Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (III)

„Metropolitain“ (neišlikęs, dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71)

Vladimiro Dubeneckio suprojektuotas kino teatro fasadas.

Nuotrauka iš : Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas : 1430–1930. Kaunas, 1933.

Mįslinga vieta – dingęs pastatas, kurio fasadas laikomas vienu puikiausiu Kauno (o kartais net visos Lietuvos) Art Deco stiliaus kūriniu, bet dėl kurio autorystės specialistai nesutaria iki šiol, o jo vietoje stovinčiame Kauno dramos teatre, sako, vaidenasi buvęs jo savininkas, kurio tapatybė taipogi neaiški. Ir žinoma, dingęs antrasis (po Žydų banko) Kauno pasažas, dingusiame, taip pat nežinia kieno projektuotame name su vienu „bohemiškiausiu“ Kauno restoranu.

Sklypas, kurį visą šiandien užima Kauno dramos teatras, buvęs didžiulės Jankelio Frumkino valdos dalis, priklausė Borisui (ar Bereliui) Kupricui. Vietoje čia stovėjusių medinių namukų jis pasistatė du pastatus: 1928 metais – kino teatrą kieme, o sekančiais, 1929 metais – trijų aukštų gyvenamąjį namą Laisvės alėjoje. Stebina šių statybų eiliškumas: kaip pirmieji kino teatro lankytojai turėjo į jį patekti, kai priešais buvo statybų aikštėlė, ir kaip ši situacija paveikė Kuprico „biznį“, lieka neaišku. (Šiandien visa Laisvės alėja virto statybos aikštelė.)

Tradiciškai gražiojo kino teatro autorystė priskiriama architektui Vladimirui Dubeneckiui. Antai, 2010 metais architektūros istorikė Jolita Kančienė rašė:

„1927 metais jo [„Metropolitaino“] projektą parengė žymus architektas Vladimiras Dubeneckis. (...) Patį kino teatrą jis suprojektavo sklypo gilumoje, o jo šonuose, arčiau Laisvės alėjos, – du atskirus nedidelius triaukščius korpusus, įrėminančius praėjimą link kino teatro ir sudarančius Kaunui būdingą pasažą. Tiesa, statant projektas buvo pakoreguotas, supaprastėjo fasadas ir salės forma, o vienas iš šoninių flygelių buvo sujungtas su kino teatru. Tikriausiai statybos techninę priežiūra vykdė ne pats V. Dubeneckis, o jo kolega Klaudijus Duž-Dušanskas (šis kartais minimas kaip „Metropolitain“ autorius), tęsęs ir iš karto nebaigtų šoninių korpusų statybą“[1].

„Pagrindinis „Metropolitain“ fasadas buvo bene pats ryškiausias Art Deco stiliaus pavyzdys Lietuvos architektūroje. (...) Siaurą plotmę, įrėmintą stilizuotomis „žvakėmis“ – briaunotomis puskolonėmis su laužytos formos šviestuvais, vainikavo aukštas gofruotas, karūną primenantis frontonas“[2].

O štai Kauno kino teatrų tyrinėtojas, istorikas Arvydas Surblys teigia, kad „kino teatrą Metropolitain projektavo statybos inž. arch. Klaudijus Dušauskas-Duž, statybos darbus prižiūrėjo inž. A. Macijauskas“[3]. Painiavą galima paaiškinti tuo, kad užsakymą gavo Dubeneckio ir Songailos turėta „kontora“, kurioje Dušauskas-Duž dirbo. Taip projektas statybos leidimui gauti buvo pateiktas jo vardu, o statybos inspektorius Macijauskas jį tik patvirtino.

Naujausių tyrinėjimų autorė, Lina Preišegalavičienė savo knygoje Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888-1932 apgailestauja, „kad vis dar yra abejojančių, jog 1928 m. pastatyto kino teatro autorius V. Dubeneckis. Ypač žinant apie išlikusius architekto ranka pieštus eskizus, brėžinius ir piešinius, iliustruojančius pakankamai sudėtingo plano statinio Laisvės al. bei kiemo fasadus“[4]. Minėtų Dubeneckio eskizų gausa vaizduoja, deja, nerealizuotus pastatų variantus: karpytas kino teatro frontonas iškyla virš jį įrėminančių dviejų priešakinio Laisvės alėjos namo korpusų. Tačiau, be prastos kokybės nuotraukos bei „sovietiniais“ metais, prieš nugriaunant, padarytų brėžinių, išliko ir vienas realizuoto fasado eskizas, rodos, pieštas paties Dubeneckio ranka, kuris šį istorijos „ginčą“ išsprendžia Dubeneckio naudai.

Tas pats neaiškumas lydi ir minėtą Laisvės alėjos namą. Pradžioje buvo planuojama čia pastatyti du atskirus korpusus, tarp kurių turėjo prasidėti pasažas, bet 1929 metais pastatytas vientisas trijų aukštų su atiku modernistinių formų namas su aukšta, per du aukštus į pasažą vedančia broma fasado viduryje. Sekančiais, 1930 metais ši broma buvo sumažinta iki vieno aukšto, o virš jos įrengtos patalpos su aptakiu balkonu. Susidaro įspūdis, kad užsakovai, Kupricų šeima, niekaip negalėjo apsispręsti, kokio namo jie nori. Išlikęs ir pirmas Dubeneckio fasado eskizas, kuriame namas yra keturių aukštų su laiptuotu atiku, vainikuojamu skulptūrine kompozicija; fasado centre – virš įvažiavimo kylantis lenktas erkeris; tarpaukščiai bei po atiku esantis karnizas gausiai dekoruoti, o įvažiavimas akcentuotas dviem žibintais.

Dubeneckio Laisvės alėjos namo fasado projektas

 Namas 1929 metais, su aukšta broma (https://galerija.kvb.lt/picture.php?/13343/category/1387)

1928 metų pabaigoje dar ne iki galo įrengtas kino teatras buvo labai iškilmingai atidarytas: dalyvavo pirmosios Kauno ponios Sofija Smetonienė ir Matilda Voldemarienė, diplomatinio korpuso nariai bei kiti garbūs sviečiai. Tuo metu „visuomenės gausingi būriai spietėsi aplink teatrą“[5].

Ne viskas aišku ir dėl kino teatro savininkų: kartais rašoma, jog Borisas ir Berelis Kupricai – tai du skirtingi asmenys, tėvas ir sūnus. Visgi labiau tikėtina, jog tai tas pats asmuo (šalia žydiško vardo „Berelis“ vartojęs ir surusinta jo forma „Borisas“; tokia vardų „pritaikymo“ praktika buvo dažna ne tik carinėje Rusijoje, bet ir Sovietų Sąjungoje), buvęs ir kino teatro „Triumf“ savininkas, taigi, kino versle ne naujokas. Tačiau jam mirus 1933 metais pasirodė, jog vos penkerius metus gyvavęs verslas prasiskolinęs, mokesčiai nesumokėti. Sūnus Dovydas Kupricas ir dukra Viera Kupricaitė-Goldbergienė praskolinto palikimo perimti nenorėjo ir visai valdai buvo paskelbtos varžytinės. Dovydas Kupricas dargi susirinko daiktus ir nuo kreditorių (o gal ir nuo žmonos) pabėgo į Rygą. Tuomet Kauną sukrėtė šeimos tragedija – likusi viena Kuprico žmona Chana (ar Chaja) nusižudė. Pagal kitą versiją 1933 metais mirė Borisas Kupricas, į Rygą pabėgo Berelis Kupricas, ir tai jo žmona nusižudė, o jų vaikai Dovydas ir Viera galiausiai palikimą perėmė. Šiai versijai prieštarauja kino teatras „Triumf“ istorija: jo savininkas Berelis Kupricas tikrai mirė 1933 metais. Kuris iš nelaimingų Kupricų iki rekonstrukcijos vaidenosi Kauno dramos teatre?

Kino teatras pasirodo Marko Zingerio autobiografinėje prozoje „Iliuziono“ pavidalu (romane Mažasis Paryžius arba Aplink fontaną ir apsakymų rinkinyje, kuris taip ir vadinasi „Iliuzionas“). Apsakyme „Iliuzionas. Kino mėgėjo ir jo laikų vinjetė“ tarsi sapne iškilo nerealus kino teatro fasado vaizdas:

„Buvusioje pakraščio gubernijoje, jos pagrindinėje gatvėje, kur miestelėnai laiko vištas ir gaidžius, o krūtinę užgula kavalerijos pulko kvapas, vienas po kito užsidega didmiesčio žiburiai. Užsiplieskia virš miesto daubos, naktimis nustelbdamas ir mėnulį, margų lempelių užrašas „Iliuzionas“! (...) Baltuoja tarsi šuns dantys kolonos, frontone šoka devynios mūzos, šiek tiek panašios į malūnininkų dukteris, pasigėrusias per skerstuves pas dėdienę. Ogi kiti sako, kad tai mada ir kubizmas. Per dvivartes „Iliuziono“ duris tarsi vėduoklė yra praskleista rojaus paukščio uodega iš spalvoto stiklo!“[6]

Zingerio sukurta ir legenda apie aparatinėje pasikorusį kino teatro savininką – pamišusį dėl kino keistuolį Arončiką, negalėjusį išmokėti iš banko paimtos didžiulės paskolos.

„Vietoje „Iliuziono“ dabar stūkso Akademinis dramos teatras. Ir teatre vaidenasi! Aktoriams už kulisų, šlavėjoms vėlyvą valandą, režisieriui kabinete. Apsireiškia mano senovinis dėdė! Su marga liemene ir kišeniniu laikrodžiu, atvirkščiai pakabintu – ne prie dešinės, o prie kairės kišenėlės. Sako, net ir jo batai yra atsukti atgal. Vienai aktorei grimo kambaryje net negerai pasidarė – veidrodyje išniręs Arončikas išsiėmė iš atlapo rožę, o rožė trykštelėjo krauju“[7]

1935 metais šeima „Metropolitainą“ pardavė (ar išnuomavo) „Forum“ kino teatro savininkams Bandzevičiui ir Mikševičiui (Bandzevičius „Metropolitain“ savininku nurodomas jau 1933 metais), iš kurių 1939 metais jį nusipirko kino teatro „Kapitol“ ir kino filmų nuomos kontoros „Ars“ savininkas Leo Fallsteinas. Pastarasis gyveno Tallinne, o savo įgaliotiniais Kaune paliko tuos pačius Bandzevičių ir Mikševičių; pats Dovydas Kupricas liko „Metropolitaino“ direktoriumi. Tais pačiais 1939 metais Adolfui Zalcbergui buvo parduotas ir namas Laisvės alėjoje.

1938 metais „Metropolitaine“ buvo parodytas pirmasis lietuviškas lėlių-marionečių filmas „Storulio sapnas“, kurio lėlės sukūrė Stasys Ušinskas (tai buvo patobulintos spektaklio „Silvestras Dūdelė“ lėlės), filmo režisierius Henrikas Kačinskas, muzikos autorius - S. Gailevičius, operatorius A. Žibas.

Kino teatro „Metropolitain“ salė, talpinanti 800 žiūrovų, buvo tiems laikams įspūdinga. Ji turėjo balkoną, po kuriuo, salės gale buvo įrengtos ložės. Jau atidarymo metu buvo pastebėta, jog „puiki salės akustika kelia mintį, kad šis teatras geriau tiktų operetei, nei kinoteatrui“[8].

„Ant tokios scenos galima suvaidinti ir didelį spektaklį. Akustikos atžvilgiu nepaprastai vykęs orkestras. Jame tilpsta apie 25 žmonės. Scenos apačioje didelė šviesi patalpa su patogumais ir rengiamaisiais kambariais“, – rašo tuometinės 7 meno dienos[9].

Vienu metu buvo netgi svarstoma čia perkelti Dramos teatrą, kuris ankštose Valstybės teatro patalpose jautėsi operos „skriaudžiamas“. 1935 metais Lietuvos žinios rašė, jog „Metropolitaino“ savininkas sutiko parduoti pastatą Valstybės teatrui, tačiau Vyriausybė bei valstybės biudžeto komisija nutarė, jog jo prašoma kaina per aukšta; esą, „už tokią sumą dabar galima pasistatyti ir naujus rūmus“[10]. Naujų rūmų, aišku niekas nepastatė, o galiausiai Kauno dramos teatras atsidūrė būtent šiuose „rūmuose“.

Salė pasirodė tinkama net simfoninio orkestro koncertams: 1934-1935 metų sezone čia grojo Vinco Kudirkos simfoninis orkestras, suburtas Antano Makačino, Juozo Karoso, Vlado Motiekaičio ir Leibos Hofmeklerio. Orkestro sekmadieniniai koncertai, pasak Vlado Jakubėno, pritraukė „didelį skaičių publikos“. Tačiau „nepaisant Švietimo Ministerijos suteiktos paramos, šie koncertai ilgainiui negalėjo išsilaikyti“[11].

Žymiai populiaresnis tarp kauniečių buvo Laisvės alėjos name įsikūręs baras-restoranas „Pale-Ale“. Baro pavadinimas buvo angliškas, bet jį „daugelis kauniečių tada tardavo lietuviškai – „palė alė““[12]. 1930 metų pabaigoje laikraštis Lietuvos aidas rašė, esą Kaune iki tol stygo „didmiestiškos“ kavinės, ir štai tokios kavinės pradėda atsirasti: „Naujiems Metams ruošiama atidaryti nauja kavinė pasažo iš kinoteatro „Metropolitain“ naujųjų namų prie Laisvės al. antram aukšte. Čia būsiąs tam tikras kafešantanas. Ten pat apačioje būsiąs atkeltas „Bar Pale-Ale“[13]. Nežinoma, ar tuomet buvo kalbama apie vieną ar apie dvi pasilinksminimo vietas, tačiau žinoma, kad 1932 metais visus namo aukštus jau užėmė būtent „Pale-Ale“. Tū metų reklamoje „Pale-Ale“ pristatomas kaip „pirmaeilis dansing-baras“, kur groja Jašos Levinsono orkestras; baras „siūlo didelį pasirinkimą įvairių šaltų ir šiltų užkandžių“, čia „geriausi vietos ir užsienio gėrimai“, vakarais „vietos ir užsienio artistai“, galima užsisakyti „atskirus kabinetus“[14] (Atskiri kabinetai buvo su užuolaidomis vietoj durų).

Pirmame namo aukšte buvo jaunimo pamėgtas baras, antrame ir trečiame – vienas brangesnių restoranų pasiturinčiai publikai. 1932 metais Lapas pagiežingai rašė: „Publika čia tikrai riebi, miesčioniška, atsiganiusi. Pinigingi biznieriai ir be skonio ultramoderniškos ponios (...) Kuklus inteligentas čia nesirodo“[15].

Neilgai veikęs, „Pale-Ale“ liko tiek studentų, tiek „kuklių inteligentų“ atsiminimuose. „Modernų“ restoraną prisimena Antanas Venclova:

„Apačioje mėgėjai užbėgdavo paskubomis išlenkti stiklo alaus, o viršuje, antrame aukšte, prie buteliais apstatytų staliukų vakarais sėdėdavo publika, valgydavo, gerdavo, šokdavo. Kada ne kada ir mes čia užsukdavome valandžiukę. Trečiame aukšte buvo atskiri kabinetai, kuriuos samdydavos uždaresnės kompanijos vardadieniams, gimimo dienoms paminėti...“[16].

Juozą Keliuotį „Pale-Ale“ aplinka piktino:

„Visą laiką triukšmingai groja džiazo muzika. Kelios poros mėgina šokti. Bet gali tik pasistumdyti minioje, nes kavinė jau pilna žmonių. Beveik visi rūko, ir dūmų debesys plaukioja po visą šią girtą salę. Sunku kvėpuoti, o dar sunkiau kalbėtis. Visi šūkaliuoja, kumščiais daužo stalą, bučiuojasi ir skaldo vienas kitam antausius. Mane apima siaubas. Paryžiuje daug buvau lankęs kavinių, bet tokio apdujusio triukšmo nebuvau matęs“[17].

Be restorano, name veikė kirpykla, kino filmų nuomos kontora „Fortuna Film“ (tiesa, 1932 metais bankrutavusi); pasaže buvo įrengtos prabangios virtinos, o viršutinėse aukštuose – butai. 1934 metais vietoje „Pale-Ale“ atsidarė garsi kavinė „Aldona“, kurioje mielai rinkdavosi Kauno intelektualai: Balys Sruoga, Vincas Krevė-Mickevičius, Levas Karsavinas, Paulius Galaunė, Petras Vaičiūnas ir kiti. Lankėsi ir jaunesnioji karta: Petras Cvirka su Venclova. „Aldonos“ savininkas buvo garsios Perkausko cukrainės paveldėtojas. 1934 metų spalio 5 dienos Lietuvos aido žinutės antraštė skelbė: „A. Perkausko kavinė virto Aldona“:

„A. Perkausko kavinė Kaune išsilaikė jau 37 metus. Ilgai buvo vienoje vietoje. Ir patarnautojus [iš]laikė dar iš tų laikų, kur ir ligšiol negalėjai susikalbėti gerai lietuviškai. Dabar ši kavinė persikėlė į naują vietą, kur kadaise buvo baras Pale-Ale. Patalpas atsiremontavo, visur švaru. Apačioje – pyragaičiai, kava, alus ir keliolika staliukų nuolatiniams dieniniams lankytojams. Viršuje, kaip Kaune, pirma tokia erdvi kavinės salė, specialiai vyno (vietinio) bufetas, muzika, vakarais šokiai. Visos naujos patarnautojos, jau tokios, su kuriomis galima gerai lietuviškai susišnekėti. Uniformuotos. Ir kavinės vardas visai naujas: Aldona. Vakar atidaryta. Jaunasis p. Perkauskas pirmučiausia kava pavaišino spaudos atstovus. Pasisakė laikysiąs specialiai laikraštininkams nuolat rezervuotą geriausią stalą viršuje. Business is business”[18].

1940 metais abu pastatai buvo nacionalizuoti ir juose įkurtas naujas Kauno muzikinės komedijos teatras (pas laikas buvo komedijoms!). 1945 metais jis tapo Kauno jaunimo ir muzikinės komedijos, kiek vėliau – Jaunojo žiūrovo teatru, ir užėmė ne tik šiuos, bet ir šalia esančius Laisvės alėjos namus Nr. 67 ir 69, tarp kurių ir šiandien įeinama į Kauno dramos teatro kiemą. Pagaliau 1950 metais kilo sumanymas kino teatrą ir priešais jį esantį namą perstatyti į naują teatro pastatą. Pirmas architekto Kazimiero Bučo ir inžinieriaus Jono Putnos 1953 metais parengtas projektas buvo dekoratyvaus „stalinistinės“ architektūros stiliaus. Laiku jo nerealizavus, reikalavimai pasikeitė: 1956 metais, po Stalino mirties, išėjo SSKP nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumo pašalinimo“ ir projektas buvo pakoreguotas naujos „partijos linijos“ dvasia. Gerai, kad „nesaikingumas“ nebuvo visiškai pašalintas: liko ir šiandien pastato fasadą puošia modernistinės skulptūros, vaizduojančios žmonių figūras tautiniais drabužiais (tai sunku pastebėti). Jų autorius – skulptorius Romualdas Kazlauskas. Naujas, keturių aukštų jau Kauno dramos teatras buvo baigtas tik 1959 metais. Vakarais jis švietė neoniniais iliuminacijos vamzdeliais. Įgilintas pagrindinis įėjimas sudarė atvirą prieangį, kuriame prieš spektaklius renkasi žiūrovai.

Pagrindinis naujo pastato tūris išsaugojo senojo kino-teatro struktūrą: salė išliko beveik nepakitusi, tik balkonas buvo pratęstas į šonus, o apačioje, vietoje ložių, buvo įrengtos aparatinės (jos ir šiandien ten yra). Scena, suprantama, buvo padidinta, pristatytas dekoracijų sandėlis. Buvusi kino teatro fojė buvo papuošta kolonomis, šone prie jos atsirado „kišenėlė“. Visa tai ir šiandien gali matyti Kauno dramos teatro žiūrovas: pasitelkęs vaizduotę jis netgi gali pasijusti esąs senajame „Metropolitaine“. Tik vietoje pasažo ir dalies senojo namo atsirado ilgas vestibiulis su rūbine. Kartais sakoma, kad Kauno dramos teatro kieme yra seno kino teatro „pastato likučiai“[19]. Iš tikrųjų, jokių „likučių“ kieme pamatyti negalima, nes dabartinis kiemo fasadas su tarnybiniu įėjimu susiformavo kaip tik išplėtus abu pastatus 1959 metais.

Kauno dramos teatro kiemo fasadas.

1953-1959 metų rekonstrukcijos planas (https://galerija.kvb.lt/picture.php?/13355/category/1387)

Rekonstruoti senąjį teatrą buvo nuspręsta 2004 metais, Projektas buvo parengtas Algimanto Kančo studijos. Dėl lėšų stygiaus 2005 metais prasidėjusi rekonstrukcija buvo baigta tik 2015 metais. (Tuo metu, 2010 metais pastatas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą.) Pastate buvo įrengtos net dvi papildomos salės. Viena jų sudarė stiklinį penkto aukšto „antstatą“ virš pagrindinio fasado. Žiūrovai labiausiai pajuto scenos patobulinimą ir, žinoma, tai, kad rūsyje buvusi kavinė buvo perkelta į „pasažo“ fojė, o joje buvę tualetai nukeliavo į rūsį (originaliame kino teatro pastate tualetai buvo antrame aukšte). Kiti pakeitimai buvo padaryti tarnybinėse patalpose. Rekonstrukcijos metu teatras išgyveno sunkų laikotarpį. Tuomet sklido kalbos, kad senasis nežinia kurio Kuprico (ar Arončiko) vaiduoklis užsirūstino ir trikdė darbą tiek statybininkams, tiek aktoriams ir režisieriams, bet po rekonstrukcijos jo niekas daugiau nematė.

„Palas“ (Laisvės al. 82 / Maironio g. 17)

Apie šį namą, nuo XIX amžiaus pabaigos žinomo kaip Lidijos Vitkind-Rabinovič namas, jau rašėme. Nuo to laiko, kai jame pas savo svainę Terezą Kocinienę buvo apsistojęs Liudvikas Zamenhofas, namas „išaugo“ iš vienaaukščio į dviejų, o 1928 metais – į trijų aukštų pastatą.

Kai čia 1919 metų kovo mėnesį (taigi, lygiai prieš 100 metų) atsidarė pirmoji po I pasaulinio karo Kaune kino salė „Palas“, visas namas jau priklausė Isidoro ir Terezos Kocinų šeimai. Tai buvo dviejų aukštų, trišoniu kampiniu erkeriu papuoštas architekto Nikolajaus Andrejevo kūrinys. Salė buvo išsidėsčiusi antrame aukšte palei Maironio gatvę, įėjimas į kasos ir fojė patalpas buvo iš Laisvės alėjos vakarinės namo dalies.

Kino teatras „Palas“ priklausė to paties pavadinimo bendrovei, kurios kontora buvo... Vokietijoje, Hamburge; Kauno salės savininkai buvo Judelis ir Moricas Bakai (pamenate „Olimpo“ ir „Rekordo“ savininkus-„giminaičius“ Julijoną ir Berą Bakus ?) bei M. Levinas. Čia taip pat buvo rodomi „sidabrinio amžiaus“ rusų filmai. 1921 metais „Palas“ rodė vokiečių režisieriaus ekspresionisto Roberto Wiene‘o 1920 metais sukurtą, šedevru laikomą „siaubo“ filmą „Daktaro Kaligario kabinetas“; 1924 metais – Roberto Flaherty 1922 metų filmas „Nanook of the Northe“ („Nanukas iš Šiaurės“).

Nepaisant nuolatinių skundų, tikrinimų ir grasinimų uždaryti, „Palas“ išsilaikė iki 1931 metų, spėjama, todėl, kad turėjo įtakingą direktorių – Lietuvos kinematografininkų sąjungos sekretorių Leoną Žurauską (tiesa, sąjunga, įkurta 1930 metais, 1932 metais jau buvo uždaryta). Salė buvo uždaryta tik 1931 metais, kai mirus vyrui, namą paveldėjo Tereza Kocinienė. Direktorius Žurauskas tapo mažyčio kino teatro „Banga“ Žaliakalnyje vedėju.

„Odeon“, vėliau „Glorija“ (dabar Lėlių teatras, Laisvės al. 87a)

Lėlių teatras po renovacijos (2018) 

Buvęs pirmasis „tikras“ Kauno kino teatras, t.y. ne sename name įrengta salė, o specialiai kinui rodyti pastatytas pastatas, ne kartą rekonstruotas, savo paprastų architektūros formų žavesio dar neprarado. Jis buvo ir pirmasis kinematografas, įsikūręs Laisvės alėjos kieme. Viso tokių, kaip žinome, Laisvės alėjoje atsirado keturi: „į kiną“ reikėdavo užsukti kieman, pro bromą, pasažą ar vartus (vartus turėjo „Romuvos“ kiemas). Į buvusį kino teatrą „Odeon“ (o dabar į Lėlių teatrą) įeiname per (ką tik renovuoto) namo Nr 87 bromą. Bet kai kino teatras buvo pastatytas, bromos dar nebuvo, buvo tik įvaža į kiemą šalia vienaaukščio namuko.

Namo Laisvės al. 87 kiemo fasadas iki renovacijos (2017 metų nuotraukos)

Tas pats fasadas dabar

Lėlių teatro kiemas iki renovacijos (2017 metų nuotrauka)

Namai Laisvės al. 85 ir 87

XIX amžiaus viduryje didelis sklypas šalia Miesto sodo priklausė Amosui Grigorijui Polzunovui. Vieno aukšto namą su krautuvėmis prie Nikolajevskij prospekto pasistatė jo sūnus Grigorijus Polzunovas. 1869 metais name buvo įrengta fotografijos ateljė. Vėliau valda atiteko pirkliui S. Rumšiškiui. Kieme buvo flygelis, uždarantis kiemą nuo Miesto sodo; tarpukariu kiemo pusėje veikė baras „Nektaras“. Broma atsirado tik 1939 metais, kai architektas Leonas Ritas namui pristatė antrą ir trečią aukštą ir jis tapo toks, kokį matome šiandien. Kartu su greta 1940 metais architekto Isaoko Trakmano pastatytu namu Nr. 85 jie sudarė vieną funkcionalistiniu paprastumu pasižyminčią kompoziciją. Kiemo flygelis buvo sovietiniais laikais nugriautas ir kiemas atsivėrė į Muzikinio teatro sodelį.

Lėlių teatro fasadas iš Muzikinio teatro sodelio pusės (2017 metų nuotrauka)

1923 metais sklypo savininkas Efimas Rumšiškis sugalvojo kieme pastatyti kino teatrą. Projektą padarė statybos technikas Jonas Salenekas. Statybos vyko sunkiai, net teko jas stabdyti, bet 1925 metais pavyko pastatą užbaigti. Jauki 500 vietų salė pirmoji Kaune turėjo garsinę aparatūrą ir rodė garsinius filmus: pradžioje vokiškus, vėliau amerikiečių gamybos. 1926 metų vasarą „Odeone“ rodė garsųjį tarybinį „Šarvuotį „Potiomkiną“", turėjusį didelį pasisekimą. Iš viso kino teatro reputacija buvo gera: čia rodė „rimtus“ filmus, o prieš seansus grojo „simfoninis orkestras“, vadovaujamas Izaoko Vildmano-Zaidmano. Zaidmanas iš tikrųjų buvo rimtas smuikininkas ir gerbiamas pedagogas. „Rimtumo“ stokojo gal tik diverstismentai, kuriuos vesdavo estrados artistas Antanas Komskis su savo kartais nevykusiais juokeliais. Kino teatrą Rumšiškis nuomojo Baltramiejui Gabriui (kino salės „Oaza“ bendrasavininkui), abu gyveno čia pat, antrame kino teatro aukšte įrengtuose butuose.

Kino teatro pastatas buvo kelis kartus remontuotas: pirmas remontas buvo atliktas 1929 metais inžinieriaus Rito, tačiau jau 1931-siais pastatas aprašomas kaip „seniai remontuotas“. 1935 metais buvo atliktas antras remontas, po kurio, 1936 metais, atsinaujinęs kino teatras pakeitė savo pavadinimą į „Glorija“, jo vedėjas buvo Eustachas Klimavičius. Paskutinį kartą pastatas buvo rekonstruotas 1939 metais, projektas pasirašytas V. Gorbačiausko.

„Odeono“-„Glorijos“ salė taip pat buvo tinkama koncertams: dažniausiai čia pasirodydavo rusų emigrantų estrados dainininkai, kurių garsiausias, be abejo, buvo Aleksandras Vertinskis. 1929 metų vasarą laikraštyje Lietuvos aidas skundžiamasi, jog dėl Vertinskio koncertų „Odeone“ negalima pamatyti filmų. „Garsusis Vertinskis kuriam laikui buvo prarijęs „Odeoną“ kaipo kiną ir filmas jame nerodomas ir vargšai kontramarkininkai jon neįleidžiami“[20]. Žinutės atraštė – „Žalinga klounada kine „Odeon“ – taikoma minėtam konferansjė Komskiui, kuris „iš programos padarė makalynė ir dėl savo negudraus sąmojo virto klounu“. „Išdergęs vietinius artistus, (...) su Vertinskiu jis elgiasi labai atsargiai, apie pastarąjį, net žadą užėmęs, praneša tik du žodžiu – „Aleksandras Vertinskis“.“[21]

1938 metais apie „dar neseniai“ Kaune koncertavusio Vertinskio gerbėjus Balys Sruoga rašo: „Vertinskis visuomet surinkdavo publikos sklidiną salę. Senmergės, suminkštėjusių smegenų džentelmenai, visokių dalykų prisisotinusios poniutės apie Vertinskį kalbėdavo stačiai žviegdamos iš džiaugsmingo pasitenkinimo“[22].

Vokiečių okupacijos laikais kino teatro valdytoju nurodytas B. Kaminskas. Kino teatras sėkmingai veikė ir sovietiniais laikais, buvo pavadintas „Baltija“, vėliau „Pionierius“. Trumpai iš buvusio „Metropolitaino“ čia persikėlė Jaunojo žiūrovo teatras. Nuo 1960 metų pastate įsikūręs iš Marijampolės (tuometinio Kapsuko) atkeltas Lėlių Teatras. Pastatas gyvas, tik vėl renovuotas.

„Bovi“ (Apygardos teismo rūmai, Izraelio Frumkino namas, Laisvės al. 103)

  

Paskutinis mūsų pasakojime, bet pirmasis tuometiniame Nikolajevskij prospekte atsidarė kino teatras „Bovi“, 1907-1915 metais veikęs Apygardos teismo rūmų pirmame aukšte. Jis buvo vadinamas dar „elektroteatru“, o jo pavadinimas vienu metu buvo „L. Bovis“. Savininkas spaudoje buvo įvardintas kaip „iliuzionistas Miurendzejus“ (juk kinas buvo suvokiamas kaip „iliuzija“, „iliuzionas“). Iš tikrųjų, „L. Bovis“, kartu su kino teatru „Klio“ priklausė G. Jevdokimovui.

O XIX amžiaus pirmoje pusėje, prieš Kaunui tampant gubernijos centru, šioje vietoje buvo vokiečių (evangelikų) kapinės. Namas, skirtas nuomoti Apygardos teismui, buvo pastatytas 1878 metais pirklio Iljos (Izraeilio) Frumkino lėšomis. Trijų aukštų teismo rūmus istoristiniu fasadu su laužytu frontonėliu centre ir dar pora frontonėlių kraštuose, su dekoratyvinėmis vazomis projektavo architektas Justinas Golinevičius. Teismas atsidarė tik 1883 metais. Teismo salė per du aukštus buvo rytinėje namo dalyje. Pirmame aukšte buvo krautuvės: 1885-1889 metais Lozorius Gordonas čia turėjo knygų kioską; 1902-1905 metais čia buvo Zawadskio knygynas; XX amžiaus pradžioje – Gruzinerio, Vilko krautuvės, Petro Pacevičiaus knygrišykla.

