Memuarai

Pradžią žiūrėkite http://marijosblogas.blogspot.com/2017/10/memuarai-pradzia-mano-mociute-chaja.html

Atminties topografija

Pas močiutę augau...

Močiutė laiko mane ant rankų. 1959 metų vasarą

Mama laiko mane ant rankų. (Abi nuotraukos padarytos tą pačią dieną kažkokioje vasarvietėje.)

Iki trijų metų augau pas senelius Pamaskvės mieste Krasnogorske. Seneliai gyveno dviejuose komunalinio buto kambariuose. Gerai prisimenu tuos kambarius, koridorių ir virtuvę – mano pirmąją topografijos „stotelę“. Tai buvo nedidelis, tik trijų kambarių butas; trečiame kambaryje gyveno kaimynai. Bendroje virtuvėje stovėjo primusas, ant kurio močiutė gamino valgyti. Senelių kambaryje buvo televizorius, kaip dabar suprantu, vienas pirmųjų Tarybų Sąjungoje pagamintų, markės „KBH“ („KVN“), – didelė medinė dėžė su mažyčiu ekranu centre; priešais ekraną buvo statoma vadinama „linzė“ – gaubto stiklo talpa, pripildyta vandens, kuri didino ekrane rodomą vaizdą; kai suaugusieji žiūrėdavo televizorių, visą mano dėmesį būdavo prikaustęs šis keistas daiktas, pilnas vandens, ir neprisimenu, kad būčiau nors kiek reagavusi į tai, kas buvo rodoma ekrane. Kitame kambaryje buvo pianinas „Красный Октябрь“ („Raudonasis Spalis“) – mano mamos brolis Miša mokėsi muzikos (vėliau šis pianinas atiteko man); stovėjo mano lovelė ir maniežas; prie lango buvo sofa. Mano pirmas prisiminimas – aš manieže, tėtis tyko mane, kaip vėliau paaiškėjo, su fotoaparatu ir aš išsigąstu.

Aš ir pianinas

Priešais namą buvo skverelis, kuriame žaisdavau, – gėlių klombos, suoliukai ir gipsinės vazos, o netoliese – geležinkelio pylimas, į kurį kartą nubėgau, pasprukusi nuo močiutės, nukritau ir smarkiai susižeidžiau ranką į pylimą dengiančius akmenis. Pamenu, kaip persigandusi močiutė nešė mane, kraujuojančią, ant rankų namo. Viskas baigėsi gerai, bet randą ant kairiojo riešo turiu iki šiol.

Krasnogorsko stogai: senelių namo kiemas

Buvau įnoringas vaikas; supykusi, mėtydavau savo žaislus pro langą į kiemą, o močiutė sakydavo: „Пиши – пропало“ („Rašyk, prapuolė“, buvo toks posakis, dar nuo caro biurokratijos laikų, kai raštininkai nurašydavo dingusį inventorių), o aš tai girdėdavau kaip „Пищи– пропало“ („Cypk, prapuolė“) ir galvodavau, kam reikia cypti, aš ir taip garsiai rėkiu, juolab, kad niekas neprapuldavo: dūsaudama, močiutė leisdavosi žemyn ir viską surinkdavo. Kai, maištaudama, nenorėjau savo išmėtytų po kambarį žaislų surinkti, močiutė priekaištingai sakydavo: „O kas surinks, Puškinas?“, tuomet stebėdavausi, kodėl miesto skvere mano matytas gipsinis Puškinas turi mano žaislus tvarkyti. Krasnogorskas buvo turtingas gipsinių paminklų: čia buvo ir Puškinas, ir Leninas, ir pionierius su trimitu; ir mano vaizduotėje jie visi buvo gyvi.

Visos trys nuotraukos, kuriose aš po truputį tampu vis vyresnė ir vyresnė, padarytos sename senelių bute.

Buvau apgaubta begalinio močiutės rūpesčio ir liūliuojama senelio dainų; tarpusavy ir su mama jie dažnai kalbėjosi jidiš (tikriausia, kad „vaikas“ nesuprastų). Senelis važinėjo į darbą elektriniu traukiniu („električka“) ir vakarais mes su močiute eidavome į traukinių stotelę jo pasitikti. Traukiniai buvo mano gyvenimo dalis, bet tėvų atvykimai ir išvykimai mano atmintyje kažkodėl siejasi su autobuso stotele, kuri buvo toli nuo namų; prisimenu ilgą kelią, kuriuo juos lydėdavome: kabėjau, nesiekdama kojomis žemės, tarp mamos ir tėčio, įsikibusi į jų rankas, o kažkur viduje augo niekad neišsakytas siaubas: tuoj mane paliks, tikriausiai, esu blogas vaikas ir visai jiems nereikalingas; ir jokia senelių meilė negalėjo to pakeisti. Vėliau šis jausmas tik augo, nes paaugusi girdėdavo mamą pasakojant mano gimimo „istoriją“: pasirodo, mama laukė visai ne manęs, o berniuko, vardu Boria. Visi gydytojai jai sakė, kad gims berniukas, ir visi buvo labai nustebę, kai gimiau aš. Šiandien suprantu, kad tai pasakodama, mama nenorėjo nieko blogo, bet gavosi, kaip gavosi: buvau įsitikinusi, kad gimiau per klaidą. Ir vardą Maša mama man davė savo geriausios mokyklos draugės Mašos Kolmanovskajos garbei, o vėliau su ja susipyko ir nebendravo daugelį metų, taigi, vardas irgi pasirodo esantis „ne tas“ ir niekad man nepatiko.

Aš namo „na Baumanskoj“ kieme.

Kai gimiau, 1959-taisiais metais, mano mama, Susanna Solomonovna Pečiūro, buvo Maskvos Istorijos ir archyvų instituto studentė, o tėvas, Arkadijus Lvovičius Oniščik, – МГУ (MGU, Maskvos valstybinio universiteto) matematikos aspirantas; jie turėjo mažą kambariuką komunaliniame bute Maskvoje, „na Baumanskoj“ (nežinau, ar Baumano gatvėje, ar prie metro „Baumanskaja“), į kurį mane parsiveždavo. Tai buvo antroji mano topografijos „stotelė“: ilgas koridorius su durimis iš abiejų pusių, viso dešimt kambarių, kuriuose gyveno dešimt šeimų; koridoriaus gale iš kairės buvo didelė bendra virtuvė ir vonios kambarys, o tiesiai – tualetas, į kurį rytais reikėdavo užimti eilę. Tarpusavio konfliktus kaimynai spręsdavo koridoriuje, naudodamiesi puodais ir keptuvėmis. Tėvelis – aukštas, liesas, labai švelnus ir mandagus žmogus – tyliai sėdėjo, susilenkęs trilinkai, prie mažo sekretero (toks žemas baldas su stalčiukais viršuje ir ištraukiamu stalviršiu) ir rašė disertaciją; su kaimynais susidorodavo mama. Mane išleisdavo vieną į kiemą, iš kurio namas atrodydavo labai didelis, o ypač didelės man atrodė buto durys (suprantama, juk pati buvau maža). Šio namo jau nebėra, bet jo kiemas liko nuotraukoje. Galiausiai, paaiškėjo, kad vienas iš kaimynų serga atvira tuberkulioze ir gydytojai rado manyje, kaip tada sakydavo, tuberkuliozės „lazdelę“. Tėvams patarė nusiųsti mane į vaikų tuberkuliozinę sanatoriją, o patiems ieškotis kito būsto.

Mane vedžiojo pas gydytojus ir dokumentus, reikalingus patekti į sanatoriją, tvarkė Krasnogorske. Į sanatoriją priimdavo vaikus nuo penkerių metų, o man buvo tik treji; bet buvau aukšta ir gydytojas dokumentus suklastojo. Gydytojų bijojau, o ypač išsigandau, kai vienas jų norėjo didele adata įdurti man į pirštą; ištrūkau ir pabėgau; močiutė vaikėsi mane po visą polikliniką, kol sugavo ir sugrąžino į kabinetą, o pakeliui namo ilgai priekaištavo dėl gėdos, kurią jai padariau. Dar baisesnė patirtis manęs laukė kirpykloje. Turėjau ilgus gražius plaukus, nekirptus nuo pat gimimo; tikriausiai, į sanatoriją negalima buvo važiuoti su tokiais plaukais, o ir kas gi ten juos šukuotų ir pintų, tad tėvai mane nuvedė Krasnogorske į kirpyklą; pabėgti negalėjau, bet ilgai ir graudžiai verkiau. Niekad daugiau nesu buvusi kirpykloje, o kai kitą (ir paskutinį) kartą, būdama jau 10-ties, sutikau apsikirpti, mama mane apkirpo pati.

Ir išvažiavome mes irgi iš Krasnogorsko: yra išlikusi nuotrauka, tikriausiai, tėčio daryta, kurioje mes su mama sėdime ant suoliuko, laukdamos traukinio: besišypsantis mamos veidas, rodos, apsimestinai laimingas; mano dėmesys užimtas ką tik man padovanotu žaisliniu servizu, kurį vežu su savimi. Sanatorijoje visi vaikai buvo už mane didesni ir servizą greitai atėmė. Iki tol niekad nebuvau su kitais vaikais ir pirma patirtis nieko gero nežadėjo. Prisimenu žiemą, „vaikų aikštelę“ sanatorijos kieme ir mišką aplink: vakarais jame žybčiodavo keistos žalios švieselės – tai buvo vilkai, kurių staugimą galima buvo girdėti nakties tyloje. Dar prisimenu, kaip sirgau tymais ir gulėjau izoliatoriuje; liga buvo nesunki ir man labai patiko tai, kad ten nebuvo kitų vaikų. O pavasarį mane parvežė tiesiai į naują butą.

***