Kaunas nykstantis ir išnykęs: Centrinio pašto likimas

Štai ir atėjo laikas pakalbėti apie nykstančius Kauno Centrinio pašto rūmus. Šių (2019) metų sausio 14 dieną atsitiko nelaimė, kurios seniai galima buvo tikėtis: nešildomose šio architektūros paminklo patalpose (rodos, ketvirtame aukšte) sprogo vamzdis, vanduo užliejo žemiau esančias patalpas iki pat pirmo aukšto, pro sienas prasiskverbė į išorę ir virš lenktų langų sustingo varvekliais. O juk pastato, daugelio senesnių kauniečių nostalgiškai prisimenamo kaip susitikimų ir pasimatymų (ant laiptų, „po laikrodžiu“) vietą, pardavimo, apleidimo ir gelbėjimo istorija tęsiasi jau ne vienerius metus.

„Šių dienų moderninės valstybės organizme paštas turi didelę reikšmę: gerai įrengtas paštas ne tik vidujinis valstybės reikalas, bet nemažai reiškia ir tarptautiniuose santykiuose“[1]. Tokiais žodžiais architektas Feliksas Vizbaras pradeda savo straipsnį leidinyje Technika ir ūkis pristatydamas neseniai savo sukurtus Centrinio pašto rūmus.

Nuo XIX amžiaus pabaigoje visame pasaulyje paštui buvo statomi įspūdingiausi rūmai, o XX-to amžiaus pirmoje pusėje pašto rūmai įgijo modernistinės architektūros formas. Vienas tokių, sostinei pritinkantis, architektūrinės išraiškos originalumu pasižymintis Centrinis paštas, 1930-1932 metais buvo pastatytas ir Kaune. Anuomet po Kauną vaikščiojęs italų žurnalistas Džiuzepė Salvatoris jį įvertino kaip pastatą „su neįprastais ir įmantriais racionaliosios architektūros motyvais“[2].

Vieta naujų Pašto rūmų statybai buvo pasirinkta tarp senojo, carinio pašto pastato ir Žydų banko pasažo, nugriovus čia stovėjusį vienaaukštį medinį namą, kuriame buvo „Paramos“ ir „Taupos“ krautuvės, knygynas ir leidykla, turėję išsikraustyti kitur, o taip pat kai kurie senojo pašto skyriai. 1930 metais Lietuvos aidas skelbė: „Lūšnelės vietoje, kur tilpo kadaise pašto siuntinių ir telefono pasikalbėjimo skyriai, dabar statomi nauji, moderniški pašto rūmai“[3].

Šiandien nė vieno buvusių Centrinio pašto „kaimynų“ nebėra. Senasis pašto, telegrafo ir telefono trijų aukštų pastatas (vadinamas „Godlevskio namas“) smarkiai nukentėjo II pasaulinio karo pabaigoje. XIX amžiuje statytas namas buvo gražus, „istoristinis“, su „venecijietiškais“ langais fasadų kraštuose. Po karo jis buvo nugriautas ir jo vietoje Kauno gete išgyvenęs architektas Jokūbas Peras pastatė įspūdingą „stalinistinės“ architektūros gyvenamąjį namą. O štai pasažą ir patį Žydų banką sunaikino kitokio pobūdžio „karas“: pasažą nugriovė 1977-aisiais, o 1981 metais Pašto rūmų pašonėje atsirado Zoologijos muziejaus „dežė“.

1929 metais Susisiekimo ministerijos paskelbtą konkursą laimėjo inžinieriaus Felikso Vizbaro projektas, tapęs vienu gražiausiu jo kūriniu. Beje, kaip ten buvo su tuo konkursu, nežinia. Antai, Paštininkų žodis rašė, jog Iš pradžių projektas buvo tiesiog užsakytas Pašto valdybos skyriaus inžinieriui Kleopui Gaigaliui, be vėliau, nežinia kodėl, buvo priimtas Vizbaro, kuris tuomet buvo Susisiekimo ministerijos vyriausias inspektorius, projektas[4]. Apie jokį konkursą neužsimenama. Pats Vizbaras rašo trumpai, kad jo projektą „Inžinierių Taryba pripažino tinkamiausią“[5], bet Paštininkų žodis pastato vidaus įrengimu ir išplanavimu nebuvo patenkintas ir klausė, ar tik nebus čia kaltos „asmeniškos ambicijos“, privertusios tokio „patogaus“ Gaigalio projekto atsisakyti[6].

Statyba prasidėjo 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais. Ta proga ir jubiliejinis medalis Pašto fasade buvo įmūrytas (toks pat, Petro Rimšos sukurtas medalis buvo įkomponuotas ir į tais metais pastatytos gaisrinės fasadą, ir į mečetės minaretą), o po jo „aukso raidėmis“ užrašyti tuometinės „valdžios“ – Prezidento Antano Smetonos, Ministro pirmininko Juozo Tūbelio, Susisiekimo ministro Vytauto Vileišio ir Valstybės kontrolieriaus Vinco Matulaičio vardai.

Planuojama buvo ir kitokiais būdais Vytautą Didįjį pagerbti – vienaip ar kitaip į pašto pastatą įkomponuoti Vytauto statulą, pvz., pastatyti ją, kaip Karo muziejuje, tiesiog vestibiulyje: „Pilietis, turėdamas pašte reikalą, iš Laisvės Alėjos pasikels laiptais į prieangį, kur jis pirmiausia pamatys didelę Vytauto Didžiojo statulą“[7]. Dar po kelių mėnesių Lietuvos aidas praneša, jog statulą siūloma statyti prie įėjimo, įkomponuojant ją į laiptus, o įėjime padaryti elektros apšviestą vitražą[8]. Visa tai galėjo pakelti Centrinio pašto rūmus vos ne į Tautos šventovės rangą (ir, kas žino, šiandien, galbūt, jų neištiktų toks liūdnas likimas). Pasiūlymų autoriai negalėjo žinoti, jog kada nors tikras Vytauto Didžiojo paminklas įsikurs Laisvės alėjoje visai netoliese.

Įėjus į vidų, vestibiulyje galima pamatyti paminklinę lentą, skirtą visiems rūmų statytojams, įskaitant „techninį personalą“ ir prie statybų prisidėjusias firmas (šiandien sakytume, „rėmėjus“). 1931 metų pabaigoje statyba buvo baigta ir 1932 metų sausio 2 dieną Centrinis Kauno paštas buvo atidarytas.

Tai buvo pirmas Vizbaro kūrinys, kuriame architektas sąmoningai plėtojo „tautinį“ stilių. Išorėje toks (iš esmės ideologinis) stilius pasireiškė ne kartą mūsų aptarta medžio drožybos imitacija cementiniuose, juodai nudažytuose langų apvaduose. Interjero dekoro „lietuviškumą“ aprašė pats autorius:

„Visa salė papuošta originaliais pašto ženklais, kurie buvo išleisti nuo nepriklausomybės paskelbimo dienos. Dailininkas p. Kalpokas juos nupiešė ant audeklo ir dar padailino žičkų juosta. Gale salės yra sienose pastatyti trys vitražų pavidalo skydai – vaizduoją mūsų valstybės žemes – Klaipedą, Vilnių ir Gardiną. Iš kito galo dailininko Šimonies trys alegoriški stilizuoti iš Lietuvos paveikslai“[9].

Pašto ženklų buvo 103 ir jie, kaip matome, buvo piešti ne tiesiai ant sienų, bet ant drobės. Po jų esantis frizas kartojo „liaudiškų“ audinių raštus. Viduriniame Kazio Šimonio paveiksle buvo pavaizduota lietuvaitė su skydu, ant kurio nupieštas Vytis, Gedimino kalno fone. Šviestuvai buvo papuošti gipse stilizuotomis „lietuviškomis“ tulpėmis, „tam dalykui autorius pasinaudojo vienos Skapiškio nežinomos davatkėlės audėjos išaustu kaklaraiščiu“[10]. Vestibiulio ir operacijų salės grindys buvo „išklotos plytelėmis pasinaudojant mūsų staltiesių piešinių motyvais“. Taip tiesiogiai į sostinę buvo perkelta kaimiška lietuvių tapatybė, architekto žodžiais, „bene pirmąkart pritaikyta viešai statybai[11].

Bet ir tai dar ne viskas. Ten pat architektas pristato patalpų išdėstymą kaip „grynai lietuvišką bustų išplanavimą“ (nevengdamas, tačiau, vokiškų terminų): kaip troboje

„iš vidurio namo įėjimas tankiai papuoštas gonkomis, toliau priemenė (Halle), iš kurios jau aiškiai pasiskirstoma į patalpas sulyg reikalu vienan galan – pirkia, antran galan – seklyčia, o per vidurį – maltuvė. Panašiai yra suplanuota ir paštas – iš vestibiulio publika susiskirsto sulig savo reikalu – tiesiog operacijų salė (laiškai, laikraščiai, pašto ženklai ir kt.) dešinėj – telegrafas, telefonas ir abonentų dėžutės ir kairėj – piniginis skyrius – piniginių perlaidų operacijos“[12].

Visi, turbūt, prisimename, jog mūsų laikais, įėjus į pašto pastatą, į kairę nuo vestibiulio, buvo telefono patalpos, o į dešinę – telegrafo. Šiandien tiek „pirkia“, tiek „seklyčia“ stovi tuščios. Kelis mėnesius trunkančios derybos su Lietuvos pašto administracija ir pažadai leisti bent laikinai panaudoti šias patalpas Art Deco baldų ekspozicijai vis dar lieka be rezultatų.

