Kaunas
nykstantis ir išnykęs:
Švč. Sakramento (Dievo Kūno, buv. Studentų) bažnyčios
ir Domininkonų
vienuolyno istorija ir dabartis
Prieš porą mėnesių
Kauno senamiestyje, prie pat Vilniaus gatvės pėsčiųjų perėjos duris atvėrė
vienintelė iki šiol apleista Kauno bažnyčia. Prieš keletą metų buvo tikimasi,
jog Kauno arkivyskupijai pavyks jei ne restauruoti, tai bent aptvarkyti
nelaimingą pastatą. Ir išties, buvo pradėta ardyti tarybiniais laikais čia
atsiradusias kino teatro grindis; pajudinus skliautų tinką, pasirodė tarpukariu
tapytų ar tai paukščių, ar tai angelų sparnai. 2017
metais buvo parengtas jau ir išorės restauracijos projektas (autoriai UAB „Erdvės
norma“), turėjęs grąžinti bažnyčiai jos barokines formas.
 |
| Švč. Sakramento bažnyčios vidus 2017 metais. |
Tačiau greitai
darbai sustojo: pinigų nerasta net paprastam remontui (o gal paprasto remonto
ir nenorėta). Tad šiandien bažnyčia atiduota į bendruomeninės organizacijos – Kauno
Senamiesčio draugijos – ir privačių verslininkų Minvydo ir Liudos Znaidauskų rankas. Draugija
tikisi gauti lėšų restauracijai bažnyčią pavertus „kultūros renginių erdve“, pavadinta
sutrumpintu šios bažnyčios titulu – „Sakramentas“.
Prisipažįstu,
pavadinimas, suteiktas su rektorato (kadangi tai nėra parapijos bažnyčia, ja
rūpinasi ne klebonas, kaip būna parapijose, kur tam tikrai bažnyčiai
priklausanti tikinčiųjų bendruomenė apibrėžiama geografiniu pagrindu, bet
rektorius; šiuo metu, nuo 2018 metų birželio mėnesio Švč. Sakramento rektorius yra kun. Gytis
Stumbras) bei kurijos žinia bei pritarimu, mane glumina. Juk Katalikų
Bažnyčioje sakramentai – tai šventosios „paslaptys“ (slėpiniai), kurių
priskaičiuojamas „magiškas“ skaičius – septyni (krikštas, sutvirtinimas, nuodėmių atleidimas, Eucharistija, kunigystė, santuoka ir ligonių patepimas). Sakramentų
galia irgi tam tikra prasme „magiška“: tai veiksmai, kuriais žmogus sukuria
dievišką realybę. Kaip tai įmanoma? Ogi, paslaptingai Dievo malonei veikiant, tinkamai pasinaudojus žmogiškumą
apibrėžiančiu įrankiu – kalba, kurią nuo senų senovės žmonės pastebėjo turinčią
performatyvumo galią: tam tikromis sąlygomis ištarti tam tikri žodžiai patys atlieka savo skelbiamus veiksmus. Pasakyta „krikštiju“, „atleidžiu“, „pažadu“ – ir žmogus tampa
pakrikštytu, atleidimas gautas, pažadas įsigalioja. Tarytum žmogaus lūpomis
atliekamas dieviškas „fokusas“: „abrakadabra“ – ir iš fokusininko skrybėlės
pasirodo gyvas baltas triušis. Gal ir „Sakramento“ idėjos sumanytojai tikisi
kažko panašaus, – kad ištarus nūdienos „magiškus“ žodžius „kultūra“, „bendruomenė“,
ar patį galingiausią – „projektas“, iš nematomos rėmėjų skrybėles nubyrės bent
šiek tiek pinigų? Bet ne, greičiausiai jie tiesiog sutrumpino bažnyčios titulą
iki skambaus lotyniško žodžio. Kiekvienas besimokantis katekizmo vaikas žino,
kas yra sakramentai. Ar gali būti, kad būsimieji kultūrinių renginių
lankytojai, kuriuos tikimasis čia „pritraukti“, to nežino?
Šios
bažnyčios titulas – Švenčiausio Sakramento bažnyčia – nurodo į patį svarbiausią
sakramentą – Eucharistijos paslaptį, duonos ir vyno tapimą Kristaus Kūnu ir
Krauju. Todėl buvo įprasta šią bažnyčią vadinti Dievo Kūno bažnyčia. Neseniai
ardytos kino teatro grindys paklotos iš naujo ir čia, antrame aukšte šių metų
gegužės 18 dieną buvo aukojamos Šv. Mišios.
 |
| Bažnyčios vidaus vaizdai prieš atidarymą |
Kažką
sakiau apie atvertas duris? Tai va, šios durys yra permatomos, o ant jų
pritvirtintas popieriaus lapas plastikiniame įmaute tarytum už tai atsiprašo,
sakydamas: „Šios durys yra laikinos. Gavus tyrimų rezultatus jos bus pakeistos
autentiškomis“. Tačiau, kokį bažnyčios istorijos periodą betirtumėte, autentiškų
to periodo durų nerasite, tad kas čia turima omenyje, lieka neaišku.
Kauno
senamiestis turtingas gotikinių bažnyčių – jų turi net penkias. Bet barokinės
architektūros miestas beveik neturi: tik trys barokinės bažnyčios skirtingų vienuolių
ordinų buvo pastatytos Kaune XVII-XVIII amžiuose, o dar tiksliau kalbant, – tik
dvi, Jėzuitų ir Domininkonų, nes trečioji, Karmelitų bažnyčia iškilo tuometiniame
užmiestyje, Kaunakiemio kaime. Tiesa, dar yra Pažaislio vienuolynas, tačiau jis
įsikūręs dar toliau nuo miesto.
Domininkonai
Kaune atsirado XVII amžiaus pirmoje pusėje. Juos pakvietęs Kauno teismo suolininkas
Dominykas Narkevičius 1631 metais užrašė jiems savo sklypą su namu prie
Vilniaus (Didžiosios) gatvės. 1639 metais Jonas Varlauskis ir Upytės pavieto
maršalka Kristupas Bialozoras taip pat dovanojo domininkonams namus gretimuose
sklypuose, o Bialozoras pasirūpino ir Vilniaus vyskupo sutikimu steigti Kaune vienuolyną.
(Trys Bialozoro sūnūs –Vladislovas, Aleksandras ir Jonas – tapo vienuoliais
domininkonais, o dukra Sofija Anatolija buvo benediktine[1]).
1641 metais dovanojimas buvo oficialiai patvirtintas karaliaus Vladislovo Vazos
ir jau 1644 metais iškilo pirmoji Domininkonų bažnyčia. Ji buvo dar
renesansinė, vienanavė ir be bokšto, pastatyta, naudojant senų čia stovėjusių
namų sienas, kurių gotikinio mūro fragmentai išliko iki šiol. 1646 metais atskirai
nuo bažnyčios iškilo varpinė; bažnyčioje buvo įrengti meistro Bartelio vargonai
ir pasamdytas vargonininkas vardu Sebastijonas. Iki 1647 metų buvo įrengti
altoriai ir 1653 metais bažnyčia, tituluota Šv. Kazimiero vardu, pradėjo
veikti, o vos po dviejų metų prasidėjo karas, kurio metu Kauną siaubusi rusų
kariuomenė bažnyčią sugriovė.
Karui
pasibaigus, vienuoliai dar bandė bažnyčią atstatinėti, tačiau greitai suprato,
kad geriau pastatyti naują. Statė ilgai, pradėjo 1678 metais, o baigė tik 1690;
dar dešimt metų įrenginėjo, kol pagaliau, 1700 metais koncekravo (pašventino) naujais,
Dievo Kūno, Šv. Kazimiero, Šv.
Dominyko ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulais. Statyboms nuo
1682 metų vadovavo Italas architektas Pietro Puttinis (1633-1699), dirbęs
Pažaislyje.
Bažnyčia yra kryžiaus
plano, su šoninėmis koplyčiomis ir stačiakampe presbiterija. (Zakristija
pristatyta XIX amžiaus pradžioje.) Virš kiekvieno iš keturių fasadų, kurių
kampai akcentuoti piliastrais, buvo iškelti barokiniai frontonai, o virš
pagrindinio – manoma, dar ir du barokiniai bokštai. Centrinė nava dengta
cilindriniu skliautu, į kurį jungiasi žemesni šoninių koplyčių skliautai.
Viduje buvo įrengti septyni marmuru aptaisyti barokiniai altoriai su
paveikslais ir skulptūromis, grindys išklotos marmuro plokštėmis.
Tik pabaigę
bažnyčią vienuoliai, iki tol gyvenę mediniuose namuose, ėmėsi statyti mūrinį
vienuolyną. Didelis dviejų aukštų vienuolyno pastatas pradėtas statyti XVII
amžiaus pabaigoje iš anksčiau čia stovėjusių namų ir baigtas tik 1776 metais. Išlikęs (XIX amžiuje kiek sugadintas, o šiandien išgyvenęs renovaciją) vakarinio korpuso barokinis frontonas – iš XVII amžiaus. Vienuolyną supo du atviri
kiemai: paradinis – pietų pusėje ir ūkinis – šiaurės. Šalia buvo sodai ir
daržai.
 |
| Domininkonų vienuolynas 2016 metais |
 |
| ir dabar |
1812 metais
Napoleono kariuomenei įžengus į Kauną, būtent Domininkonų bažnyčia buvo pasirinkta
Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos konfederacijos iškilmėms: dalyvavo prancūzų
karininkai ir miesto valdžia, skambėjo muzika, po Šv. Mišių Kauno pavieto
paprefektis grafas Juozapas Zabiela ir kiti svarbūs asmenys sakė iškilmingas
kalbas. Čia pat buvo pasirašytas prisijungimo aktas, choras giedojo „Salvum fac
Napoleonem Imperatorem“. Po Šv. Mišių buvo iškilmingi pietūs, vakare miestas
iliuminuotas, rotušė papuošta „išvaduotoją“ Napoleoną šlovinančiais piešiniais.
Tačiau jau kitą
dieną domininkonams buvo liepta išsikraustyti iš vienuolyno ir apsigyventi
vienuolynui priklausančiame bravore. Bažnyčioje buvo sukrauti miltai ir grūdai
(Napoleonas pasižymėjo kaip bažnyčių pavertimo sandėliais „pionierius“), o
vienuolyne buvo įrengta karo ligoninė bei apsigyveno prancūzų karininkai. Karo
eigai pakrypus prancūzų nenaudai, jų karininkus rusai čia laikė jau kaip karo
belaisvius, vienuolyną nusiaubė, bažnyčią apiplėšė ir apgriovė. Kun. Juozas
Vaišnora pasakoja apie dešiniajame altoriuje buvusį stebuklingą Marijos Rožinio
paveikslą su sidabriniais aptaisais, kuris „rusams užėmus bažnyčią, dingo“[2].
1818-1820 metais bažnyčia buvo atstatyta, grindys vėl išklotos marmuro
plokštėmis, iš naujo įrengti septyni altoriai, vietoje sudegusių vargonų
pagaminti nauji, 16-kos registrų.
 |
| Domininkonų vienuolynas ir bažnyčia XIX amžiaus pirmoje pusėje, vaizdas iš šiaurės. Gerai matomi barokiniai frontonai, galinis – su bokšteliu, bet virš priekinio frontono bokštų nėra. Atrodo, nedidelis bokštelis buvo virš vienuolyno vakarinio korpuso. Matomas iki šių dienų išlikęs fligelis prie vienuolyno. |
1845 metais rusų
valdžia vienuolyną uždarė, jo pastatą pavertė kalėjimu, o bažnyčią, kaip jau tapo
įprasta, – sandėliu. „Kada bažnyčia jau buvo tuščia, raktus pasiėmė kareiviai ir
Dievo namuose sukrovė pavalkus, šlajas, atvarslus ir kitus karo baldus“, – rašė
vyskupas Motiejus Valančius. Anot jo, 1860 metais, „kada monarchas Aleksandras
II mylėjo Lietuvos kraštą, o gerasis karo gubernatorius Vladimiras Nazimovas
valdė kraštą“, Domininkonų ir Karmelitų bažnyčias buvo ruošiamasi grąžinti
katalikams, bet prasidėjęs naujas sukilimas šių „geradarių“ planus pakeitė[3].
Vienuolyne tuo metu gyvenusius septynis domininkonus priglaudė netoliese
įsikūrusios seserys benediktinės (domininkonai nuo Bialozorų laikų tarnavo
Benediktinių vienuolyno kapelionais bei nuodėmklausiais). Joms atiteko ir kai
kurie Domininkonų bažnyčioje buvę meno kūriniai.
1862 metais buvusioje
vienuolyno valdoje buvo pastatyta Gubernijos gimnazija, o vienuolyne
apgyvendinti jos mokytojai. 1863-1866 metais bažnyčia buvo perstatyta į mokiniams
skirtą cerkvę: ant priekinių bokštelių pamatų užkelti du nauji, ir virš navos
iškeltas dar vienas didelis medinis bokštas; visi trys vienodos formos, apvainikuoti
stačiatikių „svogūnėliais“. Pagrindiniame fasade aplink portalą buvo išmūrytas
arkinis „bizantiškas“ apvadas, kuriame atsirado ikona (dabartinės Kristaus
veido mozaikos pirmtakė); šiaurinis frontonas nugriautas, prie presbiterijos
pristatyta apsida.
I pasaulinio
karo metu bažnyčia tarnavo vokiečių kariuomenės reikmėms. Užrašo likučiai „Garnizon...“
likučiai šiandien, vėlesniam tinkui nubyrėjus, gerai matomas virš portalo.
1918 metų
pabaigoje gražinta tuometinei Žemaičių vyskupijos kurijai kaip karių bažnyčia
1919 metais buvo perduota moksleivių, tik šį kartą katalikų, sielovadai. Anot 1926
metais rektoriumi paskirto prel. prof. Blažiejaus Česnio (1884-1944), bažnyčia „į
katalikų rankas grįžo be altoriaus, be vargonų, be liturginių rūbų, be šventų
indų, be paveikslų“[4]. 1919-1921
metais Švč. Sakramento titulu atšventinta bažnyčia buvo šiek tiek paremontuota,
pašalinti stačiatikių bokštai su „svogūnėliais“, tačiau savo pirminės barokinės
išvaizdos ji taip ir neatgavo.
1924 metais,
Česniui buvus ir Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu, bažnyčia buvo
perduota Kauno universitetui kaip Studentų bažnyčia ir iš vyriausybės buvo
gauta lėšų jos sutvarkymui. 1932 metais atėjo interjero eilė: pagal dailininko
Adolfo Valeškos projektą buvo ištapytos bažnyčios lubos, altoriaus retabulo
apvadas buvo dekoruotas stilizuotomis vynuogių kiekių girliandomis, įrengtas modernistinio
stiliaus didysis altorius. Pasak tyrinėtojos Raimondos Norkutės, Valeška „dviejuose
lubų plafonuose pavaizdavo angelus, viename iš jų angelas laiko juostą su
užrašu: „GARBINKIME ŠVENČIAUSIĄJĮ SAKRAMENTĄ“. Kituose plafonuose nutapė pelikaną
ir karvelius su vynuogėmis“[5].
Išskirtinė
akmeninė neobizantinio stiliaus Kristaus veido mozaika, pagrindiniame bažnyčios
fasade pakeitusi čia buvusi stačiatikių ikoną, buvo sukurta 1933 metais skulptoriaus
Juozo Mikėno (1901-1964) ir jo mokinio dailininko Boleslovo Adomo
Motuzos-Matuzevičiaus (1910-1990).
1934 metais,
anot Jankevičiūtės, „pasitaikus progai, per Sovietų Sąjungos prekybos atstovybę
Kaune“[6],
už 4 tūkstančių litų buvo nupirkti penki XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus
pradžios vitražai, buvę 1922 metais uždarytoje Sankt Peterburgo Dvasinės akademijos
koplyčioje, ir iki 1938 metų Stasys Ušinskas juos restauravo ir sumontavo. Iki
tol šioje bažnyčioje niekad vitražų nebuvo. Didžiajame altoriuje buvo
patalpintas garsios Austrijos „Geyling“ firmos apie 1880-1881 metus Sankt Peterburgo
Dvasinės akademijos koplyčiai pagamintas vitražas „Nukryžiuotasis su
angelais“, languose – keturių evangelistų atvaizdai. Virš didžiojo altoriaus
apskritoje angoje buvo įdėtas paties Ušinsko sukurtas vitražas, vaizduojantis
monstrancija.
Parodos
ekspozicija. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka
Iki šių dienų
išlikę keturi Švč. Sakramento bažnyčios vitražai: dingo evangelisto Mato
atvaizdas ir Ušinsko vitražas. 2017 metų rudenį nacionalinio M. K. Čiurlionio
dailės muziejaus surengtoje parodoje išsaugotas ir restauruotas Didžiojo
altoriaus vitražas buvo parodytas visuomenei. Vėliau restauruoti dar du – šv.
Jono ir šv. Morkaus vitražai. Pagaliau, šiais metais buvo eksponuojami jau visi penki
Švč. Sakramento bažnyčios vitražai (nors evangelistas Matas vis dar laikomas
dingusiu, tačiau išliko šio vitražo dar „gimtojoje“ koplyčioje daryta nuotrauka). 2019
metų pradžioje muziejus skelbė grąžinęs vitražus bažnyčiai[7].
Tačiau birželį, jų ekspoziciją muziejuje uždarius anksčiau skelbto laiko, nustebę kauniečiai sužinojo, jog meno kūriniai „sugrįžta į dėžes,
deja, sugrąžinti jų į bažnyčios langus nenumatoma“[8].
Vienuolyno
pastatas 1918 metais taip pat buvo perduotas vyskupijos kurijai, kuriai priklauso
iki šiol. Domininkonai niekad nebegrįžo į Kauną, o vienuolyne įrengtuose
butuose ir toliau gyveno žmonės.
1919-1924 metais
antrame vakarinio korpuso aukšte gyveno Jonas Jablonskis[9]. Įėjimas į butą buvo iš galinio kiemo, buto
langai žiūrėjo į Vilniaus gatvę, o auditorijos langai – į priekinį kiemą. Šioje
auditorijoje Jablonskis skaitė paskaitas, iš pradžių Lietuvių kalbos kursų
klausytojams, paskui – Lietuvos universiteto studentams. Dabar šioje
auditorijoje besimokantys Šv. Ignaco Lojolos kolegijos studentai to nežino,
nors memorialinė lenta ir kabo ant neseniai atnaujinto pastato fasado, o šalia
esanti gatvelė 1965 metais buvo pavadinta Jablonskio vardu (beje, buvusi
Semionovskaja gatvelė, rodos, trumpai buvo vadinama jo vardu dar Jablonskiui
čia gyvenant, 1923-1925 metais[10]).
Rašytojas Juozas
Paukštelis prisimena: „Mūsų rašomosios kalbos kūrėjas gyveno senuose, pelėsiais
ir drėgme padvisusiuose buvusio vienuolyno mūruose Vilniaus gatvės pradžioj,
šalia „studentų bažnyčios“[11].
Jablonskio butą smulkiai aprašo jo mokinė ir sekretorė Amelija Mažylytė:
„Butas buvo kuo kukliausias. Vienas
kambarys erdvesnis, tai jo su vienu sūnum miegamasis, tas pat darbo ir svečių
kambarys; mažas kambarėlis p. Jablonskienės ir tik keliems žmonėms nedidelis
valgomasis, jie abu pereinami. Trilypiam reikalui skirtame pailgame kambaryj
prie sienos prieš įeinamąsias duris, netoli nuo jų, skersai kambarį dvi lovos;
viena didesnė Profesoriaus, kita mažesnė žema sūnaus. Tarp lovų pailgas švariai
užtiestas staliukas, dažnai visas knygomis apkrautas, o gale kambario didesnis
paprastas žaliu popieriu aptiestas darbo stalas. Stalo abu galai apkrauti
knygomis, įvairiais laikraščiais, ties viduriu buteliukas rašalo ir du
mediniais plunksnakočiais; vienoj stalo pusėj kėdė, kitoj pusėj pats
Profesorius privežamas nuo lovos aukšta pintine atloša vežimėly. Langai
apkrauti knygomis. Sienos plikos, tik prieš darbo stalą nedidelis kun. Jauniaus
portretas. Panašus kuklumas buvo ir kitų buto kambarių. Apie 1921 m. dar
atsirado Jablonskio kambary vienas didesnis stalas ir mediniais kvadratais
suskirstytos apie metrą aukštumo lentynos. Tada ant langų knygų dažniausiai
visai nebūdavo, ant stalo jų taip pat sumažėjo. Greta jo kambario auditorija,
kurioj po kelias valandas į dieną kelia triukšmą dvimečių mokytojų kursų
mokiniai. Į šią auditoriją ir Profesorių nuveždavo rateliuose skaityti paskaitų
studentams. Namai neramiausioj miesto daly, langai į neramiąsias gatves“[12].
Juozas Giedraitis taip pat pabrėžia
triukšmą, kurį Jablonskiui teko kęsti: „Jo darbo stalas buvo prie pietinio
lango, į Vilniaus gatvės pusę. Ta gatve nuo 4-5 val. ryto vežikai su prekėmis
dardėdavo į garlaivį. Jam gyventi ir dirbti teko bute prie triukšmingiausios
gatvės“[13].
1920-1922 metais čia taip pat gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. Šalia,
gimnazijos kieme, caro laikais pastatytame raudonų plytų name (kur 1919 metais
dirbo Švietimo ministerija) gyveno Kazimieras Būga. Išliko įvairių žmonių
prisiminimai apie Būgos laidotuves: laidotuvių procesija, išsukusi iš
dabartinės Jablonskio gatvės, slinko po pat Jablonskio buto langais. Jis, anot
Motiejaus Miškinio, „sėdėjęs balkone savo krėsle ir verkęs[14]. Tačiau vienuolyno namas,
be balkono virš pagrindinio portalo, kitų balkonų niekada neturėjo, tad labiau
tikėtina atrodo Juozo Petrulio versija, esą, „laidotuvių
procesijai einant Vilniaus gatve, Jablonskis buvo užkeltas ant savo buto
palangės“[15]. O štai
Paukštelis rašo, kad jis tiesiog sėdėjo prie lango „ašaromis apsipylęs“[16].
Švč. Sakramento,
žinoma kaip Studentų bažnyčia buvo uždaryta ir nuniokota 1949 metais. Bažnyčioje
įrengus knygų bazės sandėlį, per dešimtmetį buvo sunaikintas visas tarpukario interjeras.
1959 metais altorių jau nebebuvo, bet dar buvo vargonai, tiesa, sugadinti. Jie 1960
metais buvo atiduoti tuo metu statomai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai
(o vėliau, bažnyčią uždarius, dingo). Languose dar buvo vitražai.
1963 metais, tuo
metu, kai kiti senamiesčio pastatai buvo tyrinėjami ir restauruojami, čia buvo
įrengtas daugelio kauniečių prisimenamas kino teatras „Santaka“(tiesa, iš
pradžių norėta įrengti planetariumą). Už bažnyčios erdvės pritaikymą kino
teatrui buvo atsakingas architektas Vytautas Parčiauskas. Navą padalinus į du
aukštus, pirmame įrengtas vestibiulis su kasomis, fojė, rūbinė, bufetas,
antrame – kino salė. Vitražai buvo išmontuoti ir išvežti į M. K. Čiurlionio
muziejaus saugyklą, langai uždengti. 1965 metais architektas Vytautas
Landsbergis-Žemkalnis viešai protestavo prieš „paminklinės architektūros
pastato“ niokojimą, bet jo niekas neklausė.
O Kristaus veido
mozaika pagrindiniame portale išliko (sako, buvo sunku nuimti), vienu metu ji
buvo uždengta mediniu skydu, bet vėliau – puikiai matoma. Po ją, buvusio
pagrindinio portalo nišoje tarybiniais laikais kabojo telefonas-automatas.
Tuo metu
Domininkonų vienuolyno pastatai jau buvo grąžinti Bažnyčiai. 1964 metais čia
buvo leista įsikurti Kauno arkivyskupijos kurijai, gyveno arkivyskupas Liudas
Povilonis (1910-1990). Įėjimas į kurijos patalpos buvo iš kiemo pusės. Čia buvo
priimami svarbūs, o kartais ir skaudūs politiniai sprendimai.
1985 metais
priekinis vienuolyno kiemas buvo tvarkomas architekto Rimvydo Palio kartu su
visa Vilniaus gatve, siekiant paversti jį skveru. Nuo tų laikų čia stūkso buvusio
fontano baseinas.
Bažnyčia buvo
gražinta 1990 metais, iš pradžių ji vėl tarnavo kaip sandėlis, šį kartą
„Caritas“. 1991-1993 metais antrame bažnyčios aukšte vyko Katechetų mokyklos
prie Kauno kunigų seminarijos paskaitos. Tai vis dar buvo kino teatro salė: nuožulnios
lentinės grindys, lentelėmis iki pusės apkaltos sienos, aptriušusios medinės atlenkiamos
kėdės. (Beje, per pirmąją sovietų okupaciją bažnyčioje taip pat vyko Kunigų
seminarijos III-IV kursų studentų paskaitos).
2004 metais
bažnyčia buvo pavesta Jėzuitų ordinui. Dabar bažnyčiai grąžintas prieškario
buvusios „studentų“ bažnyčios statusas ir jos presbiterijoje, buvusiame kino
teatro bufete, įrengta koplyčia, kurioje nuo 2005 metų vyksta nuolatinė Švč.
Sakramento adoracija, tačiau daugiau niekas nepasikeitė: tikinčiuosius vis dar
pasitinka buvusio kino teatro rūbinė ir kasos. Pagaliau 2016 metais įsteigus
rektoratą, ir paskirus pirmą rektorių kun. Joną Stankevičių, atsirado vilčių,
jog bažnyčia kada nors bus prikelta[17].
Dabartinis
bažnyčios vaizdas mažai primena jos barokinę praeitį. Pagrindiniame fasade išlikęs
puošnus portalas su piliastrais, buvusių bokštų vietą žymi XIX amžiuje
susiformavęs „neobizantinis“ atikas su arkiniais langais (dideliais viduryje ir
mažesniais buvusių bokštų pagrinduose) ir trikampiu frontonėliu. Po bažnyčia
yra mažiausiai penkios kriptos su iki šiol netyrinėtais palaidojimais.
Daug geriau,
tiek iš išorės, tiek iš vidaus, atrodo vienuolynas, išsaugojęs autentiškus savo
barokinės architektūros bruožus bei XIX amžiaus elementus. Vakarinio korpuso
gatvės fasadas, suskaidytas dorėniniais piliastrais, turi stilingą barokinį
frontoną su voliutomis ir tokiais pat, tik mažais piliastrais, vainikuotą skydeliu.
Voliutomis papuošti ir du aštuoniakampiai bokšteliai vartų šonuose. Pagrindinis
portalas turi prieangį su balkonu ir dorėniniais piliastrais. Tokie pat
piliastrai puošia ir kiemo fasado portalą. Viduje išliko mišrus – koridorinis
ir anfiladinis patalpų išplanavimas, pirmo aukšto kryžminiai skliautai, bei
nemažai interjero detalų: krosnys, durų bei langų detalės, sieninės spintos.
 |
| Sieninė spinta |
Domininkonų
vienuolyno pastatai vienu metu buvo paskirti VDU Katalikų teologijos
fakultetui, nuo 2010 metų juose įsikūrusi Šv. Ignaco Lojolos kolegija ir Kauno
arkivyskupijos muziejaus Bažnytinio meno skyrius (atkurtas 1999 metais,
tačiau vis dar neveikiantis).
[2] Juozas Vaišnora. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma:
LKMA, 1958. P. 336.
[3] Motiejus Valančius. Pastabos pačiam sau. Vertė Juozas Tumas
Vaižgantas. Vilnius: Baltos lankos,
1996. P. 155-156.
[4] Giedrė Jankevičiūtė. Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos
Respublikoje 1918-1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės
muziejus, 2003. P. 254.
[5] Raimonda Norkutė „Kauno Švč. Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčios
vitražai: istorija ir ikonografija“ // http://www.svc-sakramento-rektoratas.lt/page.php?55vitrazai
[6] Ibid.
[9] Vytautas
Landsbergis-Žemkalnis teigia, kad 1919 metais Jablonskis gyveno „Saulės“
rūmuose, ir ten skaitė paskaitas, o čia gyveno ir paskaitas skaitė 1922-1924
metais (Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Iš
atminties ekrano. Vilnius: Versus aureus. 2009. P. 88). Tačiau kiti
prisiminimų autoriai mini čia buvus Jablonskio butą bei auditoriją 1921 metais
ir anksčiau (žiūr. Giedrė Čepaitienė ir Lionė Laipinskienė (sud.) Atsiminimai apie Joną Jablonskį.
Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. P. 249).
[10] Vitalija Girčytė.
„Kauno miesto gatvės ir jų pasikeitimai“ // Kauno
miesto planai XIX a.-XX a. pirmoji pusė. Sud. Nijolė Ambraškienė ir
Vitalija Girčytė. Kaunas: Kauno apskrities archyvas, 2007. P. 34.
[11] Giedrė Čepaitienė ir
Lionė Laipinskienė (sud.) Atsiminimai
apie Joną Jablonskį. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. P. 278.
[12] Ibid. P. 248-249. Kalba
netaisyta.
[13] Ibid. P. 238. Giedraitis klaidingai nurodo
namą buvus Daukšos gatvėje.
[14] Ibid. P. 264.
[15] Ibid. P. 276.
[16] Ibid. P. 286.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą