Ir vėl „Juditos triumfas“!

Per pastaruosius dviejus metus (nuo įsimintino Gintaro Varno pastatymo 2014 metas Vilniuje) ši oratorija neabejotinai tapo populiariausias Vivaldžio kūrinys Lietuvoje. Kaune šis kūrinys pirmą kartą skambėjo šių metų balandžio 28 d. Kauno filharmonijoje festivalio „Avanti“ uždarymo koncerte. Praėjusį šeštadienį, spalio 1 d. kauniečiai vėl galėjo išgirsti šią  Vivaldžio „sakralinę karinę“ oratoriją Šv. Pranciškaus Kasavero (Jėzuitų) bažnyčioje. Kūrinys, manoma, buvo parašytas 1716 m., tad šiais metais švenčiama 300-tąja jo gimimo diena. Vivaldis tuomet gyveno Venecijoje ir dirbo Ospedale dell Pieta – muzikalių mergaičių ir moterų prieglaudoje, sykiu buvusioje ir labai gera muzikos mokykla. Būtent šios mokyklos auklėtinėms buvo parašytas „Juditos triumfas“, tad, laikantis autoriaus sumanymo, visos šios oratorijos partijos (nepriklausomai nuo to, ar jos įkūnija moters ar vyro vaidmenį) paprastai atliekamos moterų balsais, taip pat dalyvauja ir moterų choras. Šį kartą girdėjome atlikimą, kuriame ne tik buvo panaudotas mišrus choras (kartais taip daroma), bet ir vienas vyriškas vaidmuo (Ozijo) buvo patikėtas baritonui.

Į koncertą atėjau, tikėdamasi išgirsti visą kūrinį, šiaip, visai nedidelį, užimantį keliom minutėm ilgiau nei dvi valandas. Niekaip negalėčiau atsakyti į klausimą, kodėl buvo atlikta tik pusė oratorijos, o tiksliau, ištraukos iš jos, užėmusios 68 minutes. Tai negali būti paaiškinta nei muzikos sudėtingumu, nei instrumentų trūkumu: nors vokalinės šio kūrinio partijos iš tiesų žymiai pranoksta „mokyklinį“ lygį, vis dėlto jos visiškai „įkandomos“ pažangioms Muzikos Akademijos studentėms, juolab dėstytojoms, o supaprastinta orkestruotė tik palengvino atlikimą (stropiai smuikais ir altais griežiančios mergaitės kiek priminė Vivaldžio venecijietiškas mokines).

VDU MA studentai tikrai praskaidrino klausytojų nuotaiką (ir patvirtino mano pagirūniškus pareiškimus, esą einu tik į gerus koncertus). Vivaldžio muzika skambėjo kukliai ir skoningai. VDU MA mišrus choras (vadovas Mindaugas Radzevičius) pasirodė nepriekaištingai (nepaisant kai kurių vyrų vaikiško elgesio), ypač gerai nuskambėjo Pirmosios dalies pabaiga „Mundi Rector de caelo micanti“. VDU MA (labai) kameriniam orkestrui, ypač pradžioje, kiek trūko „vivaldiško“ judėsio (o gal jausmingos „vivaldiškos“ styginių „bangos“ – tai tik mados reikalas), tačiau jis pasirodė kaip drausmingas, gerai intonuojantis, tvirtai valdomas savo vyriausiojo dirigento Jono Janulevičiaus ansamblis. Puiki bažnyčios akustika sustiprino darnaus ir švaraus garso malonumą. Originalioje partitūroje numatytų instrumentų nebuvimas, aišku, jautėsi: gerai būtų turėti teorbą arba (bent) mandoliną, nekalbant jau apie trimitą ir timpanus. Afišoje žadėto klavesino nebuvo, o jį imituojantis elektroninis intsrumentas skambėjo įkyriai, basso continuo dažnai užgoždavo solistų balsus.

Bene silpniausia koncerto vieta tapo VDU MA Dainavimo katedros docentės mecosoprano Ritos Novikaitės atliekama pagrindinė – Juditos – partija. Juditos arijos yra pačios populiariausios šioje oratorijoje – tai barokinio mecosoprano „aukso fondas“. Tuo tarpu, rodydama pavyzdingą vokalinę „mokyklą“ ir turėdama gana gražų balso tembrą (nors toks „tamsus“ tembras labiau tikrų Holoferno vaidmeniui), dainininkė skambėjo lyg atliekanti nuobodžius „namų darbus“, vietomis netiksliai ir be jokios gyvybės. Neužtikrintai (ir be tikrojo agitata) suskambėjo „Agitata infido flatu“; fleitos palydimoje arijoje „Veni, veni me sequere fida“ solistė net nesusitvarkė su ritmu, o „pakibę“, lyg atskirti nuo kantilenos melizmai erzino ausį.

