Pakaunės žiemos pasakos: Ežerėlis

Kauno gatvė "sovietmečiu"

Miško pakraštyje, durpyno „saloje“ plyti Ežerėlio miestas. Iš durpių jis atsirado, iš durpių ir gyvena. Ir nors Ežerėliui ne taip seniai sukako vos 100 metų, jis turi savo legendas. Sako, žmonės čia durpes kasa, nes nori ežere prasmegusį jauną kunigaikštį, pas mergelę plaukusį, rasti.

Iš tikrųjų gyvenvietė buvo įkurta vokiečių 1915 metais. Viskas dėl durpių. Durpės buvo kasomos „bageriais“ (durpių kasimo mašinomis) ir rankomis. Pradžioje čia buvo verčiami dirbti rusai karo belaisviai, bet jau 1917 metais pradėjo kurtis ir lietuviai darbininkai. Vietovė tuomet vadinta „Ežerėtis“.

Kalbama, kad šis namas, statytas dar I pasaulinio karo laikais, tebestovi.

 1919-1922 metais durpynas priklausė švedų AB, švedai statė dviejų aukštų medinius namus darbininkams apgyvendinti. Nuo 1922 metų durpynas priklausė tūlam Jasaičiui iš Kauno, bet 1927 metais jis bankrutavo ir durpyną perėmė Kauno miesto savivaldybė. Ežerėlio durpėmis tarpukariu buvo kūrenamos Kauno katilinės. Išnaudoti durpyno plotai buvo dalijami darbininkams namus statytis. Taip pamažu išaugo „proletariškas“ miestas, kurio dvasia tarybiniais metais, rodos, mažai tepasikeitė ir kurio gyventojai iki šiol saugo miesto atmintį bei tradicijas ir yra prie jo prisirišę. 1933 metais miestelyje buvo atidaryta pradinė mokykla, ambulatorija, darbininkų klubas. Pasakoja, kad mediniame klubo pastate būdavo ne tik renginių bei šokių, bet ir peštynių. Deja, pokario laikais beveik visas ankstesnis miesto užstatymas išnyko ir šiandien galime pasigrožėti tik mažiems tarybiniams miestams būdinga ir savotiškai žavia 1954-1956 metų architektūra.

Šio namo savininkas buvo Juodaitis

Šiame name buvo k biblioteka

o šiame - klubas

darbininkų namas

1938 metais Upelio ir Miško gatvių sankryžoje ežėriečiai pastatė paminklą Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui paminėti, kuris 1955 metais buvo nugriautas, o 1991 metais atstatytas, bet jau kitoje vietoje – Liepų gatvėje, priešais atkurtos nepriklausomybės pradžioje koplyčia paversta vaikų darželį (dabar – bendruomenės pastatas; o pastatas priešingoje gatvės pusėje – buvęs lopšelis). Ant paminklo yra du užrašai. Pirmas skelbia: „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę atminti. 20 metų proga. Pastatyta 1938. Atstatyta 1991.” Antras ragina lietuvį nepamiršti Vilniaus. O kad tikrai nepamirštų, tarp šių dviejų užrašų įkomponuotas Vilniaus Aušros Vartų Marijos paveikslas.

Buvęs vaikų darželis

Buvęs lopšelis

Jeigu norime pamatyti bene vienintelį Ežerėlio „reliktą“ – dar veikiantį Ežerėlio „siauruką“, turime eiti Liepos gatve iki galo. Čia stovėjo daugelio nostalgiškai prisimenama Ežerėlio geležinkelio stotis, tarybiniais laikais vadinama „dispečerinė“. Tai buvo nedidelis medinis namas, dabar nugriautas, bet nepamirštas. Priešais „dispečerinę“ buvo nedidelė aikštė, kurioje stovėjo merginą vaizduojanti statula, vadinama „Vandens nešėja“. Tarybiniais laikais žmonės ją vadino „Marytė Melnikaitė“. Šalia augo pora berželių ir maža eglutė. Šiandien galime pamatyti tik vietą, kurioje stovėjo „Marytė Melnikaitė“, ir eglę, išaugusią į didelį medį.

Senoji "siauruko" stotis - "dispečerinė"

Senoji aikštė priešais "dispečerinę"

Ta pati aikštė šiandien

Kaip sakyta, siaurasis geležinkelis tarpukariu jungė Ežerėlio durpyną su Jurės geležinkelio stotimi. Juo buvo vežiojami ir keleiviai. II pasaulinio karo metais atsirado ir daugiau atšakų, viena jų vedė į Zapyškį, kur durpės buvo kraunamos į Nemunu kursuojančias baržas.

Kauno gatvės pradžioje yra senasis vandentiekio bokštas. Bokštas aštuonkampis, pastatytas iš baltų plytų, su mediniu vandens rezervuaru viršuje.

II pasaulinio karo metu Ežerėlyje buvo koncentracijos stovykla, kurios kaliniai – ir vėl rusų belaisviai – turėjo dirbti durpyne. Žmonės sako, kad stovykla buvo miesto centre, ir kad pora barakų dar yra išlikę. 1942 metais miesto prieigose naciai įkūrė čigonų getą.

Ežerėlis ypač išaugo tarybiniais laikais. Pasakoja, kad po karo čia nuo vežimų bėgę žmonės darbo ieškojo, vėliau iš kitų Lietuvos rajonų buvo viliojami darbininkai. Miesto pavadinimas „Ežerėlis“ įsitvirtino tik 1954 metais. Neįtikėtina, bet būtent 1954 metais buvo pastatyti ir du vienodi dviejų aukštų mediniai daugiabučiai Liepos gatvėje. Abu namai su kraštiniais rizalitais plačiais langais, įrėmintais originaliais apvadais; pirmo aukšto langai su plačiais profiliuotais viršlangių karnizais. Beveik visuose rizalituose išlikę seni langai su originaliu langų skaidymu. Virš rizalito centrinio antro aukšto lango iškyla trikampis frontonėlis, atliepiantis viso rizalito frontonui. Kiemo pusėje esančiose laiptinėse – mediniai laiptai.

Ežerėlio mieste yra apie 1850 gyventojų. Ir nors iš viso gatvių yra 17, visas miestas, galima sakyti, išsitęsė palei pagrindinę, labai ilgą Kauno gatvę. Šioje gatvėje, pačiame miesto centre, galima pamatyti kelių tipų dviejų aukštų tarybinės architektūros daugiabučius, vieni jų statyti iki 1956-tųjų, kiti – apie 1960-tuosius metus.

Kauno gatvės namai

Kauno gatvė "sovietmečiu"

Panašios architektūros yra ir Ežerėlio Kultūros centras.

Toliau nuo centro rikiuojasi daug vienodų medinių vienaaukščių su jau matyto profilio viršlangių karnizais.

Kauno gatvės viduryje stovinti pseudoklasicistinio fasado Šv. Antano Paduviečio bažnyčia buvo pastatyta 1956 metais kaip tipiniai kultūros namai. Net tapęs miestu, Ežerėlis vis dar neturėjo savo bažnyčios, o priklausė Zapyškio parapijai. Savo parapiją ežeriečiai įkūrė tik 1994 metais, prieš tai perstatę 1993 metais gautus kultūros namus į bažnyčią. Buvo pakeista pastato stogo forma ir „pagražintas“ frontonas. Galiniame fasade išryškinta šiokia tokia „apsidė“ (nors tikrosios apsidės bažnyčia neturi), iškirstas vidurinis pusapvalios arkos langas. Šoninių fasadų antro aukšto langai jau buvo arkiniai, bažnyčiai „tinkamos“ formos. Buvo pastatyta net šventoriaus tvorą su vartais. Šventoriuje stovi „minimalistinė“ varpinė. Bet ir šiandien Ežerėlio parapiją aptarnauja Zapyškio klebonas.

Taip atrodė senieji Kultūros namai

O taip atrodo bažnyčios fasadas  (fone - " naujas" vandentiekio bokštas)

Šoninis fasadas

Galinis fasadas

Šiandien Ežerėlio durpyną vėl valdo vokiečiai – UAB „Klasmann-Deimann Ežerėlis“, durpės eksportuojamos. Senieji ežeriečiai myli savo miestą ir mielai pasakoja apie jo praeitį ir žmones.