Graži šeimynėlė Jeruzalėje

(Gintaro Varno spektaklio „Natanas Išmintingasis“ recenzija)

Natanas po palmėmis (Aliaus Koroliovo nuotrauka)

Pirmą kartą buvau Gintaro Varno spektaklyje, kuriame nieko blogo neįvyksta. Na, beveik nieko, nes žiaurios masinės karo scenos iš senojo vokiško filmo žiūrovą pasitinka abiejų veiksmų pradžioje: pažįstamoje permatomoje „užuolaidėlėje“ lyg dideliame ekrane tiesiai į tave šuoliuoja karo žirgai, krenta raiteliai; ir prologe belaisvių galvos smagiai kapojamos ir, kruvinos, metamos į avanscenoje atsivėrusią duobę, kuri, kaip kulminacijoje paaiškėja, visai ne duobė, o pamažu kylanti kare nusiaubtos pilies siena, ir, verkdamas, Natanas pasakoja, kaip visa jo šeima – žmona ir šeši sūnūs – buvo gyva sudeginta, lyg pasakotų apie 1941-tųjų metų birželį Kauno Slabotkėje. Spektaklis „be pykčio“, aš čia rimtai, galima net rašyti be kabučių ir tikrai galima tų kabučių pirštais ore neberodyti. Nes čia realybė, čia tikrasis Varno pasaulis, kuriam kabutės netinka, kuris (stebėtinai) nepraranda tikrumo nepaisant jokių, programėlėje aptinkamų „akademinių“ šmėklų. Ir šį kartą tai – idilijos pasaulis, kuriame niekas neįvyksta: joks personažas per tris su pusę valandos nėra nužudomas ir galiausiai, visi susitaiko, o krikščionys-vokiečiai ir musulmonai netgi pasirodo esą artimi giminės, „štai kokia šeimynėlė“, – taip, ar kažkaip panašiai pašaipiai ištaria Saladinas-Dainius Svobonas, ir entuziastingi Kauno žiūrovai visi kaip vienas staiga atsistoja ir pratrūksta plojimais, nesulaukę epilogo (ir dėl savo tokio poelgio jo net nepamatę), ir tik grįžus namo, aptinki, kad šių finalinių žodžių pjesėje nėra, ir tik žydas, viską atidavęs ir kiekvienam tiesęs ranką su prašymu: „Būkime draugais“, lieka vienas ir niekam ne giminė. Ir prisiminus pastarųjų dienų aktualijas nejučiom pagalvoji: ar ši draugiška šeimynėlė galutinai neatims iš jo ir Jeruzalės. Ne taip viskas paprasta mūsų paveldėtame Švietimo amžiuje.

Taigi, niekas nevyksta, bent pirmame, daugiau nei pusantros valandos trunkančiame veiksme, o ir antrame visa siužeto įtampa patikėta žodžiams. Be galo gražus tekstas ir yra viso spektaklio atrama, ir tai, kaip aktoriai sugeba šį eiliuotą tekstą ištarti, visą tą laiką prikausto žiūrovų dėmesį. Tad reikia bent trumpai paminėti aktorius. Mažiausiai mane įtikino pats Natanas-Vytautas Anužis: jo, itin įsijautusio į haskalos veikėjo vaidmenį, kalbėjimas skambėjo kiek vienodai ir didaktiškai. Taip jis ir atrodė (tikras „katinas Leopoldas“, ir, ko gero, visai ir ne žydas). Gal taip ir geriau, kitaip dar visi pamanys, kad jo, žydo, paveldėtas žiedas ir yra tas, vienintelis tikras. Kiek silpnesnė buvo tik Vilija Grigaitytė-Daja, bet užtat atrodė ji kaip tikra vokietė. Labai pradžiugino Sigitas Šidlauskas-vienuolis: taip gerai, gal net geriausiai iš visų veikėjų vaidinančio jo dar nebuvau mačiusi. Jaunoji pora – Arnas Ašmonas-tamplierius ir Jovita Jankelaitytė-Recha, jauniausios kartos „varniukai“ – niekuo nenusileidžia patyrusiems aktoriams, ir vyresnioji Eglė Špokaitė-Sita, ko gero, čia suvaidino labiausiai jai tinkantį vaidmenį. Judrusis Dervišas-Saulius Čiučelis ir tragiškasis Dainius Svobonas-Saladinas jokių abejonių nekelia, kartais net atrodo, kad pastarasis čia yra pagrindinis herojus. O štai pasirodo vienintelis pjesėje neigiamas personažas – Jeruzalės patriarchas-Liubomiras Laucevičius, storas storas, aprengtas Juozo Statkevičiaus sukurtais tikrų tikriausiais katalikų vyskupo liturginiais rūbais (nors tiesiai prie altoriaus eik), su skaisčiai raudonu (kankinių spalvos) arnotu, žėrinčiais akmenukais nusagstyta mitra ir sunkiu pastoralu, visas šviečiantis prožektorių šviesoje, su savo nepakartojama ironija („Sudeginti jį!“ „Tris kartus sudeginti!“), ir žiūrovai nežino, juoktis, ar ne (gal tik aš viena taip garsiai juokiausi).

Tekstas taip įtraukia, kad nebespėji pamatyti visų jį iliustruojančių neapsakomai gražių paveikslų, besikeičiančių tiek vaizdo projekcijų pagalba, tiek scenos viduje stovinčioje gigantiškoje knygoje, kurią personažai vis varto, vis atveria vieną už kitą gražiausią, kiekvienas – savo, puslapį. O virš knygos į dangų kyla niekad nepanaudotos siauros kopėčios, viso spektaklio metu vis žadinančios manyje įtarimą, kad tai – Jokūbo kopėčios, bet kylančių ir nusileidžiančių angelų jose nesimato, ar tai dėl to, kad haskalos paveiktas Natanas jų atžvilgiu nusiteikęs itin skeptiškai, ar dėl to, kad angelams vis dar padalintoje Jeruzalėje ne vieta.

Kiekvieną spektaklio veikėją scenoje dubliuoja tiek atskirai, tiek kartu su juo „veikiantis“ Julijos Skuratovos sukurtas rūbas (tie rūbai ne veltui vadinami „lėlėmis“). Šie „paraleliniai“ rūbai nukelia Švietimo epochos veikėjus į jiems prideramą XII amžių taip, kad spektaklio veiksmas vyksta vienu metu dviejuose laikuose – Viduramžių ir Švietimo, o gal šių laikų sankirtoje. Ir tik Natanas-Vytautas Anužis, galima sakyti, „įstrigo“ XVIII amžiuje, o jo „paralelinis“ tradicinis žydiškas rūbas liko be darbo ir be kūno. Spektaklio scena – tai milžiniška šachmatų lenta, ant kurios veikėjai ir jų rūbai juda tarytum šachmatų figūros; o tikri – dideli ir visai maži šachmatai keleriopai sustiprina „dubliavimą“ efektą,o sykiu – ir scenoje sukuriamo pasaulio tikrumą. Pasaulio, į kurį norisi sugrįžti.