Nemokamas lietuviškas sūris, atsiprašau, barokas Pažaislio festivalyje

(labai pavėluota recenzija)

Prieambulė

Seniai prasidėjo kasmetinis Pažaislio festivalis, kurio margoje programoje šiemet, be įprasto tango, bosanovų ir zarzuelų pertekliaus, jaučiamas ar ne toks pat įprastas tapęs atlikėjų stygius (kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad kurie jų viename festivalyje pasirodo du kartus). Šiemet, rodos, „lengvųjų“ renginių perteklius pasieks savo apogėjų: festivalį vainikuos roko opera, beje, irgi pakartota, nes prieš tai būsianti atlikta (ir jau patetiškai bei patriotiškai reklamuojama) kaip šimtmečio Dainų šventės programos „vinis“. O po visą Lietuvą išsibarsčiusio festivalio „netradicinių“ erdvių perteklius irgi pasirodo kaip „stygius“ – stygius priemonių jas pasiekti.

Viso to nebūtų verta minėti, jei ne šiame žanrų ir vietų kratinyje netikėtai suspindėjęs baroko „perlas“. Baroko pertekliaus Lietuvoje nejuntame. Bet jau nebejuntame ir jo stygiaus. Madingas Europoje, barokas po truputį tampa toks ir Lietuvoje. Lietuviškas barokas. Prisipažįstu, su juo susipažinti kiekvieną kartą smalsu, o sykiu ir baugu.

Tad birželio 10 dieną pasiryžau sunkiai kelionei į Žeimius – architekto Vaclovo Michnevičiaus tėviškę ir poilsio vietą, garsėjantį savo dvaru ir Michnevičiaus pastatyta didinga bažnyčia netolimą miestelį, į kurį autobusai iš Kauno nekursuoja nuo 2012 metų, o ir likę iš Jonavos kursuoja labai retai. Ir štai jau stebiu, kaip didžiulė neogotikinė bažnyčios erdvė prisipildo daugiausiai iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų savo automobiliais atvažiavusių klausytojų. Neeilinis įvykis traukia ir miestelio gyventojus. Už nugaros girdžiu:

– Kas čia bus, Mišios?

– Ne, ne Mišios, koncertas.

Belaukdama, mąstau apie nemokamų koncertų priežastį, naudą ir kokybę. Nemokami koncertai – bedarbių ir pensininkų atgaiva. Tačiau, jeigu koncertas nemokamas, festivalis negali organizuoti pavežėjimo iki koncerto vietos, taip, kad galiausiai ją pasiekia tik tie, kurie gali susimokėti (bent už kūrą ir nuosavo automobilio išlaikymą), o bedarbiai ir pensininkai lieka namuose. (Nors, tiesa sakant, nežinau, ar po visą Lietuvą išsimėtusio festivalio organizatoriai iš viso kada nors galvojo apie pavežėjimą.)

Jeigu koncertas nemokamas, atlikėjai negauna honoraro, ar kaip ten turėtų vadintis šiandien pagal sąskaitą-faktūrą išmokama suma, kurios pusę suėda mokesčiai. Pavadinimas tikrai negali kilti iš žodžio „honor“, kuris lietuviškai reiškia „garbė, orumas“. (Įvedžiau žodį „honor“ į google paiešką ir gavau... daug išmaniųjų telefonų. Pagalvojau ir įvedžiau taip pat žodžių junginį „sąskaita-faktūra“. Gavau apibrėžimą: „griežtos atskaitomybės dokumentas, kurį pirkėjui išrašo pardavėjas, pirkėjui perkant prekes, paslaugas ar kitą turtą“. Apsidžiaugiau, jog šį kartą man niekas muzikos nepardavė, o aš jos nepirkau. Nors muzika, be jokios abejonės, yra didelis turtas, ir už jos atlikimą turi būti atlyginama oriai.) Pagaliau, nemokami koncertai paprastai rengiami bažnyčiose, t.y., erdvėje, kuri mielai priima, nereikalaudama nuomos mokesčio. Koncertuodami tokioje erdvėje atlikėjai ne tik negauna atlygio, jie neturi ir jokios pasiruošti ir pailsėti tinkamos vietos. Priežasties, dėl kurios jie dirba nemokamai, taip ir neradau. Bet nemokamas sūris, reikia pasakyti iš karto, buvo skanus.

Dainavo kontratenoras Algirdas Bagdonavičius ir mecosopranas Nora Petročenko, jiems akompanavo Kauno kvartetas: Karolina Beinarytė-Palekauskienė, Aistė Mikutytė, Eglė Lapinskė ir Saulius Bartulis. Festivalio buklete perskaičiau ir Kamilės Palekauskaitės, turėsiančios atlikti klavesino partiją pavardę. Ir – o, stebuklas – bažnyčioje tikrai stovėjo klavesinas, mažas, bet tikras. Tad laukiau priderančio basso continuo. (Užbėgus įvykiams už akių, iš karto pasakysiu – nesulaukiau.)

Kaip įprasta, koncerto programa Internete neskelbiama; programėlės nesiūlomos ir jau atvykusiems į koncertą klausytojams, tad belieka laukti, kad atliekamus kūrinius kas nors „praneš“. Prisipažįstu, ne visus kūrinius atpažinau. Bet po kelių dienų, paprašyti, festivalio organizatoriai maloniai atsiuntė man detalią koncerto programą:

Henry Persell. Uvertiūra ir du šokiai iš operos „Didonė ir Enėjas“

Henry Pursell „Music for a while“

Agostino Steffani. Arija „Ogne core“ iš operos „Servio Tulio“

Antopnio Vivaldi. Ruggiero arija „Sol da te“ iš operos „Orlando furioso“

Georg Fridrich Handel. Rinaldo ir Almirenos duetas „Scherzano sul tuo volto“ iš operos „Rinaldo“

Antonio Vivaldi. Kantata „Cessate, omai cessate“ RV684d

Georg Fridrich Handel. Orlando arija „Fammi combattere“ iš operos „Orlando“

Henry Pursell. Duetas „In vain the am‘rous flute“ iš „Odės Šv. Cecilijai“

Georg Fridrich Handel. Kserkso arija „Se bramate d‘amar chi vi sdegna“ iš operos „Kserksas“

Georg Fridrich Handel. Kleopatros ir Cezario duetas „Caro... Bella“ iš operos „Giulio Cezare“

Henry Percell „Sound the trumpet“.

Koncertas arba tai, ką iš jo prisimenu

Algirdas Bagdonavičius nuo pat pirmųjų natų nustebino stipriu operiniu kontratenoru ir puikia kvėpavimo technika. Jo balsas pilnas, gilus, skambantis lygiai visame diapazone. Gražus, labai tamsus balso tembras malonus ausiai net ir tuomet, kai kūrinio interpretacija pasirodo neįprasta ar abejotina: jį girdint, gali tiesiog su tuo „susitaikyti“. Bagdonavičiaus atliekama garsioji Pursello daina „Music for a while“, kurioje gausiai naudojama barokinė „žodžių tapyba“, buvo nuspalvinta sodriomis, anaiptol ne pastelinėmis, kaip įprasta, spalvom. Jo „drop, drop, drop“ krito kaip tikros gyvatės nuo furijos galvos. Nejučiom pagalvoju, kodėl dauguma atlikėjų jas ištaria taip, tarsi tai būtų švelnūs vasaros lietaus lašeliai? O štai imtis Ruggiero arijos „Sol da te mio dolce amore“ iš Antonio Vivaldžio operos „Orlando furioso“ yra rizikinga, ypač, kai jos turtingą barokinę orkestruotę bandoma „suvesti“ į klasikinio styginio kvarteto skambesį. Be magiško fleitos solo muzika atrodė tartum apiplėšta, ir tik vaizduotės galia galėjai gražinti vienai iš gražiausių Vivaldžio sukurtų melodijų jos pirmapradį žavesį. O ir pats personažas pasirodė labai jau operetinis. Iš tikrųjų, koncertinis bet kokios arijos atlikimas gali ne tik kažkiek skirtis, bet net ir mažai ką bendra turėti su spektaklio scenoje ją dainuojančiu operos personažu, paklūstančiu libretui ir/ar režisieriui (daugiausiai pastarajam). Tačiau šį kartą norėjosi priminti siužeto kontekstą. Riteris Ruggiero, atvykęs į burtininkės Alcinos sodą, paragauja jos paruošto magiško eliksyro, pamiršta savo mylimąją Bradamantę ir pradeda meilintis Alcinai. Suvilioto Ruggiero arija pilna tokio gilaus liūdesio, kuris ribojasi su tragizmu: jis tapo traditore (mėgstamas italų barokinių operų žodis), išdaviku, pats to visiškai nenorėdamas; Alcinos apkerėtas, jis nebegali kontroliuoti savo likimo. Dar daugiau, Vivaldžio sumanymu, ši arija tampa „raktine“, lyg lemiančia visų šios operos personažų „furioso“ būseną. Tuo tarpu Bagdonavičiaus Ruggiero patetiškai spaudė rankas prie krūtinės ir bravūriškai dainavo „Vien tavyje, mano saldžioji meile“, lyg būtų ne suviliotas, o suviliotojas, o kantilenoje girdėjosi vis daugiau ir daugiau glissando. Tačiau, klausantis šio gražaus balso tembro, reikėjo pripažinti: gal gali būti ir toks Ruggiero? Gal toks Ruggiero netgi gali kažkam labai patikti? (Tik, žinoma, be glissando.)

Antroje koncerto dalyje Bagdonavičiaus atliekama Orlando arija iš Handelio operos „Orlando“ prasidėjo nuo mažo nesusipratimo su violončelininku, o jos nesudėtingos koloratūros ėjo sunkiai. Bendrai, reikia pasakyti, kad solisto programa buvo gerai parinkta ta prasme, kad tikrai techniškų, koloratūrinių numerių joje nebuvo visai. Visa „rizika“ teko interpretaciniam atlikimo aspektui. Tuo tarpu balsas viso koncerto metu skambėjo „užtikrintai“.

Noros Petročenko aukštas mecosopranas pasirodė ne toks patikimas. Solistė pradėjo nuo retai atliekamo (ir Europoje jau tapusio „gurmanišku“) Agostino Steffani arijos. Bažnyčios akustika kaip mat jai „pakišo koją“: balsas aukštame registre tapo nesuvaldytas, spiegiantis. Antroje koncerto dalyje Petročenko atliekamas rečitatyvas ir arija iš Vivaldžio kantatos jau skambėjo visai gerai: be perspaudimo, be spiegimo; atrodė, kad solistė jau prisitaikė prie akustikos. O štai sudėtinga, techniška Ksekso arija buvo „pasipuošusi“ netiksliomis koloratūromis ir neturėjo, drįsčiau pasakyti, jokio charakterio. Galima prisiminti, jog Handelio Kserksas, Persijos karalius, kurio partija šiandien paprastai skiriama aukštam kontratenorui, irgi „išdavikas“, bet tampa tokiu be jokių burtų, savo paties valia; jis, beje, yra netgi „dvigubas“ išdavikas: palieka savo sužadėtinę, nes įsimyli savo brolio sužadėtinę. Personažas labai vyriškas ir emociškai labai sudėtingas: jį veda meilė –  ne tik „nedora“, bet ir nesulauksianti atsako, bet tikra. Sutinku, kad nebūtina viso to suvaidinti koncerto metu, bet bent kažkiek į šią muziką įdėtos emocinės įtampos vis dėlto norisi išgirsti.

Pereinu prie duetų. Čia, tiek Handelio „Rinaldo“, tiek Pursello „Odė Šventajai Cecilijai“ dideliu sutarimu tarp partnerių nepasižymėjo. Užtat pavyko Kleopatros ir Julijaus Cezario triumfalinis duetas „Caro! Bella! Più amabile beltà” iš Handelio operos „Giulio Cesare in Egitto” („Julijus Cezaris Egipte”). Tiesa, Cezaris ir vėl buvo operetinis, šiek tiek komiškas. Bet, gerai pagalvojus, juk jis toks ir yra! Koncerto pabaigoje gerai suskambėjo garsusis Pursello „Sound the trumpet“, parašytas dviem kontratenorams. Abu partneriai gyvai „piešė“ muzikoje reiškiama džiaugsmą – „joy“. Ir vis dėlto, koks bebūtų skanūs lietuviškas „sūris“, kaip bebūtų malonu girdėti „gyvai“ baroko muzikos šedevrus, klausimas kirba: kodėl profesionalių muzikų pasirodyme neišvengiama nesusipratimų, nesutarimų, nesusitvarkoma su „netikėtai“ atsivėrusia vietos akustika?

O kaip gi klavesinas? Koncerto programa buvo sudaryta iš dviejų dalių, tik be pertraukos. Arba su pertrauka, žiūrint kaip interpretuosi. Per pertrauką ir sužinojome, kam čia stovi klavesinas. Retas ir sunkiai transportuojamas instrumentas buvo skirtas tam, kad garsios Beinarių šeimos atžala, Juozo Naujalio muzikos mokyklos 5-tos klasės mokinė Kamilė Palekauskaitė (kurios mama kvartete groja pirmu smuiku) galėtų mums pagroti dvi dalis iš J. S. Bacho Angliškos siuitos e moll. Mergaitė mokosi fortepijono klasėje ir jau yra kelių konkursų laureatė. Fortepijonui ir klavesinui valdyti reikalinga skirtinga technika. Sprendžiant iš to, kad įnoringas instrumentas, rodos, lengvai paklusta vaiko pirštukams, jaunoji muzikė tikrai ne pirmą kartą su juo bendrauja ir spėjo „prisijaukinti“. Ką galiu pasakyti? Aš irgi noriu tikru klavesinu pagroti! O kai jau žaidžiama vienoje lygoje su suaugusiais, neužtenka tik reikiamu laiku reikiamu pirštu ant reikiamo klavišo pataikyti. (Nors legenda byloja, kad pats Bachas būtent taip atsakė į klausimą, ar sunku groti vargonais.)

Trys lietuviškų koncertų problemos: pranešėjas, telefonai ir aplodismentai.

Pranešėja (ne)pranešinėjo, t.y. pranešinėjo taip greitai ir neaiškiai, kad sunku buvo ką nors suprasti, juolab prisiminti. (Beje, Pursello pavardė tariama [p‘з:rsεl] arba [pзrs‘εl].) Problema galėtų būti išsprendžiama labai paprastai: jeigu negalima bent paprastu spausdintuvu padauginti programėlės, reikia ją skelbti internete.

Telefonas skambėjo – tik vienas, pačioje renginio pradžioje, kaip tik tuo metu, kai pranešėja pranešinėjo (o tai dar labiau apsunkino jos pranešimo supratimą); jo garsas buvo palydėtas smerkiančiais žvilgsniais ir tuoj pat užčiauptas. Daugiau nesigirdėjo nei vieno telefono. Komplimentai klausytojams.

O štai su aplodismentais blogai. Viso koncerto metu klausytojai buvo labai dėmesingi. Muzika ir jos atlikimas jiems patiko. Atlikėjų klaidas jie atleido. Taip greitai atleido, jog programai pasibaigus, iš karto visi atsistojo, lyg pagerbdami pasaulinio lygio žvaigždes. Bet stovėdami, jie labai vangiai plojo. Skysti aplodismentai greitai nutilo, vietinės valdžios atstovas pasakė padėkos kalbą, apdalino atlikėjus rožėmis, ir visi, kas nėra atlikėjų draugai ir pažįstami, patraukė link išėjimo. Veltui tikėjausi biso. Įvedžiau į google paiešką ir šį žodį ir perskaičiau: „Bisas paprastai prasideda atlikėjams sugrįžus į sceną po užsitęsusių publikos plojimų arba šūksnių“. Jei nėra užsitęsusių plojimų, nebus ir biso. Atsistojimas nepagelbės, tik pakenks, tarsi sakytum: „na, padainavot, ir užteks, važiuojam namo“. Jei norite, kad jums dar padainuotų ar pagrotų, plokite, negailėdami delnų. Ir, gink Dieve, nesistokite ir nerodykite nei mažiausio ženklo, jog kur nors skubate. Atsistoti patartina tik po to, kai iš atlikėjų jau „išprašėte“ du bisus ir labai mažai tikėtina, kad pavyks gauti ir trečią.

Koda

Miestelio gyventojai po koncerto eina namo. Girdžiu:

– Žiūriu, ten vyras! Tiek plonu balseliu, va, Jėzau!

Galvoju, na, kur ten plonu. Tikras žemas kontratenoras-kontralto. Ir labai geras kontratenoras, kurio kitų solinių koncertų tikrai lauksiu.