Laisvės alėjos nostalgija: „Metropolio“ spindesys ir skurdas

Dar vienas architekto Nikolajaus Andrejevo kūrinys – smulkiai dekoruotas senojo „Metropolio“ dviaukštis su kiekvieno kauniečio akiai pažįstamu bokšteliu – žymi Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės kampą (Laisvės al. 68/S. Daukanto g. 19).

XIX amžiuje tuometinių Nikolajevskij prospekto ir Novobazarnaja („Naujo turgaus“) gatvės kampe stovėjo vienaaukštės mūrinės krautuvės. Didelis sklypas priklausė Izidoriui ir Rachilei Volkovyskiams. 1899 metais jie krautuves nugriovė, o jų vietoje pasistatė naują namą, skirtą viešbučiui ir restoranui. Pirmame namo aukšte, palei prospektą, buvo įrengtas restoranas „Metropolis“ bei kelios krautuvės; kampinėje namo dalyje – bufetas ir biliardinė; palei Daukanto gatvę buvo namo savininkų gyvenamosios patalpos. Antrame namo aukšte 27 kambariuose įsikūrė „Metropolio“ viešbutis. Šalia, S. Daukanto gatvėje, dar stovėjo Volkovyskių medinis vieno aukšto namas su mezoninu.

Stilinguose namo fasaduose – Andriejevo mėgstami lenkti sandrikai, Laisvės alėjos fasado kraštuose – balkonai; kampe – minėtas grakštus kelių pakopų piramidinis bokštelis (beje, medinis; pagal pirminį projektą turėjęs būti solidus, vainikuotas kupolu, tačiau tokiam užsakovai, rodos, pristigo pinigų). Sunku patikėti, bet, laikui bėgant, ne visiems įtiko bokštelis, pasigirdo nuomonių, esą jis pastatui „nelabai tinkantis“[1], ir 1936 metais buvo netgi svarstoma, ar nevertėtų jį nugriauti, o jo vietoje įrengti... reklaminį stendą. Virš įėjimas į restoraną Laisvės alėjoje buvo stogelis, paremtas metalinėmis kolonėlėmis (2014 metais buvo kilusi idėja šį stogelį atkurti).

Pirmam pasauliniam karui artėjant prie Kauno, 1915 metais Valkovyskiai buvo išvežti į Rusiją ir nebegrįžo. Tuo metu, dar 1910 metais išsinuomavę, restoraną su viešbučiu valdė versilininkai Bulyginai.

1919 metais kovo mėnesį „Metropolio“ viešbutyje buvo apsistojusi Amerikos misija (ją sudarė keturi nariai: trys karininkai ir vienas žurnalistas), kurios tikslas buvo susitarti dėl Amerikos pagalbos jaunai Lietuvos valstybei maistu ir ginklais. Petras Klimas ją vadina „Amerikos maitinimo komisija“; anot jo, jos atstovai atvyko į Kauną „be jokių ginklų ir net be maisto. Jie maitinosi „Metropolyje“, kaip visi viešbučio svečiai. Kaunas tada nuoširdžiai juos pasveikino, pasikaišydamas vėliavomis. Amerika visada jaudino lietuvius, kurie ten turėjo daug giminių“. Tačiau po kelių dienų, kovo 18-tą prie viešbučio durų įvyko kruvinas susirėmimas tarp vokiečių ir lietuvių kareivių, pastarieji buvo paskirti saugoti Lietuvai padėti atvykusius svečius. „Tik okupantai, kurie dar nebuvo išsikraustę iš Kauno, buvo dėl to įtūžę, plėšė vėliavas ir ginkluoti veržėsi pro garbės sargybą į „Metropolį“[2]. Susirėmimo metu žuvo karys savanoris Pranas Eimutis. Čižiūnas įvykį aprašo taip: „1919 m. demoralizuoti okupantų-vokiečių kariai buvo puolę čia apsistojusią karinę Amerikos J. V. Misiją, norėdami ją išžudyti. Jaunas savanoris Pranas Eimutis savo mirtimi įrodė lietuvių ištikimybę jų tautos draugams ir geradariams“[3]. Anot Klimo, atsitiko taip, „kad tai ne amerikiečiai lietuviams, bet lietuviai amerikiečiams padėjo[4], t.y. išgelbėjo jų gyvybes. Šiandien prie buvusio įėjimo į restoraną Laisvės alėjoje kabo marmuro lenta su bareljefu ir užrašu: „Čia 1919. III. 18 garbingai žuvo Kauno komendantūra kareivis Pranas Eimutis, gindamas Amerikos Jungtinių Valstybių misiją“.

Iš pat pradžių „Metropolis“, buvęs pagrindinė (jei ne vienintelė) vieta, kurioje apsistodavo į Kauną atvykę užsienio svečiai, tapo ir savotiška Lietuvos užsienio politikos vykdymo vieta. Tad nenuostabu, kad 1922 metais Užsienio reikalų ministerija iš Rusijoje gyvenusių Valkovyskių pastatą paprasčiausiai nusipirko ir jį valdė, tam tikslui įsiteigusi AB „Lietuvos viešbutis“. Taip „Metropolio“ viešbutis tapo valstybinis ir sykiu pakeitė pavadinimą, „iš „Metropolio“ persikrikštijęs „Lietuvos viešbučio“ vardu“[5], tačiau vis tiek visų buvo vadinamas „Metropoliu“. Net 1938 metais į Kauną atvykęs pirmasis ir paskutinysis Lenkijos karo atašė Lietuvoje Leonas Mitkiewiczius ieškojo būtent „Metropolio“ viešbučio, kol jam buvo paaiškinta, kad „„Metropolis“ – tai senas prieškarinis Rusijos laikų pavadinimas“, dabar viešbutis vadinasi „Lietuvos“ viešbutis ir esąs už kampo nuo Laisvės alėjos. „Pagaliau esame „Lietuvos“ viešbutyje, bet visi jį vadina „Metropoliu““[6].

„Metropolį“ iš ministerijos išsinuomavo ir naujos bendrovės direktorius tapo toksai L. Daukša, buvęs „ministerijos įgaliuotinis“ jį perkant. Pradžioje viešbutyje apsigyvendavo ir butų neturėję ministerijos pareigūnai, pvz., 1922 metais čia gyveno Užsienio reikalų viceministras Bronius Kazys Balutis.

Norėdama pagerinti užsienio svečių gyvenimo sąlygas ir sykiu – Lietuvos įvaizdį 1925 metais bendrovė šalia senojo „Metropolio“, nugriovusi čia stovėjusį medinį Volkovyskių namą, kuriame buvo įsikūrusi dviejų architektų, Mykolo Songailos ir Vladimiro Dubeneckio kontora, pagal to paties Dubeneckio projektą pastatė naują trijų aukštų „Lietuvos“ viešbutį (S. Daukanto g. 21). Naujasis viešbutis turėjo savo restoraną, sujungtą su „Metropolio“ biliardine bei restorano kabinetais. Įdomų, kad nuo 1930 metų buvo planų nugriauti ir senąjį, dviaukštį viešbučio pastatą ir jo vietoje pastatyti keturių aukštų, sujungtą su nauju Daukanto gatvės pastatu. Naujame pastate buvo planuojama įrengti restoraną, didelę salę ir net baseiną. 1938 metais laikraštis Lietuvos aidas praneša, kad „Lietuvos viešbutis“ statys didelius rūmus, o prie esamo (naujo) pristatys dar vieną aukštą. Bendrovės direktorius netgi važinėjo po Europą, žiūrėdamas, kokį modernaus viešbučio pavyzdį galima pritaikyti Kaunui. Gerai, kad šie planai liko neįgyvendinti ir Andrejevo pastatas išliko iki mūsų dienų.

Kadangi viešbučio kambariai buvo (ir iki šiol yra) įrengti tiek naujame, tiek senajame pastate, kartais sunku suprasti, kuriuo iš jų svečiai skundžiasi, o kurį giria. Antai, 1931 metais Kaune svečiavęsis rašytojas Algirdas Šeštokas-Margeris rašė, kad „Lietuvos viešbutyje“ „viskas archaiška, tik imk ir vežk į senienų krautuvę“[7]. Tuo tarpu Mitkiewicziaus atsiliepimai apie viešbutį kuo geriausi: „„Metropolio“ viešbutis iš tikrųjų senas, dar prieškarinis, tačiau perstatytas or viduje visiškai atnaujintas. Gauname puikų kambarį su nepaprastai modernia vonia ir visais galimais patogumais. Apskritai viešbutis daro labai teigiamą europinio lygio įspūdį“, kurį sustiprino ir „puiki vakarienė“[8]. Rodos, vartojami pavadinimai (ir Mitkiewicziaus įsitikinimas, kad pastatas, kuriame jį su žmona apgyvendino, yra „senas, dar prieškarinis“) turėtų nurodyti, pirmu atveju, į naują, o antru – į seną viešbučio pastatą, iš tikrųjų yra atvirkščiai. Būtent naujame viešbučio pastate S. Daukanto gatvėje, kuriame užėmė visą aukštą, 1938 metais laikinai buvo įsikūrusi ir visa Lenkijos pasiuntinybė su pasiuntiniu Franciszeku Charwatu priešakyje (Kaune buvo juokauta, kad viešbutį dabar reikėtų pervadinti į „Hotel Polonia“). Bet tikriausiai, senajame pastate 1940 metais paskutinėmis savo buvimo Kaune valandomis „gyvybes vizas“ pasirašinėjo Japonijos pasiuntinys Chiunė Sugihara (ir tai menanti memorialinė lenta 2015 metais buvo atidengta ant senojo „Metropolio“ pastato). O pavadinimai painiojami iki šiol: tarybiniais laikais vadintas „Lietuva“, šiandien viešbutis veikia senuoju „Metropolio“ vardu. Ir nors jo „prestižas“ smuko iki dviejų žvaigždučių, jo reitingas Booking.com svetainėje ganėtinai aukštas – 8,1 balų.

***

Tuo metu, kai „Metropolio“ viešbutis tapo valstybiniu, „Metropolio“ restoraną valdė verslininkas Konstantinas Baronas, o nuo 1932 metų čia šeimininkavo pedagogė ir visuomenės veikėja Elena Baronienė. Jai valdant, 1932 metais restorano salėje buvo įrengtas balkonas, 1937 metais atidarytas naujas baras.

„Metropolio“ restoranas buvo garsus, čia lankėsi laikinosios sostinės „bohema“ ir universiteto profesoriai, pirmieji valstybės asmenys ir prašmatnūs ponai bei ponios. Pastarieji rinkdavosi vakarais: „Paauksuotais kalnieriais ir rankovėmis kelneriai nespėja vilstyti išsipudravusių ponių bei aukštų ponų paltus. Vidury džazbandas verkė vokiškų tango bei fokstrotų motyvu. Staliukai aplipę frakais, seidenfluru ir kitoniška užsienietiška medžiaga. Juodas limizinas ties „Metropolio“ durimis užmerkia elektrines akis“[9].

„„Metropolyje“ vakarais žmonės mėgo pašokti. Buvo pasklidęs gandas, kad „Metropolyje“ viskas labai brangu ir mažiau pasiturintys ten eiti privengdavo. Restorano savininkai Baronai (...) ramindavo, kad pas juos kainos ne didesnės kaip kituose restoranuose, o patiekalai žymiai skanesni nei kitur, nes jų virėjai yra dirbę kituose kraštuose ir žiną visokių kulinarinių paslapčių, todėl patenkina visus kliento įgeidžius. Išties aptarnavimas „Metropolyje“ buvo puikus, jau vestibiulyje klientus pasitikdavo šveicorius ir palydėdavo į salę. Iš vestibiulio eidamas kairėn, patekdavai į kavinę, o pasukęs dešinėn – į bufetą ir į restoraną. Bufetas buvo didžiulis. Ant stalų puikavosi išdėstyti šalti užkandžiai, o aukštoje raižyto medžio sieninėje spintoje už stiklinių durų rikiavosi prabangių gėrimų buteliai. Virš bufeto kabėjo didelis laikrodis“[10].

O štai kokia vakarinio „Metropolio“ atmosfera iškyla rašytojos Petronėlės Orintaitės prisiminimuose: „Metropolio svetainės menė erdvi. Pakraščiais prie lėkštėm ir krištolo stiklais žvangančių stalų atlašiai poilsiauja publika, oriai nusiteikusi. Vien marguoja moterų elegantiški papuošalai, spindi aukso žiedai su deimantais, švyti sniego baltumo vyrų krūtinės. O vidursalyje vinguriuoja supasi šokėjai, lengvos laisvalaikio atmosferos gaubiami, mandriai besišypsą, darniais judesiais susiviję draugėn“[11].

Bet štai, prisimindamas „Metropolio“ restorane nuo 1930 metų rengiamus (jo paties organizuotus) labdaringus „spaudos balius“, Gustainis restorano patalpas apibūdina kaip „skurdokas ir „ankštas“, jo požiūriu, ne visai atitinkančias aukštuomenės reikalavimų: jos „per spaudos balius būdavo sausakimšai prisigrūdusios rinktinės Kauno publikos. Į balių atvykdavo prezidentas, ministrai, diplomatai ir kone visa tuometinio Kauno prominencija“[12].
„Metropolyje“ buvo rengiami ir kitokio pobūdžio – dailininkų – baliai. Justino Vienuožinskio duktė Nijolė Vienožinskaitė-Čepulkauskienė prisimena, kaip „ruošiantis vienam dailininkų baliui, tėvas padarė didžiulį vorą“. Išlankstytas iš storos vielos ir aplipdytas blizgučiais, „voras buvo pakabintas virš liustros ant lubų Metropolio salėje ir, uždegus šviesas, tviskėjo sidabru. Tame pačiame baliuke Didžiokas su Kalpoku šoko baletą" [13]. 

„Dirbę kituose kraštuose“ „Metropolio“ virėjai ir patarnautojai užsieniečių skonį ne visuomet tenkino. Antai, vokiečių žurnalisto Rudolfo Herrnstadto įspūdį apie ketvirto dešimtmečio pradžios laikinąją Lietuvos sostinę „Metropolis“ aiškiai gadina: „Dabartiniame Kaune jau maždaug viskas yra „schön und gut“, išskiriant du dalykus – netašytų akmenų grindinį ir valgius bei patarnavimą „Metropolyje““[14]. O 1938 metais Šveicarijos konsulas Fritzas Kästli apie „Metropolį“ rašė: „Restoranas nuomojamas ir nusipelno karčios kritikos. Maistas prastas, salė tamsi ir nejauki, aptarnavimas blogas“[15].

Visai kitokia publika rinkdavosi „Metropolyje“ rytais, kuomet veiksmas vykdavo kairėje pusėje nuo įėjimo buvusioje kavinėje. Rašytojas, žurnalistas Pulgis Andriušis prisimena, kad „„Metropolio“ viešbučiui įrengus kavinę su langais į Laisvės alėją, čia įsikūrė nuolatiniais klientais beveik visas humanitarinio fakulteto elitas: V. Krevė-Mickevičius, P. Skardžius, L. Karsavinas, P. Augustaitis ir ištikimiausias iš visų profesorius B. Sruoga“. „Profesoriumas“ susirinkdavo po rytinių paskaitų ir, anot Andriušio, sudarė savotišką, kiek snobišką „klubą“, į kurį ne kiekvienas buvo įleidžiamas. „„Metropolio“ kavinė buvo visiems prieinama, bet ilgainiui pasidarė lyg ir pusiau uždara poilsiavietė, kurios lankytojai turėjo turėti tam tikras kvalifikacijas: būti pažįstamais su profesoriais, pasižymėti sąmoju, mokslumu ar originalumu, kas nebuvo būtina pas „Konradą“ ar „Perkauską““[16]. O Liudas Šmulkštys prisimena, kad į „Metropolio” kavinę profesorius Krevė „ateidavo dar prieš paskaitas”, apie 11 valandą, kai kavinė dažniausiai būdavo tuščia[17]. Jis taip pat mini Balį Sruogą, Praną Skardžių, Petrą Cvirką, Juozą Baldauską, advokatą D. Nargelavičių ir kitus rytinius lankytojus.

