Memuarai

Pradžia

Mano močiutė Chaja Šenderova

Apie savo protėvius žinau tik tai, ką vaikystėje man pasakodavo mama, turėjusi nepaprastą pasakotojos talentą ir, kaip ir aš, buvusi mėgėja pagražinti, supainioti ir prikurti.

Niekad nemačiau savo giminės lopšio – senojo Šumiačių štetlo, buvusio Mogiliovo gubernijos miestelio, kuriame gimė ir gyveno mano senelių, prosenelių ir proprosenelių kartos. Nuo vaikystės buvau įsitikinusi, kad tokio miestelio nebėra, kad jis dingo tą dieną, kai 1943 metais naciai sušaudė visus jo žydus, lyg žemė būtų prasivėrusi, prarijusi visą miestelį su jo namais, krautuvėmis bei sinagogomis ir vėl užsivėrusi, viršuje likus tik upei, laukams ir kalvoms.

Tam tikra prasme taip ir nutiko. Tik 1943 metais ten seniai nebebuvo nei krautuvių, nei sinagogų, o didžioji dalis mano giminių jau gyveno Maskvoje arba Leningrade. Vis dėlto yra, pasirodo, Rusijoje, maždaug 100 km į pietus nuo Smolensko, šalia Baltarusijos sienos toks miestelis – Šumiačiai (Шумячи) – rajono centras su 4 tūkstančiais gyventojų. Savo amžių jis skaičiuoja nuo XVI amžiaus pabaigos, kai, dabartinių jo gyventojų įsitikinimu, Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis „mūsų žemes savo pavaldiniams dalijo“. Yra jame „ulica Lenina“ ir „ulica Sovetskaja“, kurioje stovi dailiai užkonservuota, be bokšto likusi vienintelė, XIX amžiuje statyta cerkvė. Yra ir „братская могила советских граждан еврейской национальности“ („žydų tautybės tarybinių piliečių broliškas kapas“).

XIX amžiuje Šumiačiuose, be cerkvės, buvo dar katalikų bažnyčia ir keturios sinagogos. Buvo turgaus aikštė ir apie pusantro šimto krautuvių, kurių viena priklausė mano proseneliui Leizeriui (Lozoriui) Šenderovui. Apie jį pasakojama, kad jis dienų dienas studijavo Talmudą, o krautuvėlėje šeimininkavo ir faktinė šeimos „galva“ buvo prosenelė Genesia. Ji prekiavo silke, druska ir karamelėmis, sąsiuviniais, rašalu ir pieštukais, siūlais, adatomis ir šukomis. Ji pagimdė 12 vaikų – 8 berniukus ir 4 mergaites – ir visi jie liko gyvi ir išaugo.

Mano proseneliai Lozorius ir Genesia Šenderovai

Vaikystėje pažinojau prosenelius ir močiutės brolius bei seseris iš nuotraukų. Labai gerai žinojau jų veidus ir vardus, nes labai mėgau žiūrėti nuotraukas, o mano močiutė, visada susirūpinusi dėl to, kad „vaikas visiškai nevalgo“, sugalvojo su nuotraukų pagalba mane valgydinti, taigi pietų metų man buvo rodomos nuotraukos ir prašoma suvalgyti šaukštelį sriubos „už dėdę Ziamą“ ir „už dėdę Kivą“. Keista, bet vyriausias ir jauniausias močiutės broliai turėjo vienodus vardus – Boruchas, tik vyriausią šeimoje vadino Botia, o jauniausią – Boria. Iš brolių gyvus vaikystėje pažinojau tik dėdę Ziamą ir dėdę Kivą, kuris gyveno Lvove. Jį pavadino prosenelės tėvo, taigi mano proprosenelio vardu. Kai buvau maža, apie vieną iš močiutės brolių niekas nieko nežinojo: pasakojama, kad jaunystėje dingęs be žinios jis atsirado po daugelio metų Izraelyje, pasakiškai turtingas tiek pinigais, tiek vaikais ir anūkais, tačiau aš ir dabar nieko apie jį nežinau. (Izraelio Šenderovai, atsiliepkite!) Iš keturių seserų vyriausioji – teta Sara – žuvo karo metu per (neprisimenu kokio miesto) bombardavimą, tad liko tik jos vardas ir nuotrauka; teta Fania gyveno senajame Arbate ir, kiek pamenu, visada buvo šalia; mano močiutė Chaja buvo trečioji, o jauniausia – mažytė, gyvutė teta Šifra gyveno Leningrade, dažnai atvažiuodavo ir labai daug šnekėdavo; ji visus brolius bei seseris ir pergyveno. Dauguma jų turėjo savo vaikų ir mano mama, rodos, priskaičiuodavo pusbrolių ir pusseserių daugiau nei realiai buvo turėjusi. Galbūt ji skaičiuodavo dar ir antros eilės pusbrolius ir pusseseres. Žinau tik, kad prosenėlės sesuo Basia turėjo 8 išaugusius sūnus; visi kariavo ir tik du grįžo gyvi.

