Kaunas nykstantis ir išnykęs: Centrinio pašto likimas

Štai ir atėjo laikas pakalbėti apie nykstančius Kauno Centrinio pašto rūmus. Šių (2019) metų sausio 14 dieną atsitiko nelaimė, kurios seniai galima buvo tikėtis: nešildomose šio architektūros paminklo patalpose (rodos, ketvirtame aukšte) sprogo vamzdis, vanduo užliejo žemiau esančias patalpas iki pat pirmo aukšto, pro sienas prasiskverbė į išorę ir virš lenktų langų sustingo varvekliais. O juk pastato, daugelio senesnių kauniečių nostalgiškai prisimenamo kaip susitikimų ir pasimatymų (ant laiptų, „po laikrodžiu“) vietą, pardavimo, apleidimo ir gelbėjimo istorija tęsiasi jau ne vienerius metus.

„Šių dienų moderninės valstybės organizme paštas turi didelę reikšmę: gerai įrengtas paštas ne tik vidujinis valstybės reikalas, bet nemažai reiškia ir tarptautiniuose santykiuose“[1]. Tokiais žodžiais architektas Feliksas Vizbaras pradeda savo straipsnį leidinyje Technika ir ūkis pristatydamas neseniai savo sukurtus Centrinio pašto rūmus.

Nuo XIX amžiaus pabaigoje visame pasaulyje paštui buvo statomi įspūdingiausi rūmai, o XX-to amžiaus pirmoje pusėje pašto rūmai įgijo modernistinės architektūros formas. Vienas tokių, sostinei pritinkantis, architektūrinės išraiškos originalumu pasižymintis Centrinis paštas, 1930-1932 metais buvo pastatytas ir Kaune. Anuomet po Kauną vaikščiojęs italų žurnalistas Džiuzepė Salvatoris jį įvertino kaip pastatą „su neįprastais ir įmantriais racionaliosios architektūros motyvais“[2].

Vieta naujų Pašto rūmų statybai buvo pasirinkta tarp senojo, carinio pašto pastato ir Žydų banko pasažo, nugriovus čia stovėjusį vienaaukštį medinį namą, kuriame buvo „Paramos“ ir „Taupos“ krautuvės, knygynas ir leidykla, turėję išsikraustyti kitur, o taip pat kai kurie senojo pašto skyriai. 1930 metais Lietuvos aidas skelbė: „Lūšnelės vietoje, kur tilpo kadaise pašto siuntinių ir telefono pasikalbėjimo skyriai, dabar statomi nauji, moderniški pašto rūmai“[3].

Šiandien nė vieno buvusių Centrinio pašto „kaimynų“ nebėra. Senasis pašto, telegrafo ir telefono trijų aukštų pastatas (vadinamas „Godlevskio namas“) smarkiai nukentėjo II pasaulinio karo pabaigoje. XIX amžiuje statytas namas buvo gražus, „istoristinis“, su „venecijietiškais“ langais fasadų kraštuose. Po karo jis buvo nugriautas ir jo vietoje Kauno gete išgyvenęs architektas Jokūbas Peras pastatė įspūdingą „stalinistinės“ architektūros gyvenamąjį namą. O štai pasažą ir patį Žydų banką sunaikino kitokio pobūdžio „karas“: pasažą nugriovė 1977-aisiais, o 1981 metais Pašto rūmų pašonėje atsirado Zoologijos muziejaus „dežė“.

1929 metais Susisiekimo ministerijos paskelbtą konkursą laimėjo inžinieriaus Felikso Vizbaro projektas, tapęs vienu gražiausiu jo kūriniu. Beje, kaip ten buvo su tuo konkursu, nežinia. Antai, Paštininkų žodis rašė, jog Iš pradžių projektas buvo tiesiog užsakytas Pašto valdybos skyriaus inžinieriui Kleopui Gaigaliui, be vėliau, nežinia kodėl, buvo priimtas Vizbaro, kuris tuomet buvo Susisiekimo ministerijos vyriausias inspektorius, projektas[4]. Apie jokį konkursą neužsimenama. Pats Vizbaras rašo trumpai, kad jo projektą „Inžinierių Taryba pripažino tinkamiausią“[5], bet Paštininkų žodis pastato vidaus įrengimu ir išplanavimu nebuvo patenkintas ir klausė, ar tik nebus čia kaltos „asmeniškos ambicijos“, privertusios tokio „patogaus“ Gaigalio projekto atsisakyti[6].

Statyba prasidėjo 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais. Ta proga ir jubiliejinis medalis Pašto fasade buvo įmūrytas (toks pat, Petro Rimšos sukurtas medalis buvo įkomponuotas ir į tais metais pastatytos gaisrinės fasadą, ir į mečetės minaretą), o po jo „aukso raidėmis“ užrašyti tuometinės „valdžios“ – Prezidento Antano Smetonos, Ministro pirmininko Juozo Tūbelio, Susisiekimo ministro Vytauto Vileišio ir Valstybės kontrolieriaus Vinco Matulaičio vardai.

Planuojama buvo ir kitokiais būdais Vytautą Didįjį pagerbti – vienaip ar kitaip į pašto pastatą įkomponuoti Vytauto statulą, pvz., pastatyti ją, kaip Karo muziejuje, tiesiog vestibiulyje: „Pilietis, turėdamas pašte reikalą, iš Laisvės Alėjos pasikels laiptais į prieangį, kur jis pirmiausia pamatys didelę Vytauto Didžiojo statulą“[7]. Dar po kelių mėnesių Lietuvos aidas praneša, jog statulą siūloma statyti prie įėjimo, įkomponuojant ją į laiptus, o įėjime padaryti elektros apšviestą vitražą[8]. Visa tai galėjo pakelti Centrinio pašto rūmus vos ne į Tautos šventovės rangą (ir, kas žino, šiandien, galbūt, jų neištiktų toks liūdnas likimas). Pasiūlymų autoriai negalėjo žinoti, jog kada nors tikras Vytauto Didžiojo paminklas įsikurs Laisvės alėjoje visai netoliese.

Įėjus į vidų, vestibiulyje galima pamatyti paminklinę lentą, skirtą visiems rūmų statytojams, įskaitant „techninį personalą“ ir prie statybų prisidėjusias firmas (šiandien sakytume, „rėmėjus“). 1931 metų pabaigoje statyba buvo baigta ir 1932 metų sausio 2 dieną Centrinis Kauno paštas buvo atidarytas.

Tai buvo pirmas Vizbaro kūrinys, kuriame architektas sąmoningai plėtojo „tautinį“ stilių. Išorėje toks (iš esmės ideologinis) stilius pasireiškė ne kartą mūsų aptarta medžio drožybos imitacija cementiniuose, juodai nudažytuose langų apvaduose. Interjero dekoro „lietuviškumą“ aprašė pats autorius:

„Visa salė papuošta originaliais pašto ženklais, kurie buvo išleisti nuo nepriklausomybės paskelbimo dienos. Dailininkas p. Kalpokas juos nupiešė ant audeklo ir dar padailino žičkų juosta. Gale salės yra sienose pastatyti trys vitražų pavidalo skydai – vaizduoją mūsų valstybės žemes – Klaipedą, Vilnių ir Gardiną. Iš kito galo dailininko Šimonies trys alegoriški stilizuoti iš Lietuvos paveikslai“[9].

Pašto ženklų buvo 103 ir jie, kaip matome, buvo piešti ne tiesiai ant sienų, bet ant drobės. Po jų esantis frizas kartojo „liaudiškų“ audinių raštus. Viduriniame Kazio Šimonio paveiksle buvo pavaizduota lietuvaitė su skydu, ant kurio nupieštas Vytis, Gedimino kalno fone. Šviestuvai buvo papuošti gipse stilizuotomis „lietuviškomis“ tulpėmis, „tam dalykui autorius pasinaudojo vienos Skapiškio nežinomos davatkėlės audėjos išaustu kaklaraiščiu“[10]. Vestibiulio ir operacijų salės grindys buvo „išklotos plytelėmis pasinaudojant mūsų staltiesių piešinių motyvais“. Taip tiesiogiai į sostinę buvo perkelta kaimiška lietuvių tapatybė, architekto žodžiais, „bene pirmąkart pritaikyta viešai statybai[11].

Bet ir tai dar ne viskas. Ten pat architektas pristato patalpų išdėstymą kaip „grynai lietuvišką bustų išplanavimą“ (nevengdamas, tačiau, vokiškų terminų): kaip troboje

„iš vidurio namo įėjimas tankiai papuoštas gonkomis, toliau priemenė (Halle), iš kurios jau aiškiai pasiskirstoma į patalpas sulyg reikalu vienan galan – pirkia, antran galan – seklyčia, o per vidurį – maltuvė. Panašiai yra suplanuota ir paštas – iš vestibiulio publika susiskirsto sulig savo reikalu – tiesiog operacijų salė (laiškai, laikraščiai, pašto ženklai ir kt.) dešinėj – telegrafas, telefonas ir abonentų dėžutės ir kairėj – piniginis skyrius – piniginių perlaidų operacijos“[12].

Visi, turbūt, prisimename, jog mūsų laikais, įėjus į pašto pastatą, į kairę nuo vestibiulio, buvo telefono patalpos, o į dešinę – telegrafo. Šiandien tiek „pirkia“, tiek „seklyčia“ stovi tuščios. Kelis mėnesius trunkančios derybos su Lietuvos pašto administracija ir pažadai leisti bent laikinai panaudoti šias patalpas Art Deco baldų ekspozicijai vis dar lieka be rezultatų.

Centrinė pastato dalis yra penkių aukštų su aukštu atiku, o ją supantys link centro suapvalinti „sparnai“ – keturių aukštų su žemesniais atikais; jų lenkti juostiniai langai pagaminti iš krištolinio stiklo (šiandien dalis stiklų jau pakeista). Kraštuose stovi keturkampiai laiptinių bokštai-rizalitai, pagal aukštį esantys „per vidury“ ir taip nuostabiai subalansuojantys visą rūmų siluetą. Kol šalia nebuvo didelių namų, erdvė išryškino pastato šoninius laiptinių „bokštus“ su figūriniais vertikaliais langais. Cokolis, laiptai ir reprezentacinis trijų durų portalas (visi pagrindinio fasado langai ir durys buvo ąžuoliniai), prie kurio veda link sparnų išsiskleidžiantys laiptai, aptaisyti rausvu tašytu granitu. Fasadai padengti pilkai gelsvu tinku, primenančiu smiltainio apdailą. O ant plokščio stogo architektas numatė galimybę „pasinaudoti saulės atokaitą ir pasigrožėti plačiuoju Nemuno ir žaliaisiais Aleksoto krantais“[13]. Kaip paštui pritinka, 1935 metais centrinės dalies atike buvo įstatytas elektrinis laikrodis.

