Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Centro medinukų likimas

Kai Kauno Naujasis miestas buvo tik išplanuotas, t.y. XIX amžiaus viduryje, čia išdygo daugybė medinių namų, apsuptų sodų ir daržų. Mūrinė statyba buvo privaloma tik Nikolajevskij prospekte, t.y. Laisvės alėjoje, bet ir tai tik palei gatvės liniją. Neretai mūrinius namus palei gatvę savininkai nuomodavo (valdžios įstaigoms, komercijai, butams), o sau pasistatydavo sklypo gilumoje, kieme rąstinę „sodybą“ su visu ūkiu. 1871 metų plane, be Nikolajevskij prospekto, vien tik mūrinė statyba buvo numatyta senamiestyje[1].

Tarpukariu taisyklės sugriežtėjo. Sostinės (tegul ir „laikinos“) centras turėjo būti „moderniškas“. Todėl 1923 metų Jokimo ir Frandseno plane buvo nustatytos plačios „mūro kvartalų“ ribos, kurios galiojo iki 1929 metų. Jos tęsėsi iki (tuometinės) Girstupio gatvės (tiksliau, „apie 120 metrų nuo Girstupio gatvės“[2]), tad visas Vytauto kalno papėdėje besistatantis „vilų rajonas“ priklausė „mūro kvartalui“, dargi su būtinais čerpių stogais. Kitoje Vytauto prospekto pusėje „mūrinė statyba“ buvo išplėsta iki Šiaulių gatvės[3]. Visai šiai teritorijai galiojo griežta taisyklė: „statyti medžio trobesiai miesto mūrinio kvartalo ribose yra draudžiama“[4]. O žinant, kad per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos penkmetį naujų statybų apimtis buvo minimali, tai reiškia, kad praktiškai bet koks iki šių dienų šioje teritorijoje išlikęs (ar šiomis dienomis griaunamas) medinis namas yra (ar buvo) „ikikarinis“, t.y. pastatytas prieš I pasaulinį karą.

Laikinosios sostinės centre stovėję mediniai namai buvo pasmerkti išnykti, kaip nekenčiamų caro laikų palikimas; jų buvo „gėdijimasi“ kaip „provincijos miestelio“ atributo; jie buvo asocijuojami ne su lietuviška „bakūže samanota“, bet su rusų architektūra, kurią reikėjo kuo greičiau atsikratyti, o jos vietoje pasistatyti modernaus europietiško miesto ženklus. Tai ir buvo daroma. Norite medinio namo? Kurkitės Žaliakalnyje, Šančiuose, Vilijampolėje, bet ne miesto centre.

„Mūro kvartalų“ ribose negalima buvo ne tik statyti naujus medinius namus, bet ir „kapitaliai“ remontuoti senų. Šiaip „palopyti“ stogą leisdavo, bet prieš tai apžiūrėdavo namą, ar jis dar „gerame stovyje“. Kartais darydavo išimčių. Bet faktiškai, laukdavo, kol namas taps visiškai „susenęs“, supuvęs, pavojingas gyventi ir „gaisro žvilgsniu“, tada surašydavo griovimo aktą ir atia. Siekis turėti naują, „modernišką“ sostinę sąlygojo tikrą medinukų „genocidą“. Štai Vytauto Sirijaus Giros romane Raudonmedžio rojus aprašytas 1935 metų Kaunas „taip pasipuošęs, kad rasti medinį namą darosi vis sunkiau. Turiu galvoje, žinoma, centrą“[5].

Tiesa, savininkai gynėsi kaip išmanė (ir vieni kitus skundė), kildavo daugybė ginčų, tie griovimo aktai neretai buvo atidėdami metai iš metų ir taip namai išgyveno iki pirmosios okupacijos. O išlikusieji turėjo išgyventi kitą sunkų metą – „sovietinį“. O išlikusieji po jo – dabartinį. Taip kad šiandien gyvus centro medinukus galima laikyti tikrais „didvyriais“. Bet ir tarp jų šiandien raginama atlikti tam tikrą „selekciją“: su kuriuo „atsisveikinti“, o kurį „vertą išsaugoti“[6]. Kai kurių likimas jau nuspręstas, kai kuriems nuosprendis jau įvykdytas. Nuo vieno tokio ir pradėsime.

Namas Vytauto pr. 71a (1904-2017)

2017 netų nuotrauka

Siauras sklypas Vytauto prospekte XX amžiaus pirmoje pusėje priklausė Juozui Afanasjevui. Čia stovėjo 1904 metais pastatytas medinis sodybinis namas su langinėmis. Dar vienas didelis medinis namas buvo prie gatvės; jo ir gretimų sklypų medinukų vietoje 1967 metais iškilo devynių aukštų „Baltijos“ viešbutis, papuoštas akmenine restorano siena (architektai Jonas Navakas ir Janina Barkauskienė), šiandien virtęs VDU bendrabučiu. Žinoma, kad 1931 metais Afanasjevas savo sklypo gale palei dešinę ribą statė mūrinį sandėlį (už techninę priežiūrą pasirašė inžinierius Leiba Soloveičikas). Tų metų spalį savininkas prašė leidimo medinį namą kieme remontuoti. Neleido, „nes Vytauto prospektas yra miesto mūriniame kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti kapitaliai remontuojami“[7].

Toje pačioje vietoje 2019 metais

Kurį laiką buvęs apleistas, namukas nugriautas 2017 metais. 2019 metais jo vietoje iškilo septynių aukštų daugiabutis (už projektą atsakinga UAB „Miesto planas“). Juk 26 nauji butai geriau nei du seni (tiek tilpo medinuke), ar ne? O kur dar name įsikūrę „City Centr loft“ apartamentai!

Namas Kęstučio g. 5

Didelio sklypo prie Kęstučio gatvės (dabar Nr. 3 ir 3a, kieme 5 ir 5a, tada Nr. 3) savininko pavardė buvo Smoličius. Panašu, kad iis išvyko iš Kauno apie 1922 metus, o Kaune paliktą jo nuosavybė prižiūrėjo Anatolijus Sokolovas[8]. 1930 metais Sokolovas vadina save „Smoličiaus namo užveizdėtojas“, 1932 metų balandį – „faktinis valdytojas“, o tų pačių metų lapkritį jis jau valdos savininkas: nuosavybės teisė pripažinta Taikos teisėjo nutarimu kaip „įsenėjimas“. Smoličius į Lietuvą nebegrįžo ir sklypas liko Sokolovui.

Mano šiandien turima archyvinė medžiaga nušviečia tik trumpą kieme stovinčio medinio namuko, pažymėto Nr. 5, gyvenimo periodą tarpukaryje (1930-1937 metus). Žinant to meto požiūrį į medinius namus miesto centre, galima pasakyti, kad jam labai, netgi stebuklingai, pasisekė: jo ne tik nenugriovė, bet 1930 metais net leido paremontuoti: vietoje buvusių gontų uždėti naują skardinį stogą. Namas buvo „gerame stovyj“. Stogą dirbo meistras Sergiejus Korkockas. Prie gatvės tuomet dar stovėjo didelis medinis gyvenamas namas, kurio vietoje vėliau, Sokolovui išpardavus jam atitekusio sklypo dalis, atsirado du nauji modernistiniai daugiabučiai.

1936 metais Sokolovas stato vieno aukšto, vieno buto mūrinuką su sandėliu (šiandien Nr. 5a, projektas architekto Adolfo Netyksos). Mūrinukas pasirodo esantis per arti medinio namo priebučio (vadinamo „gonkais“); namukas turėjo du priebučius ir abu liepė nugriauti, tačiau griovimą atidėjo, o priebučiai ir šiandien čia. Namas prižiūrimas. Tiesa, dalis langų buvo pakeista „aklaisiais“, dalis – „butaforiniais“ (plastikiniai langai, imituojantys originalų skaidymą), bet dauguma langinių buvo išsaugota.

Namas Kęstučio g. 13a

Šis, nuo Kęstučio gatvės atsišakojusioje „gatvelėje“, stovintis namukas tarpukariu pakeitė tris šeimininkus ir buvo pasmerktas nugriovimui. Didelis sklypas (tada Nr. 5) Kęstučio gatvėje XX priklausė Teodorui Martusevičiui. Sklypo dalį, esančią toliau nuo gatvės, 1932 metais nusipirko Mejeris ir Dora Burakai. Šioje dalyje buvo trys mediniai namai: du gyvenami ir vienas, kuriame buvo įsikūrusi Uzdono kino laboratorija. 1934 metais vienam Burakų gyvenamam namui buvo surašytas griovimo aktas, kitus du buvo leista „tuo tarpu dar palikti“[9].

Dalį Burakų sklypo 1936 metais nusipirko Česlovas ir Michalina Petrauskai. Tais metais griovimo aktas buvo surašytas ir šiam nameliui. Petrauskai šalia šio seno medinuko pasistatė kuklų, krosnimis šildomą dviejų aukštų su mansarda mūrinį namą (projektas inžinieriaus Jokūbo Rabinavičiaus, šiandien Nr. 13). O medinuko griovimo terminas kasmet vis buvo atidėdamas iki pat 1941 metų, kol 1942 metų vasarą (karo metu labai retas atvejis) galiausiai buvo leista jame padaryti kapitalinį remontą.

***

Eidami Kęstučio gatvės toliau, prisiminkime, kad ten, kur šiandien žiojoja „skylės“, įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės, stūkso „Britanikos“ vaiduoklis arba tęsėsi ilgas „sovietinis“ daugiabutis, visur kadaise stovėjo mediniai namai. Pvz., ligoninės mašinų stovėjimo aikštelės vietoje, stovėjo XIX amžiaus Henrietos Geringaitės vieno aukšto medinukas, kuriame dar „sovietiniais“ laikais veikė Greitosios pagalbos stotis.

 Kitoje gatvės pusėje, Gedimino gatvės kampe dar 1979 metais buvo vieno aukšto medinis namas aukštu valminiu stogu, tarpukariu priklausęs Solomonui Abromavičiui. Jo vietoje įrengtas skveras, teikęs praeiviams taip reikalingą poilsį judrioje miesto gatvėje, su savo raudonų plytų sienele bei kiosku, šiandien apleistas.

Namas Kęstučio g. 43

Šis medinins namas akivaizdžiai turi išlikusias „vertingas savybes“, kuriais galima pasigrožėti: kiaurapjūviais drožiniais dekoruotas fasadas, ypač langų sandrikai ir mansardos langelio apvadai, kuriuose net erdvines figūros išpjaustinėtos; karnizinės juostos. Tiesa, šios vertybės neturi jokios teisinės apsaugos.

Šio medinuko gimimo metai paprastai nurodomi tarp 1896 ir 1900. Tačiau Vytautas Mikalauskas savo knygoje Kinas Lietuvoje teigia, kad šiame name yra gyvenęs pirmasis animacinių filmų kūrėjas Vladislovas Starevičius; pateikia ir šio namo nuotrauką[10]. Žinoma, kad 1882 metais gimęs Starevičius nuo 4 metukų, t.y. nuo 1886 metų augo Kaune pas savo senelius, motinos tėvus, Legeckius. 1911 metais 25 metų Starevičius išvyko iš Kauno į Maskvą. Garsaus kino kūrėjo iš Lietuvos atminimas pagerbtas prie Arklių pašto, kur gyveno Tadas Daugirdas, ir tai todėl, kad Starevičius dažnai vaikščiojo pas Daugirdą į svečius. Bet kur jis gyveno? 1897 metais bajoras Marijonas Legeckis, Vilniaus Komercinio banko Kauno skyriaus buhalteris, nusipirko dvarelį Petrakalnio papėdėje (šiandien Būgos g. 4)[11]. Ar gali būti, kad iki tol Legeckiai gyveno šiame name ir būsimas kino kūrėjas čia praleido vaikystę? Jei taip, tai namas turėjo būti pastatytas ne vėliau kaip 1886 metais.

Tarpukariu sklypas priklausė Aleksandrui Makūnui; kalbama, kad jis buvo „amerikietis“, t.y. į tėvynę sugrįžęs Amerikos lietuvis (ir tikrai, rašyti lietuviškai jis nelabai mokėjo). Makūno šio sklypo gilumoje pastatytas raudonų plytų mūrinis namas su erkeriais (šiandien Nr. 45, projekto autorius inžinierius Jonas Krasauskas) – vienas ankstyviausių Kaune mūrinių nuomojamų daugiabučių, pradėtas 1924 ir baigtas 1925 metais. Sklypo dešinėje stovėjo dar vienas medinis namukas su sandėliu, kurio griovimo istorija tęsėsi nuo 1936 iki 1941 metų ir baigėsi niekuo: name, kuris 1940 metais buvo „tokiam stovyje, kad sudaro griovimo pavojų“, buvo tik du kambariai ir virtuvė, tačiau jame gyveno 9 žmonės[12]. Mūsų dienų anas namas nesulaukė.

O prie gatvės stovinčiam gražuoliui niekas negrėsė. Name buvo vienas penkių kambarių butas su veranda ir nedidelis rūsys. Kiemo pusėje – seniai nedažytas dalinai dviejų aukštų priestatas.

Tarybiniais laikais namas buvo nacionalizuotas. Pasak inžinieriaus, lakūno Viktoro Ašmensko (1912-2016) prisiminimų, jis 1944 metais, grįžęs į Kauną ir pradėjęs dirbti Miškų pramonės liaudies komisariate, su žmona ir dukra Nijole gavo šiame name butą Nr. 1. Kartu apsigyveno ir jo sesuo Julija, atvažiavusi į Kauną mokytis[13]. LAF‘o veikėjas, Birželio sukilimo dalyvis Ašmenskas tapo 1945 metais kapitono Jono Noreikos (Generolo Vėtros) Vilniuje organizuotos pogrindinės Lietuvos tautinės tarybos Kauno štabo „koordinatoriumi“. (Šiame name štabas nesirinko, juolab pats Jonas Noreika niekad nesilankė.) Suimtas 1946 metais. Gali būti, kad kurį laiką tai vis dar buvo vienas butas, o butų numeracija buvo išlikusi senoji (t.y. ne vieno namo, o viso sklypo).

Šiandien name įsikūrusi muzikos prekių parduotuvė. Ir nors plastikiniai langai namo nepuošia, galima sakyti, kad namui pasisekė. O štai jo kaimynui pasisekė mažiau.

Namas Kęstučio g. 47

Didokas vieno aukšto medinukas, visu ilgiu išsitęsęs palei gatvę, buvo pastatytas 1890 metais. Prie virtuvės rizalito kieme tarpukariu buvo pristatyta mūrinė dalis. Sprendžiant iš „arkutėmis“ profiliuotos pokarnizinės lentos ir kampų apkalimo, didesnių puošmenų namas neturėjo.

Sklypas, bent nuo 1924 metų, o gal ir anksčiau, priklausė Stasiui ir Aleksandrai Digriams. Stasys Digrys (1886-1959) buvo bankininkas, pirmasis Kooperacijos banko valdybos pirmininkas, Lietuvos banko tarybos narys, Tarptautinio banko direktorius, vienas draudimo bendrovės „Lietuva“ (jos būstinė buvo įsikūrusi kitoje Kęstučio gatvės pusėje) steigėjų ir valdybos pirmininkas, Steigiamojo Seimo narys (nuo LSDP). 1944 metais pasitraukė į Austriją.

1931 metais Digrys sklypo gilumoje pradėjo didelio mūrinio namo statybą (projektas inžinieriaus Felikso Vizbaro, šiandien Nr. 47a). Tais pačiais metais jis prašo leidimo „sutaisyti dviejas gonkas ir perdengti medinio namo stogą skarda. Namas visai geras“. Tai padarius, Digrys nori jį nudažyti, „kad namas ir iš oro atrodytų gražiai“[14]. 1932 metų pradžioje buvo pastebėta, kad, anot policijos skundo, „prie medinio namo prie kairiojo rubežiaus pastatyti nauji gonkai“. Tikriausiai, nesulaukęs leidimo, Digrys ėmėsi veiksmų. Leidimas buvo gautas tik tų pačių metų lapkritį ir įtakingas savininkas nubaustas nebuvo[15].

Tarybiniais laikais namas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 1966 metais ant jo buvo pakabinta memorialinė lenta: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno miškininkas prof. Povilas Matulionis“ (1860-1932). Nurodytu laikotarpiu Matulionis buvo Žemės ūkio ministerijos viceministras, o 1924 metais iš Kauno išsikėlė, tapęs ką tik įsteigtos Žemės ūkio akademijos pirmuoju rektoriumi. Sunku pasakyti, kodėl tarybų valdžia jį buvo taip pagerbusi: Matulionis, nors ir buvo aktyvus visų revoliucijų dalyvis, daugiausiai darbavosi Vilniuje kaip lietuvybės puoselėtojas. Lentos seniai nebėra, o teisinė apsauga panaikinta 2015 metais, kai jau penkerius metus namas buvo visiškai apleistas ir net degęs.

Kauniečiai prisimena, kad, grįžęs iš lagerio šiame name gyveno Lietuvos kariuomenės pulkininkas-leitenantas, Birželio sukilimo dalyvis, rezistentas Liudas Butkevičius (1881-1963). Suimtas 1946 metais, grįžo 1955 metais.

Namas Kęstučio g. 64

Kiemo fasadas

Prie įvažiavimo, vedančio į Kauno nacionalinio dramos teatro Ilgąją salę, stovi medinukas, buvęs linksmai ištapytas tais laikais, kai jame buvo įsikūrusi vieno vaikiško laikraščio redakcija. Deja, jo istorija dar nėra žinoma. Sprendžiant iš išlikusių tarpukario situacijos planų, atrodo, kad tai buvo dr. Efraimo Rabinavičiaus sklypo dalis, tačiau nei jo, nei kaimynų statybos bylose namas nepaminėtas.

Į ant aukšto cokolio stovintį namą iš gatvės veda šoniniai laiptai, išsaugoję savo metalinę atitvarą ir stogelį su konsolėmis. Kiemo pusėje namas turi priestatą su mezoninu; kai kurie langai vis dar su langinėmis.

Kauno kamerinis teatras (Kęstučio g. 74a)

Retai kada prisimename, jo Kauno kamerinis teatras irgi yra medinukas, statytas prieš I pasaulinį karą. 1924 metais sklypas priklausė Antanui Čuladai. 1930 metais savininkui buvo surašytas protokolas už tai, kad be leidimo prie šio medinio namo pradėjo statyti medinį priestatą iš dviejų sienų (!) ant seno pamato. Čulada aiškinosi, kad „čia ne nauja statyba, o iš esančios verandos“, kuri buvo pastatyta dar prieš karą ir iš kurios liko pamatai. O priestatas jam būtinai reikalinga, nes savivaldybės nurodymu name privaloma įsirengti WC ir vonią, o daugiau nėra kur.Po ilgų susirašinėjimų jam leido „įrengti šiltą verandą“[16], kurios vietoje, kaip galima suprasti, šiandien yra įėjimas į teatrą.

Pasakojama, kad „sovietiniais“ metais žmonės šį namą vadino „chlamkė“. 1990 metais namas atiteko teatrui, kuris tada vadinosi „Kauno jaunimo kamerinis“ ir visą savo gyvavimo laiką (nuo 1976 metais Stanislovo Rubinovo įkurtos „Jaunimo muzikinės studijos“) neturėjo savo patalpų. Kad gautų patalpas, teatralai 10 dienų badavo, pasistatę palapinę prie tuometinio miesto Vykdomojo komiteto, o vėliau patys šį namą remontavo ir pritaikė teatrui.

Namas K. Donelaičio g. 72

Gatvės fasadas

Kiemo fasadas

Prestižinės gatvės vidury, prie pat secesinio „nunciatūros“ namo – to, kuriame iš to paties sklypo savininko Abromo Kaco patalpas nuomavosi Vatikano diplomatai, stovi „užsimaskavęs“ vieno aukšto namukas, iš gatvės tinkuotas, o iš kiemo likęs senu sukrypusiu mediniu fasadu. Leidimo nutinkuoti gatvės fasadą Kacas paprašė 1933 metų pabaigoje, motyvuodamas tuo, kad namas, „mūsų laikinosios sostinės, šiaip ar taip kalbant, centralinėje gatvėj stovėdamas, rodo nemodernišką išvaizdą“. „Aš ir ryžaus, – toliau rašo Kacas – šį mano namą, jo priešakinę (fasado) dalį nutinkuoti padoriu tinku, kad šis pastatas žmoniškesnis atrodytų“.

Leidimą jis gavo, nes namas, nors ir medinis, buvo pripažintas esantis „gerame stovy, negriautinas“. Jame netgi buvo „centralinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija“. Tačiau savininkui laiku darbų neatlikus ir 1935 metų pavasarį paprašius leidimą pratęsti, atsakymas buvo neigiamas, „kadangi namas mūriniame kvartale“. Po kiek laiko savivaldybės Statybos skyrius lyg apsigalvojo ir paprašė pateikti projektą, bet ir vėl neleido, nes „projekte tas tinkavimas namo fasado nepagerintų“. Tuomet savininkas užsakė inžinieriui Geršonui Rozentaliui naujo, „pagerinto“ fasado projektą: jame centrines durys buvo numatyta įrėminti pusapvaliais apvadais, virš durų padaryti apvalų švieslangį ir laiptuotą dviejų tarpsnių frontoną. Gaila, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas, nes 1936 metų pradžioje leido fasadą aptinkuoti, koks buvo[17].

O štai kiemo fasadas išsaugojo lentelių apkalą ir langines, nors ne visas: štai, šalia sukrypusio prieangio buvęs langas virto baltų plastinių durų ir lango „kompleksu“: matyt, kažkas pasidarė sau privatų įėjimą.

***

Pakilkime į V. Putvinskio (buvusią Kalnų) gatvę. Čia XIX amžiuje buvo pastatyta vos keli mūriniai namai. Beveik visoje gatvėje stovėjo sodų ir daržų apsupti medinukai.

Namas V. Putvinskio g. 36

Šis medinukas, rodos, skaičiuoja savo paskutines dienas. Jo vieton jau patvirtintas Gintaro Natkevičiaus 6 aukštų daugiabučio namo projektas, visai nebjaurus (bent jau ne stiklinis ir ne „surūdijęs“, o baltas), tik neaišku, kaip jis atrodys šalia inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus neribotos fantazijos vaisiaus – 1924-1926 metais iškilusio gigantiško secesinio Lietuvos Banko tarnautojų namo, anuomet keistai nustelbusio kuklią Drenkauskų sodybą.

Be šio, manoma, XIX amžiuje statyto namo, sklype stovėjo tik medinė malkinė, kurioje gyveno ir sargas (lyg būtų ką saugoti). Malkinę 1932 metais teko nugriauti, nes Uršulei Drenkauskienei nepavyko gauti leidimo jos stogui remontuoti. Nuo 1930 metų rudens atsakymai buvo vis tie patys: negalima, „nes tie trobesiai reikalingi perstatymo, o yra mūro kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti perstatomi“. „Kalnų gatvė yra miesto mūriniam kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti remontuojami“. Drenkauskienė skundėsi, kad dviems jos kaimynėms buvo leista iš naujo dengti medinių namų stogus. Niekas nepadėjo. O dar šalia esančioje gatvelėjė atsirado daug naujų mūrinių namų, tad buvo nuspręsta, kad „trobesys jau apysenis ir negražiai derinasi su kitų gražių mūrinių namų fasadais, esančiais prieš jį Aušros take“. Teko Drenkauskams statyti naują „mūrinį trobesį gyvenamam butui, sargo patalpai ir sandėliams“. Šis šis dviejų aukštų, „iš mūro ir betono“, pečiumi kūrenamas 1932 metais pagal inžinieriaus Antano Breimerio pastatytas namukas ir dabar tebestovi[18].

O štai šeimos gyvenamas namas tarpukariu remontuojamas nebuvo. Į vieno aukšto su aukštu cokoliu medinuką iš gatvės vedė du įėjimai su laiptais; taigi, name buvo įrengti mažiausiai du butai. Nei laiptai, nei durys neišliko, tik įsprūdinės langinės.

Mano studentiškais laikais čia, tiesiai priešais mūsų numylėtą, o šiandien jau apverktą „Pakalnę“, veikė „Naminių patiekalų“ kavinė, į kurią kartais užsukdavome (per arčiau Banko namų buvusį įėjimą, tada dar turėjusį laiptelius), ir žinote, virtos bulvės čia iš tikrųjų buvo „naminės“, kaip ir visa aplinka. Vėliau namą apleido, išpaišė, padegė.

Namas V. Putvinskio g. 31 (1881-2014)

2013 metai, P. T. Laurinaičio nuotrauka (archimede.lt)

Vietoje, kuri ne taip seniai atiteko VDU ir kur 2016 metais išdygo nauji (ir stikliniai, ir kiek „parūdiję“) VDU rūmai, anksčiau stovėjo dviem sklypams priklausę mediniai namai. Tris iš jų nušlavė nauja statyba.

Labiausiai gaila prie pat gatvės stovėjusio didelio tinkuoto namo mansardinio stogu. Lietuvos medinės architektūros duomenų bazėje „Archimedė“ 2014 metais namas buvo aprašytas kaip „apleistas“ ir „skirtas nugriovimui“[19]. Gatvės fasade buvo dvivėrės durys, papuoštos „secesiniu“ lenktų linijų reljefu, langai su langinėmis.

XIX amžiaus viduryje šio sklypo savininkas buvo Antanas Usevičius. Šį namą jis planavo statyti jau 1869 metais, bet pasistatė tik 1881-aisiais. Tai buvo vieno aukšto medinis namas su cokoliu, kuriame buvo įrengtos gyvenamos patalpos. Namukas buvo labai paprastas, bet jo autorius nepaprastas – projektą parengė žymus gubernijos architektas Simonas Gorskis[20]. XX amžiaus pradžioje valda vis dar priklausė Usevičiams, o po I pasaulinio karo, jau 1922 metais – Izaokui Kaganui. Sklype stovėjo trys seni mediniai gyvenamieji namai: vienas prie gatvės, vienas viduryje ir vienas sklypo gilumoje prie kairiosios ribos.

1925 metų rudenį Kaganas prašo leidimo kapitaliai remontuoti gyvenamą namą prie gatvės: jis nori padidinti tris langus (tiek jų ir buvo gatvės fasade), įstatyti naujas duris, stogą uždengti skarda ir „visą namų fasadą apskritai sutvarkyti ir nugražinti atatinkamai miestų architektūros reikalavimams“[21]. Ir jam leido! Bet rodos, patys nesuprato, ką leido ir į ką įsivėlė.

Tų pačių metų gruodžio 1 d. Statybos komisija gauna iš Lietuvos atstatymo komisariato skundą esą pil. Kaganas „kapitaliniai perstato stogą. Kadangi perstatymas medinių namų stogo mūriniam kvartale yra neleistina“, komisariatas klausia, ar jis turi leidimą. Leidimą kaip ir turi, bet ne „kapitaliai“ perstatyti. Statybos komisija prašo policijos stabdyti darbus ir surašyti Kaganui protokolą, bet po dešimties dienų apsigalvoja ir leidžia užbaigti remontą su sąlyga, kad fasadas iš gatvės pusės bus „patobulintas“. Kaganas ir „tobulina“. 1926 metų sausį jis prašo leidimo pristatyti prie medinio namo mūrinį priestatą, skirtą krautuvei. Priestatas turėjo vienšlaitį stogą, duris ir apvalų švieslangį virš jų. Akivaizdu, kad medinis namas buvo perstatinėjamas. Ir leista buvo viskas, išskyrus pačią įdomiausią namo dalį – didžiulę mansardą, kuri išaugo iš „nekalto“ ketinimo perdengti stogą.

Antai savininkas gauna raštą, kuriame priekaištaujama, esą jam buvo leista tik remontuoti stogą, „gi Tamsta neturint leidimo pakeitei stogo konstrukciją, užstatei antrą gyvenamą aukštą mansardos formoje“. Statybos komisija perspėja, „kad įrengimas minimam aukšte gyvenamų butų yra neleistinas ir siūlo Tamstai nuo to darbo susilaikyti, palikus kalbamą mansardą kaip fasado namų pagražinimą“. Stogas buvo retos Kaune laužytos mansardinės formos, tikras „pagražinimas“.

Rodos, tuo galima buvo ir apsiriboti: „pagrąžino“ fasadą, padidino langus, pristatė naują krautuvę ir gerai. Bet ne, Kaganas nenurimsta. 1926 metų birželį jis prašo išduoti jam pažymėjimą, kad jis „vieton senojo namo pastatė naują“, nes nori gauti vadinamąjį „apsaugos raštą“, kuris apsaugotų jo namą nuo sekvestro.

Iki remonto pirmame namo aukšte gyveno kapitonas Kuzinas, o štai po remonto apgyveno toks Samuelis Šlapoberžskis, kuris savo buto šeimininką įskundžia ir prašo namą apžiūrėti. Esą Kaganas pareiškė, kad namas naujai pastatytas, „tačiau kiek man teko patirti šis namas nėra naujai pastatytas“. Atėjusi komisija įsitikino, kad „namas iš gatvės medinis senas, rūsys ir pirmas aukštas atremontuotas (...), iš vienos pusės padarytas mūrinis priestatas krautuvei, iš kitos pusės pristatyta dalis mūro sienos. Antras aukštas (iš gatvės) pastatytas naujai kaipo mansardos ir padaryti nauji mediniai laiptai“ (į mansardą buvo patenkama per kiemo priestatą-laiptinę). Be to, mansardoje be leidimo įrengti gyvenamieji butai. Komisijos išvadose yra prierašas rusų kalba, padarytas, rodos, inžinieriaus Noacho Bero Joffės ranka: „I novim priznan bitj nemožet“. Todėl jis „negali būti paliuosuotas nei nuo sekvestro nei nuo normavimo“.

Kaganas kreipėsi į teismą. Atėjo nauja komisija. Šiai vadovavo Vladimiras Dubeneckis. 1926 metų liepos 22 d. surašytame akte išdėstyta Dubeneckio nuomone, kad namo antras aukštas iš tikrųjų naujas, todėl visa tai „galima laikyti ne daliniu pertvarkymu, bet pilnu namų perstatymu“. Juo blogiau. Komisijos narys Jonas Krasnauskas daro išvadą, jog „išpildymas šių darbų uždraustas, nes Kalno g-vė priklauso prie mūrinio kvartalo“, „todėl namas turi būti išardytas“ (!). Vis dėlto nutarta namo negriauti, bet jo antrą aukštą ir krautuvę užregistruoti kaip naujai pastatytus.

Po metų, 1927-tųjų vasarą Statybos skyriaus vedėjas inžinierius Edmundas Frykas stebėsi, kodėl Kaganas nebuvo patrauktas atsakomybėn, „tačiau, faktui įvykus“ siūlo pareikalauti iš jo namo brėžinius ir juos patvirtinti. Liepą Kaganas vis dar reikalauja apsaugos lapo pirmam aukštui, kaip „pilnai perstatytam“ o 1927 metų spalį pateikia nepasirašytą brėžinį, kurį Statybos komisija „priėmė žinion“, o už neteisėtą statybą taki patraukė Kaganą atsakomybėn. Lapkritį komisija „nerado galimu patvirtinti pridedamo atliktų darbų braižinio, tačiau atsižiūrėdama į tai, kad atliktoji statyba padidino miesto gyvenamų butų skaičių“, nutarė nusiųsti visą bylą vyriausiam Statybos inspektoriui inžinieriui Antanui Macijauskui, kuris prašo brėžinį patvirtinti. 1928 metų pradžioje Kaganas vėl prašo pažymėjimo, šį kartą, kad jis ne „pastatė“, o „iš naujo perstatė“ namą.

Dar 1927 metų rudenį nesusipratimai užgriuvo kitą Kagano medinį namą, kuris stovėjo kiemo vidury. Ir vis dėl savininko „suktumo“ arba išradingumo apeinant įstatymus, neleidžiančius medinių namų remontuoti. Pirmiausiai jis paprašė leidimo statyti naują vieno aukšto mūrinį dviejų butų namą, o kai šis jau buvo pastatytas, pasirodo, kad tai – senas medinis namas, tik „apdėtas plytomis“. Gautas skundas, esą Kaganas kapitaliai suremontavo seną medinį namą, pasinaudodamas leidimu statyti naują mūrinį; reikalaujama „tuos jo butus nukelti ir jį nubausti“. Tačiau jau eina 1933-tieji, o namo ne tik kad nenugriovė, bet Kaganas dar ir pateikia prašymą leisti didinti jo langus ir daryti panašias „pertvarkas“. Ir vėl leido! Su prierašu: „dabar namas gerame stovyje“ (na, aišku, kad gerame, apmūrytas). Bet pasirodo, dėl šio namo iki tų metų rudens vis dar vyko teisminis tyrimas, ir galiausiai buvo nutarta Kaganą pripažinti kaltu, bet namo negriauti. Atvirkščiai, tuo pačiu metu jis buvo nutinkuotas ir dabar atrodė visai kaip mūrinis. Savivaldybė nenurimo ir pateikė apeliacinį skundą, reikalaudama namą nugriauti. Skundas buvo atmestas, o Kaganas dėl „pasenėjimo“ netgi nenubaustas[22].

Grįžtame prie namo prie gatvės. Tais pačiais 1933 metais savininkas prašo leidimo jį nutinkuoti, o paskutino, trečio namo kieme stogą apdengti skarda. Leido ir nutinkuoti, ir stogą apdengti, tik čerpėmis.

Taip 2013 metais atrodė trečias Kagano namas, irgi nutinkuotas, tik jau be čerpių (P. T. Laurinaičio nuotrauka. archimede.lt).

Toliau, ten, kur stovi VDU pastatas, prasideda buvusio Kartofliškių palivarko teritorija, kurios visi sklypai iki pat Mickevičiaus gatvės tarpukariu buvo valdomi „Dobrovolskio amžino činšo teisėmis“. Sklype, kurį valdė Marija Teodorčiukienė, buvo likęs dar vienas vieno aukšto medinis namukas su langinėmis, statytas 1887 metais.

Namai V. Putvinskio g. 19, 19a, 19b

V. Putvinskio g. 19b

V. Putvinskio g. 19a

Iš karto už VDU pastato pasukus į kiemą mūsų laukia medinių lušnelių „kaimelis“. Į jį patekus kyla klausimas: kodėl žmonės (19 ir 19a namų gyventojai) atsivėrė nuo kaimynų (atnaujinto 19b namo gyventojų) tokia didele tvora? Ogi todėl, kad taip sklypas buvo padalintas 1939 metais.

Sklypą prie Kalnų gatvės iš Kazimieros Malickienės 1901 metų pradžioje nusipirko Jonas ir Malvina Urbonavičiai. Malvina Urbonavičienė mirė apie 1926 metus, ir 1932 metais savininkas buvo Jonas Urbonavičius. Tų metų situacijos plane matome du medinius gyvenamuosius namus sklypo kraštuose[23]. Namukai buvusioje Kartofliškių palivarko žemėje, tikriausiai, buvo statyti Malickių. Vienas šių medinukų per 1939 metų „parceliaciją“ buvo padalintas pusiau (į dabartinius Nr. 19b ir 19) ir pusė namo pateko į atskirtą frontinį sklypą, parduotą Judeliui Gurvičiui ir Borisui Leonui Neimarkui. Tais metais sklypą paveldėjo Urbonavičių anūkės, seserys Radvilavičiūtės: Marija Radvilavičiūtė-Šapkauskienė ir Juzefa Radvilavičiūtė-Hagentornienė (medicinos sesuo ir antroji prof. Aleksandro Hagentorno žmona). Jos jį ir „išparceliavo“: Gurvičius ir Neimarkas 1940 metais pasistatė prie gatvės naują gražų namą (projekto autorius inžinierius Leiba Zimanas), o likęs sklypas su medinukais atiteko mūsų jau pažįstamiems Drenkauskams (o jų buvo daug: Aleksandra, Uršulė, Stefanija, Marija ir Mečislovas Drenkauskai, Emilija Visockienė ir Zofija Michalinskienė).

Namas V. Putvinskio g. 28a

„Ušakovo vila“ tarpukariu (nuotrauka iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos)

1987 metais (N. Lūkšionytė- Tolvaišienės nuotrauka. archimede.lt)

 ...ir šiandien

Renovacijos subjaurota techniko Jakovo Ušakovo projektuota vila su kampiniu bokšteliu, šiandien mažai primena Ušakovo taip mėgiamą secesijos stilių. XIX amžiaus pabaigoje šis sklypas priklausė matininkui P. A. Nabokovui; nuo 1903 metų – Veliuonos dvarininkui A. Vakseliui [šių žmonių vardai dokumentuose nepaminėti), o nuo 1912 metų jo savininkas – Vasilij Fiodorovič Ostrovskis. Visą tą laiką sklypo viduryje stovėjo niekuo neišsiskiriantis medinis namas, kol 1912 metais Ostrovskis nesugalvojo prie jo pristatyti dviejų aukštų priestatą. 

Projekto autorius buvo statybos technikas Jokūbas Ušakovas, techninė priežiūra – Aleksiejaus Skrynikovo[24]. Naujame priestate buvo įrengtas butas per du aukštus, sujungtas su senoje namo dalyje buvusiu butu. Pirmame aukšte buvo įėjimas su atviru prieangiu, antrame – įstiklinta veranda su erkeriu, vainikuotu į žaismingu bokšteliu su smaile. Šiaurinė dabartinio namo dalis buvo pristatyta vėliau.

Namas V. Putvinskio g. 2 (prieš 1871-2019)

Pačioje V. Putvisnkio gatvės pradžioje ant šlaito stovėjęs medinukas buvo nugriautas šių (2019) metų rudenį. Sklypas su namu jau yra 1871 metų Kauno miesto plane. Galimas daiktas, tai buvo seniausias išlikęs namas visoje gatvėje. Dėl sklypo reljefo ypatumo pusė vienbučio namo priekio buvo pakelta ant aukščio didžio cokolio, kuriame buvo įrengta virtuvė. Į namą buvo įeinama per šlaito pusėje buvusį prieangį. Buvo išlikusios įsprūdinės, vertikalių apkalos lentelių juosta po langais, dvišlaitis, dar tarpukariu dengtas skardinis stogas.

Namas liko įamžintas Juditos Vaičiūnaitės prisiminimuose: čia augo ir gyveno poetės vaikystės draugė, gydytoja radiologė prof. Violeta Milenskytė-Ragaišienė (1940-1990), kurios tėvai namuką nuomavosi nacių okupacijos metais. „Jos tėvas buvo kilęs iš baltųjų emigrantų, senelis buvo popas, o keistuolė senelė tapė bažnytinius paveikslus“. Vaičiūnaitės atmintyje namukas yra žalias (toks ir liko),

„o sodas kyla skardžiu aukštyn ligi pat Žemaičių gatvės. Kartą važiuojanti gatve mašina, sugedus stabdžiams, nugarmėjo skardžiu žemyn, laužydama obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių viršūnes, ir užkritusi ant stogo vis dar ūžtant lyg propeleris varikliui siaubingai išgąsdino to namo gyventojus. Vairuotojas per stebuklą liko gyvas“[25].

1922 metais didelis sklypas priklausė Motiejui ir Minai Rusakams, iš kurių šį žemės lopinėlį 1924 metų lapkritį pirko Pacevičius, o iš jo, 1928 metų spalį – Adomas Toločka. Prie pat namo buvo mediniai laiptai, vedantys į Žemaičių gatvę, sklypas buvo aptvertas tvora.

Įdomu, kad 1931 metais skulptorius Petras Rimša, gyvenęs dviejuose išsinuomotuose kambarėliuose A. Mickevičiaus gatvės pradžioje, prašo leidimo mūrinio dviejų aukštų gyvenamo namo statybai šiame lopinėlyje. Leidimą jis gavo, bet nieko nepastatė, ir nėra jokių žinių, kad jis būtų šį sklypą pirkęs, tikriausiai tik planavo.

Architekto Broniaus Elsbergo Balio Sližio namo projektas, 1938 metai.

O sklypą nusipirko inžinierius iš Klaipėdos Balys Sližys. 1938 metų spalį jis pateikė prašymą trijų aukštų su salkomis, keturių butų namo statybai. Įspūdingas architekto Broniaus Elsbergo projektas buvo ilgai diskutuotas, nes sklypas buvo labai nepatogus. Šiai vietai kiek per didelis namas turėjo būti priglaustas prie 1934 metų Rusako pastatyto namo (projektas inžinieriaus Geršono Rozentalio, šiuo metu atnaujintas), tad Šližiui liepė suderinti su juo savo namo langų aukštį, taip pat pateikti fasado, kuris bus matomas iš Žemaičių gatvės, projektą; buvo ir daugiau reikalavimų. Sližys nepasiduoda ir atsiunčia profesionaliai parašytą raštą:

„Man atrodo, kad mano pastatytas namas visai nesugadins gatvės urbanistinę išvaizdą, kadangi namo aukštis ir cokolio linija yra suderinti su kaimyno namų; be to šis namas, pastatytas taip kaip yra numatytas projekte, užbaigia uždarą statybos liniją trimis fasadais, taip pat mano namas uždengs kaimyno namo ugniagesinę sieną. Kritika, kad nesuderinti mano namo langų aukštis su kaimyno namų, man atrodo, kad neturi tiek daug svarbos, nes kuomet gatvė bus apstatyta ištisai, tuomet langų aukščiai visai nedominos, bet dominos bendra siluetinė gatvės perspektyva, o langai liks kaip smulkios detalės stambiose masėse. Be to jei tai būtų ištikrųjų visų gatvių langai viename aukštyje, ar tai ne bus per daug vienoda ir nuobodi architektūra. Miestai daugiau turi architektūrinio meno tie, kurie yra pastatyti daugiau individualiai, negu pagal vieną šabloną“.

Statybos skyrius sutiko, kad „nėra reikalo mechaniškai derinti gretimų namų fasadus, bet reikia derinti architektoniškai“, ir nutarė statybos leidimą išduoti[26]. Bet namas taip ir nebuvo pastatytas.

***

Praleidžiame Juozo ir Magdalenos Vokietaičių namą (Dobužinskio g. 3) (prieš 1886-apie 2017), kuriam buvo skirtas atskiras blogo tekstas[27], ir keliaujame į Donelaičio gatvę.

Namas K. Donelaičio g. 41 / A. Mickevičiaus g. 35

K. Donelaičio g. fasadas

Kiemo fasadai

Mackevičiaus ir Donelaičio gatvių kampo puošmena – mėlynas (anksčiau buvo žalias) dviejų aukštų su mansarda medinis namas su išskirtiniais erkeriais abiejuose fasaduose. Įdomu, kad Internete nurodomi 1920 statybos metai[28] iš dalies gali būti tiesa: namo antro aukšto langų skaidymas neabejotinai yra XX amžiaus. Yra I pasaulinio karo metu iš šio kampo padaryta nuotrauka, iš kurios matyti, kad namas yra, bet jis yra vieno aukšto. Taigi, šis namas buvo perstatytas: jam buvo pristatytas antras aukštas su šiais įspūdingais erkeriais, ir tai, ko gero, įvyko iki griežtų „mūro statybos“ įstatymų priėmimo. 

Nuotraukoje kairiame kampe matome dar vienaaukštį namuką , ir rodos, krautuvės duris A. Mickevičiaus gatvės pusėje

Visas Donelaičio gatvės fasadas, kaip ir kiemo priestatas vis dar su įsprūdinėmis langinėmis; vertikaliai apkalta tarpaukščių juosta. Namas buvo šildomas krosnimis, turėjo vandentiekį ir kanalizaciją.

Tarpukariu namas priklausė žmogui keista pavarde – Mendelis Very-Bey. Sena kaunietiška legenda sako jį buvus aukso prekeiviu, ir jei tai būtų tiesa, jis dar ne tokius „rūmus“ šioje geroje vietoje būtų pastatęs. Bet iš tikrųjų, Very-Bey turėjo čia krautuvę, kurioje užsiiminėjo „įvairenybių prekyba“; kitas pirmo aukšto patalpas nuomavosi valgykla. (Įdomu, kad kažkas panašaus, o būtent, „Senienų krautuvė“ šiame name veikė ir mūsų laikais ir užsidarė visai neseniai, o „valgykla“, tiksliau, aludė įrengta dabar). 1930 metų vasarą savininkas paprašė leidimo „perdirbti langas į durį“ A. Mickevičiaus gatvės fasade ir taip padarė įėjimą bei dideles virtinas toje vietoje, kur jos yra ir šiandien[29]. Tarybiniais laikais čia, rodos, buvo daržovių krautuvė.

Namas Laisvės al. 36b

XIX amžiuje pastatytas medinis namas – nors ir smarkiai apgadintas, bet vienintelis likęs iš Laisvės alėjos kiemuose buvusių medinių sodybinių gyvenamųjų namų. Didelis sklypas, buvęs Kartofliškių palivarko dalis, tarpukariu buvo „Dobrovolskio činšo teisėmis“ valdomas (tikriausiai, paveldėtas iš tėvų Viktoro Tado ir Benediktos Majauskų) seserų Majauskaičių: Jadvygos Pacevičienės ir Elenos (Helos) Skirgailienės. Beje, paprastai nurodoma 1897 metų šio medinio namo statybos data gali būti neteisinga: namas galėjo būti statytas dar Majauskų – tėvo, mirusio 1868, ar motinos, mirusios 1894 metais. Pacevičienė mirė 1927 metais, jos sklypo dalį 1929 metais nusipirkęs Kazimieras Pocius iš karto jį pardavė gydytojui, pulkininkui Pranui Sližiui, kuris 1930 metais prie Laisvės alėjos pasistatė kino teatrą „Kapitol“, o ši, vidurinė sklypo dalis iki pat 1940 metų nacionalizacijos priklausė Helai Skirgailienei[30].

2016 metų nuotraukos

Šis medinukas kauniečiams pažįstamas kaip buvęs „liaudiško“ stiliaus restoranas „Žalias ratas“. Nuo 2016 metų pavasario name kurį laiką veikė Žydų studentų centras. 2019 metų spalio 28 d. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo turto paveldo vertinimo komisijos posėdyje buvo svarstomas nebenaudojamo namo „paveldosauginio statuso klausimas“. Įdomu būtų sužinoti, ar po posėdžio šis statusas paaiškėjo.

