Išbandymas vargonais

(recenzija su moralu)

Nenorėjau aš šios recenzijos rašyti. Tiksliau, iš pradžių norėjau, bet po koncerto jau nebenorėjau. Nes šį kartą Pažaislio festivalio patiektas nemokamas sūris buvo neskanus: arba jis buvo netinkamomis sąlygomis pagamintas, arba jo galiojimo laikas pasibaigė. Tokių „arba-arba“ įvairių ateina į galvą, svarstant, kodėl į Kauną atvykęs garbus vokiečių profesorius taip prastai valdė arkikatedros bazilikos vargonus. Tai, kad negaliu atsakyti į man kilusius klausimus, nenuostabu: juk koncerto bažnyčioje metu nematome nei vargonininko, nei jo instrumento, nei jo asistento, o ir tai, ką girdime, yra ne visai tas pats, ką girdi pats instrumentu griežiantis vargonininkas.

Susipažinkime su atlikėju. Profesorius Franzas Wassermannas yra seniausio Vokietijoje Heidelbergo universiteto muzikos vadovas, šio universiteto choro „Capella Carolina“ ir orkestro „Camerata Carolina“ dirigentas. Universiteto interneto puslapyje patalpinta trumpa profesoriaus dosjė informuoja, kad jis, kaip vizituojantis dėstytojas, buvo kviečiamas įvairių šalių universitetų ir, kaip dirigentas-svečias, – Gruzijos filharmonijos bei Armėnijos operos; taip pat nurodyta, kad jis rengia solinius vargonų koncertus. Tai – kone visa Internete prieinama informacija vokiečių ir anglų kalbomis. Tačiau profesorius Wassermannas Internete minimas ir lietuviškai. Jis yra ne tik gruzinų ir armėnų, bet ir lietuvių draugas. Tad jo programoje neatsitiktinai atsirado Juozo Naujalio „Malda“, būtent arkikatedros vargonams parašyta ir, beje, visai neblogai suskambėjusi.

2016 metų rudenį profesorius pasikvietė į Vokietiją du Kauno mėgėjų chorus: Kauno Kultūros centro „Tautos namai“ choras „Diemedis“ ir Kauno Įgulos bažnyčios choras „Te Deum“ (abiejų vadovas Audrius Petrauskas) tuomet surengė nemokamus koncertus kelių Vokietijos miestelių bažnyčiose. Tikriausiai, kauniečiai „atsilygino“ ir šiemet pakvietė patį profesorių į Pažaislio festivalį. Mainai atrodo nelygūs: nors tiek vienur, tiek kitur koncertai buvo nemokami bei rengiami bažnyčiose, vis dėlto, Pažaislio festivalis yra profesionalus, bent jau jo rengėjų laikomas prestižiniu ir be to, vienintelis Kaune rengiamas klasikinės muzikos festivalis. Tačiau jame dažnai dalyvauja ne iš tikrųjų geri atlikėjai iš užsienio, bet tie, kurie dėl įvairių priežasčių jaučia draugiškumą, nostalgiją ar simpatiją mūsų šaliai (taip būna ne tik festivalio metu). Ir štai klausausi griežiant profesionalaus muzikos atlikėjo bei pedagogo ir jaučiuosi tartum būčiau atsiskaitymo muzikos mokykloje komisijos narė: galvoju, ką čia rašyti, „šeši“ ar „septyni“? O už Daquino „Gegutę“ (dažną muzikos mokyklų repertuare) norėjosi ir „penkis“ parašyti, tiek ji buvo labiau panaši į pratiesiai klykiantį pterodaktilį. Prisiminus seną vargonininkų juokelį, – „kai tavo dešinė nežino, ką veikia kairė“.

Susipažinkime su instrumentu. Kiekvienas vargonų instrumentas yra toks pat unikalus, kaip ir juo griežiantis žmogus. Kiekvienas turi savo dispoziciją (registrų ir jų kombinacijų pasirinkimą), unikalų registrų tembrą (ne veltui vargonų registrus lietuviai tradiciškai vadina „balsai“), „fizines“ savybes (tokias, kaip kietesnė ar minkštesnė klaviatūra), akustines sąlygas, pagaliau, „sveikatos“ būseną. Klaviatūros „kietumas“ priklauso nuo vargonų valdančios konstrukcijos (vadinamos „traktūros“): mechaniškai (medinių svertų sistema) valdomų vargonų klaviatūra „kieta“, pneumatiškai (dumplelių sistema) valdomų – „minkšta“. „Kietos“ klaviatūros paspaudimas reikalauja fizinės jėgos. Griežiant tokiu, ypač senoviniu, instrumentu, dažnai atitinkamai lėtėja atliekamų greitų kūrinių tempas, vargonininko pirštai „prilimpa“ prie klavišų, o kojos – prie pedalų, stengiantis „nepaleisti“ garso, o jeigu netyčia pataikote į klaidingą klavišą, galite nesijaudinti: nuo menko užgavimo jis neatsilieps. Pneumatiniai vargonai, priešingai, reaguoja į mažiausią piršto ar kojos prisilietimą; jie reikalauja tikslesnės technikos, bet mažesnės fizinės jėgos; groti tokiais vargonai – malonumas (jei, žinoma, žinote, ką darote), nes atrodo, kad instrumentas kvėpuoja (taip ir yra). Mechaniniai vargonai paprastai būna atsparesni temperatūros svyravimui ir drėgmei, kai pneumatiniai, kaip ir kvėpuojantis žmogus – neatsparūs, tad jiems reikalinga palankesnė aplinka ir atidesnė priežiūra. Nuo traktūros (ne tik nuo traktūros, dar nuo griežyklos padėties vamzdžių atžvilgiu) priklauso ir tai, ką girdi atlikėjas. Kadangi vargonų garsas išgaunamas ne betarpiškai, bet tam tikro mechanizmo pagalba, jis visada (jei tik tai nėra elektriniai vargonai) vėluoja, kitaip tariant, tarp klavišo paspaudimo ir garso atsiradimo praeina kažkiek laiko, sekundės dalis. Ir jei mechaniniuose vargonuose ta dalis beveik nepastebima, tai pneumatiniuose garsas gali vėluoti drastiškai. Klausytojai bažnyčioje to, žinoma, nepastebi: juk jie nemato „nesutapimo“ tarp griežiančio žmogaus judesių ir girdimo garso. Nuo senų laikų įprasta, kad barokiniai vargonai, ypač Vokietijoje, būna mechaniniai, o romantiniai – pneumatiniai arba mišrūs. Taip pat seniai buvo įprasta „lipti“ prie klavišų ir kiek galima ilgiau „laikyti“ garsą, kad „nepaspruktų“. Šiandien kiekvienas studentas mokomas pirštais (ir kojomis) artikuliuoti muzikinę frazę taip, kad kiekvienas garsas būtų išgaunamas atskirai nuo kitų (technika, kuri labai skiriasi nuo reikalingos, grojant fortepijonu). Rezultatas, t.y. tai, ką girdi klausytojas, priklauso nuo to, kaip atlikėjas artikuliuoja garsą, kaip jis kontroliuoja garso vėlavimą, ir papildomai priklauso nuo bažnyčios akustikos. Ir kas įdomiausia – pats atlikėjas šio rezultato taip ir neišgirsta. Juk negali jo rankos ir kojos būti viršuje, prie vargonų, o ausys – apačioje. O klausytojai iš senų laikų įprato girdėti vargonininko nepakankamai artikuliuotus, suveltus garsus, akustikos dar labiau veliamus ir tuo pat metu sklaidomus; nekontroliuojamas vėluojančių garsų ritmas pavirsta rubato, per ilgai išlaikomi baigiamieji akordai slegia, o kai pagaliau „paleidžiami“, palieka po savimi akustines „uodegas“. Maždaug tai mes daugiausiai ir girdėjome šiame Pažaislio festivalio koncerte.

Taigi, susipažinkime su instrumentu. Kauno arkikatedros bazilikos vargonai romantiniai, mechaninės traktūros su pneumatiškai (vadinamais „Barkerio svertais“) valdoma griežykla. Instrumentas ganėtinai didelis (neseniai buvo laikomas didžiausiu Lietuvoje): trijų manualų ir pedalais, 63 balsų (registrų) . Jo dispoziciją galima pamatyti: http://www.vargonai.lt/vargonai_kaunas_arkikatedra.htm.

Vargonai buvo restauruoti prieš 30 metų Vilniaus vargonų dirbtuvių ir dar kartą restauruoti Marijampolės meistrų prieš dvejus metus. Darbas truko šešeris metus ir kainavo apie 330 tūkstančių eurų (nors vilniečiai sakė, jog restauruoti reikia tik griežyklą ir jos mechanizmą, vamzdžius užtenka išvalyti ir suderinti, bet žinote, avių odos dumplelės brangiai kainuoja, ir aš visada maniau, kad jos turi būti gaminamos iš veršiukų odos, kuri dar brangiau kainuoja; o darbas taip ilgai užtruko todėl, kad buvo renkami pinigai). Žmonės sako, kad bazilika žiema nešildoma. Labai norėčiau, kad kas nors šiuos gandus paneigtų, nes kitaip kyla klausimas: o kam tada vargonus restauravo? Manote, jie išlaikys, kaip žadėta, 50 metų nešildomoje bažnyčioje? Neišlaikys. Tam reikalinga vienoda temperatūra ištįsus metus. Tad sutaupytus šildymo pinigus galite iš karto skirti būsimai vargonų restauracijai. Ir beje, greita restauracija instrumentui bus reikalinga, jeigu juo nebus pakankamai dažnai grojama, ir grojama ne tik akompanuojant chorui Šv. Mišių metu, bet kasdien visapusiškai „treniruojamas“ viso instrumento „kūnas“.

O kol kas koncerto metu girdėjome vieną išderintą registrą (kurio negirdėtume, jei atlikėjas būtų atidžiai paruošęs registruotę, ir, be abejo, negirdėtume, jei prieš koncertą instrumentas būtų derinamas) ir – o siaube! – vieną užstrigusį garsą koncerto pradžioje girdėjome netgi nė vieną kartą. Visi kiti balsai skambėjo puikiai, ypač romantiniuose kūriniuose; fleitinių bei liežuvėlinių registrų tembrai išraiškingi ir labai tinkami tokiai muzikai atlikti.

Dabar norėčiau parašyti „susipažinkime su programa“, bet negaliu: kaip visada, prieš koncertą programa nebuvo skelbiama nei Internete, nei kokiu nors „popieriniu“ būdu. Apsiribota kompozitorių sąrašu. Kaip visada, buvo ir pranešėja. Ji pranešinėjo per mikrofoną nuo vargonų choro ir didesnės jos pranešimo dalies mes paprasčiausiai nesupratome. Jo garsai susivėlė ir išsisklaidė taip pat kaip ir vargonų garsai. Žmonės gręžėsi vieni į kitus ir klausinėjo: „Ką ji pasakė? Kas skambės?“

Be jau minėto Naujalio, „barokinėje“ koncerto dalyje buvo atlikta po vieną kūrinį Johanno Sebastiano Bacho, Louiso-Claude‘o Daquino, Johanno Pachelbelio ir Domenico Zipoli (pastarasis pavyko geriausiai); toliau išgirdome vieną bravurišką „gabalą“ šiandien pamiršto XIX amžiaus anglų bažnytinės muzikos kompozitoriaus, karališkos Windsoro St Georgo koplyčios vargonininko George‘o Jobo Elvey‘io (specialiai juo pasidomėjau), viena Mozarto aranžuotę ir garsiąją aranžuotę Antoníno Dvořáko Largo iš 9-tosios simfonijos („Iš Naujo pasaulio“), kurios melodija ne iš karto „gavo“ jai skirtą ir labai tinkamą registrą; jau minėta Naujalio „Malda“ ir Léono Boëllmanno „Gotiška siuta“ „desertui“ (visa tai, išskyrus Mozartą, reikia priskirti „romantiškai“ koncerto daliai); bisui skambėjo Bacho Toccata d moll (be fugos). „Deserto“ ypač laukiau. Kadangi Boëllmannas rašė Aristide‘o Cavaillé-Coll‘io vargonams, o mūsų arkikatedros vargonai yra kažkuo panašūs (suprantu, kad tai labai drąsiai pasakyta), buvo labai įdomu išgirsti, kaip „Gotiška siuita“ suskambės. Neramino Toccata – populiariausias ir techniškiausias visos programos numeris (nors programoje nebuvo nei vieno techniškai sudėtingo kūrinio, iki tol negausūs smulkesnių natų pasažai buvo vienaip ar kitaip „sudirbti“). Nors Toccatos forma iširo ir „krito“ ant klausytojų galvų „gabalais“, o kojos atkakliai grojo legato, vargonininkui pasirinkus ganėtinai lėtą tempą, kūrinys, be kurio „neišauga“ turbūt nei vienas vargonininkas, buvo sėkmingai ir iškilmingai baigtas.

Gal profesorius pripratęs prie mechaninių vargonų ir po senovei neatitraukia pirštų nuo klaviatūros? Gal jis neturėjo laiko repeticijoms? Gal jo asistentė neturėjo laiko susipažinti su registruote? Gal – kas gali žinoti? – pranešėja neišjungė savo mikrofono? Gal jis tiesiog vargonais griežiantis dirigentas? (Pamenu, Kaune lankėsi vienas toks vargonais griežiantis violončelininkas, tada buvo žymiai blogiau.) Į šiuos klausimus atsakymų neradau.

Žmonėms, išskyrus tuos, kurie kalbėjosi ir išeidinėjo muzikai grojant, gyvai klausytis staugiančių ir riaumojančių vargonų patiko. Gal todėl jie „pareigingai“ plojo po kiekvienos kiekvieno kūrinio dalies. Laiko tam buvo: ir po plojimų dar ilgai girdėjosi „trak“, „trak“, „trak“ – tai buvo „surenkama“ registruotė. Ta proga pagalvojau: jeigu jau kiekviename koncerte turime pranešėją, gal jis ar ji galėtų pranešinėti maždaug taip: „Keturių dalių siuita. Tarp dalių prašome neploti“. Manau, atlikėjai, ypač užsieniečiai, bus dėkingi.