2019 m. spalio 11 d., penktadienis


Kaunas nykstantis ir išnykęs:
Stasio Kudoko projektuotas namas Perkūno al. 44


1956 metų J. Kiškio nuotrauka

Ne, Kudoko statytas išskirtinis namas neišnyko. Kas išnyko, tai sklypas aplink jį. „Išparceliuotas“ taip, kad artimiausi kaimynai savo tvoras stato tiesiog po namo langais. Rodos, greitu laiku namas turės kyboti ore (jei kartais pasirodys, kad ir po jo esanti žemė jam nebepriklauso).

Vieno buto, dviejų aukštų (iš tikrųjų vieno aukšto su mezoninu) gyvenamą namą Vytauto kalne architektas Stasys Kudokas 1933 metais suprojektavo ilgamečiui Žemės ūkio ministerijos buhalterijos direktoriui, žmogui dviguba pavarde, Juozui Vanagui-Simonaičiui (1874-1960). Žemės valda, atitekusi jam nuosavybės teisėmis pagal Žemės Reformos valdybos 1926 metų birželio 19 d. žemės perleidimo aktą, anuomet užėmė 2 589 kv. metrų; namas buvo statomas beveik jos kampe. Artimiausias kaimynas iš kairės (žiūrint iš Perkūno alėjos), Mikas Bagdonas, buvo toli; Radijo stoties, t.y. Susisiekimo ministerijai priklausantys plotai buvo labai toli; arti, mažiau kaip už 4 su puse metrų buvo tik kaimyno iš dešinės, Zenono Bačelio sklypas. Nuo gatvės namą skyrė 9 metrų „parteris“[1].

Vanagas-Simonaitis buvo žinomas Kaune visuomenės veikėjas, daugelio organizacijų narys (tarp jų ir Lietuvos Vegetarų draugijos vienas kūrėjų); 1920 metais dirbo diplomatinį darbą Maskvoje, buvo Lietuvos atstovybės reikalų vedėjas ir vienas derybininkų, pasirašant taikos sutartį tarp Lietuvos ir Tarybinės Rusijos. Žemės ūkio ministerijos buhalterijoje jis dirbo nuo 1921 metų iki pat pirmosios okupacijos.

Namas buvo pastatytas 1934 metų rudenį, įrengtas ir apgyvendintas 1935 metų vasarą; iki tol Vanagas-Simonaitis gyveno Žemės ūkio ministerijai priklausančiame name Kęstučio gatvėje, bute Nr. 11. Iš išeivijoje pasirodžiusio jo nekrologo sužinome, kad jis buvo nevedęs, gyveno vienas ir mirė savo name, Kaune. Likę giminaičiai dar 1944 metais pasitraukė į Vakarus ir gyveno Amerikoje bei Australijoje. „Per ilgą savo amžių jokių žemiškų turtų nesukrovė, tik turėjo kuklius, puošnius namus ir keturis šimtamečius ąžuolus“[2], rašoma nekrologe.

Ką gi, mums žinomas tik vienas ąžuolas, augęs priešais namą kartu su kitais želdiniais. Prie jo dar grįšime, bet pirmą susipažinkime su namu. Keistas namas, prieštaringai bet labai taikliai apibūdintas kaip „kuklus ir puošnus“, buvo pastatytas iš anuomet dar neįprastų baltų silikatinių plytų, netinkuotas, bet dekoruotas raudonų plytų juostomis, traukomis, profiliuotais karnizais. Aukštas dvišlaitis stogas, dengtas „marselio“ tipo čerpėmis, atkartojamas prieangio stogelio ir jo skyde esančio mažo trikampio langelio.


Šono fasadas. Siauras langas užvertomis langinėmis, su raudonų plytų dekoratyviniu „sandriku“

O keisčiausias dalykas – tai mūriniam namui, rodos, nepritinkančios medinės dvivėrės langinės ant jo langų. Tiesa, vienas langas su langinėmis prie pat pagrindinio įėjimo dingo: vietoje jo buvo iškirstos durys, bylojančios apie padalijimą į smulkesnius „tarybiniams piliečiams“ skirtus butus (bet ne komunalinius, o su atskirais įėjimais). 1956 metais darytose nuotraukose langas su langinėmis dar yra.
Visi keturi namo fasadai – skirtingi ir įdomūs. Štai, šiandien jau neprieinamas šoninis fasadas turi mezonino balkoną-lodžiją su kolonėlėmis. Jo kairėje, pirmame aukšte buvo numatyta dideliu langu įstiklinta „oranžerija“.

2017 metų nuotrauka

Kitą šoninį fasadą puošia „modernistinės“ rombais ir apskritimais padalintų langų vertikalės. Su aštriais stogų bei stogelių trikampiais kontrastuoja juose įstatyti apvalūs langeliai.



Sodo fasado prieangis su laiptais – lyg sumažinta priekinio fasado trikampių versija, dargi su „kaimišku“, sienelėmis aptvertu „priebučiu“.



