Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (I)

Nepriklausomoje Lietuvoje „dvigalviu“ atgimusiam Lietuvos universitetui – jos išlikusiai „galvai“, Kauno Technologijos universitetui ir naujai „ataugusiai“, senąjį vardą priėmusiai „galvai“, Vytauto Didžiojo universitetui buvo perduota (arba, KTU atveju, palikta naudotis) nemažai istorinių pastatų. O trečiajam Nepriklasomybės dešimtmečiui įpusėjus, visus juos išlaikyti universitetams tapo per brangu. Šiandien tokių – nereikalingų, apleistų ir parduodamų pastatų Kauno centre yra penki: vienas – Pažangos rūmai – priklauso VDU ir net keturi – du tarpukario modernizmo šedevrai ir du gubernijos laikotarpiu pastatyti Kauno tvirtovės administracijos pastatai – „vargšui“ KTU. Vienas jų – architekto Vytauto Landsbergio sukurti Pienocentro rūmai jau buvo aprašytas rubrikoje „Laisvės alėjos nostalgija“ (http://marijosblogas.blogspot.com/2018/01/) Susipažinkime, kol galime, ir su kitais nelaimėliais.

Daktaro Elkeso ligoninė (Kęstučio g. 8)

Vienas garsiausių tarpukario Kauno gydytojų – Dr. Elchananas (Chanonas, Chonelis) Elkesas, aktyvus sionistinio judėjimo šalininkas, Žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovas, 18-ką metų buvęs Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje asmeninis gydytojas, 1930 metais pasistatė Kęstučio gatvėje namą. Ir ne šiaip namą, o – vieną pirmųjų, jei ne patį pirmąjį „tautinio“ modernizmo stiliaus daugiabutį. (Iš tikro, šis namas ir Vladimiro Dubeneckio projektuotas Juozo Daugirdo namas Vytauto pr. 30 „varžosi“ dėl „pirmumo“ garbės).

Namas buvo trijų aukštų, su aukštu cokoliu ir atiku; dabar – keturių. 1929 metais jį suprojektavo Kaune gerbiamas statybų rangovas ir inžinierius Mikas Grodzenskis, statybų techninę priežiūrą vykdė inžinierius architektas Edmundas Frykas.

Namas buvo simetriško plano. Pagrindinio fasado grakštumas nenusileidžia garsiausiems Kauno (ir ne tik) moderno pavyzdžiams. Švelniai banguojantį fasado siluetą paryškina trys rizalitai: nedidelis centre ir du didesni šonuose. Horizontalios langų juostos buvo suskaidytos baltų spalvų rėmais ir tarplangėmis. Tarpaukštės, sukuriančios juostinių langų įspūdį, buvo tamsios spalvos. Langai iš tikrųjų platūs, o šoninių rizalitų – netgi labai platūs, jau beveik kaip ir juostiniai. Centrinio rizalito langai įrėminti stačiakampėmis įdubomis, kurių kraštai papuošti medžio drožybos imitacija. Savotiškai verikalėmis braukomis „išdrožtas“ ir fasado centre, cokoliniame aukšte padaryto pagrindinio įėjimo šoninės plokštės.

Drožybos imitacija fasade

Galinio fasado centre – didėlis laiptinės rizalitas su per visus tris aukštus aukštyn kilančiu savotišku įstiklintu „erkeriu“: smulkiai suskaldyti aukšti „oranžeriniai“ langai dengia suapvalintus „pusmėnulio“ formos balkonėlius – tikra namo puošmena, kurios niekad nemato praeiviai. Įdomu, kad šie balkonėliai nėra tiesiogiai susieti su laiptine: nors kiekviename aukšte iš laiptinės galima išeiti į tokį balkonėlį-oranžeriją, bet jie nėra laiptinės dalis. Yra kiemo fasade ir apvalūs, butams priklausę balkonėliai.

 

Namo galinis fasadas ir balkonas-oranžerija

Įėjus į namą, pasitinka statūs laiptai, vedantys iš cokolinio aukšto į pirmo aukšto vestibiulį, kurio grindys „inkrustuotos“ daugiakampe žvaigžde. Laiptinė viena ir jį, kaip minėjau, išsidėstė užpakalinėje namo dalyje.

     

Pirmo aukšto vestibiulis ir laiptinė

Namo viduje karaliauja suapvalintos linijos: arkų pavidalų angos, pirmame ir antrame aukštuose – ovaliniai vestibiuliai, abiejų šviestuvai papuošti apvalia saulės pavidalo gipsatūra. Tik trečio (ir šiandien jį atkartojančio ketvirto) aukšto vestibiulis – pailgo šešakampio formos.

Antro aukšto vestibiulis

Trečio aukšto vestibiulio lubos

Originalus buvusio vonios kambario langas.

Pirmame ir trečiame aukštuose buvo įrengti po du nuomojami butai, o antrame aukšte gyveno savininko šeima: čia buvo butas, priėmimo kabinetas ir nedidelė privati ligoninė. Todėl namas iki šiol vadinamas „Elkeso ligoninė“.

1931-1932 metais viename šio namo bute veikė Vengrijos garbės konsulatas. 1936-1940 metais trečio aukšto butas buvo nuomojamas Suomijos konsulatui.

Plačiai paplitusi nuomonė, kad šiame name, viename trečio aukšto bute Marija Kuraitytė-Varnieje, dailininko Adomo Varno žmona, įsteigė privatų vaikų darželį, kuriame (tuo metu dar neoficialiai) dirbo su vaikais pagal Monessori sistemą. Darželis buvo brangus, jį lankė pasiturinčių tėvų vaikai. Tačiau visur nuorodomos datos nesutampa: rašoma, kad darželis veikė 1928-1930 metais, bet 1930 metais Varnienė jau išvažiavo į Romą, o namas tik 1930 metais buvo pastatytas. Tačiau tai nepanegia prielaidos, kad Varnienė trumpai čia butą nuomavosi.

Tarybiniais laikais „ligoninės“ vardas pasiteisino: čia ilgai buvo Tuberkuliozės dispanseris. 1979-1982 metais namas buvo rekonstruotas (architektai J. Navickas ir I. Likšienė): vietoje atikinio aukšto buvo padarytas ketvirtas. Jo fasadai supaprastinti, bet viso pastato grakštumui jis nepakenkė. To negalima pasakyti apie prie vakarinio šono pristatytą priestatą su įvažiavimu, sunaikinusį namo simetriją.

Ant namo yra memorialinė lenta lietuvių ir hebrajų kalbomis, atidengta 1994 metais, minint Kauno geto sunaikinimo 50-metį. Medicinos mokslų daktaras, neurologas Elchananas Elkesas (1879-1944), giliai religingas rabino sūnus, gimęs Kalvarijoje, buvo Karaliaučiaus universiteto absolventas; Kaune Elkesų šeima apsigyveno 1920 metais. Prieš pat II pasaulinio karo pradžią Elkesų vaikai Joelis ir Sara spėjo išsigelbėti: 1938 metais jie išvažiavo į Angliją mokytis. Jiems skirtas 1943 metais tėvo rašytas laiškas-testamentas sukrečia: jame daktaras Elkesas pasmerkia lietuvius-žydų žudikus ir ragina savo vaikus niekada neatleisti: „Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams“[1]. Šis tekstas, išverstas į lietuvių kalbą, pirmą kartą buvo paskelbtas 1995 metais.

Elckananas ir Mariam Elkesai su sūnumi Joeliu.

Nuotrauka iš Yad Vashem foto archyvo (Avrahamo Tory kolekcija)

Pasikartosiu: 1941 metų vasarą, naciams pareikalavus sudaryti geto seniūnų tarybą (Judenratą), jos pirmininku žydų bendruomenė išrinko visų gerbiamą daktarą Elkesą. Jo garbingą bei pasiaukojančią veiklą Kauno gete aprašyta Avrahamo Tory dienoraštyje Kauno getas: diena po dienos. Jis mirė didvyrio mirtimi Dahau (Landsbergo) koncentracijos stovykloje, jo žmona Miriam išgyveno Štuthofą ir iki mirties (1965 metais) gyveno Izraelyje. Sūnus Joelis Elkesas (1913-2014) tapo garsiu gydytoju-psichiatru; Birmingemo universiteto profesorius, vėliau Vašingtono Psichikos sveikatos instituto eksperimentinės psichiatrijos centro vadovas, išradęs veiksmingą šizofrenijos gydymo būdą, tyrinėjęs smegenų chemiją, pragyveno 101 metus. Londone 1997 metais buvo išleista jo knyga apie tėvą: Values, Belief and Survival: Dr Elkhanan Elkes and the Kovno Ghetto (Vertybės, tikėjimas ir išlikimas: Dr. Elchanans Elkesas ir Kauno getas). Dukra Sara Elkes Didžiojoje Britanijoje įsiteigė Elchanano ir Mariam Elkesų asociaciją, skatinančią bendrystę tarp skirtingų religijų ir kultūrų.

2001 metais Elkesų namas atiteko KTU. Iki 2016 metų čia buvo Ekonomikos ir vadybos fakultetas bei Europos institutas, pastate buvo padarytas remontas. Dabar namas, oficialiai vadinamas KTU XIV rūmai, stovi tuščias, nešildomas. Ieškoma pirkėjų: šių (2018-tų) metų spalio mėnesį numatytas aukcionas.

„Naujieji mūsų pastatai šimtmečiais bylos apie mūsų dėtas dideles pastangas, atliktus darbus, kurių vaisiais naudosis mūsų palikuonys šimtmečiais“, – šitaip, kad ir nelabai sklandžiai straipsnelyje „Gražioji mūsų statyba" laikraštis Lietuvos aidas 1938 metais pagerbė šio namo autorių, statybos rangovą, inžinierių Miką Grozdenskį[2]. Dar ne vienas toks namas šimtmečio nesulaukė, bet ar sulauks?

Ir ups...Namas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. (O ką tai keičia?)

P.S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko „SLR Group".

---

[1] Avraham Tory. Kauno getas: diena po dienos. Vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. P. 512.

[2] Lietuvos aidas 1938-02-15. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3535/grazioji-musu-statyba.