Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Atsisveikinimas su dykyne (Bžozovskio vaistinė)

Priešais senosios Kauno klebonijos (kartais vadinamos „kapitulos namu“, o kartais, vis dar prisimenant seną legendą, – ir „karčiama“) galinį fasadą, iš tolo atpažįstamą pagal puošnų renesansinį atiką, už tvoros, ant kurios kauniečiai klijavo skelbimus ir afišas, visai neseniai plytėjo, rodos, „amžina“ dykvietė, apaugusi aukšta žole ir laukiniais krūmais. Gerai prisimenu, kad iki 1986 metais atliktos senosios klebonijos restauracijos čia buvo ganėtinai tvarkingas atviras žalias skverelis. Kauno architektūros knygos autoriai, rašę jau gerokai po restauracijos, dar kalba apie „priešais vakarų fasadą įrengtą skverelį“[1], tačiau iš tikrųjų tuo metu skverelio jau nebebuvo, jo sulaukėjusi augmenija buvo aptverta aklina tvora.

O kadaise šioje vietoje stovėjo puošnus medinis namas. XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje sklypas priklausė Kauno burmistrui, bajorui Aloyzui Bžozovskiui, kuris buvo baigęs Maskvos universitetą ir dirbo vaistininku karo ligoninėje. Apie 1887-uosius metus jis nusipirko šį sklypą ir pastatė, o galbūt, tik atnaujino jau buvusį namą, kuriame buvo vaistinė, (išlikęs namo fasado brėžinys datuojamas 1890 metais, o reklamoje buvo rašoma, kad vaistinė veikia net nuo 1774 metų)[2].

Namą supo uždaras kiemas su sodu ir dviem mediniais fligeliais, vakarinėje ir šiaurinėje kiemo dalyje. Visas šis „dvarelis“ stovėjo tarp Bažnyčiai priklausančių namų: iš kairės namas buvo prisiglaudęs prie dviejų aukštų mūrinuko, kuriame gyveno bažnyčios vargonininkai ir patarnautojai, o nuo senosios klebonijos jį skyrė puošnūs įvažiavimo į kiemą vartai.

Nepaprastai puošnus buvo ir namo fasadas: Fasado tarplanguose buvo piliastrai, virš karnizo – baliustrada; centre buvo neobarokinis frontonėlis su voliutomis ir dekoratyvinėmis vazomis, iš šonų – trikampiai frontonėliai su akroterijais kampuose, vartų viršus taip pat buvo neobarokinis. Prie pagrindinio (vaistinės) įėjimo buvo atviras drožinėtas prieangis, pristatytas 1890 metais, tuomet buvo padarytos ir antros durys. Savininkas gyveno fligelyje.

1898 metais vaistinė jau priklausė E. I. Gorskiui, bet pastatų savininkas liko Bžozovskis, tuomet buvęs Kauno miesto burmistro pavaduotojas. 1903 metais vaistinę ir fligelį nuomavo provizorius Antanas Rostkovskis. 1910-1914 metais provizorius buvo Moisiejus Rozenbliumas, busimo garsaus inžinieriaus, Kauno Sporto halės autoriaus Anatolijaus Rozenbliumo tėvas. 1921 metais Bžozovskis namus ir vaistinę pardavė Simonui ir Eigei Mišelskiams, kurie juos valdė iki 1939 metų. Savininkai ir vėl gyveno kiemo fligelyje, o vaistinę ir provizoriaus butą name nuomavo tas pats Rozenbliumas kartu su Goldbergu. 1932 metais Mišelskiai remontavo namus, įvedė vandentekį ir kanalizaciją; ruošėsi nugriauti prieangį, kuris buvo įsikišęs į šaligatvį. Tais metais vaistinė dar veikė, bet, rodos, 1933 metų pabaigoje jos jau nebebuvo: name įsikūrė „Inkaro“ gumos fabrikėlio kontora ir sandėlis. Tikriausiai, tai šis namas tapo vienos Juliaus Kaupo pasakų veiksmo vietos prototipas:

„Didžioji Vilniaus gatvė neramiai vingiavo, mirguliuodama iškabomis, per patį Kauno senamiesčio vidurį. Joje stovėjo niūrūs, šalčiu dvelkiantys namai, susimąstę tarsi nepaprasti sargybiniai, ir taip rūsčiai žvelgė savo stikliniais langais į skubančius praeivius, kad net baugu darydavosi. Tačiau visų nepaprasčiausias ir labiausiai gąsdinantis pastatas riogsojo priešais ledų krautuvėlę. Tai buvo ruda medinė vaistinė, be galo sena ir pastatyta, kaip tvirtina įžymūs tyrinėtojai, senovės burtininko Samanio. Jos langai žėrėjo keistais spalvotais vitražais, o duryse slypėjo bauginantys veidai, išpjaustyti juodame medyje, ir, rodės, vis piktai šypsodavosi, kam nors mieste susirgus“[3].

Kada ir kodėl namas išnyko, žinių nėra. Išliko tik XIX amžiaus rūsys. Ir štai šių, 2017 metų rudenį buvusioje dykvietėje prasidėjo statybos. Užrašas skelbia, kad „aukotojų lėšomis“ čia statomos iki šiol netoliese, M. Daukšos gatvėje įsikūrusio Marijos radijo studija ir koplyčia (sklypas dabar priklauso Bažnyčiai).

Rodos, viskas čia gerai: joks pastatas nėra griaunamas, užstatoma metų metais gatvės perimetre žiojėjusi „skylė“. Kodėl gi vis dėlto neramu, kaip pasidaro neramu kaskart, kai netikėtai pamatai, kad Kaunas statomas – senamiestyje, Žaliakalnyje ir kitose „jautriose“ vietose lyg kokio naujo Samanio burtų lazdelei pamojus išdygsta naujos stiklinės, aliumininės ir kitokios „dėžutės“? Pasirodo, šios statybos istorija tęsiasi ne vienerius metus. Pirmasis, architekto Šarūno Kiaunės projektas buvo svarstytas ir atmestas 2014 metais. Naujas projektas, kurio autoriai yra  Aurimas Ramanauskas, Dalia Paulauskienė ir Džiugas Karalius, buvo pateiktas svarstymui ir patvirtintas 2015 metais; pastatas bus statomas iš aliuminio ir betono. Tad greitai Vilniaus gatvė atrodys šitaip:

---

[1] Algė Jankevičienė (sud.). Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991. P. 323.

[2] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 150.

[3] Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare. Vilnius: Vaga, 1984. P. 54.