Pagaliau, „Metropolis“ dažniausiai prisimenamas kaip vieta, kur, galima sakyti, užgimė ir suklestėjo Lietuvos „lengvoji“ arba pramoginė muzika, kitaip sakant, pirmasis lietuviškas „popsas“. Lankytojus pramogine muzika restoranas viliojo nuo pat XX amžiaus pradžios; dar iki I pasaulinio karo čia grojo „egzotiški“ italų ir rumunų orkestrai. (Viena reklama rusų kalba skelbia, kad „restorane pietų ir vakarienės metu groja itališkas su dainavimu orkestras, vadovaujamas Sacco“.). Nepriklausomos Lietuvos laikais „Metropolyje“ dainavo žymiausios Lietuvos estrados „žvaigždės“: Danielius Dolskis, o šiam mirus – Antanas Šabaniauskas; grojo Michelio (Moišės) Hofmeklerio, Jurgio Dvariono, Abromo Stupelio ir net tokio „akademinio“ muziko, kaip garsus smuiko pedagogas, pirmojo Lietuvoje simfoninio orkestro įkūrėjas Izaokas Vidmanas-Zaidmanas (1885-1941), vadovaujami orkestrai.

Danielius Dolskis (1891-1931) buvo gimęs Vilniuje; jis buvo Išsilavinęs žmogus – studijavo Peterburgo universiteto Teisės fakultete, mokėjo kelias kalbas. Peterburge jis lankė teatro studiją, ten pradėjo ir savo sceninę karjerą: dainavo rusų romansus. Po revoliucijos palikęs Rusiją, gyveno Rygoje, nuo 1923 metų – Berlyne. į Kauną Dolskis atvažiavo 1927 metais. Greitai pramokęs lietuvių kalbos, jis pirmasis pradėjo estrados scenoje dainuoti lietuviškai: anuomet madingus užsieninius šliagerius jis vertė į lietuvių kalbą. Dainavo Dolskis ne tik „Metropolyje“, bet ir priešais buvusiame kino teatro „Triumf“ divertismentuose. Deja, jo karjera buvo labai trumpa: vos sulaukęs 40-ties, jis mirė nuo plaučių uždegimo. Palaidotas Kauno Žaliakalnio žydų kapinėse, o jo kapas iki šiol yra prižiūrimas (ir netgi įtrauktas į Kultūros vertybių registrą). Dolskiui skirtame nekrologe Augustinas Gricius rašė: „Kad ir gero estrados artisto klausydavomės sukandę dantis: jie visi pildė savo repertuarą kokiomis nori kalbomis, tik ne lietuviškai. Šis vienintelis atsibastėlis iš svietur labai greitai išmoko lietuviškai. Tuo jis papirko mus. Nebūtų papirkęs, jei nebūtų turėjęs pasakotojo, jumoristo gryno talento“[18]. Šiandien mažas Danielis Dolskis, 2007 metais sukurtas skulptoriaus Romo Kvinto, stovi Laisvės alėjoje priešais buvusį „Metropolį“; kauniečių mylimas, rankoje jis neretai laiko gėles.

Hofmeklerių ir Stupelių šeimos, kurių kone visi nariai buvo muzikai, giminiavosi. Anot Leonido Melniko, jų „po pasaulį išsibarstę (...) palikuonys iki šiol palaiko legendą, esą vos ne pusė Valstybės teatro orkestro buvo jų giminės“[19]. Hofmeklerių šeimos tėvas Morducha (Motelis) Hofmekleris (1871-1944), Ašmenos kantoriaus sūnus, Vilniaus miesto simfoniniame ir operos orkestruose griežė smuiku ir violončele. 1920 metais šeima persikėlė į Kauną, kur tėvas dirbo Valstybės teatre., bet nevengė ir pramoginės muzikos (1939 metas grojo „Versalio“ restorane). Visi penki jo vaikai – sūnūs Moišė (Michelis) (1898-1956), Leiba (1900-?), Ruvimas (Robertas) (1905-1994), Danielius (1903 – ?) ir duktė Zelda (Kovarski, 1904-1944) – buvo muzikai. Žymiausi jų buvo Moišė (Michelis) ir Leiba.

