Tarpukario Lietuvos architektūros kūrėjai:
Vsevolodas Kopylovas
Talentingas, mažai žinomas ir, ko gero, taip iki galo
savęs ir nerealizavęs jaunas architektas pastatė kelis įsimintinus namus Kaune,
paskui persikėlė į Telšius, kur sukūrė unikalią „kubistinę“ cerkvę, tačiau
savotiška „neišsipildymo“ aura liko ir tebegaubia jo vardą Lietuvos
architektūros istorijoje.
Vsevolodas Kopylovas gimė 1902 metų liepos 16
dieną Rygoje, rusų karininko ir vokiečių bajoraitės šeimoje. Tėvai buvo
skirtingo tikėjimo: tėvas stačiatikis, motina – evangelikė reformatė. I
pasaulinio karo pradžioje šeima pasitraukė į Rusiją ir karo metus praleido Pskove,
tačiau Rusiją paliko pirmai progai pasitaikius: jau 1918 metais atvažiavo į
Lietuvą ir apsigyveno Skuodo valsčiuje, kur turėjo paveldėtą dvarą, – tai,
tikriausiai, ir lėmė šalies pasirinkimą (savo bajorišką kilmę architektas
pabrėždavo).
1920 metais Kopylovas įstojo į Kauno aukštesniąją technikos
mokyklą ir įsidarbino braižytoju Krašto apsaugos ministerijos Butų skyriuje;
baigęs mokyklą, dirbo statybos techniku Susisiekimo ministerijos Kelių tarnyboje.
Tokios tarnybos tarnybėlės leisdavo pragyventi, tačiau netenkino kūrybinių
ambicijų. Papildomą uždarbį ir sykiu kūrybinio darbo galimybę suteikdavo darbas
architektų Mykolo Songailos ir Vladimiro Dubeneckio „kontoroje“. Kopylovas, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio
apibūdinamas kaip „labai šaunus vyrukas“[1],
prisidėjo prie Valstybės Teatro rekonstrukcijos, Meno mokyklos statybos. Su
Dubeneckiu jis dirbo iki pat architekto mirties, paliko apie jį šiltus prisiminimus.
Landsbergiui- Žemkalniui grįžus iš studijų Romoje, kurį laiką Kopylovas buvo ir
jo padėjėjas. Be architektūros, pasireiškė kaip grafikas – knygų iliustratorius
(žinomas jo 1926 metais iliustruotas Antano Rimvydžio poezijos rinkinys „Knyga be vardo”). Du
metus Kopylovas studijavo Lietuvos universitete, o 1927 metais įstojo į Prahos Vokiečių
aukštąją technikos mokyklą, kurią baigė 1935 metais inžinieriaus-architekto
diplomu.
Studijos užtruko taip ilgai
todėl, kad tuo metu jaunas architektas vedė ir Kaune praleisdavo daugiau laiko
nei Prahoje. Žmona buvo tokios pat rusų-vokiečių kilmės, kaip ir jis pats, Kaune
gimusią merginą – lyg ir vokietę, bet rusišku vardu Liubov ir stačiatikių
tikėjimo; ji Lietuvos universitete studijavo istoriją. 1933 ir 1934 metais šeimoje
vienas po kito gimė du sūnūs, kuriems tėvai davė reikšmingus dvigubus vardus:
vieną pavadino Olegas Algirdas, kitą – Vadimas Gediminas. O ir visi įsimintini Kopylovo
namai Kaune buvo pastatyti kaip tik jo studijų Prahoje laiku. Be to, 1931
metais jis pastatė bažnyčią Išlauže; 1933 metais kartu su kitu statybos
techniku, Jankovičiumi, Dubeneckio projektuoto Juozo Daugirdo namo kieme
pastatė dviejų aukštų gyvenamą namą su garažu. Žodžiu, nuostabu, kad jis iš
viso baigė studijas ir dar gavo įvertinimą iš architektūros „labai gerai“.
Grįžęs į Kauną,
į nuomojamą butą Tunelio gatvėje, diplomuotas architektas kuklią tarnybą –
miesto jaunesniojo inžinieriaus vietą – randa Telšiuose. Vietą jam parūpino
pusę Telšių spėjęs apstatyti, Kauną besikraustąs inžinierius Steponas
Stulginskis, irgi Prahos mokyklos auklėtinis. 1936 metais kartu su Stulginskiu Kopylovas
dirba su modernistiniu Telšių Motiejaus Valančiaus (dabar Žemaitės) gimnazijos projektu.
Visa šeima,
kartu su tėvais ir uošviu persikelia į Telšius, čia, tuometinėje Birutės
gatvėje, pasistato namą, abu su žmona dar dėsto Telšių amatų mokykloje. 1944
metais pasitraukė į Vakarus. 1945 metais Wentorfo DP stovyklos lietuvių pradinė
mokykla Vokietijoje išleidžia dar vieną Kopylovo iliustruotą vaikiškų
eilėraštukų knygą. Po to jo pėdsakai
pranyksta kažkur Vokietijoje. (Kai juos aptiksiu, būtinai su jumis
pasidalinsiu.)[2]
O dabar susipažinkime su Vsevolodo Kopylovo sukurtais namukais.
Petro Kalpoko namas Kaune (Žemaičių g.
74)
Dailininkui Petrui Kalpokui namuką-studiją, aukštai ant
buvusio Raginės upelio, o vėliau Kalpoko vardu pavadintos gatvės, skardžio Kopylovas
suprojektavo 1929 metais. Justinas Vienožinskis namuką vadino „špokininku“. Kauniečių
akims, juolab tais laikais, šis raudonų plytų, aukštu dvišlaičiu stogu namas
atrodė neįprastai, net ir dabar, praradęs savo į Kalpoko gatvės „daubą“ kadaise
nusileidžiančias terasas, jis atrodo, tarytum pastatytas...dabar.
Pulgis Andriušis prisimena Kalpoką skelbiant:
„Apačioj tegu valdo Smetona, bet Žaliakalny aš prezidentas!“. Niekad nevengiantis
dalyvauti šlovinguose Kauno dailininkų „žygiuose“, Andriušis patyrė ir šį bei
tą apie Kalpoko namą:
„Pradėjom
artimiausia smukle pakeliui ir baigėm kažkur netoli Geležinių Vartų. (...)
Apeilioję visas jo respublikines smukles, sutemus kepurnojamės į Žemaičių
gatvę, kur už upelio staigam šlaite buvo pasistatydinęs namuką, kojomis ardom
sutvirtintas darželio terasas, Kalpokas aiškina, jog jo vila yra gryno švediško
stiliaus.
-
Professore, nieko nematau: nei namų, nei
stiliaus! – protestuoju.
-
Ir gerai, kad nematai, rangovas visiškai
sumaišė architekto planus, pastatė, kaip jam lengviau!“[3].
Namas įamžintas Barboros Didžiokienės kūrinyje-aplikacijoje
„Petro Kalpoko šaržas su namu ir šunimi”.
Dievo Motinos Dangun Ėmimo (Uspenija)
cerkvė Mažeikiuose (Respublikos g.).
Naują cerkvę Mažeikiuose prireikė statyti po to, kai esama
buvo atiduota Mažeikių progimnazijai ir buvo paversta katalikų Šv. Aloyzo bažnyčia.
Senoji cerkvė-bažnyčia neišliko: 1951 metais ji buvo nugriauta (tikriausiai
todėl, kad stovėjo per arti mokyklos, buvusios gimnazijos; tiesa, progimnazijos
direktoriumi buvęs Merkelis Račkauskas dar 1924 metais siūlė ją nugriauti). O
štai naujoji, 1929-1930 metais pastatyta mažytė, tartum žaislinė medinė cerkvė
išliko ir veikia iki šiol.
Namas Kaune, P. Višinskio g. 21 / Aukštaičių
g. 13
Tai vienas įdomiausių Žaliakalnio
medinių namų. Dviejų aukštų nuomojamų butų namas Kopylovo sukurtas 1929 metais.
Savininkės pavardė buvo Oniščiukienė. Asimetriškas namo fasadas pasižymi
žaisimingomis detalėmis: Iš dešinės (prie gatvių sankirtos) tartum žibintas
„pakabintas“ trisienis erkeris; link kairės – balkonas su medine tvorele. Į
kairę nuo pagrindinių durų „pasislinko“ vertikali kompozicija: du (tikriausiai,
laiptinės) langai vienas virš kito, viršutinės labai įdomios formos, visa tai
vainikuojama trikampiu frontonėliu. Name yra dvi laiptinės: pagrindinė ir kiemo
laiptinė rizalite.
Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia
Bažnyčia buvo pastatyta 1931-1933
metais, tiksliau, perstatyta iš 1860 metais statytų Tiškevičių dvaro rūmų,
kurių tik viršutinė dalis buvo nugriauta. Klebonija ir parapijos salė irgi buvo
įrengtos dvaro pastatuose.
Kopylovas buvo
paruošęs net du projektus; Marijampolės apskrities Statybos komisijos
pageidavimu buvo realizuotas jų junginys. Tai yra labai keista bažnyčia, nes
jos aukštas smailus bokštas pastatytas ne priekyje, kaip tai paprastai būna,
bet šoninio fasado centre, kai tuo tarpu visas pastatas turi taisyklingai „neorenesansinę“
formą su šiek tiek karpytu frontonu su piliastrais ir bokšteliais priekyje ir aštuonkampiu kupolu-žibintu gale. Apsidės
nėra. Jei aukštas arkinis vargonų choro langas pagrindiniame fasade yra „renesansinis“,
tai šoninių fasadų langai veikiau „modernistiniai“ – stačiakampiai ir siauri. Prie
įėjimo veda aukšti platūs, „vėduokle“ išsisklaidę laiptai, apačioje paliekantys
aukštą, iš dvaro rūmų likusį cokolinį aukštą. Trijų navų vidinę bažnyčios erdvę
dalijama skirtingo skerspjūvio kolonų porų: vienos kolonos yra apskritos, kitos stačiakampės
ar aštuonkampės.
