Marija Oniščik

Dubeneckio pėdsakais

Būna kartais, kad niekad nepažintą, seniai mirusį žmogų sutinki kaip artimą. Taip Kauno gatvėse sutikau Vladimirą Dubeneckį. Pagauta švelnumo, ilgai rašiau šią, vis dar nebaigtą, vis dar netikslią apybraižą. Apėjau, apglosčiau, nufotografavau Dubeneckio sukurtus rūmus, namus ir namukus; tik Betygalos bažnyčios pati nesu mačiusi, tad panaudojau kitų darytą nuotrauką, nes negalėjau jos nepaprasto grožio neparodyti. Neradau ir neperskaičiau visų jį menančių tekstų ir atsiminimų (tad ir geranoriškai skaitančių šias eilutes maloniai prašau, užtikę kur nors kokį čia dar neaprašytą paminėjimą, praneškite man).

***

Vienas žymiausių nepriklausomos Lietuvos architektų buvo Vladimiras Dubeneckis (1888-1932). Štai, parašiau šį teiginį ir suabejojau jo akivaizdumu. Kur tie, spaudoje minimi 26 Kaunui skirtų pastatų projektai? Kur 6, projektuoti Vilniui ir kitoms Lietuvos vietovėms? Daug jų paprasčiausiai nebuvo įgyvendinti. Esama dingusių; daug netikėtų, retai prisimenamų; yra spėjamų, ar tik legendų jam priskiriamų, o galiausiai ir čia paminėti skaičiai nėra tikslūs.

Štai mano minėta Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia (1925-1930 m.), kurią projektuoti (kaip spėjama!) Dubeneckiui pavedė istoriko Augustino Janulaičio brolis kanauninkas Pranas Janulaitis, spindi savo baltu neobarokiniu frontonu ir grakščia varpine (arkos detalė jaudinanti; ir atkreipkite dėmesį, kaip trys baliustrados tarytum tęsia vieną liniją iš dešinės į kairę; nuo bažnyčios fasado iki varpinės).

Iš medinės Karmėlavos Šv. Onos bažnyčios (1919-1921), lietuvių liaudies architektūros stilizacijos, liko tik pamatai, akmeninė tvora ir vartai. Pirmoji Nepriklausomoje Lietuvoje pastatyta bažnyčia buvo ir pirmasis Dubeneckio kūrinys Nepriklausomai Lietuvai; deja, ji sudegė 1944 m., per karą.

Vilniaus Žvėryne stovi du Dubeneckio jaunystės kūriniai – tai 1912-1913 m. projektuota patėvio vila (Vytauto g. 1) – tikras „dvaras“, kuriame dar visai neseniai buvo įsikūrusi Italijos ambasada, ir 1914 m. statytas Józefos Drozdovskos trijų aukštų namas (A. Mickevičiaus g. 7) su keturių kolonų portalu, stebinantis kiemo flygelio nišose nežinia iš kur atsiradusiomis „militaristinėmis“ šarvuotų riterių skulptūromis („panoplijomis“). Drozdovskos broliui, Vytautui Drozdovskiui tais pačiai metais projektuotas trijų aukštų gyvenamasis namas Vilniuje neišliko.

Išlikę namai Kaune – keisti ir per daug skirtingi; perstatyti ir net remontuoti (antai, 1921 m. jis remontavo VII fortą, kad jame galėtų įsikurti Lietuvos Valstybės archyvas); sukurti bendraautorystėje (buvo draugiškas) su Mykolu Songaila („Ragučio“ namas ir Valstybės teatras); vėliau kito (Vytauto Landsbergio) perstatytas (tas pats Valstybės teatras); spėjami arba „galimai“ jo pastatyti; galiausiai, taip paties neužbaigti ir nepamatyti.

Dubeneckis daugelio atžvilgiu buvo ir liko žmogus paslaptingas. Iki galo neaiški tiek jo gimimo vieta, tiek kilmė, ne visai aišku netgi tai, ką gi jis galų gale tikrai pastatė; jo pėdsakai ir netgi jo vardu žymimi žymiausi pastatai iškilo jam mirus. Viena yra tikra – jis buvo teatro žmogus. Ir, rodos, vienas pastoviausių – architektūros – menas jo asmenyje įgija išnykstančio meno bruožus.

Apie Dubeneckį daug buvo rašyta periodikoje įvairių jubiliejų ar minėjimų proga, bet vis tarytum prabėgom; kalbėta širdingai, bet vis užuominom, puse lūpų. Žinoma, kad gimė jis Rusijoje, Altajaus krašte. Jo tėvas, karo gydytojas, nusišovė, kai sūnui nebuvo nei metukų (pasakojama, kad dėl žmonos neištikimybės). Motina ištekėjo antrą kartą už kito gydytojo. Spekuliacijos, esą, jo tėvas buvo lietuvis tremtinys, neturi dokumentinio pagrindo, priešingai, dokumentai mini Rusijos miestą Tomską ir stačiatikybę, nors tėvo vardas – Josifas – ir pavardė skamba ne rusiškai, o veikiau žydiškai; bet štai patėvis, Albinas Nedzveckis, rodos, tikrai buvo kilęs iš Vilniaus krašto. Vėliau motina su patėviu atsikraustė gyventi į Vilnių, kur Dubeneckis jiems suprojektavo vieną pirmųjų savo kūrinių – minėtą ištaigingą gyvenamąjį namą-vilą Žvėryne. Išliko 1905 m. Dubeneckiui išduotas Peterburgo Videmano realinės mokyklos baigimo atestatas su prisegtu gimimo liudijimo nuorašu, teigiančiu, jog jis gimė 1888 m. rugpjūčio 25 d. Barnaule, nors esama dokumentų, nurodančių kitą Altajaus miestą – Zmejinogorską. Tėvo dokumentai mini vyresnį brolį Nikolajų, o amžininkų liudijimai – dar ir seserį, po revoliucijos atsidūrusią kažkur Argentinoje ar Brazilijoje.

Dubeneckio „lietuviškumo“ legendai pradžią davė jo vyresnio draugo ir bendraautoriaus (beje, irgi gimusio Rusijoje) architekto Mykolo Songailos (1874-1941) liudijimas, esą po jo mirties buvo rasti du pasai: vienas rusiškas ir vienas lietuviškas. Rusiškame pase buvo parašyta, kad jis gimė 1888 m. Barnaule, o lietuviškame – kad metais anksčiau, Vilniuje. „Iš asmenų, arti žinančių jo privatų gyvenimą, jis gimęs Vilniuje ir pirmiausiais vaikystės metais buvo tėvo išvežtas į Sibirą, kur jo tėvas buvo išsiųstas, kaip politiškai neištikimas elementas“[1]. Tarp Kauno apskrities archyve saugomų Valstybės archeologijos komisijos dokumentų yra Dubeneckio „vilnietiškos kilmės“ paso kortelė. Rodos, Dubeneckis pats tikėjo savo lietuviška kilme, o gal pats ir sukūrė šią legendą. Kas tai buvo: mistifikacija, paprasčiausias būdas pasprukti iš porevoliucinės Rusijos, ar tapatybės paieškos? Juk visų pripažįstama, kad būtent Dubeneckis, anot Pauliaus Galaunės, buvo „pirmasis lietuviško stiliaus pradmenų ieškotojas“ architektūroje[2], o jo sukurtą Karmėlavos bažnyčią Balys Sruoga 1925 m. nurodo kaip tikrojo „lietuviško stiliaus“ meno pavyzdį[3].

Baigęs mokyklą, Dubeneckis įstojo į Peterburgo dailės akademiją, kur mokėsi pas architektą Leontijų Benua (dailininko Aleksandro Benua brolį ir architekto Nikolajaus Benua sūnų. Beje, Leontijaus Benua projektuoti pastatai žinomi Lietuvoje (Lyduokių dvaras ir bažnyčia) ir Lenkijoje (Varšuvos Šv. Aleksandro Nevskio soboras, Lenkijos valdžios skandalingai nugriautas 1924-1925 m.). Akademijos architektūros skyrių didžiuoju aukso medaliu Dubeneckis baigė tik 1914 m., bet pirmieji jo projektuoti namai Vilniuje iškilo dar jam būnant studentu. 1917 m. pradėjęs dėstytojauti Peterburge architektūros studijoje, spėjęs sudalyvauti „Kritusių Spalio revoliucijos didvyrių“ memorialo Kremliuje konkurse, 1919 m. jis vėl buvo Vilniuje kaip Tarybų Lietuvos Liaudies švietimo komisariato sudarytos Vaizduojamosios dailės kolegijos darbuotojas; apsigyveno paties projektuotame patėvio ir motinos name. Antano Žmuidzinavičiaus, kartu dirbusio toje pačioje kolegijoje, liudijimu, tuo metu buvo gimęs dar vienas Dubeneckio projektas, skirtas Vilniui, bet likęs neįgyvendintas – Dailės akademijos rūmai, rodos, turėję iškilti pačioje Vilniaus širdyje – prie Gedimino kalno. „Energingas architektūros skyriaus vedėjas Dubeneckis ėmėsi projektuoti Dailės akademijai rūmų pastatus. Rūmus nutarėm pastatyti čia pat Gedimino bokšto papėdėje, kur tuo metu riogsojo apdaužytos nepakenčiamų caro žandarų buveinės. Vyriausybė [tarybinė] sumanymui pritarė ir pažadėjo, pristačius reikalingus projektus ir sąmatas, tam reikalui skirti lėšų“[4].

Tačiau ilgai Dubeneckis „nežaidė“ nei su tarybų, nei su atėjusia lenkų valdžia: tais pačiais, 1919 m. kartu su lietuviais paliko Vilnių ir persikėlė į Kauną. Žmuidzinavičiaus prisimena, kaip „vieną gražią pavasario naktį“ jų būrys pėsčiomis išėjo iš Vilniaus ir ėjo iki Vievio („kartu ėjo Dubeneckis, Liudas Gira, Tallat-Kelpša“[5]); pasak kitų šio exodus dalyvių, bent toliau jie važiavo vežimais.

Kaune gavo kuklią tarnybą, iš pradžių – Prekybos ir pramonės ministerijoje, o 1920-1923 m. – Amerikos lietuvių akcinėje bendrovėje („Amlite“), statybos skyriuje. Jau 1921 metais Dubeneckio, kaip „vieno žymiausių Lietuvos architektų“ vardą bendrovė naudojo savo reklamai[6]. „Amlito“ užsakymu 1923 metais Dubeneckis perstatė seną, iš dvarininko Felikso Karpio nupirktą akmeninį tvartą netoli Šiaulių, prie Rėkyvos ežero į pirmąją Lietuvoje viešojo naudojimo Bačiūnų elektrinę. Tuo laikotarpiu Dubeneckis kelis mėnesius gyveno Berlyne, kur tobulinosi scenografijos ir baldų dizaino srityse.

Būdamas, pasak Galaunės, „architektūros paminklų entuziastiškas mylėtojas“ ir 1920 metais įsteigtos Valstybės archeologinės komisijos narys, Dubeneckis ne tik tyrinėjo senąją Lietuvos architektūrą, bet ir prisidėjo prie jos išsaugojimo: jis remontavo Pažaislio vienuolyno bažnyčios kupolą ir restauravo gotikinę Zapyškio bažnyčią. Pasak Galaunės, Dubeneckis visus darbus atlikdavo „su atkakliu rūpestingumu“, o „jam talkininkavo ne mažesnis entuziastas – Peterburgo Dailės akademijos auklėtinis Arkadijus Presas. Nukentėjusios bažnyčios sienoms bei kontraforsams atstatyti ir apdengti nauju stogu pagal senus pavyzdžius buvo pagamintos plytos ir čerpės“[7].

1922 m. Dubeneckis kartu su Songaila jau turėjo Kaune savo „kontorą“, buvusią toje vietoje, kur po trijų metų iškilo paties Dubeneckio projektuotas „Lietuvos“ viešbutis. Trumpai joje dirbęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis prisimena:

„Susipažinau ir buvau pakviestas darbuotis architekto Dubeneckio ir profesoriaus Songailos kontoroje (jeigu taip galima pavadinti), kuri buvo Daugirdo [klaida, turi būti „Daukanto“] gatvėje, toje vietoje, kur dabar stovi viešbutis „Lietuva“, (...) Dubeneckio projektuotas ir jo statytas, o tada ten buvo toks medinis namas su mansarda, ir toje mansardoje įsikūrė Dubeneckio ir M. Songailos neva kontora. Šioje kontoroje ir aš dirbau kaip braižytojas. Dirbo ten toks žydų kilmės menininkas Lėvenas, labai gabus, o retkarčiais ateidavo ir padėdavo darbuose ar pasitarimuose inžinierius V. Verbickas. (...) Pas Dubeneckį taip pat dirbo technikas Vsevolodas Vladimirovičius Kopylovas, labai šaunus vyrukas, labai daug patyręs iš Dubeneckio. Jis buvo geras Dubeneckio padėjėjas. (...) Prašiau jo, kad apie Dubeneckį parašytų, tai turiu jo prisiminimus ir apie Dubeneckį“[8]. [Šių prisiminimų, deja, neradau.]

Į Lietuvą Dubeneckis atvažiavo kartu su žmona – metus, kai vedęs dailininkę, baleto artistę Olgą Dubeneckienę (1891–1967). Ji, 1921 m. su vyru grįžusi iš Berlyno, įsteigė Kaune pirmą baleto studiją, pradėjo statyti Valstybės teatre baleto spektaklius, kuriuose pati buvo ir šokėja ir baletmeistere, kūrė spektaklių scenografijas ir kostiumus. Dalyvavo ji ir tapybos parodose, ir svarbių Kauno pastatų interjero kūrime (jos darbą galime matyti Lietuvos banko operacijų salėje). Dubeneckio uošviai, beje, irgi persikėlė į Kauną; žmonos tėvas, iš Latvijos kilęs vokietis, Johanas Švede, inžinierius ir muzikas, vienu metu (1923-1928 m.) net dėstė smuiką Kauno muzikos mokykloje.

Bohemiškas Kauno menininkų gyvenimas, kuriame Dubeneckiai aktyviai dalyvavo, spalvingai aprašomas amžininkų atsiminimuose. Galaunė mena „berniškas vakaruškas“ pas Dubeneckius, „kur būdavo savotiškai jauku ir linksma“[9], ir nepratusių kauniečių reakciją: „Ne kartą tekdavo išgirsti skundus: „tie menininkai vakar, susimetę pas architektą D., visą laiką dainavo tokią baisią dainą „Ach, labry, labry – kandelabry“[10]

Tačiau bene dažniausiai minimas „Vilkolakio“ klubas, veikęs apleistame, savavališkai užimtame pastate Laisvės alėjoje, kurio vietoje vėliau buvo pastatyti Ateitininkų rūmai; išliko ir nuotrauka, kurioje busimų Ateitininkų rūmų kieme, visam laikui sustingusių įvairiose keistose „pozose“ draugų būryje, kiek kuklesnis, stovi ir Dubeneckis. „Vilkolakio“ (tiesa, vėlesnio) vadovo, režisieriaus Antano Sutkaus tarybinių laikų atsiminimuose iškyla Dubeneckio figūra – iš Rusijos atsikėlusių menininkų-„dekandentų“ būrelio savotiško vado, su švelniu liūdesiu atsakančio į priekaištus tų, kurių akyse jis tėra „svetimas“, bet liekančio ištikimu iki galo.

„Kai kurie Vilkolakio nariai mėgo nepasirengę improvizuoti įvairius grynai pramoginio pobūdžio numerius. Improvizacijomis ypač domėjosi tokie kultūringi žmonės, kaip V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, S. Lydinas ir J. Levinsonas-Benari. Ilgus metus gyvenę Peterburge, jie visi buvo pripratę prie anų laikų Rusijos didmiesčio menininkų išdaigų, sugebėjo jomis paįvairinti savo laisvalaikius ir poilsį. Šie ypatingų pomėgių žmonės 1919 m. pabaigoje paruošė dvi programas: „Navachuna – dainų ir šokių veikslas iš ispanų gyvenimo ir magingasai keturių burtininkų veikslas, ir gėlių puokštė“ (...) ir „Blek end vait“ („Black and white“), negrų tragedija – juokai, dainos, šokiai, galvažudybės. Be to, Mezopotamijos kinematografas“[11].

Kai Sutkus, kuriam (kaip, beje, ir Baliui Sruogai), pasirodė, jog tokie dalykai daro „mūsų menininkams“ blogą įtaką, užkrečia juos „beprasmėmis svetimybėmis“[12], padarė Dubeneckiui („šio ketvirtuko vadovui“) pastabą, šis atsakė: „Antoša, juk žinai, kad kiekvienas savaip išprotėjęs“[13]. Anot Sutkaus, vos tik „ketvertuko“ programų įmantrumas daug ką sudomino“ ir „klubą užplūdo naujų svečių, ieškančių linksmų vakarų pramogų“, „ketvirtukas pradėjo bodėtis klubu“[14]. Bet vėliau, prisimindamas jau „Vilkolakio“ teatrą, Dubeneckį jis mini tarp „negausaus būrelio“ tų, kurie „artimai su šiuo teatru susiję, nelyginant su juo suaugę, koja kojon ėjo ligi paskutinės šio teatro gyvavimo dienos“[15] Sutkus pateikia ir nuotrauką, kurioje matome Dubeneckį „Vilkolakio“ konferansje vaidmenyje su visą veidą dengiančia groteskiško paukščio kauke. O štai (beje, tais pačiais tarybiniais metais rašęs) Galaunė šią kompaniją, į netikėtai sostine tapusį Kauną bandžiusį perkelti „Peterburgo menininkų įdomų gyvenimą“, prisimena itin šiltai: „Visi jie buvo labai simpatiški ir linksmi žmonės ir to mokė apsnūdusius lietuvius“[16].

Šie žaismingi teatrališki šėliojimai nebuvo tik Rusijos „sidabrinio amžiaus“ kartos, politinių kataklizmų galia atsidūrusios kažin kokioje Kauno provincijoje, nostalgijos išraiška. Tai buvo jaunos Lietuvos valstybės kultūros kūrimas. Tuo pat metu Dubeneckis tapo vienas Lietuvių meno kūrėjų draugijos (populiariai vadinamos „Lemenkudra“) steigėjų, vienas Valstybės archeologijos komisijos steigėjų, vienas Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos (kurios architektūros sekcijos pirmininku buvo nuo 1925 m. iki mirties) steigėjų, o ir „Vilkolakis“ 1920 m. tapo (nors ir nerimtu) tikru teatru.

Pirmieji architektūros kūriniai, pirmieji teatro darbai atsirado šiuo „lengvu“, daug žadančiu ir sykiu nepriteklių paženklintu laiku. 1923 metų pavasarį surengtoje meno parodoje buvo ir du Dubeneckio tapybos darbai, apie kuriuos savo recenzijoje labai palankiai atsiliepė Justinas Vienožinskis: „Dubeneckis savo „Vijimesi“ davė stiprią sapno-baimės vizijos ekspresiją. Labai savitas jo „Senbernis“, pergyvenamąjį ūpą reiškiantis kūno formų gestikuliacija“[17]. 1938 metais Vladas Didžiokas prisimena ir įvertina Dubeneckio-dailininko kūrybą: „Jis taip pat yra (...) dalyvavęs mūsų meno parodose savo piešiniais ir tapybinėmis fantazijomis. (...) Jo kūriniai labai kultūringi ir pasižymi geru skoniu“[18].

Nuo 1927 m. Dubeneckis savo pastatytoje Meno mokykloje dėstė perspektyvą ir kompoziciją (anot amžininkų, dėstė rusiškai, nes sklandžiai lietuviškai kalbėti taip ir neišmoko); 1928 metais, kai buvo norima mokykloje diegti taikomosios dailės programą, buvo mokyklos vadovybės pasiųstas į užsienį panašių programų studijuoti; per 1929 m. neramumus mokykloje užėmė labai išlaikytą, racionaliai įvykius suvokiančią poziciją, bet vis tiek buvo iš mokyklos atleistas 1929 metų rugsėjo 16 dieną; kitais mokslo metais, 1930-1931 m. dėstė VDU.

Skaudžios skyrybos, po kurių Olga Dubeneckienė 1931 m. ištekėjo už dailininko Petro Kalpoko (1880-1945), labai paveikė architekto gyvenimą[19]. Apie Dubeneckį, iš pat ankstyvo ryto einantį į „karčiamėlę“, Galaunė vėliau pasakojo istorijas. Architektui mirus, režisierius Borisas Dauguvietis Naujojoje Romuvoje paskelbė pluoštą atsiminimų.

„Gilus ruduo, žiemos pradžia. Mūsų Valstybės teatro sodas… Ant vieno suoliuko, sniegu apdengto, taip pat po sniegu, sėdi tyli ruda figūra. Prieinu arčiau… Dubeneckis. Ir nemiega, kažkaip keistai seka tave akimis. „Profesoriau! Iš kur jūs! Ką jūs!“ – „Atnešiau jums eskizus“, – atsako. „Bet kur jie, po velnių?“ Jis dairosi, nušluosto nuo suolo sniegą – nėra. Žiūriu, už poros metrų, priešaky sluoksnis sniego tarytum aukštesnis. Paspyriau koja – papkė. Padaviau jam, atsisėdau. „Profesoriau, aš ne gydytojas, ir ne advokatas, bet užduosiu jums klausimą – kodėl jūs taip darote?“ Jis ilgai žiūri į mane ir atsako iš „Vyšnių sodo“ Epichodovo žodžiais: „Chožu li ja, spliu li ja, piju li ja, igraju li ja na biliarde, ob ietom mogut govorit liudi ponimajuščie i staršie…“ Paėmė iš mano rankų papkę ir nuėjo“ [20].

Mažai kam žinoma, jog statant Vytauto Didžiojo muziejų, 1931 m. pradžioje, o gal ir 1930 m. pabaigoje Dubeneckiui buvo suteikta galimybė apsilankyti Paryžiuje. Sausio 4 dieną Unė Babickaitė savo dienoraštyje trumpai užrašo: „Ėjom Coupale [La Coupole] pasimatyti su Dubeneckiu, kurį Lietuvos valdžia atsiuntė pastudijuot architektūros. Buvo jau pusiau girtas, nors simpatingas“[21]. La Coupole – tai garsi menininkų kavinė Montparnasse‘o bulvare, 1927 m. pastatytas art deco architektūros ir dizaino šedevras; o žodžiu „simpatingas“ Babickaitė reikšdavo savo didžiausią prielankumą.

Mirė Dubeneckis 1932 m. Karaliaučiaus ligoninėje nuo kepenų ligos. Jam buvo tik 43 metai. Palaikai buvo parvežti į Kauną. Pasakojama, kad beveik teatralizuota laidotuvių procesija rugpjūčio naktį žygiavo Vytauto prospektu lyg Miesto kapinių, kurių stačiatikių plote jis buvo palaidotas. Bet tik 1938 m. už suaukotas lėšas draugai – architektas Mykolas Songaila ir skulptorius Juozas Zikaras – sukūrė antkapinį paminklą (pusę visų lėšų paminklui paaukojo su juo dirbę statybos rangovai). Naikinant kapines buvo perlaidotas, ir dabar jo kapas ir paminklas su bareljefu yra Petrašiūnų kapinėse. Iš keturių paminkle vaizduojamų kolonų, viena – lyg nebaigta. Pats Songaila – vienas paminklo autorių – šią simboliką paaiškino:

„Velionis buvo architektas „iš Dievo malonės“ ir jam kiekviena architektūros forma buvo jo sielos dalelė, jo paties dalelė, todėl ir jam paminklas sudarytas iš grynai architektūrinių elementų, kas išreikšti kolonadoj.

Velionis buvo išauklėtas ir pradėjo visus praktiškus darbus pagal klasinius pavyzdžius. Savo jieškojimuose žengdamas pirmyn, prisitaikydamas laiko dvasiai kūrė naujas formas, kūrė atsargiai, nenutraukdamas ryšio su pasauliniais architektūros pavyzdžiais, kūrė, kol mirtis palaužė ir pertraukė jo gyvenimo kelionę.

Paminkle tai išreikšta einančia tolyn kolonada, kurių pirmosios yra griežtai klasinės, o sekančios nuosekliai suprastintos, pagaliau paskutinė kolona lūžta, išreikšdama velionio darbuoties galą“[22].

Kapinėse, po didžiuliu antkapiu, jis nėra vienišas: iš kairės įsitaisęs pats draugas Mykolas, o iš dešinės – žmona Olga. (Norintys aplankyti kapą gali lengvai jį rasti: įėjus pro Gimbutienės gatvės vartelius, reikia pasukti į kairę link „panteono“, o priėjus „kryžkelę“ prie Salomėjos Nėries (ir Ričardo Mikutavičiaus) paminklų, pasukti stačiu kampu į dešinę, tuomet po kairę greitai šį išskirtinai atrodantį didelį seną paminklą pamatysite.)

***

Draugų minimas švelniausiais, kolegų – tauriausias žodžiais, kaip „didžiu talentu apdovanotas“ (Didžiokas) „simpatiškiausias žmogus“ (Sruoga), buvęs „reto paslaugumo, švelnumo ir širdingumo“, „kantrus svetimoms nuomonėms, atlaidus kitų silpnybėms ir trūkumams“ (Songaila), Dubeneckis, anot Galaunės, „nesigirdavo turįs sparnus“, bet neabejotinai juos turėjęs, o Dauguvietis šį paveikslą papildo „drugio sparnų“ metafora. Pastarasis jautėsi kažkiek atsakingas, arba manė, jog visi atsakingi už tragišką kūrėjo likimą: „Jo švelnioji siela primindavo man drugio sparnus. Jų liesti negalima. Į juos tegalima žiūrėti ir gėrėtis. O mes iš tų sparnų padarėm sau vėduoklę, pigiai ir triviališkai pramogai“ [23]. Turbūt, dabar jau niekad nesužinosime, kas buvo norėta tuo pasakyti.

