Marijos tekstai

Kaunas nykstantis ir išnykęs: „Tilmansų teatras“ (Kaunakiemio g. 9).

Buvusio unikalaus paskirties pastato – Tilmansų gamyklos „darbininkų klubo“ griaučiai vis dar riogso, aklina tvora aptverti, priešais Karmelitų bažnyčią. Statytas XIX amžiaus pabaigoje kaip darbininkų valgykla, iš pradžių tai buvo vieno aukšto pastatas su sale, kurioje jau anuomet buvo rengiami koncertai, spektakliai, poilsio vakarai, skaitomos paskaitos, veikė mokykla darbininkams. Čia, senojoje Tilmansų salėje 1906 m. pradėjo savo veiklą „Saulės“ draugijo mokytojų kursai – pirmoji Kaune lietuviška aukštesnio mokslo įstaiga, nuo 1907 m. vadovaujama muziko ir pedagogo Juozo Vokietaičio.. Čia veikė ir šios draugijos įsteigta Karmelitų pradžios mokykla, kurioje mokėsi daugiausiai Tilmansų gamyklos darbininkų vaikai, mokytojai buvo Mečislovas Vasiliauskas ir Stasė Šičkutė-Žygelienė, vėliau ir J. Matulevičius.

Iki 1909 m. Tilmansai prie valgyklos pristatė kitą, platesnį pastatą pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą ir abu pastatus sujungė. (Ušakovas, beje, buvo daugelio Kaune įsimintinų pastatų autorius, tarp kurių pranykusio „Merkurijaus“ vietoje buvęs pranykęs kino teatras „Triumf“, tais pačiais 1909 metais statytas, išlikusi, bet renovacijos sugadinta medinė vila su bokšteliu Putvinskio gatvėje ir 1910 metais statytas vadinamas „Michelsono namas“, dabar Valdo Adamkaus biblioteka.) Dabar tai buvo dviejų aukštų pastatas, fasadai suskaldyti vertikalinėmis mentėmis, langai papuošti įmantriais aptakios formos apvadais. Senoji salė buvo rekonstruota: įrengta scena ir mechaninė grindų nuolydžio reguliavimo įranga[1]. Naujoje salėje buvo balkonai, o jos erdvę skaldė lubas remiančios grakščios ketaus kolonėlės. Prie pagrindinio įėjimo buvo pristatytas prieangis su tokiomis pat kolonėlėmis. Naujas pastatas, vadintas „Tilmansų teatru“, buvo iškilmingai atidarytas 1909 m. su tikro teatro pastatymu – buvo parodyta Antono Čechovo pjesė „Meška“.Iki I pasaulinio karo tai buvo populiari kultūrinių renginių vieta: čia koncertavo „Dainos“ draugijos choras, diriguojamas Stasio Šimkaus (1913 m.), o į rengiamus „lietuviškus vakarus“ publika susirinkdavo iš viso miesto.

Įdomu, kad Jonas Basanavičius, kuris šiaip Kaune retokai lankėsi ir dar rečiau apsistodavo (Kaunas jam buvo kaip kokia tarpinė stotelė keliaujant į Garliavą pas artimą draugą Kazį Aglinską, ar grįžtant į Vilnių iš užsienio; kartais jis mieste vieną kitą veikėją aplankydavo ar gražiose apylinkių vietose, ar palei Nemuną „atlikdavo vaikštynes“), savo autobiografijoje net du kartus mini Tilmanso salę. Pirmą kartą jo būta dar senojoje salėje „politiniais“ tikslais: 1906 m. kovo mėnesį „buvo Tilmanso salėje skaitlingas naujai įsteigtos demokratų partijos kuopos susirinkimas, man jame dalyvaujant“[2]. Antrą kartą kalba eina jau apie naują salę, kaip koncerto (dėl kurio vertėjo Kaune pasilikti) ir intelektualų (net iš užsienio atvažiavausių ) susitikimo vietą: „Atvažiavęs Kaunan, vakare Tilmanso teatre buvau latvės Wiegner-Grunbergienes koncerte ir čia susipažinau su Helsinkių universiteto docentu d-ru Niemi, kursai tuomet Buvo atvažiavęs Lietuvon dėlei folkloro tyrinėjimo“[3].