***

Tuo, kad „gėdos architektūros“ reiškinys buvo žinomas jau tarpukario kauniečiams, galime įsitikinti perskaitę pirmojo „Vadovo po Kauną“ autoriaus Vaclovo Čižiūno kvietimą 1935 metais pasivaikščioti Donelaičio gatve, kur „senieji pastatai šalia kasmet naujai augančių puošnių namų, tartum gėdindamiesi savo pačių buities, prisigūžę laukia savo pasmerkimo ir mirties valandos. Taip senasis, „rusiškasis“ Kaunas nyksta mūsų pačių akyse“[31]. Šiandien beveik visas išlikęs ir iki šiol „rusišku“ vadinamas Kauno medinukų rinkinys, mus pasitinkantys K. Donelaičio gatvės pradžioje, yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Namas K. Donelaičio g. 11

Du šalia stovintys medinukai (Nr. 7 ir Nr. 11) buvo pastatyti XIX amžiaus pabaigoje Iciko Danovskio. 1895 metais abu juos nupirko Įgulos soboro statybos rangovas Loginas (Lionginas) Ščerbakovas. Tai jis pasirūpino namukus papuošti „rusiško“ (ar veikiau „ukrainietiško“) stiliaus drožiniais, kuriuos sukūrė jo kvietimu į Kauną atvykę ir Soborą dekoravę meistrai iš Černigovo gubernijos (Ščerbakovas turėjo ten nuosavybę)[32].

Šį, mažesnį namą Ščerbakovas greitai pardavė. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė darė prielaidą, kad jame gyveno Soboro statyboje dirbę darbininkai, tad užbaigus statybą namas tapo nebereikalingas[33].

Tarpukariu namas priklausė Dobkevičiams. Nuo 1920 metų viceministru, 1922 metais Galvanausko vyriausybės Finansų ministru buvęs Jonas Dobkevičius, nuo 1925 metų iki mirties vadovavo Prekybos ir pramonės rūmams; paskutiniais gyvenimo metais buvo Vengrijos Karalystės generalinis konsulas Lietuvoje. Žmoną Valentiną Tepliakovą jis parsivežė iš Sankt-Peterburgo. Šeimoje augo trys vaikai: be karo lakūno, lėktuvų konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus, 1926 metais žuvusio per lėktuvo bandymus Aleksoto aerodrome, buvo dar Valentina (ji ištekėjo už Jurgio Jankausko) ir Aleksandras, abu 1944 metais pasitraukę į Vakarus.

Šiam namui „pasisekė“ (arba ne, kaip pažiūrėti) – 2001 metais jame įsikūrė restoranas „Bernelių užeiga“. Gausiai „nėriniais“ dekoruotas fasadas, atviras prieangis su suoliukais bei tekintomis profiliuotomis kolonėlėmis – viska yra nudažyta kičinio blizgančių dažų derinio. Langai liko be profiliuotų rėmų, nes buvo pakeisti dar tarybiniais laikais; nebėra ir langinių. Virš kiemo priestato restorano savininkai be jokio leidimo pristatė didelį balkoną.

Namas K. Donelaičio g. 11a

Tam pačiam sklypui priklausė ir kieme už „Bernelių užeigos“ pasislėpęs medinis namas su spalvotais stiklais įstiklinta veranda. Tai – buvusi 1900 metais Ščerbakovo pastatyta ir kartu su namu parduota medinė arklidė, kurioje buvo įrengti papildomi kambariai darbininkams gyventi.

Namas K. Donelaičio g. 7

 Kiemo fasadas

Šiame name Ščerbakovai gyveno iki 1924 metų. Valda priklausė Liongino Ščerbakovo sūnui Fadiejui Ščerbakovui[34], o 1924 metais buvo parduota anglų literatūros profesoriui Pranui Augustaičiui (1883-1941).

1931 metais Augustaitis su žmona Aleksandra persikėlė į mūrinį namą kieme, kurį pasistatė pagal inžinieriaus Klaudijaus Dušausko-Duž projektą (dabar Nr. 7a); užpakalinę sklypo dalį pardavė Stasiui ir Julijai Matjošaičiams, kurie 1932 metais ten pasistatė savo mūrinį inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektuotą namą (dabar Nr. 9), o šį medinuką prie gatvės – Rusų gimnazijos direktoriui Aleksandrui Timinskiui (1884-1959). Taip viename kieme apsigyveno rinktinė Kauno intelektualų kompanija. Pas Aleksandrą ir Verą Timinskius dažnai lankydavosi Levas Karsavinas, kartais jis netgi likdavo nakvoti kartu su savo šunimi (apie šunį pasakojo Maskvoje gyvenantis Timinskio anūkas Aleksejus Nikolskis)[35]. Name buvo aštuoni kambariai – mažiausiai, du butai, kurių vienas buvo nuomojamas. 1931 metais mūrinę malkinę „savo ir nuomininkų malkoms“, sandėlį ir virtuvę, priglaustą prie medinio namo Timinskiui projektavo pats Bronius Elsbergas.

Namas, su kaimyniniu medinuku Nr. 5 sujungtas ugniasiene, puikuojasi trimis sluoksniais drožinėtų pokarnizinių juostų „nėrinių“, tebeturi langų sandrikus, įsprūdines duris bei langines; rodos, išliko ir nemažai autentiškų vidaus detalių: vyriai, rankenos, profiliuoti langų rėmai, koklių krosnys. Po rytine namo dalimi yra rūsys su cilindriniais skliautais. Kadaise turėtą atvirą prieangį su kolonėlėmis namas prarado dar tarpukariu: 1932 metų vasarį seniems „gonkoms“ buvo surašytas griovimo aktas, nes jos „išsikišusios į gatvę per statybos liniją ir trukdo gatvės sutvarkymui ir šaligatviu judėjimui“[36]. Liko tik puošnaus trikampio frontonėlio, paremto stulpelių poromis, akcentas. Namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau jau dešimtmetį stovi apleistas.

Namas K. Donelaičio g. 5

1894 metais didelė valda Donelaičio (anuomet Proviantskaja) gatvės ir Vytauto (anuomet Michailovskij) prospekto kampe su šešiais mediniais namais ir dideliu sodu priklausė valstybės patarėjui Berliakovui. XX amžiaus pradžioje visas sklypas atiteko vokiečiui pirkliui, Kauno miesto valdybos nariui Rudolfui Markeriui ir jo žmonai Michalinai. Kampinę sklypo dalį 1925 metais Markeriai pardavė gydytojui Vladui Kairiūkščiui, o ši dalis lieko jiems.

Ant namo durų užrašyta data – 1896 – veikiausiai nurodo jo pastatymo metus; žinoma net projekto autoriaus pavardė – Vladimiras Serocinskis. Fasado dekoras primena istoristinių mūrinių namų stilistiką: profiliuotas apkalimas po langais sudaro būdingus stačiakampius, atsikartuojančius dvivėrių įsprūdinių durų bei langinių papuošime. Virš įėjimų išlikę metaliniai stogeliai su ažūriniais trikampiais skydais ir konsolėmis. 1916 metais name buvo įvesta elektra. Iki šių dienų išliko baltų koklių krosnys. Dar vienas, senesnis medinis namas ir medinis sandėlis stovėjo kieme; jie buvo nugriauti 1977 metais.

Markerio duktė Aleksandra ištekėjo už Bronislavo Sollomino. Prie gatvės, kur augo didelis Markerių sodas, Sollominai 1926 metais pasistatė gražų mūrinį namą (šiandien Nr. 3, projektas inžinieriaus Stanislovo Mako). Šeima gyveno kiemo medinuke, kuris 1928 metais buvo pertvarkytas: jame buvę 10 kambarių padalinti į du butus. Briežinį pasirašė Jonas Salenekas.[37]

Sollominų duktė Irena Sollominaitė ištekėjo už Prano Hikso. Hiksas buvo gimęs Vilniaus Verkių dvare, priklausiusiame kunigaikščiui Peteriui Vitgenšteinui, pas kurį jo senelis – iš Čekijos kilęs Johanas Hiksas dirbo miškininku. Johanas Hiksas vyresnysis buvo vedęs prancūzę Magdaleną Bulmas, o vienas jo sūnų – Johanas Hiksas jaunesnysis tapo žymiu XIX amžiaus fotografu. Iš tokios tai nepaprastos šeimos kilęs Pranas Hiksas žinomas kaip pirmasis Lietuvos karo lakūnas, vėliau dirbo „Metalo“ fabrike vyriausiuoju inžinieriumi, garsėjo kaip automobilių žinovas ir lenktynininkas. Lenktynėse jis dalyvaudavo kartu su žmona Irena. Jų abiejų atminimui 2012 metais ant namo pakabinta memorialinė lenta, kuri skelbia, kad šiame name jie gyveno nuo 1955 metų: nacionalizuotame name savininkams buvo paliktas vienas butas, bet ir jis buvo virtęs „komunaliniu“, kai į vieną jo kambarių atsikėlė Nekrasovų šeima. Išėjęs į pensiją Pranas Hiksa bandė sumeistrauti skraidantį automobilį; Irena Hiksienė dirbo rusų ir vokiečių kalbos dėstytoja.

Hiksai turėjo keturias dukteris. Viena jų, Rudolfo Markerio proanūkė, Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos violončelės mokytoja Jūratė Veiverienė šiandien yra šio namo šeimininkė. Ji prisimena, kad

„nuo 1955 m. kasmet valdininkai sakydavo, kad namą kitą pavasarį griaus. Dėl to čia gyvenusi mama, tėtis ir teta [Irenos Hiksienės sesuo Janina Sollominaitė] neskubėjo jo tvarkyti. O daug geresnės būklės panašaus amžiaus namą, stovėjusį kieme, sovietmečiu nugriovė. Mama negalėjo žiūrėti, kaip tą namą ardė: ji ten buvo gimusi. O griovė labai po truputį – darbininkai atskirai išsiėmė langus, duris, lentas. Žmonės pasakojo, kad iš tų statybinių medžiagų kitoje vietoje medinukas iškilo“[38].

2009 metais, atgavusi didesnę namo dalį, Vilniuje gyvenanti savininkė lyg ir pradėjo jį restauruoti, tačiau darbai nepasistūmėjo. Šiandien ganėtinai apleistas medinukas, rodos, pamažu sulenda į žemę.

