Memuarai

Atminties topografija

Pradžią žiūrėkite 1. http://marijosblogas.blogspot.com/2017/10/memuarai-pradzia-mano-mociute-chaja.html

2. https://marijosblogas.blogspot.com/2018/08/memuarai-pradzia-ziurekite.html

Novatorų gatvė (1 dalis)

Iš sanatorijos mane atvežė tiesiai į naują butą. Būtas buvo, kaip tada vadindavo, „kooperatinis“, kaip ir pusiau privatus, už jį tėvai turėjo sumokėti nemenką pradinį įnašą, kuriam pinigų prisiskolino iš draugų; be to, buvo įsipareigoję mokėti kas mėnesį tam tikrą pinigų sumą, kas vėliau, mamai likus su mumis vienai, labai apsunkino mūsų ir taip varganą gyvenimą. Bet tuo metu tai buvo didelis daiktas – turėti atskirą butą, tegul pačioje prasčiausioje, ką tik pastatytoje „chruščiovkoje“, patį drėgniausią ir šalčiausią butą pirmame aukšte.

Mama pasakojo, kad pirmą kartą įžengusi į naują butą, paklausiau: „А где соседи?“ („O kur kaimynai?“), ir išgirdusi, kad kaimynų nėra, pareiškiau: „А без соседев небывает“ („O be kaimynov nebūna“). O į močiutės klausimą, kas man labiausiai patinka naujame bute, atsakiau: „Хочешь писать, идёшь и писаешь, и никто тебе не мешает“ („Nori siusiuoti, eini ir siusiuoji, ir niekas tau netrukdo“). Sekančiais metais seneliai irgi gavo atskirą butą ir aš greitai pripratau visur gyventi „без соседев“.

Vienas pirmųjų mano atsiminimų apie naują butą yra toks: tėvas nešė kėdę, kėdės koja netyčia užgavo sieną ir pramušė sienoje skylę tarp virtuvės ir kambario; toje vietoje iš abiejų pusių vėliau ką nors kabindavo. Žiemą visi langai iš vidaus pasipuošdavo gražiais ledo raštais, kuriuos, pusryčiaudama, krapštydavau su peiliu, panašiai kaip tai buvo daroma, valant apšalusį šaldytuvą. Mūsų bute, kitaip nei draugų ir pažįstamų butuose, niekad nebuvo tarakonų: tikriausiai, jie negalėjo pakęsti jame tvyrančios drėgmės; bet užtat vėliau čia mielai gyveno didelės ir įžūlios žiurkės. Jos išdidžiai vaikščiojo, kur norėjo, nepaisydamos nei kačių, nei, vėliau, šuns, o mama skaičiuodavo, kiek jų naktį užlips ant sofos, ant kurios ji miegojo. Tai buvo labai gražios ir labai protingos žiurkės; jos labai gerai žinojo, kad namuose, kur visi myli gyvūnus, joms niekas negrėsė.

Naujutelaitis „chruščiovkų“ kvartalas stovėjo miesto pakraštyje, t.y. anuomet tai buvo miesto pakraštys; už jo buvo tik miškas, iš kurio, buvo pasakojama, į ką tik pastatytų namų kiemus atklysdavo vilkai. Vilkus jau „pažinojau“ ir nebijojau, bet nemačiau nei vieno, užtat grįždamas iš darbo tėvas rasdavo pamestus kačiukus; juos nešdavo namo, iškilmingai prausdavo kriauklėje (cipimas, kniaukimas, apdraskytos rankos ir – o stebukle! – ką tik buvęs purvo kamuoliukas virsdavo švelniai pilkos ar akinančiai baltos spalvos kailiuku), ir jie miegodavo su manimi lovoje, kol, paaugę, dingdavo; bet tuoj pat atsirasdavo naujų. Buvo Muras ir Muras antrasis, buvo katinas Iržikas, kurį pavadinau savo mėgstamos čekų pasakos herojaus vardu ir kuris, kartu su kažkelintu Muru, kartą įlipo į tėvo man įtaisytą akvariumą, surijo visas žuvytes, o vandenį išpylė ant grindų, kurių parketas dėl to pasikėlė ir taip niekad ir nenusileido. Buvo Pūkelis – didelis, pilkas ir pūkuotas; jis kartą įkrito į skalbimo mašiną ir buvo mamos išgelbėtas (skalbimo mašina buvo sena ir nevaldoma; įjungta, ji šokinėjo per virtuvę, visur laistydama vandenį). Tarp visų mano lovoje miegojusių katinų, buvo ir viena katė, balta su juodom dėmėm, vardu Elizabet arba Betti; ji, sėdinti ant senos radiolos šalia mamos mėgstamos Don Kichoto statulėlės, liko įamžinta nuotraukoje šalia mano vaikystės draugo Sanios Jakobsono ir jo dėdės, mamos draugo, Sašos Timofejevskio.

Pas mano tėvus ateidavo draugai. Pirmuosius prisimenu dėdę Valerą ir tetą Verą (nors nesu tikra, kad toks buvo jos vardas); jie turėjo neįgalų sūnų ir kačių šeimyną, o vėliau paėmė auginti mažą vilkiuką. Per Naujuosius metus jie atėjo pas mus į svečius užsidėję lapės ir vilko kaukes ir prisisegę uodegas. Pasimečiau ir vakare labai rimtai mamos paklausiau: „O kokie žvėrys vaikšto ant dviejų kojų?“ – „Jokie“, nustebusi atsakė mama (buvau keturių metų, mamos supratimu, jau pakankamai „suaugusi“) – „O tie, kurie pas mus buvo atėję?“, paklausiau aš.

Bent du kartus buvo atvažiavę tėčio draugai iš Rytų Vokietijos – dėdė Rolfas ir teta, kurio vardo neatsimenu. Su jais tėtis susidraugavo, kai kartą buvo išleistas į Rytų Berlyną į matematikos konferenciją. Tikrai žinau, kad jie buvo atėję į svečius du kartus, nes du kartus gavau dovanų vokiškų skanėstų – niekad anksčiau nematytų šokoladinių figūrėlių, įvyniotų į spalvotą blizgančią folgą: vieną kartą tai buvo didelis auksinis telefonas, tuščiaviduris ir padarytas iš nuostabaus skonio pieniško šokolado; kitą kartą – šokoladinė kiaulė, visa pripildyta marcipano. Taip pagaliau sužinojau, kas yra marcipanas; anksčiau, kai ko nors užsimanydavau, o mama negalėjo man to nupirkti, sakydavo: „О марципано с еловыми шишками не хочешь?“ („Ar nenori marcipano su eglės kankorėžiais?“), o dabar žinojau, kad marcipanas – tai tikrai kai kas nepaprastai skanaus, ko galima norėti, bet negalima gauti (nors kuo čia dėti „eglės kankorėžiai“, taip ir nesupratau, bet ir dabar niekad negrįžtu iš Vokietijos be vokiško marcipano). Tėvo draugą ir matematinių knygų bendraautorių Rolfą Zulankę (Sulanke) iš Rytų Vokietijos svečiuose pas tėvą esu mačiusi ir daug vėliau; jis gerai mokėjo rusų kalbą, bet kai kurių dalykų nesuprasdavo: pamenu, kaip jis stebėjosi, ką kitą, jei ne medį, gali reikšti žodis „липа“ („liepa“), o kai jam buvo paaiškinta, kad tai reiškia iš anksto žinomą melą, džiaugsmingai sušuko: „Supratau, липа yra tai, ką laikraščiai rašo.“

Dažnai ateidavo tėčio studentiškų laikų draugė teta Asė (Filipova); miestui plečiantis, ji atsikėlė gyventi netoliese, už miško. Ji buvo, mano akimis, labai negraži, nešiojo labai stiprius akinius ir už stiklų jos akys atrodė visai mažytės; ji nuolat pykosi su savo dukra Olia; tėčio jos neturėjo.  Iki pat tėčio mirties ji liko artimiausia, ištikimiausia jo draugė. Vėliau tėtis kartą pasiėmė mane kartu į turistinį žygį; išlikusios nuotraukos, kuriose aš laiminga žygiuoju, laikydama tėvo ranką, yra tetos Asės darytos. Tėtis ir pats mėgdavo fotografuoti, o kartais tai darė mama; nuotraukų ryškinimas raudono žibinto šviesoje buvo paslaptingas ritualas: iš vienos vonelės į kitą perkeliamas stangaus popieriaus lakštas pamažu atskleisdavo jame slypintį netikėtą vaizdą.

Su tėvu turistiniame žygyje

Kitas ištikimas tėvo draugas buvo jo klasiokas Kamilas Šalasujevas. Jis buvo inžinierius-šachtininkas ir gyveno kažkur, kur buvo šachtų, o kai atvažiuodavo į Maskvą, ateidavo pas mus, žaisdavo su manimi ir pasakodavo juokingas istorijas. Viena istorija buvo ypač linksma: kartą šachtoje, kurioje dirbo dėdė Kamilas, naktį kilo gaisras. Prikeltas iš miego, dėdė Kamilas greitai užmėtė ant pečių švarką ir kartu su kitais nubėgo gesinti gaisro. Paryčiais nuėjęs pas viršininką pranešti, kad gaisras užgesintas, išgirdo: „Labai gerai, drauge Šalasujevai, o dabar eikite ir užsimaukite kelnes“. (Vėliau sužinojau, kad tame gaisre „bekelnis“ dėdė Kamilas išgelbėjo žmonių gyvybes.) Dėdė Kamilas buvo Krymo totorius, jo šeima buvo ištremta 1944-taisiais (taip iš tėčio gavau pirmąsias žinias apie tremimus).

Svarbiausia viešnia, kurios atvykimui tėvai, o ypač mama, visada su tam tikra baime ir pagarba ruošdavosi, buvo tėvo (ir aišku, dėdės Kamilo) mokytoja Liubovj Rafailovna Kabo (vaikystėje tai girdėjau kaip „Liuboj Fafailovna“ ir stebėjausi, kokie keisti jos ir jos tėvo vardai). Pasiruošę laukdavome, žiūrėdami pro virtuvės langą, kol prie laiptinės durų privažiuodavo taksi automobilis; mama su tėčiu išbėgdavo į gatvę ir atsargiai ištraukdavo iš jo didelę ir sunkią Liubovj Rafailovną, o iš paskos ir jos lazdas, ir už parankes nešte įnešdavo ją vidun. Toks pat iškilmingas (ir dar sudėtingesnis, nes taksi reikėdavo dar „sugauti“) būdavo ir jos išvykimas. Liubovj Rafailovna turėjo tik vieną koją, antra buvo protezas; kojos ji neteko eismo įvykyje (ją nupjovė tramvajus), dar būdama studentė; jos veidas irgi buvo sužalotas. Karo metu ji prarado mylimą vyrą, išaugino sūnų Sergejų, vėliau turėjo anūką Senią. Žinojau, kad Liubovj Rafailovna – ne tik mokytoja ir didžiausias mano tėvams autoritetas, bet ir rašytoja; paaugusi, skaičiau jos knygas, kurios visos buvo apie mokyklą ir Mokytojo pašaukimą, ir svajoju kada nors irgi tapti mokytoja. Kartais mes, o vėliau jau aš viena, troleibusu važiuodavome pas ją į svečius; prisimenu jos bute gyvenusį (tikriausiai, mokinių dovanotą) didelį minkštą žaislą – pandą, kurią galima buvo apkabinti. Paskutinį kartą aplankiau Liubovj Rafailovną 1979 metais Lietuvoje, kur ji atostogavo Zarasuose. Rusų kalbos ir literatūros mokytoja, rašytoja Liubovj Rafailovna Kabo mirė 2007 metais, sulaukusi 90-ties.

Mano tėvo mokytoja, rašytoja Liubovj Rafailovna Kabo

Stalino mirties dieną, kovo 5-tą svečiai susirinkdavo švęsti „Tarakono“ (Kornėjaus Čukovskio vaikiškas eilėraštis apie didelį ūsuotą tarakoną, terorizavusį visą gyvūnų pasaulį, – „Тараканище“ – buvo žinomas kaip Stalino laikų alegorija) galą. Kol suaugusieji sėdėjo prie padengto stalo ir dalijosi prisiminimais, mes su mano draugu Sania Jakobsonu lindėjome po stalu, klausėmės ir džiaugėmės, kad mūsų niekas nevaro miegoti. Kartą Sania išlindo iš po stalo ir garsiai pareiškė: „А я знаю, кто такой Сталин! Сталин был человек невежливый, всех в тюрьму сажал“. („O aš žinau, kas toks yra Stalinas! Stalinas buvo žmogus nemandagus, visus sodino į kalėjimą“.) Pats Sania prieš keletą metų interviu pasakojo, kad jo „politinė sąmonė“ atsibudo kiek veliau: kai 1966 metais suėmė artimą jų šeimos draugą – rašytoją Julijų Danielių (tai buvo garsioji Siniavskio ir Danielio byla), jis paklausė tėvo, kodėl dėdę Julijų pasodino į kalėjimą, juk jis geras, argi gerus žmones į kalėjimą sodina? Ir tėvo atsakymą – kad mūsų šalyje tokia santvarka, kuri sodina į kalėjimą gerus žmones, jis įsiminė visam gyvenimui. Išties, mano vaikystės laikais pažįstami žmonės šiek tiek gėdijosi, jei, kaip kad mano ir Sanios tėčiai, nebuvo sėdėję (sėdėjo, beje, nuteistos toje pačioje byloje, mūsų mamos). Tada sakydavo, kad disidentai būna trijų rūšių: „do-sidentai“, „sidentai“ ir „posle-sidentai“ („iki-sėdintys“, „sėdintys“ ir „po-sėdintys“); o aš iki pat savo studentiškų metų pavydėjau, jei pas draugus buvo atėję su krata, o pas mus ne.

Sania, Tolios Jakobsono ir Majos Ulanovskajos sūnus, buvo mano draugas, mano požiūriu, daug už mane protingesnis, mano vienintelis draugas. Stodamas į mokyklą (o anuomet patekti į geresnę, specialiąją, o ne paprastą rajono mokyklą galima buvo tik praėjus atranką), Sania apstulbusiai komisijai deklamavo Puškiną: „Дар напрасный, дар случайный, жизнь, зачем ты мне дана?" („Nereikalinga ir atsitiktine dovana, gyvenimas, kam tu man duotas?“), o pamatęs jų nustebusius veidus, pasiūlė paskaityti savo kūrybos eilėraštį ir padeklamavo: „Рано утром все спешатся, папа встал и стал чесаться“ („Ankstų rytą visi skubasi, tėtis atsikėlė ir pradėjo kasytis“). Į mokyklą jo nepriėmė. Šiandien mokytoją, literatūrologą Anatolijų Jakobsoną visada prisimenu kaip tą tėtį, kuris, atsikėlęs ryte, kasosi. Jie išvažiavo į Izraelį 1973 metų rudenį, o 1978 metais Tolia Jakobsonas Jėruzalėje nusižudė. Prisimenu, kaip, atėjusi atsisveikinti sėdėjau Sanios močiutės bute „na Sadovom“ ant palangės ir jaučiausi taip, lyg priešais mane sėdėjęs Sania būtų miręs; mums buvo jau po 14-ką metų, iki tol Sania spėjo tapti įsitikinęs sionistas ir džiaugėsi, kad išvažiuoja į Izraelį. Anuomet visos palydėtuvės atrodė kaip laidotuvės ir kartais trukdavo mėnesiais: žmonės tiesiogine prasme sėdėjo ant lagaminų tuščiuose butuose, laukdami leidimo išvykti; Maskvos Šeremetjevo aerouostas buvo paskutinė gyvųjų pasaulio stotelė: iš čia, lydimi cerberių, perėję Acheroną, niekas negrįždavo. Sania dabar Jėruzalės universiteto profesorius (istorikas ir politologas).

Kitas mano vaikystės draugas buvo Sanios pusbrolis Šurikas Timofejevskis. Šioje šeimoje buvo labai daug Aleksandrų: senelis, caro laikų anarchistas Aleksandras Petrovičius Ulanovskij, sėdėjęs ir su Stalinu ir prie Stalino, turėjo du anūkus, abu Aleksandrus, ir vieno jų tėvas – mano mamos draugas, irgi buvo Aleksandras (Timofejevskij); tad juos skirdavo, vadindami Sania, Šura ir Saša. Vyresnieji Jakobsonas ir Timofejevskij buvo draugai nuo paauglystės ir vedė dvi seseris – Iriną ir Mają Ulanovskajas. Irina mirė ir trijų metukų Šurikas liko našlaitis; jo tėvas gėrė ir atvesdavo į namus vieną „naują mamą“ po kitos, o sūnus jautėsi visai apleistas.

Su Sanios ir Šuriko močiute – Nadežda Markovna Ulanovskaja mano mama buvo labai artima nuo lagerio laikų. Ji išvažiavo į Izraeilį paskui dukters Majos šeimą po dviejų metų ir paliko man...savo megztas šiltas kelnes, kurias daugelį metų mūvėjau, o Šurikas nepraleisdavo progos kompanijoje patraukti mane per dantį („Vėl apsimovei mano močiutės kelnes?“).

Šuriko tėvas, poetas Aleksandras Timofejevskij jaunystėje (o man atrodė, kad ir vėliau), buvo įsimylėjęs mano mamą; tai jai buvo skirtas jo eilėraštis, vėliau tapęs populiari kompozitoriaus Grigorijaus Gladkovo daina:

„Ты – как за тысячу веков,

Ты – страшно далека,

Ты – из приснившихся стихов

Последняя строка.

Строка, которой мне не в труд

Любых певцов забить,

Строка, которой поутру

Ни вспомнить, ни забыть“.

(„Tu – kaip už tūkstantį amžių, Tu – baisiai tolima, Tu – prisisapnuotų eilėraščių paskutinė eilutė. Eilutė, kuria nesunkai nugalėčiau bet kokį dainių, eilutė, kurios iš ryto negali nei atsiminti, nei pamiršti“.)

