Kaunas nykstantis ir išnykęs: Žaliakalnio kinas

Kino teatro "Daina" "okeaniniai" langai.

Žaliakalnyje kino teatrai buvo statomi svarbiausioje gatvėje – Ukmergės plente, 1938 metais pervadintame į Savanorių prospektą, ir šalia jo esančiose gatvelėse. Iš tarybinių laikų kauniečiai mielai prisimena du – „Dainą“ ir „Pasaką“ – ir tik šių dviejų kino teatrų pastatai šiandien dar atpažįstami. Apie apleistą kino teatrą Dainą“ jau rašėme. (http://marijosblogas.blogspot.com/2018/04/kaunasnykstantis-ir-isnykes-kino.html) Šiandien parduodamo pastato paskirtis nurodoma kaip „prekybos, paslaugų, maitinimo, kita, viešbučių, gamybos ir pramonės, administracinė, sandėliavimo“.

.

„Banga“ (Aukštaičių g. 9)

Pirmasis Žaliakalnio kino teatras atsidarė 1928 metais nuo Savanorio prospekto atsišakojančioje Aukštaičių gatvėje. Jis vadinosi įmantriai – „Palladium“, tačiau jau po metų savo pavadinimą pakeitė į lietuvišką „Bangą“.

Kuklų vieno aukšto pastatėlį 1927 metais ėmėsi statyti Mendelis Abramsonas, žmonos Rochos vardu įsigijęs dalį sklypo iš Etilės Fridienės. Pirmaisiais kino teatro gyvavimo metais jo savininkai keitėsi kaip kaleidoskope: dokumentuose mirga Kriaučiūnų, Abramsonų, Baškių, Epšteinų ir Levinų pavardės. 1929 metais iš Mendelio Abramsono ir Juozo Baškio kino teatrą nusipirko Vulfas Epšteinas ir Mina Levienė, o jį rekonstravo ir „Banga“ pavadino Leiba Epšteinas. 1931 metais „Bangos“ vedėju tapo buvęs kino salės „Palas“ vedėjas, įtakingas lietuviško kino biznio veikėjas Leonas Žurauskas. 1932-1933 metais Kauno miesto adresų knygoje kino teatro valdytojais nurodyti jau M. Ch. Gordonas ir I. Davidsonas; jiems 1933 metų gruodžio 30 dieną išduotas ir Kauno miesto ir apskrities viršininko leidimas kino teatro veiklai. 1935 metais valdos savininku įvardytas Tevelis Joffe, o kino teatro bendrasavininku ir vedėju – Leiba Epšteinas; 1939 metais kartu su Leiba Epšteinu vėl nurodytas I. Davidsonas.

Pastate buvo 218 vietų salė (1939 metais – jau tik 198) be jokių patogumų. 1935 metais kaimyninio sklypo savininkė Julė Marcinkevičienė skundėsi dėl nemalonių kvapų, sklindančių iš kino teatro lankytojų naudojamos „būdelės“ – lauko tualeto.

1929 metais seanso metu šiame kino teatre kilo riaušės: apie 30 į jį įsiveržusių vyrų nusiaubė salę, užėmė kasą, aparatinę, sulaužė projektorių, padegė kino juostą ir sukėlė gaisrą. O viskas dėl to, kad rodomas filmas buvo lenkiškas. Panašus incidentas metais anksčiau buvo įvykęs Šančiuose, kino teatre „Saturn“. Į tokius tautinės nesantaikos pasireiškimus tuometinė valdžia sureagavo paprastai: Vidaus reikalų ministerijos įsakymu uždraudė Lietuvoje rodyti lenkiškus filmus.

Kino teatras veikė iki pirmosios okupacijos, 1940 metais buvo nacionalizuotas. Nacių okupacijos metu, 1943 metais pastate buvo įrengtos stalių dirbtuvės (projektą pateikė inžinierius Algirdas Dirvianskis), paskui – amatų mokykla. Mūsų dienomis rekonstruotame pastate buvo įsikūrusi statybinės technikos firma „Kaduva“.

„Hollywood“ (Savanorių pr. 137)

Kitoje Savanorių prospekto pusėje buvo kino teatras „Hollywood“. Jį, kartu su savo dviejų aukštų gyvenamuoju namu, 1930 metais pradėjo statyti valdos savininkas Jonas Baškis. 1931 metų pabaigoje naujo kino teatro atsiradimą Žaliakalnyje sveikino leidinys Kino naujienos, pranašavęs, kaip „nudžiugs valdininkija, kurią ligšiolinis ir nekaip vedamas kinas „Banga“ ne visai patenkino“[1].

1932 metais atidarytoje salėje buvo 219 vietų. Vėliau vietų skaičius didėjo: 1934 metais jų buvo jau 234, o paskutiniais kino teatro gyvavimo metais, prieš pat 1940 metų nacionalizaciją – 251, iš kurių 30 buvo ložėse. Įėjimas į salę buvo iš kiemo.

Pastatai iki 1938 metų priklausė Baškiui, vėliau neterminuotos nuomos teisėmis atiteko Adolfui Aleksiejui. Bet kino teatro savininkas 1933 metais buvo Dominykas Polovinskas, 1936 metais – kartu su Česlovu Kalinausku.

Tikriausiai, Polovinsko laikus atspindi 1933 metų platus reklaminis tekstas, kuriame „svetimtaučiai“ (reikia suprasti, žydai) kaltinami tuo, kad „rūpinasi tik savo nauda, pelnu“, o jiems priešpastatomi „lietuviai verslovininkai“ giriami už rūpestį savo klientais, šiuo atveju – „miesto pakraščių“, viena kurių anuomet buvo laikomas šiandieninis Žaliakalnio centras, gyventojais.

„Paprastai miestų pakraščių gyventojai naudojasi mažesniais patogumais. Ligšiol pas mus vyravo įsitikinimas, kad tų pakraščių gyventojams nereikalingos žmoniškesnės viešų pramogų vietos. Svetimtaučiai, kurie seniau aprūpindavo visus mūsų dvasios ir kūno reikalus, rūpinosi tik savo nauda, pelnu, bet užmiršdavo savo klientams suteikti bet kurių patogumų ir jaukumo. Visi gerai atsimename, kokie ankšti, nejaukūs, tvankūs kino teatrai visai neseniai buvo net Laisvės alėjoje, o jau apie miesto pakraščius netenka nė kalbėti. Dabar lietuviai verslovininkai, steigdami vis daugiau įvairių įmonių, vengia peiktino nusistatymo, kad miestų pakraščių gyventojams galima nieko geresnio neduoti.

Kaune, Žaliakalny lietuviai įsteigė kino teatrą „Hollywood“, kuris visais atžvilgiais nėra atsilikę nuo miesto centro kinematografų. Taigi, Žaliakalnio kino lankytojams netenka daryti tolimo kelio į miesto centrą. Jie čia pat vietoje turi modernų kino teatrą su erdvia sale ir tobulu teknišku įrengimu, kuris įgalina tinkamai demonstruoti kiekvieną filma. Be to, kino teatre „Hollywood“ demonstruojamos geriausios filmos, kurios lygiai patenkina ir didelius meno žiūrovus, ir paprastus kino mėgėjus. Neaukštos bilietų kainos šį kino teatrą daro prieinamą kiekvienam. Todėl nenuostabu, kad publika čia gausiai lankosi ir savo palankumu įrodo, kad šio kino teatro steigėjų lietuvių įdėtos lėšos ir pastangos tinkamai vertinamos“ [2].

Polovinskui tapus naujo kino teatro „Daina“ bendrasavininku, „Hollywoodo“ savininku liko Kalinauskas, prie kurio prisijungė kino teatro „Triumf“ savininkas Jokūbas Jacovskis (tuo „lietuvių verslovininkų“ monopolija baigėsi). Matome, kad kai kurios pavardės pasirodo tai vieno, tai kito Kauno kino teatro istorijos aprašymuose: patyrę kino verslininkai dažnai plėtė ir keitė savo veiklos vietą ir pobūdį.

Savo paskirtį daug kartų keitusios kino salės vieta Savanorių prospekto kieme šiandien sunkiai atpažįstama. Kauniečiams ji asocijuojasi su buvusios Seimo narės Dalios Teišerskytės priimamuoju ir jai priklausiusiu grožiu salonu, kurio pavadinimas – „Holivudas“ – priminė kino teatro laikus.

„Aušra“ (Dainavos g. 19 / Lietuvių g. 37/ Aušros g. 17)

Trijų gatvių susikirtimo „smaigalyje“ stovintis įdomių formų modernistinis pastatas su mentėmis papuoštu pusapvaliu kampiniu „bokšteliu“ – tai buvęs kino teatras „Aušra“. Jo projektą 1938 metais parengė Ghento universiteto absolventas, statybos inžinierius Kazimieras Sienkevičius.

Valda priklausė tam pačiam Jonui Baškiui, priešingoje prospekto pusėje pastačiusiam „Hollywoodą“, ir Juozui Plerpai, o pats kino teatras – keliems žydų verslininkams iš Klaipėdos ir Vokietijos: minimas Tovis Iserlisas, anksčiau turėjęs kino teatrą Berlyne; S. Šlesas, buvęs kino teatro „Capitol“ Klaipėdoje savininkas; taip pat M. Merfelsonas ir S. Šternas, abu iš Klaipėdos krašto.

Atidarytas 1939 metų pabaigoje, kino teatras buvo tuo metu moderniausias, didžiausias (net 800 vietų) ir... „lietuviškiausias“.

„Naujasis kinas tikrai imponuoja savo didumu, erdvumu ir bus didžiausias kinas visame Kaune“, – rašė laikraštis Lietuvos žinios. – „Jo vidus labai skoningai lietuviškame stiliuje dekoruotas. Meninius dekoravimo darbus vykdė dail. Rimtas Kalpokas. Vidaus puošos darbams panaudota daug lietuviškos keramikos (...) Kino patarnautojoms – bilietininkėms ir vietų rodytojoms – užsakytos ir siuvamos specialios uniformos – juodos suknelės su baltais diržais“ [3].

Kurdamas interjerą Rimtas Kalpokas panaudojo 1-osios valstybinės amatų mokyklos mokinių keramikos darbus. „Aušra“ pasižymėjo ne tik naujausia aparatūra ir modernia vėdinimo sistema, bet ir pigiausiais Kaune bilietais. Kino teatras veikė ir nacių okupacijos laikais, tuo metu jo valdytoju nurodytas V. Sipaitis.

Jono Oškinio nuotrauka

Šiandien pastate įsikūręs skvošo klubas. Iš buvusio interjero liko tik augalinė „lietuviška“ grindų mozaiką apvaliame priebutyje.

„Pasaka“ (dab. pramogų centras „Nautilus“, Savanorių pr. 124)

Statyta 1939-1940 metais, „Pasaka“ buvo vienas paskutinių Kauno kino teatrų, spėjusių atverti duris iki pirmosios sovietų okupacijos. Jis atsidarė 1940 metų kovo 9 dieną.

Kino teatras priklausė Jurgiui Štromui ir dar keliems bendrasavininkams, tarp kurių buvo Stasys Čepas, Jokūbas Jacovskis ir Česlovas Kalinauskas. Du pastarieji mums jau pažįstami: Jacovskiui priklausė „Triumf“, abiems su Kalinausku –„Hollywood“. Žymaus disidento ir politologo Aleksandro Štromo tėvas Jurgis Štromas tarnavo Finansų ministerijoje ir buvo didelis kino entuziastas. Be kino teatro jis turėjo ir privačią kino filmų nuomos kontorą „J. Štrom“. Prasidėjus nacių okupacijai Štromas buvo baltaraiščių suimtas ir nužudytas 1941 metų birželio 27 dieną „Lietūkio“ garaže.

Impozantišką kino teatro pastatą projektavo statybos technikas Juozas Segalauskas, konstrukcijų inžinieriai – Jokūbas Rabinavičius ir Albinas Paškevičius. Į Art Deco stilių pretenduojantis pagrindinis fasadas papuoštas laiptuotu frontonu, „nusileidžiančiu“ į šonus nuo centrinio reklaminio „ekrano“, įrėminto paaukštintomis briaunomis. Įėjimas įtrauktas į atvirą prieangį su laiptais ir stogeliu, ant kurio buvo įrengtas platus balkonas. Fasado viršuje švietė didelis neoninis užrašas: „Pasaka“. Portalo durys ir šone esančio įvažiavimo vartai buvo dekoruoti „lietuviškais“ tulpelių motyvais. Iš abiejų vestibiulio pusių esančiose patalpėlėse buvo įrengtos dvi mažos krautuvės. Ilgoje ir siauroje salėje tilpo 520 žiūrovų, buvo ložė ir balkonas; iš rytų prie jos glaudėsi siaura fojė be langų.

Nacių okupacijos laikais kino teatro valdytoju nurodytas V. Petkevičius. Po karo pastatas buvo atiduotas Medicinos institutui: 1949-1962 metais čia buvo įrengta sporto salė, fojė iškirsti dideli langai. Vėliau kino teatras vėl veikė. Tarybiniais laikais vidaus erdvė buvo rekonstruota bent du kartus: 1970-taisiais (rekonstrukcijos autorė – architektė M. Laurinavičiūtė) ir 1980 metais. Atkūrus nepriklausomybę sunkius laikus išgyvenęs pastatas buvo dar du kartus rekonstruotas: 2000-aisiais (architektas A. Karalius) ir 2009 metais (D. Juškevičius), panaikintas fasado balkonas, salė padalinta į du aukštus. Rodos, dar neseniai čia veikė populiarus klubas „Los Patrankos“, nuo 2011 metų – kazino „Nautilus“.

---

[1] Kino naujienos. 1931-12-25. Cit. Ugnė Marija Andrijauskaitė. „Kinas kauniečių gyvenime“ // Kauno istorijos metraštis. 12 (2012). P. 209-220. P. 212.

[2] Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos Kalendorius-Adresų knyga 1933 metams. P. 183. Už nuorodą dėkoju Jonui Oškiniui.

[3] Lietuvos žinios. 1939-12-07.