Galiniame pastato fasade išsiskiria cilindrinis laiptinės rizalitas-bokštas su spirale išdėstytais siaurais langeliais. Kieme esantys korpusai – vieno ir dviejų aukštų. Čia buvo įėjimas į siuntinių skyrių bei muitinę. „Tokiu būdu Laisvės alėja, mūsų principalinė gatvė, atsipalaidavo nuo vežikų ir vežimėlių, prikrautų dėžių ir maišų, nuo gan nepuošniai apsirengusių raudonkepurių nešikų ir kt., kas niekuomet nebuvo Laisvės alėjos papuošalu“, – paaiškina Vizbaras[14]. Tiesa, Paštininkų žodis primena, kad „pašto vežimai ir karietos jau atgyveno savo laikus ir užleido vietą judresniems padarams – automobiliams“, ir net išspausdino šių „padarų“, kurių Kauno paštas turėjo net penkis, nuotrauką[15].

Centrinio pašto kiemas

Kolonomis ir piliastrais puoštas vestibiulis su kesoninėmis lubomis bei operacijų salė. Viduje buvo liftai ir visi „moderniškos“ įstaigos patogumai, netgi darbuotojams įrengti dušai, valgykla ir virtuvė. Tiesa, kai kurių patalpų išplanavimą, liftų vietą, patalpų paskirtį teko pakeisti, nes jie pasirodė nepatogūs. Pvz., antrame aukšte turėjusį būti trijų kambarių pašto viršininko butą, aprašomą kaip „juokingą“ ir tik „kukliam valdininkui tinkantį“[16] pakeitė korespondencijos skirstymo salė.

Centrinio pašto operacijų salė

„Tautiniai“ objektus iš interjero pradėta šalinti dar 1952 metais. Su laiku dingo ir Šimonio paveikslai ir Kalpokų (Petras Kalpokas pašto ženklus piešė, rodos, kartu su sūnumi Rimtu) pašto ženklų „kolekcija“. Buvo užtinkuotos paminklinės lentos su vardais, išplėštas jubiliejinis medalis; operacijų salėje buvę ąžuoliniai baldai pakeisti „sovietiniais“. 1978-1980 metais į viršutinius salės langus buvo įstatyti Jono Bulavo vitražai su Zodiako ženklais. Antro aukšto salėje tautiniai ornamentai išliko. Tai, kad Marko Zingerio romane Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius, rašoma, kad „Centrinio pašto laikrodis kone pusamžį rodė tą patį, vis be penkių minučių septynios“[17], galima laikyti sustojusio laiko metafora. (Bet 1956 metų nuotraukoje, rodos, tiek ir yra.) 1990-1996 metais vykusi restauracija, kuriai vadovavo architektė Nijolė Švėgždienė, siekė, kiek tai įmanoma, buvusį interjerą atkurti. Jau 1991 metais Jolita Kančienė rašė apie „atnaujintą pašto ženklų motyvą“[18], tačiau šie ir kiti „atkurtieji simboliai tėra buvusiųjų interpretacija“[19].(Gardino herbo, suprantama, neatkūrė.)

Šiandien, arklius ir net automobilius pakeitus internetui, pašto nebereikia. Jau 2016 metais buvo rašoma, kad „pastato būklė yra kritinė“[20]. O štai 2017 metais vasarą priešais Centrinį paštą atsirado, ne, ne Vytauto Didžiojo, o ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio paminklas. Rodos, eina senasis burmistras Laisvės alėja Kanto gatvės link ir į apleistų Pašto rūmų pusę net nežvilgteli. Suprantama, juk pastatas nepriklausė Kauno savivaldybei. Jo statyba rūpinosi Lietuvos Respublikos vyriausybė, konkrečiai, Susisiekimo ministras Vytautas Vileišis. (Kodėl ne jo, o jo dėdės skulptūra priešais pastatyta?)

Pastatas ne kartą buvo vadinamas Kauno siekio patekti į UNESCO sąrašą „simboliu“, viena tų „erdvių“, kurios po trijų metų galėtų priimti Europos Kultūros sostinės renginius...Deja. O gal „rūmų“ architektas Feliksas Vizbaras tiesiog yra toks nelaimingas: jo namo vietoje ant „Vizbaro kalno“ greitai bus pastatyta „akys“, o du iškiliausius jo „tautinio stiliaus“ kūrinius – Centrinį paštą ir „Pažangos” rūmus ištiko liūdnas likimas.

