Kainas nykstantis ir išnykęs:

Istorijos pabaiga arba ką daryti, jei nusipirkai Slabodkės ješivą?

Saulėtą 2019 metų vasaros dieną priėjau prie Vilijampolės ješivos, atrodančios kaip naujai gimusi su dviem savo renovuotais fasadais (tiesa, ir vėl pilkais atspalviais tinkuotais, kaip nūdien Kaune kažkodėl įprasta, tik portalo kolonos liko ružavos). Užlipau laipteliais ir patraukiau naujų plastikinių durų plastikinę rankeną, jos ir atsidarė. Vos man įžengus į dažais kvepiantį koridorių, prisistatė (tiksliau, taip ir neprisistatė) rimtas dėdė su rimtu klausimu: ką aš darau privačioje nuosavybėje?

– O kieno čia nuosavybė? – paklausiau.

– Mano.

– Jūsų asmeniškai?

– Mano asmeniškai. O kas jūs tokia ir koks jūsų reikalas?

Prisistačiau vardu-pavarde, blogerė, žurnalistė, tyrinėju ir t.t.

– Tai ir tyrinėkit išorėje. Kas jūs auklėjo? Įsibrovėte į privačią nuosavybę ir t.t.

Išorėje tai išorėje. Išeiname pro duris ir čia aš susigriebiu paklausti:

– O memorialines lentas atgal pakabinsite?

– Ne. Tų, kurios čia buvo, tikrai nekabinsiu. Kodėl aš turiu į lentas investuoti?

– Na, tai – istorinis pastatas, – bandau atsargiai (kas jį auklėjo, neklausiu).

– Manęs tai nedomina. Priprato, mat, istorikai tyrinėti už svetimus pinigus. Štai, jei jie investuotų...

(Sumurmu kažką apie istorikų ir pinigų santykį.)

– O jeigu kas nors kitas investuotų į lentas? – klausiu.

– Ant sienų neleisiu kabinti, sienos naujos.

Pradėjus domėtis šiuo pastatu aptikau daugybę vienų kitiems prieštaraujančių, įvairiose publikacijose skelbiamų žinių. Dažniausiai rašoma, jog garsi žydų religinė mokykla (kartais vadinama „rabinų mokykla“, o kartais net „žydų seminarija“, nors ją baigusieji visai nebūtinai tapdavo rabinais) – Vilijampolės arba Slabados ješiva veikė 1882-1941 metais. Prieš tai Kaune veikė kita religinė mokykla – kolelis, pradėjusi veikti 1877-1876 metais. Bet štai Solomonas Atamukas rašo, kad ješiva Vilijampolėje veikė jau nuo 1863 metų[1], o Izraelis Lempertas – kad ją dar 1849 metais įkūrė iš Vilniaus į Kauną persikėlęs pats Izraelis Salanteris (1810-1883)[2]. O jei taip, tai šiemet Kauno ješivai turėtų sukakti 170 metų.

Jos pavadinime – „Kneset–Israel“ („Izraelio susirinkimas“) –Salanterio vardas (Izraelis) gali būti suprastas kaip taikomas mokytis susirinkusiai visai Izraelio tautai. Jo tikroji pavardė buvo Lipkinas, jis buvo kilęs iš Žagarės, o „Salanteriu“ pramintas dėlto, kad mokėsi pas garsųjį rabiną Cvi Hiršą Broidą Salantuose. Salanteris išgarsėjo savo sukurtu dvasiniu mokymu, vadinamu musar (moralė, dorovė), kuriuo ir buvo pagrįstos studijos Vilijampolės ješivoje. Mokyklos įkūrimo iniciatorius buvo Icchakas Elchananas Spektoris (1817-1896), 1864-1896 metais buvęs Kauno rabinu. Kartu su Salanteriu dirbo ir 50 metų ješivai vadovavo (o gal ją ir įkūrė) iš Raseinių kilęs rabinas Natanas Cvi Finkelis (1849-1927).

Žodis „ješiva“ hebrajų kalba reiškia „sėdėjimas“ (mokykla suprantama, kaip vieta, kurioje stropiai sėdima prie knygų), į ješivas stodavo berniukai, sulaukę pilnametystės (13 metų) ir pabaigę chederą – pradinę mokyklą. Bet „sėdėjo“ Vilijampolės ješivos studentai ne šiame didingame, šiandien privatizuotame pastate. Ješiva glaudėsi paprastame name – sename beit midrašo (studijų namų) pastate Kernavės (tuomet vadintos Ješiboto) ir Vežėjų gatvių kampe. Netoliese, Panerių gatvėje stovintys trys dideli mediniai namai buvo skirti studentų bendrabučiams.

Po Finkelio „Kneset–Israel“ Slabados ješivos vadovas buvo rabinas Avrahamas Grodzenskis iš garsios rabinų Grodzenskių giminės. Jis gyveno dviejų aukštų name, stovėjusiame šalia senojo ješivos pastato, anot Abraomo Golubo (Avrahamo Tory), „senajame Vilijampolės kvartale, viename siaurame take“[3]. „Rabinas Avrahamas sako Vilijampolės ješivoje pamokslus apie dorą jau trisdešimt penkerius metus. Jis sakė juos 1940 metais po sovietų okupacijos ir dabar daro tą patį“[4], būdamas Kauno gete savo dienoraštyje rašė Tory. Rabinas Grodzenskis buvo nužudytas 1944 metais, likviduojant getą.

2017 metų nuotraukos

Slabados ješiva buvo garsi. Ne tokia garsi kaip kadaise Voložino ješiva, bet pakankamai, kad pritrauktų gausų studentų būrį ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, net iš Palestinos ir JAV. 1920 metais joje mokėsi virš 500 studentų. Mokyklai žūtbūt reikėjo naujo, „moderniško“ pastato. Tokį pastatą – trijų aukštų (ketvirtas, virš karnizo buvo pristatytas vėliau), su sale ir mokymosi klasėmis Panerių gatvėje (šiandien Panerių g. 51) pagal architekto Leono Rito projektą pradėjo statyti 1934 metais. Modernistinis architektūros pastatas turi kuklų, piliastrais padalintą gatvės fasadą su įgilintu, laiptais pasiekiamu pagrindiniu įėjimu, papuoštu lengvomis „minimalistinėmis“ kolonomis. Įspūdingesnis atrodo kiemo fasadas, įrėmintas suapvalintais „bokštais“ su blokeliais įstiklintų laiptinių langų vertikalėmis. Virš karnizo (ar ne 1956 metais) atsiradęs ketvirtas aukštas savo apvalumu kiemo pusėje primena netgi „okeaninio“ stiliaus architektūrą. Deja, iki pirmosios okupacijos pastato įrengti nespėta ir mokslas jame taip ir neprasidėjo: 1940 metais atėjusi tarybų valdžia ką tik pastatytą mokyklą nacionalizavo.

Dvi memorialinės lentos (viena hebrajų, kita – lietuvių kalba), neseniai kabėjusios ant pastato fasado, buvo skirtos atminti ješivos vadovui, dėstytojams ir studentams, kurie beveik visi buvo nužudyti, prasidėjus nacių okupacijai.

Prieštaringi liudijimai ir spėlionės gaubia ir šio pastato panaudojimą okupacijos metais. Antai, 1942 metų lapkričio 25 dieną Tory savo dienoraštyje užrašo: „Geto policija baigė atnaujinti ješivos pastatą Vilijampolėje ir pertvarkė jį į policijos orkestro koncerto salę, nors religiniai ir kitokie sluoksniai smarkiai protestavo“[5].

Kiek anksčiau, tų pačių metų lapkričio 1 dieną, toje pačioje salėje 152 geto policininkai davė priesaiką, po kurios buvo sugiedotas sionistų himnas „Hatikva“ (šiandien Izraelio valstybinis himnas). „Hatikva“ – „Viltis“ – taip buvo pavadintas ir garsaus smuikininko ir dirigento Michelio (Moišos) Hofmeklerio 1942 metais Kauno gete suorganizuotas simfoninis orkestras, kuris buvo priskirtas geto policijai: muzikantai gavo policininkų statusą ir netgi uniformas. Nors orkestrantų skaičius ir jų sąstatas nebuvo pastovus, paprastai minima, kad jį sudarė apie 40 žmonių. Vieną sąrašą, sudarytą remiantis išlikusiomis koncertų programėlėmis ir kitais dokumentais, pateikia Danutė Petrauskaitė savo straipsnyje „Muzika Kauno žydų gete“[6]. Tame pačiame straipsnyje minima, kad geto policijos žinioje buvo ir naujas ješivos pastatas, kurio salėje ir buvo rengiami orkestro koncertai.

Iš tikrųjų, yra pagrindo manyti, kad ir Tory kalba apie naujosios jėšivos salę. Tačiau  nauja jėšiva stovėjo už geto teritorijos, o ir orkestro koncertai prasidėjo keliais mėnesiais anksčiau nei Tory dienoraštyje fiksuojama data. Pirmasis geto orkestro koncertas įvyko 1942 metais rugsėjo 23 dieną, paskutinis – 1943 metų rugsėjį. Vos prasidėję, koncertai sekė vienas po kito ir per metus jų įvyko virš 50. Kur gi, bent pradžioje, buvo rengiami šie koncertai?

Prisiminkime, kad koncertų pradžią lydėjo priekaištai, esą, jie skirti „geto elitui“ ir vokiečių budeliams; buvo kalbama, kad negalima pramogauti žudynių metu. Protestai prasiveržė net eilėmis:

„Lauk iš Dievo namų

Iš šventos ješivos,

Kur mes atidavėme savo gyvenimus, širdis ir meilę!“[7]

Rodos, taip galima buvo pasakyti tik apie senąją ješivą, nes naujoji po 1940 metų taip ir nepradėjo veikti kaip religinės paskirties pastatas. O gal vis dėlto pradėjo?

Efroimas Rommas, tuomet 16-kos metų jaunuolis, savo prisiminimuose rašo: „Aš turėjau galimybę klausytis aukščiausios kokybės klasikinės muzikos tiesiog lauke prie namų ir naudojausi kiekvieną tokią palankią progą“[8]. Cituodama šiuos žodžius Petrauskaitė lyg ir patvirtina, kad kalba eina apie naują ješivą, esą Rommas gyveno netoli jos, Panerių gatvėje. Tačiau Rommo pasakojimas atskleidžia visai kitokią šio svarbaus geto gyvenimo epizodo „geografiją“.

„Mūsų butas gete buvo šalia tvoros, netoli nuo sinagogos ir pagrindinių geto vartų. Sinagoga niekad nebuvo naudojama maldoms. Vokiečiai joje organizuodavo klasikinės muzikos koncertus. Jiems nebuvo sunku rasti muzikantus ir kitus menininkus gete. Taip aš turėjau galimybę ir t.t.“[9]

Taigi, kalbama netgi ne apie senąją ješivą (kuri buvo pakankamai toli nuo pagrindinių geto vartų), bet apie sinagogą. Tokia, nedidelė sinagoga buvo Veliuonos gatvėje, kuri ėjo palei geto tvorą. Ši sinagoga minima ir kaip vieta, kurioje 1942 metais vokiečiai nužudė visus geto šunis ir kates. Apie naminių gyvūnų šaudymą tame pačiame pastate, kur vėliau vyko koncertai, rašo ir Petrauskaitė, tačiau šį pastatą nurodo, kaip ješivą. Tad iki galo neaišku, kokiame – viename ar keliuose – pastatuose buvo rengiami „Vilties“ orkestro koncertai.

Hofmekleris, 1944 metais išvežtas į Dahau koncentracijos stovyklą, išgyveno, bet į Lietuvą nebegrįžo. Geto orkestre violončele griežęs Hofmeklerių šeimos tėvas, Morduchajus, ir orkestro koncertmeisteriu (pirmuoju smuiku) buvęs Hofmeklerių giminaitis Abromas (Aleksanderis) Stupelis buvo nužudyti 1944 metais, likviduojant getą. Orkestre grojo ir geto Sveikatos skyriaus vadovas, žinomas chirurgas Benjaminas Zacharinas. Jis išgyveno Dahau, grįžo į Lietuvą ir po karo dėstė Vilniaus universiteto medicinos fakultete. Koncertų organizatorius buvo geto Kultūros ir švietimo skyrius vadovas, VDU Semiologijos katedros vedėjas dr. Chaimas Nachmanas Shapira. Jis, anksčiau nužudyto vyriausiojo Kauno rabino Abraomo Chapiros sūnus, kartu su žmona, sūnumi ir motina buvo nužudytas IX forte 1943 metų pradžioje. Neišgyveno ir naujosios ješivos architektas, geto Statybos skyriaus vadovas inžinierius Leonas Ritas.

Siuvimo fabriko pastatai. 2017 metų nuotraukos (šių durų nebėra).

Tarybiniais laikais šalia ješivos buvo pastatytas siuvimo fabrikas „Spalis“, kuriam priklausė ir ješivos pastatas; kieme pastatyti pagalbiniai pastatai (ant vieno jų yra 1959 metų data). Nepriklausomybės metais šiuo adresu buvo registruota 2008 metais bankrutavusi siuvimo AB „Dobilas“.

  Senoji Slabodkos ješiva

Nuotrauka iš laikraščio Diena 1929-19-18 

(https://datos.kvb.lt/laikotarpiai/1795-1915/#1882)

 Namas Kernavės g. 16 / Vežėjų g. 13. Tai nėra ješiva.

Senasis beit midrašas  išliko tik tarpukario spaudos nuotraukoje. Tačiau vieno šios sankryžos namo savininkas mano kitaip. Kai dairiausi Kernavės ir Vežėjų gatvės sankryžoje, bandydama atspėti, kuriame iš dviejų išlikusių medinių namų galėjo veikti garsioji Vilijampolės ješiva, prie manęs priėjo senukas, klausdamas, ko aš ieškau. „Taigi čia mano namas“, – kukliai pasakė jis, parodydamas į trečią, tvarkingą nutinkuota namuką. – „Aš jį pirkau, nutinkavau, labai suvargęs buvo. Tvorą, žinoma, pats pastačiau. Tai žydų namas, mokykla čia jų buvo. Dabar atvažiuoja, priešais gatvėje susirenka ir dainuoja“. Taip gimsta Vilijampolės legendos. Klausykite, ar negalėtumėt ir priešais naują ješivą naujam savininkui padainuoti?

---

[1] Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias. Antras leidimas Vilnius: Alma littera, 2001. P. 71.

[2] Izraelis Lempertas. Litvakai. Vilnius: Versus aureus, 2005.

[3] Avraham Tory. Kauno getas: diena po dienos. Vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. P. 370.

[4] Ibid. P. 372.

[5] Ibid. P. 155.

[6] Danutė Petrauskaitė „Muzika Kauno žydų gete“ // Lietuvos muzikologija. T. 7 2006. P. 106- P. 117. P. 109.

[7] Ibid. P. 110.

[8] Ephraim Romm “How I survived the Kovno Ghetto” // https://www.aish.com/ho/p/48949791.html

Cit. Petrauskaitė. Op. cit. P. 110.

[9] Romm. Op. cit.