Laisvės alėjos nostalgija: 

Nuo Konrado iki „Tulpės“ ir toliau...

Aprašyti šios vietos istoriją nelengva. Didelis sklypas ką tik nutiestame Nikolajaus prospekte priklausė Karlui Košerui. Kai jį apie 1850 metus įsigijo kolegijos sekretorius Aleksėjus Dubenkinas, čia tebuvo du menki nameliai kieme. Prospekto perimetro užstatymas prasidėjo 1850 metais, kai Dubenkinas čia pasistatė pirmą namą. Pagal architekto Teodoro Helmholco projektą namas turėjo būti vieno aukšto, bet valstybiniai Turto rūmai, kuriems buvo pažadėta namą išnuomoti, pareikalavo antro aukšto. Tai buvo įprasta praktika naujai iškilusiame gubernijos centre: administracinės įstaigos arba išsinuomodavo patalpas iš namų savininkų, arba užsakydavo „nekilnojamojo turto vystytojams“ pastatyti joms tinkantį namą nuomai.

Taip atsirado namas Nr 47 – tas pats, kuriam buvo lemta tapti garsiausios Kauno kavinės, visokio plauko „bohemos“ – nuo „smetoninės“ aukštuomenės iki nuskurdusių pokario inteligentų, nuo rafinuotų menininkų iki maištaujančių poetų – tribūnos ir prieglobsčio, buveinė. Kadaise Konrado kavinės, vėliau „Tulpės“ vieta šiandien sunkiai išskiriama iš pirmame namo aukšte besikeičiančių drabužių parduotuvių. Nepadeda nei dvi skirtingose vietose į grindinį įmūrytos atminimo (o gal geriau sakyti, antkapinės) plokštės, nei tai, kad tas pats numeris 45 kažkodėl žymi du skirtingus namus.

Namo Nr 47 centrinis korpusas – tai vienas seniausių Laisvės alėjos namų, lengvai atpažįstamas iš tiesių sandrikų juostelių virš pasapskričių arkų langų (kai jį supančių korpusų langai turi archivoltus su raktais). Jo kiemo fasadas turėjo didelį rizalitą su trikampe mansarda. Turto rūmai, kaip buvo žadėta, užėmė jam skirtą antrą aukštą, o pirmame 1852 metais jau veikė cukrainė, o po dešimties metų (1862 metais) – kavinė. Įdomu, kad būtent 1862 metai buvo pasirinkti kaip Konrado kavinės gyvavimo atskaitos taškas, kai 1937 metais ji, valdoma jau nebe Konradų, triukšmingai šventė savo 75-metų jubiliejų.

1864 metais namą įsigijo I gildijos pirklys Šavelis Vainšteinas. Jis vertėsi namų supirkinėjimu ir nuoma. Tarp kitų, jam priklausė ir kaimyninis sklypas (Nr. 39-43). Vainšteino įsigyto namo pirmame aukšte buvo krautuvė ir 6 kambariai, antrame – 7 kambariai, kuriais naudojosi Turto rūmai; dar du gyvenamieji kambariai buvo įrengti rūsyje. 1875 metasi Vainšteinų namuose patalpos nuomavosi Gubernijos valstiečių reikalų ir Apskrities policijos valdybos.

Laisvės al. 49

Vainšteinui mirus, jo našlė Šprinca Vainšteiniene ėmėsi naujų statybų. 1873 metais vakariniame sklypo krašte ji pasistatė žemą dviejų aukštų namelį pagal Semiono Gorskio projektą (dabar Nr. 49). Pirmame namo aukšte įsikūrė dvi krautuvės; antras jo aukštas ir dabar keturiais langais žiūri į gatvę. Paskui ji ėmėsi plėsti centrinį namą: 1877-1880 metais namas „apaugo“ šoniniais korpusais (tais, su archivoltais papuoštais pusapskričių arkų langais), kurių autorius nežinomas. Jų pirmus aukštus nuomojo krautuvėms, antrus – įstaigoms. Algimanto Miškinio duomenimis, visas namo perstatymas trūko nuo 1871 iki 1890 metų[1]. Yra 1890 metais pažymėtas vieno lango namo dalies pristatymo, kartu su tvora ir vartais, projektas: lengva pastebėti, jog dešiniojo korpuso fasadas turi keturis langus, o kairysis – penkis.

Laisvės al 47

Dar 1864 metais Vainšteinas pasistatė gyvenamąjį namą gretimame sklype (Nr. 43). Šis buvo vieno aukšto, bet turėjo dviejų aukštų kiemo rizalitą. Po 1930 metų rekonstrukcijos, kai buvo pristatytas antras aukštas, čia įsikūrė C. Schitze muzikos namai. Šiandien to namo nebėra: jo vietoje iškilo metalo ir stiklo svetimkūnis, marmuru (!) papuoštu portalu.

Tarp dviejų kaimyninių sklypų (Nr. 43 ir Nr. 47) likusį ilgoką tarpą 1896 metais užpildė Šavelio Vainšteino sūnus Lui Vainšteinas, pasistatęs čia dar vieną dviejų aukštų mūrinį namą (Nr 45), šį kartą pagal Nikolajaus Andrejevo projektą. Prie jo buvo prijungtas ir kiemo flygelis. Šiandien, žiūrint į visiškai „nurengtą“ namo fasadą, kuriame liko tik vienas iš dviejų kraštuose buvusių balkonų, negali atpažinti smulkia fasadų puošyba garsėjančio architekto autorystės. Tarp dviejų namų buvo (ir yra) įvažiavimo „broma“, padaryta iš buvusių vartų ir išlaikusi jų formą.

Laisvės al. 45

 

Laisvės al. 45 galinis fasadas

Taip pačioje XIX amžiaus pabaigoje susiformavo dabar matomas alėjos perimetras. Jau tuomet visi namai sudarė ištįsą vieningą kompleksą: visi turėjo siaurus pirmo aukšto krautuvių langus su langinėmis (vitrinų anuomet dar nebuvo). Šiandien juos sunku vienus nuo kitų atskirti, nors jų autoriai yra (mažiausiai) trys skirtingi gubernijos architektai.

 Laisvės al. 47a

Sklypo gilumoje nuo seno buvo sodas ir seni mediniai namukai. Jų vietoje 1898 metais buvo pastatytas ilgas dviejų aukštų raudonų plytų namas (Nr 47a). Visi namai (dabar Nr. 43-49, priklausė Vainšteinams.

Vainšteinų erą baigėsi XX amžiaus pradžioje: visa jų nuosavybė buvo užstatyta Vilniaus Žemės bankui, iš kurio 1907 metais valdą nusipirko Jankelis Žižmorskis ir Rasia-Dveira Oržechovska. Jiems ir jų įpėdiniams namai ir priklausė iki pat 1940 metų[2]

Pati Oržechovska apsigyveno Andrejevo pastatytame name (Nr 45), antrame aukšte. Pirmame aukšte buvo 7 mažos krautuvės. Centrinio namo (Nr 47) antrame aukšte XX amžiaus pradžioje vietoje anksčiau čia buvusių Turto rūmų veikė vadinamasis Inteligentų klubas. Oficialus klubo pavadinimas buvo „Kovenskij obsčedostupnij klub dlia lic intelentnich profesiji“ („Visiems prieinamas Kauno klubas inteligentiškų profesijų asmenims“); klubas jungė rusų valdininkus ir tarnautojus, jame netgi galiojo draudimas kalbėti lenkiškai (apie lietuvių kalbą nei užuominos nebuvo); kai ar ne 1913 metais dėl nuolatinių „inteligentų“ žmonų skundų, esą jų vyrai ten pralošia paskutinę kapeiką, jį uždarė, jo vietoje atsirado Valdininkų (klub činovnikov).

Apie 1910 metus kieme buvo pastatyti mediniai žydų maldos namai ir mūrinė kalvė (kalvė priklausė Nacevičiui), kurie iki šių dienų neišliko, o dviejų aukštų raudonų plytų flygelyje buvo įsikūrusi Satkevičiaus kepykla. Šią kepyklą, o kartu ir centrinio namo pirmame aukšte kadaise buvusios cukrainės patalpas apie 1909 metus išsinuomojo vokietis Richardas Konradas, Konradų kavinės pradininkas, tuomet buvęs Kepyklų profsąjungos vadovas.

Tikroji Konradų kavinės-cukrainės šlovė atėjo 1920 metais, kai ji atiteko Richardo įpėdiniams broliams Maksui ir Leonidui. Greitai Maksas Konradas tapo vienas pelningiausių Žižmorskio ir Oržechovskos nuomininkų. Cukrainė užėmė nedaug vietos namo pirmame aukšte ir dvi patalpas rūsyje. Pats Maksas Konradas gyveno flygelyje virš kepyklos, kur buvo įrengtas keturių kambarių butas.

Tame pačiame name, be cukrainės, pirmame aukšte buvo V. Aronštamo ir A. Rezo vaistinė, ir Jechielio Levino, didžiojo filosofo Emanuelio Levino tėvo, popieriaus, rašomosios ir braižybos medžiagos krautuvė, kurioje po I pasaulinio karo jau buvo knygynas ir laikraščių bei žurnalų prenumeratos agentūra[3]. „Ko gero, būtent šiame name gimė būsimojo filosofo meilė knygoms. Tarp lentynų buvo galima rasti visą rusų klasiką – Puškiną, Gogolį, Turgenevą, taip pat Tolstojų ir Dostojevskį“. Tiesa, Levino tėvui priklausantis knygynas identifikuojamas atsargiai, kaip buvęs „kažkur čia, bet kur tiksliai, nežinoma”[4].

Kiemo gilumoje apie 1921-1922 metus dar stovėjo medinis namelis, kuriame gyveno jaunas dailininkas Juozas Pautienis. Čia lankėsi Antanas Samuolis, Teofilis Tilvytis, „retkarčiais pats Adomas Galdikas“. „Kambariuke, kurį gyventojai vadino „Lapsardako palėpe“, prie lempos vinies buvo pakabintas krepšys su maistu (kad pelės nesugraužtų!). To krepšio pakėlimas ir nuleidimas buvo ne mažiau kaip vėliavos pakėlimas laive“[5].

Buvusias Inteligentų klubo patalpas antrame namo aukšte išsinuomavo viešbutis „Kęstutis“, vėliau pasivadinęs „Aušra“. Virš kavinės buvo butai. Viename jų gyveno dirigentas, chorvedys Antanas Makačinas, pas jį mažame kambarėlyje kurį laiką, grįžęs iš Paryžiaus, gyveno tapytojas Antanas Gudaitis, čia 1932 metais buvo rašomas grupės „Ars“ manifestas[6]; tarp pirmo ir antro aukšto nuolat kursuodavo nenuorama Petras Cvirka, „Jis tuomet rašė „Franką Kruką“. Atsinešdavo gabalą parašęs arba korektūras paskaityti“[7].

1931 metais visuose namuose buvo įvestas vandentiekis ir kanalizacija.

Štai ką „apie žavųjį Konrado plepalų klubą“, „kur mėgdavo praleisti ištisas valandas darbo neturinčios poniusenkos, žydų pirklių žmonos, mūsų spauda, literatūra ir visi menai“, 1931 metais rašo Bronys Raila:

„Rekėtų pasakyti, kad ten lankydavosi ne kiekvienu metu ta pati publika. Sviečiai ir pastovieji klientai keisdavosi. Dieną apie 11-12 valandą čia pradėdavo gužti bedarbės poniutės, kai kurie „sunkiai dirbantys“ valdžios ar komercijos oficų viršininkai, kiek advokatų, spaudos, mokslo ir meno atstovų. Popiet apie 5 valandą čia dar pasirodydavo tos pačios priešpietinės kategorijos dalyvių, atmiežiant juos jaunimu, ir šiaip margesne publika. O vakarais užgoždavo visai kitokia miesčioniška diduomenė, valdininkai, prekybos ir pramonės įstaigų tarnautojai, ypač žydai su gražiomis žydėmis, kurie sudarydavo mažiausiai pusę visų svečių.

Bet ir dieną, ir vakarą Konrado kavinė vienodai būdavo pilna rūkalų dūmų, lėkštelių ir šaukštukų tarškėjimo, stiprios kavos aromato ir gardžių, „name keptų“ pyragaičių kvepėjimo“.

Tai buvo laikai, kai Konrado kavinė „dar nebuvo išplėsta į kiemą, kada atsirado daug daugiau jaukios erdvės ir intymumo susitikti tinginiams ir įsimylėjėliams aplink fontaniuką su mūsų brangaus draugo Broniaus Pundžiaus vandennešės skulptūrą“[8]. Čia kalbama apie 1938 metais atsiradusį fontanėlį bei gipsinę Broniaus Pundžiaus mergaitės su ąsočiu statulėlę ir apie 1939 metais prie kavinės iš kiemo pusės pristatytą vieno aukšto salės rotondą, kur stovėjo vienakojai staliukai marmuro viršumi. Vasaromis kieme veikdavo lauko kavinė.

Laisvės al. 47 galinis fasadas su rotonda

Konrado kavinėje ilgai buvo tylu: čia nebuvo ne tik jokio orkestro, bet net radijo aparato. Tačiau laikui bėgant, ramybės mėgėjai gavo nusivilti. Konkurencija tarp Kauno kavinių augo, o muzika, ypač gyva, pritraukdavo daugiau klientų, todėl, kaip 1933 metais rašė Sekmadienis, net „žiaurus, griežtas Konradas, kuris ilgą laiką kvietė publiką į savo begarsę kavinę, dabar pakeitė savo tradiciją“[9]. Juozas Keliotis prisimena, kad kai Konrado kavinėje vakarais grodavo orkestras, „ji buvo kimštinai prisigrūdusi žmonių, tada joje būdavo sunku alsuoti dėl begalės rūkalų dūmų ir įvairių kvapų, tada joje ir kalbėtis būdavo sunku arba visiškai neįmanoma. O dieną, 12–15 val., ši pati kavinė virsdavo savotišku meniniu, intelektualiniu ir iš dalies politiniu klubu“[10].

Su muzika ar be, rytais, dieną ar vakarais tų nutolusių laikų „tinginiai“, kuriems mes šiandien kartais taip pavydime, skanavo firminius Konrado saldumynus, gėrė kvapnią kavą ir rūkė, rūkė (ko daryti kavinėje mes jau senokai neturime teisės). Tačiau tie patys Konrado lankytojai (ypač, žinoma, meninė bei literatūrinė jų pusė) buvo nuolat pašiepiami: iš pradžių to meto spaudos ir kitų, tokių pat lankytojų, vėliau – ir vėl tų kitų, tokių pat lankytojų, tik , taip sakant, „atgaline data“, atsiminimuose.

Štai laikraštis Diena 1934 metais vėl, sakyčiau, gana piktai užsipuola tuos, „kurie neturi ką veikti“, „labdaringas ponias“ ir „tariamus menininkus“ – visus tuos, kuriems apsilankymas „pas Konradą“ tapo būtinas kasdienis ritualas:

„Čia susirenka tie, kurie neturi kas veikti ir tie, kurie per daug veikia, kurie turi daug pinigų ir kurie visai neturi pinigų. Iš ryto čia susirenka keletas viengungių vokietukų kavos puoduką išgerti, apie 12 valandą renkasi labdaringos veikėjos ponios, kurioms moterų seklyčioj vietos pakanka, bet aplinka sielos nepatenkina. (...)

Menininkai ir tariamieji menininkai ištikimai lanko kavinę. Žurnalistai, reporteriai ir juos pamėgdžioja amžini nuomininkai Konrado kavinės staliukų ir amžinai lieka skolingi patarnaujančioms panaitėms. (...) Jei nori, kad tave laikytų rašytoju, poetu, dailininku, žurnalistu, eik kasdien Konrado kavinėn ir kelias valandas sėdėk šios paskirties pavardžių savininkų terpe“[11].

O 1937 metais tas pats laikraštis, vis dar susirūpinęs Kauno rašytojų papročiais, klausia, „kodėl daugelis mūsų rašytojų mėgsta gyventi būtinai arti Laisvės alėjos. Jie būtinai kasdien nosis prie nosies sėdėdami pasakoja senus anekdotus Konrado kavinėje“[12]. Keista, bet „Metropolio“ lankytojų adresu pašaipos buvo daug mažiau ne „Konrado“, nors dažnai (ir net labai dažnai) tai būdavo... tie patys žmonės. Stasio Stonkaus, anuomet VDU studento lituanisto, prisiminimuose iškyla spalvingi jų portretai:

„Konrado kavinė buvo vieta, kur rinkdavosi visų galų menininkai: rašytojai, dailininkai, muzikantai, aktoriai. Ten prie kavos puodelio jie keldavo ginčus, svarstydavo įvairias problemas, berdavo anekdotus. Joje dažnai matydavo mažutį, palyginti didele galva V. Krevę-Mickevičių, oriai rūkantį cigaretę ir pro dešinį lūpų kampą leidžiantį į viršų dūmus, judrų ožiška barzdele L. Girą, santūrų F. Kiršą, visada su tiesia, į šoną nusuktą pypkute, juodom pirštinėm mūvinčią M. Rakauskaitę, L. Trukį smalinai juodais ūseliais, nubrėžtais į pasmakrę. (…) Taip pat nuolainiai tos kavinės sėdėtojai buvo būriškos išvaizdos S. Šimkus, aukšto stoto, impozantiškas, visada mandagus A. Žmuidzinavičius, ir judesiu, ir kalba nesivaržantis K. Binkis; aštrus ir nuo kaklaraščio iki lakuotų batų mefistofeliškai juodas J. A. Herbačiauskas. Tarp šių meno veteranų nuolatos sukiojosi, teisingiau sakant, lakstė judrus ir pagal savo metus per daug šnekus P. Cvirka. (…) Sruogą visada ten matydavai alkūne atsirėmusį į stalą ir smakrą padėjusį ant delno, rūkantį iš labai ilgo cigarniko, mažai kalbantį ir vis iš kažko lyg besišaipantį”[13].

Ši pašaipa, šie atsiminimai persunkti nostalgišku liūdesiu, lyg gedėtų to jauno, Laikinoje sostinėje besiskeidusio ir brutaliai nutraukto gyvenimo. Net tarybinis rašytojas, komjaunuolis ir komunistas Antanas Drilinga nostalgiškai (kiek tai leistina 1977 metais) prisimena Kauną buvus „Poetų miestu“ ir laukia, kada gi gražioje Laisvės alėjoje „vėl pasirodytų poetai, dešimtys poetų, kadaise mynusių ją nuo pradžios iki galo“, ir tuoj pat cituoja pašaipias Teofilio Tilvyčio eiles apie Konrado kavinėje vykusį „darbą“:

Sostinėj brangios tėvynės

veikia keturios kavinės;

ten sueina panai, damos

vykdyti dienos programos.

Kai vienuolika ateina,

Ūžia kimština cukrainė;

Taip lig valandai devintai

Dirba čia inteligentai[14].

Muzikinės programos „Pas Konradą“ buvo aukšto lygio. Čia grojo Danieliaus Pomeranco džiazo orkestras, dainavo Antanas Dvarionas, Juozas Indra, Romanas Marijošius. Tarp „Konrado“ ir „Metropolio“ nuolat jautėsi konkurencija. Antai, 1933 metų sezone „pas Konradą“ grojo iš „Metropolio“ perbėgęs Michelis Hofmekleris su savo orkestru, nes grįžęs iš Berlyno Pomerancas pirmiausia buvo pakviestas į „Metropolį“.

Smuikininkas ir dirigentas Danielius Pomerancas (1904-1981) vis dėlto glaudžiausiai susijęs būtent su „Konrado kavine“. Gimęs Šiauliuose, bet jaunystėje gyvenęs Kaune, jis baigė Kauno žydų gimnaziją ir pasimokė Kauno muzikos mokykloje pas Izaoką Vildmaną-Zaidmaną. Tęsti studijų jis 1922 metais išvažiavo į Berlyną, kur baigė Berlyno konservatoriją, Willy Hesso klasę ir gyveno 10 metų. 1933 metais Pomerancas grįžo į Kauną (manoma, prikalbėjo čia atvažiuoti ir Danielių Dolskį). Berlyne Pomerancas susidomėjo džiazu ir šį muzikos stilių atvežė į Kauną, į Konrado kavinę. Grojo jis ir klasikinę muziką, dažnai solo.

Kauno gete abu su Hofmekleriu rengdavo geto orkestro koncertus. Abu pakliūvo į Dachau ir abu buvo iš ten išvaduoti. Kauno gete gimė Danieliaus ir Rivos Pomerancų dukra Danutė (Siuzi) Pomerancaitė-Mazurkevič. Pusantrų metukų ji buvo išnešta iš geto ir augo Kipro Petrausko ir Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės šeimoje.

Išlaisvintas Pomerancas pėsčiomis grižo į Kauną, surado gyvą likusią žmoną, o 1948 metais Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė grįžo iš Vokietijos su mažąja Danute. Po karo Pomerancas grojo Kauno operetės teatro orkestre ir net vėl grojo Konrado, dabar jau „Tulpės“ kavinėje; vėliau persikėlė į Vilnių, kur grojo simfoniniame orkestre. Galiausiai, 1974 metais šeima emigravo į Kanadą. Danute Pomerancaitė baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir Maskvos konservatoriją, Davido Oistracho klasę. Ji tapo žymi smuikininkė, profesorė, gyvena Bostone.

O tuo tarpu „Konrado kavinė“ jau buvo visai ne Konrado. 1933 (ar 1934) metais ją perėmė Volfo-Engelmano alaus daryklos savininkai ir du bankai. Vėliau kavinės savininkė buvo ponia Rėzienė. Bet „Konrado kavinės“ pavadinimas iki pat antrosios okupacijos nebuvo pakeistas.

„Tulpės“ vardą kavinė gavo 1948 metais, o 1949 metais pagal Jono Virako projektą buvo pakeistas jos interjeras. 1961 metais kavinės interjeras vėl (paskutinį kartą) keitėsi, šį kartą jį projektavo Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas. Matyt, vertėjo, jei Valentinas Gustainis, nebuvęs „tinginys“ ir senąją „Konradą“ lankęs gal mažiau nei „Metropolį“, 1971 metais rašo, kad Konrado kavinės vietoje „dabar veikia daug puikesnė ir prašmatnesnė „Tulpės“ kavinė“[15]. Daugelis mūsų prisimena išilgai viso fasado nutįsusią plačią raudoną iškabą: TULPĖ. 1985 metais buvo surengtas konkursas dar vienam interjero atnaujinimui, bet iš to sumanymo nieko neišėjo. Nežiūrint visų permainų, kavinė atkakliai saugojo tolimą „buržuazinį“ žavesį, traukė, lyg apsimesdama esanti „tas pats“, ne kiek nepasikeitęs „Konradas“.

„Išskirtinė Laisvės alėjos oazė (...) buvo „Tulpė“, anksčiau vadinta Konrado kavine. Ši visuomeninė maitinimo įstaiga, nepaisant istorinių kataklizmų, herojiškai tęsė Laikinosios sostinės tradicijas. Interjero nepakeitusi kavinė kaip ir anksčiau tebeturėjo kulinarinių gaminių kepyklą, prekiavo visų graibstomais griliažiniais „Tulpės“ tortais, įvairiausiais sausainiais, kitais saldumynais. Vakarais „Tulpės“ kavinės estradoje skambėdavo siautulingas džiazas, o vadinamajame Prietulpyje, satelitinėje kavinukėje, kasdien buvo galima pamatyti vieną kitą anų laikų Kauno bohemos legendą – tarybų valdžios nepripažįstantį teatro dailininką su panosėje nupieštais ūsais, apsigaubusį šeškų kailiniais, arba į Drakulą panašų muzikos klasiko sūnų, kuriam negaliojo draudimas rūkyti, o padavėjos net neprašomos iškart atnešdavo kavos ir taurelę konjako“[16].

Net ir lankytojai buvo tie patys: menininkai ir literatai, vienaip ar kitaip išlikę po visų kataklizmų. Tie patys pyragaičiai, ta pati kava. Robertas Antinis jaunesnysis prisimena:

„Nuo seniausių laikų mes, vaikai, buvom savo tėvą [Robertą Antinį vyresnįjį] praminę „tulpininku“, nes jis vis mėgdavo „Tulpėje“ sėdėti. Mes gyvenom kitoj pusėj Laisvės nuo „Tulpės“, mus ten dar vaikus vakarais nusivesdavo. Tais laikais dar buvo galima vakarais vaikus vestis į kavines. Nupirkdavo mums pyragaičių, o pats gerdavo kavą. Ir bendraudavo su žmonėmis. Mano tėvas dirbdavo savo studijoje vienas, taigi, vakare po darbų norėdavo pabendrauti su žmonėmis. Ir ne su bet kuo. Aišku, ateidavo Truikys, ir kitokių žmonių, bet mano tėvui labiausiai imponavo gražios, protingos moterys. Jis mėgo su jomis kalbėtis, kad pagerėtų nuotaika po sunkaus darbo“[17].

Ypatingi „Tulpės“ personažai – Liudas Truikys, tas „teatro dailininkas su panosėje nupieštais ūsais“, ir jo gyvenimo draugė Marijona Rakauskaitė ištikimai, net būdami alkani, čia lankėsi, tartum atlikdami privalomą ritualą, plona, jau trūkinėjančia gija siejantį juos su vis labiau tolstančiu praeitu gyvenimu.

„Jiedu plaukdavo Laisvės alėja kaip gulbės. Nepriklausomi, laisvi nuo apkalbų, tūkstančių nustebusių ar pavyzdžių žvilgsnių. Jie buvo tarytum vienas medis, nedalomas ir tvirtas. Buvusi Valstybės teatro Operos solistė Marijona Rakauskaitė visad atrodydavo tarsi ką tik atskridusi iš Paryžiaus ar Romos – elegantiška, grakšti, su plačiabryle nepaprasto grožio skrybėle and pakeltos dailios galvos. Šalia žingsniuodavo galantiškas, lieknas Liudas Truikys, dailininkas. Jie užsukdavo į „Tulpę“ (buvusią Konrado kavinę) išgerti puoduko kavos ar bent retkarčiais susisiekti su giminingomis sielomis, menininkų akimis pamatyti jiems mažai pažįstamus naujus pasaulius. (...)

Tiesa, beveik niekas nežinojo, kad tiedu išdidūs žmonės dažnai neturėdavo už ką nusipirkti būtiniausių maisto produktų ir pamažu išpardavinėjo savo unikalią biblioteką bei persiškų kilimų rinkinį.“[18].

Dramaturgas Juozas Grušas, ilgai buvęs dažnas „Tulpės“ lankytojas, rasdavo čia įkvėpimą: „Šiaip vienas užsuku į „Tulpę“ ir čia gimsta kai kurios būsimos pjesės detalės (rašau ant servetėlių)“[19].

Atkūrus Nepriklausomybę, „Tulpė“ kurį laiką gyvavo, rodos, po senovei, o paskui bankrutavo. Dabar namo Nr 47 pirmame aukšte įsikūrė prabangių rūbų parduotuvės („Premium“, Ramūnės Piekautaitės salonas, anksčiau, rodos, „Mango“) ir salonas „C&D Style“. Praeiviai vieną po kitos mina dvi juodas grindinio plokštes su „bėgančiu“ užrašu „Tulpė“. Kavinės interjeras buvo sunaikintas 2003 metais. Viduje liko tik kupolas su langais. Tais pačiais metais tuometinis pastato savininkas, buvęs „Senukų“ akcininkas Vytautas Švirinas žurnalistus tikino, kad norėtų kavinę atgaivinti. Ir dar tais pačiais metais kieme, ar ne buvusioje Konrado kepyklos patalpose, tų patalpų savininko Audriaus Tereso buvo atidaryta „Konrado užeiga“, kurioje teikė jau ne kavą su pyragaičiais, o kepsnius su alumi, ir kur, kol alga leido, mielai lankėmės. O štai „Tulpėje“ tik vieną vienintelį kartą esu buvusį. Todėl negaliu spręsti, ar iš tikrųjų kavinė, kokia ji bebūtų, tokia svarbi miesto savimonei. Svarbesnė už Levino tėvo knygyną, kurio pėdsakų vis nepavyksta rasti. Literatas (ir vėl) sako, kad taip. Dar daugiau:

„Gyvajai miesto atminčiai „Tulpė“ buvo svarbesnė už Arkikatedrą. Ir ne tik laikotarpiu „nuo Binkio iki Truikio“. Ir ne tik Binkį bei Truikį iš mūsų atėmė tie, kurie neišsaugojo „Tulpės“. Atėmė didžiulę kaunietiškosios tapatybės dalį. Tiesą sakant, apie Kauną nebeįmanoma parašyti didelio romano. Kokiose kavinėse lankysis jo herojai? „Spurginėje“? Ar vienoje tų, kurių po penkerių metų niekas nebeprisimins ir prireiks išnašų? Žinoma, jei būtų išlikusi „Tulpė“, visų rašytojų fantomai ten ir sėdėtų, nes kur kaime daugiau sėdėsi, jei ne vienintelėj smuklėj“[20].

O gal dabartinis pastato savininkas, kitas buvęs „Senukų“ akcininkas ir prezidentas, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų vadovas, profesorius Mečislovas Radomanskas norėtų atgaivinti fantomus? Štai 2011 metais jis teigė, kad „Tulpė“ „bet kada gali atgimti“. „Pats restoranų verslo neišmanau, bet jei šios srities specialistus „Tulpės“ patalpos sudomintų, jie turėtų puikią veiklos terpę. Visa „Tulpės“ autentika yra išsaugota, tad ją prikelti nebūtų sunku“[21]. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje kantriai laukia gipsinė Pundžiaus mergaitė su ąsočiu.

---

[1] Algimantas Miškinis. Kaunas. Laisvės alėja. Vilnius: Savastis, 2009. P. 25.

[2] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 117.

[3] Nijolė Lietuvninkaitė. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843-1918 metais. Vilnius: Versus aureus, 2006. P. 115.

[4] Gintarė Visockytė. „Neatrastas XX a. pr. Kauno žydų žemėlapis: Emmanuelis Levinas” // Kauno Žinios. 2015-11-02.

[5] Raimundas Samulevičius. Baltoji obelis. Vilnius: Vaga,  1985. P. 52.

[6] Tomas Sakalauskas. Antanas Gudaitis. Septyni vakarai su dailininku. Vilnius: Mintis,  1989. P. 77.

[7] Marija Macijauskienė. Lyg visa Lietuva. Jonava: „Dobilo“ leidykla, 2000. P. 31.

[8] Bronys Raila. Kodėl antraip? Vilnius: Vaga, 1991. P. 136-137.

[9] Cit. Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Jį pripažino laikas. Vilnius: Žuvėdra, 2005. P. 106.

[10] Gidas po bohemišką Laisvės alėją. Kaunas: VDU meno galerija „101“,  2013. P. 14.

[11] J. K. Beleckas „Kaip Kaunas juokiasi ir verkia“ // Diena. 1934-01-14. In: Gidas po bohemišką Laisvės alėją. P.15

[12] Gidas po bohemišką Laisvės alėją. P. 15.

[13] Reda Pabarčienė (sud.) Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997. P. 187-188.

[14] Cit. Antanas Drilinga. Kauno autografai. Vilnius: Mintis, 1977. P. 94.

[15] Valentinas Gustainis. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Vilnius: Spindulys, 1991. P. 157.

[16] Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. Vilnius: Kultūros barai, 2014. P. 42.

[17] Gidas po bohemišką Laisvės alėją. P. 17.

[18] Macijauskienė. Op. cit. P.36-37.

[19] Ibid. P. 168.

[20] Kęstutis Navakas. „Paskutinio teismo alėja“// http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-01-kestutis-navakas-paskutinio-teismo-aleja/8120.

[21] Arūnas Dambrauskas. „Mūšis dėl „Metropolio“. Kas laimės?“ // Kauno diena. 2011-04-18.