Tiek tarpukariu, tiek atkūrus Nepriklausomybę būta įvairių Dubeneckio atminimą įamžinimo planų: tai buvo siūloma Karo muziejaus sodelyje pastatyti architekto biustą; tai name, kuriame jis gyveno, įrengti memorialinį butą; gal parašyti ir išleisti apie jį monografiją; o gal vesti ekskursijas po jo pastatytus Kauno namus. Niekas iš šio sąrašo taip ir nebuvo įgyvendinta. Publikacijų išėjo mažai ir tos labai fragmentiškos; memuaruose, nors visų, rodos, pažinotas ir gerbiamas, jis minimas retai. Tik antkapinis paminklas kažkieno apipintas dirbtinėmis, taigi, nevystančiomis baltosiomis rožėmis.

1931 m., dar architektui gyvam esant, Zikaro buvo sukurtas Dubeneckio portretinis bareljefas-medalionas (vėliau panaudotas antkapiniam paminklui); 1938 m. memorialinė lenta su užrašu: „Dail. architektas Dubeneckis, V. D. Karo muziejaus rūmų meninės kompozicijos autorius” buvo atidengta pačiame Vytauto Didžioje karo muziejuje; 1988 m. skulptoriaus Petro Barono sukurtas jubiliejinis medalis architekto 100-tosioms gimimo metinėms. Tai pačiais, jubiliejiniais metais prie XIX a. pabaigoje architekto Nikolajaus Andrejevo statyto namo Vilniaus gatvės gale (Vilniaus g. 72), kurio antrame aukšte Dubeneckis 10 metų, iki mirties nuomavosi keturių kambarių butą, buvo atidengta memorialinė lenta su skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtu išraiškingu portretiniu bareljefu ir tekstu lietuvių ir rusų kalbomis. Gėlėms skirta granito lentenėlė tuščia...

 

Landsbergis-Žemkalnis prisimena ateidavęs į šį butą 1922 m.:

„Dar Architektų ar Inžinierių sąjungos Lietuvoje nebuvo suorganizuotos, bet užuomazga Architektų sekcijai jau tais laikais Dubeneckio iniciatyva buvo daroma. Ir aš, dar būdamas studentas, ir Kriščiukaitis, paskui jaunesnysis Kazys Kriščiukaitis, irgi architektas, ten dalyvavo. Ir (...) Kopylovas ateidavo, Verbickas ateidavo pas Dubeneckį, kuris gyveno Prezidento gatvėj, dabar Vilniaus gatvė. Tuoj už teismo rūmų, antrame aukšte, Dubeneckis turėjo savo butuką, kur mes kartais susirinkdavom aptarti mūsų architektūros reikalų. Ypač senosios architektūros, paminklų apsaugos klausimais“[24]

Išlikę du Dubeneckio piešiniai su namų interiero fragmentais, manoma, gali vaizduoti jo paties butą. Viename jų matome stovintį ant stalo rusišką „samovarą“, šalia jo – ąsotį ir lėkštę su peiliu; antrame – apvalų staliuką prie lango, šalia – fotelį; ant staliuko stovi butelis ir stiklinė. Pulgis Andriušis prisimena, kaip kartą sutiktas Didžiokas nusivedė jį

„Prezidento gatvėj [taip anuomet vadinosi Vilniaus gatvės atkarpą nuo Prezidentūros iki Laisvės alėjos] į didelį namą, barokiniai laiptai į antrą aukštą, visur puošnūs senoviški ornamentai, atsiveria durys, ir atsirandame... trijų sienų salėje su parketu, bet be jokio baldų pėdsako. Maniau, ves į salioną ar į valgomąjį, bet šeimininkas V. Dubeneckis iš kito kambario tuoj atnešė litrą degtinės ir sužiedėjusios duonos plutą, padėjo ant grindų ir paprašė sėstis. Sukritom ant parketo ir ėmėm vaišintis“[25].

Šiame name paskutiniais Dubeneckio gyvenimo metais lankėsis Dauguvietis taip pat prisimena jo butą buvusį tuščią:

„Dubeneckio butas – pūstynė. Stalas, pora kėdžių; valgomajame vėl stalas su kėdėmis; miegamajame viena lova, panaši ne tai į katafalką, ne tai į senovinę skrynią. Tuščia, šalta ir nejauku. Jausti, kad čia žmogus negyvena, kad visa tai tik laikinai, kad nė vienas daiktas neatvaizduoja savo savininko, neslepia savy jo širdies arba proto trupinėlio. Ne butas, bet laikina stovykla. Tai kur gi gyveno tas žmogus? Niekur. Arba, teisingiau pasakyti, vien tik savy“[26].

Suprantama, kad toks „memorialinis butas“ negalėjo būti įrengtas (nebent jame būtų eksponuojama tik butelis, stiklinė ir „sužiedėjusios duonos pluta“). Dauguviečio liudijimu, po architekto mirties visas jo turtas buvo įvertintas tik 450 litų. Pasakojama, kad po skyrybų likęs vienas (vaikų neturėjo), globojo giminaitį, lyg ir sesers sūnų, tapusį našlaičiu kažin kur Pietų Amerikoje (vieni sako, Argentinoje, kiti – Brazilijoje), vardu Kolbergas (nors toks vardas labiau panašus į pavardę), pasirūpino jo atvykimu į Kauną, leido į gimnaziją; vėliau, jau Songailos globojamas jaunuolis studijavo architektūrą VDU, bet karo metu, ar tai 1942 m., tikriausiai atsitiktinai, vokiečių buvo nušautas.

***

Kiek daugiau nei 10 metų Dubeneckis statė Kaune. Per tą trumpą laiką jis, regis, nuėjo kelią nuo „istorizmo“ iki moderno. „Istoristas“ jis buvo sąmoningas – tyrinėtojas ir stilizatorius, kuris stengėsi, anot jo paties, ištiesti „architektūros lieptą int mūsų praeitį“[27]. Ta „mūsų“ praeitis apėmė tiek „liaudiškos“ lietuvių architektūros motyvus, tiek garbingų „viduramžių pilių“ idealizavimą, tiek – ir ypač – jo širdžiai mielą neobaroką, primenantį jam Vilnių, lietuvių apverkiamą prarastąją sostinę, o ir negausus barokas Kauno senamiestyje buvo jo vertinamas, o seniausi jo pastatai (bene pirmą kartą) buvo jo profesionaliai ištyrinėti. Anot jo, „senovės architektūra, sodžiaus ornamentai, kiti liaudies kūrybos paminklai yra išminties ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis“[28] 1930 metais Dubeneckis buvo Vienožinskio įvertintas kaip „labiausiai pasižymėjęs architektas Lietuvoje“, kuris, „susidomėjęs praėjusių Lietuvos epochų architektūra“, „bando ta dvasia ir toliau rutulioti statybą Lietuvoje“[29].

Po draugo mirties Songaila (taip pat didis neobaroko mylėtojas ir meistras) apgailestavo, kad ankstyvieji Dubenecko darbai buvo „ir mastais, ir finansiniu atžvilgiais tokie, kad jis negalėjo išplėsti savo meniškos kūrybos“[30]. Gražiai ir teisingai, paneigdamas bet kokias jo stilių apibūdinančias „etiketes“, apie Dubeneckio architektūrą kartą pasisakė Galaunė: „Vladimiras niekuomet nebuvo nei griežtas klasicistas, nei baroko šalininkas, jį visuomet viliojo tikslūs mastai, silueto grakštumas ir tasai taisyklingas elementų santykiavimas, kuris daro tikslių kūno proporcijų įspūdį“[31].

Pirmas ir paskutinis Dubeneckio darbas Kaune likimo valia tapo iš esmės vienas ir tas pats muziejus. Senasis Karo muziejus buvo pirmas, o naujasis, jau Vytauto Didžiojo muziejus – jo paskutinis kūrinys. Tą patį galima pasakyti ir apie kitą jo ankstyvąjį darbą – laikinąją M. K. Čiurlionio galeriją. Abu muziejus architektas kūrė du kartus: pirmą – laikinus, antrą – jau pastovius, bet taip jo ir nepamatytus.

***

Karo muziejus ir jo sodelis (1921-1928)

Senasis Karo muziejus buvo Dubeneckio perstatytas iš jojimo maniežo. Medinis klasicistinių formų rusų raitųjų žandarų maniežas čia stovėjo dar iki 1847 m., vėliau prie jo buvo pristatytos (taip pat medinės) Dono pėstininkų pulko kareivinės, o XIX a. pabaigoje iš rytų pusės – dar ir mūrinė cerkvė. I pasaulinio karo metu vokiečiai šiame manieže padarė kaip garažą.

Originalus Dubeneckio kūrinys buvo pirmasis Karo muziejaus bokštas su kuorais, iškilęs senojo maniežo viduryje kaip iškilmingas naujas įėjimas į muziejų (ir nieko bendro su buvusia cerkve, kurios „likutis“ matosi 1921 m. nuotraukos kairėje, neturėjęs). Bokštas turėjo priminti – ir priminė – viduramžių pilį. Būtų pastatęs ir visą naują muziejų „pilies“ pavidalu, bet tokiam užmojui jauna valstybė lėšų neturėjo. Bokšte buvo įstatytas Berlyne pagamintas Rochliz firmos laikrodis „ir nesudėtinga varpų muzika, taip gerai visiems kauniečiams pažįstama ir tokia artima-sava“ [32], t.y. pirmasis kariljonas, sudarytas iš Lietuvoje buvusių cerkvių varpų, per karą išvežtų į Rusiją, bet 1920 m. gražintų; didžiausias varpas, anksčiau buvęs čia pat, Dono kazokų pulko cerkvėje, mušė senojo bokšto laikrodžio valandas; ant bokšto buvo įtaisyti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų herbai. Senasis Karo muziejus buvo nugriautas tik 1936 m., tad pastačius naują, kurį laiką sodelyje buvo du Dubeneckio bokštai ir du laikrodžiai (bet tik vienas, senasis, kariljonas).

Kitokią pirmojo Karo muziejaus bokšto atsiradimo istoriją savo atsiminimuose pasakoja  Landsbergis-Žemkalnis, įsitikinęs, jog bokštas – tai buvusio maniežo cerkvės „palikimas“. Šis pasakojimas nušviečia ir prieštaringus muziejaus užsakovo – generolo Vlado Nagevičiaus ir architekto santykius: Dubeneckis entuziastingai sutiko dirbti prie muziejaus statybų be jokio atlygio, buvo išnaudojamas, o kilus konfliktui, buvo priekaištaujama dėl jo nelietuviškos kilmės. Cerkvės bokšto pavertimą Karo muziejaus bokštu, kuriuo jis atvirai bjaurisi,  Landsbergis priskiria generolo Nagevičiaus „patriotinei“, prarasto Vilniaus ilgesio padiktuotai užgaidai. Anot Landsbergio, architekto kūrybinio darbo šiuo atveju visiškai nebuvo, o buvo tik epizodiškas jo dalyvavimas statybose, darbas, kurį jis iš pradžių savanoriškai prisiėmė, bet vėliau išmaniai jo kratėsi, tad visa „kaltė“ už „klaikaus“ bokšto atsiradimą krenta ant Nagevičiaus galvos. Užpykęs, Nagevičius išvadino nemokamai jam dirbusį Dubeneckį „žydeliu iš Vilniaus, o ne architektu“ (tuo pasiūlydamas dar vieną jo kilmės versiją).

„Netoliese [nuo Dubeneckio ir Songalos „kontoros“] buvo Karo muziejus, kurį kūrė generolas Nagevičius. (...) Ten būta cerkvės, o tą cerkvę generolas Nagevičius pavertė Karo muziejumi. Pati cerkvė buvo paskirta karo eksponatams, o cerkvės bokštas tapo improvizuotas „Vilniaus Gedimino bokštas“. Žinoma, improvizacija buvo gana klaiki ir neestetiška. Bet iš idėjos Nagevičius būtinai norėjo, kad Kaune dominuotų „Gedimino bokštas“. Kadangi finansai buvo labai riboti, Nagevičius negaudavo subsidijų, tai jam buvo reikalingi inžinierius, architektas, patarėjai, kuriems nereiktų algos mokėti. Tai jis pasikvietė, įprašė Dubeneckį kaip vyriausiąjį to muziejaus prižiūrėtoją architektą ir taip toliau. Dubeneckis neatsisakė, jis mielai sutiko padėti, tačiau aiškiai pasakė Nagevičiui, kad jis neapsiima būti tokiu atsakingu architektu, kuris vestu visą statybą ir projektavimus. Tiktai pažadėjo jam, jeigu kartais reikės kokių nors patarimų, tai esąs jo paslaugom. Žinoma, generolas nagevičius buvo baisiai tuo sužavėtas ir be saiko trukdė Dubeneckio darbą architektų kontoroj“.

„Būdavo ir kuriozų. Dubeneckis mėgdavo išgerti. Songaila labai mėgdavo vaišinti kava. Tai ten bedirbant būdavo labai įdomių pasikalbėjimų. Songaila visada „užfundydavo“ kavos. Jis nebuvo šykštus šiuo atžvilgiu, labai draugiškas, kaip ir Dubeneckis. Mes tokia maža grupelė, ten jausdavomės labai šeimyniškai ir gražiai. Bet visą darbą trukdė generolas Nagevičius. Jam būtinai visuomet kažko reikėdavo, kas nors užkliūdavo. Ko gi netrukdysi, jiegu jisai neturi nuolatinio techniko, o čia pat, vos pora žingsnių – Dubeneckis! Tai jis Dubeneckį ir šiaip ir taip. Nebūdavo dienos, kad nešauktų jo prie Karo muziejaus. Ir vieną sykį, jau antrą ar trečią iš eilės, ateina kareivis ir sako: „Gospodin general trebujet vas na postroiku, professor“.

Taip kreipėsi į Dubeneckį. Mat jis nekalbėjo lietuviškai; ir Songaila, ir Dubeneckis kalbėjo rusiškai. Jie lietuviškai nekalbėdavo ir nemokėjo tos kalbos. Tai Nagevičius, norėdamas mažesnių nesusipratimų dėl kalbos siųsdavo kareivį, mokantį rusiškai. O Dubeneckis sako kareiviui: „Ty skaži svojemu generalu, čto Dubeneckogo niet doma“. Kareivis sako „Slušajus“, pasisuko ir išėjo. Žinoma, nebūtų kareivis – jis nuėjo pas generolą ir sako: Dubeneckis liepė pasakyti tamstai, kad jo nėra namie. Nagevičius pasiuto, pamanė, kad čia disciplinos ardymas, tvarkos ardymas, kaip taip įžūliai galėjo atsakyti – pasakyk generolui, kad jo nėra namie! Buvo baisiai įpykęs ir įniršęs. Po to, antrą ar trečią dieną jis mane pasitinka ir sako: „O, kapitone, aš girdėjau, kad jūs ruošiatės studijuoti architektūrą ir važiuoti į užsienį?“. Landsbergiui atsakius teigiamai, „O, –  sako jis, –  tai labai gerai, puiku, mes architektų visai neturim. Ką gi yra vienas architektas, tas Songaila, vadinamas profesorius, kuris nė lietuvių kalbos nemoka, nieko. Ot, tamsta baigsi, tai turėsime antrą tikrą savo architektą“.

Aš sakau: „Generole, mes juk turime Dubeneckį – puikus architektas...“ – „Dubeneckį? Jis ne architektas – žydelis iš Vilniaus. Koks jis architektas!“

(...) Po metų, kai aš grįžau mėnesiui į Lietuvą iš Romos ir sutikau Nagevičių, jis labai apsidžiaugė ir sako: „Na, kapitone, kaip gi sekasi? Ar greit jau tapsi architektu? Tu būsi mūsų trečias architektas.“ Aš sakau: „Kodėl trečias?“ Na, sako, turim Songailą, turim Dubeneckį, baigsi pats būsi trečias. Atseit, jau viskas buvo susitvarkę, Nagevičius vis tiek be Dubeneckio neapsiejo, ir teko jam rasti su Dubeneckiu kažkokį modus vivendi“[33].

 O štai Galaunė, prisimindamas Dubeneckio bendradarbiavimą su Nagevičiumi abiejų – seno ir naujo – muziejų statybų reikalais, pareiškia, esą Dubeneckis buvo „bevalis vykdytojas Nagevičiaus užgaidų“, nes „nesugebėdavo juo atsikratyti“[34].

Prie kuklaus Karo muziejaus sodelio, šios, anot Vytauto Bičiūno, „žymiausiai tautos ir svetimšalių gerbiamos Kauno vietos“[35], puoselėjimo Dubeneckis irgi nemažai prisidėjo. Tais pačiais 1921 m. jis suprojektavo paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, kuriam bronzinį mergaitės bareljefą sukūrė Juozas Zikaras. Anuomet einantis Prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis ta proga išleido specialų įsakymą, kuriame sakoma: „Patsai paminklas žymėtinas savo originalumu: jis nežiba puikumu ar išdidumu, bet yra paprastas ir liūdnas, kaip ir mūsų tyki vargingoji senovė“ [36]. Pinigų trūko. Akmenys paminklui padėjo surinkti Susisiekimo ministerija; Zikaro bareljefą išliejo Siaurųjų geležinkelių dirbtuvės už dyka, o skulptoriui už darbą sumokėjo amerikiečiai; paminklą vainikuojantis metalinis kryžius tik vėliau buvo padovanotas Plungės klebono. Stulginskis pareiškė padėką už paminklą Karo muziejaus įkūrėjui generolui leitenantui Vladui Nagevičiui ir Zikarui, bet Dubeneckio nepaminėjo. Zikaro „Laisvės angelas“ sodelyje buvo pastatytas 1928 m. Jo architektas, kaip ir metais anksčiau pastatyto Jono Basanavičiaus biusto, taip pat buvo Dubeneckis.

***

Meno mokykla ir laikinoji M. K. Čiurlionio galerija (1922-1926)

Vienas nedaugelių išlikusių „autentiškų“ ir nepasikeitusių Dubeneckio kūrinių – pastatų kompleksas Ąžuolų kalne (dabar vadinamame Pelėdų kalnu).

Gimnazijos gatve kildami į kalną ir pasukdami į dešinę kartu su A. Mackevičiaus gatve, kairėje pamatysime „geležinę tvorą su cementinėmis pelėdoms ant mūro stulpų“ [37]. Pro aptrupėjusius vartus su vazomis (ir dar vieną Vinco Grybo pelėdą ant vartelių) įeiname į Meno mokyklos teritoriją. Tarpukariu ši vieta buvo populiariai vadinama „batareika“, nes čia buvo rusų tvirtovės IX baterija su požeminiais kazematais (rūsiais). Apie būtinybę besimokantiems dailiųjų menų turėti tam specialias patalpas pradėta kalbėti jau 1920 m. (tuo metu veikiantys „paišybos kursai“ glaudėsi Liaudies namuose, kur turėjo vieną kambarėlį ir virtuvę).

1922 m. įkurtos Meno mokyklos pastato statyba rūpinosi mokyklos direktorius Justinas Vienožinskis. Kadangi Kauno burmistras Jonas Vileišis atsisakė suteikti mieste sklypą Meno mokyklai, Vienožinskis kreipėsi į Švietimo ministeriją, kad „padėtų parūpinti Meno mokyklai buvusios Kauno tvirtovės devintosios baterijos sklypą Ąžuolų kalne su likusiais dviem karinių įrenginių rūsiais“. Rūsiuose jis planavo įrengti gipso liejyklą ir patalpas mokinių darbams laikyti. „Ąžuolų kalnas buvo už miesto ribos, Steigiamojo seimo atidarymo dieną apsodintas ąžuolais, nuo jo atsiveria gražus vaizdas į miestą. Ir ploto ten buvo pakankamai įrengti mokyklos parką“ [38]. Švietimo ministerijai tarpininkaujant, sklypas buvo paskirtas, nors šį paskyrimą iš pradžių užprotestavo Krašto apsaugos ministerija. Tačiau svarbiausi valdžios sąlyga buvo pigumas, tad mokyklai buvo siūloma pasistatyti viso labo du medinius namelius. Teko imtis gudrybių. Vėliau Vienožinskis šias mokyklos statybų aplinkybes taip aprašė: „Iš pradžios arch. Dubeneckis suprojektavo dviejų mažų namukų (projektą) braižinį ir paruošė sąmatą. (... ) projektas Švietimo ministerijos buvo priimtas. Tuomet vietoj dviejų medinių suprojektavome vieną mūrinį rūmą. Reikėjo atitinkamai valstybės organus įtikinti, kad toks namas ne ką brangiau kainuos. Sumanymas pavyko. (...) Patvirtintas namų projektas buvo panašus į paprastą sandėlį – taip projektavome tam, kad statybos pradžiai būtų lengviau gauti lėšų“ [39]. Tad vėliau projektas buvo dar kartą koreguotas: atsirado frontonas ir studijų patalpos mansardoje. Kadangi nebuvo pinigų darbininkams užmokėti, Vienožinskis per Švietimo ministeriją paprašė Kauno kalėjimo viršininką, kad paskirtų kalinių „mokyklos sklypui Ąžuolų kalne išlyginti“. Kaliniai buvo paskirti ir dirbo mokyklos statyboje su kalėjimo sargyba, o jiems talkininkavo mokyklos mokytojai ir mokiniai. Tuo vargai nesibaigė. „Kauno miesto burmistras, sužinojęs apie pasiruošimą statyboms Ąžuolų kalne, pareiškė, kad sklypas yra savavališkai užgrobtas, ir pateikė šį klausimą svarstyti Ministrų kabinetui. Esą Ąžuolų kalne numatyta statyti Seimo rūmus“. Tuomet mokytojai ir mokiniai „per vieną naktį, vadovaujami V. Dubeneckio ir J. Vienožinskio, iškasė pamatams griovius, suritino akmenis, užliejo cementu, ir galutinai užbaigę pamatus, pradėjo mūryti sieną“ [40]. Atvykusi policija nesiryžo stabdyti darbų. Bet ir tai dar buvo ne viskas. Sužinojus, kad projektas buvo pakeistas ir Mokyklos rūmai bus visai ne tokie kuklūs, kaip buvo sutarta, finansavimas buvo nutrauktas, o burmistras Vileišis (per Kauno miesto atstatymo komisiją) šią situaciją pasistengė išnaudoti, pareiškęs, kad projektas nepatvirtintas. 1923 m. pavasarį statybos sustojo, nes pinigų daugiau nebuvo, o Švietimo ministras dėl išaugusios sąmatos jau grasino Vienožinskiui kalėjimu. „Prie visų kitų rūpesčių prisidėjo dar ir tas, kad valstybės kontrolė, tikrindama Meno mokyklos rūmų statybos eigą, užprotestavo V. Dubeneckio ir mokyklos statybos komiteto sutartį ir nesutiko, kad būtų mokamas atlyginimas V. Dubeneckiui“[41]. Atlyginimo mokėjimas buvo nutrauktas (nors jis ir taip buvo mokamas pagal patvirtintą sąmatą, o ne pagal realią). „Dubeneckis Meno mokyklos pastatą baigė, nors 1924 m. vasario 26 d. dar nebuvo gavęs jam priklausančio atlyginimo“ [42].

O 1923 m. mokykla jau dirbo naujuose, užmiesčio dvarą primenančiuose Dubeneckio pastatytuose rūmuose. Keturios (ir vėl) didingos pagrindinio fasado kolonos ir aukštas trikampis frontonas su dantytu karnizu byloja apie neoklasicistinį sumanymą (Andriušis rūmus pavadino „graikiška šventove“[43]), o „trapecinis“, laužtais galais stogas primena lietuvišką kaimo sodybą. Neoklasicistinė didybė čia organiškai susijungia su kaimo kuklumu; vis dėlto dviejų aukštų su pastoge „dvaras“ visuose lygmenyse ir iš visų pusių stebina savo didžiuliais smulkiai padalytais langais, proporcingai kiekviename aukšte mažėjančiais, pro kuriuos į patalpas sklinda menininkams būtina šviesa; pastogėje, skirtoje dėstytojų studijoms, buvo įrengtos dar ir stoglangiai. „Dvaro“ įvaizdis palaikomas ir vidiniu išplanavimu: dviejų maršų iškilmingi (bet iš tikrųjų, labai kuklūs) laiptai veda į antrame aukšte esančią salę su mažyčiu kampuotu balkonėliu, į kurį išeinama iš pastogės. Salės lubose šviečia netikėto art deco stiliaus šviestuvas-stoglangis.

Visus, jau beveik 95 metus Dubeneckio sukurtame name buvo mokoma meno (tarybiniais laikais – amato). 1940 m. Meno mokyklos pagrindu buvo įsteigtas Kauno taikomosios dailės institutas. 1951 m. institutą uždarė ir vietoj jo įkūrė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą; nuo 1989 m. – tai Justino Vienožinskio aukštesnioji meno mokykla; dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas.

Išliko 1927 m. Dubeneckio projektas, skirtas Meno mokyklos dailiųjų amatų dirbtuvių pastatui: namas turėjo būti stačiakampės formos, dviejų aukštu, su dekoruotais apvadais išryškintu langu virš centrinio įėjimo, panašiomis centrinėmis durimis ir priešais jas stovinčiomis dekoratyvinėmis vazomis; iš galų – trikampiai mansardų frontonai. Architektas (be jokio atlyginimo) parengė ir sąmatą. Bet dirbtuvės nebuvo pastatytos.

Gelsvai tinkuota laikinoji M. K. Čiurlionio galerija stovi atokiau, mokyklos dešinėje. Ji statyta kiek vėliau nei mokykla, 1925 -1926 m. Čiurlionio paveikslai I pasaulinio karo metu buvo išvežti iš Vilniaus į Maskvą, ir tik po ilgų pastangų ir derybų, 1920 m. buvo grąžinti į Kauną. Turėti jiems skirtą galeriją jaunai valstybei buvo jei ne garbės, tai prestižo bei įvaizdžio reikalas. Tad po metų, 1921 m. gruodžio 13 dieną Lietuvos Steigiamojo Seimo buvo priimtas Čiurlionio galerijos įstatymas; o dar po kelių mėnesių, 1922 m. vasarį Švietimo ministerija paveikslus iš Sofijos Kymantaitės-Čiurlioninies išpirko. Be to, galerija įsigijo ir kitų lietuvių menininkų kūrinių bei „paveldėjo“ Lietuvių dailės draugijos prieš I pasaulinį karą surinktą liaudies meno kolekciją. Bet patalpų šiems kūriniams laikyti nebuvo, nebuvo ir pinigų tokioms patalpoms pastatyti. Porą metų paveikslai stovėjo sukrauti Lietuvių meno kūrėjų draugijos kambaryje, Maironio gatvėje (dabar Maironio g. 11). Po ilgų reikalavimų ir net grasinimo streikų Meno mokyklai buvo leista statyti „flygelį“, laikinai skirtą galerijai, tam tikslui buvo skirti pinigai.

Tuo tarpu Dubeneckis sukūrė įsimintiną galerijos projektą: ant aukšto trijų pakopų pylimo stovintis, kuorų „karūna“ vainikuotas, dviejų masyvių rizalitų, apsuptų didingu stačiakampių kolonų, įrėmintas, muziejus turėjo iš tolo matytis šioje, ir taip aukštoje Kauno vietoje; priešais įrengtoje terasoje dar buvo numatyta pastatyti didžiulę skulptūrą – Petro Rimšo dar 1916 metais sukurtą „Skausmą“. Suprantama, tokia galerija niekad nebuvo pastatyta, tik jos kuorų atgarsiai modifikavosi iš senąjį Karo muziejaus „pilies“ bokštą primenančius į naujo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus modernią ir tikrai „čiurlionišką“ karūną. Galaunė savo prisiminimuose vis pabrėžia, jog „prof. V. Dubeneckis buvo Čiurlionio galerijos laikinų ir nuolatinių rūmų pastatų projektų autorius. Muziejaus reikalai jam buvo artimi ne vien kaip projekto autoriui, bet ir kaip praeities kultūros paminklų dideliam mylėtojui“[44].

Ir vėl pinigų nebuvo. Tik 1924 m. buvo pradėta statyti „laikiną“ galeriją, ir tai – iš susprogdintos baterijos plytų. Šį kartą projektas buvo labai paprastas – stačiakampis. 1925 m. rugsėjo mėnesį pastatas dar nebuvo baigtas, bet jubiliejinė Čiurlionio darbų paroda, skirta jo 50-tųjų gimimo metinių minėjimui, jame jau įvyko, o gruodžio 13 d. galerija su nuolatine ekspozicija buvo atidaryta. Trijose antro aukšto salėse buvo eksponuojami Čiurlionio paveikslai, piešiniai ir grafika, ketvirtoje – kitų lietuvių menininkų darbai. Galerija buvo baigta tik kitų metų rudenį. Joje buvo įdarbinti keturi žmonės: direktorius Paulius Galaunė, sekretorius Viktoras Kuprevičius, kūrikas ir durininkas-salių prižiūrėtojas; be to, Meno mokyklos mokiniai buvo laikinai samdomi konservuoti meno kūrinius.

Galerijos pastatas nė kiek nepanašus į savo neoklasiškai-liaudišką kaimyną. Jo formų kuklumą su kaupu „kompensuoja“ art nouveau detalių žavesys. Aukštas, per abu aukštus iškylantis portalas su karnizu ir viršulangiu įrėmintas dviem kolonomis, tarp kurių bėga reljefinės augalinio ornamento juostos. Kolonos „pustos“, jų kapitoliai žaismingai „užrėstos“; kuklias ‚dekoracijas“ turi taip pat šoninis ir galinis fasadai; pastarasis – dar ir didelį pusapvalų laiptinės langą. Ekspozicijai skirtos antro aukšto patalpos neturi langų, bet apšviečiamos per stoglangius, iš išorės užstojamus plataus atiko. Pagrindiniame fasade vietoje antro aukšto langų padarytos dvi tuščios, negilios horizontalios nišos, simetriškai iš abiejų portalo pusių. Manoma, kad jos buvo skirtos reljefinėms kompozicijoms, kurioms sukurti pritrūko lėšų.

Lėšų trūko ir interjerui. Vestibiulio kolonos ir laiptų turėklai su baliustromis imituoja juodą marmurą, bet pagamintos iš medžio ir cemento. Kai kurios interjero detalės (šviestuvai, durų rankenos) išliko abiejuose pastatuos. Žinovai džiaugėsi tuo, kad išliko „batų purvui valyti skirti stacionarūs metaliniai brauktuvai lauke prie įėjimo į galeriją“ [45], bet dabar jų jau nebėra. Galerijos vestibiulio grindys, dekoruotos juodai baltais „šachmatų“ kvadratais, tarybiniais laikais buvo uždengtos linoleumu.

Galerija išsikraustė į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų 1937 m., o jos pastatas atiteko Meno mokyklai. 1995 m. čia buvo aukštesniosios meno mokyklos dirbtuvės. Jos darbuotojai pasakojo, jog mieste besilankantys vyresnio amžiaus Amerikos lietuviai nori pamatyti senąją galeriją, kurią lankė jaunystėje, tačiau jos būklė tokia, kad gėda turistams parodyti. Neseniai mokyklos pastatas buvo restauruotas ir dabar šviečia baltomis kolonomis, bet galerija, apie kurią 1935 m. buvo rašoma, jog jos „nė vienas svetimšalis turistas nepamiršta aplankyti“[46], restauratorių seniai nėra mačiusi.

***

„Ragučio“ gyvenamasis namas (1922-1923)

   

Alaus daryklai „Ragutis“ priklausęs namas, pastatytas daryklos teritorijoje (Savanorių pr. 9), žymi „tautinio stiliaus“ Kauno architektūroje pradžią. Trijų aukštų su mansarda ir pusrūsiu nuomojamų butų namas buvo sukurtas anuomet kartų dirbančių dviejų architektų – Dubeneckio ir Songailos – 1922-1923 m. Tai buvo keisti metai daryklos istorijoje. Buvęs Bliumentalių bravoras 1922 m. pradžioje priklausė Vulfui Frenkeliui. Tais metais buvo įkurta akcinė bendrovė, o daryklai suteiktas lietuviškas „Ragučio“ pavadinimas. Frenkelis liko daryklos akcininku kartu su savo draugu, pusiau komercinio Prekybos ir pramonės banko pirmininku (ir buvusiu finansų ministru) Martynu Yču; abu buvo pagarsėję „apsukrūs“ verslininkai. Prie kompanijos prisidėjo teisininkas, Nepriklausomybės akto signataras Jokūbas Šernas bei to paties banko direktorius Adomas Prūsas. Darykla buvo modernizuota, bet bendrovė mokesčių nemokėjo.

Pastatyti namą užsakė pats Frenkelis. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė yra teigusi, jog šis, vienas pirmųjų Laikinojoje sostinėje iškilusių didelių gyvenamųjų namų nebuvo naujai pastatytas, bet perstatytas ir padidintas buvęs alaus daryklos korpusas [47] (gal todėl jo pastatymo data nurodoma 1918 m.). Stilizuoti namo frontonai su voliutomis, giluminis portalas su karpyta arka ir žibintu žalio stiklo viršulangyje yra aiškiai neobarokinės prigimties, o dekoratyvinės detalės vėl primena art nouveau motyvus. Pats Dubeneckis sakė, kad šio „namo fasadas suriša mus su Kauno baroko tradicijomis (Maironio namai senajame mieste, dvas. Seminarijos kieme namai)“ [48].

Pagrindinį namo fasadą puošia du erkeriai, viršuje sujungti laužytu karnizu; jų vidiniais šonais bėga dekoratyvinės juostos, padarytos sgrafito technika, kurių augaliniame ornamente bene pirmą kartą atpažįstamas „tulpių“ motyvas, kuris, kaip ir medžio drožybos imitacija papuošti centriniai langai, priskiriamas „tautinio stiliaus“ apraiškoms. Erkeriai papuošti dar ir „Ragučio“ emblematika: ragų formos bokalai „susipina“ su raide „R“; o pietvakarinio fasado fryze užrašytas firminis „Ragučio“ vardas. Galinis, į daryklos kiemą žiūrintis fasadas netinkuotas, raudonų plytų, su keliais išlikusiais balkonais. Centrinėje laiptinėje išliko metalinės laiptų turėklai, papuošti girliandomis.

Tarybiniais laikais name buvo įkurdintas Maisto pramonės technikumas; vėliau – alaus gamyklos bendrabutis. Nepriklausomybės pradžioje bendrabutis virto daugiabučiu. 2003 m. namo savininkė vis dar buvo akcinė bendrovė „Kauno alus“ (buvęs „Ragutis“), kuri namą pardavė UAB „Agroneta“ kartu su visais gyventojais. 2006 m. gyventojus norėta iškelti, nes namas buvo pripažintas esantis avarinis ir gyventi netinkamas. Name buvo išjungtas šildymas ir elektra, tačiau jo gyventojai, apie 10 šeimų, išsikelti atsisakė. Tuomet niekas neprisiminė, kad šis, „senoviniu“ vadinamas namas yra Dubeneckio ir Songailos kūrinys. 2015 m. namas buvo labai apleistas, nors tuo pačiu metu surašytas Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas skelbia: „bendra namo būklė patenkinama“.

***

Valstybės teatras (1923–1925)

1923-1925 m. abu architektai – Dubeneckis ir Songaila – kartu perstatė Valstybės teatrą, paversdami jį mažu neobarokiniu šedevru.

Pirmasis Kauno Miesto teatras buvo pastatytas 1890-1891 m. žymaus architekto Justino Golinevičiaus; pastato pradžia buvo Miesto sodo paviljonas, savo ruožtu perstatytas iš mūrinės duonos kepyklos (ši kepykla iki šiol slepiasi kažkur Muzikinio teatro viduje). Istoristinis pastatas jau tada turėjo nedidelį neobarokinį frontoną ir pusapskričių arkų langus pirmame aukšte, bet buvo dar mažesnis ir sykiu „krėsnas“. Salė buvo keturkampė (visai ne „teatrinė“) su dviem balkonais bei dviem ložėmis ir talpino vos daugiau kaip 450 žiūrovų.

Rekonstrukcija pirmiausiai padidino salę iki 763-jų vietų, suteikė jai „teatrinę“ pasagos formą, balkonai tapo aptakūs (dabar jų buvo jau trys), atsirado trečioji ložė, buvo įrengta orkestro duobė, scenos mechanizmas. Akustiškai ir estetiškai patobulino lubas: padarė skliautą iš nendrių bei gipso ir pakabino jį ant medinių konstrukcijų, kurias suprojektavo inžinierius Pranas Morkūnas. Dabar tai buvo tikras operos teatras su puikia akustika. Dubeneckis suprojektavo naujus interjero baldus ir „tautinį“ apdailos dekorą: patalpos pasipuošė tulpių, saulučių, lelijų ornamentika „tautinio“ art nouveau stiliaus. Ano meto spaudoje pastatas net buvo vadinamas „tulpių rūmais“ [49]. Naujas teatro fasadas primena tikrus barokinius rūmus: portalas su trimis smulkiai padalytomis pusarkinėmis durimis ir aukštais pusarkiniais langais antrame aukšte vainikuojamas aukštu neobarokinį frontonu, o iš šonų išsiskleidžia barokinėmis klostėmis. Rodos, visos jo linijos yra aptakios.

Dabar teatras yra dar didesnis. Nauja „grandiozinė“ rekonstrukcija prasidėjo jau po penkerių metų, tuometinio teatro direktoriaus Andriaus Oleko-Žilinsko iniciatyva. Projektas buvo patikėtas Vytautui Landsbergiui. 1930-1933 m. šoninių „sparnų“ pailginimas ir paaukštinimas, bei modernus galinis Kęstučio gatvės fasadas Dubeneckio ir Songailos darbo nesugadino [50]. Abiems teatro fojė Landsbergis sukūrė naujus baldus.

***

„Lietuvos“ viešbutis (1925)

Visas didelis sklypas Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės kampe XIX a. pabaigoje priklausė Izidoriui ir Rachilei Volkovyskiams. Jie 1899 m. ir pasistatė Nikolajaus Andrejevo suprojektuotą „Metropolio“ viešbutį su restoranu kampe. Šalia, dabartinėje S. Daukanto gatvėje, stovėjo vieno aukšto su mezoninu namas, kuriame sklypo savininkai gyveno. 1915 m. Valkovyskiai buvo išvežti (ar patys išvažiavo) į Rusija ir nebegrįžo.

Kaunui tapus Laikinąja sostine, iškilo būtinybė mieste turėti bent vieną „vakarietišką“ viešbutį. Atvykę užsieniečiai, ypač diplomatai, skundėsi nepakenčiamomis sąlygomis „Metropolyje“, kuris buvo laikomas geriausiu viešbučiu Kaune. Pasakojama, kad vienas anglų generolas (pavarde Croisier) tuometiniam užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui tiesiai šviesiai pareiškė, jog „esamom sąlygom Kauno mieste bent vieno padoraus viešbučio įsitaisymas yra valstybinės reikšmės reikalas, kadangi visame Kaune nėra nė vieno tokio viešbučio, kuriame užsienietis galėtų padoriai permiegoti ir pasinaudoti bent minimaliais patogumais, kurie visoje Vakarų Europoje yra savaime suprantamas dalykas“. Tad buvo nuspręsta „pasistatydinti bent vieną padorų viešbutį, kad atvykę iš užsienio svečiai turėtų kur pernakvoti. (...) Po ilgesnio svarstymo ministrų kabinetas nutarė miesto centre esantį „Metropolio“ viešbutį nupirkti iš privačių savininkų, jį tinkamai suremontuoti, įrengti jame bent minimalius viešbučiams reikalingus patogumus. Šiam tikslui buvo nutarta įsteigti specialią „Lietuvos Viešbučio“ akcinę bendrovę, kurios akcijas išpirks valstybės iždas. Taip atsirado Kaune pirmas ir kol kas vienintelis valstybinis viešbutis, iš „Metropolio“ persikrikštijęs „Lietuvos viešbučio“ vardu. Po kelerių metų jis buvo praplėstas, pristačius naują, visai modernišką priestatą“. Tiksliau sakant, buvęs Volkovyskių namas (kuriame, kaip buvo minėta, buvo įsikūrusi paties Dubeneckio ir Songailos „kontora“) buvo nugriautas, o jo vietoje pastatytas naujas trijų aukštų viešbučio pastatas. Abu pastatai iki 1932 m. oficialiai priklausė Užsienio reikalų ministerijai, kurios įgaliotinis, toksai Daukša, išsinuomavo „Metropolį", o įkūrus akcinę bendrovę „Lietuvos viešbutis“ tapo jos direktorius.

Taip Dubeneckis pastatė „Lietuvos“ viešbutį, puošnų, su neobaroko elementais. Virš pagrindinio portalo kyla aptakus erkeris, vainikuojamas puskupoliu; atiko baliustrada, papuošta dekoratyvinėmis vazomis, susišaukia su nedideliais balkonais, o dviejuose simetriškuose atiko kartušuose (panašiai kaip ant „Ragučio“ namo) įrašyti viešbučio inicialai – LV. Viešbučio interjere taip pat pastebimos „tautinio stiliaus“ užuominos. Viešbutyje išliko kai kurie pagal Dubeneckio eskizus sukurti baldai.

Nors ne pačioje centrinėje gatvėje įsikūręs, viešbutis buvo prestižinis, skirtas užsienio svečiams. Dabar „Lietuvos“ viešbučio šlovė išblėso, bet jis vis dar veikia senuoju „Metropolio“ vardu. Nemažai degtinėlės čia buvo išlakta studentiškais metais, nemažai ašarų pralieta.

***

„Amlito“ dirbtuvės (1925-1929)

Keistas pastatas Kęstučio gatvėje netoli Muzikinio teatro – tai buvusios Amerikos lietuvių akcinės bendrovės („Amlit“) dirbtuvės-parduotuvė (Kęstučio g. 72). Statytas 1925 m. puošnus pastatas su keturiom (ir vėl!) puskolonėmis ir laiptuotu atiku, buvo Dubeneckio, „Amlito“ statybos skyriuje 1920-1923 metais dirbusio, projektuotas; kaip ir kieme esantis priestatas, statytas 1929 m. Pastato viduje – gelžbetoninių rėmų halė su giliu rūsiu. (Išliko 1923 metais padarytas pirmasis, neįgyventas fasado projektas su neobarokiniu frontonu, papuoštu dekoratyvine vaza, ir stogo baliustrada.) Pastate įsikūrė „Amlito“ kontora“, buvo prekiaujama traktoriais bei Fordo ir Linkolno automobiliais, remontuojama techniką. Nuo 1929 metų čia buvo renkami „lietuviški“ autobusai: ant Fordo važiuoklių montuojami mediniai kėbulai; taip pat gaminami populiarūs „Amlit“ dviračiai. Šalia, Kęstučio ir Maironio gatvių sankryžoje, buvo architekto Arno Funko pastatytas šios bendrovės garažas. Dirbtuvės, tik jau kitų „šeimininkų“, veikė ir II pasaulinio karo metu, autobusų gamybos ir remonto dirbtuvės čia buvo ir po karo. Atkūrus Nepriklausomybę, patalpas privatizavo Kęstutis Indziulas, 2015 m. norėjęs čia įkurti Transporto muziejų. Neseniai pastatas buvo restauruojamas: naujai nutinkuotas, atidengtos virtinų ir paradinių durų angos, tačiau kad kas būtų juo naudojasis, nesimato. Aklinai uždaryti metaliniai teritorijos vartai neleidžia pamatyti kiemo priestato.

***

Jurgio Venckūno balneoterapijos gydykla (1927)

 

Dar vienas keistas pastatas, tiksliau, keistos paskirties du (ar netgi trys) pastatai – mineralinio purvo ir vandenų gydyklos komplekso dalis (Laisvės al. 26 ir 26a). Taip, taip, tarpukariu Kaunas trumpam buvo tapęs kurortinis miestas, kai 1926 m. Šančiuose buvo rastas mineralinio vandens šaltinis. Ano meto spaudoje buvo rašoma, kad „Šančių versmė prilygsta Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir kitų šalių kurortų sieros šaltiniams“ [51].

Du visiškai skirtingi gydyklos pastatai Dubeneckio buvo suprojektuoti 1927 m. gydytojo Jurgio Venckūno užsakymu. Prie Laisvės alėjos stovintis namas mažiukas, vieno aukšto, su dviem langais ir dviem puskolonėmis įrėminta lodžija pagrindiniame fasade; virš lodžijos iškyla lenktas neobarokinis frontonėlis. (Apie prijungto prie jo trijų aukštų namą nieko kol kas sužinoti nepavyko.) Ant namo yra memorialinė lenta: „Šiame name 1927-1932 m. veikė Kauno kurorto įkūrėjo gyd. balneologo Jurgio Venckūno įsteigta Šančių versmės mineralinio vandens gydykla“. Deja, po penkerių metų Kauno kurortas užsidarė, nes Venckūnas nerado finansavimo ir negalėjo grąžinti paimtos paskolos.

Pro vartelius patenkami į kiemą, kuriame stovi neoklasicistinis flygelis (Laisvės al. 26a), taip pat mažiukas, vieno aukšto, bet jo dešinėje – masyvus portikas su keturių kolonų (ir vėl!) kolonada bei trikampiu frontonu. Čia Venckūnas įrengė 6 kambarius su voniomis, pripildytomis iš Šančių vežamu mineraliniu vandeniu; rūsyje buvo vandens šildymo įrenginiai. Išliko šio pastato nuotrauka, kurioje jis dar netinkuotas, o virš kolonados puikuojasi didžiulis užrašas: „MINERALINĖS VONIOS“; bet įdomiausia toje nuotraukoj – langai: kiekvieno siauro langelio viršutinė dalis turi maždaug tokios formos – XI IX – figūrinį skaldymą.

***

Tarp neišlikusių Dubeneckio darbų minimi Šaulių sąjungos namų flygeliai (1928).

1928 m. Dubeneckis suprojektavo Šaulių sąjungai du dviejų aukštų flygelius, kurie buvo priglausti prie vieno seniausio Laisvės alėjos namo kiemo rizalitų (Laisvės al. 34). Ant projekto išliko architekto pasirašytas užrašas lietuvių kalba. Jis siūlė ir visą namą pertvarkyti, bet Šaulių sąjunga atsisakė ir apsiribojo namo remontu, kurį atliko Antanas Jokimas, o Dubeneckis tik „prižiūrėjo“. Pasak Lukšionytės-Tolvaišienės, namo šeimininkai „tokiu būdu išsaugojo bent dalį pirminio fasado“ [52]. Nežinome, koks būtų buvęs Šaulių sąjungos būstinės pastatas, jei Dubeneckiui būtų patikėta imtis jo rekonstrukcijos. Šiandien, deja, neliko ne tik flygelių, bet ir rytinio rizalito: visas kiemas apjuostas apleistais tarybiniais pastatais, prie vakarinio rizalito glaudžiasi „Žinijos“ draugijos lektoriumas, o jį patį užstoja stiklinis „šiltnamis“, Šaulių sąjungos kieme eksponuojantis pardavinėjimus pigius rūbus.

***

Dar viena neišlikusi Kauno vieta, siejama su Dubeneckio vardu – tai kino teatras „Metropolitain“ ir namas, kuriame buvo į jį vedantis pasažas (1928–1929).

Kino teatras, garsus savo art deco fasadu, stovėjo kiemo gilumoje. Į jį nuo Laisvės alėjos vedė pasažas, padarytas 1929 m. pastatytame trijų aukštų su atiku name. Abiejų pastatų projektai dažnai painiojami arba minimi kaip vienas. Kalbama, kad abiejų pastatų autorius yra Dubeneckis, bet iš tikrųjų tai buvo kitas žmogus – inžinierius Klaudijus Dušanskas-Duž. Painiava aiškinama įvairiai: ar kad Dubeneckis 1928-1929 m. buvo įkūręs nuosavą projektavimo biurą, kuriame Dušanskas-Duž dirbo; ar kad Dušanskas, tik 1927 m. baigęs Lietuvos universitetą kaip Mykolo Songailos mokinys, dirbo „kartu“ su Dubeneckiu[53]. Laikraštyje Kauno diena kartą buvo pacituotas netgi toks skandalingas Jolitos Kančienės spėjimas: „Ne paslaptis, kad Dubeneckis buvo bohemiška asmenybė, tad, galimas daiktas, jo projektų eskizus koregavo, užbaigdavo kiti architektai“[54]. (Eufemistiškai norėta pasakyti, kad per daug gėrė ir nepajėgdavo užbaigti projektų, tačiau, jei tai būtų tiesa, jam niekad nebūtų patikėta projektuoti tokių objektų kaip Vytauto Didžiojo muziejus, Medicinos fakulteto rūmai ar Karininkų ramovė.)

Namo prie Laisvės alėjos pirminis projektas iš tiesų priklauso Dubeneckiui. Projekte namas buvo neobarokinis, su erkeriu, prabangia ornamentika ir net alegorinėmis figūromis papuoštu atiku, bet projektas paprasčiausiai nebuvo įgyvendintas. Pastatytas namas buvo moderno stiliaus, su aptakiu balkonu centre. Išliko nuotrauka, kurioje Dušanskas-Duž užfiksuotas šio namo statybos aikštelėje. Čia veikė populiarus restoranas „Pale-Ale“ su džiazais ir šokiais, kavinė „Aldona“, buvo parduotuvės su prabangiomis vitrinomomis, kirpykla. Deja, nei kino teatras, nei namas-pasažas neišliko. Jų vietoje 1956 m. buvo pastatytas dabartinis Dramos teatras (Laisvės al. 71), kurio rūbinės erdvė primena kadaise čia buvusį pasažą.

***

Dar vieną su Dubeneckio vardu siejamą pastatą galime rasti Panemunės šilo (Jono Basanavičiaus parko) pakraštyje. Tai minėtame biure (vėlgi kartu su Dušansku-Duž) projektuota Dr. Kazio Griniaus tuberkuliozės sanatorija (dabar Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė, Kruonio g. 21), projektuota 1928-aisiais, atidaryta 1930 metais. Išlikusiose nuotraukose matome simetrišką pagrindinį pastatą, kurio centre dviejų aukštų korpusas su balkonu, o iš šonų – vienaaukščiai „kurortiniai“ sparnai su per visą korpuso ilgį besitęsiančiomis terasomis; toks buvo ir projektas, tačiau 1930 metais buvo pastatytas tik vienas, dešinysis sparnas (paprastą vienaaukštį iš kairės 1934 metais pristatė inžinierius Viktoras Malejinas, vėliau abu sparnai „paaugo“ iki dviejų aukštų).

***

Maušos ir Natano Feinbergų namas (1929 m.)

Šis kuklus namas (K. Donelaičio g. 79) pastatytas pagal Dubeneckio eskizą. Sklypą, kuriame buvo net 5 mediniai vieno aukšto namai ir sodas, Mauša ir Natanas Feinbergai nusipirko 1922 m. Pirmiausiai, 1923 m. broliai sklypo gilumoje pastatė mūrinį dviejų aukštų su pastoge pastatą, kuriame įkūrė Kartonažo ir litografijos fabriką „Bekara-Kartonaž“. Trijų aukštų gyvenamasis namas prie gatvės iškilo 1929 m.; statybą prižiūrėjo inžinierius Leonas Ritas.

Modernus namas stebina iš pirmo žvilgsnio nepastebimomis art deco detalėmis. Pirmiausiai krenta į akis tai, kad pirmas aukštas yra „dryžuotas“: horizontalios tamsaus tinko rievės tęsiasi per visą gatvės fasadą. Fasado centre patalpintas įgilintas trijų „sluoksnių“ portalas sudaro simetrijos iliuziją. Iš tikrųjų, pagrindinis fasado akcentas yra kairėje: langai čia platūs, o antro ir trečio aukšto kampuoti balkonai yra įrėminti dviem stulpeliais; visa kompozicija vainikuojama rombų ornamentu. Trečio aukšto langai buvo padalyti geometrinėmis juostelėmis (deja, pusė jų dabar pakeisti). Aukštas atikas slepia papildoma ketvirtą aukštą, kuris matomas kiemo rizalite.

***

Juozo Daugirdo namas (1930-1931)

                 

Suspaustas tarp buvusios „Mados“ parduotuvės (vėliau prekiavusios Dacia automobiliais, stovėjusiais čia pat buvusios „Mados“ vitrinoje; dar vėliau – rekonstruotos ir virtusios viešbučiu „Iris“) ir buvusios „Buities“ parduotuvės (kur galima buvo rasti viską, ko tik reikia, savo ir draugų namams), stovi namas (Vytauto pr. 30), be kurio šiandien sunku įsivaizduoti Kauno autobusų stoties aplinką. Dažnai mes jo netgi nepastebime. Kadaise čia buvo mažytė duonos krautuvė: atidaręs duris iš kart patekdavai į galą eilės, lėtai slenkančios pro lentynas su kvapniais kepalais, batonais ir chalomis kasos link.

Išliko 1934 m. nuotrauka, kurioje matosi, kaip namas atrodė tuomet, kai šalia nebuvo šių svetimkūnių. Keturių aukštu su mansarda (atikiniu aukštu) namas Dubeneckio projektuotas 1930 m. (manoma, kad statyboms projektą parengė talentingasis Vsevolodas Kopylovas). Namo savininkas Juozas Daugirdas buvo ekonomistas, bendrovės „Drobė“ direktorius; šį sklypą jis įsigijo 1929 m. iš buvusio „Minervos“ fabriko savininko Mykolo Rekošo (jaunesniojo), čia stovėjo Rekošų šeimos medinis namas su mezoninu. Pastačius naują namą Daugirdo šeima apsigyveno trečiame aukšte, kiti butai buvo nuomojami, viename iš dviejų mansardoje įrengtų butų 1934-1935 m. gyveno Prancūzijos konsulas Paulas Py. Pirmas aukštas iš pat pradžių buvo skirtas krautuvėm, čia buvo padarytos didelės vitrinos.

Tai tam tikra prasme, „pavyzdinis“ „tautinio“ moderno namas, į kurį orientavosi paskesnė Kauno moderno architektūra. Pagrindinis fasadas išsiskiria dviem dideliais erkeriais su juostiniais, smulkiai vertikaliai padalytais langais; erkeriai baigiasi atikinio aukšto balkonais; nedideli, metalinėmis tvorelėmis apjuosti balkonai prisišlėja prie erkerių link fasado centro (panašūs balkonai įsitaisė ir kiemo fasado kraštuose), o ketvirtame aukšte vienas ištisas grakščios laužytos formos balkonas jungia abu erkerius. Pagrindinis portalas įrėmintas puskolonėlėmis, durų apvadas padabintas „tautinių“ tulpių dekoru. Virš plataus durų karnizo medžio raižinį imituojančiuose rėmuose įrašyta data „1930“. Dar vienas platėjančių karnizų „sluoksnis“ – ir rombais skaidyto laiptinės lango vertikalė šauna į viršų. Labai įdomus kiemo laiptinės apvalus rizalitas-bokštas, kuriame įstrižai išdėstyti siauri langeliai.

Tarybiniais laikais namas buvo nacionalizuotas, butai padalinti ir paversti komunaliniais. Bet Daugirdų butas išliko, o jame – autentiškos interjero detalės: vaškuotas parketas, lenkto stiklo kampinis erkerio langas (tokių Kaune liko labai nedaug), vonia, grindų plytelės, sulankstomos durys, radiatoriai, šviestuvas ir net giminaičių išsaugoti miegamojo baldai. Kalbama, kad dalis interjero detalių išliko ir iki mūsų dienų.

***

Neįgyvendinti Pauliaus Galaunės namo projektai (iki 1932)

   

Nežinia kodėl liko neįgyvendinti ne vienas iš Iki 1932 m. dviejų Dubeneskio parengtų Galaunės namo projektų. Pirmame eskize matome dviejų aukštų, iš trijų korpusų „sudėtą“ V formos namą: jungiamasis korpusas yra su kampine rotonda, trijų aukštų (kaip „bokštas“), su įgilintu pagrindiniu įėjimu, besiremiančiu kolonomis. „Bokšto“ forma kampuota, iš rotondos holo į viršuje suprojektuotą darbo kabinetą veda sraigtiniai laiptai, ant stogo – terasą. Pirmame aukšte matome plačius langus-„vitrinas“. Antro projekto eskize – sudėtingų formų namas su vidiniu ir išoriniu kiemeliais; pastarojo viduryje, priešais pagrindinį įėjimą numatytas fontanas.

***

Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmai (1931-1933 m.)

Didingi, sudėtingo plano VDU Medicinos fakulteto rūmai, dabar priklausantys Sveikatos mokslų universitetui (A. Mickevičiaus g. 9), pagal Dubeneckio projektą buvo pastatyti 1931-1933 m., statybą prižiūrėjo inžinierius Feliksas Vizbaras. To meto spaudoje buvo rašoma, kad pastatas projektuotas „Briuselio universiteto medicinos fakulteto naujų rūmų, kurie laikomi vieni iš geriausių Europoje, pavyzdžiu“ [55], ir yra žinių, kad Dubeneckis ta proga lankėsi Belgijoje. Didelis pastatas užima visą plotą tarp A. Mickevičiaus ir Spaustuvininkų (anuomet vadintos Kalėjimo) gatvių. Iki tol rūmų vietoje buvo anatomikumas, įkurtas 1920 m. apleistame buvusios prieglaudos name.

Pagrindinis fasadas, primenantis neoklasicistiniuis rūmus, su dviem šoniniais, gatvę siekiančiais korpusais-rizalitais, supančiais žalią plotą; centre – laiptuotas parapetas, aukštas portalas su tiesiu sandriku, paradiniai laiptai. Tarp pagrindinio (rytinio) ir Spaustuvininkų gatvės (vakarinio) korpuso yra jungiamasis siauras auditorinis korpusas, o iš šonų – du atviri kiemai su pagalbiniais statiniais. Vakarinio korpuso, kuriame buvo Anatomijos institutas ir (dabar veikiantis) Anatomijos muziejus, centre – apvali iškyša-rizalitas, įstiklinta, su briaunotomis mentėmis; dar didesnė – auditorijos – apvali iškyša su vertikaliomis langų juostomis yra jungiamojo korpuso pietinėje dalyje. Jungiamosios dalies pietinio fasado šonuose padarytos suapvalintos laiptinės su siauromis langų juostomis.

Rytinis korpusas yra trijų aukštų su pusrūsiu, vakarinis buvo trijų, o jungiamasis – dviejų aukštų. Tarybiniais laikais ant vakarinio korpuso salės buvo užstatytas ketvirtas, gyvenamasis aukštas; vėliau ant jungiamojo korpuso – trečias aukštas, kuriame įsikūrė Farmacijos muziejus.

***

Vytauto Didžiojo muziejus (1930-1936) – paskutinis ir garsiausias Dubeneckio kūrinys. Šiandien ji tapo madingo kaunietiško art deco „ikona“ tarptautiniu mastu, tačiau apie jį rašantis visagalis Internetas architekto vardo net nemini.

Kur ir koks turės būti naujas muziejaus pastatas ir netgi, kiek iš viso tų muziejų reikia, anaiptol nebuvo aišku. Iki pat 1930 metų vyko diskusijos dėl tinkamos muziejui vietos. Antai, romantiškai nusiteikę „senukai“ siūlė muziejų statyti prie Kauno pilies (Jakšto pasiūlymas) ar net pačioje pilyje (Maironio pasiūlymas). Galaunė prisimena Dubeneckį sakant, jog naujam, „paminkliniam“ muziejaus pastatui tinkama vieta būtų Vytauto kalnas, kam pats Galaunė karštai pritarė ir vėliau visą laiką apgailestavo, kad taip nebuvo padaryta[56]. Apsisprendus dėl vietos – naują muziejų statyti čia pat, šalia senojo Karo muziejaus – buvo išperkami K. Donelaičio gatvės sklypai iki Maironio gatvės, priklausę Perkovskiui, Stankevičienei ir kitiems, ant kurių dar stovėjo mediniai namai. Pagaliau 1930 m. minint Vytauto Didžiojo metus, naujo muziejaus, tituluoto, kaip ir viskas tais metais, Vytauto vardu ir išdidžiai vadinto „muziejų muziejumi“, kertinis akmuo buvo padėtas. Įgyvendinti buvo pasirinktas konkursą laimėjęs Dubeneckio pateiktas projektas, konstrukcijomis ir išplanavimu turėjo pasirūpinti inžinieriai Karolis Reisonas ir Kazimieras Kriščiukaitis. Taigi, tai buvo trijų žmonių komanda ir, Dubeneckiui 1932 m. mirus, kiti du sėkmingai užbaigė statybas. O kai naujas muziejus jau buvo pastatytas, senasis, medinis, dar nebuvo nugriautas ir jo „viduramžiškas“ bokštas stovėjo priešais naują, modernų ir paradinį Karo muziejaus įėjimą.

Pastate buvo planuojama įkurdinti Karo muziejų, Čiurlionio galeriją ir etnografijos ekspoziciją; atskiros patalpos turėjo būti paliktos parodoms. Galiausiai buvo įkurti du muziejai – Karo muziejus ir Kultūros muziejus, abu pavadinti Vytauto Didžiojo vardu. Karo muziejaus dalis pašventinta ir atidaryta jau 1934 m. bet statybos baigėsi tik 1936 m. Ir tik tu tuomet, kai nauji rūmai jau buvo pastatyti, 1936 m. buvo įkurtas Kultūros muziejus (prie planuojamo M. K. Čiurlionio galerijos ir Lietuvos dailės draugijos etnografinių rinkinių junginio prisidėjo dar ir Kauno miesto muziejus), kuris įsikėlė į rūmus iš kitos, V. Putvinskio gatvės pusės. Daug aistrų sukėlė nelygiaverčiai muziejų santykiai: Karo muziejus, kuris buvo lyg ir Kultūros muziejaus „siamo brolis“, tačiau užėmė kur kas daugiau ir geresnes patalpas. Putvinskio gatvėje gi vietos visiems truko. Kultūros muziejaus direktoriumi paskirtas Paulius Galaunė į Karo muziejų „iš principo“ nekėlė kojos. Beje, tas pats Galaunė iš viso nepalaikė idėjos statyti meno muziejų šioje vietoje, prie pat elektros stoties, nes tai gali būti muziejui nesaugu (ir jo nuogąstavimai pasitvirtino: kai vokiečiai, besitraukdami 1944 m. elektrinę susprogdino, muziejaus pastatas nukentėjo).

Vytauto Didžiojo muziejaus pastatas yra tarytum dviveidis. (Kai pirmą kartą, ar ne 1978 m. pamačiau abu, ne iš karto supratau, kad tai ne du, atskiri ir skirtingi, pastatai). Tarp dviejų korpusų dar yra paprastai nepastebimi du vidiniai kiemai.

Pagrindinis pastato „veidas“ yra Karo muziejaus korpuso fasadas. Įėjimas sudaro iškilmėms skirtą „tribūną“: pakeltas į antrą aukštą, iš dviejų pusių pasiekiamas laiptais su aklina, kampuota atrama, kurios apačioje žemu puslankiu išsilenkia didelis langas. Atrodo labai neįprasta ir sykiu iškilminga. „Tribūną“ saugo du bronziniai liūtai, atvežti iš Astravo dvaro ir dovanoti grafo Tiškevičiaus 1937 m., jau rūmus pastačius. Giliai langų vertikalėmis skaidytas centrinis rizalitas kontrastuoja su aklinu „muziejiniu“ viršutinių aukštų fasadu, kuriame matomos pailgos negilios keturkampės nišos.

Karo muziejaus bokštas-varpinė pastatytas atskirai, su muziejaus korpusu bokštą jungia dekoratyvine arkada, kurioje stovi senos patrankos.

Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus – to paties pastato Putvinskio gatvės fasado puscilindrinio rizalito mentės šauna į dangų lyg spinduliai (jų galuose yra šviesą atspindinti vario skarda), arba kartu sudaro „karūną“, dažnai lyginamą su Čiurlionio paveikslais. Jame įrengta amfiteatrinė auditorija, kurios vertikalūs siauri langai dar labiau sustiprina išorės veržlumą į viršų. Pirmame aukšte žemas keturkampis įėjimo portalas veda į vestibiulį; šiandien čia lankytoją pasitinka darbuotojos-manekenės su tarytum priklijuotomis pardavėjų-konsultančių šypsenomis.

Baigiant statyti naują muziejaus pastatą, 1936 m. Karo muziejaus sodelis buvo pertvarkytas pagal Karolio Reisono projektą, „Laisvės“ paminklas ir tautos herojų biustai buvo perkelti į kitą vietą; tada buvo nugriautas ir senasis muziejus.

***

Liko neįgyvendintas ir Karininkų ramovės projektas, jos pastatyti Dubeneckis nespėjo.

1931 m., sumanus pastatyti naujus Karininkų ramovės (A. Mickevičiaus g. 19) rūmus, buvo surengtas tarptautinis konkursas. Konkursą laimėjo estų architektai Elmarkas Lohkas ir Herbertas Voldemaras Johansonas, tačiau statyti buvo pakviestas Dubeneckis. Ėjo 1932 m. Architektas mirė, nespėjęs net pradėti statybų. Po Dubeneckio mirties šiam darbui buvo kviečiamas Songaila, ir tik jam atsisakius, galiausiai rūmus pastatyti apsiėmė Stasys Kudokas, iš pat pradžios dalyvavęs Dubeneckio numatomame projekte. Karininkų ramovės statyba prasidėjo tik 1935 m.

***

Nebuvo iki galo įgyvendintas 1924 m. Dubeneckio ruoštas Steigiamojo Seimo rūmų (dabartinės Maironio gimnazijos pastate) posėdžio salės interjero ir baldų projektas, „tautiškas“, su neobarokiniu dekoru ir „tulpėmis“. Dubeneckiui priklauso ir Ministrų kabineto (dabar VDU rektorato) antrojo aukšto interjeras (1930 m. atliktas Užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio buto „modernizavimas“). Tarp Dubeneckio sukurtų interjerų minima ir Prezidentūros priėmimo salė, kurioje buvo pagal jo eskizus pagaminti krištolinis sietynas ir bra, ir.... Laisvės alėjoje Teismo rūmų pirmame aukšte buvusi parduotuvė. Ne vienas jų neišliko. Paradoksalu, bet, įgyvendintas po kūrėjo mirties, išlikęs ir restauruotas yra tik Vytauto Didžiojo muziejaus interjeras.

***

Dubeneckio darbai Valstybės teatre

Pabaigai, sunkiausia yra ką nors parašyti apie seniai išnykusį teatrą. „Didis teatro mylėtojas ir meistras“[57], Dubeneckis Valstybės teatre kūrė scenografiją ir kostiumus operos, baleto ir dramos spektakliams. Teatrologų giriamas jo „rafinuotas architekto skonis, profesionalumas ir mokėjimas perteikti dramos veikalo nuotaiką“[58]. Sąrašas taip pat nepilnas ir ne visai neaiškus: Charle‘io Gounod operos „Romeo ir Džiuljeta“ scenografija (1925); J. Offenbacho operos „Hoffmanno pasakos“ scenografija (1925); Vinco Krevės-Mickevičiaus „Skirgailos“ scenografija ir „tautiniai“ kostiumai (1925). Žymus buvo Vagnerio „Lohengrino“ pastatymas 1926 m. K. Petrausko 20 sceninio jubiliejaus proga (režisavo Vekovas, dirigavo Gruodis). Kritišku Sruogos žvilgsniu „dekoratyvė spektaklio pusė gana vykusiai aprūpinta“, nors ne viskas jam patiko . Sekė Dauguviečio režisuoto Moliere‘o „Tartiufo“ scenografija (1927); „viduramžiški“ kostiumai ir scenografija Romeno Rolano pjesei „Liudvikas šventasis“ (1927); kostiumai ir scenografija Metterlinko „Marijai Magdalietai“ (1928); kostiumai ir scenografija Dauguviečio režisuotam Luigio Pirandello „Šiaip ar taip“ (1928). Pastarasis spektaklis, Sruogos kvalifikuotas kaip „geras europejiškas teatras“, buvo ypač įsimintinas.

„Nepaprasta vaidybinė medžiaga įvilkta į nepaprastus scenos drabužius, – duoda savaimingos dekoracijos. Geriau būtų sakyti „scenovaizdis“ (Bühnenbild), o ne dekoracijos, nes tapytų dekoracijų ar šiaip pagražinimo elementų scenoje kaip ir nebuvo. Scenoje buvo palikta tiktai tai, kas būtinai reikalinga vaidybai, kas yra naudojama veiksmo metu, ir jokio nereikalingo, nenaudojamo daikto. Gaminęs šias dekoracijas prof. Dubeneckis jau seniai pasižymėjo kaip scenos meisteris. Itin pasižymėjo jisai savo mokėjimu sintetinti senuosius tradicinius scenos elementus su naujovės dvasia“[59].

Minimi taip pat Leo Delibes‘o „Silvija“, Giocomo Puccinio „Bohema“, Igorio Stravinskio baletas „Stebuklingasis paukštis“. Giuseppe Verdi operos „Trubadūras“ (1929) scenografijos eskize – pietietiškas sodas su smailia arka virš stilizuotos „gotikinės“ tvorelės. 

Šis, Antano Sutkaus režisuotos E. T. A. Hoffmanno „Nuotakos“ (1930) scenografijos eskizas vaizduoja paslaptingą veikėją miesto –namų, rūmų, tilto, bokšto, žibintų, iškabų – aplinkoje. Dubeneckio scenografijų eskizų architektūriniai motyvai originalūs, jis primena jo projektuotų „tikrų“ pastatų eskizus. Neapleidžia mintys, kad jie čia vyrauja ne todėl, kad anuomet buvo priimta scenoje vaizduoti pastatus bei interjerus, kuriuose talpinamas veiksmas. Po 1930 metų daugiau spektaklių nėra, o gal jų eskizai liko ten, ant apsnigto suoliuko priešais nepasikeitusį neobarokinį teatro frontoną.

---

[1] Mykolas Songaila. „Vladas Dubeneckis. Kaip dailininkas-architektorius, visuomenės veikėjas ir kaipo žmogus“ // Technika ir ūkis. 1933 Nr. 7. P. 222.

[2] Cit. Zita Žemaitytė. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988. P. 203.

[3] Balys Sruoga. Apie tiesą ir sceną. Straipsniai apie teatrą. Vilnius: Scena, 1994. P. 77.

[4] Antanas Žmuidzinavičius. Paletė ir gyvenimas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. P. 219.

[5] Ibid. P. 220.

[6] Marija Drėmaitė. Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918-1940 m. Vilnius: Lapas, 2016. P. 198.

[7] Pauliaus Galaunė. Muziejininko novelės. Vilnius: Vaga, 1967. P. 157.

[8] Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Iš atminties ekrano. Vilnius: Versus aureus, 2009. P. 199-200.

[9] Reda Pabarčienė (sud.). Balys Didysis. . Atsiminimai apie Balį Sruogą. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997. P. 96.

[10] Justinas Vienožinskis. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Sud. Irena Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1970. P. 298. Tą pačią keistą dainą prisimena ir Antanas Sutkus.

[11] Antanas Sutkus. Vilkolakio teatras. Vilnius: Vaga, 1969. P. 46-47.

[12] Ibid. P. 48.

[13] Ibid. P. 47.

[14] Ibid. P. 49.

[15] Ibid. P. 210.

[16] Vienožinskis. Op. cit. P. 299.

[17] Vienožinskis. Op. cit. P. 30.

[18] Vladas Didžiokas. „Dvidešimt plastinių menų metai“ // Lietuva 1918-1938. Kaunas: Šviesa, 1990. P. 189-210. P. 208.

[19] Pastebėtą Dubeneckienės ir Kalpoko abipusę simpatiją jautrioji abejų draugė Barbora Didžiokienė savo dienoraštyje pažymėjo jau 1923 metais, o bene 1927 metų pabaigoje (nors data ir neaiški) jau rašė apie Dubeneckių skyrybas (Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai. II. Vertė Ona Mickevičiūtė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015. P. 163, 182).

[20] Borisas Dauguvietis. „A. a. Dubeneckis. (Atsiminimų fragmentas)“ // Naujoji Romuva. 1932 Nr. 84. P. 9–10.

[21] Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai. Vilnius: Scena, 2001. P. 146.

[22] Mykolas Songaila. „Menininkui-architektui V. Dubeneckiui paminklas“ // Naujoji Romuva 1937-01-17. P. 69. (Kalba netaisyta.)

[23] Dauguvietis. Op. cit. P. 11.

[24] Landsbergis-Žemkalnis. Op. cit. P.200.

[25] Pulgis Andriušis. Septinton įleidus. Kaunas: Spindulys, 1992. P. 90.

[26] Dauguvietis. Op. cit. P. 9.

[27] Vladimiras Dubeneckis. „Apie mūsų architektūrą“ // Baras. 1925. Nr. 1. P. 89-95. P. 95. Čia pat išsakomas rūpestis dėl „galėjimo naujos architektūros kūrėjams pertiesti lieptą per tą bedugnę, kurią iškasė istorija“ (Ibid. P. 93).

[28] Dubeneckis. Op. cit. P. 93.

[29] Vienožinskis. Op. cit. P.68).

[30] Songaila. Op. cit. P. 225.

[31] Cit. Stasė Ramanauskienė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. Vilnius: Mintis, 1984. P. 77.

[32] Vaclovas Čižiūnas. Vadovas po Kauną ir apylinkes. Kaunas: Spaudos fondas, 1935. P. 75.

[33] Landsbergis-Žemkalnis. Op. cit. P. 200-201.

[34] Galaunė.Op. cit. 115.

[35] Vytautas Bičiūnas. Kaunas: 1030-1930. Vilnius: Naujasis lankas, 1999. P. 234.

[36] Cit. Aušra Jurevičiūtė „Karo muziejaus vaidmuo kuriant švenčių tradicijas Kaune 1921-1930 m.“ // Kauno istorijos metraštis. T. 9. Kaunas: VDU, 2008. P. 169-202. P. 181.

[37]  Čižiūnas. Op. cit. P. 88.

[38] Apolonija Valiuškevičiūtė. Kauno meno mokykla (1922-1940). Vilnius: Vilniaus Dailės Akademijos leidykla, 1997. P. 20.

[39] Cit. Ibid. P. 21.

[40] Ibid. P. 23.

[41] Ibid. P. 26.

[42] Ibid. P. 27.

[43] Andriušis. Op. cit. P. 89.

[44] Galaunė. Op. cit. 111.

[45] Julija Reklaitė (sud.) Kaunas 1918-2015. Architektūros gidas. Vinius: Lapas, 2016. P. 27.

[46] Čižiūnas. Op. cit. P. 88.

[47] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje (1843-1915). Kaunas: VDU, 2001. P. 108.

[48] Dubeneckis. Op. cit. P. 93.

[49] Lukšionytė-Tolvaišienė. Op. cit. P. 72,

[50] Nesuprantama, kodėl Alvydas Surblys 1921-1925 m. teatro rekonstrukciją, lyginant ją su Landsbergio rekonstrukcija vertina tik kaip „brangiai kainavęs ir nesklandžiai vykęs remontas“, esą, „buvęs tik pastato atnaujinimas“. (Alvydas Surblys. „Kauno kino teatras 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida“ // Kauno istorijos metraštis. T. 11. Kaunas: VDU, 2011. P. 151-197. P. 174-175.) Beje, pats Landsbergis 1974 m. publikuotame tekste „Kaip buvo statomas Valstybės teatras“ duoda pagrindą šią, pirmąją, rekonstrukciją menkinti. Tačiau jis įvertina savo pirmatako sukurtą teatro interjerą: pasak jo, išlikusiu „lubų, liustros ir balkono apdailoje iki šiol džiaugiamės V. Dubeneckio skoniu ir anų laikų teatrinio dekoro supratimu (Landsbergis-Žemkalnis. Op. cit. P. 248).

[51] Lietuvos žinios. 1927-09-26.

[52] Nijole Lukšionytė-Tolvaišienė. „Seniausi Laisvės alėjos namai – III“ // Kauno diena. 1998-04-25.

[53] Tomasz Błaszczak. „Klaudijus Dušanskas-Duž (1891-1959), Kauno architekto biografijos apybraiža“ // Kauno istorijos metraštis. T. 11. Kaunas: VDU, 2011. P. 25-43. P. 34.

[54] Rūta Kanopkaitė. „Atsinaujinimą pajus ir publika, ir spektaklių kūrėjai“ // Kauno diena. 2004-07-31.

[55] Lietuvos aidas. 1933-12-17.

[56] Galaunė. Op. cit. P. 112-113.

[57] Sruoga. Apie tiesą ir sceną. P. 234.

[58] Audronė Girdzijauskaitė. „Scenografijos ištakos ir srovės“ // Lietuvių teatro istorija. Kn. I. Vilnius: Gervelė, 2000. P. 233-298. P. 242.

[59] Ibid. P. 113, 115.