Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (III)

„Pažangos“ rūmai (Laisvės al. 53)

Vienas gražiausių Kauno pastatų, architekto Felikso Vizbaro „tautinio“ modernizmo šedevras, prisiglaudęs prie savo netikro brolio „Pienocentro“, kelia į dangų savo ažūrinį atiką-karūną. Šis išskirtinis pastatas pretendavo būti aprašytas rubrikoje „Laisvės alėjos nostalgija“. Bet kas gi šiandien jaučia nostalgiją tautininkų ideologinei tvirtovei – „Pažangos“ rūmams? Ko gero, vien tik VDU studentai. Apleistas, nešildomas, užrakintas, ir vienas Dievas težino, kiek nukentėjęs, negrįžtamai savo šlovingą „ideologinę“ praeitį, kartu su ne tokia tolima „akademine“ praeitimi apverkęs.

Šioje vietoje stovėjusiame sename vieno aukšto namuke 1921 metais tūlas Čepurna, ilgai gyvenęs Rusijoje, atidarė pirmąjį Kaune antikvariatą, kur pardavinėjo daugiausiai rusų emigrantų, per Kauną besitraukiančių į Vakarų Europą, daiktus. Emigrantų srautui nuslūgus, Čepurna krautuvę uždarė ir E. Ožeškienės gatvėje atidarė restoraną. O apie 1931 metus namelis buvo nugriautas ir jo vietoje prasidėjo neeilinės – „Pažangos“ bendrovės rūmų – statybos. Tokio pavadinimo bendrovė valdančios Tautininkų sąjungos buvo įkurta 1928 metais kaip ideologinė spaudos leidybos ir platinimo įstaiga; pati Tautininkų sąjunga kun. Tumo-Vaižganto buvo iš pradžių „pakrikštyta“ „Tautos pažangos partija“, tad ir pavadinimas, gerai išreiškiantis laiko dvasią, liko.

Nauji rūmai buvo skirti valdančiai Tautininkų partijos būstinei, laikraščiui, klubui ir panašioms oficialioms bei ideologinėms įstaigoms. Suprantama, tokiam pastatui „tautinis stilius“ buvo kone privalomas ir statyti jį turėjo „tautinis“ architektas, Rygos politechnikos absolventas, inžinierius Feliksas Vizbaras (1800-1966). Vizbaro kūrinių sąraše – žinomiausia Kauno pastatai: neišlikusi jo paties vila („Vizbaro pilaitė“), Zitiečių rūmai (dabar VDU KTF), Vinco Kudirkos pradinė mokykla (dabar progimnazija), Baturų daugiabutis Gedimino ir Putvinskio gatvių sankryžoje, „Pieno lašo“ draugijos namas (dabar Aleksandro Kačenausko muzikos mokykla), Petro Klimo vila „Eglutė“, Ateitininkų rūmai (dar priklauso KTU), Centrinio pašto rūmai, Automatinė telefono stotis, Lapėnų daugiabutis. Tuo pat laiku, 1933 metais, Vizbaras statė ir tautininkų vyriausybės Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vilą vaizdingame Žaliakalnio šlaite. O 1935 metais Vizbarui, kaip „rūmų architektui“, buvo patikėta Antano Smetonos Užugirio dvaro ir jo vardo Užulėnio mokyklos statyba.

„Pažangos“ rūmuose jau susiformavęs modernistinis Vizbaro stilius lengvai atpažįstamas. Pastato siluetas su centro link sukančiais sparnais-rizalitais su gaubtais stiklais ir lodžijomis primena vos prieš keletą metų jo pastatytus Centrinio pašto rūmus. Panaši ir pagrindinio fasado apdaila – granitinis tinkas su medžio raižybos imitacija. Ypatingo puošnumo pastatui suteikia fasado centre kylančių trijų ilgų balkonų metalinės tvorelės su „tautiniais“ geometrinių figūrų ornamentais; „tautinio“ dekoro detalių buvo ir interjere.

Anaiptol ne visiems toks stilius patiko. Antai, visuomet kritiškas Mstislavas Dobužinskis 1938 metais Naujoje Romuvoje pareiškė:

„Mėgdžioti medžio ypatybes akmeny, tinke ir gipse yra architektūrinis nusižengimas (Kauno paštas, Pažangos rūmai). Toji mizerija, kuri laikoma dabar neva lietuvišku stiliumi, įeis į istoriją net ne kaipo kurjozas, bet kaipo bjauri „Kinderkrankheit“ („vaikiška liga“ – M. O.) – 1920-40 stilius“.

Šiandien tvirtai galime pasakyti, jog Dobužinskio „pranašystė“ neišsipildė. Žinome, jog visos XX amžiaus pirmosios pusės jaunos Europos valstybės vienos ar kitos atmainos „tautiškos“ architektūros „liga“ persirgo, tačiau to rezultatai – „1920-40 stilius“ – šiandien visuose šalyse didžiai vertinami ir saugomi kaip architektūros paminklai.

1934 metais baigtuose rūmuose įsikūrė: kiemo korpuso pirmame aukšte – Tautininkų sąjungos centro valdyba; antrame aukšte – „Pažangos“ bendrovė; trečiame – oficiozo „Lietuvos aidas“ redakcija; Laisvės alėjos korpuso trečiame aukšte buvo „Lietuvos aido“ redaktoriaus kabinetas; ketvirtame aukšte – Tautininkų klubas, prie kurio penktame aukšte 1935 metais pradėjo veikti restoranas. Ant plokščio stogo restorano lankytojams buvo įrengta terasa. Ketvirtame aukšte taip pat gyveno rūmų ūkio vedėjas; buvo tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ centro valdybos būstinė; penktame aukšte buvo „Lietuvos aido“ ir „Jaunosios kartos“ redakcijos kabinetai. Rūsyje buvo posėdžių salė, apšviečiama per švieslangius.

„Pažangos“ rūmų virtina šalia rytinio įėjimo

Pirmame aukšte buvo „Paramos“ bendrovės galanterijos prekių parduotuvė, „Dirvos“ bendrovės knygynas. Jų beveik apvalių vitrinų stiklai, kaip ir trisienių rizalitų stiklai buvo gaubti. 1934 metais čia persikėlė Valstybės centralinis knygynas ir biblioteka, į kurią buvo įeinama pro kiemą iš S. Daukanto gatvės, skaitykla taip pat buvo namo rūsyje.

Beje, Valentinas Gustainis prisimena, kad jau 1932 metais, kai nei patys rūmai, nei jo vila dar nebuvo baigti, būtent čia, virš „Lietuvos aido“ redakcijos, o ne šalia stovinčiuose „Pienocentro“ rūmuose, apsigyveno Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis. Gustainis tuomet dar vadovavo oficiozui, ir būtent Tūbelio pastangomis iš posto buvo pašalintas, o į jo vietą paskirtas iš Švedijos grįžęs Ignas Jurkūnas-Šeinius. O 1935 metais į butą „Pažangos“ rūmuose įsikėlė kitas žymus tautininkų politikas, taip pat buvęs Ministras Pirmininkas, vienas bendrovės „Pažanga“ steigėjų, Nepriklausomybės Akto signataras, kun. Vladas Mironas. Apie tai byloja ant pastato 2017 metais atidengta memorialinė lenta.

Du simetriškai įrengti įgilinti įėjimai iš Laisvės alėjos buvo atviri žmonėms. Birutė Pūkelevičiūtė romane Aštuoni lapai prisimena, kad, gimnazistėms vaikštinėjant Laisvės alėja, „Pažangos“ rūmuose buvo „galima pasivažinėti liftu“[1]. Deja, senasis liftas, vienas iš nedaugelio tuometiniame Kaune, neišliko. Trečiasis, pagalbinis įėjimas buvo kiemo pusėje, aukštame kaip „bokštas“, suapvalintame kiemo laiptinės rizalite.

 „Pažangos“ rūmų kiemo fasadai 

Jau per pirmąją „sovietų“ okupaciją rūmų kiemo korpuse buvo įrengti butai. Vokiečių okupacijos metu „Pažangos“ rūmus buvo užėmusios nacių įstaigos. Generolas Stasys Raštikis prisimena, rodos, antrame aukšte buvusį SS brigados vado generolo majoro Hintzes kabinetą ir „Ergaeenzungs Stab“, „kuriame vokiečiai buvo pavedę majorui Songinui registruoti kandidatus į SS legioną“[2].

O 1950 metais naujomis pertvaromis buvo sudalytos Laisvės alėjos korpuso patalpos, rytinis įėjimas buvo uždarytas. Rūsio salė irgi buvo suskaldyta pertvaromis, o švieslangiai panaikinti. Vėliau ant pietinio kiemo korpuso buvo užstatytas šeštas aukštas. Didesnėje rūmų dalyje visą „sovietinį“ laikotarpį glaudėsi įvairios mokslinės įstaigos. Daugelis kauniečių prisimena pirmame aukšte už senų apvalių virtinų veikusią parduotuvę „Prekės vaikams“. Pastato viduje išliko „tulpelių“ ir „eglučių“ karnizai, laiptinių turėklai, šviestuvų dekoras.

1989 metais pastatas buvo atiduotas VDU. Čia įsikūrė Teologijos-filosofijos (vėliau Katalikų Teologijos) fakultetas ir įvairios universiteto tarnybos; vėliau išsikėlusį KTF pakeitė Menų fakultetas. Šių eilučių autorė čia lankė stojamuosius egzaminus (taip, stojant į universitetą, reikėjo laikyti stojamuosius, o į Teologijos-filosofijos fakultetą buvo rimtas konkursas), klausė paskaitas ir drebėjo prieš atsiskaitymus, rūkė balkonuose, o Laisvės alėjos korpuso antrame aukšte buvusioje salėje su Vizbaro dekoruotu šviestuvu gynė bakalauro darbą. Vėliau tose pačiose auditorijose pati skaičiau paskaitas, o Finansų tarnybos koridoriuje stovėjau eilės prie kasos gauti pirmąją algą. Pastatas buvo labai jaukus ir puikiai tiko rimtoms universiteto studijoms. Pirmame aukšte keitėsi užkandinė, bankas, maisto parduotuvė; vėliau prie rytinio įėjimo Menų fakultetas buvo įkūręs Meno galeriją.

2014 metais universitetas pastato atsisakė, kurį laiką naudojo jį kaip sandėlį, o 2015 metais užrakino. Taip ir stovi du Laisvės alėjos „broliai“, „Pienocentro“ ir „Pažangos“ rūmai, susiglaudę, kad būtų šilčiau.

---

[1] Birutė Pūkelevičiūtė. Aštuoni lapai. Devintas lapas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 178.

[2] Stasys Raštikis. Įvykiai ir žmonės. Iš mano užrašų. T. III. [Kaunas:] Baltijos kultūros fondas, 1996. P. 592.