Iš spaudos „aviečių“ archyvo: 2010-2013 metais ir dabar

Kadaise skaitydavau „Kauno dieną“ ir kitus lietuviškus laikraščius, ypač paskutinius jų puslapius. Juk ne paslaptis, kad mūsų žiniasklaidos leidiniuose kultūrai ir menui skirtos rubrikos dažniausiai – paskutinės. Beskaitydama, rinkdavau pasitaikančias „avietes“ (visi žino, kaip aš mėgstu „avietes“). Šiandien noriu anuomet sukauptas  trijų metų (2010-2013) aviečių „uogienių“ ir „kompotų“ atsargas patiekti ant stalo, kol visai neprarūgo. Kad visi galėtų paragauti ir pagalvoti. Galbūt pagalvoti apie tai, kaip greitai bėga laikas, ir apie tai, ar taip jau per tą prabėgusį laiką pasikeitėme, o jei taip, tai į kurią pusę. Todėl ir suskirstyti jas nutariau chronologiškai: galgi koks dėsningumas išryškės. Neatsispyriau pagundai kai kurias jų trumpai pakomentuoti, nors kitoms ir komentarų nereikia. Žinoma, dažniausiai skaitydavau Kauno spaudą, tad ir „aviečių“ daugiausiai pririnkau Kauno kultūros žurnalistikos baruose. Dėl suprantamų priežasčių, leidinių ir autorių nenurodysiu, tik vieną kitą antraštę. Skanaus!

2010 metai.

Straipsniai, pasirodantys po įvykusios koncerto ar spektaklio pagal žanrą turėtų būti priskiriami recenzijoms, tačiau dažnai jų taip pavadinti negalima. Straipsnyje, publikuotame po Kauno muzikiniame teatre parodyto baroko operos spektaklio žurnalistė klausia, „ar Kauno publika suprato“ spektaklio kūrėjus, ir atsakymo ieško, klausinėdama pačios „publikos“ ir profesionalų-teatrologų. Balsas iš „publikos“ teigia, kad „lėtos barokinės operos nepritaikytos skubantiems šiandieninės visuomenės nariams“ (spektaklis trūko vos dvi valandas). O teatrologė pribloškia: „Vien klausytis barokinių operų greičiausiai eitų tik muzikos profesionalai, o dabar jos surenka įvairią publiką, kuri gali ne tik klausytis, bet ir žiūrėti“. (Ji, tikriausiai, pamiršo, kad operos žanras kaip tik ir skirtas ne „vien klausytis“, bet žiūrėti).

Pažaislio festivalio anonsas praneša apie „fortepijono virtuozą ir sakralinę muziką“. Pakalbintas ir tuometinis festivalio meno vadovas Petras Bingelis, kuris, pasirodo, „suko galvą“, „kaip sudaryti įdomią programą“. Iš anonso sužinome, kad garsusis Cherubini Requiem „dvelkia pasaulietiškumu“. Va tau ir sakralinė muzika. Anonsas taip pat pateikia informaciją apie tai, kad Liszto, Berliozo ir Cherubinio „asmeniniai santykiai nebuvo patys geriausiai“. (Neaišku, ar tarpusavio santykiai, ar kokie nors kiti, ir koks tų santykių ryšys su anonsuojamu Requiem‘o atlikimu.)

Anoniminis koncerto anonsas praneša, kad solistė atliks „Vakarų kompozitorių kūrinius“. („Vakarai“, tai žiūrint iš kur? O jei programoje būtų, tarkim, Čaikovskis, tai būtų jau „Rytų“?)

Iš spektaklio recenzijos: „Po premjeros ne vienam žiūrovui galvoje kirbėjo mintys“.

Žurnalistė, apsilankiusi festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, atkreipė dėmesį į tai, kaip „solistės veržėsi sukneles, kad liemuo trijuose milžiniškuose ekranuose atrodytų dar liaunesnis“. Fotografo dėmesį patraukė vienos festivalio viešnios šuniukas. Ką ir kaip dainavo, neatskleidžiama. Tik po vieną nuotrauką yra parašyta, kad dvi joje pavaizduotos dainininkės „pramintos „gėlių duetu“, tad galima numanyti, koks kūrinys buvo programoje.

2011 metai.

Tais metais į Vilnų atvyko legendinė rusų operos solistė, mecosoprano Jelena Obrazcova. Vienas laikraštis jos koncertui skyrė net du aprašymus (recenzijomis jų niekaip negalėčiau pavadinti). Vienas jų prasideda pasakojimu apie tai, kaip „iškilmingai nusiteikę, šventiškai pasipuošę vilniečiai rinkosi į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą“. „Pamažu prigeso šviesos. Pirmieji orkestro muzikos garsai užliūliavo klasikinės muzikos gerbėjus“. (Supratau, kad jie iš karto užmigo.) „Paskendę svajingoje nuotaikoje jie pasitiko vakaro vedėją muzikologą Viktorą Gerulaitį“. Apie muziką ir jos atlikimą koncerto aprašymas nutyli. Kitame rašinyje matome ištisą lapą su „garsiųjų“ klausytojų nuotraukomis, bet ne žodžio apie patį koncertą.

Vasarą visos šalies spauda ypač džiaugėsi numatomu vokiečių smuikininkės Anne-Sophi Mutter atvykimu į Vilnių. Viename laikraštyje ji pristatoma kaip „gražiausia pasaulyje smuikininkė“. Pagaliau atlikėja atvažiuoja kartu su Pitsburgo simfoniniu orkestru. Laikraštyje pasirodo jau įvykusio koncerto aprašymas, fantastišku pavadinimu „Klasikinės muzikos dievai parklupdė šalies elitą“. Rašinys susideda beveik išimtinai iš šio „elito“ nuotraukų, palydimų tokiomis antraštėmis, kaip: „koncerto klausėsi sėdėdami ypač svarbių asmenų ložėje“, „koncerto klausėsi su pasimėgavimu“. Straipsnyje teigiama: „Užsienio svečių viešnagės tampa ilgai aptarinėjamu kultūriniu įvykiu, kurio šiukštu nepraleidžia šalies elitas“, o tai esą liudija, jog „aukštasis menas Lietuvoje imtas vertinti“.

Vasarą dėmesio centre (suprantama, tik Kaune) ir vėl atsiduria Pažaislio festivalis. Štai vieno festivalio koncerto anonsas: „Quorum“ vyrų balsai dainuoja ir groja – nuo J. S. Bacho iki V. Kernagio“. Tai – interviu, kuriame patys atlikėjai dalijasi populiarumo „receptais“. Pasirodo, tam, kad klausytojai gausiai rinktųsi į tavo koncertus, reikia pasitelkti šiek tiek „egzotikos“, tačiau svarbu „stipriai nekristi į popmuziką“. Skaudžiausiai, kad „receptūra“ prieštarauja pačių muzikų skoniui: jie prisipažįsta, kad pradžioje buvo „labai susižavėję madrigalais“, tad juos ir dainavo. „Paskui supratome, kad norint koncertuoti ir kažkiek iš to užsidirbti, madrigalų neužteks – turime ieškoti kompromisų. Lietuvoje yra labai mažas procentas publikos, kuri galėtų klausytis vien tik senosios muzikos. Taigi, į repertuarą įtraukėme naujesnių, populiaresnių kūrinių“. Aprašomos „kompromisinės“ veiklos spektras labai platūs: nuo dainelių iš animacinių filmukų Geležinkelininkų dienos proga iki dalyvavimo patriotinės dainos konkurse.

Įdomu, kad tais nesenais laikais, Pažaislio festivalio programa dar buvo suvokiama, kaip problematiška ir net reikalaujanti organizatorių pasiteisinimų. Štai interviu su festivalio koordinatoriumi Justinu Krėpšta būdingu pavadinimu „Pažaislio muzikos festivalyje – žvaigždžių spindesys“. Tekstas prasideda optimistiniais žurnalistės žodžiais apie „ekonominės krizės pabaigą“ „kultūros horizontuose“. Tačiau čia pat pastebima, jog programos pradžia ganėtinai „popsinė“. Pašnekovas teisinasi tuo, kad šią programą vis dėlto atliks simfoninis orkestras (Rinkevičius), o ne „koks nors populiariosios muzikos atlikėjas su grupe“, bet sykiu giriasi festivalio rėmuose organizuojamu koncertu per Europos sklandymo čempionatą, kuriame „skambės miuziklų, kino filmų, estrados klasikų melodijos“ ir bus netgi sportinių šokių. O žvaigždžių, ir net „pasaulinio lygio žvaigždžių“ netruks: tai ... Aleksandras Paley, Lukas Geniušas, Sergėjus Krylovas. (Primenu, metai 2011-ieji).

Po dviejų dienų aprašomas įvykęs festivalio pradžios koncertas: „pasak kai kurių žiūrovų“, „ganėtinai popsinis“. (Tarp atlikėjų minimi Sasha Song, Mia, Donatas Montvydas). Vėl kalbinamas Justinas Krėpšta „džiaugėsi, kad į festivalio atidarymą pavyko pritraukti ir tą publiką, kuri paprastai nesilanko koncertuose“. (Tokiuose – lankosi.)

Tais metais Krėpšta – dažnai Kauno žurnalistų pasirenkamas pašnekovas. Viename rašinyje sezono pradžioje jis reklamuoja Kauno filharmoniją, pasak jo, „kovojančią dėl savo gerbėjų“. Būdamas filharmonijos vadovas, jis nuolat galvoja, „kaip dar galima pritraukti publiką, kad ji nenueitų į teatrą ar koncertą arenoje“. (Filharmonijos vadovas stengiasi atitraukti žmones nuo teatro!) O sezonas laukia puikus: „Iki Naujųjų metų bus visko: pasaulinių žvaigždžių, lietuvių, ir Ieva Prudnikovaitė su Jeronimu Miliumi, ir Marijonas Mikutavičius, ir fortepijoninis Ibelhauptų duetas, ir Kauno bigbendas, ir dar labai daug ko“. Šioje vietoje žurnalistė taikliai pastebi, jog „filharmonija po truputį atveria duris populiariosios muzikos projektams“. Į tai pašnekovas atsako: „Bet ko neįsileidžiame. Grupė „69 danguje“ ir panašios, anekdotų vakarai – tikrai ne filharmonijos formatas. Nors štai Juozo Erlicko autorinis vakaras mūsų scenoje praėjo labai gerai“.

Dar po savaitės Kauno filharmonijos vadovas pasidžiaugia, kad jam „daugmaž aiškus visas sezonas“ (labai laiku) ir samprotauja apie tai, kad „net ir moksleiviams reikia pasiūlyti geros muzikos“.

2012 metai.

Ir vėl vasara, ir vėl Pažaislio festivalis. Štai vienas žurnalistas itin pamaldžiai samprotauja apie „Dievo didybę ir galybę“ ir nupiešia tokį vaizdelį: festivalio koncerto metu „visa, regis, paniro susitelkusiame dvasingumo debesyje“. „Bažnyčios šone, pro kažkur pradėjęs skambiai lašėti į vidų besiveržiantis lietus lyg adatos dūriai smigo tarsi į pačią sąžinę, o gal nuodėmę: vieni klausytojai išgąstingai ėmė dairytis, kiti – panirę muzikon, užsimerkę – turbūt priėmė lašėjimą tarsi metaforą, tarsi lašantį laiką, kuris verčia galvoti apie Dievą ir amžinybę“. Taip, lietui „smingant į nuodėmę“, muzika „bylojo“ apie reikalą „tarnauti Dievui, rinktis dvasingumo kelią, nepaliaujant galvoti apie amžinybę“. Užrašas po nuotrauką skelbia: „Pažaislio vienuolyno bažnyčioje susirinkę koncerto žiūrovai [ne klausytojai] skendėjo ypatingos rimties ir susikaupimo rūke“. (Ne, tai ne bažnytinės spaudos leidinys.)

Itin daug dėmesio „žiūrovų“ motyvacijai skiriama ir kito festivalio koncerto aprašyme: „Buvo akivaizdu, kad žmonės ne šiaip atėjo į koncertą, o pasiklausyti būtent J. Strausso melodijų, nes tik užgrojus Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (...) muzikantams veidai tiesiog nušvisdavo, o šiurpuliukus per kūną pažadinantys, atpažįstami muzikiniai pasažai buvo klausomi visu kūnu: tarsi vos vos, tarsi netyčia palinguojant, šoktelėjant ar bent mostelėjant ranka“. Visą kitą mažo tekstelio turinį užėmė žurnalistės pasikalbėjimai su koncerte ar bent šalia jo buvusiomis „romantiškomis“ porelėmis. „Vos pakilus dirigento J. Domarko batutai, gausų jachtklube susirinkusių žiūrovų būrį užliedavo valso karaliaus melodijų banga“, – skelbia užrašas po nuotraukomis.

Tais metais didelį kauniečių susidomėjimą sukėlė žinomo rusų baritono Dmitrijaus Chvorostovskio atvykimas. Štai kaip Kauno publikai buvo pristatytas operos solistas: „Sportiško sudėjimo, vilkintis jaunatviškais madingais drabužiais, trykštantis pasitikėjimu savimi D. Chvorostovskis iš pirmo žvilgsnio visai nepanašus į klasikinį operos dainininką“. (Kažin kaip žurnalistė įsivaizduoja operos dainininką: su dideliu pilvu, apdriskusiai drabužiais ir nepasitikintį savimi?) Straipsnio pavadinimas – „Įgudusi operos žvaigždės akis vertino ir kaunietes“ – sufleruoja, jog ir solistas nėra abejingas priešingos lyties atstovių išvaizdai ir netgi turi tam „įgudusią akį“. Ir iš tikrųjų, pasirodo, kad jis ne tik dainuoja, bet „tituluojamas ir seksualumo simboliu“. Pokalbyje su solistu aptariama itin aktuali tema: kaip „pritraukti į koncertus jaunimą“. Atsakymas tiesus: „Visos priemonės pateisinamos, kad žmones, ypač jaunimą, pritrauktume arčiau klasikinio meno“.

Po koncerto ta pati žurnalistė publikavo iš koto verčiantį aprašymą:

„Į didelėje erdvėje surengtą klasikos koncertą susirinko tūkstančiai klausytojų, dauguma jų – vidutinio amžiaus ir vyresni žmonės, tačiau matėsi ir jaunų žmonių veidų. Nemažai moterų atėjo į renginį pasipuošusios vakarinėmis suknelėmis, giliomis iškirptėmis ir apnuogintais pečiais. (...) D. Chvorostovskis po pirmosios dalies į sceną grįžo pakeitęs įvaizdį – be frako ir baltų marškinių, vilkėdamas tamsiais marškiniais, pasipuošęs pakabuku. Po kiekvienos dainos [!] dainininkas žavingai šypsojosi publikai, bet žodžiais su ja nebendravo“.

Aprašyta, kaip gerbėjos ir gerbėjai (atrodo, kad tai, kad tarp jų buvo „ir keli vyrai“, ypač nustebino žinutės autorę) nešė atlikėjui gėles ir stengėsi paspausti jam ranką, o taip pat ir ką atlikėjas darė su tomis gėlėmis. Ir ne žodžio apie tai, kaip ir ką jis dainavo! (Tik supratome, kad dainavo kažkodėl „dainas“.)

Norite rimtų recenzijų? Štai pora tokių.

Muzikologė, recenzuodama naują operetės spektaklį, yra susirūpinusi „netradiciniu pastatymo keliu“. Toks kelias, kaip teigia recenzija, pasirenkamas tuomet, kai „nepakanka pajėgumų“ „sužavėti išskirtine atlikimo kokybe“. Šiuo atveju, pastatymo netradiciškumas atrodo kaip „bandymas atkartoti pigų medijų kultūros jauką iš televizijų ekranų“. Kas tai yra ir kodėl tai yra blogai? Argumentacija skamba taip: „Bandant kultūros reiškinius liberalizuoti, pataikaujant globalizacijos procesams, kyla pavojus susiniveliuoti su dėl globalizacijos besiformuojančia beveide kultūra, prarandant savąsias kultūrines vertybes ir išskirtinumą“. (Sakyčiau, po tokią publikaciją turėtų būti prierašas, kad redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone.)

Kitiems, beje, televizijos ekrano magija kaip tik atrodo didelis privalumas. Štai nacionalinio teatro direktorius giriasi tuo, kad jo vadovaujamas teatras „atjaunėja“ ir „tie veidai, kuriuos žiūrovai matė per televiziją, atsiranda ir teatro scenoje“.

Teatrologė rašo, kad naujas spektaklis „paliko gana teigiamą įspūdį“. Tačiau įspūdis pasirodo prieštaringas, nes kitas sakinys skelbia: „Šiame multidisciplinariniame kūrinyje nėra verbalinio naratyvo“; kiek toliau pastebima, kad aktoriui „labiau sekasi kurti garsus neverbaliniu būdu“ (ką jis ten darė, lojo?), o galiausiai paaiškėja, kad, atsisakius tarptautinių žodžių, viskas yra atvirkščiai: „pasakojama istorija perteikiama vien žodiniu pagrindu“.

2013 metai.

Ir vėl vasarą – festivalių, dabar jau ne tik Pažaislio, metas. Muzikologė klausia: „Ar yra vasarą ką veikti klasikinės muzikos gerbėjams?“ Problema ta pati, tik smarkiai pagilėjusi, – festivalių programos. Tai, kad „dauguma akademinės muzikos festivalių artėja prie pramoginių renginių koncepcijos“, aiškinama tuo, kad „vasara – atsipalaidavimo ir atostogų sezonas“ (lyg klausytis muzikos būtų rimtas darbas.) Autorė konstatuoja faktą, kad Pažaislio festivalio siūlomuose kamerinės muzikos koncertuose „klasikinės muzikos profesionalai pasigenda atlikimo kokybės“, bet kažkodėl tęsia, kad tai yra „tikrai priimtina ir įdomu“... „klausytojui, neturinčiam specialaus muzikinio išsilavinimo“. (Lyg reikalingas muzikinis išsilavinimas tam, kad būtų nepriimtina ir neįdomu klausytis žemo lygio atlikimo.) Taip pat ir festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, „būta visko“, tame tarpe ir „silpniau dainuojamų sudėtingų arijų“, svarbiausia, kad tai skirta „ne tik klasikinės muzikos gerbėjams, bet ir masiniam klausytojui“. (Suprask, paprastiems žmonėms gali dainuoti blogai.) Priešingai aprašytiems, Kristupo vasaros festivalio siekis – profesionalumas, šis festivalis išsiskiria iš kitų tuo, kad „siūlo ir visiškai klasikinės muzikos“. Tomo Manno festivalyje taip pat „dominuoja klasika, atskiesta tik keliais populiariųjų melodijų koncertais“ (na, tai nėra muzikos festivalis, tad jo rėmuose koncertų iš viso yra tik keli). Festivalyje „Piano. Lt“ „rimtosios muzikos koncertas tik vienas“. O tai, kad Bistrampolio, Tytuvėnų ir „periferiniuose“ festivaliuose taip pat „pasitaiko“ ir populiariosios muzikos, „kartais netgi priskiriamos masinei kultūrai“, aiškinama „publikos, kurią jie pritraukia, skoniu“. Taigi išvada aiški: visi festivaliai „labiau orientuoti į šiokią tokią pramogą, o rimtų koncertų – vos vienas kitas“. Pastebėta taip pat, kad kai kurios koncertų programos „keliauja iš vieno festivalio į kitą ar yra kartojamos iš ankstesnių metų“. „Galima teigti, kad grynai klasikinė muzika vasarą tampa tikra prabanga, o toji, kuri atliekama festivaliuose, – tarsi ir klasikinė, tačiau balansuoja ant pramoginės ribos“. Rimtos šio reiškinio analizės nėra, bet jį, pasirodo galima pateisinti: „vasarą sau leisti papramogauti gali net ir rimčiausios muzikos gerbėjai“. Juk „šaltuoju metų laiku“ rimtų koncertų yra „gausu“.

Pratinti kauniečius prie „rimtumo“ pasitiekiamos komiškos operos kaip „tam tikras kompromisinis pasiūlymas operos vengiančiam Kauno žiūrovui“. Pasididžiavimo objektu čia tampa „tarptautinė“ atlikėjų sudėtis – „estų, latvių, baltarusių bei ukrainiečių solistai“. Kita vertus, ne mažesnį pasididžiavimą kelia faktas, kad Kauno muzikinis teatras ir pats gali pastatyti operą: „esame pajėgūs patys atlikti visas solo partijas“. (Yra kuo pasigirti!)

„J. S. Bachas – žinomas, bet retas svečias Kaune“ skelbia anonso antraštė, todėl tai, kad koncerto programoje numatyta atlikti Bacho kantata, kauniečiams bus „malonus siurprizas“.

O kol kas kitas, anoniminis anonsas liaupsiną Oginskio polonezą: „Iš bekraščių tolių prakilniu ilgesiu atvilnijusi polonezo melodija, jo raiškiai moduliuoti atsikartojantys akordai, optimistinės vilties motyvas smelkte įsismelkia į širdies ir vaizduotės gelmės“.

Dar truputis smulkių aviečių: „technologinis pianistų ugdymas“ (turima omeny grojimo technika, ne informacinės technologijos); „barokinė ir šiuolaikinė muzika romantinės muzikos apsuptyje“; Čaikovskio Penktoji simfonija – „plataus muzikinio alsavimo“ kūrinys.

Iš spektaklio recenzijos: „Spektaklyje veikia tie patys veikėjai kaip Antono Čechovo pjesėje“ (ar galėjo būti kitaip, kai kalbama apie „Vyšnių sodą“?).

Na, o spaudos leidinių „topai“ pasitaiko, į lietuvių kalbą verčiant Mezzo TV programą: be „Mozzarto“ ir „Bizeto“, vieną kartą buvo pranešta, kad skambės „Andrė Šenjė opera „Giordano“.

***

Šiandien, 2018 metais.

Lietuva sulaukė pačios aukščiausios kategorijos klasikinės muzikos atlikėjo – superžvaigždės operos solisto kontratenoro Philippe‘o Jaroussky. Lietuvos dienraštis – renginio „informacinis rėmėjas“ – jį pasitiko tokiomis antraštėmis: „PASTANGOS. Kontratenorui imituoti kastratą nėra paprasta“; „Džiaugsmais dalijasi su partneriu“; „Garsiausias pasaulio kontratenoras norėtų būti tobulas viliuotojas“.

Praėjus dviem dienom po koncerto pasirodžiusios, muzikologės pasirašytos recenzijos antraštė byloja: „Vilnių nutvieskė muzikos ir kosmoso orbitos asteroidas“. Autorė postringauja: „Dainuoti yra žmogiška. Tačiau sekmadienio vakarą klausydamasis iš vyro lūpų sklindančio neįprastai aukšto balso nejučia stebėjaisi gyvu gamtos reiškiniu. (...) Įprastu vyrišku balsu kalbantis Ph. Jaroussky muzikoje peržengė lyties ribas“. Rodos, muzikologė pirmą kartą gyvenime mato ir girdi kontratenorą (keista, juk ką tik Valdovų rūmuose buvo atliekama, ir net per televiziją transliuota barokinė opera), todėl mėgautis dainavimu ir pastebėti jo kokybę gali tik „klausai ir regai kiek apsipratus“ (nes, kaip suprantu, jos klausa ir rega vienu metu jai pateikia nesuderinamą informaciją). Kaip čia vėl nepakalbėjus apie kastratus? Pasirodo, „šie daininkai gyveno spalvingą intymų gyvenimą – apsupti moterų ir vyrų, nepaisant vaikystėje atliktos sėklidžių šalinimo operacijos“. Tik keli straipsnio sakiniai skiriami programoje atliekamai muzikai ir gal tik vienas – koncerte dainavusiai solistei, soprano Emőke Baráth (juk ji nėra superžvaigždė).

Laukiama daugiau. Tikriausiai, reikia vėl pradėti lietuvišką spaudą skaityti.