Ant to paties namo 1994 metais pakabinta medinė memorialinė lenta primena kitą šio namo gyventoją: „Šiame name 1940 m. gyveno ir dirbo Lietuvos kariuomenės savanoris, Steigiamojo seimo narys, žurnalistas, kultūros darbuotojas Petras Ruseckas. Žuvo 1945 m. Karagandos lageryje“. Ruseckas, kadaise suvaidinęs svarbų vaidmenį lenkų POW sąmokslo dalyvių suėmime ir bylos tyrime, vienas iš Lietuvių žurnalistų ir rašytojų sąjungos įkūrėjų, čia gyveno vos kelis mėnesius: 1940 metų gegužės mėnesį jis jau gyveno Vilniuje.

Namai K. Donelaičio g. 1, 1a / Vytauto pr. 95

Vieno aukšto su mansarda tamsiai žalias medinukas judrioje gatvių sankryžoje pastatytas 1878 metais. Sklypo gilumoje išlikęs dar vienas namukas, Nr. 1a, pastatytas apie 1860 metus – ko gero seniausias Kauno centre išlikęs medinukas. Tai to paties Berliakovo, vėliau Markerių sklypo dalis, kurią Markeriai 1925 metais pardavė gydytojui Vladui Kairiūkščiui. Žinoma, kad 1894 metais Berliakovas prie kampinio namo pristatė į Donelaičio (Proviantskaja) gatvę kampu išeinantį priestatą. Namukas anuomet buvo kuklus: jo pagrindinis fasadas su įėjimu kairiame krašte tęsėsi palei Vytauto (Michailovskij) prospektą[39].

1926 metų liepą Kairiukštis „išimties keliu“ gavo leidimą namo kapitaliniam remontui: apkalė jį naujomis lentelėmis, pakeitė duris ir net padidino Vytauto prospekto priestatą nauju prieangiu. Projektą paruošė inžinierius Stanislovas Makas. Jo suprojektuotos dekoruotos įsprūdinės durys su krištoliniais stiklais ir šiandien puošia įėjimą. Projekte pavaizduotas namas labai skiriasi nuo 1894 metais matyto: jo ilgojo fasado įėjimas pasislinko į dešinę ir įgijo prieangį (gonkas).

Kairiukštis turėjo name privačią praktiką, tad naujas prieangis pažymėtas kaip „laukiamojo veranda“, o visas priestatas kaip „per pusę veranda, per pusę koridorius, skiriamas ligoniams“. Bet ir čia buvo nusižengta įstatymui: savininkas pradėjo statyti prieangį anksčiau nei gavo leidimą, tad neapsėjo be protokolo ir „patraukimo atsakomybėn“[40].

1930 metais pagal Algirdo Šalkauskio projektą kiemo pusėje prie namo buvo pristatytas mūrinis dviejų aukštų modernistinis priestatas „vonios ir kitų patogumų įrengimui“. Prašydamas statybos leidimo savininkas prašo „atsižvelgti į tai, kad medinis namelis kieme bus su laiku sugriautas“, nes jis atsidūrė per arti priestato. Taigi, kaip ir pasižadėjo seniausią namą griauti, bet kol kas prašo leisti jį padengti „geležimi“. Prie prieangio-laukiamojo buvo pristatytas dar „naujas WC“[41].

Sodas taip pat išliko netoliese, Gedimino gatvės gale gyvenusios Juditos Vaičiūnaitės vaikystės prisiminimuose:

„O pavasarį – svetingai atvertas daktaro Vlado Kairiūkščio sodas Donelaičio gatvės gale, kur subėga Parodos gatvės nuokalnė ir Vytauto prospektas. Žali vaismedžių šešėliai. Skolinta knyga iš svetingų „Spaudos Fondo“ direktoriaus Balio Žygelio namų“ [42].

Namas figūruoja Vytauto Sirijos Giros romane Nakties muzika: „Vytauto prospekto ir Donelaičio gatvės kampe, žodžiu, priešais Parodos gatvę, stovi medinis namas...(...) Taigi pluša tame namelyje siuvėjas ir nuomoja studentams kambarį“[43]. Suprantama, jokio siuvėjo nebuvo, o vidurių ir vaikų ligų gydytojas Vladas Kairiūkštis (1887-1965) čia gyveno ir dirbo iki mirties.

Vladas Kairiūkštis buvo garsaus pedagogo Juozo Kairiūkščio sūnus, Krokuvos universiteto absolventas; tarp jo brolių ir seserų – trijų Seimo narių, teisingumo ministro ir Ministro pirmininko Antano Tumėno žmona Janina Tumėnienė; menotyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė; gydytojas, prof. Jonas Kairiūkštis; dailininkas Vytautas Kairiūkštis (viso buvo 8 vaikai). Viena Vlado Kairiūkščio duktė – skulptorė Meila Kairiūkštytė-Balkus (1922-2015) pasitraukė į Vakarus, vėliau gyveno Amerikoje. Kita duktė – gydytoja Aldona – ištekėjo už būsimo garsaus disidento Liudo Dambrausko (1921-2013). Nacių okupacijos metu ji iš geto išvedė ir išgelbėjo savo klasės draugę. Dabar čia gyvena gausi Liudo Dambrausko sūnaus ir Kairiūkščio anūko, žinomo Kauno advokato Sauliaus Dambrausko šeima: žmona Jolanta, septyni vaikai ir anūkai. Žaliajam namui pasisekė. Ir seniausias namukas kieme, nors "naujoviškai" apkaltas, bet vis dar gyvas.

***

Pirmajame Naujo miesto plane Nikolajevskij prospektas kalno nesiekė; jis buvo išplanuotas tik iki Rumšiškių (anuomet) gatvės, tapusios Michailovskij prospektu. Laisvės alėjos „galiuko“ nebuvo ir 1871 metų miesto plane. Vėliau šioje vietoje atsiranda siaura gatvelė; 1887 metais ji buvo išgrįsta, bet dar ilgai jos aplinka priminė vasarvietę. Algimantas Miškinis teigia iki 1890 metų čia buvus iš viso 6 namus: penki stovėjo pietiniame šone ir tik vienas (ar tik ne šis?) – šiauriniame[44]. Šioje prospekto atkarpoje XIX amžiuje mūrinė statyba gatvės perimetre nebuvo privaloma ir namai buvo mediniai.

Namas Laisvės al. 4

Šiandien vienintelis likęs medinis namas – spėjama, iš XX amžiaus pradžios. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė teigė, kad jis atsirado iki 1910 metų Boleslovo Urbonavičiaus sklype, kurį jis įsigijo 1897 metais[45]. Tačiau 1903 metų teritorijos tarp Michailovskij prospektas, Nikolajevskij prospektas, Petrovskij parkas ir doroga („kelias“, būsimoji Parodos gatvė) situacijos planas rodo Urbonavičių valdą buvus teritorijos viduje: į Laisvės alėją išeina du namai (būsimieji Yčų, kurių vienas mūrinis dviejų aukštų stovi iki šiol, o vietoje kito, medinio, 1928 metais Yčai pasistatė trijų aukštų mūrinį), o likęs prospekto perimetras iki kalno pažymėtas kaip „Cvetulino“[46]. Tai, kad šio namo plane nėra, nebūtinai reiškia, kad jo dar nebuvo: rodos, nežinomas braižytojas tiesiog apsiribojo Urbonavičiams priklausiusių statinių nurodymu, o šis namas galėjo priklausyti Cvetulinui.

Neaišku, ar namas pateko į sklypo, 1926 metais įsigyto Jono Šliūpo dukters ir Martyno Yčo žmonos Julijos Hipatijos Yčienės, ribas. 1927 metais sklypą su šiuo ir dar vienu mediniu namu nusipirko Kauno universiteto Ausų, nosies ir gerklės ligų katedros ir klinikos vedėjas Petras Radzvickas. Viename tų namų vienu metu gyveno Vincas Krevė-Mickevičius. Tarp namų buvo šulinys. Sklypas tęsėsi iki pat Vytauto kalno ir sutapo su 1903 metų plane pažymėtu Cvetulino sklypu. Tarp Radzvicko ir Yčų valdų pravažiavimas vedė į Juozo ir Emilijos Gvildžių valdą, kuri taip pat tęsėsi iki pat kalno už Radzvicko valdos[47].

1927 metų gegužę Radzvickas pateikė prašymą „leisti atlikti ištaisymą manim pirktuose namuose, esančiuose prie Laisvės al. 2“. Vienam iš dviejų namukų buvo „reikalingas naujas skardinis stogas, ištaisymas ir nudažymas išorinio apsiuvimo ir smulkus vidinis remontas“. Patikrinus, konstatuota, kad „skindelių stogas kiauras. Namai randasi dar geram stovi“. Leidimas buvo duotas, tačiau liepos mėnesį Kauno miesto technikas gavo iš Statybos inspektoriaus Antano Macijausko telefonogramą, informuojančią, jog „Laisvės al. 2 daromas neteisėtas medinio namo kapitalinis remontas“. Tuo pat metu Radzvickas prašo leisti „ištinkuoti mano gyvenamus medinius namus, esančius prie Laisvės al. 2 (ten yra du namukai)“. Rodos, tinkuoti norėjo abu ir rašo, kad vieno jų remontas sustabdytas. Liepos mėn policijos pranešime vėl rašoma, kad „D-ro Radzvicko kieme (...) perstatomi gyvenamieji mediniai namai“, kai tuo tarpu „Miesto valdyba yra leidusi jam perdengti vien skarda stogą“. Reikalaujama „kaltininką patraukti teismo atsakomybėn“ ir „pasiaiškint, kodėl tatai buvo leista atlikti ir nurodyti kaltąjį policijos valdininką“. Nemalonumai dėl per didelio medinuko remonto tęsėsi iki rudens (palyginti neilgai): darbus tai leisdavo (motyvuojant tuo, kad „Miesto Valdyba žodžiu leido“), tai vėl stabdydavo, kol galiausiai, rugpjūčio 23 d. buvo liepta... namą nugriauti.

Kaip Radzvickui pavyko apginti savo medinuką, nežinia, bet byla jam taip ir nebuvo iškelta ir daugiau namo griovimo reikalaujama nebuvo. Kuriam iš dviejų namų buvo kilęs pavojus, taip ir lieka neaišku.

.

Spalio mėnesį Radzvickas prašo leidimo aptverti savo sklypą iš gatvės pusės, o sekančiais, 1928 metais vasarį nori priešais savo namus „padaryti savo lėšomis darželį, kaip tatai yra daroma prieš kitus namus kitose miesto gatvėse“. „Darželio“ įrengti neleido ir neaišku, kur jis buvo numatomas, nes abu namai stovėjo prie pat gatvės, o tų pačių metų kovą buvo netgi surašytas protokolas dėl to, kad „esamų dviejų medinių namų yra išsikišę dvejos medinės gonkelės į Laisvės alėją“[48]. Laimė, kad išskirtinis penkiasienis namuko rizalitas nenukentėjo.

Po Radzvickio mirties 1931 metais sklypą paveldėjo jo našlė Aleksandra Radzvickienė ir sūnus Petras. 1938 metais paveldėtojai planavo abu namus nugriauti, o jų vietoje pasistatyti didelį daugiabutį. Jei planas būtų buvęs įgyvendintas, šio namo jau nebebūtų. Bet įvyko taip, kad naują namą pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą statė viena Radzvickienė, kuriai priklausė vienas trečdalis viso sklypo, tad 1939 metais ji, nugriovusi vieną medinį namą, pasistatė tik trečdalį planuoto namo prie pat kalno, o kitoje pusėje, kuri priklausė jos sūnui, liko stovėti medinukas.

1940 metais atsargos pulkininkas, inžinierius Aleksandras Katche pateikė prašymą šiame mediniame name įsteigti parfumerijos ir kosmetikos laboratoriją, kurioje trys darbuotojai žadėjo gaminti „dantų pastą, dantims miltelius „Chlorodont“, dienos kremą, nakties kremą ir skutimosi kremą“ vokiečių firmai „Leo-Werke, Dresden“. Laikas tam buvo ne pats geriausias – vasario pradžia, iki pirmosios okupacijos buvo likę keli mėnesiai. Leidimas buvo duotas vieneriems metams. Prašyme pažymima, jog „šiame name kitų gyvenamų butų nėra“, taigi, medinukas tuo metu buvo negyvenamas[49].

Rąstinis namas, stovintis ant aukšto tinkuotų plytų cokolio, išsaugojo nemažai tikrai vertingųjų savybių – tai ir minėtas, gatvės fasadą puošiantis penkiasienis rizalitas, apkala su išpjaustyta pokarnizine juosta, mezonino balkonėlis su originaliu langų skaidymu. 1981 metais namas buvo įamžintas seriale „Raudonmedžio rojus“ (nors pačiame romane nėra paminėtas).

***

Šiandien keliavome tik centrinėmis Kauno gatvėmis: Kęstučio, K. Donelaičio, V. Putvinskio, Laisvės alėja. Čia vis dar stovinčių medinukų likimas priklauso ne nuo neaiškiais kriterijais besivadovaujančių „specialistų“ nustatomų „vertingų savybių“, juolab ne nuo istorikų „sentimentų“, bet nuo naujų nekilnojamo turto vystytojų „apetito“: atsiradus galimybei užvaldyti sklypą geroje vietoje, nedelsiant paruošiamas daugiabučio ar „daugiafunkcinio“ namo projektas (visai neseniai visi jie buvo stikliniai ar „parūdiję“, ar blizgančiu klinkeriu aptaisyti, šiandien dažniausiai – tamsiai pilkos „dėžės“, apjuostos grubiais „prancūziško“ tipo balkonų strypais), kurį beliko „suderinti“ ir voilà – vietoje niekieno nesaugomos (beje, saugomoje teritorijoje) miesto istorijos dalelės jau stovi pelningas naujadaras.

---

[1] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė „Kauno miesto raidos ir planavimo apžvalga“ // Kauno miesto planai XIX a.-XX a, I p. Sud. Nijolė Ambraškienė ir Vitalija Girčytė. Kaunas: Kauno apskrities archyvas, 2007. P. 15.

[2] KRVA F. 218, ap. 2, b. 7772.

[3] Nuo 1929 metų „mūro kvartalas“ jau apėmė visą geležinkelio stoties rajoną.

[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2950.

[5] Vytautas Sirijos Gira. Raudonmedžio rojus. Vilnius: Vaga, 1978.

[6] Centro medinukų žemėlapis. KAFe 2019.

[7] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9731.

[8] Smoličiaus pavardė buvo žinoma Baltarusijoje. Manoma, kad Kaune kurį laiką gyvenęs garsus nepriklausomos Baltarusijos politinis veikėjas Arkadij Smolič, kaip tik 1922 metais grįžo iš Lietuvos į Tarybinę Baltarusiją, kur tapo Valstybinio universiteto geografijos profesoriumi, 1930 metais buvo suimtas, 1935 metais paleistas, 1937 metais vėl suimtas ir sušaudytas. Nežinia, ar sklypas Kęstučio gatvėje priklausė jo giminėms ir ar jis pats čia gyveno. Kita hipotezė susieta su Anatolijaus Sokolovo asmenybe. Gali būti, kad Smoličo sklypas atiteko Kauno miesto tarybos nariui, Kauno apygardos teismo teisėjui, Lietuvos piliečių rusų demokratinės sąjungos, Lietuvos stačiatikių vyskupijos tarybos ir kitų visuomeninių organizacijų nariui Anatolijui Sergejevičiui Sokolovui. Jis buvo gimęs Kaune, studijavo Maskvoje, mirė 1938 metais.

[9] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2921.

[10] Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai, 1999. P. 62-63.

[11] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/81

[12] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2950.

[13] Pagal Ašmensko atsiminimus (Centro medinukų žemėlapis. KAFe 2019).

[14] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2926.

[15] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2953.

[16] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2978.

[17] KRVA F. 218, ap. 2, b. 1156.

[18] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9287.

[19] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/853

[20] KRVA F. I-61, ap. 2, b. 5845; F. 214. Ap. 1, b. 5699.

[21] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6281.

[22] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6282.

[23] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6264, 6265.

[24] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/281; KRVA F. 61, ap. 3, b. 1423; F. 214, ap. 1, b. 5696.

[25] Judita Vaičūnaitė. Vaikystės veidrody. Vilnius: Baltos lankos, 1996. P. 64.

[26] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6249.

[27] http://marijosblogas.blogspot.com/2017/11/kaunasnykstantis-ir-isnykes-juozo-ir.html

[28] https://kurgyvenu.lt/Kaunas/K._Donelaicio_g._41-1oeRf

[29] KRVA F. 218, ap. 2, b. 4809.

[30] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3921.

[31] Vaclovas Čižiūnas. Vadovas po Kauną ir apylinkes. Kaunas: Spaudos fondas, 1935. P. 74.

[32] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. http://archimede.lt/kaunas/pastatas/100; F. 214, ap. 1, b. 1024; F. 61, ap. 2, b. 6570; Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 151-152.

[33] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/98; KRVA F. 214, ap. 1, b. 1020.

[34] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. http://archimede.lt/kaunas/pastatas/100.

[35] Асия Ковтун. „Роль А. И. Тыминского в жизни русских Каунаса“ // http://www.russianresources.lt/archive/Timin/Timin_1.html

[36] KRVA F. 2018, ap. 2, b. 1089.

[37] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/99; KRVA F. I-61, ap. 2, b. 6366; F. 214, ap. 1, b. 1020; F. 218, ap. 2, b. 1077, 1078, 1079.

[38] Vaida Milkova „K. Donelaičio gatvėje planuojama atkurti medinuką“ // Kauno diena 2009-06-27.

[39] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 151-152; http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/101; KRVA F. I-61, ap. 2, b. 6087, 6366; F. 214, ap. 1, b. 1015; F. 218, ap. 2, b. 1073, 1074.

[40] KRVA F. 2018, ap. 2, b. 1073.

[41] KRVA F. 2018, ap. 2, b. 1074.

[42] Judita Vaičiūnaitė. Vaikystės veidrody. Vilnius: Baltos lankos, 1996. P. 28.

[43] Vytautas Sirijos Gira. Nakties muzika. Kn. I. Vilnius: Vaga, 1986. P. 85.

[44] Algimantas Miškinis. Kaunas. Laisvės alėja. Vilnius: Savastis, 2009. P. 23.

[45] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/141; KRVA F. 214, ap. 1, b. 3643; F. 218, ap. 1 b. 74; F. 218, ap. 1, b. 180; F. 218, ap. 2, b. 3873, 5651. KRVA F. 214, ap. 1, b. 3643.

[46] KRVA F. 214, ap. 1, b. 3643.

[47] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3868, 3872. Juozas ir Emilija Gvildžiai sklypą nusipirko iš Yčienės 1928 metų liepos 24 dieną.

[48] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3865.

[49] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3867.