Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (I)

Ilgas pasakojimas apie visų laikų populiariausios kauniečių pramogos – kino – vietas prasideda Laikinosios sostinės širdyje, Laisvės alėjoje. Pirmieji kino teatrai, o tiksliau, salės, skirtos „gyvosios fotografijos paveikslams“ rodyti, tuometiniame Nikolajevskij prospekte atsidarė dar pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje. Seniausias jų laikomas kino teatras „Bovi“, 1907-1915 metais veikęs architekto Justino Golinevičiaus 1878 metais pastatytų Apygardos teismo rūmų (Izraelio Frumkino namo) pirmame aukšte (Laisvės al. 103).

Šiame name veikė pirmas Kaune kino teatras "Bovi"

Tiražuojama nebylių judančių paveikslėlių iliuzija jos pardavėjams žadėjo komercinę sėkmę – praleisti laisvalaikį žmonės noriai eidavo į „kinematografus“. 1937 metais laikraštis Lietuvos aidas rašė, jog ne tik Kaune, o ir kituose Lietuvos miestuose „pilni kino teatrai per visus seansus. Kai kada jau ir nepatenki į norimą seansą, pristinga vietų, tenka iš anksto pirkti bilietą į vėlesnį seansą“[1].

Nepriklausomoje Lietuvoje kino salių ir kino teatrų nuolat daugėjo. Laikas nuo laiko buvo išleidžiami kino teatrų laikymo nurodymai bei taisykles. Paskutinėse, 1940 metų gegužės 25-tą dieną išleistose „Kino teatrams statyti, įrengti ir veikti taisyklėse“ be kito ko, rašoma:

„Laukiamuosiuose kambariuose ir salėje negalima triukšmauti, švilpauti, šūkauti, garsiai kalbėti ir vaidytis. Lankytojai turi žiūrėti švaros, nemėtyti ant grindų maisto liekanų, papirosų nuorūkų, nespjaudyti ir t. t. Lankytojai kino teatre turi nusiimti kepures ir skrybėles ir neturi grūstis“[2].

Kino filmo demonstravimo metu salėje privalėjo budėti policininkai, turėję ne tik prižiūrėti, kaip piliečiai padoraus elgesio taisyklių laikosi, bet ir vykdyti rodomų filmų cenzūros funkciją. Minėtose kino teatrų veikimo taisyklėse rašoma:

„Pirmoje ir antroje kino teatro eilėje bei balkone turi būti palikta po vieną vietą policijos tarnautojams, kuriems pavesta kino teatrai prižiūrėti. Vietas parenka policijos vadas. Kėdės atramoje užrašoma „Policija““.[3]

Rodomi vokiški, rusiški, amerikietiški filmai privalėjo turėti lietuviškus „užrašus“. Cenzūros priežiūra netrukdė kai kuriems kino teatro savininkams rodyti Sovietų Sąjungoje pagamintus filmus (pvz., kino teatras „Forum“ 1935 metais rodė filmą „Čiapajevas“, tiesa, rodyti filmą buvo leista tik savaitę; tarybinius filmus galima buvo pamatyti ir „Triumfe“ ir „Odeone“). Ypač populiari buvo Holivudo produkcija, juostos tokiais ir panašiais pavadinimais, kaip „Pasileidusios moters kerštas“, „Ydų ir ištvirkimo pasaulis“, „Nuoga moteris“. Nenuostabu tad, kad pagarsėjęs dorovės saugotojas prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas ragino burtis į „kino nelankytojų“ draugiją. Saugoti dorovę buvo bandoma ir paties kino pagalba. Antai, 1932 metais kino teatre „Kapitol“ buvo rodomas filmas iškalbingu pavadinimu „Mergaitės, saugokitės vyrų“, o prieš seansą Vytautas Bičiūnas skaitė paskaitą apie „tautos sveikatą“[4].

Vaikai be suaugusiųjų dažniausiai į kino seansus nebūdavo leidžiami. Antai 1930 metų spalio 25 d. išleistas „filmų demonstravimo reikalu“ įsakymas draudžia „leisti į kinematografus jaunesnius kaip 17 metų be tėvų, globėjų arba rūpintojų asmeninės priežiūros, išskyrus tuos atsitikimus, kuomet filma yra leista vaikams rodyti“[5]. Silvijos Lomsargytės-Pukienės prisiminimuose mergaitė Gita Laisvės alėjoje pavydžiai stebi suaugusius, kurie „eina į kiną kada tik nori“[6].

Eikime per Laisvės alėją ir pažiūrėkime, kur tarpukario kauniečiai galėjo „nueiti į kiną“, ir koks šių pastatų likimas.

„Kapitol“, vėliau „Kanklės“ (Laisvės al. 36)

2017 metų nuotrauka

Kino teatrą „Kapitol“ kauniečiai prisimena tarybinių laikų pavadinimu „Kanklės“. Iškaba ir šiandien yra ant fasado, tik už jos slepiasi ne kino teatras, o ... tuščios neseniai čia veikusio baro patalpos.

Tarpukariu šis sklypas priklausė karo gydytojui, pulkininkui Pranui Sližiui (1889-1961). Prie gatvės stovėjo medinis namas su krautuvėm, kurias nuomojosi Stanislovas Imša, o kieme – dar vienas medinis namas, gyvenamasis, statytas 1897 metais. Pastarasis, nemažai nukentėjęs, tebėra savo vietoje (Laisvės al. 36b). Vienas paskutiniųjų alėjos kiemuose išlikęs medinukas, kauniečiams pažįstamas kaip „tautinių patiekalų“ restoranas „Žalias ratas“, šiandien pasitinka užrašu: „Privati valda. Pašaliniams eiti draudžiama“.

1930 metais Sližys sumanė buvusį prie gatvės medinį namą griauti ir vietoj jo statyti mūrinį su nuomojamais butais, krautuvėm ir kino teatru. Sakoma, kad lėšomis jam padėjo brolis Simonas, pasiturintis ūkininkas. Trijų aukštų namą projektavo statybos technikas Jonas Salenikas, neretai ėmęsis kino teatrų statybos: nuo gražiausių („Odeon“ – pirmasis „tikras“ kino teatras Kaune, dabartinis Lėlių teatras) iki paprasčiausių (Šančių „Saturnas“), ar tiesiog senųjų salių („Palas“) ar pastatų (Šančių „Apollo“, „Saturnas“) pertvarkymo. „Kapitolio“ namas iškilo modernistinių formų, su aštriu „bokštelio“ akcentu rytiniame fasado krašte, plačiais langais. Kartu buvo pastatytas ir dar vienas trijų aukštų netinkuotų raudonų plytų mūro gyvenamasis namas kieme (Laisvės al. 36a).

1931 metais naujas kino teatras „Kapitol“ buvo atidarytas ir iš karto tapo populiarus. Jis turėjo 400 vietų salę su fojė ir balkonu; pirmasis naudojosi Lichton garso aparatūra (kiti tuo metu turėjo Nadelton aparatūra – projektorių su gramofonu). Kino teatrą valdyti Sližys pasamdė verslininką Leo Fallsteiną iš Tallinno. Šis turėjo Laisvės alėjoje „kino filmos nuomos“ kontorą „Ars-film“, tačiau Kaune lankėsi retai, o visus reikalus tvarkė kino teatro vėdėjai: pradžioje tai buvo Ona Meiksimienė, nuo 1932 metų – Stasys Gulevičius, 1938 metais – Stasys Podleckis, 1939 metais – buhalteris Tanchumas Vilenčikas. Vokiečių okupacijos laikais valdytojuų nurodytas Ratkevičius.

1933 metais pastate buvo be leidimo įrengta trijų langų gyvenamoji mansarda (jos dalis ir dabar yra, kita pastogės dalis buvo išplėsta 1972 metais). Pirmas namo aukštas, kaip įprasta, buvo skirtas komercijai. Čia veikė Giršos Epelbaino knygynas, Rožės Rinkevičienės parfumerijos ir galanterijos krautuvė. 1935 metais pastate veikė „Hamburgo Pietų Amerikos laivų“ emigracijos biuras. 1936 metais pirmo aukšto vitrinos buvo padidintos pagal architekto Arno Funko projektą (jų forma išliko nepakitusi).