Namas Kaune, Perkūno al. 7
Dviejų aukštų nuomojamų butų namą
1931-1933 metais pasistatė Jonas Dailidonis. Kopylovo projekte dar buvo numatyta
mansarda su bokšteliu, bet jos buvo atsisakyta. Spėjama, kad namą užbaigti
savininkui pritrūko pinigų. Pirmas aukštas pastatytas iš rąstų, antras –
karkasinis. Statant, pasikeitė ir projekte numatytas išplanavimas: name buvo
įrengti keturi nedideli nuomojami butai, nors planuota įrengti du didelius
butus su patogumais. Vėliau namą nusipirko pulkininkas Pranas Mikštas. Dvi Mikšto
dukterys čia gyveno iki mirties.
Namo kairėje –
krautuvės priestatas, kurio antras aukštas – įstiklinta veranda, o virš jos –
atvira terasa-balkonas. Centrinis įėjimas-prieangis papuoštas dviem profiliuotomis
kolonėlėms, ant kurių rėmėsi balkonas. (Senoje nuotraukoje prieangio nėra, o
pirmame priestato aukšte – dar viena veranda.) Šiandien namas priklauso
architektui Audriui Karaliui.
Česlovo
Pacevičiaus vila Kaune (Vydūno al. 59)
Šis, dviem plačiais langais į Ąžuolyną žvelgiantis minimalistinis
namukas, Kopylovo projektuotas 1934, po kelių metų (1937) gavo Kauno miesto
tarybos premiją „Už gražiausią ir patogiausią mūrinį namą“. „Patogiausiame“
name tilpo tik vienas trijų kambarių butas. Simetrinio fasado centre – gilus įėjimas
su suapvalintais „rėmais“ ir karnizu-stogeliu, buvęs padengtas gelsvomis keraminėmis
plytelėmis; tokios pat spalvos buvo ir langų apvadai. Fasadas baigiasi plonu
karnizu viršuje. Beje, namo stogas nėra plokščias, kaip gali pasirodyti: paaukštintos
sienos slepia vienšlaitį stogą. Kartu su namu buvo suprojektuota ir tvora su
masyviais vartų stulpais, kurie buvo netinkuotų plytų, ir netgi vijoklių
pergolė.
Amatų mokykla Telšiuose (Muziejaus g. 29)
1931 metais Telšiuose buvo
įsteigta Amatų mokykla, kuriai vadovavo taip pat Prahoje mokslus baigęs Karolis
Šimonis. Tik atvykęs į Telšius, 1936 metais Kopylovas pastatė šiai mokyklai
tikru tikriausius „konstruktyvistinius“ rūmus. Pastatas susideda iš kelių mažėjančio
aukšto stačiakampių korpusų. Virš stogo išsirikiuoja stačiakampiai stoglangiai,
kurių ritmui atliepia į horizontales juostas sujungti langai su raudonų plytų
mūru dekoruotomis tarplangėmis, langų juostos. Antrame aukšte šiuose raudono
mūro lopinėliuose įrengtos konsolės, ant kurių buvo planuota statyti skulptūras.
Viduje išliko dvivėrės įstiklintos durys, grindų švieslangiai foje ir kitos
originalios architektūrinės detalės. Pastatas yra regioninis kultūros paveldo
objektas. Nuo 1959 metų – Telšių taikomosios dailės technikumas. Dabar pastatas
priklauso Žemaitijos kolegijos Telšių fakultetui, jame įsikūrusi VšĮ „Telšių
menų inkubatorius“.
Šv. Mikalojaus cerkvė Telšiuose (Žalgirio g. 8)
Štai ir garsioji „kubistinė“
cerkvė. Nauja cerkvė Telšiuose atsirado dėl tos pačios priežasties, kaip prieš
tai Mažeikiuose: senoji buvo paversta katalikų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į
dangų bažnyčia. Miniatiūrinė cerkvė buvo statyta 1935-1937 metais ant kalvos
šiaurinėje miesto dalyje, statyta iš akmenų ir tinkuota baltai. Mažytės cerkvės
kupolo „svogūnas“ iškyla virš taisyklingo 10 metrų kubo tūrio, apjuosto laužytu,
platėjančiu į viršų karnizu. Tokį pat karnizą turi ir žemesnė cerkvės apsidė
bei prieangis. Siauri arkiniai langai apjuosti tokios pat formos dekoratyviniu reljefu.
Įrašyta į Kultūros vertybių registrą.
[1]
Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Iš
atminties ekrano. Vilnius: Versus aureus. 2009. P. 200.
[2] Biografiniai duomenys iš Algirdas
Žebrauskas. „Kubizmas Telšiuose“ // Krantai
1995 Nr. 70-72; Povilas Šverebas. „Ant septynių kalvų“ // Kalvotoji Žemaitija 2017-05-22 (http://www.kalvotoji.lt/2017/05/22/ant-septyni-kalv-60/)
[3] Pulgis
Andriušis. Septinton įleidus. Kaunas:
Spindulys, 1992. P. 92.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą