Kaunas
nykstantis ir išnykęs: du mediniai namai Minties Rate
Daugelio (nors, deja, ne visų) Kauno medinukų nuotraukas bei
kai kurių jų istorijas saugo internetinė Lietuvos medinės architektūros duomenų
bazė „Archimedė“, kadaise inicijuota šviesios atminties prof. Nijolės
Lukšionytės-Tolvaišienės. Kai kuriuos šių namų šiandien tik čia ir tegalime
pamatyti, nes jų nebėra. Paprastai tokiems namams išnykti būna du keliai: namas
arba
nugriaunamas ir vietoje jo pastatomas naujas, arba perstatomas, įvelkamas į
„šiuolaikinį“ rūbą taip, kad jo atpažinti tampa neįmanoma. Pastarasis veiksmas
kartais vadinamas „renovacija“, ir tiems savininkams, kurie žūtbut siekia
gyventi sename, bet „šiuolaikiškame“ name, šiltai ir patogiai, ta pati „Archimedė“
pasiryžusi pagelbėti, „kad jie rastų informaciją apie tinkamą namų tvarkymą“. Na,
o su pirmuoju reiškiniu susitaikoma iš anksto, guodžiantis, jog „ta namų dalis,
kuri neišvengiamai išnyks, bent jau bus nufotografuota ir aprašyta“[1].
Taip 2014 metais buvo įamžintas
namas, stovėjęs Žaliakalnyje, saugomoje paveldo teritorijoje, Minties Rato
gatvėje – namas Nr. 21[2].
Dviejų aukštų nedidelis nuomojamų
butų namas (tokiuose namuose paprastai įrengdavo du butus: vieną – gyvenimui,
kitą – nuomai, taip kad teisingiau būtų juos vadinti tiesiog dvibučiais),
dvišlaičiu stogu, su anuomet priešgaisrinės apsaugos reikalaujama ugniasiene
buvo pastatytas 1933 metais – ganėtinai vėlai šiam rajonui, kuris iki 1932 metų
beveik visas jau buvo užstatytas. 2014 metais tamsiai rudai, lyg šokolado
spalva dažytas namas dar buvo gyvenamas, nors atrodė liūdnai. O 2017 metais jo
jau nebebuvo.
Namo nugriovimą vieno laikraščio
publikacija pateisino tuo, kad jis jau „buvo pradėjęs virsti vaiduoklių“, t. y.
dar ne vaiduoklis, bet jau ... „Dviejų aukštų statinys šlaitiniu stogu jau buvo
pasviręs kone 30 centimetru, tad apie bet kokį jo išsaugojimą nebuvo nė kalbos,
juolab kad tai buvo tarpukariu statytas nuomai skirtas pastatas, kuriame
netaikoma jokia paveldo apsauga“ [3].
Dėkui Dievui, Kaune esama, „tarpukariu statytų nuomai skirtų pastatų“, kuriems
teisinė paveldo apsauga sėkmingai taikoma. Tačiau šiame rajone apsauga taikoma
ne atskiriems pastatams, o visai teritorijai.
Naujiems savininkams pasitarus su
architektu Rusteniu Milaševičiumi, namą buvo nutarta griauti. „Tiesą sakant,
jis pats beveik subyrėjo, ne kažin ką ten liko griauti“, – sako architektas[4].
O jo vietoje architektas suprojektavo postmodernistinį namelį „ant vištos
kojelės“:
Namas susilaukė pagyrų tiek iš kolegų
architektų, tiek ir iš paveldosaugininkų. Jis tikrai gražus. Bet ar vietoje?
Namo toje pačioje Minties Rato gatvėje Nr. 37 istorija
kitokia. Tai buvo išskirtinis dviejų aukštų medinis namas su trijų aukštu penkiasieniu
rizalitu-„bokštu“ centre, primenantis užmiesčio vilą. 2012 metais „Archimedėje“
namas buvo aprašytas „kaip „autentiškas“[5].
Kitaip tariant, jis buvo pagerbtas savotišku šios duomenų bazės „apdovanojimu“ –
simboliniu „Autentiško namo“ medaliu, kuris „suteikiamas tiems objektams , kurie
yra išlaikę autentišką, nepakitusį turį, langų formas ir skirstymą, apkalimą,
puošybos detales ir kitus elementus“[6].
Šio Žaliakalnio kvartalo išplanavimo pradžioje sklypas atiteko
Vincui Paulauskui, bet šis namo nepasistatė, gyveno mažoje, vieno kambario
trobėleje. 1929 metais valda atiteko M. Kazakevičienei. O šį dviejų aukštų
medinį namą su „bokštu“ apie 1932 metus pasistatė jau treti iš eilės sklypo
savininkai – Jackevičiai (valdos savininkė buvo nurodyta Ona
Gineitytė-Jackevičienė). Statė, kaip ir visi, paėmę iš banko paskolą, bet
krizės metu neįstengė jos grąžinti ir namas 1937 metais atiteko Žemės bankui.
1938 metais jį, jau apleistą, nusipirko Pranas ir Ona Miškiniai, dalį 1940
metais pardavė Antanui Kiršauskui, o patys iki 1942 metų gyveno pirmo aukšto
bute. 3 kambarių butą antrame aukšte nuomavosi gydytojas [Vladas] Kviklys.
Namas neturėjo teisinės apsaugos (kitokios, nei viso kvartalo
teritorinė apsauga), bet ne, jo nenugriovė. Šiuo metu (2018), baisu ir
parodyti, bet namas atrodo šitaip:
Ir niekas negalėtų pasakyti, kad jis perstatytas
neatpažįstamai. Kiekvienas, kas yra matęs senąją namą, ar bent jo nuotraukas,
atpažins, lyg ir nepakitusį, namo turį su rizalitu-„bokštu“ centre. Bet kaip
galėjo atsitikti, kad saulėtas, lengvas, vasarnamį primenantis namas pavirto
šia tamsia, skausmingai gniuždančios spalvos ir apdailos faktūros „naujo
lietuvio“ tvirtove? Gal jos savininkai nerado informacijos apie tinkamą namo
tvarkymą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą