Kaunas nykstantis ir išnykęs: Telšių gatvės
sklypas
(nuo A. Mackevičiaus gatvės iki Savanorių
prospekto)
Didžiulis sklypas tarp dabartinių Savanorių
prospekto, Telšių ir A. Mackevičiaus gatvių nuo 1893 metų priklausė bajorams
Tiškoms, vėliau savininkė buvo kažkokia A. Dabulevič, o 1908 metais valdą iš
jos nusipirko Andrius Venckūnas, kuris, pasistatęs nuomojamų butų namus, čia šeimininkavo
iki 1943 metų. Iš šiuo metu sklype stovinčių keturių medinių namų du yra
gyvenami (ir todėl darkomi renovacijų), o du ypač gražūs namai stovi apleisti; vienas
pastarųjų pasižymi ypatinga istorine verte. Ne vienas šių namų nėra įrašytas į
Kultūros vertybių registrą.
Prie
A. Mackevičiaus (anuomet buvusios Malūno) gatvės 1909 metais Venckūnas pasistatė
medinį dviejų aukštų nuomojamų butų namą (A. Mackevičiaus g. 104 / Telšių g.
12), kurio gatvės fasado įėjimo metalinėse konsolėse ir dabar galime pamatyti ažurinius
užrašus „AB“ (tai – rusiški Antano Venckaus inicialai). (1909 metų projekte iš
lentų sukalto aklino prieangio nebuvo, nežinia kada pristatytas ir kiti prieangiai[1].) Šiandien baltais
„aklais“ plastikiniais langais bei skirtingų spalvų ir apkaltų fasadais
subjaurotas namas yra gyvenamas daugiabutis.
Už
jo statmenai tokiais pat „aklais“ plastikiniais langais baltuoja taip pat
gyvenamas ilgas medinukas (Telšių g. 10), Venckūno pastatytas tais pačiais 1909
metais kaip dviejų aukštų sandėlis. 1913 metais jo pirmame aukšte jau buvo
įrengti du nuomojami butai. Iš kairės prie namo šliejasi keistas raudonų plytų
priestatas, lyg sandėlių kompleksas, besitęsiantis kone per visą sklypo ilgį, šiuo
metu visiškai apleistas ir begriūvantis.
Telšių
gatvės viduryje puikuojasi didžiulis sudėtingos konfigūracijos medinis namas
(Telšių g. 8). Kadaise čia stovėjo tik sandėlis. 1923 metais Venckūnas pradėjo
savo sklype naujas statybas pagal inžinieriaus Vaclovo Vyšniausko projektą. Namas
yra dviejų aukštų: vienoje pusėje (prie gatvės) buvo butai, kitoje – sandėliai.
Buvusioje gyvenamoje namo pusėje antras aukštas yra šiek tiek platesnis už
pirmą, tad jo langai tarytum „kabo“ virš įėjimo nišos. Du langai ilgame, į
dviejų anksčiau aprašytų namų kiemą išeinančiame namo fasade ypač išraiškingi: vienas
smulkiai skaidytas langas yra dvigubas; šalia jo esantis – didelis, plokščios
arkos formos. Už jų esantis kambarys turėjo būti labai šviesus. Įdomu, kad
projekte tokių didelių (ir skirtingų) langų nebuvo. Į kita namo pusę – buvusius
sandėlius– įeinama per mažus vieno aukšto prieangius-priestatėlius, sudarančius
du mažus jaukius „kiemelius“. Į Telšių gatvę namas išeina plačiu galu su
trikampiu pastogės frontonu, Įėjimo prieangis čia „patrauktas“ į dešinę, o
antro aukšto centre yra balkonas su metaline tvorele[2].
Praeiname
pro du tam pačiam sklypui priklausančius gyvenamus dviaukščius mūrinukus ir Telšių gatvės gale pasiekiame apleistą namą, stovintį ant aukšto Savanorių prospekto šlaito (Savanorių
pr. 63). Įsigijęs sklypą Venckūnas čia rado ilgą vieno aukšto su mansarda
medinį namą, ar tai Tiškų statytą „dvarelį“, ar buvusį čia iki jų (manoma, kad
1893 metais namas jau stovėjo); jame tilpo aštuoni nuomojami butai. 1923
metais, pradėjęs savo didžiasias statybas, Venckūs šiam namui be jokio projekto
užstatė antrą aukštą. Rezultatas išėjo visai ne prastas: trikampių frontonų „armonika“,
skaldoma mansardinių stogų intarpais ilgajame „sudėtiniame“ fasade sudaro nuostabią sudėtingą
įvairovę: rodos, čia stovi ne vienas, o keli, kartu „susibėgę“ namai. Vos kelių metų senumo
aprašai mini, o nuotraukos rodo grakščias metalinės gatvės įėjimo stogelio
konsoles, balkono tvorelę[3].
Jų jau nebėra.
1925-1929
metais šio namo antrame aukšte butą nuomavosi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė; čia
lankėsi Vydūnas, Vaižgantas, Vincas Mikolaitis-Putinas ir kiti lietuvių
kultūrai svarbūs žmonės. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: „Nuo 1925 m.
persikėlėme gyventi į Žaliakalnį. Namas stovėjo Ukmergės plento [dabartinio
Savanorio prospekto] ir Telšių gatvės kampe ant aukšto šlaito. Į Ukmergės
plentą nusileisdavom mediniais laiptais. Pro antro aukšto langą matėme kairėje
„Saulės“ namus, dešinėje – laiptus į Ožeškienės gatvę“[4].
Šiuose
namuose 1926 metais prasidėjo garsieji Sofijos Čiurlionienės „šeštadieniai“.
„Mūsų antro aukšto kaimynas buvo Jurgis Talmantas, lietuvių kalbos mokytojas.
(...) Talmantą su mano Mama siejo bendra profesija – abu dėstė lietuvių kalbą,
abu vertė pjesės teatrui, abu sielojosi dėl gimtosios kalbos darkymo.
Didžiausia anuo metu negerovė buvo menki vertimai. Mano Motina (...) nutarė
pritraukti daugiau nusimanančių ir kalbą mylinčių žmonių ir nuodugniai
nagrinėti naujai verčiamas knygas. Iš pradžių tas branduolys buvo mažas: J.
Talmantas, Putinas, M. Vaitkus ir pati šeimininkė. (...) Jau nuo 1928 metų
susirinkimai įsitvirtino šeštadieniais“[5].
Čiurlionytė-Zubovienė užrašė tokį epizodą, išlikusį kun. Mykolo Vaitkaus
atsiminimuose: „Kartą Vaitkus atsivedė į pirmuosius „šeštadienius“ Maironį ir
Vaižgantą. Jiems grįžtant kartu namo, Maironis pasakęs: „Na ir salonas! Maniau,
kad čia bus daugiau laisvo pašnekesio apie įdomius literatūros, meno ir
apskritai kultūros klausimus, kad išgirsime gražios muzikos, kad padainuosime
lietuviškų dainų, kad bus šalia bjauriosios lyties ir dailiosios lyties atstovų
be pačios Sofijos. O kas čia? Gi vertimų skaitymas, sausi gramatikos bei
sintaksės, stiliaus bei žodyno dalykai!
Na jau! Tokių pobūvių man nereikia!“[6]
Daugiau Maironis nebeatėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą