Laisvės alėjos nostalgija:

 „Pienocentro“ rūmai ir „Pieno baro“ atminimas
(Universitetų apleisti pastatai III)

S. Daukanto gatvės fasadas

Kiemo fasadas

„Pieno baro“ bandelių ir kokteilių skonis šiandien liko tik mūsų atmintyje, o ir neatsiejamą nuo paties „centriausio“ Kauno centro, savo suapvalintu stogeliu žymintį nepakeičiamą susitikimų vietą „prie fontano“, vietą, aplink kurią nepaisant nieko pulsuoja tikrasis Kauno gyvenimas, – patį „Pienocentro“ pastatą, kartu su prie jo prisiglaudusiu „broliu“ – „Pažangos“ rūmais, galime drąsiai priskirti „nykstančio Kauno“ pastatams. Šie Lietuvos architektūros meistrų šedevrai prieš keletą metų tapo našta dviem juos valdžiusiems universitetams. „Pienocentrui“ „pasisekė“: šiais, 2018 metais spalio 29 dieną vykusiame KTU priklausančių pastatų aukcione jį nusipirko bendrovė „Tranvia“.

„Pienocentras“ – tai 1927 metais įkurta Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga, kurios reprezentatyvus administracinis pastatas – „rūmai“ – iškilo pačiame miesto centre. Kampinis Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės sklypas 1861 metais priklausė atsargos pulkininkui Euzebijui Senkevičiui ir jo žmonai Elžbetai; pačiame kampe jie pasistatė vieno aukšto mūrinį namą su lenktais frontonėliais, kuriame ir gyveno, o sklype – antrą mūrinį namą nuomai[1]. 1901 metais valdą paveldėjo Adelė Kosakauskienė. Palei Daukanto gatvę tęsėsi sodas, kuriame XX amžiaus pradžioje ji pastatė medinį paviljoną, skirtą dviračių taisymui ir  nuomai. Kosakauskienė ir jos įpėdiniai gyveno kampiniame name iki pat 1931 metų, kai „Pienocentras“ iš Kosakauskaitės-Jomanienės visą sklypą nusipirko savo „rūmų“ statybai[2].

Paskelbtą konkursą laimėjo architektas Vytautas Landsbergis, pradiniame projektavimo etape jam talkino tuometinis Kauno miesto inžinierius Karolis Reisonas. „Apie jų bendrą darbą liudija „Pienocentro“ vadovų korespondencija projektuotojams. Abu dalyvavo ir objekto statybos komisijos posėdžiuose. Bet jau antaisiais projektavimo metais K. Reisono pavardės susirašinėjimo dokumentuose neberandama“[3]. Pastato gelžbetoninį monolitinį karkasą projektavo inžinieriai Pranas Markūnas ir Saliamonas Milis. Penkių aukštų „Pienocentro“ rūmai buvo pirmas tokio aukščio namas Laisvės alėjoje, tad nenuostabu, kad amžininkams jis darė didelį įspūdį. Antai, 1931 metais besibaigiančią statybą pamatęs italų rašytojas Giuseppė Salvatorio, rašė, jog „pakeltos aukštyn akys aprėpia lyg ir dangoraižį“[4]. Išties, priėjus arčiau ir pažvelgus aukštyn į ritmiškas jo langų eiles ir dabar galima pajusti šio namo didybę. 1937 metais „Exposition Internationale des Arts et des Techniques“ parodoje Paryžiuje pastatas buvo įvertintas garbės diplomu ir bronzos medaliu už architektūrą.

Įspūdingas „gryniausio“ modernizmo pastatas suapvalintu kampu dabar, rodos, organiškai glaudžiasi prie šalia esančių „Pažangos“ rūmų (jų bendro kiemo fasadus net sunku vieną nuo kito atskirti), tačiau iš tikrųjų, labai greitai pastatytas, bent porą metų stovėjo vienišas (nors įvairūs darbai jame tęsėsi iki 1934 metų). Išlikusiose nuotraukose galima pamatyti šalia jo, vietoj „Pažangos“ rūmų, dar stovintį mažytį mūrinį namelį, nuo didingo kaimyno atskirtą aukštais mūriniais varteliais.

Pirmasis pastato aukštas išsiskiria poliruoto juodo labradorito apdaila, jo didelės virtinos pridengtos ištisiniu plačiu stikliniu stogeliu, kuriame buvo įstatyta iliuminacija. Jau 1931 metais pirmame aukšte iš Laisvės alėjos pusės buvo atidaryta „Pienocentro“ krautuvė, o palei S. Daukanto gatvę – valgykla, iš kart pelniusi didelį populiarumą. „Didelėje valgyklos salėje dažnai buriuodavosi eilės“[5]. Toliau rikiavosi pieno baras, o neužstatytoje pietinėje sklypo dalyje 1935 metais atsidarė užkandinė, vadinama „Pienocentro darželis“, nes tai buvo „lauko kavinė“, įrengta gryname ore; „darželio“ baldus projektavo Kostas Petrikas. „Pienocentras“ turėjo ir daugiau „firminių“ krautuvių ir užkandinių miesto centre, pavyzdžiui, viena tokia, su Broniaus Elsbergo sukurtu interjeru, buvo Laisvės alėjos ir E. Ožeškienės gatvių sankirtoje. Leonas Mitkiewiczius, pirmasis ir vienintelis Lenkijos karo atašė, 1939 metais, galima sakyti, tyrinėjęs Kauno gyvenimą, taikliai pastebėjo, jog šių maitinimo įstaigų populiarumo priežastys – mažos kainos.

„Tokie restoranai kaip „Metropolis“ ar „Versalis“ visai neprieinami darbo inteligentijai, ypač tūkstančiams Kauno įstaigų ir parduotuvių darbuotojams. Šios kategorijos vartotojams pieno ir kiaušinių bendrovė „Pienocentras“ yra įrengusi visame Kaune daugybę amerikietiško tipo kavinių, panašių į pieno barus, kurios už visai nedidelė kainą galima gauti sotaus valgio“[6].

O štai kaip tuometinis „Pienocentro“ meniu įsiminė Kauno gimnazistui:

„Už dvidešimt centų gaudavai karštų, birių bulvių, pabarstytų krapais, ir stiklinį dubenėlį rūgusio pieno, kurį dengė piršto storumo grietinės sluoksnis. Tai bent skanumėlis!“[7]

Pastato suapvalintame kampe per keturis viršutinius aukštus buvo įstatyti lenkti langai, lenktos yra ir pirmo aukšto vitrinų langai prie įgilinto centrinio portalo. Per du aukštus (pirmo aukšto patalpos buvo sujungtos su didele sale antrame aukšte) buvo išsidėsčiusi garsioji Juozo Muralio kirpykla, kurios interjerą kūrė architektas Arnas Funkas. Įkurtuvių proga kirpyklos reklama skelbė: „Nepaisant žymių išlaidų kirpyklai rengti ir aprūpinti naujaisiais ir tobuliausiais aparatais, kainos nepadidintos, vyrams net sumažintos“. „Pienocentro namuose“ įsikūrė ir M. Nikolskienės (reklamoje vardas nenurodytas) kosmetikos salonas. Dalį antro ir visą trečią aukštą užėmė „Pienocentro“ bendrovės administracija; ketvirtame ir penktame aukšte buvo butai.

Iš Silvijos Lomsargytės-Pukienės, anuomet mergaitės Ditos, prisiminimų:

„Bendrovė „Pienocentras“ pasistatydina didžiulius rūmus Laisvės alėjos ir Daukanto gatvės kampe. Tame name yra dar retas Kaune liftas su liftininku. Ir prašmatnūs butai langais į judrią gatvę. Anapus – kino teatras „Triumf“ (...) „Kokie maži žmonės ten, ir visi eina į kiną kada tik nori...“ – galvoju žiūrėdama žemyn į Laisvės alėją pro mamos draugės Ninos langus tų rūmų penktame aukšte“[8].

Ketvirtame aukšte apsigyveno Užsienio reikalu ministras Dovas Zaunius su žmona, operos soliste Vince Jonušaite. Kurį laiką čia gyveno ir kitas Užsienio reikalų ministras – Juozas Urbšys. (Manoma, kad čia buvo ir Ministro pirmininko Juozo Tūbelio, buvusio „Pienocentro“ pirmininko, butas, nors Valentinas Gustainis teigia, kad Tūbelis apsigyveno gretimuose „Pažangos“ rūmuose. Painiava nestebina: šie du pastatai kartais suvokiami kaip neatskiriami vienas nuo kito.)

„Pienocentro“ rūmuose buvo ir Leono Mitkiewicziaus aprašytas Latvijos karo atašė Viktoro Deglavo butas, kur jis gyveno su žmona ir maža dukrele. Pasak Mitkiewicziaus, „ultramoderniame name“ gyvenusi „šeima mėgo madingus baldus ir gadgetus – ekstravagantiško dizaino mechanizmus ir įrankius“[9].

„Pienocentro“ trečiame aukšte buvusioje posėdžio salėje, prie Broniaus Elsbergo sukurto didelio stalo Juozas Keliuotis rengdavo savo „Naujosios Romuvos“ klubo posėdžius. „Tai buvo erdvi ir šviesi salė su didžiuliu ilgu stalu, prie kurio visi dalyviai galėdavo patogiai susėsti. Be to, Pienocentro kavinės padavėjos prieidavo prie kiekvieno svečio, ir jie galėdavo sau užsisakyti visokio pieno, grietinėlės ir įvairiausių užkandžių. Taigi čia būdavo posėdžiaujama, skaniai ir sočiai užkandžiaujant“[10].

„Pienocentro“ salė šiandien.

Kieme iš dešinės išliko dviejų aukštų priestatėlis, kuriame buvo sargo butas. Pradžioje, kol Karmelitų rajone prie tilto dar nebuvo pastatyta centrinė „Pienocentro“ pieninė, rūmų rūsyje veikė nedidelė pieninė su šaldytuvu.

Tarybų valdžiai atėjus, dalį „Pienocentro“ patalpų trumpam užėmė viešbutis keistu pavadinimu –,,Nobels“ ir... kiaulininkystės trestas. O jau 1946 metais pastatas buvo atiduotas aukštojo mokslo įstaigoms: iki 1964 metų čia buvo įsikūrusi Žemės ūkio akademija, po to – Kauno Politechnikos institutas, atkurtos Nepriklausomybės metais – KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas.

Laiptinės vaizdai

Patekus į pastato vidų galima pamatyti dvivėres vestibiulio duris su viršlangiu, o toliau – iki pat penkto aukšto besisukančius laiptus su Landsbergiui būdinga Art Deco stiliaus metaline atitvara. Visa laiptinė patalpinta į apvalų tūrį, aplink kurį kiekviename aukšte suka apvalus koridorius; net palangės laiptinėje „išpjautos“ puslankiu. Tik liftas, deja, naujas. Ketvirtame ir penktame aukštuose išliko net buvusių (visai ne tokių prabangių, kaip galėjome manyti) butų durys ir išplanavimas: šiandien tuščiuose kambariuose pamatysime tik dar neseniai čia virusio akademinio gyvenimo nuolaužas.

Koridorius, besisukantis aplink laiptinės „vamzdį“.

Buvusių butų patalpos šiandien

2004 metais rūmai buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Nuo 2014 metų pastatas stovi tuščias, tik pirmajame jo aukšte verda gyvenimas.

Tarybiniais laikais Laisvės alėjos pusėje veikė maisto prekių parduotuvė. Jos vietoje „kapitalizmo“ laikais pradėjo prekiauti prabangiais Hugo Boss rūbais; ir šiandien „Mados linija“ čia užima pirmą ir dalį antro aukšto. O štai pieno kavinė ir pieno baras buvo iš naujo įkurdinti „Pienocentro“ rūmuose tik 1980-ujų pradžioje, kartu su šalia esančiu fontanu ir visos Laisvės alėjos rekonstrukcija: pirmoji atsidarė 1982 metais, jos interjerą kūrė architektas V. Dudzinskas; antroji – kitais, 1983 metais, interjeras dailininko Jono Maculevičiaus. Šiandien atmintyje iškyla lyg ir viena maitinimo įstaiga, padalintą į dvi dalis: pro apvaliame Laisvės alėjos kampe esantį pagrindinį įėjimą patekdavai į barą, kuriame aukštuose aliuminio induose kunkuliavo sirupo pagardinti pieno kokteiliai; išpilstytas į briaunotas stiklines toks dievų nektaras kainavo 10 kapeikų; toliau atsiverdavo erdvi kavinės salė, mėgėjai čia gaudavo stiklinę karšto pieno ar kakavos, kisielius su plakta grietinėle teliūškavo apvaliose aliuminio vazelėse ant kojelių. Atrodo, kad „pienbaris“, kaip ir fontanas, buvo čia amžinai.

Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje pieno baras vis dar buvo labai populiarus. Būdama antrame universiteto kurse, beveik kiekvieną sekmadienį po Soboro Mišių įsitaisydavau čia, ant aukštos baro kėdės prie lango, ir siurbdama pieno kokteilį pro Laisvės alėjos kampą stebėdavau praeivius; galėjau sau leisti pigesnę bandelę su cinamonu, brangesnę, su marcipanais, – retai. Tačiau baras neišsilaikė ir jo patalpose įsikūrė bankas. Tiesa, 2009 metais „pienbaris“ vėl buvo atgijęs, tačiau trumpam, ir nedaug kas tą „atgimimą“ pamena; bandelių kainos smarkiai išaugo ir tapo „neįkandamos“, jų vietą greitai užėmė vaistinės „Camelia“ asortimentas. Nors UAB „Pieno baras“, kurio direktorė nuo 1993 metų buvo Danutė Černiuvienė, nepasidavė ir persikėlė į labai ankštas patalpas už įvažiavimo, galiausiai kavinė visai išnyko; šiandien tame mažame „kambarėlyje“ veikia juvelyrikos salonas „Yurga“ (negi tarp kauniečių ir miesto svečių juvelyriniai dirbiniai populiaresni už šviežias bandeles ir pieno kokteilius?)

---

[1] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 148.

[2] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė „Dar kartą apie dvarelius“ // Kauno diena 1998-08-01.

[3] Algimantas Nakas. Architektas inžinierius Vytautas Lansbergis-Žemkalnis ir jo darbų konstruktoriai. Vilnius: Technika, 1997. P. 26.

[4] Cit. Jolita Kančienė ir Jonas Minkevičius. Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. P. 26.

[5] Marija Drėmaitė. Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918-1940 m. Vilnius: Lapas, 2016. P. 128.

[6] Leon Mitkiewicz. Kauno atsiminimai (1938-1939). Vertė Regina Žepkaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2002. P. 92-93.

[7] Levas Feigelovičius. Saulėtas šaltas pavasaris. Vertė Irena Miškinienė. Vilnius: Žydų kultūros ir informacijos centras, 2009. P. 71.

[8] Silvija Lomsargytė-Pukienė. Dita. Paralelės. Kaunas: Jotema, 2004. P. 9.

[9] Giedrė Jankevičiūtė pastebi, kad „gadgetų“ Mitkiewicziaus Atsiminimų lietuviškame vertime nėra (In Marija Drėmaitė (Sud.) Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918-1940. Vilnius: Lapas, 2018. P. 282).

[10] Juozas Keliuotis. Mano autobiografija. Atsiminimai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 159.