Nukentėjęs I pasaulinio karo metu, pastatas jau 1916 m. buvo suremontuotas ir vėl naudotas kaip teatro ir koncertų salė. 1922 m., Valstybės teatro pastatui užsidarius rekonstrukcijai, jo spektakliai persikėlė čia. 1922 m. Naujųjų metų naktį „Tilmansų teatro“ scenoje buvo net atlikta tradicinė „Traviata“. Beja, Balys Sruoga salę apibūdino kaip „itin nepatogia“[4] Po Leoncavallo operos „Pajacai“ premijeros, įvykusios šioje salėje, negailėjo kritikos ir Vaižgantas: „Blogesnės vietos dainuoti operai jau nė nebereikia kaip Tilmanso teatras: scena ankšta, (...) akustikos jokios, ventiliacijos taip pat, nes papirosų dūmai iš priemenės verčias į salę ir troškina artistus. Kenčia ir publika“[5]. O aktorė Teofilija Vaičiūnaitė skundėsi ir „vietine publika“ (matyt, darbininkiško Karmelitų rajono), kuri, anot jos, „neretai ne tik švilpimais, bet ir žodžiu reiškė savo nuomonę. Pavyzdžiui, 1922 metų rudenį vaidinome toje salėje Šilerio „Klastą ir meilę“. Žiūrovai, pamatę tokius keistus kostiumus, balsiai pradėjo dalintis įspūdžiais, o kai išėjo Ferdinandas su baltomis aptemptomis kelnėmis ir ilgais auliniais batais, vienas žiūrovas šūktelėjo: „Žiūrėk, kaip apsitempęs!“ – ir paleido tokią repliką, kad pakartoti čia nedrįstu“[6].

Galiausiai salę užėmė vis populiarėjantis kinas: 1924 metų pabaigoje salės administratorius Jonas Feodosovas pradėjo rūpintis salę pritaikyti kino filmams rodyti, o inžinierius Povilas Taračkovas paruošė atitinkamą projektą. Tačiau įrengta kino salė veikė tik iki 1926 metų. 1930 metais salę išsinuomavo Vladas Molčanovas, kuris įrengė pastovų kino teatrą, pavadintą „Dailė“. Naują projektą ruošęs statybos technikas Jonas Dubauskas iškirto duris iš salės tiesiai į lauką (kaip priklauso kino teatrui, publikai iš salės išeiti). Salėje buvo 354 vietos: 169 parteryje, 140 balkone ir 45 ložėse. Pradžioje filmai buvo rodomi tik tris dienas per savaitę, o kitomis dienomis sale vis dar naudojosi „Tilmanso teatras“, ir kai Valstybės teatras vėl buvo rekonstruojamas, jo spektakliai vėl buvo vaidinami čia. 1935 metais kino teatras buvo perimtas valdyti Antano Norvaišos ir Marijos Garnienės ir iki 1938 metų veikė pavadinimu „Dailės teatras“. 1938 m. savininkė Marija Jansonienė (buvusi Garnienė), kuri ir gyveno teatro patalpose, pervadino jį į „Valdila“, bet tai buvo paskutiniai teatro gyvavimo metai. 1939 m. teatras užsidarė, o patalpas išsinuomavo AB Lietuvos Philips, kuri gražioje salėje įrengė radijo aparatų dirbtuvę ir sandėlį.

Tarybiniais laikais pastatas atiteko „Pergalės“ gamyklai ir vėl tapo „darbininkų klubas“. Jis taip ir vadinosi – „Pergalė“. Pastatas buvo naujai nutinkuotas kontrastingomis pastelinėmis spalvomis. Čia buvo rodomi filmai, rengiami šokių vakarai. Nepriklausomybės pradžioje dirbau Karmelitų bažnyčioje ir gerai prisimenu, kad šalia jos esantis pastatas buvo pilnas gyvybės: vos ne kas vakarą, ypač savaitgaliais ir šventinėmis dienomis į jį plūsdavo šokių ir kitokių pramogų mėgėjai. Nežinau, kelintais metais klubas buvo uždarytas ir istorinis pastatas pradėjo nesustabdomai nykti. 2007 m. jį, kartu su kita išlikusia Tilmansų fabriko dalimi – 1914 m. statyta mechanine kalve (Kaunakiemio g. 5) ir kitais teritorijoje esančiais statiniais nusipirko Vilniuje registruota nekilnojamojo turto UAB „Ekfita“, kurios tuometinis direktorius Igoris Ponomariovas 2009 m. planavo dalį pastatų nugriauti, o likusius perstatyti į „daugiafunkcinį“ kompleksą su apartamentais, viešbučiu ir sporto klubu. Neįgyvendinti planai buvo atgiję 2012 m., pastačius Karmelitų saloje „Žalgirio“ areną. Šiai bendrovei (dabartinė direktorė Leonora Napolovienė) pastatas, o tiksliau bene vienintelė likusi jo siena, registruota kaip „klubas, kultūros paskirtis“, priklauso iki šiol. Ne vienas išlikusių Tilmansų gamyklos pastatų nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Bijau net pagalvoti, koks likimas laukia „Tilmansų teatro“ dabar.