1933 metais Kaune buvo surengtas gražiausios kino teatrų tarnautojos konkursas. Jį laimėjo „Kapitol“ kasininkė ir „Ars-film“ kontoros tarnautoja, 27-rių metų Elena Matulevičiūtė. Konkursas buvo nufilmuotas ir rodomas kone visuose Kauno kino teatruose prieš seansus. O „mis“ kasininkė dirbo „Kapitole“ iki pat 1940 metų.

1940 metais atėjusi naujoji valdžia pirmiausiai uždarė privačią „Ars-film“ kontorą, kaip ir visas kitas, o vietoj jų įsteigė savo – „Glavkino prokat“, kurios „prokate“ buvo tik Tarybų Sąjungoje sukurti kino filmai; kitokių rodyti nebebuvo galima. Kino teatras buvo nacionalizuotas. Atkūrus nepriklausomybę, ilgai buvo bandoma palaikyti kino teatro gyvybę, tačiau galiausiai jis buvo uždarytas, o jo patalpos parduotos aukcione 2002 metais.

Pirmame pastato aukšte sovietiniais laikais veikė avalynės parduotuvė; vėliau ilgą laiką buvo įsikūręs Kauno Turizmo informacijos centras. Kurį laiką patalpos stovėjo tuščios. Dabar už didžiulių Funko vitrinų dirba KEKS‘as.

„Oaza“ (Laisvės al. 42/A. Mickevičiaus g. 23)

Vieno seniausių Kauno kino teatrų „Oaza“ niekas Kaune nebeprisimena. Bet XIX amžiuje statytas namas Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės kampe išliko. Salė, kurioje kiną pradėjo rodyti dar 1907 metais, buvo rytinėje namo dalyje, antrame aukšte, įėjimas iš vakarų pusės. 1912 metų reklama skelbė: „Teatras-Kinematografas „OAZA‘. Rodo labai gražius mirgančius paveikslus. Programos permainos esti panedėliai ir ketvergais“.

Išryškintas dekoras (langų apvadai, raktai, piliastrai) ir mažytė apgriuvusi mansarda.

Taip visai neseniai atrodė antras namo aukštas (Kauno dienos nuotrauka).

O taip namas atrodė tarpukariu. Nelabai tvarkingai, tiesa? Bet užtat, kiek žmonių! (nuotrauka iš miestai.net)

Nepriklausomos Lietuvos laikais „Oazos“ reputacija buvo nekokia: kalbėta, kad ten rodo „šlamštą“. Savininkai – V. Vasiljevas, Baltramiejus Gabrys (kino teatro „Odeon“savininkas) ir Adrijonas Balys Kadlubauskas (Po „Oazos“ uždarymo bandęs kurti verslą kino salėje „A.T.“) – ne kartą buvo skundžiami bei įspėjami dėl netinkamos reklamos bei „užrašų“ rusų ir vokiečių kalbomis ir net žiūrovų apgaudinėjimo: esą neturėdami garsiniam filmams rodyti aparatūros, nevykusiai imituoja kino juostos garsinimą. Spauda nesiliovė negailestingai „plėkti“ seno kino teatro, vadindama jį „apverktina įstaiga“ ir „gėda mūsų „kinų“ tarpe“[7].

Savininkai griebėsi „akcijų“ ir nemokamų seansų. Antai, 1923 metais vasario 16-tos proga kino teatras nemokamai parodė filmus vaikams iš prieglaudos bei kareiviams ir netgi apdalino juos dovanomis: vaikus – saldainiais, o kareivius – papirosais.

Kitą vertus, būtent „Oazoje“ kauniečiais turėjo unikalią galimybę pamatyti Vladislovo Starevičiaus Prancūzijoje sukurtus animacijos šedevrus: filmus „Kaip varlės išsirinko karalių“ (1922) ir „Lakštingalos giesmė“ (1923) čia rodė 1924 metais.

1929 metais spalio 4 dieną „Oazos“ kino salėje kilo gaisras, po kurio, 1930 metais buvo uždarytas ne tik šis, bet visi kiti antruose namų aukštuose veikę Kauno kino teatrai. 1932 metų rudenį patalpas (salę ir tris kambarius) išsinuomavo Nepriklausomųjų dailininkų draugija. Čia ji įrengė dailės saloną. Planuota turėti dirbtuvę, kavinę, tačiau išsilaikyta tik kelis mėnesius: 1933 metais salonas užsidarė. To paties namo antrame aukšte 1924 metais ir vėliau veikė emigracijos biuras „Švedų Amerikos linija“; iki 1928 metų – Nyderlandų Karalystės konsulatas; 1935 metais – Holandų susisiekimo ir išeivijos biuras.

Šiandien namas renovuotas, mansarda padidinta; ilgame A. Mackevičiaus gatvės korpuse išliko trejos krautuvių durys (dvejos jų su metalinėmis stogelių konsolėmis).

„Forum“, vėliau „Laisvė“ (Laisvės al. 46a)

2017 metų nuotraukos

Į kino teatrą „Forum“, sovietų okupacijos laikais paradoksaliai pavadintą „Laisvė“, įeinama pro įspūdingą bromą. Net keturių aukštų namą (Laisvės al. 46) su orderiniais piliastrais ir laiptuotu frontonu, papuoštu dekoratyvine vaza apie 1929 metus šalia aukščiau aprašyto namo pasistatė vienas iš brolių „amerikiečių“ Stasys Pocius.

Į šį namą 1931 metais persikėlė Juliaus Urniežiaus knygynas „Stella“, žinomas kaip „lenkų knygynas“, nes prekiavo išimtinai Lenkijoje išleistomis knygomis; čia jis veikė iki 1939 metų. Kiemo pusėje veikė N. Subockienės moteriškų rūbų siuvykla.

Kieme Pocius 1930 metais pasistatė tikrą kino teatrą, kurį projektavo inžinierius architektas Karolis Reisonas (kartu su inžinieriumi Grigorijumi Gumeniuku). Pastatas išsiskyrė modernistinės architektūros elementais: pagrindinis fasadas puoštas stulpais, dekoruotas geometrinėmis įrėžomis; laiptinių langeliai sugrupuoti į porines vertikales, horizontaliai dalijamas traukomis, šoninis fasadas taip pat skaidytas įrėžomis.

Naują kino teatrą pašventino pats Vaižgantas, atidarymo proga pasakęs emocingą kalbą, kurioje ragino kino verslininkus „pirkliauti tikrosiomis vertenybėmis“. „Čia susirinkusi graži publika“, – sakė jis, – manau, laukia iš „Forum“ ne šlykščių sensacijų: jų gana duoda jau esamieji daugingi kinematografai, bet ko nauja, ko sveika dvasiai, kas auklėja ir stato, ne kas tvirkina ir griauna“. Anot Vaižganto, menas gali būti komerciškai naudingas:

„Uždirbama ne vien šlykštynėmis prekiaujant. (...) „Jei duosite tikrojo meno ir grožio, publika tai išvys, mielai „Forumą“ lankys, juo džiaugsis patys, reklamuos kitiems ir didins Jūsų pajamas. (...) Aš esu tikras, kad ir materiališkai bus Jums naudingiau, ne tik morališkai (...) Reikia pradėti auklėti visuomenę, kad ji pati pagaliau sugebėtų ir kitur „cenzūruoti“ jai tiekiamas pramogas“ [8].

Ir iš tikrųjų, „Forum“ savininkas žadėjo pelno nesivaikyti, o kiną traktuoti ne tik kaip pramoga, bet ir kaip meną, ir rodyti jį kokybiškai: filmams garsinti buvo įsigyta geriausia aparatūra, pasamdytas „simfoninis orkestras“ (taip spaudoje buvo pavadintas seanso metu grojęs dešimties instrumentalistų ansamblis).

 „Iš pasikalbėjimų su kino teatro direkcija aiškiai matosi, kad šio teatro tikslas ne tiek bizniškas, kiek grynai meninis. Teatras žada visuomenei duoti geriausius pasaulinės kinematografijos šedevrus ir juos rodyti publikai už kiek galint žemesnę kainą“ [9].

Kino teatro „Forum“ salė talpino 550 žiūrovų partere ir dar 190 balkone (tuo metu tai buvo didžiausias Lietuvoje kino teatras). Kino teatru vedėju buvo paskirtas Liubomiras Juchnevičius. Metams bėgant savininkai keitėsi: 1933 metais prie Pociaus prisidėjo bendrasavininkas Kazys Bandzevičius, dar vėliau iki pat 1940 metų kaip savininkės nurodomos Ona Bandzevičienė ir E. Mikševičienė (tos pačios bendrasavininkės arba, greičiau, jų vyrai valdė ir kino teatrą „Metropolitain“. Bandzevičiai Šančiuose turėjo kino teatrą „Saturn“); 1940 metais kaip vedėjas minimas V. Petkevičius; vokiečių okupacijos laikais valdytoju nurodytas A. Matekūnas.

„Forum“ Vaižganto lūkesčius pateisino: jis buvo laikomas geriausiu ir „lietuviškiausiu“ kino teatru visame Kaune. 1931 metais Kino naujienos rašo:

„Tik pernai metais pastatytas kino teatras greitai įsigijo kauniečių simpatijas. Kodėl? Pabandysime į tai atsakyti. Pirma – išorinė ir vidujinė išvaizda, atitinkanti visiems moderniško kino reikalavimus. Erdvi, gerai ventiliuojama salė, apšviesta ne perdaug ryškia šviesa. Bene geriausias Kaune Licht-ton aparatas. Kino lankytojams vietas parodančios grakščios, vienodai aprėdytos bilietininkės (visos, berods, lietuvaitės, ko apie kitas Kauno kino teatrų bilietininkes negalima būtų pasakyti). Visa tai, manome, publikos neatstumia, bet, priešingai, patraukia“[10].

Pabrėžiant naujo kino teatro „lietuviškumą“, jame 1931 metais buvo rodoma pirmoji lietuviška pilnametražė kino komedija „Onytė ir Jonelis“. Filmas buvo begarsis. Operatorius Feognijus (Fiodoras) Dunajevas. Pagrindinį vaidmenį joje atliko aktorius Vladas Siparis. Onutė - Vanda Lietuvaitytė, šeimininkė - P. Pinkauskaitė. Buvo filmuota Sargėnuose, bankininko Sodos dvare; Kauno gatvėse, miesto sode, geležinkelio stotyje, Karo muziejuje, Vytauto parke, čiuožykloje, Karmelavos bažnyčioje. Aktorė Lietuvaitytė prisimena, kad „honoraro“ gavo pusę kilogramų saldainių ir... Kipro Petrausko dėmesį. Garsusis Petrauskas po premjeros pasakė: „Visai nieko, kaip pirmai pradžiai mūsų Lietuvai pakanka ir tiek“ ir pabučiavo aktorei ranką. „Aš tai apsidžiaugiau – man pats Kipras Petrauskas pabučiavo ranką“[11]. Aktorei tuo metu buvo 21-ieri. Trumpametražinė lietuviška komedija „Sužieduotinis per prievartą“, sukurta 1929-1930 metais, „Forume“ buvo pristatyta pusę metų anksčiau. Stasys Narijauskas buvo sumanytojas, Petras Malinauskas – režisierius (iš „Akies“ studijos“, dirbęs spaustuvės darbininku), I. Goršteinas - operatorius. Iš esmės, tai buvo pirmasis į ekraną išėjęs lietuviškas vaidybinis filmas, (neskaitant metais anksčiau sukto grandiozinio pilnametražinio „Lietuvos kareivėlio“ su visu dramos aktorių „žiedu“, kuris iš karto buvo uždraustas) dėja, vienintelė jo kopija dingo per karą.

2008 metų rudenį apie Stasio Pociaus namo ir kino teatro „Laisvė“ aplinką prisiminimais dalijosi rašytojas Kęstutis Navakas:

„Visai šalia palėpė, kur gyveno poetas S. Bartaška su žmona. Tame pačiame koridoriuje gyveno ūsuotas darbininkas, buvusi šokėja, restorano gitaristas ir dar visokie. Kai čia apsilankydavau, įstrigdavau savaitėm. Koridorius virsdavo šokių aikštele, o rytais visi pro palėpės langelius ilgesingai žvelgdavom žemyn, į traukos dar nepraradusią alėją. Kažką barstydavom praeiviams ant galvų, veikiausiai meilės laiškus. Nusileidęs iš tos palėpės patekdavai į „Laisvės“ kino teatro kiemą. Vėliau kino teatras virto labai įdomia, deja, trumpai gyvavusia knaipe „Senas stalčius“, o dabar čia penktosios kolonos naktinis klubas „Metelica“, štai anonsuojantis renginį „Letniaja baltijskaja liubov’“. Praėjime į klubą ilgą laiką kompaktais prekiavo buvęs „Kardiofono“ vokalistas Rimas, dabar alėjoje atsidaręs parduotuvėlę „Melodija““[12].

Iš tikrųjų nuo 1995 metų kino teatro rūsyje veikė klubas „Senas stalčius“, kuriame teko lankytis. Rašytoja Aleksandra Fomina prisimena:

„Sėdėdavom su dviem draugėm ant aukštų kėdžių ir dairydavomės aplinkui, tarsi patekusios į užburtą požemio karalystę... Pamenu, sienos ten buvo pabrėžtinai apsilupusios, padabintos draperijomis, plokštelėmis, karoliais, buvo aibė visokiausių senų, skoningų rakandų – patefonas, prie sienos prikalti spalvotu laku nupurkšti batai su platforma, senovinis varinis arbatinukas prie lubų, ant kurio tabalavo skudurų prikimšta gyvatė...“[13].

2001 metais kino teatro pastatą įsigijo bendrovė „Galinta ir partneriai“, kuri patalpas nuomodavo naktiniams klubams. Dar 2011 metais kino teatro patalpose veikė rusų naktinis klubas „Metelica“, vėliau pastatas jau stovėjo apleistas, seniai praradęs savo puošnias duris, stulpus, „kristalą“ virš durų ir kitus dekoro elementus. 2015 metais spauda apie „Laisvę“ rašė kaip apie „liūdniausiai atrodantį“ buvusį kino teatrą: Šiame kieme gyvenusių kauniečių liudijimu, „niekad tas namas nebuvo nei konservuojamas, nei saugojamas, ir naikinamas keliais frontais - gamtos, benamių (jie lįsdavo vidun per išdaužtas virtinas nuo Laisvės al. pusės, dažnai ten gerdavo) ir jaunimo, kuris iš kiemo pusės per laiptinę patekdavo ant stogo ir ten net užkurdavo laužus“. Del nuo neaptverto pastato krentančio tinko nė kartą nukentėjo kiemo gyventojų mašinos. Šiuo metu Reisono pastatas parduodamas... nugriovimui. Nurodomas žemės sklypo naudojimo pobūdis – „daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos“.

---

[1] Lietuvos aidas 1937-11-05. In: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/994

[2] Lietuvos žinios. 1940-05-28. Cit. In Gediminas Jankauskas „Tarpukario kauno kino teatrai“ // Nemunas. 2013 09-25 P. 15-18. P. 18 (http://www.nemunas.press/wp-content/uploads/pdf_archyvas/nemunas_2013_09_26.pdf)

[3] Ibid.

[4] Alvydas Surblys „Kauno kino teatrai 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida“ // Kauno istorijos metraštis 2011. P. 151-197. P. 166.

[5] Cit. Jankauskas. P. 17.

[6] Silvija Lomsargytė-Pukienė. Dita. Paralelės. Kaunas: Jotema, 2004. P. 9.

[7] Lietuvos žinios. 1923 -01-11; 1926-08-05. Cit. Surblys. P. 157.

[8] Kan. Tumas. „Apie kinematografiją” // Naujoji Romuva. 1931-01-11. Cit. Jankauskas. P. 18.

[9] Diena. 1931-01-04. Cit. Ibid.

[10] Kino naujienos. 1931 -10-23. In Jankauskas. P. 17.

[11] Cit. Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai, 1999. P. 308.

[12] Kęstutis Navakas. „Paskutinio teismo alėja“ // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-01-kestutis-navakas-paskutinio-teismo-aleja/8120.

[13] Gidas po bohemišką Laisvės alėją. Sud. Daiva Citvarienė ir Kristina Endriukaitytė. Kaunas: VDU menų galerija „101“, 2013. P. 13.