Leiba Hofmekleris buvo pripažintas klasikinės muzikos atlikėjas: Valstybės teatre jis dirbo nuo 1921 metų, iš pradžių buvo pianistas koncertmeisteris, o nuo 1924 metų – dirigentas; 1934 metais kaip solistas ir dirigentas dirbo su Vinco Kudirkos simfoniniu orkestru, nuo 1939 metų dirigavo Kauno radiofono orkestrui; kaip koncertmeisteris pasirodė su Kaune gastroliavusiomis įžymybėmis – Fiodoru Šaliapinu ir Davidu Oistrachu. Smuikininkas ir dirigentas Michelis (Moišė) Hofmekleris nuo 1920 metų vadovavo savo paties įkurtam orkestrui (ar, verčiau, ansambliui, nes jame grojo tik 7 žmonės), vadintam „Hofmeklerband“, su kuriuo dainavo Dolskis, Šabaniauskas, Antanas Dvarionas, Juozo Byros kvartetas. Vakarais Hofmeklerio vadovaujamo orkestro koncertai iš „Metropolio“ būdavo net transliuojami per radiją. Orkestras buvo garsus ne tik lietuviškajame pramogų pasaulyje; jis atlikdavo ir klasikinę muziką, dalyvavo Juozo Žilevičiaus organizuojamuose Karo muziejaus sodėlio koncertuose, vasarą grojo Palangos Kurhauze. Patekęs į getą, Michelis Hofmekleris 1942 metais prie geto policijos organizavo simfoninį orkestrą „Viltis“ (orkestre grojo jo tėvas Morducha, koncertmeisteriu buvo Abromas Stupelis, smuiku solo grojo Šmaja Stupelis). Tėvai Morducha ir Bertha Hofmekleriai, broliai Danielius ir Leiba, sesuo Zelda su šeimomis – visi žuvo holokasto metu. Brolis Ruvimas 1937 metais emigravo į Ameriką ir taip jau nutiko, kad 1944 metais, būdamas JAV armijos karininkas, jis rado  brolį Moišę ligoninėje, išlaisvintą iš Dachau koncentracinės stovyklos. Į Lietuvą Michelis Hofmekleris nebegrįžo.

Stupelių šeimos nariai iš Vilniaus persikėlė į Kauną kartu su Hofmekleriais. Mejeris-Morducha (Dimitrijus) Stupelis (1866-?) taip pat smuiku griežė iš pradžių Vilniaus, paskui – Kauno teatre, tapo Valstybės teatro orkestro koncertmeisteris (pirmasis smuikas), ne kartą pavadavo dirigentą. Dar mažiausiai keturi Stupeliai: fleitininkas Cezaris (Calka), pianistai-koncertmeisteriai Joselis ir Grigorijus Mejeris bei smuikininkas Šmaja Stupeliai dirbo šiame orkestre. Joselis Stupelis, kaip ir Abromas, buvo ir pramoginės muzikos ansamblių vadovas.

Tarpukariu tarp Kauno kavinių ir restoranų buvo arši konkurencija: vieni iš kitų jie stengdavosi persiviliuoti publikai patikusius estrados artistus. Antai, Hofmeklerio orkestras 1937 metais grojo kavinėje „Lithuanica“ (buvusi Perkausko kavinė, vėliau „Monika“), Abromas Stupelis – „Aldonoje“, Dolskis ir Šabaniauskas dainavo „Versalyje“.

Tačiau labiausiai publikos buvo mėgstamos užsienio „žvaigždės“. Štai 1933-1934 metų „Metropolio“ reklama pristato ispanų šokėją ir dainininką Naną de Herrera, nežinia iš kur atvykstančius šokėjus ir akrobatus Bea ir Henry Violant ir kitus. Birutė Pūkelevičiūtė romane Aštuoni lapai prisimena, kaip, būdama gimnazistė su draugėmis mėgdavo vaikštinėti Laisvės alėja, kur „žiūrėk, atžingsniuoja vienintelis Kauno negras! Jis dėvi platų languotą švarką ir vakarais dainuoja „Metropolio“ šokių salėj“[20].

„Metropolyje“ ir kituose Kauno restoranuose vyraujančios užsienio „žvaigždžių“ programos susilaukdavo kritikos. Antai, 1935 metais laikraštis Rytas rašo, jog „Metropolyje“, viename „geriausių ir iškilmingiausių restoranų, kuriame dažnai lankosi ir paprasti arbatos gėrėjai, ir diplomatinio kadro asmenys, ir mūsų aukštoji valdininkija, ir didelis procentas žydų visuomenės, (...) visa publika priversta grožėtis kokios nors ekscentrikės miss Dolly vulgarišku švaistymuisi salėje, priversta klausytis jos laukinio, tarytum pragerto balso riksmo (...) ir tokių miss Dolly, kaip moterų, taip ir vyrų, dažnai būna „Metropolio“ ir kitų kavinių programose“[21] Tiesa, vienas „lietuviškas“ numeris programoje privalėjo būti, jį vadindavo „policiniu numeriu“.

Seniai nieko nebeliko iš senojo „Metropolio“ restorano interjero ir atmosferos. Mano studentavimo laikais turėjome lyg ir du „Metropolius“: didžiąją restorano salę prisimenu gerokai apšepusią, jos interjerą dar 1981 metais buvo sukūrę Alvydas Jačauskas ir Rūra Palytė; S Daukanto gatvės pusėje turėjome nepamirštamą mažą salę (tikriausiai, buvusią „Metropolio“ biliardinę), su nežinia kada ir kaip „išaugusią“ metaline palme centre; po šią palmę gurkšnį alaus galima buvo gauti tarp rytinių paskaitų – apie 11 valandą, visai kaip Krevės laikais.

1997 metais iš „Metropolio“ jau buvo likusi tik iškaba: pagrindinę restorano salę užėmė „Kauno Bingo“ salonas; 1998 m. buvusiose baro patalpose įsikūrė picerija „Pizza Jazz“; 1999 metais buvo bandoma, bet nepavyko restoraną atgaivinti. 2001 metais Rustenio Milaševičiaus buvo sukurtas naujas salės interjeras. Anot tais metais rašiusios Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, autentiškų interejro detalių neliko, buvo pakeisti ir pastato fasadai: langai, durys, pagrindinio įėjimo vieta[22]. 2005-2008 metais viso pastato rekonstrukcijos projektą rengė architektas Rimas Adomaitis. Nuo 2011 metų restorano patalpas nuomoja su „Vičiūnų grupe“ susijusi įmonė „Amber food“, įrengusi čia piceriją „Charlie pizza“, o šių (2017) metų rudenį jos antrinė įmonė „Laisvės investicijos“ įsigijo ir visą seną „Metropolio“ pastatą.

---

[1] Vaclovas Čižiūnas. Vadovas po Kauną ir apylinkes. Kaunas: Spaudos fondas, 1935. P. 84.

[2] Petras Klimas. Iš mano atsiminimų. Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990. P. 220.

[3] Čižiūnas. Op. cit. P. 84.

[4] Klimas. Op. cit. P. 220.

[5] Valentinas Gustainis. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Vilnius: Spindulys, 1991. P. 30.

[6] Leon Mitkiewicz. Kauno atsiminimai (1938-1939). Vertė Regina Žepkaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2002. P. 56.

[7] Algirdas Šeštokas-Margeris. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje. Kaunas: Spaudos fondas. 1932. P. 74-75.

[8] Mitkiewicz. Op. cit. P. 56.

[9] „Metropoly šiandien nauja programa“ // Lapas. 1933. Nr 51. Cit. Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Jį pripažino laikas. Vilnius: Žuvedra, 2005. P. 17.

[10] Tallat-Kelpšaitė. Op. cit. P. 37.

[11] Petronėlė Orintaitė. Ką laumės lėmė. Liepalotų medynuose. Vilnius: Vaga, 1993. P. 142-143.

[12] Gustainis. Op. cit. P. 140.
[13] Justinas Vienožinskis. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1970. P. 275.

[14]  Gustainis. Op. cit.P. 31.

[15] Maxas Schweizeris (Sud.) Tarp Vilniaus ir Berno. Tekstai apie Lietuvą ir Šveicariją. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 204.

[16] Vanda Sruogienė, (sud.) Balys Sruoga mūsų prisiminimuose. Vilnius: Regnum, 1996. P. 266.

[17] Ibid. P. 188.

[18] Augustinas Gricius. „Dolskis mirė“. Lietuvos aidas. 1931-12-14.

[19] Leonidas Melnikas. Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais. Vilnius: Charibdė, 2008. P. 83.

[20] Birutė Pūkelevičiūtė. Aštuoni lapai. Devintas lapas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 179.

[21] E. M. „Metropolio“ kavinės programos reikalai“ // Rytas. 1935-11-11.

[22] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 94.