt, jų neištiktų toks liūdnas likimas). Pasiūlymų autoriai negalėjo žinoti, jog kada nors tikras Vytauto Didžiojo paminklas įsikurs Laisvės alėjoje visai netoliese.

Įėjus į vidų, vestibiulyje galima pamatyti paminklinę lentą, skirtą visiems rūmų statytojams, įskaitant „techninį personalą“ ir prie statybų prisidėjusias firmas (šiandien sakytume, „rėmėjus“). 1931 metų pabaigoje statyba buvo baigta ir 1932 metų sausio 2 dieną Centrinis Kauno paštas buvo atidarytas.

Tai buvo pirmas Vizbaro kūrinys, kuriame architektas sąmoningai plėtojo „tautinį“ stilių. Išorėje toks (iš esmės ideologinis) stilius pasireiškė ne kartą mūsų aptarta medžio drožybos imitacija cementiniuose, juodai nudažytuose langų apvaduose. Interjero dekoro „lietuviškumą“ aprašė pats autorius:

„Visa salė papuošta originaliais pašto ženklais, kurie buvo išleisti nuo nepriklausomybės paskelbimo dienos. Dailininkas p. Kalpokas juos nupiešė ant audeklo ir dar padailino žičkų juosta. Gale salės yra sienose pastatyti trys vitražų pavidalo skydai – vaizduoją mūsų valstybės žemes – Klaipedą, Vilnių ir Gardiną. Iš kito galo dailininko Šimonies trys alegoriški stilizuoti iš Lietuvos paveikslai“[9].

Pašto ženklų buvo 103 ir jie, kaip matome, buvo piešti ne tiesiai ant sienų, bet ant drobės. Po jų esantis frizas kartojo „liaudiškų“ audinių raštus. Viduriniame Kazio Šimonio paveiksle buvo pavaizduota lietuvaitė su skydu, ant kurio nupieštas Vytis, Gedimino kalno fone. Šviestuvai buvo papuošti gipse stilizuotomis „lietuviškomis“ tulpėmis, „tam dalykui autorius pasinaudojo vienos Skapiškio nežinomos davatkėlės audėjos išaustu kaklaraiščiu“[10]. Vestibiulio ir operacijų salės grindys buvo „išklotos plytelėmis pasinaudojant mūsų staltiesių piešinių motyvais“. Taip tiesiogiai į sostinę buvo perkelta kaimiška lietuvių tapatybė, architekto žodžiais, „bene pirmąkart pritaikyta viešai statybai[11].

Bet ir tai dar ne viskas. Ten pat architektas pristato patalpų išdėstymą kaip „grynai lietuvišką bustų išplanavimą“ (nevengdamas, tačiau, vokiškų terminų): kaip troboje

„iš vidurio namo įėjimas tankiai papuoštas gonkomis, toliau priemenė (Halle), iš kurios jau aiškiai pasiskirstoma į patalpas sulyg reikalu vienan galan – pirkia, antran galan – seklyčia, o per vidurį – maltuvė. Panašiai yra suplanuota ir paštas – iš vestibiulio publika susiskirsto sulig savo reikalu – tiesiog operacijų salė (laiškai, laikraščiai, pašto ženklai ir kt.) dešinėj – telegrafas, telefonas ir abonentų dėžutės ir kairėj – piniginis skyrius – piniginių perlaidų operacijos“[12].

Visi, turbūt, prisimename, jog mūsų laikais, įėjus į pašto pastatą, į kairę nuo vestibiulio, buvo telefono patalpos, o į dešinę – telegrafo. Šiandien tiek „pirkia“, tiek „seklyčia“ stovi tuščios. Kelis mėnesius trunkančios derybos su Lietuvos pašto administracija ir pažadai leisti bent laikinai panaudoti šias patalpas Art Deco baldų ekspozicijai vis dar lieka be rezultatų.

Centrinė pastato dalis yra penkių aukštų su aukštu atiku, o ją supantys link centro suapvalinti „sparnai“ – keturių aukštų su žemesniais atikais; jų lenkti juostiniai langai pagaminti iš krištolinio stiklo (šiandien dalis stiklų jau pakeista). Kraštuose stovi keturkampiai laiptinių bokštai-rizalitai, pagal aukštį esantys „per vidury“ ir taip nuostabiai subalansuojantys visą rūmų siluetą. Kol šalia nebuvo didelių namų, erdvė išryškino pastato šoninius laiptinių „bokštus“ su figūriniais vertikaliais langais. Cokolis, laiptai ir reprezentacinis trijų durų portalas (visi pagrindinio fasado langai ir durys buvo ąžuoliniai), prie kurio veda link sparnų išsiskleidžiantys laiptai, aptaisyti rausvu tašytu granitu. Fasadai padengti pilkai gelsvu tinku, primenančiu smiltainio apdailą. O ant plokščio stogo architektas numatė galimybę „pasinaudoti saulės atokaitą ir pasigrožėti plačiuoju Nemuno ir žaliaisiais Aleksoto krantais“[13]. Kaip paštui pritinka, 1935 metais centrinės dalies atike buvo įstatytas elektrinis laikrodis.

Galiniame pastato fasade išsiskiria cilindrinis laiptinės rizalitas-bokštas su spirale išdėstytais siaurais langeliais. Kieme esantys korpusai – vieno ir dviejų aukštų. Čia buvo įėjimas į siuntinių skyrių bei muitinę. „Tokiu būdu Laisvės alėja, mūsų principalinė gatvė, atsipalaidavo nuo vežikų ir vežimėlių, prikrautų dėžių ir maišų, nuo gan nepuošniai apsirengusių raudonkepurių nešikų ir kt., kas niekuomet nebuvo Laisvės alėjos papuošalu“, – paaiškina Vizbaras[14]. Tiesa, Paštininkų žodis primena, kad „pašto vežimai ir karietos jau atgyveno savo laikus ir užleido vietą judresniems padarams – automobiliams“, ir net išspausdino šių „padarų“, kurių Kauno paštas turėjo net penkis, nuotrauką[15].

Centrinio pašto kiemas

Kolonomis ir piliastrais puoštas vestibiulis su kesoninėmis lubomis bei operacijų salė. Viduje buvo liftai ir visi „moderniškos“ įstaigos patogumai, netgi darbuotojams įrengti dušai, valgykla ir virtuvė. Tiesa, kai kurių patalpų išplanavimą, liftų vietą, patalpų paskirtį teko pakeisti, nes jie pasirodė nepatogūs. Pvz., antrame aukšte turėjusį būti trijų kambarių pašto viršininko butą, aprašomą kaip „juokingą“ ir tik „kukliam valdininkui tinkantį“[16] pakeitė korespondencijos skirstymo salė.

Centrinio pašto operacijų salė

„Tautiniai“ objektus iš interjero pradėta šalinti dar 1952 metais. Su laiku dingo ir Šimonio paveikslai ir Kalpokų (Petras Kalpokas pašto ženklus piešė, rodos, kartu su sūnumi Rimtu) pašto ženklų „kolekcija“. Buvo užtinkuotos paminklinės lentos su vardais, išplėštas jubiliejinis medalis; operacijų salėje buvę ąžuoliniai baldai pakeisti „sovietiniais“. 1978-1980 metais į viršutinius salės langus buvo įstatyti Jono Bulavo vitražai su Zodiako ženklais. Antro aukšto salėje tautiniai ornamentai išliko. Tai, kad Marko Zingerio romane Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius, rašoma, kad „Centrinio pašto laikrodis kone pusamžį rodė tą patį, vis be penkių minučių septynios“[17], galima laikyti sustojusio laiko metafora. (Bet 1956 metų nuotraukoje, rodos, tiek ir yra.) 1990-1996 metais vykusi restauracija, kuriai vadovavo architektė Nijolė Švėgždienė, siekė, kiek tai įmanoma, buvusį interjerą atkurti. Jau 1991 metais Jolita Kančienė rašė apie „atnaujintą pašto ženklų motyvą“[18], tačiau šie ir kiti „atkurtieji simboliai tėra buvusiųjų interpretacija“[19].(Gardino herbo, suprantama, neatkūrė.)

Šiandien, arklius ir net automobilius pakeitus internetui, pašto nebereikia. Jau 2016 metais buvo rašoma, kad „pastato būklė yra kritinė“[20]. O štai 2017 metais vasarą priešais Centrinį paštą atsirado, ne, ne Vytauto Didžiojo, o ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio paminklas. Rodos, eina senasis burmistras Laisvės alėja Kanto gatvės link ir į apleistų Pašto rūmų pusę net nežvilgteli. Suprantama, juk pastatas nepriklausė Kauno savivaldybei. Jo statyba rūpinosi Lietuvos Respublikos vyriausybė, konkrečiai, Susisiekimo ministras Vytautas Vileišis. (Kodėl ne jo, o jo dėdės skulptūra priešais pastatyta?)

Pastatas ne kartą buvo vadinamas Kauno siekio patekti į UNESCO sąrašą „simboliu“, viena tų „erdvių“, kurios po trijų metų galėtų priimti Europos Kultūros sostinės renginius...Deja. O gal „rūmų“ architektas Feliksas Vizbaras tiesiog yra toks nelaimingas: jo namo vietoje ant „Vizbaro kalno“ greitai bus pastatyta „akys“, o du iškiliausius jo „tautinio stiliaus“ kūrinius – Centrinį paštą ir „Pažangos” rūmus ištiko liūdnas likimas.

Paėjėkime Laisvės alėjos galiuką ir pasukę E. Ožeškienės gatve, apeikime pašto sklypą aplinkui. Čia stovi dar vienas paštui priklausęs modernistinis Vizbaro pastatas – sveikas gyvas, nors ir nenaudojamas pagal paskirtį. Tai – Automatine telefono stotis (E. Ožeškienės g. 10), tame pačiame pašto sklype pastatyta 1933-1935 metais, nugriovus seną medinį namuką, kuriame ir prieš tai buvo telefono stotis. (Beje, 1933 metais Laisvės alėjoje buvo 4 telefonai-automatai.) Šalia išliko Žydų banko galinė siena (E. Ožeškienės g. 8).

Telefono stoties gatvės fasado fragmentas

Telefono stoties kiemo fasadas. Dar vienas cilindrinis rizalitas-bokštas.

Pastatas monumentalus, visai kitos stilistikos nei Pašto rūmai. Didžiulės puskolonės, remiančios labai platų atiką–antablementą, dar ir dabar daro „gniuždantį“ įspūdį; iš šonų simetriškai išdėstytas įėjimas ir įvažiavimas. Labai įdomūs yra kiemo fasadai: nuo gatvės atrodantis monolitinis pastatas kiemo pusėje padalintas į tris dalis. Vakariniame, gelžbetonio karkaso korpuse buvo pati telefono ir telegrafo stotis su angliška įranga. Rytinis korpusas buvo skirtas tarnautojų butams, o stoties administracija kartu su Plentų ir vandens kelių valdyba įsikūrė viduryje[21]. (Dar vienas telefono stoties kiemo korpusas pražuvo 1944 metais.)

Gerai prisimenu laikus, kai šiame pastate dar veikė tarpmiestiniai telefonai. Vėliau čia buvo įsikūrusi leidykla „Šviesa“. Dabar pastatą naudoja užsienio kapitalo bendrovė „Intermedix“.

---

[1] Feliksas Vizbaras „Kauno pašto rūmai“ // Technika ir ūkis. 1933. Nr. 5. P. 147-149. P. 147.

[2] Džusepė Salvatoris. Lietuva vakar ir šiandien. Vertė Rimantas Morkvėnas. Vilnius: Mintis, 1992. P. 30.

[3] Lietuvos aidas 1930-07-07.

[4] Paštininkų žodis. 1931 Nr. 3 (57). P. 10.

[5] Vizbaras. Op. cit. P. 147.

[6] Paštininkų žodis. 1931 Nr. 3 (57). P. 12.

[7] Lietuvos aidas 1930-07-07.

[8] Lietuvos aidas 1930-10-04. In Marija Drėmaitė, (Sud.). Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918-1940. Vilnius: Lapas, 2018. P. 132.

[9] Vizbaras. Op. cit. P. 148-149.

[10] Ibid. P. 148

[11] Ibid.

[12] Ibid.

[13] Ibid. P. 149.

[14] Vizbaras. Op. cit. P. 148.

[15] Paštininkų žodis. 1931 Nr. 3 (57). P. 11.

[16] Ibid.

[17] Markas Zingeris. Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius. Vilnius: Tyto alba, 1998. P. 153.

[18] Jolita Kančienė. In Kauno architektūra. Red. Agnė Jankevičienė at al. Vilnius: Mokslas, 1991. P. 155

[19] Jolita Kančienė. In Kaunas 1918-2015: architektūros gidas. Sud. Julija Reklaitė. Vilnius: lapas, 2016. P. 56.

[20] Ibid.

[21] Ibid. P. 58.