Mano močiūtės brolis ir seserys: Boria, Fania (kairėje) ir Šifra Šenderovai

Nepaisant akivaizdaus ir žydų šeimose įprasto „matriarchato“, labai neturtingoje prosenelio Lozoriaus šeimoje mergaičių mokymas nebuvo numatytas. Berniukai lankė chederį (pradinę mokyklą), o paskui buvo siunčiami į artimiausius didesnius miestus mokytis amato. Mergaitės šeimininkavo namuose ir padėdavo krautuvėje. Tiesa, prosenelė Genesia mokėjo skaityti jidiš kalba. Proseneliui mirus, ji gyveno su mano močiutės šeima Maskvoje ir mama gerai ją atsiminė. Prosenelė daug meldėsi, per šventes lankė sinagogą ir beveik nemokėjo rusiškai, todėl, kai mama buvo maža, namuose buvo kalbama jidiš.

Į Šumiačius atėjus Tarybų valdžiai, miestelyje atsidarė rusiška „bendrojo lavinimo“ mokykla, į kurią prosenelė (pasakojama, kad slaptai nuo vyro) pasiuntė mokytis dvi jauniausias dukteris – Chają ir Šifrą. Mokykloje mano močiutė sutiko mano senelį – Šliomą (Solomoną) Pečiūrą. Jie lankė vieną klasę (pagal dokumentus, abu buvo gimę 1907 metais, nors pasakojama, kad močiutė iš tikrųjų buvo dviem metais vyresnė nei buvo parašyta jos dokumentuose).

Mano močiutė Chaja Šenderova, dar moksleivė.

Senelis augo visai kitoje aplinkoje: jo šeima buvo išsilavinusi ir pasiturinti. Jo seneliai (o mano proproseneliai) turėjo didelį dviejų aukštų namą pačiame Šumiačių centre. Čia irgi viešpatavo „matriarchatas“. Visi Šumiačiai pažinojo ir gerbė mano proprosenelę Kenią. Ji buvo daug jaunesnė už savo vyrą Jankelį Lokšiną ir jie turėjo krūvą vaikų (vaikystėje girdėjau, kad iš viso jų buvo 18), kurių vyriausioji buvo mano senelio mama, o mano prosenelė Rachilė. Ji ištekėjo už Saulą Pečiūros, kuris buvo komivojažierius – keliaujantis prekybos agentas, kilęs nuo Ukrainos.

Šeima išvažiavo gyventi į Ukrainą ir mano senelis gimė dideliame Čerkasų mieste, kur jie turėjo nuosavą namą su sodu ir net laikė ukrainietę tarnaitę. Senelis turėjo dvi vyresnes seseris – 1900 metais gimusią Sonią ir 1903-iais Cilę, bei jaunesnį brolį Nataną. Prisimenu nuotrauką, kurioje gražiai apsirengusios dvi jaunos panelės ir du berniukai pozuoja staliukais ir foteliais poniškai apstatytoje svetainėje. Tetą Cilę, tetą Sonią ir jos vyrą dėdę Grišą aš puikiai atsimenu: jie buvo bevaikiai, kartu gyveno Maskvoje ir iš eilės mirė gilioje senatvėje. Po paskutinės iš jų – tetos Cilės – mirties mama rado jų bute didžiules tada „deficitinių“ daiktų atsargas: štabelius muilo, rulonus tualetinio popieriaus. (Šiandien, kai užeina pagunda kaupti juodai dienai „akcijines“ prekes, primenu sau, kad netapčiau panaši į tetą Cilę ir tetą Sonią.) O štai senelio brolį Nataną pirmą kartą pamačiau per vienos iš seserų laidotuves: kaip ir senelis, jis buvo inžinierius-chemikas, bet dėl man nežinomos priežasties senelis daugelį metų buvo su juo susipykęs.

