2019 m. birželio 11 d., antradienis


Kaunas nykstantis ir... besistatantis:
kaip buvusiame Jadvygos Tūbelinės rožyne išdygo bunkeris

Tūbel, Tūbel, Tūbeliukai,
Tau išaugo trys namukai.
Iš kur litų tiek turėjai,
Gal su Jadze išperėjai?“[1]
Taip, rodydamas didžiausią nepagarbą (šiandien kai kas sakytų – „patyčias“) tuometiniam Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui ir jo žmonai, 1933 metais dainavo Pupų Dėdė.
Tais metais Juozas Tūbelis, Respublikos Prezidento ir Tautos Vado Antano Smetonos moksladraugis, bendrapartietis ir svainis, pasistatė modernistinę vilą Žaliakalnio šlaite visai netoli Kauko alėjos. „Dvaro“ architektas, išradingasis „tautinio“ stiliaus kūrėjas Feliksas Vizbaras ją projektavo ir statė 1932-1933 metais, vienu metu su ideologiniais tautininkų „Pažangos“ rūmais Laisvės alėjoje.


2017 metų nuotraukos

Šlaito pusėje žaisminga stačiakampio kampinio „bokštelio“, apvalios įstiklintos verandos, uždarų terasų bei laiptų sąveika – tartum lengva aliuzija į klasicistinį užmiesčio dvarą. Aukštas cokolis ir „bokštelyje“ (bei greta jo) įrengta mansarda dviejų aukštų pastatą paaukština iki keturių. „Bokštelis“ buvo sumanytas kaip tikras aukštas bokštas, tačiau Jadvygos Tubelienės pageidavimu buvo patrumpintas, įrengus viršuje apžvalgos aikštelę. Tamsaus tinko langų apvadai pirmame aukšte platesni, antrame plonesni; platūs pirmo aukšto langai antrame aukšte siaurėja, o „bokštelio“ langai visai maži ir neturi apvadų: vietoje jų jie sujungti horizontaliomis traukomis, apimančiomis kampą, lyg patys langai būtų kampiniai.
Pirmame aukšte buvo trys dideli kambariai, kuriuos, prireikus, galima buvo sujungti į vieną didelę salę; plačios įstiklintos durys atsiverdavo į verandą; antrame aukšte, į kurį iš holo veda laiptai, buvo šeimos miegamieji. Šlaite, nuo parterio atitvertame dvarui pritinkančia baliustrada, buvo įrengti kelių lygių atviros terasos ir laiptai su dekoratyvinėmis atraminėmis sienutėmis. Pasakoja, kad Tūbelienė augino čia rožes.



Pagrindinis fasadas kukliai modernistinis, kampuoto silueto, su įvairaus didžio stačiakampiais langais. Iš čia pastatas atrodo dvigubai žemesnis. Didelis sklypas aptvertas mūrine tvora su įvažiavimo vartais iš Dainavos gatvės.
1939 metais Tūbelis mirė. Jadvyga Tūbelienė (Chodakauskaitė, Antano Smetonos žmonos Sofijos sesuo) su dukra Marija jau 1940 metais pasitraukė į Vakarus.
1941 metais, Kauną okupavus naciams, apleistoje viloje planavo įsikurti Lietuvos generalinis komisaras Theodoras Adrianas von Rentelnas; tuo tikslu namą remontavo, bet generalinis komisaras jame taip ir neapsigyveno.
1944 metais grįžusi Tarybų valdžia gerokai nuniokotą namą atidavė Rašytojų sąjungai. Antanas Venclova prisimena:
„Miesto valdžia išskyrė rašytojams gan geras patalpas – gražius buvusio tautininkų ministro pirmininko Juozo Tūbelio namus Žaliajame kalne, ties Kauko laiptais, gerai matomus iš miesto. Su Cvirka apžiūrėjome namus, ir jie mums pasirodė tinkami, nors anksčiau šilku apmuštos sienos buvo nudraskytos, didžiulių langų užuolaidos nuplėšytos, baldai ištampyti. Nieko, galvojome, baldus surankiosime iš paliktų butų, užuolaidas pakabinsime kitas... Poroj laisvų kambarių apgyvendinome buto neturinčią Ievą Simonaitytę. Deja, pasirodė, kad gauti mažiausią reikalingą daiktą sunkiau, negu atrodė iš pradžių. Mėginome keletą kartų čia susirinkti, ir vieni sėdėdavo ant langų, kiti stovėdavo. (...) Matydami, kad su Tūbelio namais begalybė rūpesčių, vėliau gavome rašytojams namus Trakų gatvėje“[2].
Simonaitytė nebuvo nuskriausta: ji išsikėlė į netoliese stovintį namą Dainavos g. 5, kuriame buvo apgyvendinta ir daugiau naujai valdžiai „nusipelniusių“ rašytojų (tokių, kaip Kazys Jankauskas ir Eugenijus Matuzevičius), tad jį pradėjo vadinti „rašytojų namu“. 1957 metais rašytoją aplankęs iš lagerio grįžęs Juozas Keliuotis: „– Dabar man už butą nieko nereikia mokėti, – nuoširdžiai ji džiaugiasi. – O vasarą kurortuos irgi dovanai ilsiuos. Draugo J. Paleckio mašina be užmokesčio mane ten nuveža. Ir gydo dovanai, ir vaistus nemokamai gaunu“[3].

Rūpesčius Tūbelių vila, kurių kratėsi viskuo aprūpinti tarybiniai rašytojai, prisiėmė dailininkai. 1946 metais dailininko Česlovo Kontrimo iniciatyva čia įsikūrė vidurinė dailės mokykla – pirmoji tokio pobūdžio mokykla Lietuvoje. Dabar tai – Kauno dailės gimnazija. Mokyklos, liaudyje vadinamos „Naujalinė“ (nes 1965 metais buvo sujungta su dešimtmete muzikos mokykla ir 1969 metais pavadinta Juozo Naujalio vardu, kuris 1990 metais liko muzikos mokyklai), įsikūrimą aprašo Kęstutis Navakas:

„Taigi – keturiasdešimt šeštieji. Karas jau baigėsi, tačiau Stalino pypkė dar teberūksta. Iš Telšių į Kauną atvažiuoja keturiasdešimt ketverių metų dailininkas Česlovas Kontrimas ir imasi kurti dailės mokykla. Visas erdvesnes patalpas užėmė rusų garnizonai, tad pirmieji besikuriančios mokyklos mokiniai bei mokytojai blaškosi po visą Žaliakalnį, ant rogučių tempdami keletą marmurinių biustų iš A. Galdiko kolekcijos. (...) Klajokliams pagaliau pavyko įsikelti į prieškarinio premjerministro J. Tūmelio rezidenciją. Po kiek laiko grupė mokinių, vadovaujamų fizinio lavinimo mokytojo, plytom bei kumščiais išsikovojo antrą pastatą[prie [prie Dzūkų laiptų], o paskutinį tašką padėjo kieme susikalta lentinė tupykla, visų tupėtojų pavadintą Trečiaisiais Rūmais. Tokia gimnazija ir iki šiol. Tupyklos, tiesa, nebeliko“[4].

Vaizdingi Žaliakalnio šlaitai vis dar viliote vilioja tuos, kurių „išperėtų“, dabar jau eurų kilmė paprastam žmogui lieka paslaptis.

Taip atrodys naujas namas.

2017 metais šlaito pusėje panaikinus terasas, po gimnazijos langais pastatytas privatus vieno buto gyvenamasis namas. Projektą ruošė madingiausias šiandienos architektas Gintautas Natkevičius. Pilko cemento spalvos minimalistinis statinys, kurio vaizdas dabar atsiveria nuo Dailės mokyklos terasos, primena bunkerį ir prasideda tiesiai už buvusio Tūbelienės rožyno baliustrados. Stiklo fasadas, suprantama, atgręžtas į šlaitą.


O taip jis jau atrodo pro užtvarą. Matosi ir senosios baliustrados stulpas.

Statyba turėjo būti baigta 2018 metų pabaigoje. Kol kas sklypą nuo pašalinių akių saugo statybininkų užtvara. Kai visas šis sumanymas išryškės (ir jeigu nebus kitų, neįveikiamų tvorų aplink), būtinai jums pranešiu.



[1] Petras Biržys Pupų Dėdė. Atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1999. P. 213.
[2] Cit. Aldona Mickienė (sud.). Atsiminimai apie Petrą Cvirką. Vilnius: Vaga, 1969. P. 603.
[3] Juozas Keliuotis Mano autobiografija. Atsiminimai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,  2003. P. 422.
[4] Kęstutis Navakas Gero gyvenimo kronikos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. P. 104-105.

2 komentarai:

  1. Thank you so much for this fascinating blog.It helps me feel the Kaunas my parents left behind as they survived the holocaust.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dalinuosi šiuo liudijimu partneriams, kenčiantiems savo santykiuose, nes yra ilgalaikis sprendimas.

    Mano vyras paliko mane ir mūsų 2 vaikus dėl kitos moters 3 metams. Stengiausi būti stipri tik dėl savo vaikų, bet negalėjau suvaldyti skausmų, kurie kankina mano širdį. Buvau įskaudintas ir sutrikęs. Man reikėjo pagalbos, todėl ištyriau internetą ir aptikau svetainę, kurioje pamačiau, kad daktarė Ellen, burtininkė, gali padėti susigrąžinti meilužius. Aš susisiekiau su ja ir ji už mane surengė specialią maldą ir burtus. Mano nuostabai, po 2 dienų mano vyras grįžo namo. Taip mes vėl susijungėme ir šeimoje buvo daug meilės, džiaugsmo ir ramybės.

    Taip pat galite susisiekti su dr Ellen, galinga burtų tvarkytoja ir ieškoti sprendimų jos adresu ellenspellcaster@gmail.com. Taip pat galite naudoti Whatsapp jam +2349074881619

    AtsakytiPanaikinti