***

Visas mūsų kvartalas turėjo vieną juokingą pavadinimą – ulica Novatorov, дом 40 (Novatorių gatvė, 40-tas namas). Kažkur tolimame jo krašte, ten, kur buvo mano pirmoji mokykla, parduotuvė, poliklinika ir 108-to autobuso stotelė, iš tikrųjų buvo kelias, panašus į gatvę, bet visa kita buvo tiesiog paini vienodų „languotų“ blokinių penkiaaukščių, numeruotų kaip dešimtys vieno namo „korpusai“ (mūsų buvo 11-tas), razgalinė, kur kiekvienas kiemas buvo kaip du vandens lašai panašus į kitą. Tokių kvartalų buvo du (o reiškia, ir „namų“ kažkodėl buvo du), juos skirdavo keliukas ir kalnelis su milicijos poskyriu. Būdavo, kad pasiklydęs svečias skambindavo ir sakydavo stovįs nežinia kur telefono būdelėje, o kartą pasimetęs praeivis beviltiškai klausė mano mamos: „Где здесь улица Консерваторов?“ („Kur čia Konservatorių gatvė?“). Kartais sapnuoju šį kvartalą, kurio jau nebėra, jo takus ir posukius: nuo autobuso stotelės, pro mokyklą, pro parduotuvę (jų kvartale buvo trys), pro draugų namus.

Kvartalą kartais vadindavo „akademiniu“, nes gyveno jame nemažai „mokslinių darbuotojų“. Už dviejų namų nuo mūsų gyveno filosofas Grigorijus Solomonovičius Pomerancas ir jo žmona, poetė Zinaida Mirkina – Zinočka. Grigorijų Solomonovičių prisimenu kaip mažą kuprotą figurėlę su kuprine ant pečių, priklausančią pasakų pasauliui, bet su atkakliu reguliarumu kasdien praeinančią pro mūsų langus. Vaikystėje ir paauglystėje su šia figurele man asocijavosi žodis „filosofija“ ir kai kurie kiti svarbūs dalykai: žydų teatras (gyvenusi kartu jo mama, Polina Solomonovna jaunystėje buvo žydų teatro aktorė, o viskas, kas siejosi su žydų teatru, mano mamos šeimoje buvo gaubiama paslapties šventumu; nors gimiau, praėjus 11 metų po Michoelso nužudymo, bet mama ir seneliai kalbėjo apie tai taip, lyg tai nutiko vakar – tai buvo niekad neužgijusi žaizda, tartum testamentas, atitekęs kartai, nemačiusiai jo gyvo, bet padaręs jį amžinai gyvu – teatro Mesiju), poezija (Grigorijų Solomonovičių atsimenu deklamuojantį Mandelštamą). Vėliau toks pats reguliarus – kasdien pakeliui į mokyklą – tapo mano praėjimas pro Pomerancų langus; sapnuose ir dabar kartais pro juos praeinu.

Kasmet, dar tik gruodžiui prasidėjus, Grigorijus Solomonovičius, lyg kokia Kalėdų Dvasia, praeidavo pro mūsų namus su didele, keliskart didesne už jį patį egle ant peties; kurį laiką galima buvo stebėti šią eglę kabančią už jų buto lango antrame aukšte, paskui eglė dingdavo iš akių ir tai reiškė, kad prasidėjo kasmetinė kalėdinė magija: Grigorijus Solomonovičius ir Zinočka stato ir puošia savo eglutę, kuriai jokia kita kalėdinė eglė pasaulyje negalėjo prilygti.

Naujieji metai buvo stebuklingas metas. Tikėjau, kad iš eglės kankorėžio padarytas nykštukas per Kalėdas gali atgyti ir, jei ką, apginti mane. Nuo vienatvės, nuo iš suaugusių patiriamų neteisybės ir melo. Senieji eglutės žaisliukai iš mamos vaikystės buvo iš kartono, o geriausi – iš vatos, padengtos klijais ir nudažytos. Tai netgi nebuvo „žaisliukai“, t.y. tai nebuvo kažkas, su kuo galima būtų žaisti ir tikėtis, kad jie taip pat atgis. Graudi mergaitė, susisupusi į dedelę „pūkinę“ skarą (kiekviena tokia skara visada primindavo man šį žaisliuką) ir berniukas su rogutėmis, taip pat graudus, kažkoks „kaimiškas“, vienišas ir vargšas, buvo tikri savaime.

Kasmet po Naujųjų metų mane vedė pas Pomerancus. Ten buvo stebuklinga eglutė ir gyvi žaisliukai. Zinočka sekė savo pasakas; kerėjo tamsoje skaitomos eilės ir iš nepastebimai įjungiamo plokštelių grotuvo sklindantys muzikos garsai. Ten buvo kiti, nepažįstami vaikai ir suaugusieji. Pasibaigus pasakai, galėjome pasirinkti sau dovaną iš po eglute sukrautų lobių – tartum brangakmenys žėrinčių stiklinių eglutės žaisliukų; pamenu, kaip pasirinkau pailgą, švelniai geltona „kristalą“, o vieną kartą gavau dovanu skaniausio pieniško šokolado pypkę blizgančioje folgoje.

Vėliau mūsų bute Grigorijus Solomonovičius skaitydavo paskaitas apie Dostojevskį ir apie budizmą; žmonės sėdėjo vienas prie kito ant grindų ir ant sofos keliom eilėms kaip šprotai dėžutėje (bet aš likau visiškai abejinga budizmui, ir juolab Dostojevskiui).

Žmonės užeidavo vieni pas kitus be įspėjimo ir dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, sužinojus, kad kas nors iš pažįstamų važiuoja į kitą miestą (paprastai, į Leningradą), galima buvo perduoti ten laiškus apeinant paštą (kuriuo nepasitikėjo). Kartą mama išėmė iš mūsų pašto dėžutės laišką, kuris buvo ne tik be adreso, bet ir be voko, ir atsivertusi, perskaitė: „Дорогой Лев Николаевич“ („Brangus Levai Nikolajevičiau“). „Интересно, кто это пишет письмо Толстому?“ („Įdomu, kas čia rašo laišką Tolstojui?“), paklausė mama. Tai buvo Pomeranco laiškas Gumiliovui, kurį jis, išsiblaškęs, paliko mūsų pašto dėžutėje.

Paaugusi, buvau siuntinėjama po mūsų ir kaimyninius kvartalus pas draugus ir pažįstamus, nuo vieno namo prie kito su „samizdato“ lauknešėliais, ką nors kam nors nunešti, grąžinti ar tiesiog paslėpti. Namuose „samizdatas“ gulėjo sename nutrintame portfelyje, sandėliuke, kur aš jį daugiausiai ir skaičiau.

***

Atsikėlę į naują butą, tėvai iš karto atidavė mane į vaikų darželį. Pirmas mano darželis buvo toli – kažkur „na Mochovoj“, netoli senojo universiteto, lankiau jį trumpai ir visai jo neatsimenu, bet gerai atsimenu antrą, „universitetinį“. Darželyje (kaip anksčiau sanatorijoje) dauguma vaikų buvo nusiteikę priešiškai, o kai kurie jų buvo skundikai; ten reikėjo deklamuoti kvailias eiles ir dainuoti kvailias daineles. Mano mama, kaip jai buvo įprasta, tas eiles „kolekcionuodavo“ ir deklamuodavo savo draugams, štai kodėl kai kurias jų aš atsimenu iki šiol.

Dar švieži buvo tarybiniai kosmoso užkariavimai, kuriuos „šlovinome“ tokiu poetiniu „šedevru“:

„Летит, летит ракета

Вокруг земного света,

А в ней сидит Гагарин –

Советский русский парень“.

(„Skrenda, skrenda raketa

Aplink žemiško pasaulio,

O joje sėdi Gagarinas –

Tarybinis rusų vaikinas“.)

Prisimenu darželyje buvus nuotraukų albumą, skirtą tarybiniams kosmonautams; jį vartydavau ir man labai imponavo Valentina Tereškova; norėjau būti į ją panaši ir kad mano vardas irgi būtų „Valentina“; o kai gimė mano sesuo, prašiau mamos, kad bent ją pavadintų Valentina. Bet seserį pavadino Natalija.

Kitas eilėraštis, kurį turėjome išmokti, – ne šiaip eilėraštis, o jau visa „poema“ – buvo skirtas Leninui:

Когда был Ленин маленький

с кудрявой головой,

он тоже бегал в валенках

по горке леденой.

Камень на камень, кирпич на кирпич,

умер наш Ленин Владимир Ильич.

Музыка играет, барабаны бьют,

ворота отворяют, все хоронить идут.

(„Kai Leninas buvo mažas, garbanota galva,

Jis irgi bėgiojo su veltiniais ant ledo kalnelio.

Akmuo ant akmens, plyta ant plytos,

Mirė mūsų Leninas, Vladimiras Iljičius.

Muzika groja, bugnai muša,

Vartus atveria, visi eina laidoti.“)

Mano mama, su jai būdingu pedagoginiu interesu, atliko savo „tyrimą“ – apklausė kelis vaikus, norėdama išsiaiškinti, kaip jie supranta šį eilėraštį. Kai kurie vaikai buvo suglumę: „O kodėl ką tik buvo mažas ir jau numirė?“, „Kodėl taip linksma, muzika groja, jei laidotuvės?“, „O „akmuo ant akmens“, tai kada mauzoliejų statė?“

Bet blogiausi dalykai darželyje buvo prievartinis valgydinimas, taikomas tiems, kurie nespėdavo viską suvalgyti kartu su kitais vaikais (o man taip atsitikdavo kone kasdien), ir „pietų miegas“, kuriuo metu aš atsigriebdavau už per pietus patirtą prievartą – triukšmaudavau, šokinėdavau ant sudėdamos lovytės bei sukeldavau „pagalvių mūšį“; už tai mane užrakindavo tamsiajame kambarėlyje, skirtame patalynei laikyti, kuo aš labai džiaugdavausi, nes tuomet nebereikėjo miegoti, o galima buvo tamsoje laipioti po lentynas, vaizduojantis nuotykius. Darželyje buvo daug auklėtojų, bet prisimenu tik vieną – Niną Trofimovną; ji vienintelė buvo autoritetas. Grįžusi namo, pasakojau: „Мы пошли гулять в польтах“, o į mamos pastabą, kad taip sakyti netaisyklinga (rusiškai žodis „paltas“ nelinksniuojamas), atšoviau: „O Nina Trofimovna taip sako“.

„Utrennik“ (ryto šventė) vaikų darželyje. Aš – dešinėje. Pirmame plane – auklėtoja Nina Trofimovna.

Kartą darželyje kilo rimta diskusija labai aktualiu klausimu: „Kam reikalingi tėčiai?“. Padarytos išvados buvo vienareikšmės – mamos gamina, valo, skalbia, eina į parduotuvę, o tėčiai nieko nedaro. Ir berniukas Vova galiausiai pareiškė: „Я, когда вырасту, стану тётей. Я не хочу быть ненужным". („Aš, kai išaugsiu, būsiu teta. Aš nenoriu būti nereikalingas“.) Grįžusi namo, rimtai susimąsčiau ir pradėjau stebėti savo tėtį, ką naudingo jis daro, o kitą rytą darželio rūbinėje garsiai pasidalinau savo atradimu: „А я знаю, зачем нужны папы! Клопов давить". („O aš žinau, kam reikalingi tėčiai! Blakes traiškyti“.) Blakės buvo dar viena mūsų buto kasdienybė, ir naktį sukandžiotas susierzinęs tėtis rytais vienomis glaudėmis šokinėjo prie sienos, jas gaudydamas. „Universitetinio“ darželio rūbinėje tuo metu buvę savo vaikus atvedę tėčio kolegos dar ilgai po to iš jo šaipėsi. Pirmos mano „lytiškumo pamokos“ vaikų darželyje mokė, koks yra socialinis lyčių vaidmuo, ką reiškia būti „teta“, ir kas esu aš. Galiausiai su berniuku Igoriu nutarėme „apsiženyti“.

Turėjau labai skardų balsą ir mėgdavau garsiai reikšti savo nuomonę viešumoje; suprantama, tuos savo pasisakymus pati prisimenu tik todėl, kad suaugusieji ilgai aptarinėdavo nepatogias padėtis, į kurias juos įstumdavau, ir iš manęs juokdavosi. Į darželį mane vežiodavo dviem troleibusais. Palei gatvę buvo įrengti stendai, ant kurių tvarkingomis eilėmis kabojo tarybinės valdžios atstovų portretai. „Kas jie tokie?“, garsiai paklausiau mamos. – „Tai vyriausybės nariai“, atsakė ji. – „А почему у них у всех такие глупые рожи?“ („O kodėl jų visų tokios kvailios marmūzės?“), garsiai paklausiau aš, ir visi keleiviai aplink juokėsi.

Tie važinėjimai man buvo tikra kankinė, nes troleibuse mane visuomet pradėdavo pykinti ir aš gelbėdavausi, garsiai dainuodama. Mėgstamiausia mano daina buvo „Katiuša“. Tikriausiai, išmokau ją darželyje (nes kur kitur galėjau). Dainuodavau siaubingai – plėšdavau visa gerkle – „Разцветали яблони и груши“ –  ir nepataikydavau nei į vieną natą. Klausydama mano dainavimo, mama kankindavosi, nes visada svajojo, kad jos duktė taps muzikė. Kitas būdas pykinimui sustabdyti buvo iškišti galvą pro langą. Mediniai senų apvalių troleibusų langai atsidarydavo į viršų (panašiai kaip britų namuose) ir buvo manoma, kad kišti pro juos galvą pavojinga. Tikriausiai, norėdama mane atpratinti kaišioti galvą pro troleibuso langą mama papasakojo man seną anekdotą: Odesos troleibusuose kabo skelbimai: „Высовывайся, высовывайся, а чем ты потом будешь высовываться?“ („Kaišiok, kaišiok, o ką tu vėliau kaišiosi?“).

Pakeliui į darželį ir atgal mokiausi skaityti: didžiavausi, kai pavykdavo teisingai perskaityti pravažiuojamų parduotuvių iškabas, ypač smagu būdavo vakarais, kai jos švietė neonine šviesa: ant didelio namo prie sankryžos buvo dailiomis švytinčiomis raidėmis užrašyta: „Sintetika“ – parduotuvės pavadinimas reklamavo naują „pažangią“ drabužių medžiagą; o ant namo priešais, tiesiomis mėlynomis raidėmis – „Izotopai“ (stebėjausi, kas tai yra ir kodėl juos parduoda parduotuvėje). Grįžtant iš darželio, tėtis išmokė mane pagaliau vieną kartą visiems laikams atskirti kairę nuo dešinės: toje pusėje, kur palei Lenino prospektą kyla nauji daugiabučiai, yra dešinė, o toje pusėje, kur jų nėra, – kairė. Nuo to laiko, kai tik man prireikia nustatyti, kur kairė, o kur dešinė, tų namų vaizdas akimirką pralekia prieš mano akis.

Vežiodamas mane į darželį, tėtis susipažino su savo būsima antrąja žmona Marija Luiza (pas kurią netrukus ir išėjo, palikęs mano mamą). Marija Luiza buvo ispanė, viena iš tų ispanų respublikonų vaikų, kuriuos atvežė į Maskvą Ispanijos karo metu; ji spėjo sugrįžti į Ispaniją, pagimdyti ten dukrą, o paskui kartu su ja grįžti atgal į Maskvą. Siuzanna buvo metais už mane vyresnė, tad lankė vyresnę darželio grupę ir draugauti mes pradėjome daug vėliau. Jos gyveno gretimame kvartale, už kalniuko. Paauglystėje Siuzanna bėgdavo iš namų pas mus, ir pareikšdavo, kad nori gyventi ne su savo mama, o su mano mama; iš paskos atbėgdavo įtūžusi Marija Luiza ir jos abi su mano mama puldavo viena kitą, besiaiškindamos, ką kurį iš kitos „atima“: viena – vyrą, kita – dukrą. Temperamentu jos viena kitai nenusileido. Vos sulaukusi 18-kos Siuzanna pasinaudojo teisę į repatriaciją ir išvažiavo į Ispaniją, o iš ten – į Ameriką.

Kartą tėtis nuvedė mane į savo darbovietę – Maskvos universiteto „vysotkos“ („dangoraižio“) tryliktą aukštą, kur buvo įsikūręs Mechanikos-Matematikos fakultetas. Trumpam palikta viena aš iš karto „dingau“ – išsiruošiau tyrinėti painių fakulteto patalpų ir tuo sukėliau nemažą sumaištį, kol kažkas iš tėčio kolegų surado mane tuščioje auditorijoje. Eidama su tėčiu iš darželio, visada pažiūrėdavau į kylantį horizonte universiteto siluetą: tomis dienomis, kai mieste tvyrodavo rūkas, „vysotkos“ viršutinių aukštų nesimatė, tarytum kas būtų juos nupjovęs, ir tėtis sakydavo, kad universitetą „собаки слопали“ („šunys suėdė“). Pirmą kartą išgirdusi šiuos žodžius supratau juos tiesiogiai: akimirką galvoje švystelėjo klausimas, kur dabar tėtis dirbs, jei jo darbą suėdė šunys (su tėčiu ne visuomet būdavo aišku, kada jis kalba rimtai, o kada šaiposi).

Mama dirbo Valstybiniame senovės aktų archyve. Grįžusi iš darbo ji be paliovos skųsdavosi savo viršininku. Viršininkas buvo vardu Venia (Venjaminas), ir aš galvojau, kad nenuostabu, jog žmogus, kurį pavadino „Venikas“ („šluota“), yra toks kvailas.

Man nupirko dviratį; jis stovėjo koridoriuje, o šalia jo ant sienos kabėjo didelis pasaulio žemėlapis; tėtis sodindavo mane ant dviračio ir mes „keliaudavome“ po pasaulį, tėtis pasakojo man apie įvairias šalis ir jų sostines. Važiuoti dviračiu išmokiau labai greitai – tėtis tik kartą palaikė ir aš jau išvažiavau iš kiemo. Vėliau, išaugusi iš vaikiško dviračio ir nebeturėdama naujo, dviračius skolindavausi iš mokyklos draugų; pamenu, kad vieną tokį grąžinant tekdavo kaskart užtempti į penktą aukštą.

Tėtis ir aš – slidininkai.

Žiemą man nupirko slides; tėtis irgi turėjo slides ir saulėtais savaitgaliais išsiruošdavo su manimi slidinėti į netoliese esantį mišką. Vėliau, tik pradėjusi lankyti mokyklą, gavau ir baltas figūrines pačiūžas; kai jas išaugau, turėjau tik senus, skirtus greitajam čiuožimu arba ledo rituliui, su jais laksčiau po visą kvartalą (kurio visi takai ir keliukai žiemą pasidengdavo kaip tik čiužinėjimui tinkamu ledu), o vakarus leisdavau apšviestoje čiuožykloje, kuri kasmet būdavo įrengiama kieme už namo.

Pamenu tris vasaras iki mano sesers gimimo. Pirmą vasarą atsimenu nelabai aiškiai, tai buvo vasaros darželis („dačia“) kažkur užmiestyje, kur tėvams leisdavo lankytis tik per nustatytą „tėvų dieną“. Kitomis dienomis tėvai patekdavo į darželio teritoriją „nelegaliai“, per skylę tvoroje, apie ką aš džiaugsmingai pranešiau auklėtojai: „Pas mane tėvai per skylę įlindo, galima aš pas juos eisiu?“

„Tėvų dieną“ vasaros darželyje. 1963 m.

Antrą vasarą mane, penkiametę, tėvai nuvežė į Krymą; tiksliau, ne nuvežė, o nuskraidino; lėktuve man pasidarė labai bloga, prisimenu tik, kaip tėvas mane ant rankų įneša į namą, kuriame mes apsistojome. Vietovė vadinosi Alupka. Prisimenu draugišką jūrą, Ai-Petri kalną tolumoje ir pakrantę, kur pardavinėjo įvairiaspalvius karolius iš kriauklelių. Karoliai mane sužavėjo ir mama man vienus, geltonus nupirko. Prisimenu, kaip keliauju, saugiai įsitaisiusi ant tėvo pečių. Kartu atostogavo tėvų draugai ir pažįstami: teta Galia, vėliau tapusi mano smuiko mokytoja; tėčio viršininkas, akademikas Kolmogorovas, kuris pasilenkdavo prie manęs ir rimtai aiškino, iš kur atsirado didžiuliai akmenys pakrantėje; po to, kai jis smulkiai aprašė man, kas yra žemės drebėjimas, aš pradėjau bijoti. Dar viena baimė – pati didžiausia – tyko manęs kino teatre, kur tėvai pasiėmė mane su savimi, norėdami paprasčiausiai „nueiti į kiną“. Filmas vadinosi „Velikolepnaja semiorka“ („Nuostabioji septintukė“), tai buvo vesternas, dideliame ekrane žmonės vijosi vieni kitus ant žirgų ir vieni į kitus šaudė. Baimės, kurią patyriau, negaliu aprašyti: rėkiau ne savo balsu ir palindau po kėde; tėvams teko išeiti ir išnešti mane klykiančią iš salės. Nuo to laiko ilgai bijojau kino. Atgal į Maskvą važiavome traukiniu ir mane visą kelią mokė skaityti; aš tingėjau ir apsimesdavau, kad jau perskaičiau „užduotą“ nepamenu kokios knygos puslapį.

Juodoji jūra 1964 m.

Tais metais mane paguldė į vaikų ligoninę išpjauti glandas (buvo tikima, kad padidėjusios glandos yra pavojingos širdžiai). Pati operacija buvo siaubinga, bet ligoninėje jaučiausi neblogai: kartu gulėję vaikai buvo skirtingo amžiaus ir dauguma jų draugiški; ligoninės pastatas buvo senas, su didžiulėmis palatomis, aukštomis lubomis ir palaidais langais. Po operacijos man pakilo temperatūra ir prasidėjo vidinės ausies uždegimas; mama atsiėmė mane iš ligoninės ir aš ilgai gulėjau namuose su skaudančia ausim, lepinama: tėvai skaitė man pasikeisdami „Ozo miesto burtininką“ (rusiškame variante tai buvo „Smaragdų miesto burtininkas“). Pati šią knygą skaityti bijojau, kaip ir kitą savo mėgstamą knygą – didelio formato su didžiuliais gražiais paveiksliukais „Pinokio“; būtent dėl šių paveiksliukų ir bijojau: viename jų buvo pavaizduota piktoji burtininkė, o kitame – dar kažkas labai baisaus, ko, skaitydama pati, niekaip negalėjau išvengti nepamačius.

Aš su mama Kiaariku, 1965 m.

Trečia vasara buvo pažymėta sunkia liga – apsinuodijimu, kuriuo metu kliedėjau, ir vėliau tie kliedesiai nuosekliai grįždavo vėl ir vėl, netikėtai ir iš išorės nepastebimi; tai tęsėsi beveik iki man sueinant keturiasdešimt, o paskui staiga liovėsi. Tais metais važiavome iš pradžių į Estiją, į nedidelę vietovę netoli Tartu, kuri vadinosi Kiaariku; ten tėvas buvo pakviestas dėstyti vasaros matematikos mokykloje. Kaimas buvo prie didelio gilaus ežero, kuriame mama skalbdavo mūsų drabužius; kartą, besistengdama jai „padėti“, niūktelėjau nuo tiltelio stačiai į vandenį. Mama spėjo sugriebti mane už plaukų ir ištraukė. Šlapia ir laiminga bėgau per kaimą, garsiai šaukdama: „O aš skendau!“ „O aš skendau!” Čia pirmą kartą paragavau šviežiaus, šilto kaimiško pieno; negalėjau net įsivaizduoti, kad pienas, kurio, paprastai parsinešto iš parduotuvės trikampiuose pakeliuose arba stiklo buteliuose, taip nekenčiau, gali būti toks skanus. Mokyklai pasibaigus, iš Estijos nuvažiavome į Latvijos pajūrį, į mažą žvejų kaimelį, kur, išsinuomavę namuką, mūsų jau laukė Nadežda Markovna Ulanovskaja su anūku Šuriku. Čia aš ir susirgau, suvalgiusi kažkokių nuodingų uogų. Laimė, tarp poilsiautojų atsirado gydytojas, kitaip nežinia kuo viskas galėjo pasibaigti. Tikriausiai, dėl šios ligos tuomet pirmą kartą pamatytos Baltijos jūros visai neatsimenu.

„Chuliganai“: Šurikas Timofejevskij, aš ir vietinė mergaitė Baiba. Latvija, 1965 m.

Latvija1965 m.

Po trečios vasaros mane pradėjo mokyti muzikos. Anuomet Maskvoje pagarsėjo tūlas mokytojas-stebukladarys – Michailas Petrovičius Kravitcas, kuris skelbėsi galįs išvystyti muzikinę klausą jos neturintiems vaikams. Jis įkūrė muzikos mokyklą („studiją“) didelio stalininio namo Lomonosovkij prospekte pusrūsyje, kur vieną gražią dieną mama mane ir nuvedė, būdama įsitikinusi, jog man „meška ant ausies užminė“. Neprisimenu, kaip mane „tikrino“; prisimenu tik mamos pasakojimus, kaip išėjęs Kravitcas jai sakė: „Smuikas ar violončelė? Vaikas turi absoliučią klausą“; netekusi žado ji pagalvojo, kad violončelė per sunki nešioti, ir ištarė – „Smuikas“; dar išlemeno – „Kaip? Juk vaikas visai negali dainuoti?“ ir išgirdo – „Na ir kas? Richteris irgi negali dainuoti“. (Sviatoslavas Richteris buvo garsus ir mano mamos labai mylimas rusų pianistas.) Taip aš pradėjau mokytis groti smuiku. Mano senelis buvo labai laimingas.

Mano pirmasis mokytojas buvo Eduardas Michailovičius Gindinas – jaunas, juodaplaukis, gražus ir labai geras žmogus. Pradžioje aš visiškai nenorėjau mokytis ir, atvesdinta į pamoką, greitai palįsdavau po rojaliu; tuomet mokytojas rūpestingai išimdavo iš futliaro savo smuiką ir pradėdavo groti. Jis grojo Vivaldį, Bachą; kol aš galiausiai išlįsdavau ir įsitaisydavau ant grindų klausytis. Gindinas grojo kameriniame orkestre, kuriam vadovavo Levas Markizas (Markizas, kurio pavardė skambėjo kaip katino vardas, gyveno mūsų kvartale, kaimyniniame name, ir aš ne kartą, grįždama iš mokyklos, ilgai stovinėdavau po jo langais, klausydama, kaip jis repetuoja), paskui – Stanislavskio ir Nemirovičiaus-Dančenko vardo muzikinio teatro orkestre; jis greitai tapo mano mamos gerbėjas ir duodavo mums nemokamus kvietimus į teatro pastatymus. Taip aš susipažinau su opera. Tiesa, pirmą kartą operą pamačiau kiek anksčiau: kartą mane nuvedė į Rimskio-Korsakovo operos „Sadko“ spektaklį „Suvažiavimų rūmuose“ (didžiuliai tarybiniai rūmai Kremliaus teritorijoje tarnavo kaip antra Didžiojo teatro scena, į kurią bilietus galima buvo gauti lengviau nei į pagrindinę sceną Teatro aikštėje). Pastatymas buvo labai spalvingas, bet didžiausią įspūdį man padarė choras; pamenu, kaip važiavome metro namo ir man atrodė, kad mano galva tiesiog sprogs, pripildyta to nuostabaus, niekad iki tol nepatirto garso. Stanislavskio teatre viskas buvo kitaip: operos buvo kamerinės (prisimenu Puccinio „Bohemą“, Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“ ir „Jolantą“) ir mane labiau už veiksmą scenoje domino veiksmas orkestro duobėje, kur sėdėjo ir mano mokytojas; spektaklio metu aš tiesiog eidavau prie duobės ir, atsirėmusi į jos minkštą kraštą, žiūrėdavau, kaip muzikantai groja.

1967 metais Gindinas įkūrė savo orkestrą Maskvos universitete, tėčio (Mechanikos-Matematikos) fakultete, greitai tapusį Maskvos universiteto kamerinis orkestras (jis egzistuoja iki šiol). Jis buvo geras pedagogas ir geras smuikininkas; kartais galvoju, kad mano muzikinė „karjera“ galėjo susiklostyti visai kitaip, jei po metų manęs nebūtų paėmę iš šios „studijos“ ir atidavę į muzikos mokyklą netoli namų: „studija“ nesuteikdavo muzikos mokyklos baigimo pažymėjimo, būtino, norint įstoti į aukštesniąją muzikos mokyklą (o mano mama jau tada matė mane ateityje studijuojančią muziką), be to, ir vežioti manęs nebereikėjo. 1976 metais Gindinas išvažiavo į Ameriką, kur įkūrė savo muzikos instrumentų dirbtuvę ir pagarsėjo kaip dailininkas; mano mama dar kurį laiką gaudavo iš jo laiškus.

Mama labai mylėjo muziką, ypač simfoninę; kartais ji vesdavosi mane į koncertus Didžiojoje konservatorijos salėje, kur nuo sienų į mus griežtai žiūrėjo didžiųjų kompozitorių portretai. Vakarais, paguldžiusi mane miegoti, mama klausydavosi plokštelių, besisukančių senoje radioloje. Gulėdama lovoje, iš už uždarytų durų girdėdavau Beethoveno simfonijas ir Liszto simfonines poemas. Bet mėgstamiausia mamos plokštelė buvo Pirmas Čaikovskio koncertas fortepijonui, įrašytas Van Cliburno (jaunas amerikietis pianistas, kurio pavardę tarybiniai fanai visada tardavo taip, kaip parašyta – „Kliburn“, laimėjo Pirmąjį Čaikovskio konkursą 1958 metų pavasarį, kaip dabar pagalvoju, kaip tik tada, kai mano tėvai dar buvo laimingai įsimylėję ir turėjo užsimegzti mano gyvybė); šį aš mokėjau kone atmintinai ir atsisėdusi lovoje tamsoje „diriguodavau“ jo didingiems akordams. Kai išmokau pati įjungti radiolą ir paleisti plokštelę, „griebiausi“ Beethoveno IX-tos simfonijos, nes mama buvo sakiusi, kad ji „per sunki“ vaikams klausytis; aišku, ji buvo neteisi.