Mano prosenelis Saulas Pečiūro

Apie prosenelį Saulą buvo pasakojama, kad jis mokėjo kalbėti vokiškai ir latviškai (nes prekybos reikalais dažnai lankėsi Latvijoje), skaitė rusiškai ir mėgo rusų literatūrą, be to jis grojo smuiku ir turėjo puikų balsą: dainavo ne tik liaudies dainas, bet ir arijas. Jis taip pat buvo nemenkas bendruomenės lyderis: pasakojama, kad baisių pogromų Čerkasuose metu jis organizavo žydų savigynos būrį. Mano senelis paveldėjo savo tėvo muzikalumą ir balsą: vaikystėje išmoko groti smuiku ir visą gyvenimą buvo tikras dainų lobynas. Mokėjo jų begalę – ir žydiškų, ir ukrainietiškų, o iš kiekvienos kelionės parsiveždavo išmoktų naujų. Kartą išleistas į komandiruotę į Bulgariją, senelis grįžo, mokėdamas nemažai bulgarų liaudies dainų, o juk važiavo į „brolišką“ šalį gamyklą projektuoti.

Proprosenelės Kenės šeimoje visi vaikai ir anūkai mokėsi. Visa virtinė Lokšinų iš Šumiačių ir jų palikuonių tapo inžinieriais, gydytojais ir mokslo daktarais. Mokėsi ir visi Rachilės vaikai: abi mergaitės baigė gimnaziją; mano senelis, kaip priklausė, lankė chederį, išmoko skaityti ir rašyti ne tik jidiš, bet ir hebraiškai, ir rusiškai, įstojo į rusų realinę mokyklą Nikolajevo mieste, kur šeima atsidūrė Pirmo pasaulinio karo metu. Vėliau, mirus proseneliui Saului ir šeimą ištikus sunkumams, vaikams mokytis padėjo prosenelės brolis Velia (Vulfas) Lokšinas. Prosenelės Rachilės sesuo Riva prieškarinėje Maskvoje buvo vaikų gydytoja ir šeimoje turėjo didelį autoritetą.

Mano senelis Solomonas Pečiūro. Kitoje nuotraukos pusėje yra du užrašai: vienas jidiš, kitas – rusų kalba: „Brangiajai tetai Mašai nuo Solomono. 1907 m.“. Už pusę metukų teturintį Solomoną tai parašė kažkas iš jo tėvų, kurie, kaip ir „teta Maša“ mokėjo rašyti ir skaityti rusiškai.

Senelis visą gyvenimą prisiminė vaikystėje išgyventus pogromus ir tikriausiai todėl nesiliovė bijoti antisemitinių išpuolių, kurių Tarybų Rusijoje niekad netrūko, ir siekė apsaugoti nuo tykančio pavojaus savo vaikus ir anūkus. Tik taip aš galėjau paaiškinti jo atsisakymą mokyti mane skaityti ir rašyti jidiš. „Geriau pamiršk, kad tu žydė“, – pasakė jis tada. Man buvo vienuolika metų ir aš tikėjau jo dainomis, o ne jo žodžiais. Jo akyse įsiveržę į chederį kazokai nužudė mokytoją rabiną ir kelis bendraklasius, pats jis buvo sužeistas ir tik per plauką liko gyvas. Kazokai sudegino jų namą. Prisimenu pasakojimus apie tai, kaip prosenelė su vaikais slėpėsi rūsyje, o susirasti maisto išleisdavo mažąjį Šliomą: jis buvo šviesiaplaukis ir mėlynakis, visai nepanašus į žydą.

Po revoliucijos, likusi viena su vaikais prosenelė Rachilė grįžo į savo tėvų namus į Šumiačius. Čia mano senelis pradėjo lankyti tarybinę mokyklą ir ten sutiko mano močiutę. Pažintis su būsimos žmonos šeima buvo komiška. Kai nepažįstamas šviesiaplaukis berniukas atėjo į jų krautuvę, prosenelė Genesia palaikė jį „gojumi“ (nežydu) ir jau ruošėsi „įkišti“ jam antrarūšę prekę, kai jis prabilo gryniausia jidiš kalba ir pasisakė esąs Kenios Lokšinos anūkas, o tai viską keitė. Močiutės giminė niekad nemėgo „gojų“.

Istorijas apie mano senelio ir močiutės mokyklos nuotykius girdėjau visą vaikystę. Tokių istorijų buvo trys: viena apie anteną, nukritusią nuo stogo, kita apie katiną (tiksliau, tai buvo istorija apie senelio ir močiutės meilę), trečia apie tai, kaip mano senelis susipažino su chemija.

Istorija apie anteną buvo juokinga. Senelis pagamino savadarbį radio aparatą, per kurį tikėjosi „Maskvos klausytis“, o vietoje antenos ant Lokšinų namo stogo užkėlė didelę lazdą. Namas stovėjo turgaus aikštėje. Sekmadienį, kai turgus buvo pilnas žmonių, papūtė stiprus vėjas, „antena“ nukrito tiesiai ant arklių bei vežimų ir sukėlė paniką.

Istorija apie katiną buvo liūdna ir sunkiai tikėtina. Pasakojama, kad senelis darė kažin kokius eksperimentus su katinu, ir pastarajam tai baigėsi tragiškai (būtent šiuo faktu negalėjau patikėti). Ta proga mano močiutė sukūrė tokias eiles:

Он естественный испытатель

И кошачий преподаватель.

Решил кота он научить

Как сам на двух ногах ходить,

По-человечьи говорить

И с ним же в обществе быть.

Он в башлык кота сажает

И по воздуху катает,

Катал его до тех пор он,

Пока из него дух ни вышел вон.

Так удалось ему, Соломону

Кота отправить в царство Плутона.

(„Jis gamtos tyrinėtojas

Ir katinų dėstytojas.

Nusprendė išmokyti katiną

Vaikščioti, kaip pats, ant dviejų kojų,

Kalbėti žmonių kalba

Ir sudaryti jam kompaniją.

Jis sodina katiną į bašliką [„bašlikas“ – tai kapišonas, tvirtinamas prie viršutinio drabužio]

Ir siūbuoja jį.

Siūbavo jis katiną tol,

Kol tas išleido kvapą.

Taip sugebėjo jis, Solomonas,

Nusiųsti katiną į Plutono karalystę“.)

Tik dabar suprantu, kad iš šių eilių galima padaryti stulbinančią išvadą: mažo miestelio tarybinės mokyklos mokiniai žinojo antikinę mitologiją. Senelis užpyko (eilės paplito tarp klasiokų), bet nesugebėjo nieko geresnio kaip atsakyti:

Глаза горят, какая злая!

Это Шендерова Хая.

(„Dega akys, kokia pikta!

Tai Šenderova Chaja“.)

Mano vaikystės laikais viskas buvo atvirkščiai: senelis dažnai kurdavo progines eiles ir viešai jas skaitė, o močiutė, priešingai, niekada poetiniais bandymais nepasižymėdavo. Jaunystėje močiutė buvo nepaprastai graži, jos akys iš tikrųjų degė, ir senelis buvo ją įsimylėjęs. Dėl jos jis net pradėjo lankyti dramos būrelį, kur močiutė neretai vaidindavo pagrindinius vaidmenis (toje pačioje mažo miestelio mokykloje).

Galiausiai senelis susipažino su chemija ir eksperimentuodamas susprogdino mokyklos laboratoriją, kuri buvo įrengta šalia miestelio kompartijos būstinės. Sprogimas nugriaudėjo kaip tik tuo metu, kai vietinė tarybinė valdžia posėdžiavo. Išsigandę „komisarai“ išbėgo į gatvę ir pradėjo šaudyti. Vėliau senelis baigė Maskvos Mendelejevo vardo institutą ir tapo inžinierius chemikas – porceliano, fajanso ir gipso gamybos specialistas. Internete radau nuorodą į jo parašytą „Руководство по лабораторным испытаниям и контролю производства гипса“ („Gipso gamybos kontrolės ir laboratorinių bandymų vadovas“, publikacijos data 1947 metai).