Dar blogesnė „lemtis“ ištiko aukščiausią kunigą Ozijų. Jo partiją atliko baritonas Martynas Beinaris, VDU MA Dainavimo katedros bakalauras (o gal jau ir magistras), kilęs iš gausios ir garsios muzikų Beinarių šeimos (Kauno arkikatedros vargonininkas, kompozitorius Pranciškus Beinaris buvo jo senelis). Pavardė įpareigoja. Tačiau klausantis neapleido mintis, jog šis dainininkas ne tik kad „Triumfo arkos“ nelaimėtų, bet ir vienas pirmųjų iš jos iškristų. (Nors šių dienų Lietuvos operos padangėje, deja, karaliauja kaip tik tie, kadaise iškritusieji iš šio puikaus projekto, ar jo nelaimėjusieji.) Ir ką jūs manote? Pradėjus domėtis šio daininko „dosjė“, pasirodė, kad jis tikrai nelaimėjo... „Žvaigdžių vartų“, „Lietuvos balso“, Eurovizijos atrankos, ir dar nežinau kokių „garbingų“ konkursų, kuriuose jis užsitarnavo „šlagerio princo“ ir „vicekaraliaus“ titulus. Su kvepavimo technika jam, rodos, viskas gerai, bet girdėdama, kaip sunkiai ir nuobodžiai jis atlieka barokinį „namų darbą“, nejučiomis pradėjau galvoti, jog visai gerai, kad vietomis netikslų balsą užgožė orkestras.

Vaganto partijos atlikėja – Jurgita Žilinskaitė – atrodė visai neblogai, tik kiek sukaustyta (vis tie sunkūs barokiniai „namų darbai“), ir koloratūros populiariojoje „Armatae face“ išskydo, bet čia orkestras suskambėjo jau visai „vivaldiškai“ ir kartu jie susilaukė publikos plojimų.

Sopranas Ingrida Laurinaitienė (Ambra) pasirodė gerai. Nors jos balso tembre girdisi „metalas“, ir pirmoji jos arija „Vultus tui vago splendori“ nuskambėjo kiek „mechaniniškai“, tačiau antroji arija – efektinga „Si fulgida per te“ – pavyko puikiai: čia daininkei pakako tiek gyvybės, tiek balso galingumo, o intonacija buvo be priekaištų.

Pagaliau, geriausiai skambėjusi solistė ir viso šio koncerto puošmena – tai Holoferno partijos atlikėja Julija Stankevičiūtė. VDU MA bakalaurė, jau tarptautinio konkurso nugalėtoja, Ritos Novikaitės mokinė ryškiai pranoko savo mokytoją. Jos pilnos apimties, laisvas ir galingas mecosopranas skambėjo puikiai, ypač aukštame registre, ir suteikė klausytojui tikrą baroko malonumą.

Pabaigai – organizaciniai pastebėjimai. Koncertas neapsiejo be „kalbančios tetos“. Tiesa, ji kalbėjo labai trumpai ir be mikrofono, taip, kad ją girdėti galėjo tik arti sėdintys žmonės. Nežinau, ką ji pasakė, bet, tikiuosi, be atlikėjų pavardžių, dar pranešė klausytojams, kad jie išgirs ne visą kūrinį, o tik jo ištraukas. Kaip įprasta, jokių koncerto programėlių paruošta nebuvo, tad klausytojai negalėjo sekti, kokių būtent arijų, rečitatyvų ir chorų jie klausosi. Turint omeny, jog „Juditos triumfas“ yra vienas populiariausių Vivaldžio kūrinių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, galima įsivaizduoti, kad tuos, kurie (kaip ir aš) nežinojo, jog jis bus atliekamas ne visas, koncerto pradžioje turėjo ištikti lengvas šokas, po įžanginio choro iš karto išgirdus Vaganto (Holoferno tarno) ariją „Matrona inimica“, po kurios tas pats personažas lyg niekur nieko tęsė savo pasirodymą rečitativu „Veni foemina illustris“. Kad Holofernas, į kurį Vagantas kreipėsi, nepasirodė, tiek to, bet nepasirodė ir „anonsuota“ femina – Judita, o vietoje jos išgirdome dainuojant jos tarnaitę Abrą... Jau supratome, kad klausomės ištraukų iš oratorijos, bet kodėl negalima buvo, kad ir paprastu spausdintuvu ant paprasto popieriaus, kurio universitetas šiuo metu nestokoja, atsispausdinti programėlę, gal net ir su atliekamų kūrinio epizodų tekstais (gal net ir su vertimu į lietuvių kalbą, bet čia aš jau užsisvajojau)?

Po koncerto sutikau gerą draugę: – „Iš kur sužinojai?“ – „Ant tvoros radau skelbimą“. – „Ir aš – ant tvoros“. Turint omeny, jog prisirinko pilna bažnyčia (net stovinčių) geranoriškų klausytojų, ir net padarius prielaidą, jog dauguma jų buvo atlikėjų giminės ir pažįstami, vis tiek peršasi mintis, kad Kaune yra labai daug tvorų.

P. S. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad apie koncertą taip pat galima buvo sužinoti iš trumpo „Kauno dienos“ ir vdu.lt internetinės svetainės anonso, bei iš kai kurių atlikėjų Facebook‘o paskyrų.

P. P. S. Išeidamos iš koncerto radome dar vieną – šiuo metu daugiausiai Vilniuje vykstančio Šv. Jokūbo festivalio skelbimą, šį kartą ant bažnyčios durų.