Kaunas nykstantis ir išnykęs: kino teatras „Triumf“, parduotuvė „Merkurijus“, tuščias sklypas (Laisvės al. 60)

Ko tik nebuvo statyta ir griauta šiame nelaimingame sklype. 1847 metais, vos tik Naujojo miesto planas buvo patvirtintas, sklypą geroje vietoje – Nikolajevskio prospekto (dabartinės Laisvės alėjos) ir Ploščadnaja („Aikštės“ gatvė, taip buvo pavadinta naujai nutiesta dabartinės S. Daukanto gatvės atkarpa, vedanti į būsimą Novobazarnają – „Naujojo turgaus“, o dabar – Vienybės aikštę, kurioje jau stovėjo medinis žandarų kavalerijos maniežas) gatvės nusipirko vokietis architektas Jakobas Volleris. Atvykęs iš Prūsijos, iki tol jis septynerius metus gyveno ir dirbo pas grafą Benediktą Tiškevičių Raudondvario dvare. Spėjama, kad naujas sklypas taip pat nebuvo tuščias – pačiame gatvių susikirtimo kampe turėjo stovėti senas medinis namukas, kuriame galima buvo gyventi. Tik 1861 metais (tuo pat metu, kai senamiestyje rekonstravo evangelikų-liuteronų bažnyčią) architektas savo sklype pasistatė dar du mūrinius vieno aukšto namukus, o po kelerių metų visą valdą pardavė pirkliui Zelmanui Šternui. Pastarasis 1866 metais palei S. Daukanto gatvę pasistatė dviejų aukštų namą, kurio pirmame aukšte įrengė krautuves.

XIX amžiaus pabaigoje matome jau kitą šios vietos šeimininką – miestietį Ekelį Franką. Žinoma, kad 1896 metais jam buvo duotas leidimas palei prospektą statyti mūrinį namą su kiemo fligeliu, kurį jis, tikriausia, ir pastatė; o štai kitais, 1897 metais leidimo atnaujinti minėtą sena kampinį medinį namą jis nebegavo: atsakymas buvo motyvuotas tuo, kad šioje (reikia manyti, prestižinėje) miesto dalyje medinių namų statyba yra uždrausta. O gaila – namui buvo paruoštas naujas puošnus Nikolajaus Andrejevo projektas.

XX amžiaus pradžioje valda buvo užstatyta Žemės bankui, iš kurio ją 1908 metais nusipirko Dovydo ir Deboros Švarcų šeima. Švarcai buvo gydytojai: vyras ginekologas, žmona stomatologė. Nugriovę seną kampinį namą (tą patį, kurio Frankui nepavyko perstatyti) jie 1909 metais pradėjo didelias statybas: pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą čia turėjo iškilti didelis dviejų aukštų mūrinis namas su nusklembtu kampu ir bokšteliu, derančiu su priešais jau nuo 1899 metų stovinčiu Nikolajaus Andrejevo „Metropoliu“. Pradžioje pavyko pastatyti tik vieną aukštą: atrodė, jog kampiniam namui ir vėl nepasisekė. Tačiau būtent šio vieno aukšto namo patalpose 1910 metais atsidarė kino salė „Triumf“ – tuo metų geriausia iš trijų Kaune veikusių kino salių (kitos dvi buvo „Oazė“ ir „Olimpas“). Salė tęsėsi palei dabartinę Daukanto gatvę, o įėjimas buvo iš Nikolajevskio prospekto (Laisvės alėjos); prospekto pusėje taip pat buvo įrengti nuomojami butai ir krautuvės. Švarcams dar priklausė aludė, registruota Deboros Švarc vardu, buvusi dar Šterno statytame name Daukanto gatvėje. (Šiandien mums atrodytų daugiau negu keista, jei gydytojai laikytų aludę.) Patys jie apsigyveno šioje valdoje tik 1914 metais, kai pagaliau pristatė kampiniam namui antrą aukštą, šį kartą pagal inžinieriaus Aleksiejaus Skrynikovo projektą; nusklembtas namo kampas pasipuošė grakščiu frontonėliu su pusapskričiu švieslangiu bei balkonu, bet anksčiau planuotas bokštelis kampe taip ir neiškilo. Į prospektą žiūrintį fasadą puošė didelis laiptinės langas dekoruotu archivoltu. Antrame aukšte buvo įrengtas šeimininkų butas ir praktikos kabinietai.

Pradžioje Švarcai neilgai džiaugėsi nauju butu. Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, 1915 metais rusų valdžia iš Kauno, buvusio svarbiu pasienio miestu, priverstiniu budu „evakuavo“, kaip nepatikimus, visus žydus. Daugelis jų greitai grįžo atgal. Mes nežinome, kada į Kauną grįžo Švarcų šeima, žinome tik, kad šiame name jie gyveno maždaug iki 1938 metų. 1935 metais šiuo adresu (anuomet Laisvės al. 42) veikė gydytojo Dovydo Švarco Moterų ligų ir akušerijos klinika (stomatologijos kabinetas jau nenurodytas); tuo pačiu adresu veikė ir kito gydytojo – T. Goldbergo klinika, be „moterų ligų“ gydžiusio dar ir „šlapimo takų ligas“.

Bet kino teatras po Pirmo pasaulinio karo jau turėjo kitą šeimininką: juo tapo Berelis Kupricas, sėkmingas kino verslo plėtotojas (būsimas kino teatro „Metropolitain“ savininkas); kino teatro vedėju buvo Jeronimas Kaminskas. Kaip ir kituose kino teatruose, po 1919 metų čia rodomi filmai turėjo būti aprūpinti lietuviškais subtitrais, kurių kokybė dažnai buvo abejotina. Anuo metu spaudoje pasirodydavo pranešimai apie milžiniškas baudas ir net areštus, gręsiančius kino teatro savininkams už prastą lietuvių kalbą. Pvz., laikraštis Lietuva 1923 metų sausio 28 dieną praneša, jog „kinematografo „Triumf“ savininkas už lietuvių kalbos darkymą filmuose Kauno miesto ir apskrities Viršininko nubaustas 1000 litų arba vienu mėnesiu arešto“.

Tarpukariu kino teatras buvo labai populiarus: jo patogi, su nuolydžiu salė talpino 220 žiūrovų, prieš seansus buvo rengiami vadinami „divertismentai“ – trumpos pramoginės programos. Žinome, kad, pvz., 1931 metais „Triumfe“ divertismentuose dainavo Danielius Dolskis.

1932 metais kino teatras kartu su kitais Švarcų valdos namais buvo remontuojamas, projektas buvo užsakytas inžinieriui Nikolajui Mačiulskiui. Po remonto vietų salėje sumažėjo iki 180; pirmo aukšto fasaduose atsirado naujų ir buvo praplatintos senos virtinos, fasadai neteko buvusio dekoratyvumo. 1933 metais, mirus Kupricui, kino teatras atiteko kitam kino verslininkui – Jokūbui Jackovskiui (jis nuo 1939 metų buvo ir kino teatro „Hollywood“ bendrasavininkas). Petronėlė Orintaitė prisimena, kad „Triumfe“ buvo rodomi tarybiniai filmai; Tarybų Sąjungos atstovybė net nuomodavo šią salę uždariems „propagandinių“ filmų seansams[1].

1934 metais antram, tikriausiai Franko statytam dviejų aukštų namui Laisvės alėjoje buvo pristatytas trečias aukštas. (Minima, kad čia iki 1935 metų buvo įsikūrusi ir žymaus Kauno chirurgo Benjamino Zacharino klinika.)

Kai apie 1938 metus Švarcai išvažiavo iš Lietuvos, savo turtą valdyti jie įgaliojo gydytoją A. Feinbergą. Nežinome, kas šeimininkavo valdoje Antrojo pasaulinio karo metu, bet žinome, kad kino teatras dar veikė. Tarybiniais laikais jo salėje įsikūrė darbininkų „Upeivių klubas“, kurio reputacija anaiptol nebuvo gera. Antai 1955 metų gruodžio 21 dieną laikraštis Kauno tiesa klausė: „Kodėl nemėgiamas klubas?“ ir atsako: taip yra dėlto, kad į šiame klube rengiamus šokius renkasi nekultūringas, geriantis ir rūkantis jaunimas, o muzika yra leidžiama iš radiolos.

Profesorius Alfredas Erichas Sennas, 1999 metais atvykęs iš Viskonsino universiteto į VDU, klausinėjo, kur yra „Triumfo“ kino teatras, kuriame kadaise susipažino jo tėvai – kalbininkas iš Šveicarijos Alfredas Sennas, 1922-1930 metais dėstęs Kauno universitete, ir panelė Marija Vedlugaitė iš Raudondvario dvaro.[2] Ką galėjo jam atsakyti? Net „Upeivio klubo“ jau nebegalėjo parodyti, tik toje vietoje iškilusią universalinę parduotuvę „Merkurijus“.

1956 m.

1975-1976 metais visi Švarcų valdos namai (Laisvės alėjos perimetro išklotinė rodo, kad čia jų būta trijų: dviejų aukštų buvusio kino teatro pastatas, trijų aukštų ir dar vienas ilgesnis dviaukštis) buvo nugriauti. Pradžioje buvo planuota pastatyti sudėtingo tūrio pastatą, kurio vienas korpusas turėjo būti net aštuonių aukštų; galiausiai pastatė krėsną, bet impozantišką „univermagą“. Modernus architekto Antano Algimanto Sprindžio projektas buvo sukurtas 1975 metais, statyba prasidėjo 1976 metais ir trūko net šešerius metus (1976-1982). Sprindys pasakojo, kad „Merkurijaus“ – prekybos ir kelionių dievo – vardas buvo jo „pasiskolintas“ iš vieno Leipcigo viešbučio: kadangi langus naujam pastatui gamino vokiečiai, jis buvo išleistas į komandiruotę į Vokietiją ir taip gavo galimybę pamatyti Europą.

Algimantas Sprindys, 1976-1987 metais buvęs Kauno miesto vyriausias architektas ir Statybos ir architektūros valdybos viršininkas, galima sakyti, sukūrė tarybinių laikų Kauno centro įvaizdį, tą moderną, kuris šiandien negailestingai naikinamas. Jis buvo Vienybės (tuomet Janonio) aikštės bendraautorius, šiuo metu rekonstruojamo „Pramprojekto“ pastato (kartu su V. Stausku), jau nugriiautos kavinės „Pakalnės“ pastato ir interjero, neatpažįstamai pasikeitusių „Mados“, „Miestprojekto“ ir „Architektų kavinės“ autorius; jis pastatė S. Daukanto pėsčiųjų tiltą, kavinę „Liepaitė“, sukūrė restorano „Rambynas“ interjerą. Iš Kauno panoramos dingęs „Kaukas“ taip pat buvo jo kūrinys. Jau Nepriklausomybės metais jo buvo atstatytas Karo muziejaus sodelis ir, kartu su kitais architektais, Prisikėlimo bažnyčia. 2015 metais apie Algimanto Sprindžio kūrybą buvo parašyta knyga, o jo kūrinius ir toliau griauna. Dar 2013 metais vienas interneto komentatorius rašė: „Keista ir gaila, kai galvoji, jog architektūra – amžinas menas, o štai čia – autorius dar gyvas, o statinių - nebėra... Kaip turi būti apmaudu!“

1985 m.

Bet grįžkime prie „Merkurijaus“. Iš pirmo žvilgsnio žemas pastatas iš tikrųjų buvo keturių aukštų. Šalia kyląs laiptinės bokštas, nuo pagrindinio pastato tūrio atskirtas praėjimu, buvo penkių aukštų, bet vizualiai atrodė kaip tikra „vertikalė“. Jis buvo papuoštas firminiu parduotuvės ženklu, kurio autorius taip pat buvo Algimantas Sprindys. Vertikaliai stiebėsi ir pagrindinio fasado „mentės“, vakarais apšviečiami įmontuotais „fasadiniais“ žibintais, bei viršutinio, kiek platesnio, aukšto langai. Pats architektas, žurnalistų kalbinamas jau po „Merkurijaus“ žūties, sakė, jog jo architektūriniam braižui „būdingas vertikalumas“[3].

„Merkurijaus“ pastatas buvo atitrauktas nuo alėjos perimetro, todėl priešais pastato susiformavo „papildoma“ aikštelė, dar padidėjusi dėl „įtrauktų“, ant žemu stulpeliu paremtų virtinų. Šioje aikštelėje buvo planuojama įrengti nedidelį fontanėlį su baseinu (jo atsisakius, vėliau atsirado fontanas aikštės viduryje). Dėl lėšų stokos, kauniečius pradžioje stebinąs eskalatorius, jungiantis prekybinius aukštus parduotuvės viduje, buvo įrengtas vėliau.

Tai buvo gera ir labai mėgstama parduotuvė. Keista, bet jos statybų aš visiškai neatsimenu; neatsimenu ir klestinčio tarybinio „univermago“, tikriausiai todėl, kad retai ištrūkus į Kauną, apsipirkti anuomet man nerūpėjo. Bet pamenu, kai priešais, „Pažangos“ rūmuose gaudavau savo pirmą menkutę universitetinę algą, eidavau čia: rūsyje, kur anksčiau buvo prekių sandėliai, įsikūrusioje „Maximoje“ taip patogu buvo pigiai nusipirkti ko nors valgomo, o pirmame aukšte galėjau rūpestingai rinktis draugams dovanas. Jų pasirinkimas buvo pasakiškas: ploniausio porceliano puodeliai ir lėkštės, ištisi servizai, sidabriniai šaukšteliai, didžiulės spalvoto stiklo vazos. Tai čia pirkome aukštus kolekcinius įvairių raštų porceliano puodelius Filosofijos katedrai (tik du iš jų man pavyko išsaugoti).

2008 metais „Merkurijų“ nusipirko nekilnojamo turto bendrovė „Homburg“ ir 2009 metais jis buvo nugriautas. Sprindys dar kūrė pastato atnaujinimo planus, bandė išgelbėti savo kūrinį, tačiau nauji savininkai, nusprendę, jog, jo žodžiais tariant, „biurai ir gyvenamieji butai labiau apsimoka“, rodos, jo nuomonės net neklausė. Buvo patvirtintas Algimanto Kančo studijos parengtas naujo penkių aukštų „daugiafunksnio“ pastato projektas, kuriuo buvo žadama grąžinti perimetrinį alėjos užstatymą, o patį pastatą padaryti atkartojantį tarpukario moderno stilistiką. 2011 metais buvo pagaliau pakloti pamatai ir ...statybos sustojo. 2016 metais buvo pranešta, kad „Homburg“ ištiko „nesėkmė“ ir sklypą jau perka kiti investuotojai.

Tada, 2009 metais, kauniečiai organizavo gedulingą meninę akciją „Requiem Merkurijui“, kuriai Vytautas Šimanskas sukūrė tokį graudų poetinį tekstą:

„Merkurijau!..Prekybos, meno, amatų globėjau, Tu palikai mus vienus čia, šioj ašarų pakalnėj prie fontano ir bandelių baro... Tu palikai mus, be savo prieglobsčio, be gelžbetoninio pilkos spalvos šešėlio, be tų neištesėtų atgimimo pažadų, be tų tuščių, kaip tavosios vitrinos, renovacijos vilčių...

Be tų erdvių, kurioms nebuvo duotas antras šansas, kurios, kaip kažkada anksčiau atrodė, pilnos begalinių perspektyvų! Be rūbų trečiame aukšte, be technikos smulkios buitinės pirmame, be tų piratinių kasečių...

Tu išėjai, palikęs mus, tarytum nuogus, be to jau įprasto pavėsio vasarą, pastogės nuo lietaus rudens, kur galima palaukt romantiško susitikimo, ar šiaip bičiulio, kuris visad vėluoja...

Dabar to nebeliko, dabar to jau nebėra ir niekada nebus... Nebus to mielo ir jaukaus kiemelio, to dovanų pakavimo ir nebrangių gėlių salono, tos mažutėlės, bet iš pažiūros patikimos telefonų taisyklos... O tu buvai toks gyvybingas dar, palyginus toks jaunas su kitais, nebenaudingais, užkonservuotais ir belangiais pastatais...

Merkurijau... Atėjom čia pagerbti to, kas liko iš tavo žemiškojo kūno, to dabartinio Kauno simbolio, tos vis dar dulkančios ir tarsi dar gyvos metalo laužo, plytgalių, krūvos. Atėjome prie tavo taip išdraskyto ir išniekinto lavono...

Atėjome į Laisvęs, kuri jau niekada nebus tokia kaip buvus, kaip šypsena gražuolės lietuvaitės, be priekinio danties...“[4]

Šioje poemoje minimo „bandelių baro“ irgi seniai nebėra. O štai toje vietoje, kur kauniečiai kadaise žiūrėdavo filmus, eidavo apsipirkti bei skirdavo pasimatimus, – pradžioje kino teatre „Triumf“, vėliau aikštelėje „prie Merkurijaus“, – vis dar žiojėja skylė, tartum negyjanti žaizda pačiam Laisvės alėjos vidury.

P. S. Deja, „Merkurijaus" autoriaus, architekto Algimanto Sprindžio jau nebėra gyvųjų tarpe. Tuo tarpu 2017 metų vasarą planuotos bankrutuojančios bendrovės „Homburg Merkurijus“ nuosavybės varžytinės buvo sustabdytos, naujos varžytinės vyko šių, 1918 metų pradžioje. 

---

[1] Petronėlė Orintaitė. Ką laumės lėmė. Liepalotų medynuose. Vilnius: Vaga, 1993. P. 50.

[2] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. „Prarastas miestas. Kur buvo „Triumfo“ kino teatras?“ // Kauno diena. 1999-05-29).

[3] https://merkurijus.wordpress.com/page/2/

[4] Ibid.