Iš tikrųjų, mano senelį visada traukė menas – muzika ir dailė; vaikystėje jis spėjo net kažkiek pasimokyti piešimo, bet rinkosi, kaip tada buvo įprasta, „pažangią“ ir „naudingą“ tarybinio inžinieriaus profesiją. Prieš karą senelis dirbo Pamaskvės porceliano fabrike, kuris vadinosi „Verbilki“. Čia jis ėmė nuo konvejerio dar baltus puodelius ir lėkštutes, dubenėlius ir arbatinukus ir savo ranka išpaišydavo juos nuostabiais raštais bei ornamentais. Šiuos kūrinius jis dovanodavo močiutei. Deja, paskutinis iš senelio sukurtų indų sudužo prieš porą metų, neliko net nuotraukų. O „Verbilkuose“ gaminto serijinio servizo likutis – dailus ąsotėlis pienui – dar stovi mano spintoje.

Mano senelis Solomonas (kairėje), močiūtės sesuo Šifra (kairėje), močiutė Chaja ir jų mokyklos draugas Griša Mirmovičius Maskvoje.

Mano močiutė, priešingai, buvo linkusi į tiksliuosius mokslus, bet instituto taip ir nebaigė: ji augino dukrelę – mano mamą, rūpinosi namais ir niekur nedirbo (išskyrus karo metais sužeistųjų slaugymo). Senelių šeimoje, kiek prisimenu, visada (ir vėl) viešpatavo „matriarchatas“: tai darbe senelis galėjo nurodinėti kitiems (ypač, kai tapo vieno mokslinio instituto vyriausias inžinierius ir turėjo nuosavą kabinetą su lentele ant durų), namuose jis visuomet paklusdavo močiutės sprendimams ir sakydavo: „Mano žmona – pati protingiausia“.

Senelis ir močiutė, kokius juos atsimenu

Mano mama Susana Pečiūro gimė 1933 metais Maskvoje, kur senelis gavo kambarį komunaliniame bute. Senas penkių aukštų namas stovėjo Arbato skersgatvyje; septynių kambarių bute gyveno septynios šeimos. Didelį kambarį perpus dalijo fanerinė perskyra; langas buvo vienas, tad viena kambario pusė buvo šviesi, kita – tamsi. Čia gyveno penkiese: senelis, močiutė, prosenelė Genesia, močiutės sesuo Fania ir mano mama. Vėliau prosenelė mirė, bet gyventojų nesumažėjo, nes po karo gimė mano dėdė Miša.

Mano mama Susana 1939 metai 

Senelis ir dėdė Miša Arbate 

 .Teta Fania dirbo vaikų darželyje, paskui susirgo ir prarado darbą. Tada ji tapo manikiūrininkė. Tetos Fanios manikiūro reikmenų lagaminėlis atkeliavo su manimi į Lietuvą, o jos manikiūrines žirkutes ir nagų žnyples naudoju iki šiol; ant žnyplių išgraviruotas užrašas „liepa 1938“. Fania buvo vieniša; vaikystėje man buvo pasakojama, kad jos sužadėtinis žuvo pilietinio karo metu.

Iš to paties kambario mano mamą, nespėjusią baigti mokyklos, 1951-aisiais išvedė į kalėjimą; į tą patį kambarį ji grįžo iš lagerio 1956-ais. Vėliau senelis ir močiutė gavo du „savo“ kambarius komunaliniame bute Pamaskvės mieste Krasnogorske, į Arbatą atėjo gyventi mano tėvelis, o kai mama su tėveliu irgi gavo „savo“ kambarį, dideliame Arbato kambaryje liko gyventi viena teta Fania.

Labai gerai prisimenu šį kambarį, ypač jo „tamsioje“ pusėje, rodos, amžinai stovėjusį seną „pilvotą“ bufetą, kuriame kvepėjo aitriais, niekad neragautais prieskoniais.... Fania mirė staiga. Grįžo namo iš Krasnogorsko, kur nepamenu kokia proga visi buvome susirinkę, ir numirė. Po jos mirties visi kambario daiktai, tarp jų ir bufetas, kažkokiu būdu atsidūrė mūsų ir be to ankštame bute. Tame bufete kadaise gyvenę stiklinė lėkštutė ir pora dubenėlių vis dar ištikimai tarnauja mano virtuvėje. Namo seniai nebėra, bet skersgatvis, rodos, dar egzistuoja.