Kino teatras užsidarė prasidėjus I pasauliniam karui. Nepriklausomoje Lietuvoje „Bovi“ jau nebeveikė. Iki 1923 metų šiame pastate buvo įsikūrusi Teisingumo ministerija, kuri 1931 metais namą iš Iljos ir Rebekos Frumkino įpėdinių nupirko: čia vėl buvo įkurdintas Apygardos teismas, be to, buvo dar Vyriausias Tribūnolas ir Valstybės taryba. Pirmame aukšte visada, iki pat paskutinės renovacijos, buvo krautuvės. 1922 metais vienos čia buvusios krautuvės interjerą projektavo Vladimiras Dubeneckis. 1925 metais minimos Zingerio, Gordonienės, Varšavskio krautuvės; Geležinkelio stoties biuras.

Po 1969 metų rekonstrukcijos antrame ir trečiame aukštuose liko teismas, o pirmame buvo įkurta maisto prekių parduotuvė „Skalsa“, įrengtos virtinos ir stogelis virš jų, kieme pristatytas priestatas. 2005 metai namas buvo restauruotas, parduotuvė uždaryta, vitrinos ir stogelis panaikinti, „atkurtas“ fasadas su centriniu įėjimu. Dabar visą pastatą užima Kauno apylinkės teismas.

---

[1] Jolita Kančienė „Kauno Valstybinio dramos teatro pastato metamorfozės“ // Kauno valstybinis dramos teatras 90. Sud. Elvyra Markevičiūtė. 2010. P. 14-20. P. 14.

[2] Ibid. P. 15.

[3] Alvydas Surblys „Kauno kino teatrai 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida“ // Kauno istorijos metraštis 2011. P. 151-197. P.164.

[4] Lina Preišegalavičienė. Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888-1932. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio Dailės muziejus, 2018: P. 164-165.

[5] Lietuvos aidas 1928-12-05 In: https://galerija.kvb.lt/picture.php?/13338/category/1387

[6] Markas Zingeris. „Iliuzionas. Kino mėgėjo ir jo laikų vinjetė“ // Iliuzionas. Vilnius: Andrena, 2000. P. 121-122.

[7] Ibid. P. 131-132.

[8] Lietuvos aidas 1928-12-05. Neaišku, kuo remdamasi Preišegalavičienė teigia, jog „šiame pastate nuo pat eskizų pradžios buvo planuota perspektyva šias patalpas ateityje paskirti teatro reikmėm” (Preišegalavičienė. Op. cit. P. 164).

[9] 7 meno dienos. 1928. Nr. 29. Cit. Preišegalavičienė. Op. cit. P. 166.

[10] Lietuvos žinios 1935-04-24. In: https://galerija.kvb.lt/picture.php?/13337/category/1387

[11] Vladas Jakubėnas „Lietuvių muzika per 20 nepriklausomybės metų“ // Lietuva 1918-1938. Kaunas: Šviesa: 1990. P. 237-257. P. 250.

[12] Bronys Raila. Kodėl antraip? Vilnius: Vaga, 1991. P. 153.

[13] Lietuvos aidas. 1930-12-04. In http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/994

[14] Bangos. 1932 Nr. 12. Cit. Jankevičiūtė. Op. cit. P. 237.

[15] Cit. Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Jį pripažino laikas. Vilnius: Žuvedra, 2005. P. 83.

[16] Antanas Venclova. Jaunystės atradimas. Kaunas: Šviesa, 1981. P. 202.

[17] Cit. Jolita Mulevičiūtė. Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001. P. 53.

[18] Lietuvos aidas 1934-10-05. In: „Gal užsukime pašokti į „Aldoną“ // Kauno diena. 2009-10-10 (http://kauno.diena.lt/dienrastis/ivairenybes/gal-uzsukime-pasokti-i-aldona-242282).

[19] Gediminas Jankauskas „Tarpukario Kauno kino teatrai“ // Nemunas. 2013 09-25 P. 15-18. P. 16 (http://www.nemunas.press/wp-content/uploads/pdf_archyvas/nemunas_2013_09_26.pdf)

[20] Lietuvos aidas. 1929-09-30. Cit. Tallat-Kelpšaitė. Op. cit. P. 32.

[21] Ibid. Cit. Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai, 1999. P. 190-191.

[22] Balys Sruoga. Apie tiesą ir sceną. Straipsniai apie teatrą. Vilnius: Scena. 1994. P. 195.