Ir atėjo Pagalvinis: siaubo pasakos Kauno kameriniame teatre

(greita recenzija)

Malonu šiltą penktadienio pavakarę žingsniuoti Laisvės alėja ir matyti, kaip prie visų Kauno teatrų – Dramos, Muzikinio ir Kamerinio – būriuojasi šventiškai apsirengę žmonės. Šį kartą (tiesą sakant, pirmą kartą) einu į Kauno kamerinį teatrą į Gintaro Varno spektaklio „Pagalvinis“ premjerą. Nors spektaklis, kaip diplominis, jau buvo rodytas pavasarį Muzikos ir teatro akademijos Balkono salėje, šiandien jo tikroji premjera tikrajame teatre ir, kaip visada prieš premjerą, šiek tiek jaudinuosi: ar susirinks publika? Ar viskas eis sklandžiai, kaip sumanė režisierius? Kaip publika elgsis, kaip priims?

Pirmas įspūdis – labai daug teksto ir „kas per...“. Bet koncentruota aktorių vaidyba, tikslūs judesiai, greitas siužeto vyksmas ramina: viskas bus gerai. Formai pradėjus skleistis, supranti, kad pirmoji scena tėra įprasta, kiek nuobodoka rondo refreno introdukcija, atliekama gerame allegro tempe. Forma, beje, sukurta paties režisieriaus, kiek sutrumpinus pjesės tekstą ir jį padalinus ne į tris, bet į du veiksmus. Bet žiūrėdama spektaklį pirmą kartą, to nežinojau, formos išsipildymo tiesiog laukiau. Ir tikrai, atskirų spektaklio epizodų ritmas sudaro simetriškas „arkas“, kurias galima būtų santykiniai pavaizduoti tokia schema: „realybė“ – lėlių pasakojimas – „realybė“ – lėlių pasakojimas – „realybė“. Suprantama, tai nėra „tikra“ realybė, ir negalima pasakyti, kas šiuo atveju yra „realesnis“ – „realybė“, kurioje pagrindinis personažas – rašytojas, tardomas ir mušamas įsivaizduojamos šalies įsivaizduojamo miesto policijos būstinėje, ar šio rašytojo fantazijos pagimdytos bei jo išgyventos istorijos, suvaidintos mažų lėlių ir didelių lėlių-kaukių bei parodytos figurėlių ir vaikiškų žaislų dėžutėje; o centriniame, pirmą veiksmą vainikuojančiame epizode, kuriame pasirodo Pagalvinis, „realybė“ ir pasakojimas neatsiejamai persipina.

Šitokią žaismingą formą turintis spektaklis yra bauginančiai žiaurus, galbūt, žiauriausias iš visų Varno sukurtų. Jis vienu metu ir pasakoja ir rodo – pasakoja aktoriai, o rodo jų valdomos lėlės – (apie) tėvus, kankinančius ir žudančius savo vaikus; (apie) vaikų žudymą ir tėvų žudymą. Pagrindinis pjesės personažas pirmo veiksmo pabaigoje nužudo savo brolį (beje, nužudo taip tikroviškai, kad nejučiom pagalvoji, kaip aktorius po šios scenos sugebėjo išlikti gyvas), o antro veiksmo pabaigoje pats yra nušaunamas. O kur dar scenoje mušami aktoriai ir skambantys švelniai į lietuvių kalbą išversti keiksmažodžiai.

Spektaklio pabaiga nuspėjama (rankraščiai, kurie pagrindiniam personažui-rašytojui brangesni už jo mylimo brolio ir jo paties gyvybę, išlieka nesudeginti; bet juk mes seniai žinome, kad „rankraščiai nedega“), be galbūt laukiamų netikėtų vizualinių „efektų“ (nors ugnies spektaklyje pakanka, tikros ugnies, po kurios salėje lieka degesių kvapas), bet dėlto ne mažiau įspūdingas. Epiloge abu mirę personažai staiga pasirodo, stovėdami ant galvų – atrodo, kad taip mirusieji yra atskiriami nuo gyvųjų. Jie atsisveikina su publika šypsodamiesi ir išeina kartu su dideliu, minkštuoju geruoju Pagalviniu – su tuo, kuris lanko žmones jų praeityje, jų vaikystėje, kad įtikintų juos nusižudyti, nes žino, kad jų laukiantis gyvenimas bus toks baisus, kad geriausiai jiems būtų jo išvengti. Tokie pat besišypsantys iš teatro išeina žiūrovai, sakydami vieni kitiems: „žiauriai geras spektaklis“. Neįminta tikro teatro paslaptis.

Priminsiu, kad spektaklyje vaidina žiauriai geri aktoriai – jau Muzikos ir teatro akademijos absolventai Arnas Ašmonas, Gytis Laskovas, Balys Ivanauskas ir Adomas Jasiukėnas. O žiauriai baisios lėlės-kaukės bei įprastai pasakojimą dubliuojančios „varniškos“ lėlės, kaip ir žiauriai geras Pagalvinis sukurtos žiauriai geros Lėlininkės Julijos Skuratovos.

Reikia turėti omeny, kad Varno pasirinkta Martino McDonagh‘o pjesė yra labai rizikinga. Pirmiausia dėl to, kad švelniai tariant, tai nėra labai „gilus“ tekstas (štai kodėl kyla ta pirminė, mano minėta reakcija „kas per...“). Gerai „sukaltas“ detektyvinis siužetas pasirodo esą nuspėjamas, o pats tekstas linkęs tapti „nuorodą“ į kažką, ką jo autorius siekia „pavaizduoti“, kai tuo pat metu tai, ką jis siekia „pavaizduoti“ ir yra kaip tik meno „nepavaizduomumas“ (moksliškai kalbant, nereferencinė meno prigimtis). Negalima meną laikyti nereferenciniu ir tuo pat metu kurti jį tokį, kuris akivaizdžiai stengiasi kažką, be savęs paties, mums „pasakyti“. Rizika smarkiai padidėja dar ir dėl kylančio pavojaus šią menamą „užmeninę“ tikrovę-referenciją susieti su nūdienos Lietuvos aktualijomis. Pjesė rizikinga dar ir todėl, kad 2006 metais buvo Lietuvoje statyta kito režisieriaus, tokio, kuris, norėdamas kažką „pasakyti“, paprastai tai ir padaro, būtent – Jono Vaitkaus. Vaitkaus „Pagalvinio“ pastatymas Jaunimo teatre kadaise susilaukė nepalankių recenzijų (tokios buvo keturios iš penkių) už nesugebėjimą savo didaktinių užmačių įtikinamai įvykdyti, bet nepaisant to, repertuare laikėsi iki 2015 metų.

Tarp šių meno ontologijos Scilės ir Charibdės Varnas sėkmingai praplaukia kaip tik dėl to, kad visuomet veikia atvirkščiai: būdamas ne prieš kažką „pasakyti“, sukuria į nieką nenurodančią tikrovę per se ir taip ją mums parodo, visai kaip tai daro lėlės jo spektakliuose.

(LMTA Meno centro nuotrauka)