O kaip gi ąžuolas? Jis buvo nupjautas 2011 metų spalio 18 dieną. (Tiesa, ąžuolo pradanginimą inicijavę kaimynai teigė jį buvus nenupjautą, o tik nugenėtą.) Paprastai dėl dingusių medžių apgailestauju, bet jų neaprašinėju. Tačiau anuomet dėl šio ąžuolo kilę teisminiai ginčai ir jų baigtis šiek tiek nušviečia „dingusio“ sklypo istoriją.

Kai namo bendrasavininkė (jai, beje, priklausė namo pirmas aukštas ir rūsys, kam priklausė antras aukštas, neaišku) dėl be jos sutikimo nupjauto ąžuolo kreipėsi į įvairias institucijas ir galiausiai, į teismą, paaiškėjo, kad namo savininkai nėra sklypo, esančio aplink namo, savininkai. Leidimą pjauti (pardon, „genėti“) ąžuolą „suderinusios“ institucijos tvirtino: Aplinkos apsauga – kad medis buvo supuvęs ir kėlė pavojų; Paveldo departamentas – kad namas beturi teisinės apsaugos statuso. Pasirodo, namo savininkė suklydo net trys kartus: manydama, kad yra sklypo savininkė, manydama, kad valda yra saugoma Kultūros vertybė, ir manydama, kad po jos langais augęs medis yra sveikas.

Istorijoje figūruoja ir kaimynų dukra, kuriai, pasirodo, priklausė dalis buvusio Vanago-Simonaičio sklypo. Kitaip tariant, kaimynai įgijo dalies šio sklypo nuosavybės teises ir tapo jo bendraturčiai. O sklypo dalybos eigoje jie jau buvo įsivėlę į teisminius ginčus, kurių metu paaiškėjo, kad namo savininkė... iš viso nebeturi teisių į šalia jos namo esantį žemės sklypą. Jai bandant šias teises susigrąžinti, namo „parteris“ buvo teismo pripažintas „bendro naudojimo“ sklypu. Tačiau, įsigeidę ąžuolą nupjauti, kaimynai nurodė, kad jis auga ne tik kad ne namo savininkės, bet netgi ne „bendro naudojimo“, o...valstybinėje žemėje. Tai kam gi priklauso prie pat namo esantis žemės plotas?

2012 metų liepos 2 d. Kauno apygardos administracinis teismas nustatė, kad žemė, kurioje augo ąžuolas, Registro centro duomenimis priklauso kaimynams, „ir šis žemės sklypas su pareiškėjos valdomis net nesiriboja (kursyvas mano M. O.)“[3], o ribojasi su kitų kaimynų ir valstybine žeme. Pasirodo, kaimynų dukra 2000 metais dalį šio sklypo nusipirko iš valstybės. Kitaip tariant, buvęs Vanago-Simonaičio sklypas buvo valstybės nuosavybė, o jo dalis, kurią manė turintį namo savininkė, iki šiol priklauso valstybei.

Kitų kaimynų (reikia manyti, irgi nusipirkusių žemę iš valstybės) esama buvusio Vanago-Simonaičio sklypo užpakalinėje dalyje. Čia iki 2010 metų išdygo namas Nr. 44a, turintis nemažą „parterį“ priešais, tvorą, einančią palei pat Kudoko projektuoto namo užpakalinį fasadą, ir vartus, į kuriuos įvažiuojama tiesiai per 4 su truputį metrų pločio Kudoko namo kiemą, pro gražiuosius Art Deco langus. Rodos, dėl visko kalta po šeimininko mirties likusios niekieno žemės „parceliacija“.


Gražiai stilizuotas kaimynų namukas Perkūno al. 44a.

2014 metų lapkričio 27 d Vanago-Simonaičio namas (kaip projektuotas žymaus architekto, priklausęs žymiam visuomenės veikėjui ir matęs kitus žymius veikėjus; nors pastarasis teiginys hipotetiškas, bet, rodos, namo šeimininkas iš tikrųjų buvo vaišingas) buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 38398)[4]. Beje, objekto aprašyme figūruoja metalinių strypų tvora su betoniniais stulpeliais, kurios būklė „bloga“. Ir nesvarbu, ar tos tvoros likučiai dar stovėjo. Svarbu, kad tvora, juosianti sklypą, pripažinta vertingo objekto dalimi, bet pats sklypas – ne.

Interneto platybėse galima sužinoti, kad 2017 metais sklypą adresu Perkūno al. 44b nusipirko pil. Vaidotas Lasauskas, kuris spalio 24 d. gavo leidimą statyti jame namą. Namas, projektuotas Natkevičiaus „kontoroje“, primena sarkofagą. Nuo želdinių „išvalytą“ Kudoko namo „parterį“ naujas kaimynas baigia juosti solidžia tvora, kurios pamatai pakloti prie pat Kudoko namo priekinės sienos. Savininkės sūnus Edmundas Žurauskas teigia, kad tarp kaimynų (vis dar) egzistuoja žodinis susitarimas dėl šio žemės sklypo „bendro naudojimo“.

Vaizdas prie namo Perkūno al. 44 šiandien (2019 metų ruduo)



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą