Kaunas
nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (I)
Ilgas pasakojimas
apie visų laikų populiariausios kauniečių pramogos – kino – vietas prasideda
Laikinosios sostinės širdyje, Laisvės alėjoje. Pirmieji kino teatrai, o
tiksliau, salės, skirtos „gyvosios fotografijos paveikslams“ rodyti,
tuometiniame Nikolajevskij prospekte atsidarė dar pirmajame XX amžiaus
dešimtmetyje. Seniausias jų laikomas kino teatras „Bovi“, 1907-1915 metais
veikęs architekto Justino Golinevičiaus 1878 metais pastatytų Apygardos teismo
rūmų (Izraelio Frumkino namo) pirmame aukšte (Laisvės al. 103).
Šiame name veikė pirmas Kaune kino teatras "Bovi" |
Tiražuojama nebylių
judančių paveikslėlių iliuzija jos pardavėjams žadėjo komercinę sėkmę – praleisti
laisvalaikį žmonės noriai eidavo į „kinematografus“. 1937 metais laikraštis Lietuvos aidas rašė, jog ne tik Kaune, o
ir kituose Lietuvos miestuose „pilni kino teatrai per visus seansus. Kai kada
jau ir nepatenki į norimą seansą, pristinga vietų, tenka iš anksto pirkti
bilietą į vėlesnį seansą“[1].
Nepriklausomoje Lietuvoje kino salių ir kino teatrų nuolat daugėjo. Laikas
nuo laiko buvo išleidžiami kino teatrų laikymo nurodymai bei taisykles. Paskutinėse,
1940 metų gegužės 25-tą dieną išleistose „Kino teatrams statyti, įrengti ir veikti taisyklėse“ be
kito ko, rašoma:
„Laukiamuosiuose
kambariuose ir salėje negalima triukšmauti, švilpauti, šūkauti, garsiai kalbėti
ir vaidytis. Lankytojai turi žiūrėti švaros, nemėtyti ant grindų maisto
liekanų, papirosų nuorūkų, nespjaudyti ir t. t. Lankytojai kino teatre turi
nusiimti kepures ir skrybėles ir neturi grūstis“[2].
Kino filmo demonstravimo metu salėje
privalėjo budėti policininkai, turėję ne tik prižiūrėti, kaip piliečiai
padoraus elgesio taisyklių laikosi, bet ir vykdyti rodomų filmų cenzūros
funkciją. Minėtose kino teatrų veikimo taisyklėse rašoma:
„Pirmoje ir antroje kino teatro eilėje bei balkone turi
būti palikta po vieną vietą policijos tarnautojams, kuriems pavesta kino
teatrai prižiūrėti. Vietas parenka policijos vadas. Kėdės atramoje užrašoma
„Policija““.[3]
Rodomi vokiški, rusiški, amerikietiški filmai privalėjo
turėti lietuviškus „užrašus“. Cenzūros priežiūra netrukdė kai kuriems kino
teatro savininkams rodyti Sovietų Sąjungoje pagamintus filmus (pvz., kino
teatras „Forum“ 1935 metais rodė filmą „Čiapajevas“, tiesa, rodyti filmą buvo leista tik savaitę; tarybinius filmus galima buvo
pamatyti ir „Triumfe“ ir „Odeone“). Ypač populiari
buvo Holivudo produkcija, juostos tokiais ir panašiais
pavadinimais, kaip „Pasileidusios
moters kerštas“, „Ydų ir ištvirkimo pasaulis“, „Nuoga moteris“. Nenuostabu tad,
kad pagarsėjęs dorovės saugotojas prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas ragino burtis
į „kino nelankytojų“ draugiją. Saugoti dorovę buvo bandoma ir paties kino
pagalba. Antai, 1932 metais kino teatre „Kapitol“ buvo rodomas filmas iškalbingu
pavadinimu „Mergaitės, saugokitės vyrų“, o prieš seansą Vytautas Bičiūnas
skaitė paskaitą apie „tautos sveikatą“[4].
Vaikai be suaugusiųjų dažniausiai į kino seansus nebūdavo
leidžiami. Antai 1930 metų spalio 25 d. išleistas „filmų demonstravimo reikalu“
įsakymas draudžia „leisti į kinematografus jaunesnius kaip 17 metų be tėvų,
globėjų arba rūpintojų asmeninės priežiūros, išskyrus tuos atsitikimus, kuomet
filma yra leista vaikams rodyti“[5].
Silvijos Lomsargytės-Pukienės prisiminimuose mergaitė Gita Laisvės alėjoje
pavydžiai stebi suaugusius, kurie „eina į kiną kada tik nori“[6].
Eikime per
Laisvės alėją ir pažiūrėkime, kur tarpukario kauniečiai galėjo „nueiti į kiną“,
ir koks šių pastatų likimas.
„Kapitol“, vėliau „Kanklės“ (Laisvės
al. 36)
Kino teatrą
„Kapitol“ kauniečiai prisimena tarybinių laikų pavadinimu „Kanklės“. Iškaba ir
šiandien yra ant fasado, tik už jos slepiasi ne kino teatras, o ... tuščios neseniai
čia veikusio baro patalpos.
Tarpukariu šis
sklypas priklausė karo gydytojui, pulkininkui Pranui Sližiui (1889-1961). Prie
gatvės stovėjo medinis namas su krautuvėm, kurias nuomojosi Stanislovas Imša, o
kieme – dar vienas medinis namas, gyvenamasis, statytas 1897 metais. Pastarasis,
nemažai nukentėjęs, tebėra savo vietoje (Laisvės al. 36b). Vienas paskutiniųjų
alėjos kiemuose išlikęs medinukas, kauniečiams pažįstamas kaip „tautinių
patiekalų“ restoranas „Žalias ratas“, šiandien pasitinka užrašu: „Privati
valda. Pašaliniams eiti draudžiama“.
1930 metais
Sližys sumanė buvusį prie gatvės medinį namą griauti ir vietoj jo statyti
mūrinį su nuomojamais butais, krautuvėm ir kino teatru. Sakoma, kad lėšomis jam
padėjo brolis Simonas, pasiturintis ūkininkas. Trijų aukštų namą projektavo
statybos technikas Jonas Salenikas, neretai ėmęsis kino teatrų statybos: nuo
gražiausių („Odeon“ – pirmasis „tikras“ kino teatras Kaune, dabartinis Lėlių
teatras) iki paprasčiausių (Šančių „Saturnas“), ar tiesiog senųjų salių
(„Palas“) ar pastatų (Šančių „Apollo“, „Saturnas“) pertvarkymo. „Kapitolio“
namas iškilo modernistinių formų, su aštriu „bokštelio“ akcentu rytiniame
fasado krašte, plačiais langais. Kartu buvo pastatytas ir dar vienas trijų
aukštų netinkuotų raudonų plytų mūro gyvenamasis namas kieme (Laisvės al. 36a).
1931 metais
naujas kino teatras „Kapitol“ buvo atidarytas ir iš karto tapo populiarus. Jis
turėjo 400 vietų salę su fojė ir balkonu; pirmasis naudojosi Lichton garso
aparatūra (kiti tuo metu turėjo Nadelton aparatūra – projektorių su gramofonu).
Kino teatrą valdyti Sližys pasamdė verslininką Leo Fallsteiną iš Tallinno. Šis
turėjo Laisvės alėjoje „kino filmos nuomos“ kontorą „Ars-film“, tačiau Kaune
lankėsi retai, o visus reikalus tvarkė kino teatro vėdėjai: pradžioje tai buvo
Ona Meiksimienė, nuo 1932 metų – Stasys Gulevičius, 1938 metais – Stasys
Podleckis, 1939 metais – buhalteris Tanchumas Vilenčikas. Vokiečių okupacijos
laikais valdytojuų nurodytas Ratkevičius.
1933 metais pastate buvo
be leidimo įrengta trijų langų gyvenamoji mansarda (jos dalis ir dabar yra,
kita pastogės dalis buvo išplėsta 1972 metais). Pirmas namo aukštas, kaip
įprasta, buvo skirtas komercijai. Čia veikė Giršos Epelbaino knygynas, Rožės
Rinkevičienės parfumerijos ir galanterijos krautuvė. 1935 metais pastate veikė
„Hamburgo Pietų Amerikos laivų“ emigracijos biuras. 1936 metais pirmo aukšto
vitrinos buvo padidintos pagal architekto Arno Funko projektą (jų forma išliko
nepakitusi).
1933 metais Kaune buvo surengtas
gražiausios kino teatrų tarnautojos konkursas. Jį laimėjo „Kapitol“ kasininkė
ir „Ars-film“ kontoros tarnautoja, 27-rių metų Elena Matulevičiūtė. Konkursas
buvo nufilmuotas ir rodomas kone visuose Kauno kino teatruose prieš seansus. O
„mis“ kasininkė dirbo „Kapitole“ iki pat 1940 metų.
1940 metais atėjusi naujoji valdžia
pirmiausiai uždarė privačią „Ars-film“ kontorą, kaip ir visas kitas, o vietoj
jų įsteigė savo – „Glavkino prokat“, kurios „prokate“ buvo tik Tarybų
Sąjungoje sukurti kino filmai; kitokių rodyti nebebuvo galima. Kino teatras
buvo nacionalizuotas. Atkūrus nepriklausomybę, ilgai buvo bandoma palaikyti
kino teatro gyvybę, tačiau galiausiai jis buvo uždarytas, o jo patalpos
parduotos aukcione 2002 metais.
Pirmame pastato aukšte sovietiniais laikais veikė avalynės parduotuvė;
vėliau ilgą laiką buvo įsikūręs Kauno Turizmo informacijos centras. Kurį laiką
patalpos stovėjo tuščios. Dabar už didžiulių Funko vitrinų dirba KEKS‘as.
„Oaza“ (Laisvės
al. 42/A. Mickevičiaus g. 23)
Vieno seniausių Kauno kino teatrų „Oaza“
niekas Kaune nebeprisimena. Bet XIX amžiuje statytas namas Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės kampe išliko. Salė, kurioje
kiną pradėjo rodyti dar 1907 metais, buvo rytinėje namo dalyje, antrame aukšte,
įėjimas iš vakarų pusės. 1912 metų reklama skelbė: „Teatras-Kinematografas „OAZA‘. Rodo labai
gražius mirgančius paveikslus. Programos permainos esti panedėliai ir ketvergais“.
Išryškintas dekoras
(langų apvadai, raktai, piliastrai) ir mažytė apgriuvusi mansarda.
Taip visai neseniai atrodė antras namo aukštas (Kauno dienos nuotrauka).
O
taip namas atrodė tarpukariu. Nelabai tvarkingai, tiesa? Bet užtat, kiek
žmonių! (nuotrauka iš miestai.net)
Nepriklausomos Lietuvos laikais „Oazos“ reputacija
buvo nekokia: kalbėta, kad ten rodo „šlamštą“. Savininkai – V. Vasiljevas, Baltramiejus
Gabrys (kino teatro „Odeon“savininkas) ir Adrijonas Balys Kadlubauskas (Po „Oazos“
uždarymo bandęs kurti verslą kino salėje „A.T.“) – ne kartą buvo skundžiami bei
įspėjami dėl netinkamos reklamos bei „užrašų“ rusų ir vokiečių kalbomis ir net
žiūrovų apgaudinėjimo: esą neturėdami garsiniam filmams rodyti aparatūros,
nevykusiai imituoja kino juostos garsinimą. Spauda nesiliovė negailestingai
„plėkti“ seno kino teatro, vadindama jį „apverktina įstaiga“ ir „gėda mūsų
„kinų“ tarpe“[7].
Savininkai griebėsi „akcijų“ ir nemokamų seansų. Antai,
1923 metais vasario 16-tos proga kino teatras nemokamai parodė filmus vaikams
iš prieglaudos bei kareiviams ir netgi apdalino juos dovanomis: vaikus –
saldainiais, o kareivius – papirosais.
Kitą vertus, būtent „Oazoje“ kauniečiais turėjo
unikalią galimybę pamatyti Vladislovo Starevičiaus Prancūzijoje sukurtus animacijos
šedevrus: filmus „Kaip varlės išsirinko karalių“ (1922) ir „Lakštingalos giesmė“
(1923) čia rodė 1924 metais.
1929 metais
spalio 4 dieną „Oazos“ kino salėje kilo gaisras, po kurio, 1930 metais buvo
uždarytas ne tik šis, bet visi kiti antruose namų aukštuose veikę Kauno kino
teatrai. 1932 metų rudenį patalpas (salę ir tris kambarius) išsinuomavo
Nepriklausomųjų dailininkų draugija. Čia ji įrengė dailės saloną. Planuota
turėti dirbtuvę, kavinę, tačiau išsilaikyta tik kelis mėnesius: 1933 metais
salonas užsidarė. To paties namo antrame aukšte 1924 metais ir vėliau veikė emigracijos
biuras „Švedų Amerikos linija“; iki 1928 metų – Nyderlandų Karalystės
konsulatas; 1935 metais – Holandų susisiekimo ir išeivijos biuras.
Šiandien namas
renovuotas, mansarda padidinta; ilgame A. Mackevičiaus gatvės korpuse išliko
trejos krautuvių durys (dvejos jų su metalinėmis stogelių konsolėmis).
„Forum“, vėliau „Laisvė“ (Laisvės al. 46a)
2017 metų nuotraukos |
Į kino teatrą
„Forum“, sovietų okupacijos laikais paradoksaliai pavadintą „Laisvė“, įeinama
pro įspūdingą bromą. Net keturių
aukštų namą (Laisvės al. 46) su orderiniais piliastrais ir laiptuotu frontonu,
papuoštu dekoratyvine vaza apie 1929 metus šalia aukščiau aprašyto namo pasistatė
vienas iš brolių „amerikiečių“ Stasys Pocius.
Į šį namą 1931
metais persikėlė Juliaus Urniežiaus knygynas „Stella“, žinomas kaip „lenkų
knygynas“, nes prekiavo išimtinai Lenkijoje išleistomis knygomis; čia jis veikė
iki 1939 metų. Kiemo pusėje veikė N. Subockienės moteriškų rūbų siuvykla.
Kieme Pocius
1930 metais pasistatė tikrą kino teatrą, kurį projektavo inžinierius
architektas Karolis Reisonas (kartu su inžinieriumi Grigorijumi Gumeniuku). Pastatas išsiskyrė modernistinės architektūros
elementais: pagrindinis fasadas puoštas stulpais, dekoruotas geometrinėmis įrėžomis;
laiptinių langeliai sugrupuoti į porines vertikales, horizontaliai dalijamas
traukomis, šoninis fasadas taip pat skaidytas įrėžomis.
Naują kino teatrą pašventino pats Vaižgantas, atidarymo
proga pasakęs emocingą kalbą, kurioje ragino kino verslininkus „pirkliauti
tikrosiomis vertenybėmis“. „Čia
susirinkusi graži publika“, – sakė jis, – manau, laukia iš „Forum“ ne šlykščių sensacijų: jų gana duoda jau esamieji
daugingi kinematografai, bet ko nauja, ko sveika dvasiai, kas auklėja ir stato,
ne kas tvirkina ir griauna“. Anot Vaižganto, menas gali būti komerciškai
naudingas:
„Uždirbama
ne vien šlykštynėmis prekiaujant. (...) „Jei duosite tikrojo meno ir grožio,
publika tai išvys, mielai „Forumą“ lankys, juo džiaugsis patys, reklamuos
kitiems ir didins Jūsų pajamas. (...) Aš esu tikras, kad ir materiališkai bus
Jums naudingiau, ne tik morališkai (...) Reikia pradėti auklėti visuomenę, kad
ji pati pagaliau sugebėtų ir kitur „cenzūruoti“ jai tiekiamas pramogas“ [8].
Ir iš tikrųjų, „Forum“ savininkas žadėjo pelno
nesivaikyti, o kiną traktuoti ne tik kaip pramoga, bet ir kaip meną, ir rodyti
jį kokybiškai: filmams garsinti buvo įsigyta geriausia aparatūra, pasamdytas
„simfoninis orkestras“ (taip spaudoje buvo pavadintas seanso metu grojęs
dešimties instrumentalistų ansamblis).
„Iš pasikalbėjimų su kino teatro direkcija
aiškiai matosi, kad šio teatro tikslas ne tiek bizniškas, kiek grynai meninis.
Teatras žada visuomenei duoti geriausius pasaulinės kinematografijos šedevrus
ir juos rodyti publikai už kiek galint žemesnę kainą“ [9].
Kino teatro „Forum“ salė talpino 550 žiūrovų partere ir
dar 190 balkone (tuo metu tai buvo didžiausias
Lietuvoje kino teatras). Kino teatru vedėju buvo paskirtas Liubomiras
Juchnevičius. Metams bėgant savininkai keitėsi: 1933 metais prie Pociaus prisidėjo bendrasavininkas Kazys Bandzevičius, dar vėliau iki pat 1940 metų
kaip savininkės nurodomos Ona Bandzevičienė ir E. Mikševičienė (tos pačios
bendrasavininkės arba, greičiau, jų vyrai valdė ir kino teatrą „Metropolitain“.
Bandzevičiai Šančiuose turėjo kino teatrą „Saturn“); 1940 metais kaip vedėjas
minimas V. Petkevičius; vokiečių okupacijos laikais valdytoju nurodytas
A. Matekūnas.
„Forum“ Vaižganto lūkesčius pateisino: jis buvo laikomas
geriausiu ir „lietuviškiausiu“ kino teatru visame Kaune. 1931 metais Kino naujienos rašo:
„Tik
pernai metais pastatytas kino teatras greitai įsigijo kauniečių simpatijas.
Kodėl? Pabandysime į tai atsakyti. Pirma – išorinė ir vidujinė išvaizda,
atitinkanti visiems moderniško kino reikalavimus. Erdvi, gerai ventiliuojama
salė, apšviesta ne perdaug ryškia šviesa. Bene geriausias Kaune Licht-ton
aparatas. Kino lankytojams vietas parodančios grakščios, vienodai aprėdytos
bilietininkės (visos, berods, lietuvaitės, ko apie kitas Kauno kino teatrų
bilietininkes negalima būtų pasakyti). Visa tai, manome, publikos neatstumia,
bet, priešingai, patraukia“[10].
Pabrėžiant naujo kino teatro „lietuviškumą“, jame 1931
metais buvo rodoma pirmoji lietuviška pilnametražė kino komedija „Onytė ir
Jonelis“. Filmas buvo begarsis. Operatorius Feognijus (Fiodoras) Dunajevas. Pagrindinį
vaidmenį joje atliko aktorius Vladas Siparis. Onutė - Vanda Lietuvaitytė,
šeimininkė - P. Pinkauskaitė. Buvo filmuota Sargėnuose, bankininko Sodos dvare;
Kauno gatvėse, miesto sode, geležinkelio stotyje, Karo muziejuje, Vytauto
parke, čiuožykloje, Karmelavos bažnyčioje. Aktorė Lietuvaitytė prisimena, kad
„honoraro“ gavo pusę kilogramų saldainių ir... Kipro Petrausko dėmesį. Garsusis
Petrauskas po premjeros pasakė: „Visai nieko, kaip pirmai pradžiai mūsų
Lietuvai pakanka ir tiek“ ir pabučiavo aktorei ranką. „Aš tai apsidžiaugiau – man pats Kipras Petrauskas pabučiavo ranką“[11].
Aktorei tuo metu buvo 21-ieri. Trumpametražinė lietuviška komedija „Sužieduotinis
per prievartą“, sukurta 1929-1930 metais, „Forume“ buvo pristatyta pusę metų
anksčiau. Stasys Narijauskas buvo sumanytojas, Petras Malinauskas – režisierius (iš „Akies“ studijos“, dirbęs
spaustuvės darbininku), I. Goršteinas - operatorius. Iš esmės, tai buvo
pirmasis į ekraną išėjęs lietuviškas vaidybinis filmas, (neskaitant metais
anksčiau sukto grandiozinio pilnametražinio „Lietuvos kareivėlio“ su visu
dramos aktorių „žiedu“, kuris iš karto buvo uždraustas) dėja, vienintelė jo
kopija dingo per karą.
2008
metų rudenį apie Stasio Pociaus namo ir kino teatro „Laisvė“ aplinką
prisiminimais dalijosi rašytojas Kęstutis Navakas:
„Visai šalia palėpė, kur gyveno poetas S. Bartaška su žmona.
Tame pačiame koridoriuje gyveno ūsuotas darbininkas, buvusi šokėja, restorano
gitaristas ir dar visokie. Kai čia apsilankydavau, įstrigdavau savaitėm.
Koridorius virsdavo šokių aikštele, o rytais visi pro palėpės langelius
ilgesingai žvelgdavom žemyn, į traukos dar nepraradusią alėją. Kažką
barstydavom praeiviams ant galvų, veikiausiai meilės laiškus. Nusileidęs iš tos
palėpės patekdavai į „Laisvės“ kino teatro kiemą. Vėliau kino teatras virto
labai įdomia, deja, trumpai gyvavusia knaipe „Senas stalčius“, o dabar čia penktosios
kolonos naktinis klubas „Metelica“, štai anonsuojantis renginį „Letniaja
baltijskaja liubov’“. Praėjime į klubą ilgą laiką kompaktais prekiavo buvęs
„Kardiofono“ vokalistas Rimas, dabar alėjoje atsidaręs parduotuvėlę „Melodija““[12].
Iš
tikrųjų nuo 1995 metų kino teatro rūsyje veikė klubas „Senas stalčius“, kuriame
teko lankytis. Rašytoja Aleksandra Fomina prisimena:
„Sėdėdavom su dviem draugėm ant aukštų kėdžių ir
dairydavomės aplinkui, tarsi patekusios į užburtą požemio karalystę... Pamenu,
sienos ten buvo pabrėžtinai apsilupusios, padabintos draperijomis,
plokštelėmis, karoliais, buvo aibė visokiausių senų, skoningų rakandų –
patefonas, prie sienos prikalti spalvotu laku nupurkšti batai su platforma,
senovinis varinis arbatinukas prie lubų, ant kurio tabalavo skudurų prikimšta
gyvatė...“[13].
2001 metais
kino teatro pastatą įsigijo bendrovė „Galinta ir partneriai“, kuri patalpas
nuomodavo naktiniams klubams. Dar 2011 metais kino teatro patalpose veikė rusų
naktinis klubas „Metelica“, vėliau pastatas jau stovėjo apleistas, seniai
praradęs savo puošnias duris, stulpus, „kristalą“ virš durų ir kitus dekoro
elementus. 2015 metais spauda apie „Laisvę“ rašė kaip apie „liūdniausiai
atrodantį“ buvusį kino teatrą: Šiame kieme gyvenusių kauniečių liudijimu,
„niekad tas namas nebuvo nei konservuojamas, nei saugojamas, ir naikinamas
keliais frontais - gamtos, benamių (jie lįsdavo vidun per išdaužtas virtinas
nuo Laisvės al. pusės, dažnai ten gerdavo) ir jaunimo, kuris iš kiemo pusės per
laiptinę patekdavo ant stogo ir ten net užkurdavo laužus“. Del nuo neaptverto
pastato krentančio tinko nė kartą nukentėjo kiemo gyventojų mašinos. Šiuo metu
Reisono pastatas parduodamas... nugriovimui. Nurodomas žemės sklypo naudojimo
pobūdis – „daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos“.
[1] Lietuvos aidas 1937-11-05. In: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/994
[2] Lietuvos žinios. 1940-05-28. Cit. In Gediminas Jankauskas „Tarpukario kauno kino teatrai“
// Nemunas. 2013 09-25 P. 15-18. P.
18 (http://www.nemunas.press/wp-content/uploads/pdf_archyvas/nemunas_2013_09_26.pdf)
[3] Ibid.
[4]
Alvydas
Surblys „Kauno kino teatrai 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida“ // Kauno istorijos metraštis 2011. P.
151-197. P. 166.
[5] Cit. Jankauskas. P. 17.
[6] Silvija Lomsargytė-Pukienė. Dita. Paralelės. Kaunas: Jotema, 2004. P. 9.
[7] Lietuvos žinios. 1923 -01-11; 1926-08-05. Cit. Surblys. P. 157.
[8] Kan. Tumas. „Apie
kinematografiją” // Naujoji Romuva.
1931-01-11. Cit. Jankauskas. P. 18.
[9]
Diena. 1931-01-04. Cit. Ibid.
[10]
Kino naujienos. 1931 -10-23. In Jankauskas. P. 17.
[11] Cit. Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai,
1999. P. 308.
[12] Kęstutis Navakas.
„Paskutinio teismo alėja“ // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-01-kestutis-navakas-paskutinio-teismo-aleja/8120.
[13]
Gidas po bohemišką Laisvės alėją. Sud. Daiva Citvarienė ir Kristina
Endriukaitytė. Kaunas: VDU menų galerija „101“, 2013. P. 13.
„Forum“ („Laisvė“) kino teatre nuo 1997 m. dar buvo įsikūręs „Combo“ naktinis klubas.
AtsakytiPanaikintihttps://datos.kvb.lt/laikotarpiai/nuo-1990/#1997Laisveskinoteatre
O gali būti, kad K.Reisonas dirbo su inž. Jurgiu Gumeniuku? Bent taip teigia šis šaltinis:
AtsakytiPanaikintihttp://www.samogit.lt/Zemaiciu_zeme_2007_4/ZZ_2007_46-50.pdf
Dalinuosi šiuo liudijimu partneriams, kenčiantiems savo santykiuose, nes yra ilgalaikis sprendimas.
AtsakytiPanaikintiMano vyras paliko mane ir mūsų 2 vaikus dėl kitos moters 3 metams. Stengiausi būti stipri tik dėl savo vaikų, bet negalėjau suvaldyti skausmų, kurie kankina mano širdį. Buvau įskaudintas ir sutrikęs. Man reikėjo pagalbos, todėl ištyriau internetą ir aptikau svetainę, kurioje pamačiau, kad daktarė Ellen, burtininkė, gali padėti susigrąžinti meilužius. Aš susisiekiau su ja ir ji už mane surengė specialią maldą ir burtus. Mano nuostabai, po 2 dienų mano vyras grįžo namo. Taip mes vėl susijungėme ir šeimoje buvo daug meilės, džiaugsmo ir ramybės.
Taip pat galite susisiekti su dr Ellen, galinga burtų tvarkytoja ir ieškoti sprendimų jos adresu ellenspellcaster@gmail.com. Taip pat galite naudoti Whatsapp jam +2349074881619
Po vedybų mano gyvenimas tapo labai sunkus, vyras pradėjo vytis kitas moteris, nes po metų laukimo nedaviau jam vaikų. Mačiau, kaip mano santuoka subyrėjo. Aš padariau viską, kas įmanoma, kad pakeisčiau situaciją, bet niekas nepadėjo, kol nesutikau daktaro Makha, dvasinio gydytojo. Dr Makha išgelbėjo mano gyvybę ir santuoką. dabar turiu 2 vaikus. Esu dėkingas daktarui Makhai, todėl palieku savo atsiliepimus visiems, kurie turi santuokos ir vaisingumo problemų. KONTAKTAS
AtsakytiPanaikinti📧paštas: makharituals@gmail.com
Whatsapp: +1(815)564-3618
Labas vakaras Marija,
AtsakytiPanaikintituriu klausimą dėl jūsų straipsnyje minimo Vytauto Stanislovo Imšos. Kur radote šią informaciją? Man aktualu, nes tai mano prosenelis.
Jeigu turėsite laiko ir noro, prašau atsakykite į mano e-paštą: bartasius.arturas@yahoo.com
Dėkoju,
Gero vakaro