Paėjėkime Laisvės alėjos galiuką ir pasukę E. Ožeškienės gatve, apeikime pašto sklypą aplinkui. Čia stovi dar vienas paštui priklausęs modernistinis Vizbaro pastatas – sveikas gyvas, nors ir nenaudojamas pagal paskirtį. Tai – Automatine telefono stotis (E. Ožeškienės g. 10), tame pačiame pašto sklype pastatyta 1933-1935 metais, nugriovus seną medinį namuką, kuriame ir prieš tai buvo telefono stotis. (Beje, 1933 metais Laisvės alėjoje buvo 4 telefonai-automatai.) Šalia išliko Žydų banko galinė siena (E. Ožeškienės g. 8).

Telefono stoties gatvės fasado fragmentas

Telefono stoties kiemo fasadas. Dar vienas cilindrinis rizalitas-bokštas.

Pastatas monumentalus, visai kitos stilistikos nei Pašto rūmai. Didžiulės puskolonės, remiančios labai platų atiką–antablementą, dar ir dabar daro „gniuždantį“ įspūdį; iš šonų simetriškai išdėstytas įėjimas ir įvažiavimas. Labai įdomūs yra kiemo fasadai: nuo gatvės atrodantis monolitinis pastatas kiemo pusėje padalintas į tris dalis. Vakariniame, gelžbetonio karkaso korpuse buvo pati telefono ir telegrafo stotis su angliška įranga. Rytinis korpusas buvo skirtas tarnautojų butams, o stoties administracija kartu su Plentų ir vandens kelių valdyba įsikūrė viduryje[21]. (Dar vienas telefono stoties kiemo korpusas pražuvo 1944 metais.)

Gerai prisimenu laikus, kai šiame pastate dar veikė tarpmiestiniai telefonai. Vėliau čia buvo įsikūrusi leidykla „Šviesa“. Dabar pastatą naudoja užsienio kapitalo bendrovė „Intermedix“.

---

[1] Feliksas Vizbaras „Kauno pašto rūmai“ // Technika ir ūkis. 1933. Nr. 5. P. 147-149. P. 147.

[2] Džusepė Salvatoris. Lietuva vakar ir šiandien. Vertė Rimantas Morkvėnas. Vilnius: Mintis, 1992. P. 30.

[3] Lietuvos aidas 1930-07-07.

[4] Paštininkų žodis. 1931 Nr. 3 (57). P. 10.

[5] Vizbaras. Op. cit. P. 147.

[6] Paštininkų žodis. 1931 Nr. 3 (57). P. 12.

[7] Lietuvos aidas 1930-07-07.

[8] Lietuvos aidas 1930-10-04. In Marija Drėmaitė, (Sud.). Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918-1940. Vilnius: Lapas, 2018. P. 132.

[9] Vizbaras. Op. cit. P. 148-149.

[10] Ibid. P. 148

[11] Ibid.

[12] Ibid.

[13] Ibid. P. 149.

[14] Vizbaras. Op. cit. P. 148.

[15] Paštininkų žodis. 1931 Nr. 3 (57). P. 11.

[16] Ibid.

[17] Markas Zingeris. Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius. Vilnius: Tyto alba, 1998. P. 153.

[18] Jolita Kančienė. In Kauno architektūra. Red. Agnė Jankevičienė at al. Vilnius: Mokslas, 1991. P. 155

[19] Jolita Kančienė. In Kaunas 1918-2015: architektūros gidas. Sud. Julija Reklaitė. Vilnius: lapas, 2016. P. 56.

[20] Ibid.

[21] Ibid. P. 58.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (III)

„Pažangos“ rūmai (Laisvės al. 53)

Vienas gražiausių Kauno pastatų, architekto Felikso Vizbaro „tautinio“ modernizmo šedevras, prisiglaudęs prie savo netikro brolio „Pienocentro“, kelia į dangų savo ažūrinį atiką-karūną. Šis išskirtinis pastatas pretendavo būti aprašytas rubrikoje „Laisvės alėjos nostalgija“. Bet kas gi šiandien jaučia nostalgiją tautininkų ideologinei tvirtovei – „Pažangos“ rūmams? Ko gero, vien tik VDU studentai. Apleistas, nešildomas, užrakintas, ir vienas Dievas težino, kiek nukentėjęs, negrįžtamai savo šlovingą „ideologinę“ praeitį, kartu su ne tokia tolima „akademine“ praeitimi apverkęs.

Šioje vietoje stovėjusiame sename vieno aukšto namuke 1921 metais tūlas Čepurna, ilgai gyvenęs Rusijoje, atidarė pirmąjį Kaune antikvariatą, kur pardavinėjo daugiausiai rusų emigrantų, per Kauną besitraukiančių į Vakarų Europą, daiktus. Emigrantų srautui nuslūgus, Čepurna krautuvę uždarė ir E. Ožeškienės gatvėje atidarė restoraną. O apie 1931 metus namelis buvo nugriautas ir jo vietoje prasidėjo neeilinės – „Pažangos“ bendrovės rūmų – statybos. Tokio pavadinimo bendrovė valdančios Tautininkų sąjungos buvo įkurta 1928 metais kaip ideologinė spaudos leidybos ir platinimo įstaiga; pati Tautininkų sąjunga kun. Tumo-Vaižganto buvo iš pradžių „pakrikštyta“ „Tautos pažangos partija“, tad ir pavadinimas, gerai išreiškiantis laiko dvasią, liko.

Nauji rūmai buvo skirti valdančiai Tautininkų partijos būstinei, laikraščiui, klubui ir panašioms oficialioms bei ideologinėms įstaigoms. Suprantama, tokiam pastatui „tautinis stilius“ buvo kone privalomas ir statyti jį turėjo „tautinis“ architektas, Rygos politechnikos absolventas, inžinierius Feliksas Vizbaras (1800-1966). Vizbaro kūrinių sąraše – žinomiausia Kauno pastatai: neišlikusi jo paties vila („Vizbaro pilaitė“), Zitiečių rūmai (dabar VDU KTF), Vinco Kudirkos pradinė mokykla (dabar progimnazija), Baturų daugiabutis Gedimino ir Putvinskio gatvių sankryžoje, „Pieno lašo“ draugijos namas (dabar Aleksandro Kačenausko muzikos mokykla), Petro Klimo vila „Eglutė“, Ateitininkų rūmai (dar priklauso KTU), Centrinio pašto rūmai, Automatinė telefono stotis, Lapėnų daugiabutis. Tuo pat laiku, 1933 metais, Vizbaras statė ir tautininkų vyriausybės Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vilą vaizdingame Žaliakalnio šlaite. O 1935 metais Vizbarui, kaip „rūmų architektui“, buvo patikėta Antano Smetonos Užugirio dvaro ir jo vardo Užulėnio mokyklos statyba.

„Pažangos“ rūmuose jau susiformavęs modernistinis Vizbaro stilius lengvai atpažįstamas. Pastato siluetas su centro link sukančiais sparnais-rizalitais su gaubtais stiklais ir lodžijomis primena vos prieš keletą metų jo pastatytus Centrinio pašto rūmus. Panaši ir pagrindinio fasado apdaila – granitinis tinkas su medžio raižybos imitacija. Ypatingo puošnumo pastatui suteikia fasado centre kylančių trijų ilgų balkonų metalinės tvorelės su „tautiniais“ geometrinių figūrų ornamentais; „tautinio“ dekoro detalių buvo ir interjere.

Anaiptol ne visiems toks stilius patiko. Antai, visuomet kritiškas Mstislavas Dobužinskis 1938 metais Naujoje Romuvoje pareiškė:

„Mėgdžioti medžio ypatybes akmeny, tinke ir gipse yra architektūrinis nusižengimas (Kauno paštas, Pažangos rūmai). Toji mizerija, kuri laikoma dabar neva lietuvišku stiliumi, įeis į istoriją net ne kaipo kurjozas, bet kaipo bjauri „Kinderkrankheit“ („vaikiška liga“ – M. O.) – 1920-40 stilius“.

Šiandien tvirtai galime pasakyti, jog Dobužinskio „pranašystė“ neišsipildė. Žinome, jog visos XX amžiaus pirmosios pusės jaunos Europos valstybės vienos ar kitos atmainos „tautiškos“ architektūros „liga“ persirgo, tačiau to rezultatai – „1920-40 stilius“ – šiandien visuose šalyse didžiai vertinami ir saugomi kaip architektūros paminklai.

1934 metais baigtuose rūmuose įsikūrė: kiemo korpuso pirmame aukšte – Tautininkų sąjungos centro valdyba; antrame aukšte – „Pažangos“ bendrovė; trečiame – oficiozo „Lietuvos aidas“ redakcija; Laisvės alėjos korpuso trečiame aukšte buvo „Lietuvos aido“ redaktoriaus kabinetas; ketvirtame aukšte – Tautininkų klubas, prie kurio penktame aukšte 1935 metais pradėjo veikti restoranas. Ant plokščio stogo restorano lankytojams buvo įrengta terasa. Ketvirtame aukšte taip pat gyveno rūmų ūkio vedėjas; buvo tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ centro valdybos būstinė; penktame aukšte buvo „Lietuvos aido“ ir „Jaunosios kartos“ redakcijos kabinetai. Rūsyje buvo posėdžių salė, apšviečiama per švieslangius.

„Pažangos“ rūmų virtina šalia rytinio įėjimo

Pirmame aukšte buvo „Paramos“ bendrovės galanterijos prekių parduotuvė, „Dirvos“ bendrovės knygynas. Jų beveik apvalių vitrinų stiklai, kaip ir trisienių rizalitų stiklai buvo gaubti. 1934 metais čia persikėlė Valstybės centralinis knygynas ir biblioteka, į kurią buvo įeinama pro kiemą iš S. Daukanto gatvės, skaitykla taip pat buvo namo rūsyje.

Beje, Valentinas Gustainis prisimena, kad jau 1932 metais, kai nei patys rūmai, nei jo vila dar nebuvo baigti, būtent čia, virš „Lietuvos aido“ redakcijos, o ne šalia stovinčiuose „Pienocentro“ rūmuose, apsigyveno Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis. Gustainis tuomet dar vadovavo oficiozui, ir būtent Tūbelio pastangomis iš posto buvo pašalintas, o į jo vietą paskirtas iš Švedijos grįžęs Ignas Jurkūnas-Šeinius. O 1935 metais į butą „Pažangos“ rūmuose įsikėlė kitas žymus tautininkų politikas, taip pat buvęs Ministras Pirmininkas, vienas bendrovės „Pažanga“ steigėjų, Nepriklausomybės Akto signataras, kun. Vladas Mironas. Apie tai byloja ant pastato 2017 metais atidengta memorialinė lenta.

Du simetriškai įrengti įgilinti įėjimai iš Laisvės alėjos buvo atviri žmonėms. Birutė Pūkelevičiūtė romane Aštuoni lapai prisimena, kad, gimnazistėms vaikštinėjant Laisvės alėja, „Pažangos“ rūmuose buvo „galima pasivažinėti liftu“[1]. Deja, senasis liftas, vienas iš nedaugelio tuometiniame Kaune, neišliko. Trečiasis, pagalbinis įėjimas buvo kiemo pusėje, aukštame kaip „bokštas“, suapvalintame kiemo laiptinės rizalite.

 „Pažangos“ rūmų kiemo fasadai 

Jau per pirmąją „sovietų“ okupaciją rūmų kiemo korpuse buvo įrengti butai. Vokiečių okupacijos metu „Pažangos“ rūmus buvo užėmusios nacių įstaigos. Generolas Stasys Raštikis prisimena, rodos, antrame aukšte buvusį SS brigados vado generolo majoro Hintzes kabinetą ir „Ergaeenzungs Stab“, „kuriame vokiečiai buvo pavedę majorui Songinui registruoti kandidatus į SS legioną“[2].

O 1950 metais naujomis pertvaromis buvo sudalytos Laisvės alėjos korpuso patalpos, rytinis įėjimas buvo uždarytas. Rūsio salė irgi buvo suskaldyta pertvaromis, o švieslangiai panaikinti. Vėliau ant pietinio kiemo korpuso buvo užstatytas šeštas aukštas. Didesnėje rūmų dalyje visą „sovietinį“ laikotarpį glaudėsi įvairios mokslinės įstaigos. Daugelis kauniečių prisimena pirmame aukšte už senų apvalių virtinų veikusią parduotuvę „Prekės vaikams“. Pastato viduje išliko „tulpelių“ ir „eglučių“ karnizai, laiptinių turėklai, šviestuvų dekoras.

1989 metais pastatas buvo atiduotas VDU. Čia įsikūrė Teologijos-filosofijos (vėliau Katalikų Teologijos) fakultetas ir įvairios universiteto tarnybos; vėliau išsikėlusį KTF pakeitė Menų fakultetas. Šių eilučių autorė čia lankė stojamuosius egzaminus (taip, stojant į universitetą, reikėjo laikyti stojamuosius, o į Teologijos-filosofijos fakultetą buvo rimtas konkursas), klausė paskaitas ir drebėjo prieš atsiskaitymus, rūkė balkonuose, o Laisvės alėjos korpuso antrame aukšte buvusioje salėje su Vizbaro dekoruotu šviestuvu gynė bakalauro darbą. Vėliau tose pačiose auditorijose pati skaičiau paskaitas, o Finansų tarnybos koridoriuje stovėjau eilės prie kasos gauti pirmąją algą. Pastatas buvo labai jaukus ir puikiai tiko rimtoms universiteto studijoms. Pirmame aukšte keitėsi užkandinė, bankas, maisto parduotuvė; vėliau prie rytinio įėjimo Menų fakultetas buvo įkūręs Meno galeriją.

2014 metais universitetas pastato atsisakė, kurį laiką naudojo jį kaip sandėlį, o 2015 metais užrakino. Taip ir stovi du Laisvės alėjos „broliai“, „Pienocentro“ ir „Pažangos“ rūmai, susiglaudę, kad būtų šilčiau.

---

[1] Birutė Pūkelevičiūtė. Aštuoni lapai. Devintas lapas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 178.

[2] Stasys Raštikis. Įvykiai ir žmonės. Iš mano užrašų. T. III. [Kaunas:] Baltijos kultūros fondas, 1996. P. 592.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (II)

KTU parduoda ir du istorinius carinės tvirtovės administracinius pastatus. Standartinės XIX amžiaus pabaigos neoklasicistinės carinės architektūros pastatuose tarpukariu buvo įsikūrusios nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministerijos. Abu pastatai įrašyti į Kultūros vertybių registrą. KTU, beje, turi Paveldo tarybą, o universiteto tinklalapyje galima perskaityti tokią „deklaraciją“: „KTU didžiuojasi unikaliu Lietuvos universiteto palikimu, puoselėja bei saugo mokslo, kultūros ir technikos paveldo vertybes, įgytas įvairiais istoriniais laikotarpiais”.[1]

Kauno tvirtovės štabas (Buv. Žemės ūkio ministerija, Kęstučio g. 27)

Rūmų centrinė dalis

Didelį plotą tarp Bolšaja Sadovaja (šiandien Kęstučio), Kijevskaja (šiandien Gedimino) ir Lesnaja (Miško) gatvių užėmė Kauno tvirtovės vadavietės pastatai. Vieną kompleksą sudarė Tvirtovės štabo komendanto rūmai (Gedimino g. 25), Intendantūra (Kęstučio g. 25/ Gedimino g. 27) ir pats Tvirtovės štabas (Kęstučio g. 27); šis kompleksas 2003 metais buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, 2005 metais – pripažintas valstybės saugomu. Pietinėje teritorijos pusėje buvo Tvirtovės štabo viršininko namas (Gedimino g. 23/Miško g. 20) ir Tvirtovės žandarų valdyba (Miško g. 22).

Komendanto rūmai ir Intendantūros pastatas Gedimino gatvėje ir po 1919 metų priklausė kariuomenei: čia šeimininkavo Lietuvos kariuomenė, paskui okupacinės kariuomenės, nuo 1992 metų – vėl Lietuvos kariuomenė. O štai didžiausias, Tvirtovės štabo pastatas jau 1919 metais atiteko LR Žemės ūkio ministerijai.

Nors visų Kauno tvirtovės administracinių pastatų projektus pasirašė pulkininkas Vladimiras Nepliujevas, manoma, kad statoma buvo pagal Sankt Peterburge parengtus tipinius projektus, juos pritaikant konkrečiai vietai; visi tokie pastatai vienas į kitą panašūs. Jų architektūra jau tuomet buvo suvokiama kaip nuobodi, arba, kaip vaizdingai išsireiškė architektas Vladimiras Dubeneckis, „kazionavo charaktera“, kitaip sakant, valdiško pobūdžio. Juolab tarpukariu tokį „net jau prieš karą prakeiktą inbiurusį statybos būdą“[2] lietuviai ir toliau „keikė“ kaip nekenčiamos carinės Rusijos palikimą.

Įdomu, kad pagal 1890 metais pateiktą projektą čia turėjo būti du pastatai – atskirai pats štabas ir štabo viršininko namas, tačiau 1891 metais buvo pastatytas vienas, reprezentatyvus, nepaprastai ilgas pastatas, skirtas tik štabui (o kuklus viršininko namas, kaip minėjau, atsidūrė priešingoje teritorijos pusėje). Statybas vykdė karo inžinierius Dmitrijus Lichačiovas.

Žemės ūkio ministerija iki 1937 metų

Simetriško plano pastatas buvo dviejų aukštų, o jo centrinė dalis su pagrindiniu įėjimu – trijų aukštų su laiptuotu atiku. Šoninių įėjimų vietos buvo pažymėtos tiesiais atikais, kurių vietos aiškiai matomos ir dabartiniame fasade.

1937-1938 metais Žemės ūkio ministerijos rūmai buvo padidinti: pristatyti dar du aukštai. Pasak Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, tai buvo padaryta nelabai vykusiai: antai, „kai kurios langų ašys nesuderintos su žemutiniais aukštais“[3]. Perstatytame fasade išsaugotas buvusio pastato siluetas, išryškintas rustika.

Iki mūsų dienų Išliko pagrindinės laiptinės durys su, rodos, tik vakar pagamintais šlifuotais stiklais, vakarinės laiptinės durys; kiemo fasado ketvirtame aukšte galima pamatyti kelis originalaus skaidymo langus. Pastato viduje išlikusių XX amžiaus pradžios pagrindinių laiptų secesinių metalinių atitvarų bei senų metalinių rytinės laiptinės laiptų, deja, šiandien negalime pamatyti: didžiulis apleistas namas stovi užrakintas.

Pagrindinis įėjimas su šlifuotais stiklais

Vakarinis įėjimas

Kiemo fasado fragmentas

Dar 1925 metais pastato dešinėje buvo pastatyti į kiemą vedantys metaliniai vartai, įrėminti trumpomis kolonomis su kaneliūromis.

1925 m. pastatytų Žemės ūkio ministerijos vartų likučiai

Buv. archyvo pastatas

1937-1938 metais kiemo rytinėje pusėje iškilo trijų aukštų su pusrūsiu modernistinis pastatas, skirtas archyvui. Statūs laiptai fasado šone veda prie įspūdingo portalo: durys kartu su laiptinės langu virš jų įrėmintos plonomis kolonėlėmis ir patalpintos stačiakampėje nišoje, kylančioje per du aukštus. Šiandien pamirštas, praeiviams nematomas namas, su savo (neabejotinai, funkcionalistiniu) plačiu langų ritmu, turėtų būti priskirtas „neatrasto modernizmo“ kategorijai; nežinau (kol kas) nei kas jį sukūrė.

Buvusios tvirtovės štabo arklidės kieme

Po karo rūmai buvo perduoti Kauno universitetui, nuo 1950 metų – Kauno politechnikos institutui; iki 2016 metų čia buvo KTU Mechanikos fakultetas ir Transporto priemonių institutas. Kieme stovinčiose buvusiose tvirtovės arklidėse (vėliau – sandėlyje-garaže) irgi buvo įkurdintos katedros bei laboratorijos. Šiandien visa didžiulė valda apleista, pastatai parduodami.

Lentelės, likusios ant buvusių arklidžių pastato

Anądien, vaikščiodama su fotoaparatu aplink rūmus, sutikau orios išvaizdos pusamžį vyrą su žilų plaukų kupetą, bandantį praverti pagrindines duris. Pasisakė atvažiavęs iš Vilniaus su reikalais ir norėjęs aplankyti savo fakultetą, kurį baigė prieš daugelį metų. „Štai, norėjome čia kurso susitikimą surengti, o dabar kaip?" Ką galėjau jam atsakyti?

P.S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko bendrovė „Partnerystės projektai du".

Inžinierių valdybos rūmai (buv. Lietuvos universiteto II rūmai, Vidaus reikalų ministerija, Gedimino g. 43 / K. Donelaičio g. 23)

Kita Gedimino gatvės atkarpa, tarp Proviantskaja (dabar K. Donelaičio) gatvės ir Soboro (dabar Nepriklausomybės) aikštės, Kauno tvirtovės administraciniais pastatais buvo užstatyta metais anksčiau, 1890-taisais. Trijų pastatų kompleksas į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2007 metais. Tai – kampiniai trijų aukštų Inžinierių valdybos rūmai, apsupti grakštesniais dviaukščiais „rūmeliais“: iš vienos pusės stovi Inžinierijos karininkų gyvenamasis namas (Gedimino g. 41), iš kitos – Tvirtovės telegrafas (K. Donelaičio g. 25). Abu namas išbalinti, restauruoti, o pastarasis netgi neseniai paverstas prabangiais apartamentais. Tik tarp jų stovintys rūmai apleisti.

Komplekso architektūra ir statybos istorija panaši į kitų Kauno tvirtovės administracinių pastatų; 1889 metais pateiktas tipinis projektas greičiausiai taip pat atkeliavo iš Sankt Peterburgo. Įdomu, kad pagal jį visi pastatai turėjo būti dviaukščiai. Tačiau pastatyti Inžinierių valdybos rūmai tapo vieninteliu trijų aukštų Kauno tvirtovės pastatu. Jame įsikūrė visa tvirtovės statybos vadovybė. O Proviantskaja gatvė buvo pervadinta į Inžiniernaja (Inžinierių).

Kiemo rizalitas su išlikusiu originaliu langu.

Kiemo įėjimas

Pagrindinis rūmų fasadas atgręžtas į Gedimino gatvę; jis nesimetriškas: įėjimo portalas padarytas kampinėje dalyje, kiek išsikiša ir išryškintas rustika; įprasta rustika juosia ir visą pastatą. Originali durų kompozicija buvo sudarkyta, įrengiant šiuolaikinį stogelį. Viduje išliko medinis tamburas, durys, puošnūs paradiniai lieto ketaus laiptai su gausiai ornamentuotomis atitvaromis.

Paradinė laiptinė, 2007 m. (Kultūros paveldo departamento nuotrauka)

Kaunui tapus laikinąja sostine, rūmai dar kurį laiką priklausė kariuomenei: 1919 metų balandžio 1 dieną čia buvo iškilmingai atidaryta Karo mokykla. Nuo 1925 metų tai – Lietuvos universiteto Antrieji rūmai, kuriuose įsikūrė Medicinos ir Technikos fakultetai; kieme, neišlikusiame vieno aukšto mūriniame pastate buvo įrengtas zootomikumas. 1932 metais universitetas (jau Vytauto Didžiojo) pastatą perdavė Vidaus reikalų ministerijai, bet naudojosi juo iki 1939-tųjų.

Ant namo yra memorialinė lenta, skirta čia dirbusiam dviejų paskutinių Nepriklausomos Lietuvos vyriausybių Vidaus reikalų ministrui, brigados generolui, tautininkui Kazimierui Skučui. Buvęs Lietuvos karo atašė Tarybų Sąjungoje, Karo mokyklos viršininkas, Karininkų ramovės viršininkas iš ministro paregų buvo atleistas 1940 metų naktį iš birželio 14-tos į 15-tą dieną, paklusus sovietų ultimatumo reikalavimui, kartu su Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, o kitą dieną, birželio 16-tą, suimtas ir perduotas sovietų saugumui; sušaudytas Maskvoje 1941 metais.

Šiandien Inžinierių valdybos rūmai vėl priklauso universitetui. 1999 metais čia buvo įkurtas KTU Humanitarinių mokslų fakultetas. Anot pirmojo fakulteto dekano, prof. Giedriaus Kuprevičiaus, anuomet „rūmai buvo labai apleisti, po koridorius lakstė žiurkės, dūlėjo kažkokie nenaudojami mechanizmai, buvo tamsu ir drėgna“[4]. Dekano kvietimu 2004 metais čia įsikūręs Roberto Schumanno centras ir Britų tarybos biblioteka. Roberto Schumanno fondo prezidentas Jeanas-Dominique‘as Giuliani padėjo rūmus atnaujinti, juose ne kartą lankėsi įvairių Europos šalių ambasadoriai. Nuo 2016 metų stovintis tuščias šiandien pastatas parduodamas.

P. S. Apie VDU priklausančius „Pažangos“ rūmus pakalbėsime kitą kartą.
P. P. S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko Prekybos Pramonės ir amatų rūmai.

---

[1] https://muziejus.ktu.edu/

[2] Vladimiras Dubeneckis „Apie mūsų architektūrą“ // Baras. 1925. Nr. 1. P. 93.

[3] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 47.

[4] Giedrius Kuprevičius. Koncertas. Vilnius: Tyto alba, 2014. P. 335.