Marija Oniščik

Senosios muzikos pamokos

(Trumpa recenzija)

Nuviliojo mane Facebook‘o draugai į šaltą ir nesvetingą Vilnių, kur sekmadienį, lapkričio 13-tą vakarą senosios muzikos ansamblis „Canto fiorito“ Bernardinų bažnyčioje surengė nemokamą koncertą. Dainavo Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė (mecosopranai), Algirdas Bagdonavičius (tenoras) ir João Fernandesas (bosas). Jiems padėjo Vilniuje viešėjusi žinoma senosios muzikos atlikėja ir pedagogė Maria Cristina Kiehr, surengusi (su Lietuvos kultūros Tarybos finansine parama) šiems senosios muzikos entuziastams, kurie ir šiaip jau įvairiais budais ir įvairiuose vietose mokosi (ir moko kitus), trijų dienų meistriškumo pamokas.

Baigiamasis (taip sakant, ataskaitinis) šios viešnagės koncertas, Lietuvoje įprastos vienos valandos trukmės, vyko ekstremaliomis rudens sąlygomis: šaltoje bažnyčioje atlikėjos dainavo apsigaubusios „koncertiniais“ puskailiniais, o atlikėjai šalo vien su švarkais. Klausytojams buvo išdalintos koncerto programėlės; prieš koncertą ansamblio direktorė Renata Dubinskaitė papasakojo apie garbingą viešnią – Marią Kiehr ir apie populiariausią Palestrinos kūrinį – Missa Papae Marcelli. (Patikslinsiu: „vienas iš kardinolų“, kuris, pasak legendos, „užstojo“ Palestrinos muziką Tridento susirinkime, buvo Šventasis Karolis Baromėjus.) Šis kūrinys, kurį didysis italų renesanso meistras Giovannis Pierluigis da Palestrina (1525-1594), manoma, parašė 1562 m., užėmė pagrindinę vietą koncerto programoje; kitas Palestrinos kūrinys – madrigalas „Vestiva i colli“ – nuskambėjo koncerto pradžioje; po jo ėjo įžymaus vokiečio Hanso Leo Hasslerio (1564-1612) kanconetė „Chiara e lucente stella“, mažai žinomo italo Giovannio Paolo Cimos (1570-1622) „Misericordias tuas, Domine“ bei ispano Francisco Guerrero (1528-1599) „Virgen Sancta“ ir „Hombres, Victoria!“ iš rinkinio Canciones y villanescas espirituales. Viešnia ir mokytoja Maria Kiehr dalyvavo bei vadovavo tik Palestrinos kūrinių atlikimui, tad jos nepriekaištingą sopraną išgirdome tik koncerto pradžioje ir pabaigoje.

Klausantis malonios garsų tekmės, sutrikdomos tik vieno kito nuslystančio Hasslerio kanconetės melizmo, ar sudėtingos ispaniškos Guarreros ritmikos, kilo ir liko tuo tarpu neatsakyti klausimai: Koks skirtumas tarp operinio dainavimo ir dainavimo penkų-šešių balsų ansamblyje a capella? Kiek pastarajam leidžiamas, ar net reikalaujamas gyvybingumas, emocijų išraiška? Koks skirtumas tarp operos, kad ir penkių solistų, ansamblio ir, kad ir labai kamerinio, bet choro skambesio? Vienas galimų atsakymų, atėjusių į galvą, buvo toks, kad operos ansamblio (kad ir ankstyvojo baroko laikotarpio) skambesys, balsų padavimo technika skiriasi nuo choro (kad ir madrigalinio) skambesio bei technikos. Kitaip sakant, „spalvų ir tembrų įvairovė“, ansamblio internetiniame puslapyje deklaruojama kaip siekiamybė, polifoninių madrigalų, kanconetų, juolab mišių atlikime nėra toks jau didėlis gėris. Čia pageidautina viena spalva, bet ji turi būti sodri, prisotinta emocinio turinio.

Tai, ką girdėjau, buvo pakankamai gyva, bet vietomis nelygi, „marga“ polifoninė tekstūra (ansamblio pavadinimo sufleruojamas „gėlių“ sodelis). Nesinori pirštu rodyti, kieno dainavimas taip „paįvairino“ garso paletę, geriau įvardinsiu šių (ir, manau, visų kitų) pamokų „dešimtukininkes“ – tai buvo Ieva Gaidamavičiūtė ir Saulė Šerytė, o ansamblio dalyviai vyrai skleidė muzikavimo džiaugsmą. Didžiausia išsiderinimo grėsmė iškilo Palestrinos Mišioms, bet čia ansamblio vadovo Rodrigo Calveyros kornetas (senovinis medinis pučiamasis isntrumentas) kaip tik savo šiek tiek „nosiniu“ tembru suvienijo skirtingas balsų spalvas ir „pridengė“ intonavimo netikslumus (būtent tam instrumentas ir buvo naudojamas senovėje, palydint a capella dainavimą). Marios Kiehr dirigavimas labai padėjo išlaikyti gerą kūrinio tempą (ypač Glorijos) ir garso dinamiką (Agnus Dei). Ir tik jos vienos – mokytojos – balsas, tvirtas ir permatomas, kaip stiklas, visiškai neišsiskyrė iš bendro choro.

Akivaizdu, jog Vilniuje nemažai gerbėjų turi tiek renesanso ir ankstyvojo baroko muzika, tiek pats jau keturis metus reguliariai koncertuojantis ansamblis. Klausytojai susirinko gausiai ir entuziastingai, dauguma jų liko po vakaro Šv. Mišių; tiesa, kažkieno mobilusis vieną kartą skambtėlėjo, bet buvo tučtuojau nutildytas. Koncerto programai pasibaigus žmonės plojo, atsistodami (kaip tai įprasta Lietuvoje), bet „biso“ neprašė ir išsiskirstė, besidalijantys įspūdžiais. Ištuštėjusia ir dar labiau atšalusia Pilies gatve patraukiau stoties link.