Centrinė pastato dalis yra penkių aukštų su aukštu atiku, o ją supantys link centro suapvalinti „sparnai“ – keturių aukštų su žemesniais atikais; jų lenkti juostiniai langai pagaminti iš krištolinio stiklo (šiandien dalis stiklų jau pakeista). Kraštuose stovi keturkampiai laiptinių bokštai-rizalitai, pagal aukštį esantys „per vidury“ ir taip nuostabiai subalansuojantys visą rūmų siluetą. Kol šalia nebuvo didelių namų, erdvė išryškino pastato šoninius laiptinių „bokštus“ su figūriniais vertikaliais langais. Cokolis, laiptai ir reprezentacinis trijų durų portalas (visi pagrindinio fasado langai ir durys buvo ąžuoliniai), prie kurio veda link sparnų išsiskleidžiantys laiptai, aptaisyti rausvu tašytu granitu. Fasadai padengti pilkai gelsvu tinku, primenančiu smiltainio apdailą. O ant plokščio stogo architektas numatė galimybę „pasinaudoti saulės atokaitą ir pasigrožėti plačiuoju Nemuno ir žaliaisiais Aleksoto krantais“[13]. Kaip paštui pritinka, 1935 metais centrinės dalies atike buvo įstatytas elektrinis laikrodis.

Galiniame pastato fasade išsiskiria cilindrinis laiptinės rizalitas-bokštas su spirale išdėstytais siaurais langeliais. Kieme esantys korpusai – vieno ir dviejų aukštų. Čia buvo įėjimas į siuntinių skyrių bei muitinę. „Tokiu būdu Laisvės alėja, mūsų principalinė gatvė, atsipalaidavo nuo vežikų ir vežimėlių, prikrautų dėžių ir maišų, nuo gan nepuošniai apsirengusių raudonkepurių nešikų ir kt., kas niekuomet nebuvo Laisvės alėjos papuošalu“, – paaiškina Vizbaras[14]. Tiesa, Paštininkų žodis primena, kad „pašto vežimai ir karietos jau atgyveno savo laikus ir užleido vietą judresniems padarams – automobiliams“, ir net išspausdino šių „padarų“, kurių Kauno paštas turėjo net penkis, nuotrauką[15].

Centrinio pašto kiemas

Kolonomis ir piliastrais puoštas vestibiulis su kesoninėmis lubomis bei operacijų salė. Viduje buvo liftai ir visi „moderniškos“ įstaigos patogumai, netgi darbuotojams įrengti dušai, valgykla ir virtuvė. Tiesa, kai kurių patalpų išplanavimą, liftų vietą, patalpų paskirtį teko pakeisti, nes jie pasirodė nepatogūs. Pvz., antrame aukšte turėjusį būti trijų kambarių pašto viršininko butą, aprašomą kaip „juokingą“ ir tik „kukliam valdininkui tinkantį“[16] pakeitė korespondencijos skirstymo salė.

Centrinio pašto operacijų salė

„Tautiniai“ objektus iš interjero pradėta šalinti dar 1952 metais. Su laiku dingo ir Šimonio paveikslai ir Kalpokų (Petras Kalpokas pašto ženklus piešė, rodos, kartu su sūnumi Rimtu) pašto ženklų „kolekcija“. Buvo užtinkuotos paminklinės lentos su vardais, išplėštas jubiliejinis medalis; operacijų salėje buvę ąžuoliniai baldai pakeisti „sovietiniais“. 1978-1980 metais į viršutinius salės langus buvo įstatyti Jono Bulavo vitražai su Zodiako ženklais. Antro aukšto salėje tautiniai ornamentai išliko. Tai, kad Marko Zingerio romane Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius, rašoma, kad „Centrinio pašto laikrodis kone pusamžį rodė tą patį, vis be penkių minučių septynios“[17], galima laikyti sustojusio laiko metafora. (Bet 1956 metų nuotraukoje, rodos, tiek ir yra.) 1990-1996 metais vykusi restauracija, kuriai vadovavo architektė Nijolė Švėgždienė, siekė, kiek tai įmanoma, buvusį interjerą atkurti. Jau 1991 metais Jolita Kančienė rašė apie „atnaujintą pašto ženklų motyvą“[18], tačiau šie ir kiti „atkurtieji simboliai tėra buvusiųjų interpretacija“[19].(Gardino herbo, suprantama, neatkūrė.)

Šiandien, arklius ir net automobilius pakeitus internetui, pašto nebereikia. Jau 2016 metais buvo rašoma, kad „pastato būklė yra kritinė“[20]. O štai 2017 metais vasarą priešais Centrinį paštą atsirado, ne, ne Vytauto Didžiojo, o ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio paminklas. Rodos, eina senasis burmistras Laisvės alėja Kanto gatvės link ir į apleistų Pašto rūmų pusę net nežvilgteli. Suprantama, juk pastatas nepriklausė Kauno savivaldybei. Jo statyba rūpinosi Lietuvos Respublikos vyriausybė, konkrečiai, Susisiekimo ministras Vytautas Vileišis. (Kodėl ne jo, o jo dėdės skulptūra priešais pastatyta?)

Pastatas ne kartą buvo vadinamas Kauno siekio patekti į UNESCO sąrašą „simboliu“, viena tų „erdvių“, kurios po trijų metų galėtų priimti Europos Kultūros sostinės renginius...Deja. O gal „rūmų“ architektas Feliksas Vizbaras tiesiog yra toks nelaimingas: jo namo vietoje ant „Vizbaro kalno“ greitai bus pastatyta „akys“, o du iškiliausius jo „tautinio stiliaus“ kūrinius – Centrinį paštą ir „Pažangos” rūmus ištiko liūdnas likimas.

Paėjėkime Laisvės alėjos galiuką ir pasukę E. Ožeškienės gatve, apeikime pašto sklypą aplinkui. Čia stovi dar vienas paštui priklausęs modernistinis Vizbaro pastatas – sveikas gyvas, nors ir nenaudojamas pagal paskirtį. Tai – Automatine telefono stotis (E. Ožeškienės g. 10), tame pačiame pašto sklype pastatyta 1933-1935 metais, nugriovus seną medinį namuką, kuriame ir prieš tai buvo telefono stotis. (Beje, 1933 metais Laisvės alėjoje buvo 4 telefonai-automatai.) Šalia išliko Žydų banko galinė siena (E. Ožeškienės g. 8).

Telefono stoties gatvės fasado fragmentas

Telefono stoties kiemo fasadas. Dar vienas cilindrinis rizalitas-bokštas.

Pastatas monumentalus, visai kitos stilistikos nei Pašto rūmai. Didžiulės puskolonės, remiančios labai platų atiką–antablementą, dar ir dabar daro „gniuždantį“ įspūdį; iš šonų simetriškai išdėstytas įėjimas ir įvažiavimas. Labai įdomūs yra kiemo fasadai: nuo gatvės atrodantis monolitinis pastatas kiemo pusėje padalintas į tris dalis. Vakariniame, gelžbetonio karkaso korpuse buvo pati telefono ir telegrafo stotis su angliška įranga. Rytinis korpusas buvo skirtas tarnautojų butams, o stoties administracija kartu su Plentų ir vandens kelių valdyba įsikūrė viduryje[21]. (Dar vienas telefono stoties kiemo korpusas pražuvo 1944 metais.)

Gerai prisimenu laikus, kai šiame pastate dar veikė tarpmiestiniai telefonai. Vėliau čia buvo įsikūrusi leidykla „Šviesa“. Dabar pastatą naudoja užsienio kapitalo bendrovė „Intermedix“.

---

[1] Feliksas Vizbaras „Kauno pašto rūmai“ // Technika ir ūkis. 1933. Nr. 5. P. 147-149. P. 147.

[2] Džusepė Salvatoris. Lietuva vakar ir šiandien. Vertė Rimantas Morkvėnas. Vilnius: Mintis, 1992. P. 30.

[3] Lietuvos aidas 1930-07-07.

[4] Paštininkų žodis. 1931 Nr. 3 (57). P. 10.

[5] Vizbaras. Op. cit. P. 147.

[6] Paštininkų žodis. 1931 Nr. 3 (57). P. 12.

[7] Lietuvos aidas 1930-07-07.

[8] Lietuvos aidas 1930-10-04. In Marija Drėmaitė, (Sud.). Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918-1940. Vilnius: Lapas, 2018. P. 132.

[9] Vizbaras. Op. cit. P. 148-149.

[10] Ibid. P. 148

[11] Ibid.

[12] Ibid.

[13] Ibid. P. 149.

[14] Vizbaras. Op. cit. P. 148.

[15] Paštininkų žodis. 1931 Nr. 3 (57). P. 11.

[16] Ibid.

[17] Markas Zingeris. Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius. Vilnius: Tyto alba, 1998. P. 153.

[18] Jolita Kančienė. In Kauno architektūra. Red. Agnė Jankevičienė at al. Vilnius: Mokslas, 1991. P. 155

[19] Jolita Kančienė. In Kaunas 1918-2015: architektūros gidas. Sud. Julija Reklaitė. Vilnius: lapas, 2016. P. 56.

[20] Ibid.

[21] Ibid. P. 58.